Issuu

Kaip tu?

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-261-7

Dovilė Štuikienė

Kaip tu? 10 drąsių istorijų

Fotografė Enrika Samulionytė

Vilnius, 2022

Lauryna Bendžiūnaitė

Už gyvenimą! Autorės žodis

ieną žiemos dieną jau planavau eiti į leidyklą turėdama naujo detektyvo sumanymą – buvau smulkiai susirašiusi visą planą. Bet staiga supratau, kad noriu rašyti visai

ką kita – tikras iš tamsos į šviesą iškopusių moterų istorijas, nes jos, tikiu, yra vaistai dar besikapanojantiems prieblandoje. Užgriuvus sunkumams, beveik visada ne griebdavausi gerų patarimų rinkinių, o pagalvodavau apie žmogų, kuriam šimtą kartų blogiau – ir kuris netapo aplinkybių auka. Kiekviena iš dešimties fantastiškų šios knygos herojų kokioje nors savo gyvenimo kelionės stotelėje galėjo palūžti. Tapti piktomis, negandų prispaustomis moterimis – ir kas būtų jas pasmerkęs? Palaidoti vaiką, atsisakyti iliuzijų, pasirinkti likimą, kurio nelinkėjo niekas, užstrigti aplinkoje, kur dugnas čia pat, keliskart atsidurti ant mirties slenksčio ir įveikti ligas... O paskui žengti sunkų žingsnį – išbristi iš kančios, liūdesio, nusivylimo. Vėl spinduliuoti džiaugsmą, su begaliniu troškimu vėl laikytis gyvenimo – iš pradžių kaip plono siūlo, paskui kaip tvirto lyno. Nes didžiausia jų visų stiprybė – būti pažeidžiamoms. Ryžtis taip apsinuoginti kai kurioms reikėjo daug drąsos, bet apsispręsti paskatino noras kitoms moterims įkvėpti drąsos NEPASIDUOTI. Kas beatsitiktų! Nes įkvėpimas yra pats geriausias užkrečiamas virusas.

Dovilė Štuikienė

Tą dieną, kai padėjau tašką paskutinėje istorijoje, visi portalai rašė apie nusižudžiusį žmogų. Tikiu, kad jis nenorėjo mirti. Tikiu, kad tiesiog nematė išeities, nors ji visada yra! Ir jei prieš lemtingą akimirką būtų gavęs žinutę: „Kaip tu?“... Turbūt buvo ir tų, apie kuriuos, pasirinkusius nebūtį, nerašė niekas. Ir tų, kurie tądien dar liko gyventi – bet nusivylę, palūžę, pikti ant viso pasaulio ir įsižeidę dėl tokio likimo. Nes jis, bjaurybė, neduoda jokių garantijų. Net tikintiems: jei gerai mokysiesi – visi keliai tau bus atviri, jei sportuosi ir sveikai gyvensi – nesirgsi, jei būsi malonus su žmonėmis – jie tavęs neapgaus, jei dorai gyvensi – nieko blogo neatsitiks. O ne, ne visada veikia. Prieš save mačiau džiaugsmu spinduliuojančias akis. Ir kartais galvoje netilpo: kaip taip – po visko, ką jos ištvėrė? Nebuvo lengva. Jos bandė vėl ir vėl. Daug kalbėjomės. Kartais nuo jų žodžių viduje suspausdavo taip, kad, atrodė, nebegaliu įkvėpti. Tada pajusdavau, kad mano rūpesčiai toookie menki, palyginti su jų... Patylėdavome. Ir vėl kalbėdavomės. Juokdavomės. Paskui susirašydavome žinutėmis. Klausdavau: „Kaip tu?“ Vėl susitikdavome. Vėliau joms, sakė, būdavo labai sunku skaityti tekstą. Kartais atidėliodavo savaites. Bet po kiek laiko atrašydavo: „Viskas gerai...“ Tą „Viskas gerai!“, tik su šauktuku, paskutiniu metu pati rašydavau dažnai. Kai tik į „Kaip tu?“ klingteldavo mesendžerio žinutė. 2020-aisiais, kovo pradžioje, kai ką tik buvo užslinkęs niūrusis koronos debesis, kai susirgo pirmoji lietuvė ir niekas netikėjo, kad užsidarysime ilgam, o paskui dar ir dar, ir dar, ligoninėje pildžiau anketą: „Koks jūsų streso lygis – pažymėkite skaičių nuo vieno iki dešimties.“ Apibraukiau ketvertą. Rytoj laukė operacija. Prieš Naujuosius visiems ir sau linkėjau pirmų kartų – štai ir gavau.

