Mano veide pamažu skleidėsi plati šypsena. Dar viena „įžnybk man“ akimirka. Aš tikrai čia, Niujorke. JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną drauge su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais: pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką, Paryžių, Tokiją, Prahą, Šampanę, Amalfį ir Islandiją. „Kalėdos Niujorke“ – devintoji į lietuvių kalbą išversta autorės knyga. Žurnalistė Evė Grin gauna išskirtinę progą praleisti Kalėdas Niujorke. Ir ne bet kur, o legendiniame penkių žvaigždučių viešbutyje „Plaza“, apie kurį tiek svajojo nuo pat vaikystės. Galbūt kelios savaitės sniegu nuklotame Manhatane – kaip tik tai, ko jai reikia, kad įveiktų asmeninę krizę? Tame pačiame viešbutyje apsistojęs Nojus Sandersonas – nuo britų žiniasklaidos besislapstanti futbolo žvaigždė. Viena lemtinga klaida futbolo aikštėje stipriai pakenkė jo reputacijai ir niekas negali pasakyti, ar jam dar bus leista žaisti. Evė ir Nojus pasitinka Kalėdas išgyvendami itin sudėtingus gyvenimo etapus. Bet gal būtent dėl to jie geriausiai gali vienas kitam padėti? Lemputėmis išpuoštos gatvės, spindinčios „Tiffany“ vitrinos, apsnigtos Centrinio parko medžių viršūnės, ore tvyrantis imbierinių sausainių kvapas ir du žmonės, mėginantys prisijaukinti naujus jausmus. Ar miestas, kuris niekada nemiega, įtikins juos, kad kartais meilė ateina būtent tada, kai jos visai nesitiki?
Šilta, smagi ir be galo romantiška šventinė istorija. – Rašytoja Sandy Barker Maloni skaitymo patirtis, kupina kalėdinio Niujorko magijos. – Rašytoja Kathryn Freeman
ISBN 978-609-466-977-4
9 786094 669774
Julie Caplin
Julie Caplin
Julie Caplin
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
V ILNIU S
2026
Julie CAPLIN CHRISTMAS ON FIFTH AVENUE One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers Ltd, London, 2025
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd under the title Christmas on Fifth Avenue © 2025 Julie Caplin Translated under licence from HarperCollinsPublishers Ltd Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work. © Regina Šeškuvienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-977-4
1 SKYRIUS Evė
– Ar galėčiau pamatyti jūsų įlaipinimo kortelę ir pasą?“ – paprašė moteris prie stalelio ties įėjimu į verslo klasės poilsio zoną. Taip, VERSLO klasės. – Žinoma, – atsakiau kiek per daug entuziastingai. Bandžiau apsimesti esanti rami, bet net ir būdama dvidešimt devynerių su puse... nesugebėjau. Ji mandagiai nusišypsojo; ryškiai raudonas lūpdažis atrodė toks nepriekaištingas, kad akimirką net pamaniau, jog tai galėjo būti tiesiog raudonas lūpų blizgis. – Ir gal galėtumėte nusiimti akinius nuo saulės ir kepurę? – paklausė ji, dėmesingai žvilgtelėjusi į paso nuotrauką. Štai tiek to mano bandymo užsimaskuoti. Kepurę ir akinius paskubomis nusipirkau po to, kai pora merginų saugumo patikros eilėje atvirai iš manęs pasišaipė, o aš paraudau kaip pernokusi braškė. – Prašom čia, panele Grin, – tarė moteris. Dėkinga jai atsidusau. Štai kaip keliaujama stilingai: verslo klasės poilsio zona buvo milžiniška – dideli odiniai krėslai, nemokami užkandžiai, atviras baras ir krūvos
