Eglė Zakaraitė
Kaip tapti dama IV dalis
Piešinukų autorė Monika Jasnauskaitė Viršelį kūrė „TJdizainas“ komanda Tekstą redagavo Kristina Meškaitytė Maketavo Eglė Zakaraitė Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-475-214-8
© Eglė Zakaraitė, 2018
Mylėk ir būk mylima
Pratarmė Tu žinai, kaip gyventi laimingai. Nes vos tik gimusi atsinešei aiškią viziją, kokią funkciją atliksi Žemėje. Visi šiame pasaulyje esame supažindinti su savo gyvenimo instrukcija, ir iki šiol ją kažkur giliai širdyje, sąmonėje ar pasąmonėje nešiojamės. Mes viską puikiai žinome dar prieš gimdami. Tik, kaip gaila, užaugę to nepamename, todėl skaudžiai kankinamės nesuprasdami tikrosios gyvenimo tiesos. Visas pasaulis sukasi aplink meilę ir nuo to, kaip Tu myli save bei kitus, priklausys Tavo ateitis. Viskas be išimties, tikroji gyvenimo tiesa – meilė. Meilė sau, meilė gyvenimui, meilė šeimai, meilė orui, kuriuo kvėpuoji. Viskas egzistuoja tik dėl jos. Ir visi nuolat tikrinami, kaip iš tiesų moka mylėti. Mylėti save, mylėti artimą, mylėti gyvenimą. Nes viskas gimsta iš begalinės meilės gyvenimui bei noro pažinti jį taip, kaip pažino pasaulio kūrėjas. Todėl žmogaus pareiga – pažinti ir atrasti tokį pasaulį, kokį matė kūrėjas. O jis matė tobulą, piešdamas pagal savo paveikslą. Kūrėjo tobulumas yra kiekvienoje iš Jūsų, nes Jūs esate to paveikslo dalis. Maža, bet labai, labai reikšminga. Niekada to nepamiršk! 3
Ieškok ramybės
Ramybė – saviugdos pastangų rezultatas, brandos bei gyvenimo dėsnių pažinimo požymis
1 skyrius Aš tiesiog gyvenu, kvėpuoju, matau, jaučiu, liečiu, skanauju. Aš tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi kiekviena sekunde, praleista su savimi. Be dirbtinės šypsenos, ištemptų ir idealiai išlygintų marškinių, makiažo ir lakuotų nagų. Aš tiesiog gyvenu ir pagaliau imu suvokti, kad mylėti kitą žmogų neišmokus mylėti savęs yra neįmanoma. — Marina, tu čia? — Mhm, – ji nenoriai atsisuko tarsi pykdama, kad sutrukdė būti vienai. — Aš tavęs visur ieškojau, einame prie stalo, tavęs jau laukia, – paragino sekretorė Lina. — Taip, tuoj ateisiu, – suprunkštė Marina, bandydama vėl grįžti ten, kur klajojo jos mintys, tačiau jos išsiblaškė. Menėje susirinkę aikštingi svečiai kartu su žurnalistais žvilgsniais lydėjo puotos šeimininkę, lipančią ant pakylos. 7
Eg lė Z a k ar aitė • Kaip t apt i d ama • IV d a l is
Marinai užlipus ant scenos visų dėmesys nukrypo į ją. Jos tamsiai rudas saulės nubučiuotas kūnas derėjo prie kuklios, paprastos suknelės, išskiriančios iš kitų puotos viešnių. Ji vilkėjo ilgą šviesiai raudoną suknelę su baltais smulkiais taškučiais. Apdaras visiems svečiams priminė saulėtą vasaros dieną, nors už lango baltavo gili žiema. Menėje tvyrojo mirtina tyla, tad visų žvilgsniai nuogindami nukrypo į ją. Marina suvaldė savo jaudulį ir giliai įkvėpė. — Pirmiausia norėčiau visiems padėkoti už tai, kad atvykote, bei nuoširdžiai tariu ačiū visiems mano fondo akcininkams ir valdytojams. Gerbdama savo ir artimųjų sprendimą pranešu, kad laisva valia ir niekieno neverčiama atsisakau savo fondo prezidentės pareigų. Menėje kilęs šurmulys trumpai sutrikdė Mariną. Ir ta proga ištarusi, kad plačiau komentuoti šios situacijos nenorinti, nulipo nuo scenos, dar spėjusi pridurti: „Ačiū už tai, kad atvykote, ir gero jums likusio vakaro.