Už gyvenimą!

Vėžys ir aš? Lyg ir nedera. Nuo aštuoniolikos vieną kartą sirgau gripu, keletą kartų yra pamaudę skrandį, kraujo tyrimai visada būdavo idealūs. Buvau ta, kuri visada puikiai jautėsi, sveikai maitinosi, neturėjo jokių rizikos veiksnių, o ir giminės moterys niekada jokių gąsdinančių diagnozių neišgirdo. Tiesą sakant, nebuvau ir iš tų, kurios nuolat laksto pas gydytojus, – dantis sukandusi apsilankydavau profilaktiškai, tik štai per pastaruosius dvejus metus save beveik pamiršau. Sunkiai susirgo mama, slaugiau ją, jau nevaikštančią, o kai prie jos ligų prisidėjo vis sunkėjanti demencija, kai naktimis beveik nemiegodavo, o dienomis gyveno tarp dviejų realybių, kartais pasijusdavau psichologiškai visai išsekusi, nors fiziškai vis dar jaučiausi gerai, kaip visada. Gal metus miegodavau tik po kelias valandas – žvelgdama į akliną tamsą, kūriau siužetus detektyviniam romanui, ryte juos užrašydavau: man tai visai patiko. Bet turbūt nepatiko mano kūnui. Jau po visko vieną spengiantį nuo tylos vakarą ligoninėje išėjusi į koridorių išgirdau pašnekesio nuotrupas už kitos palatos durų: „... kad tu žinotum, kaip verkiau, kai sužinojau diagnozę... Dar kažkaip parvairavau namo, dar sugebėjau taip ramiai ramiai vyrui pasakyti, kas man, o kai jis užmigo, priblioviau pagalvę...“ Man taip nebuvo. Nei kai sužinojau, nei vėliau. Tarsi tos emocijos ėmė ir užšalo po ledu. Savaime. O paskui jas išstūmė juokas! Su palatos drauge tiek juokdavomės, kad slaugytojos prašydavo užsidaryti duris ir „prisukti garsą“. Gal tai buvo organizmo gynybinė reakcija į asmeninę ir pasaulinę situaciją (koridoriuje kabančiame televizoriuje per žinias tvarkingai išlįsdavo operacijų vadovas, o sunerimusios klausytojos gaudydavo kiekvieną jo žodį – sergančiųjų grėsmingai daugėjo). Mes juokėmės iš visko ir iš nieko, dažnai juoko

Lauryna Bendžiūnaitė

Pamenu klausimą per chemoterapijos įkarštį: „Ką reikia daryti, kad geriau jaustumeisi?“ Atrašiau: „Juoktis!“ 8

Už gyvenimą!

priepuoliai suriesdavo taip, kaip vaikystėje, o kai palatos bičiulę išlydėjau namo ir į gretimą lovą atsigulė pikta teta, skambindavomės ir vėl juokdavomės. Net pačiu nykiausiu metu, dar daug vėliau, net ir tomis dienomis, kai nesinorėdavo rytais keltis, drąsinome viena kitą ir jautėme kažkokį įnirtingą troškimą džiaugtis. Turbūt visi ilgimės lėtų pokalbių greitame mūsų gyvenime. Būdama studentė juokdavausi iš vieno dėstytojo kartojamos frazės, kad norint nebanaliai parašyti apie žmogų reikia su juo kažin kiek druskos suvalgyti: kas turės tiek laiko? Mes neturime jo išklausyti net tiems, kurie šalia... Daugybę metų dirbdama žurnaliste greitai pakalbindavau žmogų, greitai išsiskirdavome, greitai parašydavau. Kartais jausdavau, kad nukabinu tik menką paviršiaus sluoksnį, kad visas įdomumas giliau... Visada žavėjausi dokumentinio kino režisierių darbais, gal dėl to, kad jie negailėdavo laiko ne tik klausyti, bet ir išklausyti filmuojamą žmogų – kalbindami jį savaites ir mėnesius, kol iš po banalių atsakymų kiauto išsikaldavo jaudinantis atvirumas. Todėl tą 2021-ųjų pavasarį ir vasarą tarsi kartu nerdavome gilyn – kalbėdamosi antrą ir trečią kartą. Ten, kur ir jos buvo be galo seniai, ir ten, kur gulėjo nejudinami, nes per skaudūs, prisiminimai. Jie tarsi užnešti smėliu, ir dažniausiai nesinori judinti. Bet viena iš jų pasakojo, kad po ilgų mūsų pokalbių nusikėlė niekada neliečiamą „prisiminimų dėžutę“ su mylimojo rašteliais, seno savo dienoraščio ištraukomis, laiškais, sudžiovintais lauko gėlių žiedais. Vartė, skaitė, verkė. Paskui sakė pagaliau išsiaiškinusi, kas, kaip ir kodėl įvyko jos gyvenime. Neseniai gavau palatos draugės žinutę: „Susitinkam, pasiilgau su tavim pasijuokt!“ Jau pamažu užsimiršta visi ilgo gydymosi mėnesiai, chemoterapija ir spindulinė terapija, visos