7
laikraščių bei žurnalų, – bet kartu ir labai judri. Penkias minutes klaidžiojau kaip paklydusi avis, kol galiausiai viename kampe pamačiau didelį krėslą su šoninėmis galvos atramomis. Ir tik įsitaisiusi ant jo pastebėjau, kad priešais esantis krėslas nėra tuščias – aukštas ir platus atlošas bei šoniniai „sparnai“ slėpė ant jo sėdintįjį nuo pašalinių akių. Palenkęs galvą jis žiūrėjo į telefoną. Kaip ir aš, buvo užsidėjęs tamsius akinius nuo saulės ir kepuraitę su snapeliu. Tikėjausi tyliai prisėsti jam nesutrukdydama, bet netyčia stuktelėjau koja į žemą stalelį. Tuščias kavos puodelis triukšmingai nubarškėjo ant grindų. Akivaizdžiai nustebęs vyras pakėlė akis, o kietai sučiauptos lūpos ištįso į ne itin draugišką tiesią liniją. – Atsiprašau, – tyliai ištariau ir, pati nesuprantu kodėl, lyg sveikindamasi pirštais paliečiau kepurės kraštą. Turbūt taip norėjau parodyti, kad abu esame slapti sąjungininkai. Akimirką jis įdėmiai žiūrėjo į mane... Kartais tai galima pajusti net pro tamsius akinius. Apsimesdama rami ir nesutrikusi, nepretenzingai jam linktelėjau, lyg visada taip keliaučiau ir priklausyčiau tai pačiai gaujai kaip jis. Vyras taip pat man linktelėjo ir vėl nuleidęs galvą įbedė žvilgsnį į telefoną. Kažką jame perskaičius jo lūpos trumpam susiraukė, reikšdamos greitą susierzinimą. Nuostabus dalykas, kad užsidėjus akinius nuo saulės galima diskretiškai ką nors stebėti – gerai jau, prisipažįstu: apžiūrinėti. O vyras iš tiesų buvo vertas apžiūrėjimo. Jo vilkimi „Henley“ firmos marškinėliai puikiai aptempė gan plačius pečius. Mano silpnybė. Tiek, kiek buvo matyti, sodrios kaštoninės spalvos plaukai raizgėsi aplink tamsiai mėlynos kepuraitės kraštą, o šios priekyje buvo išsiuvinėtos stilizuo-
8
tos N ir Y raidės*. Veide pirmiausia į akis krito stiprus vyriškas žandikaulis ir ereliška nosis. Gal modelis? Aktorius? Ir lyg saldus kremas ant torto – tas juosvas seksualus blogiuko barzdos šešėlis, pražūtingas visoms moterims. Staiga susivokiau atvirai į jį spoksanti. Nudūriau akis į savo telefoną, bet po kelių minučių nebeištvėriau ir žvilgtelėjau vėl. Jo atsargaus, sustingusio kūno kalba tarsi sakė, kad jis bet kurią akimirką galėtų pašokti ir kibti kam nors į atlapus arba dėti į kojas. Tai vertė mane slapčia jį apžiūrinėti. Mačiau, kaip jo krutančios lūpos atspindi emocijas, slepiamas už tamsių akinių stiklų. Nusivylimas, pyktis, skausmas... visa tai akimirksniu mainėsi ir iškreipė lūpas, kol jis įsitempęs toliau žiūrėjo į telefono ekraną, sėdėdamas tiesia nugara krėslo vidury taip, kad nebūtų matomas iš šonų. Puikiai žinojau, kokia bjauri gali būti socialinių tinklų realybė. Vieną akimirką jau ketinau klausti, ar viskas gerai, bet supratau, kad iš tiesų projektuoju veiksmą. Projektuoju savo pačios neseniai internete patirtas emocijas. Bjaurūs komentarai. Trolių išpuoliai, skaudi kritika, visiška empatijos ar užuojautos stoka. Gerai supratau tą jo vos pastebimą, sumišimo kurstomą lūpų trūkčiojimą, telefone perskaičius kažką nemalonaus. – Atsiprašau, – ištariau priėmusi greitą sprendimą. – Mmm, – numykė jis toli gražu ne draugiškai ar padrąsinamai. Gal angliškai nesupranta. – Aaa... ar galėtumėt... – pasakiau lėtai ir garsiai, jei jis būtų ne tik užsienietis, bet dar ir kurčias, – pasaugoti mano * Niujorko (New York) trumpinys. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
