Vilnius, 2026
Iš suomių kalbos vertė RŪTA MARIJA VILJAMAA
TURINYS
Koks yra malonus žmogus? 9
TĖVYSTĖ ARBA VAIKAS ŠEIMOJE
16
Tėvystės laimė ir vargai 21
Geri ir malonūs tėvai 28
Tėvų ir vaiko temperamentų suderinamumas 36
Konfliktai ir kitos sudėtingos situacijos 41
Ugdymas ar tėvų savivalė 45
Siekiant bendros gerovės 48
Kaip bendrauju su vaiku? 50
Bendros šeimos taisyklės 57
SKLANDI ŠEIMOS BUITIS 64
Buitis reikalauja kantrybės 67
Šventoji rutina 69
Auksinis talentas numatyti veiksmus 74
Ribos ir meilė 84
Kaip priversti vaiką paklusti? 91
Valgymas – maloni patirtis 97
Miegas svarbus visiems 110
Seserys ir broliai – meilė ir neapykanta 116
Apie vienatvę ir draugus 121
JAUSMŲ SŪKURY 128
Išmaniosios technologijos ir emocinė komunikacija 131
Įvardyti ir suvaldyti jausmus 133
Sutramdyti užsispyrimą 145
GYVENIMO POKYČIAI 150
Vaikas išeina į darželį 152
Nedarnūs tėvų santykiai 156
Savarankiškumo keliu 163
Patarimai tėvams 168 Literatūra 171
Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems sutiktiems vaikams ir jų tėvams, kurie pasidalijo su manimi savo vaikystės ir tėvystės džiaugsmais bei rūpesčiais.
KOKS YRA MALONUS ŽMOGUS?
Mintis parašyti šią knygą gimė iš paskaitos, kurią buvau pakviesta skaityti viename Tamperės šeimų organizacijos renginyje 2015 m. rudenį. Daug svarsčiau apie tai, kaip galėčiau savo konsultuojamų vaikų ir tėvų gyvenimą pakreipti pozityvesne linkme. Įkvėpta šios minties paskaitą pavadinau „Kaip užauginti malonų žmogų?“
Pačioje paskaitos pradžioje pasiteiravau tėvų, kurie iš jų linki savo vaikams tapti maloniomis asmenybėmis. Mano netikėtumui, visi iki vieno pakėlė rankas. Buvau tikra, kad bent dalis tėvų svajoja apie sėkmingą ar talentingą vaiką. Diskusijų metu tėvai iškėlė mintį, kad malonius žmones paprastai visi mėgsta, jie randa bičiulių ir į gyvenimą žvelgia optimistiškai. Kitaip tariant, tėvai linkėjo savo vaikams užaugti laimingais žmonėmis, turėti draugų ir galbūt sukurti šeimą. Puikiai suprantami lūkesčiai!
Bet ar verta siekti, kad vaikas taptų malonia asmenybe? Ar šiuolaikiniame pasaulyje nevertėtų auginti vaikų taip, kad jie taptų kuo sėkmingesniais žmonėmis, sugebančiais konkuruoti susitraukiančioje darbo rinkoje ir kovoti už savo interesus? Jei galvotume tik apie materialinę sėkmę, kovingas savo interesų siekis tikrai išeitų į naudą. Bet jei mąstome apie mūsų vaikų ateities sveikatą ir laimę, tenka pažvelgti kiek kitaip.
Kaip įsivaizduojame malonų žmogų, iš dalies priklauso nuo to, kokiomis savybėmis esame patys apdovanoti ir kokioje aplinkoje esame užaugę. Galime puikiai jaustis draugijoje, su kuria mus sieja panašios vaikystės ar jaunystės patirtys ir bendri interesai. Paprastai maloniais laikome žmones, su kuriais lengva sutarti kartotinėse kasdienybės situacijose, pavyzdžiui, darbovietėje, krautuvėje ar laisvalaikio veikloje.