Dovilė Štuikienė

patikros, visi po to kažkodėl užklupę liūdesiai. Pamenu draugo klausimą per patį chemoterapijos įkarštį: „Kaip manai, ką tau reikia daryti, kad geriau jaustumeisi?“ Atrašiau: „Juoktis!“ Juoktis, kai visas pasaulis burbėjo dėl karantinų, valdžios sprendimų ir draudimų, verkšleno dėl neįvykusių kelionių, švenčių, susitikimų, dėl visiškų gyvenimo smulkmenų, kurios virto tarsi sniego lavina ir kėsinosi atimti paskutinius džiugesio likučius. Bet ne iš mūsų! Dabar, kai vėl įsuko greitėjantis kasdienybės ratas, net pasiilgau tos palaimos – jausti vėją ant veido, nors jis į blakstienomis nepridengtas akis nešė dulkes, atsibusti su plunksnos lengvumo pojūčiu, nors vakar, atrodo, ant tavęs buvo užridentas cemento luitas, pasinerti į šaltą ežero vandenį, kai jame jau plūduriuoja rudeniniai lapai, be jokių minčių žiūrėti, kaip nuauksintoje vakaro prieblandoje mieste užsidega žiburiai. Viskas buvo gerai. Tik ne dalies aplinkinių reakcija. Kai į koroninį pasisveikinimą telefono žinute „Sveika!?“ atsakydavau: „Aha. Va ką tik krūties vėžį išsioperavau“, kai kurie atsakymai baigdavosi daugtaškiu: „O Viešpatie...“, „O Dieve...“, „Eik tu sau...“, „Net nežinau, ką tau pasakyt...“, „O, blet blet...“ Tada reikėdavo siuntėjus ilgai guosti, o tai baisiai nusibosdavo, kartais be žado palikdavo visokios „empatiškos“ pastabos: „Matai kaip... Mano mama / pusbrolio žmona / kaimynė / teta per kelis mėnesius nuo tos zarazos numirė...“, ar „geri patarimai“ – tik nesiduoti gydomai chemija, nesgi iškart nužudys, badauti, skambinti birutėms ir marytėms, nes jos kažką jau išgydė savo stebuklingais užpilais. Tačiau sulaukdavau ir smagių sakinių su šauktukais: „Laikykis, viskas susitvarkys!“, „Oi, šiais laikais tai ne nuosprendis!“, „Dabar tai gydo kaip slogą – greitai išgysi!“, „Tu gi karys,

Už gyvenimą!

viskas bus gerai!“, „Po metų visa tai pamirši – pamatysi!“ Dalis daugtaškininkų paskui ilgam dingo, turbūt bijojo dramatiškų atsakymų, o šauktukininkai beveik kasdien kėlė ūpą mėtydami į mesendžerį juokelius, vis paklausdami „Kaip tu?“, kviesdami kavos ar šiaip paplepėti. Tai gydė. Kaip ir gyva patirtis visą tą kelią jau nuėjusių pažįstamų, pasveikusių ir gyvybingų, kurios nedvejodamos pasakė: „Kai tik galėsi, iškart atvažiuok, pasikalbėsim!“ Mes sėdėdavome ir kalbėdavomės apie jų išgyvenimus, juokaudavome ir tarpais nuliūsdavome, jos nebandė gražinti situacijos ir neskandavo optimistinių šūkių, bet tiesiai šviesiai išdėstė, kas laukia ilgais gydymosi mėnesiais. Žinojau, kad tai ne lengvas pasivaikščiojimas, o maratonas su kliūtimis, bet tas žinojimas, ta šviesa tunelio gale stiprino ir kėlė ūpą – viskas ištveriama ir viskas įveikiama! Taip, buvo visko, bet daug lengviau, nei tikėjausi. Viena gydytoja nuoširdžiai palinkėjo daugiau tokiomis aplinkybėmis su ja nebesusitikti („Geriau kur nors teatre!“). O kai paklausiau, gal patartų ką nors tokio... ko gal vis dar nežinau, nusišypsojo: „Tiesiog... gyventi!“ Už gyvenimą! Tada, kai rašiau, už mūsų durų dar nebuvo karo. Tų dienų ir naktų, kai tūkstančiai klausimų „Kaip tu?“ skriejo giminėms, draugams ar tik kartą matytiems pažįstamiems į Ukrainą. Ir tas neramus laukimas... Bent kelių žodžių, kurie reikštų – gyvi! „Kaip tu?“ rašėme žinutes vieni kitiems ir čia, Lietuvoje. Dar taip neseniai būtų taip keistai nuskambėjęs atsakymas: „Susitikim po savaitės, gerai? Jei nebus karo...“ Ir kai karo vaizdai ekranuose užspausdavo gerklę, prisimindavau savo taikos herojes – moteris, kariavusias savo gyvenimiškus karus ir išėjusias iš jų nugalėtojomis. Tad kas bebūtų – už gyvenimą!