9
daiktus? – Mostelėjau į savo krepšį ir, kad būtų akivaizdžiau, judindama du pirštus parodžiau, jog noriu trumpam pasišalinti. Stojo ilga pauzė ir aš jau ruošiausi pakartoti klausimą, kai jis prabilo: – Ar aš panašus į tokį, kuris siūlo auklės paslaugas? Nustebau dėl tokio tiesmuko klausimo, bet iškart pažinau amerikietišką akcentą ir pamačiau šmaikščiai kilstelint lūpų kamputį. Atsargiai nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. – Hmm, – burbtelėjau ir mąsliai linktelėjau galvą. – Sakyčiau, taip, bet tik žemesnio lygio. – Žemesnio lygio? – Jo balse pasigirdo smalsumo gaidelė, o lūpos išsirietė į ne itin drąsų šypsnį. – Taip. Rankinio bagažo ir dar galbūt gerai išauklėto čihuahua saugojimo. Jis garsiai nusijuokė. – Gerai išauklėto čihuahua! Iš kur tokia nesąmonė? Nusiėmiau akinius ir plačiai jam nusišypsojau. – Tiesą sakant, – nutilau, o paskui užbaigiau: – ir pati nežinau. Jis irgi nusiėmė akinius ir aš pamačiau žydras žvitrias akis. Staiga pajutau pergalingą emocijų pliūpsnį – man kažkaip pavyko praskaidrinti jam nuotaiką. – Jei nesunku. – Vėl kinktelėjau galva į savo krepšį. – Noriu nusipirkti ko atsigerti. – Gerai, pasaugosiu tą jūsų krepšį, – atsakė jis ir rimtu veidu linktelėjo, paskui staiga nusišypsojo ir linksmai pridūrė: – Tikiuosi, jame nėra mažo, gerai išauklėto šuns. Papurčiau galvą ir apsidairiusi, ar niekas negirdi, patikinau:
10
– Pati susikroviau. Šuns tikrai neįdėjau. Mano džiaugsmui, jis nusijuokė jau antrą kartą. – Ačiū. Labai miela. Aš greitai. Žingtelėjau atgal, bet ūmai sustojau prisiminusi mamos įskiepytas gražias manieras. – Gal ir jums ko nors atnešti? Vyro veidas akimirką sugriežtėjo, lyg jis būtų kažką prisiminęs. O aš nejučia nusistebėjau – nejau jam niekada niekas nėra ko pasiūlęs? – Atsigerti ar ko užkąsti? – paraginau. Mačiau, kaip jis nuryja seiles ir bando nuvyti šalin užklupusią nemalonią mintį. – Mielai išgerčiau alaus ir užkąsčiau traškučių. Ačiū. – Traškučių? – perklausiau. – Čipsų. Juk žinot. – Kokio skonio? – pasidomėjau. – Sūrio ir svogūnų, – atsakė jis ir skubiai šyptelėjo. – Ar dar gali būti geresnių? – Man labiau patinka saldžiai aštrūs, bet tie jau prabangūs. – Yra prabangių traškučių? – Vyras vėl šyptelėjo. – Kas būtų pamanęs. – Na, jie labai brangūs, – atsakiau. – Nesu toks didelis gurmanas, – prisipažino jis ir nusišypsojo, taip mane nuramindamas, kad neatrodyčiau visiška kvailė. – Tuoj grįšiu, – pažadėjau. – Akylai prižiūrėsiu jūsų krepšį, – patikino vyras ir nuo jo šypsnio skruoste atsirado be galo miela duobutė, lyg kas būtų pirštu ją ten įspaudęs.