Malonūs žmonės pastebi kitus: jie sveikinasi, dėkoja, dažnai bendrauja draugiškai ir pagarbiai. Jie moka išreikšti savo nuomonę ir lūkesčius, stengiasi nesivelti į barnius, atsižvelgia į kitų poreikius ir konfliktinėse situacijose yra pasirengę derėtis. Šalia tokio žmogaus ir kiti dažnai jaučiasi pripažinti, o malonus jo elgesys didina bendrystės jausmą kolektyve. Bendrauti ir bendradarbiauti su maloniais žmonėmis yra lengva ir dėl to, kad jie nuoseklūs ir nuspėjami. Galime pasitikėti, tarkime, tuo, kad jie ateis į susitikimą laiku arba laikysis sutartų taisyklių. Malonūs žmonės yra sąžiningi kitų atžvilgiu, nesiekia nieko pažeminti, apkvailinti ar apšmeižti.
Ar vis dėlto vieni tiesiog gimsta malonaus būdo asmenybėmis, o kiti ne? Mes visi turime prigimtinių savybių, polinkių ar būdų reaguoti į dirgiklius. Tai formuoja mūsų temperamentą. Psichologijos profesorė Liisa Keltikangas-Järvinen daug tyrinėjo ir rašė apie temperamentų ypatybes. Anot jos, į naujoves ir pokyčius žmonės reaguoja labai skirtingai: vieni priima naujoves su užsidegimu, kiti –atsargiau. Lygiai taip pat vieni į situacijas linkę reaguoti pozityviai, kitus dažniau apima neigiamos emocijos.
Žmonės reiškia jausmus skirtingai ir įvairiu intensyvumu. Vieni jautriai reaguoja į mažiausius dirgiklius – teigiamus ir neigiamus, o kitiems dirgiklių slenkstis yra gerokai aukštesnis. Vieni priima kitus žmones smalsiai ir puikiai jaučiasi minioje, kiti labiau pasveria santykį su žmonėmis, mielai leidžia laiką ir vieni.
Visiems temperamentų tipams būdingos stipriosis ir silpnosios pusės. Temperamento tipas, žinoma, turi įtakos mūsų veiksmams, tačiau galutinė asmenybė ir būdas reaguoti į atskiras situacijas susiformuoja tik santykyje su aplinka. Tapsmui malonia asmenybe reikalingos ir patirtys, kurias mums perduoda aplinka bei artimi ryšiai.
Gebėjimas mąstyti ir veikti savarankiškai, sykiu atsižvelgiant į aplinkinius, remiasi sveika saviverte – kai pats žmogus priima save kaip kompetentingą ir kitiems lygią asmenybę. Savivertės pagrindai klojami ankstyvajame žmogaus raidos etape.
Amerikiečių psichoanalitikas ir psichologijos profesorius Robertas Emde daug rašė apie pirmųjų gyvenimo metų reikšmę žmogaus mentaliniam vystymuisi. Jis teigia, kad gera kūdikio priežiūra per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius leidžia jam suvokti save kaip vertingą būtybę, o ši patirtis kuria tvirtą savivertės pamatą.
Per kitą pusmetį tėvų nustatytos ribos savo ruožtu formuoja pagrindus vaiko suvokimui, kad ir kiti žmonės turi teisių, kurių nevalia pažeisti. Taip klojami ankstyvieji moralės ir pagarbaus santykio su aplinka pagrindai.
Savivertės pagrindai klojami ankstyvajame žmogaus raidos etape.
Vaikystėje ir jaunystėje tėvų ir kitų ugdytojų sąžininga ir teisinga padėka bei paskatinimas už įvairias pastangas ar pasiekimus augina ir stiprina besivystančią savivertę. Malonių žmonių gebėjimas priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, bei gebėjimas savarankiškai veikti pagal mintis ir vertybes taip pat remiasi teigiamomis vaikystės patirtimis.