Lauryna Bendžiūnaitė

Visi mes – iš žvaigždžių dulkių Lauryna Bendžiūnaitė

Visi mes – iš žvaigždžių dulkių

Lauryna Bendžiūnaitė

trodo, jai sekėsi lengvai. Ir kelias iki prestižiškiausių Europos scenų nebuvo stiklo šukėmis klotas. Tačiau operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė tik pati žino, kiek reikia

dvasinių jėgų scenoje įsijausti į vaidmenį, kai tavo vaiko laukia operacija, ir ką reiškia pačiai atsipeikėjus po dar vieno anafi-

laksinio šoko džiaugtis gyvenimu – kaip stebuklu. Vokietija, Štutgartas, 2017 metų gruodžio 7-oji. Štutgarto operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė su vyru muzikantu Juozu Vasiliauskiu ir beveik pusantrų metukų sūnumi Konstantinu gyvena kasdienybės rūpesčiais. Žvarboka, apniukę, dar nė nekvepia Kalėdomis. Lauryna šimtus kartų prisimins tą vieną iš buvusių labai užimtų žiemos dienų. Paskubomis kažką gamino virtuvėje, o vyras, derindamas darbo reikalus, vis užmesdavo akį į kambarį tarsi džiungles tyrinėjantį sūnų. Konstantinui, kaip ir kiekvienam jo metų vaikui, rūpėjo viskas, todėl namai buvo pertvarkyti taip, kad būtų saugūs: kištukai, lipniosios juostos, mažylio rankutėms nepaklūstantys stalčiai, atitverti kampai. Likimo ironija, bet nelaimė nutiko su daiktu, kurį jie rinkosi kaip saugų...

Išgirdau siaubingą vyro šauksmą: „Lauryna, ateik!!!“ Mane taip ir nuvėrė: iš jo intonacijos tapo aišku, kad atsitiko kažkas baisaus. Tik vaiko klyksmo negirdėjau – įbėgusi pamačiau pražiotą burnytę, sustingusią nebyliame spiegime... Baisu buvo vien pažvelgus į vyrą – tokio sutrikusio niekad nebuvau mačiusi. Juozas kelis kartus pakartojo, lyg sau, lyg man:

Lauryna Bendžiūnaitė

„Gal viskas bus gerai.“ Man tada niekas gerai neatrodė, tikėjausi tik stebuklo. Juk žinojau apie didžiausias grėsmes vaikui – po gimdymo išleidžiami iš ligoninės net gavome atmintinę, kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių vaikų traumų, ten buvo minimas ir apsiplikymas skysčiais. Buvome įsigiję tokį grūdinto plastiko arbatinuką-termosą, saugų vaikui. Tačiau tą kartą turbūt inde tarp dviejų kamerų susidarė temperatūrų skirtumas ir jis tiesiog... sprogo. Jei vaikas būtų pagriebęs už rankenos, gal nieko baisaus net nebūtų įvykę, bet jis atsistojo ant suolo prie stalo, palenkė termosą į save ir tas tiesiog šovė tiesiai jam į krūtinę, apiplikė verdančia arbata visą, nuo kaktos iki bambos. Tada Lauryna galvojo tik apie tai, ar vaikas sulauks kito ryto... Vyras iškart paskambino jų pažįstamai medicinos slaugytojai, ši žaibiškai iškvietė greitąją pagalbą. Kol ji atvyko, Konstantinui ant krūtinės tėvai liejo šaltą vandenį. Todėl gražiam ir guviam penkiamečiui vanduo iki šiol asocijuojasi su skausmu – dušas, vonia, net galvos plovimas vis dar labai nejauki, o kartais gąsdinanti patirtis. Prieš kiekvienas maudynes tenka su vaiku šnekėtis, bet jį vis dar apima siaubas. Randų liko ne tik ant krūtinės, peties, bet ir sieloje... Tąsyk iškart atvyko dvi medikų komandos, Konstantiną apžiūrėjo, stabilizavo būklę, pasakė, kad ligoninėje gydytojai jo jau laukia operacinėje.