“ Tyliai, be didelio šurmulio ji paliko puotos svečius ir išvyko namo. Suverstas butas centrinėje Vilniaus miesto dalyje su panorama į Neries krantinę tą vakarą merdėjo šaltos žiemos spąstuose. Kaip šalta, vos pravėrusi namų duris sumurmėjo ji, greitai įjungdama elektrinį šildymą visu pajėgumu. Pastarąjį mėnesį Marina negyveno šiame bute, ji viešėjo 8
1 sky r ius
Maldyvuose, kur mėgavosi egzotišku oru prie jūros. Paskutiniai jos metai buvo ramūs, gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, lyg laikinai ją užmigdydamas saldžiu tikėjimu, jog taip ir turi būti. Jos draugė Sandra kopinėjo skanų medaus mėnesio medų. Sandra ir Frederikas mėgavosi vienas kito draugija. Ji galutinai Frederiką išskyrė su šeima, bet nesikuklino to neigti ar kaltinti save. Nors ji pripažino, gal taip ir buvo nederama, bet iš tiesų giliai to nesureikšmino, pasiteisinusi, jog visi turi teisę į savo laimę ir gerovę, ir visiškai nesvarbu, kokia to kaina. Buvusio vyro pusseserė Milda – savo meilės ir aistrų labirinte pasimetusi simpatiška, į penktą dešimtį įkopusi moteris. Vis nepraradusi tikėjimo rasti tikrąją gyvenimo meilę, jaunikio paieškas tęsė ir toliau. Prisiskaičiusi apie sielos dvynių legendą ji ilgą laiką įnirtingai blaškėsi tarp šamanų, raganų ir visokio plauko ekstrasensų, kad tik šie greičiau pritrauktų sielos dvynį prie jos. Magija sklaidė ore, tik ji Mildai buvo bevaisė. Juokinga, jei nebūtų graudu, stebėti jos dukrą Gintarę, kuri sėkmingai įstojusi į prestižinį tarptautinį medicinos universitetą vakarais šveitė pigaus viešbučio kambarius, kad susimokėtų už mokslus. Marinos draugė Ieva ilgą laiką gyveno šeiminį gyvenimą. Ievos suvokimu, ji tik tenkino vaikų ir vyro poreikius bei nuolat bandė realizuoti save, nuolat skubėjo ir galvojo, kaip viską suspė9
Eg lė Z a k ar aitė • Kaip t apt i d ama • IV d a l is
ti. Kol vieną gražų ir saulėtą rytą Ieva suvokė norinti įkurti sveikų maisto produktų parduotuvę. Jos požiūris į šeiminį gyvenimą pasikeitė, kai ji ėmė ir įgyvendino šią idėją, žinoma, su savo vyro pagalba. Jaukioje fengšui stiliumi įrengtoje parduotuvėje buvo galima rasti ne tik šviežių ekologiškų maisto produktų, bet ir natūralios kosmetikos, turinčios teigiamą poveikį žmogaus organizmui. Dabar jos požiūris į šeiminį gyvenimą pakito, nes ji pradėjo tenkinti savo poreikius. Atrodė žvalesnė, laimingesnė, ir dabar Ieva garsiai visiems pripažino – mano šeiminis gyvenimas yra tobulas. Marinos suvokimu, daugumos jos pažįstamų gyvenimai klostosi puikiai, atrodo, niekam nieko netrūksta, visi gyvena, kaip nori. Tačiau kažkas Mariną neramino, lyg viskas būtų ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir tada ji apsidairė. Visur aplink mane tvyro sąstingis, o gal tai reiškia ramybę? Ir ji sumišo, bet vėliau garsiai pripažino – tai pozityvi ramybė. Trumpam nuvijo savo netobulas mintis, tačiau vėliau susimąstė. O gal tai tik dirbtinai užšaldyti jausmai, nenatūraliai išoriškai sukurta tobula ramybės iliuzija. Rymodama prie lango ji smalsiai žvelgė, kaip šilti saulės spinduliai nuo stogų tirpdino sniegą. Staiga ji pasišlykštėjo tuo, kad vis dažniau minko tas pačias mintis. Kažko man dar trūksta. Hm, gal kelionės, o gal dar atostogų. Marinos kūne užvirė vidinis konf10
1 sky r ius
liktas, kuris pusdienį nedavė jai ramybės, jai norėjosi prieštarauti sau ir pykti ant savęs, jog nesupranta, ko jai trūksta. Ir suvokusi, kad ką tik grįžo iš atostogų, ji sušuko – ne, o vėliau – taip. O, taip, kelionių, ji dar tvirčiau galutinai patvirtino, man trūksta kelionių. Ir vėl klaidžiojo mintyse – man juk reikia kažko. Tačiau ji negalėjo įvardyti to kažko, tad nurimo tik nuėjusi miegoti. Kitos dienos popietę namų ruošos darbus ji pradėjo nenoriai. Ir tikrai nieko nelaukė, kai staiga suskambo namų durų skambutis. Plačiai atvėrusi duris ji išvydo Edgarą kartu su Gabrieliumi. — Mama! – suklykė sūnus, prisiglaudęs arčiau jos. Edgaras sekundę trypčiojo vietoje. — Ar galiu pas tave užeiti? — Taip, užeik, – nenoriai patraukusi nuo tako išmėtytus valymo reikmenis ji nusisuko nuo jo. Edgaras apžiūrinėjo naujus Marinos namus. — Tu dabar taip prabangiai gyveni. Žinai, nepalyginsi to seno buto Žvėryne, kuriame gyvenai prieš tai. — O man ir anas butas patiko, – griežtai atkirto Marina, pakėlusi nuo grindų valymo priemones. — Žinai, tuo tu man ir iki šiol patinki, – ironiškai nusijuokė jis. – Šveiti namus lyg kokia pelenė. – Ir paspyręs gumines pirštines nuėjo į virtuvę. 11
Eg lė Z a k ar aitė • Kaip t apt i d ama • IV d a l is
Marina nuėjo paskui jį. — O gal man patinka tvarkytis. Valytoja ne visada išvalo taip, kaip aš noriu. — O tu niekuo nepasikeitei, – jis kalbėjo vis tyliau ir artėjo prie jos. Marina pasitraukė atokiau, lyg nujausdama jo ketinimus. — Tai gal aš jau eisiu, – ištarė jis po nejaukios pauzės. Marina apsimetė, jog nekreipia dėmesio į jį, tad griebė lankstyti išskalbtus Gabrieliaus drabužėlius. Edgaras dar kartelį tyliai pakartojo: „Tai gal aš jau eisiu.“ Ir nerimastingai sutrypė kojomis lyg norėdamas, kad ji pakeltų akis aukštyn ir pažiūrėtų į jį. Edgaras muistėsi, krankštė ir visaip kaip stengėsi atkreipti į save dėmesį, tačiau viskas buvo veltui. Kol po dar vieno tokio bandymo Marina neapsikentė. — Tu gal tikrai jau eik, o tai tavo žmona neužvestame automobilyje sušals, – ir nudelbusi akis įnirtingai dėliojo Gabrieliaus drabužėlius į spintą. Ir tą momentą Edgaras priėjo arčiau jos. — Tikiuosi, aš sau kada nors sugebėsiu atleisti už viską, ką tau padariau. Jam išėjus Marina iš aukštai pažvelgė pro langą, pro kurį matėsi jo automobilis ir jame sėdinti simpatiška dvigubai 12