Malonaus žmogaus elgsenos nuspėjamumas reikalauja gebėjimo planuoti ir realizuoti savo sumanymus, kitaip tariant, savireguliacijos
įgūdžių, kuriuos žmogus taip pat pradeda lavinti vaikystėje ir paauglystėje bendraudamas su tėvais ir kitais aplinkiniais.
Pirmaisiais gyvenimo metais kasdienėse buitinėse situacijose besikartojantys veiksmai, pavyzdžiui, vaiko maitinimo rutina ar ritualai prieš miegą, išmoko nuspėti gyvenimo vyksmą. Rutinos kuriamas dienos ritmas padeda vaikui suvokti, kas ir kuriuo metu vyksta, bei pamažu ugdo laiko nuovoką.
Iš pradžių laisvos fantazijos žaidimai su tėvais, o vėliau taisyklėmis paremti žaidimai moko vaiką planuoti ir svarbaus gebėjimo laukti. Priešmokyklinės ir mokyklinių klasių kartais nuobodokos užduotys sudaro sąlygas mokytis veiklos planavimo ir planų įgyvendinimo, iš pradžių padedant suaugusiam ugdytojui. Tad savireguliacijos įgūdžiai taip pat nėra prigimtiniai – jie reikalauja praktikos.
Malonus žmogus dažnai pasižymi proto lankstumu ir gebėjimu prisitaikyti prie netikėtų sąlygų nepatekdamas į audringos reakcijos gniaužtus. Jausmų ir elgsenos valdymo įgūdžiai taip pat mokomi ir lavinami santykyje su artimais žmonėmis vaikystėje ir jaunystėje.
Savivertės vystymosi požiūriu kūdikiui per pirmuosius gyvenimo metus svarbu patirti kuo daugiau džiaugsmo, pasitenkinimo ir laimės akimirkų. Artėjant antriesiems gyvenimo metams prasideda mažylio „valios amžius“ – šiuo svarbiu etapu jis mokosi susitaikyti su nusivylimu ir sutramdyti įniršį.
Palyginti su brandos amžiumi, vaikystėje jausmų raiška yra tiesmukiškesnė ir stipresnė, todėl vaiko nusiraminimui reikalinga konkreti suaugusio žmogaus pagalba – priglaudimas ar apkabinimas.
Kai vaikas saugiai mokosi reikšti jausmus ir valdyti elgesį padedant tėvams, jis pamažu šiuos įgūdžius įsisavina.
Suaugęs žmogus su savo jausmais paprastai moka susidoroti vienas, nors net ir šiuo gyvenimo etapu su kitu žmogumi pasidalintas džiaugsmas išauga dvigubai, o pasidalintas skausmas sumažėja perpus. Taigi su artimaisiais kalbėdami apie jausmus išties daug laimime.
Malonūs žmonės paprastai ir yra tie, kuriems kiti mielai patiki savo jausmus ir patirtis. Geri socialiniai įgūdžiai, tai yra gebėjimas sutarti su kitais žmonėmis, artimai susiję su jausmų ir elgsenos valdymu, bet papildomai apima empatijos pojūtį. Vystymosi psichologijoje kalbama apie mentalizacijos įgūdį ir teigiama, kad jis yra sugebėjimo gyventi bendruomenėje sąlyga. Mentalizacija (lot. Mentalis – protinis) – gebėjimas suvokti savo ir kitų žmonių proto būklę remiantis akivaizdžiu elgesiu.
Kaip ir kiti „malonaus žmogaus gebėjimai“, mentalizacijos įgūdis taip pat pradeda vystytis ankstyvaisiais gyvenimo metais kūdikiui ir mažyliui bendraujant su tėvais. Jei kūdikis nuolatos sulaukia globos ir jo poreikiai atliepiami, jis patiria, kad yra suprastas. Bendravimo patirčių įvairovė jau pusantrų metų vaikui leidžia suprasti, kada kitas žmogus, tarkime, kažkuo susidomi. Dvimetis jau suvokia norėjimo, ketinimo, žinojimo, įsivaizdavimo ir tikėjimo skirtumus.