Mane apėmė drebulys, negalėjau jo suvaldyti, todėl greitosios pagalbos automobilyje Konstantiną už rankos laikė ir gydytojų nurodymu nuolatos kalbino tėtis, o aš sėdėjau priekyje su gydytoju, jis daug kartų prašė iš eilės pasakoti, kas nutiko. Lygiai to paties klausinėjo ir vyro – turbūt medikai turėjo įsitikinti, kad abu sakome tiesą, jiems buvo svarbu žinoti ir ką tiksliai darėme

Visi mes – iš žvaigždžių dulkių

po įvykio. Jaučiausi labai keistai, lyg būčiau iškart dviejose vietose: aš, atsakinėjanti į medikų klausimus, ir aš, žvelgianti į save iš šalies, atsakinėjančią, tarsi girdinčią savo žodžių aidą. Dokumentų pildymas ligoninėje, kartojimas, kas nutiko vaikui, visi tie paprasti veiksmai buvo tarsi inkaras, leidžiantis neiškristi iš realybės: kai pasakojau apie ką tik nutikusį dalyką, ir pati buvau čia ir dabar, tai padėjo suvaldyti emocijas – tiesiog turi veikti, nebeturi kada ištižti. Kai pakeldavau akis į vyrą, matydavau tarsi kitą žmogų, kurio nepažįstu, – šokas, siaubas, nežinomybė turbūt pakeitė mus abu. Atrodė, jei ligoninės koridoriuje jį išvysčiau, praeičiau pro šalį kaip pro nepažįstamą... Akies krašteliu vis pažvelgdavau, ar dar laikosi ant kojų, paskui jis sakė, kad lygiai taip pat tikrino ir mane. O atrodė, kad savo vyrą ji pažįsta taip gerai, kaip niekas kitas. Ir gali numatyti, kaip jis vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs. Bet tą dieną išvydo skausmo perkeistą žmogų. Prieš daug metų Juozą ji pirmą kartą pamatė, kai iš gimtosios Nidos atvažiavo į Klaipėdos konservatoriją mokytis choro dirigavimo. Buvo tiek įsitraukusi į muziką, kad apie jokias simpatijas ir meiles nė kalbos negalėjo būti, – merginai, kurios draugų būryje vis šmėkšteldavo vyresnis gerbėjas muzikantas, tada svarbiausia buvo dainuoti ir diriguoti. Kartą, prieš jos gimtadienį, Juozas atkeliavo su geltonomis tulpėmis, pasveikino ir išdrįso pasakyti: „Matau, kad tu nekreipi į mane jokio dėmesio, bet žinok, kad kaskart tave pamačius mano širdis virpa.“ Ta jo drąsa Laurynai padarė įspūdį. Patiko, kad jis ne laišką rašė, ne žinutę, ne paskambino, o atėjo ir pasakė tai, kas ant širdies. Jai visada darė ir tebedaro įspūdį gražiai formuluojamos mintys. Po daugelio metų jis taip ir piršosi...

Lauryna Bendžiūnaitė

Visi mes – iš žvaigždžių dulkių

Po nakties – šviesa Judita Marcinkevičienė

Lauryna Bendžiūnaitė

udita Marcinkevičienė prieš dvejus metus palaidojo sūnų. Jo žūties naktis, atrodo, išsitempė į daugybę mėnesių. O paskui – į nesibaigiančias dienas, kai reikėjo atlaikyti aplinkinių

skausmą. Žingsnis po žingsnio. Kol galėjo sau prisipažinti:

„Paleidau, susitaikiau, myliu.“ Kol gėla tapo sugyvenama, kol vėl galėjo juoktis, kol palengvėjo. Drėgna vasario pradžios naktis be sniego. Šeštadienis persivertė į sekmadienį. Visus tamsius mėnesius taip ir nepasnigo. Žvarbu. Pro policijos autobusiuko langą šokčiojo oranžinės pravažiuojančių automobilių šviesos, išplėšiančios iš tamsos blizgančio asfalto lopus. Pusė pirmos. Praslinko rankas į kišenes susikišęs ir galvą į striukės apykaklę įtraukęs vyras, metęs smalsų žvilgsnį: keli policijos automobiliai prie vieno namo, turbūt kas nors rimto? Gal tik iš ryto kuriame nors portale perskaitys: X gatvės bute rastas nužudyto jauno vyro lavonas. Judita vėl pakėlė akis į policininką ir jo porininkę. Tyla tirštėjo. Ji jau buvo pasakiusi vardą, pavardę, adresą. Paaiškinusi, kodėl čia atsidūrė: ieško sūnaus. Kelis kartus, rodydama Fausto nuotraukas telefono ekrane, ramiai klausė, tik gerklė buvo kaip smėlio pripilta: „Ar tai mano sūnus, pasakykit?“ Policininkai tylėjo. Ji žiūrėjo į ant kelių boluojančias savo rankas – kaip į svetimkūnį. Į autobusiuką įlipo jos vyras Rimas. Matė jo įsitempusią nugarą, kai lauke kalbėjo su kitu pareigūnu. Iš tolo jie buvo beveik neatskiriami – vyras ir jų sūnus. Tik vienas pražilęs. Rimas tyliai pratarė: „Laikykis...“ Judita dar niekaip negalėjo patikėti blogiausiu. Juk

Judita Marcinkevičienė

dar liko trupinėlis vilties, juk gal būtų iškart pasakę, juk gal dar patys neišsiaiškino nužudytojo tapatybės... Vėl susikaupė ir paprašė: „Nebijokit, nebus isterijų, nebus verkimo, nebus nieko, jūs tik pasakykit: ar tai mūsų sūnus?“ Bet niekas neištarė nė žodžio. Tik žvelgė kažkur virš jų galvų. Kol iš tamsos išniro dar viena pareigūnė ir ištiesė Juditai dokumentą: „Tai jūsų sūnus?“ Užteko tik pažvelgti į juodbruvo besišypsančio vaikino nuo trauką vairuotojo pažymėjime...

Vėl pajutau sunkius, laukiančius jų žvilgsnius. Mes tylėjome, lauke kažkas kostelėjo, vėl pravažiavo mašina. Buvo šalta, labai šalta. Ir labai norėjau į tualetą. Kai bandžiau stotis: „Leiskite, aš vis vien ten eisiu! Nesulaikysit!“, policininkė užjaučiamai ištarė: „Aš jus galiu ten nuvesti, bet geriau neikite, jums tikrai nereikia to matyti, patikėkit... Labai daug kraujo, jis kraujo klane...“ Tada patylėjusi paklausiau: „Tai ką mums dabar daryti?“ Pareigūnas lapelyje užrašė du telefono numerius: morgo ir tyrėjos. Turėjome skambinti pirmadienį. Iki namų – tik keli kvartalai. Nepamenu, kaip važiavome. Vienu metu, regis, sužviegė stabdžiai. Kažkur pradingo valanda. Turbūt sėdėjome mašinoje, kalbėjomės, ką daryti. Nepamenu, ar verkiau. Jau buvau prarijusi pusantros raminamųjų tabletės. Prie buto durų pažiūrėjau į laikrodį: pusė dviejų. Dar atsisukau į Rimą: „Tik jokių ašarų...“ Prislopintoje koridoriaus šviesoje stovėjo keturiolikmetė dukra Beatričė: „Kas atsitiko? Su Faustu kažkas?“ Nusivedžiau ją į jos kambarį, paguldžiau, užklosčiau pasakiusi, kad dabar reikia miegoti, jau labai labai vėlu, o iš ryto pasišnekėsim... Prikėlė žadintuvas. Ji stengėsi prisiminti, kodėl jį nustatė sekmadienio rytui. Toptelėjo: gi buvo užsirašiusi į manikiūrą.