11
Atrodė, tarsi kažkas būtų spustelėjęs ir mano širdį. Krūtinėje pajutau keistai malonų virpulį. Pasisukusi eiti vėl stuktelėjau koja į kavos staliuką – pridėjau antrą mėlynę blauzdoje, o vyras pašoko nuo krėslo ir paslaugiai ištiesė rankas, lyg norėdamas mane sugauti. Tas gestas pervėrė širdį lyg strėlė, įsmigusi į medį. Jau seniai niekas manęs taip neglobojo. – Ačiū, – padėkojau išsilaikiusi ant kojų ir sugriebusi tuščią puodelį, kol šis nespėjo nukristi ant žemės. – Laiku sugauta, – be jokių emocijų ištarė jis. Nueidama pajutau lengvai svaigstant galvą. Gal tai buvo tik žmogiškas ryšys, bet tą akimirką jis leido man pasijusti ne taip sutrikusiai. Greitai apsukau ratą po poilsio zoną; na, tiek greitai, kiek galima, kai viskas nemokama. Iš išorės, žvelgiant grynai pragmatiškai, atrodė, kad reikalai gerėja. Pastarosiomis savaitėmis mano gyvenimas buvo suknistas. Pasivaišinau taure šampano – tikrojo, ne proseko, o tada ėmiau apžiūrinėti siūlomą alų. Ilgai mykdama svarsčiau, kokį išrinkti savo žaviajam kaimynui. Man jis buvo malonus, o pastaruoju metu daugybė nepažįstamųjų buvo itin nedraugiški. Apie alų nieko neišmaniau, bet kai čia jis nemokamas, paėmiau keturis butelius skirtingų rūšių. Nepatiks – galėsiu atnešti ir grąžinti. Kai prie baro dirbančiam vyrukui paaiškinau savo dilemą, jis maloniai paskolino dar ir atidarytuvą.
12
– Štai, prašom. Ponui Gražuoliui akys išvirto ant kaktos, kai jis pamatė butelius, kuriuos laikiau vienoje rankoje, tvirtai suspaudusi kaklelius tarp pirštų. – Nežinojau, koks patinka. Vieną po kito atsargiai pastačiau butelius ant stalo, kita ranka laikydama taurę putojančio gėrimo. Vyro akių kampučiuose atsirado šypsenos įrėžtos raukšlės. – Ačiū. Man būtų tikęs bet koks. Jūs... aaa... labai nuovoki. – Aš irgi taip manau, – linksmai atšoviau. Klestelėjau ant savo krėslo ir pakėliau tostui taurę, o tada gurkštelėjau džiaugdamasi, kad kelionėje iki staliuko neišliejau nė lašo. Nurijusi pirmą gurkšį vos vėl nepašokau – toks staigus buvo šampano poveikis: burbuliukai švelniai sproginėjo burnoje, o rūgštelė aštriai dilgino gomurį. – Oi, dar ir traškučių paėmiau, – išdidžiai pranešiau traukdama pakelį iš priekinės džemperio kišenės. – Ačiū, jūs mane lepinat, tik... Jis pasilenkė prie staliuko, paėmė butelį ir žvilgtelėjo į kamštelį, paskui į stalo kraštą. – Oi, atsiprašau. – Įkišau ranką į užpakalinę kišenę. – Pasiskolinau. – Padaviau jam atidarytuvą. – Tuoj pat turiu jį grąžinti. – Jūs viską apgalvojot, – ištarė jis, apdovanodamas viena tų šypsenų, kurios mano viduriuose daro keistus dalykus. – Štai kas yra gyvenimas, – pasakiau laimingai atsidususi ir vėl gurkštelėjau šampano. Mamai tai būtų labai patikę. Apie ją pagalvojus vėl nevalingai dilgtelėjo širdį. Ji pasimirė
13
prieš penkerius metus, bet kaskart pajusdavau giliai įsišaknijusį liūdesį, kai tik prisimindavau viską, ko jai niekada nebegalėsiu papasakoti. Kaip ir dabar. Apie šitą kelionę į Niujorką. Gruodį. Apsistosiu „Plazos“ viešbutyje. Tai buvo mudviejų svajonė. Apie tai kalbėdavome susiglaudusios po antklode ir žiūrėdamos „Lemtingą atsitiktinumą“, „Vienas namuose 2“, „Elfą“ ir dar daug kitų mūsų mėgstamų filmų. Tas „vieną dieną“ taip niekada ir neatėjo, bet apie tai kalbėjome vis dažniau, jos gyvybei pamažu gęstant, nors abi gerai žinojome, kad jis, tas „vieną dieną“, buvo tik nepagaunamas, tolstantis sapnas. – Mmm, – pasigardžiuodamas sumurmėjo mano naujasis draugas, gerdamas alų tiesiai iš butelio. – Darkart