Artėjant antrųjų gyvenimo metų link išvien su mentalizacijos įgūdžiu vystosi vaiko empatija ir gebėjimas susitapatinti. Susitapatinimo ir atjautos įgūdžiai vystosi visą gyvenimą regint kitų žmonių patirtis, girdint jų istorijas realiame gyvenime, grožinėje literatūroje ar kitų meno sričių kūriniuose.
Taigi maloniu žmogumi ne tik gimstama, bet tėvai ir kiti vaikui artimi žmonės vaidina svarbų vaidmenį puoselėjant tokio žmogaus savybes. Malonaus žmogaus įgūdžiai padeda palaikyti ryšius, palengvinti žmogiškų santykių kūrimą, mažinti vienatvę ir su ja susijusią riziką
sveikatingumui. Štai kodėl manau, kad tėvai yra visiškai teisūs trokšdami užauginti savo vaikus laimingais žmonėmis, gebančiais kurti santykius ir juos puoselėti.
Malonūs žmonės yra vertinami. Bet kurioje žmonių bendruomenėje ar grupėje pasirengę bendradarbiauti, gerbiantys ir palankiai vertinantys kitus individai yra itin reikalingi. Jie empatiški, suprantantys kito žmogaus gyvenimo situaciją, turi pakankamai gebėjimų spręsti konfliktus taip, kad bendrabūvis taptų įmanomas.
Rūpestis kitais ir konstruktyvus konfliktų sprendimas yra žmonijos išlikimo sąlyga, nes be šių savybių jai išties sunku klestėti. Be taikaus bendruomenių tarpusavio ryšio žmonijai būtų gerokai sudėtingiau išlikti.
Dirbdama vaikų psichiatre susidūriau su daugybe šeimų, kuriose dėl įvairių priežasčių tėvų ir vaikų bendravimas prarado džiaugsmą ir
netgi suteikė daug dvasinės kančios. Klausydamasi šių šeimų istorijų pastebiu, kad visi šeimos nariai trokšta būti išklausyti bei mylimi, tačiau nesusikalbėjimas ir savo bei kitų poreikių ir jausmų nesupratimas užkerta kelią pozityviam, sklandžiam bendravimui.
Kartais jaučiuosi kaip vertėja, kuri padeda išversti tėvų kalbą vaikams ir vaikų kalbą tėvams, kad gera linkintys veiksmai ir replikos nebūtų suprasti klaidingai, o palydėtų į pozityvų tarpusavio ryšį. Kadangi sklandus vaikų ir tėvų bendravimas, ypač pasidalinti džiaugsmai, stiprina visų šeimos narių psichinę gerovę, kurti tam sąlygas tapo svarbia mano gyvenimo misija.
Viliuosi, kad ši knyga padės šeimoms atrasti pozityvesnio bendravimo paslaptį. Joje pristatau keliolika pastebėjimų apie visiems tėvams gerai pažįstamas situacijas ir galimus jų sprendimus.
Knygoje pateikiami pavyzdžiai, be abejo, atspindi tik mažytę dalį galimų iššūkių. Kadangi šeimos yra unikalios, mano pateikiami sprendimai nebūtinai tinka visoms šeimoms ir visoms situacijoms.
Vis dėlto tikiuosi, kad jie įkvėps tėvus patiems apmąstyti galimus veiksmų variantus ir ieškoti gero sutarimo su vaikais būdų.
Sunkumai mėginant suderinti šeiminį ir profesinį gyvenimus, kompiuteriai, telefonai ir planšetės meta rimtą iššūkį tėvystei. Šia knyga siekiu suteikti pagalbą ir paguodą, jokiu būdu nekuriu papildomo krūvio.
Noriu padėkoti savo kolegoms Reijai Latva, Mirjami Mäntymaa, Janne Pöyhtäri ir Susannai Repo už jų mintis, kurios itin pravertė rašant šią knygą.
Tamperėje, 2018 m. lapkritis
Kaija Puura
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