Po nakties – šviesa

Atsikėlė, nusiprausė ir pamažu nuėjo iki salono. Tiesiog privalėjo ką nors daryti būtent dabar. Užsikabinti už mažmožio, negalvoti, negalvoti, negalvoti! Viskas bus paskui: pirmiau pokalbis su dukra, vėliau skambučiai artimiems ir tolimesniems. Tik prieš išeidama paskambino vienai gerai kolegei į Rygą. Papasakojo, kas atsitiko, ir kaip vaikas paklausė: „Tai ką man dabar daryt?“ Kolegė ramiai kalbėjo, vieną jos patarimą prisimena iki šiol: „Neįsileisk jokios emocijos ilgiau kaip trims minutėms, nes įklimpsi ir palūši.“ Grįžtant namo mintyse iškilo praėjusi diena: lygiai toks pat švininis rytas. Ji, kineziterapeutė, kinų medicinos specialistė, nuolat dalyvaudavo profesiniuose seminaruose – norėjo padėti savo pacientams, derindama Vakarų ir Rytų tradicinės medicinos patirtis. Pirmoji seminaro diena buvo skirta kaltei, kita – baimėms, trečioji, lemtingasis šeštadienis, – mirčiai. Lyg kas ją būtų iš anksto paruošęs... Nes galvoje vis skambėjo ten pakartota frazė: „Mirtis lygu kitoks gyvenimas.“ Kai vakarop grįžo namo, vyras kepė picą. Pastaruoju metu daug dirbo, buvo pasiilgusi tokių ramių valandų. Vyras lyg ir norėjo skambinti sūnui, pakviesti vakarienės, bet užsikalbėjo, nepaskambino. Tylus ramus vakaras, abu dar ketino kokį lengvą filmą pasižiūrėti, tačiau valgant picą skambtelėjo sūnaus draugė Agnė. Truputį sunerimusi. Šiandien jų draugystės metinės, o ji neranda Fausto, jiedu kiek apsipyko. Nuramino ją, kad atsiras, dar tik septynios vakaro. Bet Juditai dilgtelėjo TA nuojauta. Du kartus ji jos neapgavo: du kartus kadaise perėjo per širdį paskutiniai apsilankymai pas ją auginusius senelius. Kai Šakiuose lankė senelį paskutinį kartą, virptelėjo, kad jo nebepamatys. Nufotografavo. Jis mirė po dviejų savaičių... Sodyboje gyvenanti močiutė po keleto metų buvo dar guvi, bet vėl lyg kas būtų šnibžtelėjęs, jog daugiau

Judita Marcinkevičienė

jos nebematys. Ji išsitraukė fotoaparatą... Taip ir nutiko – močiutė greitai mirė. Savaitė iki mirties trumpam užlėkė Faustas, kai pamėgino jį sulaikyti ir pasišnekėti, švelniai išsisuko: mamuk mamuk, skubu skubu, pakalbėsim kitą kartą, dabar man daug reikalų! Kai jį išleido, tarpduryje vėl spustelėjo širdį, vėl pervėrė nuojauta, kad, ko gero, jo nebepamatys, tačiau šįkart ją nuginė: kokia nesąmonė, to būti negali! Niekam, nė vyrui, neišsitarė. Tik tą vakarą picos jau nebesinorėjo... Netrukus dar kartą paskambino sūnaus draugė, dabar jau apimta panikos: gal kreiptis į policiją? Nes dar niekada nebuvo, kad jis ne tik neatsilieptų jai telefonu, bet ir neatsakytų į žinutes socialiniuose tinkluose – prie jų buvo prisijungęs, tačiau tylėjo. Agnė kartojo: taip nebuvo niekada, jam kažkas atsitiko! Judita mintyse sau įsakė: viskas bus gerai! Net pyktelėjo ant Agnės, kad kelia paniką, juk atsiras, ne adata! Bet su vyru nulėkė į jo nuomojamą butą. Nėra. Užsuko į policiją. Pareigūnas šyptelėjo į ūsą: „24 metai? Tai gal užbaliavojo vaikinas! Skelbti paiešką dar anksti, atsiras. Su mergina gal? Sakot, ji pati jo ieško? Na, tai gal pas kitą panelę?“

Parlėkėm namo, sakau Rimui: laukiam, kaip bus, taip bus. Jau vėlokai vėl Fausto draugės skambutis: ką tik perskaitė portale, kad mūsų rajone rastas jaunuolio lavonas, važiuokit žiūrėt! Net subariau ją: „Ką čia išsigalvoji?“, bet surakino baimė... Agnė prieš tai skambino jo draugams, kažkuris tą lemtingą vakarą buvo su Faustu susitikęs, jie išsiskyrė prie gatvės, kurios viename namų buvo rastas nužudytas jaunuolis, kampo... Greitai pati skambinu tam draugui, jis užsikirsdamas dėsto: jau buvau ten, pilna policijos, manęs neleido, nepasakė, jis ten ar ne jis. Įsimetu į kišenę raminamųjų ir lekiam link mašinos, leisdamasi dar kalbu