ačiū. – Nėr už ką. Aš irgi sakau ačiū, kad pasaugojot mano krepšį. – Šyptelėjau jam. – Puikiai atlikot užduotį, nors ir neturite tam jokios kvalifikacijos. – Tai gal dabar jau duosite kokį pažymėjimą ar dar ką? Aš jau turiu patirties, ar ne? – paklausė jis ir pastatė butelį ant staliuko. – Oi, taip. Tikrai. Puikiai padirbėta. – Pakėliau abu nykščius. – Galėčiau... aaa... nusiųsti per „WhatsApp“... – staiga nebaigusi nutilau. O ne, ar jam nepasirodys, kad prašau jo telefono numerio? Jis man švelniai nusišypsojo, taip išgelbėdamas nuo gėdos. – Nesivarginkite. Apsieisiu ir be jo. Vyras vėl įbedė akis į telefoną, o aš su palengvėjimu atsidusau. Tikrai nesiruošiau jo kabinti. Apžvelgiau poilsio zoną, vis dar sunkiai tikėdama, kad iš tiesų čia esu, ir atsargiai stebėdama žmones, tarsi kas nors
14
galėtų taip pat greitai atimti iš manęs šią nuostabią galimybę, kaip stebuklingai ji man buvo suteikta. Kai su manimi susisiekė „Plazos“ viešbučio rinkodaros komanda, visą savaitę į laišką nekreipiau dėmesio, bet jie parašė dar kartą. Dirbdama finansų žurnaliste internetiniame žurnale „Money Weekly“ puikiai išmanau apie sukčiavimą... arba, tiksliau, turėčiau išmanyti. Trumpai tariant, užkibau ant sukčių kabliuko ir praradau nemenką sumą pinigų. Todėl visai natūralu, kad kai man buvo pasiūlyta antra – šį kartą jau tikra – kelionė su visomis apmokėtomis išlaidomis apsistojant viešbutyje „Plaza“, elgiausi pagrįstai atsargiai. Laimė, moteris iš viešųjų ryšių skyriaus pasirodė esanti gan atkakli. Ir štai dabar esu Hitrou oro uoste, tuoj lipsiu į lėktuvą, skrisiu į Niujorką ir tris savaites praleisiu Didžiajame Obuolyje*, gyvensiu penkių žvaigždučių „Plazos“ viešbutyje, esančiame Penktojoje aveniu šalia Centrinio parko. Kartais žmonėms nutinka gerų dalykų. Net ir man.
* Amerikoje taip dažnai vadinamas Niujorkas.
15
Mano veide pamažu skleidėsi plati šypsena. Dar viena „įžnybk man“ akimirka. Aš tikrai čia, Niujorke. JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną drauge su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais: pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką, Paryžių, Tokiją, Prahą, Šampanę, Amalfį ir Islandiją. „Kalėdos Niujorke“ – devintoji į lietuvių kalbą išversta autorės knyga. Žurnalistė Evė Grin gauna išskirtinę progą praleisti Kalėdas Niujorke. Ir ne bet kur, o legendiniame penkių žvaigždučių viešbutyje „Plaza“, apie kurį tiek svajojo nuo pat vaikystės. Galbūt kelios savaitės sniegu nuklotame Manhatane – kaip tik tai, ko jai reikia, kad įveiktų asmeninę krizę? Tame pačiame viešbutyje apsistojęs Nojus Sandersonas – nuo britų žiniasklaidos besislapstanti futbolo žvaigždė. Viena lemtinga klaida futbolo aikštėje stipriai pakenkė jo reputacijai ir niekas negali pasakyti, ar jam dar bus leista žaisti. Evė ir Nojus pasitinka Kalėdas išgyvendami itin sudėtingus gyvenimo etapus. Bet gal būtent dėl to jie geriausiai gali vienas kitam padėti? Lemputėmis išpuoštos gatvės, spindinčios „Tiffany“ vitrinos, apsnigtos Centrinio parko medžių viršūnės, ore tvyrantis imbierinių sausainių kvapas ir du žmonės, mėginantys prisijaukinti naujus jausmus. Ar miestas, kuris niekada nemiega, įtikins juos, kad kartais meilė ateina būtent tada, kai jos visai nesitiki?
Šilta, smagi ir be galo romantiška šventinė istorija. – Rašytoja Sandy Barker Maloni skaitymo patirtis, kupina kalėdinio Niujorko magijos. – Rašytoja Kathryn Freeman
ISBN 978-609-466-977-4
9 786094 669774
Julie Caplin
Julie Caplin