1 sky r ius
jaunesnė žmona. Ir stebėdama juos išvažiuojančius ji suprato – tikriausiai pats didžiausias turtas yra ramybė, kurios šiuo metu man trūksta. Kitą dieną Marinos mama jos laukė pagaminusi pietus, o dukra savo kambaryje skaitė senus užrašus, kol mama atėjo pasikalbėti. — Žinai, tavo pasitraukimas iš fondo prezidentės pareigų mus visus šiek tiek šokiravo. Marina pertraukė ją. — Mama, aš žadu pakeliauti, – tyliai pasitikinčiu balsu ištarė ji ir trumpam sustingo laukdama jos atsakymo. — Kur? Su kuo? Kada? — Mama, viskas gerai, nurimk. Viena su savimi, tik po pasaulį, laimės paieškosiu, – ir ji nusijuokė. — O kaip Gabrielius? — Jis turi tėvą, pagyvens su Edgaru. Aš su juo apie tai jau kalbėjau. — Tu tuo įsitikinusi? – dar kartelį perklausė mama. — Taip, mama. Aš tuo tikra. — Ir kam tau tai? Dėl ko? — Kai grįšiu, papasakosiu. Dabar nurimk ir einam pietauti. Vėliau jų pokalbis vystėsi vangiai, jokio dialogo. Klausimas, atsakymas, ir nieko daugiau. Marina, praleidusi popietę 13
Eg lė Z a k ar aitė • Kaip t apt i d ama • IV d a l is
gimtinėje, vakare grįžo namo. Ir sukrovusi daiktus bei apsisprendusi dėl kelionės krypties išvyko į oro uostą. Netikėtai vėluojantis skrydis į Italiją privertė ją sustoti bei prisėsti šalia merginos, kuri apsimuturiavusi šaliku, lyg norėdama pasislėpti, klausėsi muzikos per ausinuką. Marinos širdis suplakė sparčiau. Atpažinusi merginą švelniai palietė jos petį. — Labas, Evelina. Mergina atsisukusi į ją maloniai nusišypsojo ir ištraukė ausines. — Labas, Marina. Marina švelniai pakštelėjo jai į skruostą. — O tu ir pasikeitusi, vos atpažinau. Malonu tave sutikti. Kur keliauji? — Į Prancūziją, o tu? — Į Italiją, vėluoja skrydis. – Marina tęsdama pokalbį merginą kalbino toliau. – Tai kaip tau sekasi? — Manau, man sekasi puikiai, – šyptelėjo mergina. – Susitvarkiau gyvenimą, ištekėjau, su vyru gyvename Paryžiuje. O tau kaip? — Man po truputį, – entuziastingai atsakė Marina. Ir prisiglaudusi arčiau jos užuodė aitrų alkoholio tvaiką. Marina pažvelgė Evelinai į akis. – Tavo akys liūdnos ir puikia nuotaika tikrai nežiba. 14
1 sky r ius
O tuo metu Evelina svajingai sužiuro į oro uoste besileidžiantį lėktuvą. — Ką tik prisiminiau, kaip tu man kelis kartus padėjai. — Žinai, kažkodėl jaučiu, kad viskas nėra taip puiku, kaip tu sakai. — O tu kaip visada viską puikiai jauti, – pašaipiai nusijuokė Evelina. Marina susigėdusi užtilo. — O gal tai ir jauti, jog aš alkoholikė. — Tyliau, nurimk, juk tu nenori, kad visi dabar išgirdę apie tai imtų tavęs gailėtis. – Marina ėmė gėdinti Eveliną dėl neetiško elgesio viešoje vietoje. Ir Evelina susigėdusi trumpai nurimo, kol tylą nutraukė šokiruojanti jos frazė. — Niekada nemaniau, kad galiu tapti alkoholike. Tokia, dėl kurios gėdyčiausi pati savęs, dėl kurios bijočiau. Marina sukluso. — Ko bijotum? — Bijočiau sau kažką pasidaryti. — Nelabai suprantu. Ar tu nori mirti? Evelina ėmė juoktis. — Aš juk juokauju! Tačiau Marinos tai neprajuokino. 15