Po nakties – šviesa

telefonu, sužinau, kad Faustas netikėtai išlipo iš automobilio kartu su dviem mažai pažįstamais vyresniais vyrais, mostelėjęs draugams: „Nesiparinkit, po 20 minučių grįšiu.“ Negrįžo... Tą sekmadienį į namus atvažiavo Fausto krikštatėviai, Juditos draugė. Ji yra jiems be galo dėkinga, nes tada nežinojo, nei ką daryti, nei kur pulti, – jie padėjo pasirūpinti laidotuvėmis. Kiekvienas veiksmas kitą ir dar kitą dieną draskė širdį – paskutinį kartą pamatyti savo vaiką, važiuoti į kapines apžiūrėti kapo vietos, priiminėti nesibaigiančias užuojautas. Kalbėtis su giminėmis, prisiruošti paskambinti mamai, kuri labai mylėjo anūką... Juditos tėvai menininkai: mama – žinoma aktorė Irena Kriauzaitė, tėtis – Aleksandras Jankus, inžinierius, dabar jau miręs. Tėvai išsiskyrė, kai dukrai tebuvo treji, mama dar mokėsi, tad Judita iki penktos klasės gyveno Šakiuose pas senelius. Vėliau, kai atsikraustė pas mamą į Vilnių, ką tik pastatytą Justiniškių mikrorajoną, kaimynai šnekėjo rusiškai, mergaitė visiškai nieko nesuprato, jai labai padėjo aktorius Antanas Šurna, antrasis mamos vyras, kurį visada laikė antru tėčiu, ir niekada nesijautė atstumta, nemylima, niekada jis neskyrė jos kaip svetimos. Tačiau šeimos gyvenimas nebuvo saldi idilė...

Antano asmenybė buvo grėsminga, jam patiko valdyti ir manipuliuoti – jis, nors ir geras žmogus, turėjo tokių bruožų. Mama irgi nepriminė standartinės mamos, juk abu aktoriai... Jaučiau, kad mane myli, rūpinasi, bet tas rūpestis buvo, kaip dabar suprantu... gana savotiškas, nors kitaip manimi rūpintis turbūt nesugebėjo nei mama, nei Antanas, nei biologinis tėvas. Tiesa, turėjau daug laisvės – niekas netikrino nei namų darbų, nei pažymių knygelės, nei lankomumo: kai tėvai išvažiuodavo į gastroles, galėjau daryti, ką noriu, bet ta laisve nepiktnaudžiavau.

Judita Marcinkevičienė

Antanas nemėgo svetimų žmonių namuose. Tai niekas iš mano draugų ir neateidavo – nei po pamokų, nei progomis, ir per gimtadienius negalėjau nieko pasikviesti. Taigi, didžiausia mano svajonė buvo kuo greičiau išeiti iš namų! Kai gimė brolis Saulius, buvau 9 klasėje. Pamenu, pykau ant mamos... Ne dėl to, kad atsirado brolis, o kad nujaučiau, jog jo priežiūra bus užmesta man... Taip ir atsitiko. O įdomiausia, kad Sauliaus prižiūrėti atvažiuodavo mano močiutė, ateidavo Antano mama, dar ir pasamdyta senutė kaimynė buvo, bet net jei namuose būdavo dvi auklės, kažkodėl aš vis tiek negalėdavau niekur išeiti, „nes reikia Saulių prižiūrėti“. Aišku, mane imdavo siutas... Bet labai nesipriešinau – kai brolis ūgtelėjo, vesdavausi jį drauge. Paskutinėse klasėse bandydavau parūkyti – pamenu, kartą stoviniuojam laukuose: trimetis Sauliukas, mano bičiulė ir aš, su ja pešam dūmą, eina pro šalį auklėtojas, kurį vadinome Šuriku, šypsosi, bet nieko nesako... KNYGĄ DABAR

ĮSIGYKITE

Kelias vasaras Judita su draugėmis buvo įsidarbinusi Kačerginėje, pionierių stovyklos virtuvėje, – vien todėl, kad nevažiuotų su šeima prie jūros, nes būtų tekę prižiūrėti Saulių. Jai norėjosi laisvės, nors jūra irgi viliojo. Anuomet poilsinės „Žaldokynė“ nameliuose Šventojoje vasarodavo aktoriai su šeimomis, būdavo linksma, daugelis ilgus metus turėdavo ką pasakoti iš tų vasaros dienų ir naktų... Tad, baigusi mokyklą ir neįstojusi į išsvajotą aktorinį, Judita su tėvais išvažiavo prie jūros, genama keistos nuojautos, kad ten sutiks gyvenimo meilę. Taip ir atsitiko...

Neįstojau... Daug kas mane mėgino atkalbėti nuo aktorinio, bet neklausiau. Buvau užsispyrusi, norėjau pirmiausia sau įrodyti, kad galiu, norėjosi sekti artimųjų pėdomis. Paskui buvo labai