Issuu

C AT H E R I N E WA L S H

Iš anglų kalbos vertė Kristina Lukošienė

V ILNIUS, 2026

Versta iš: Catherine Walsh, How to Write a Love Story, London: Sphere, 2026.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISBN 978-609-444-637-5

PIRMAS SKYRIUS Semas Niujork as

– Jis tavęs neatleis. – Gali atleisti. – Neatleis, Semai. Tu esi jo protežė. Ir, kiek pamenu, vienas iš trijų heteroseksualių vyrų leidykloje. Jau vien dėl statistikos neatleis. – Labai juokinga. Perkeliu telefoną prie kitos ausies ir paimu kavą. Už prekys talio dirbantis žmogus atrodo jau visiškai nusikamavęs, nors dar nėra nė aštuonių ryto. Dar nėra nė aštuonių, o pirmadie nio rytinis antplūdis jau pačiame įkarštyje. Už manęs būrelis finansų pasaulio vaikinų nepriekaištingai baltais marškiniais ir prasegtomis apykaklėmis, belaukdami savo eilės, akimis skrodžia elektroninius laiškus. Ir pirmą kartą šalia jų nesijau čiu kaip balta varna. Tiesa, mano marškiniai nei tokie balti, nei tokie standūs. Bet šįryt pasistengiau. Lyg vien dėl to, kad vietoj įprastų tamsių džinsų ir pirmo po ranka pasitaikiusio megztinio apsivilkau marškinius, viršininkas staiga pagalvotų: „Šito žmogaus man ir reikia komandoje.“ Ar bent jau: „Šitas vyras bent turi lygintuvą.“ Na, blogiau nuo to tikrai nebus. – Be to, jis paprašė, kad ateitum anksčiau, – tęsia Lizė, lyg skaitytų mano mintis. – Jei būtų norėjęs tave atleisti, būtų kvietęs pasilikti po darbo. 5

C at her ine Wa l sh

– Kodėl taip manai? – Pati taip daryčiau. – Juk tu neturi darbo. – Ką? – sesers balsas paaštrėja. – Tavo nuomone, rūpintis trimis mažamečiais berniukais – ne darbas? – Neturi darbo biure, – patikslinu, spausdamas kompiuterio krepšį prie krūtinės ir braudamasis pro laukiančiuosius eilėje. – To, kurio tuoj neteksiu. – Gal gali nustoti zyzti? Pataupyk savigailą, kai tai iš tiesų nutiks. – Kai? – Jei, – greitai pasitaiso Lizė. – Jei tai nutiks. – Iš tavęs menka paguoda. – Žinau. – Jos balsą užgožia automobilių gausmas, kai išei nu į lauką ir pasigarsinu telefoną. – Ar nori pasilabinti su Oliveriu prieš mums baigiant kalbė ti? – klausia Lizė. – Jam dar tik trys mėnesiai. – Būtent. Jis mokosi pažinti aplinkinį pasaulį. Jam reikia iš mokti atpažinti dėdės balsą. – Susitariam taip: kai būsiu bedarbis, visą dieną praleisiu su juo. Visą savaitę. – Viskas bus gerai. – Jos žodžiai skamba pernelyg užjaučiamai, kad jais patikėčiau. – Ir pasakyk, ar tai tikrai būtų taip blogai? – Prarasti darbą? Negi manai, kad tai nėra blogai? – Aš tik noriu pasakyti, kad tiek dirbai, tiek stengeisi, ir… – Man patinka mano darbas, Lize! – Gerai, atleisk. Tik parašyk, kaip viskas baigsis, gerai? O iki tol nekrėsk kvailysčių. – Nieko nepažadu, – sumurmu ir pokalbį baigiam. Atidaręs vėlai vakare gautą elektroninį laišką, šimtąjį kartą perskaitau žinutę, kurioje vos penki žodžiai: „Ryte užeik į mano kabinetą.“

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

Rimtai? Tai gali reikšti bet ką – nuo „gausi paaukštinimą“ iki „kraukis daiktus“. To Lizė ir nesupranta. Nesvarbu, kaip gerai man sekasi. Visame sektoriuje vyksta etatų mažinimas. Vien per pastarąjį mėnesį atleido du mano bičiulius. Tokia dabar leidybos realybė: knygų daugiau, darbuotojų mažiau. O mums, likusiesiems, tenka kamšyti spragas. Net nebesu skaičiuoju, kiek naktų esu dirbęs iki paryčių. Kiek savaitgalių praleidau dirbdamas. Kiek valandų – skaitydamas pakeliui į biurą ir atgal. Na gerai, gal jau ir buvau priėjęs tą ribą, kai pra dėjau įsivaizduoti pasaulį, kuriame mano socialinis gyvenimas suktųsi ne vien apie tai, ar autoriai laiku atsiųs savo rankraš čius. Bet apie tai galvojau taip, kaip žmogus galvoja apie galvos nusiskutimą plikai ar kaip parduotų viską, ką turi, ir leistųsi keliauti po pasaulį. Ne rimtai. Bent jau tikrai ne dabar. Gurkšteliu kavos. Nerimas nusėda krūtinėje, o aš per prie vartą žengiu pro besisukančias pastato duris ir einu į liftą. „Richardson Books“ leidykla užima du biurų pastato aukš tus Manhatane. Kai įžengiu vidun, biuras beveik tuščias. Lei dykloje darbo grafikas lankstus, tad šią valandą prie savo stalų sėdi tik keli ankstyvieji paukščiai. Niekas nepakelia akių į mane, kol Eimė, viena iš asistenčių, mestelėjusi žvilgsnį iškart neprapliumpa juoku. – Oi, Semai, – prunkščia ji, apsimesdama, kad šluostosi aša ras. – Semukai, Semai, Semai, Semoti. – Ką? – Dailūs marškiniai, bose. – Turiu susitikimą ir… Po šimts… – Žvilgtelėjęs žemyn su prantu, kad omenyje ji turėjo ant krūtinės sparčiai plintančią rudą dėmę. – O žinai, tau visai tinka, – mesteli ji, kai pastatau puodelį su kava ant stalo. – Na, žinoma. Ir negalėjo taip nutikti niekam kitam?!

C at her ine Wa l sh

– Puodelis leidžia, – įsiterpia Debora, nė nepakeldama akių nuo kompiuterio. Jos darbo vieta priešais mane, galiu prisiekti, jai patinka mano kompanija, nors visada elgiasi priešingai. – Reikėjo užspausti dangtelį. – Nepajutai? – klausia Eimė, lyg ginklą nutaikydama į mane telefoną. – Akivaizdu, ne. – O aš būčiau iškart pajutusi. – Todėl ir negeriu kavos, – priduria Debora. Eimė nusivaipo. – Šią akimirką esi įsikūnijęs pirmadienio rytas, – pakomen tuoja ji. – Jei avėtum aukštakulnius, abu kulniukai jau būtų nulūžę. – Tai ačiū Dievui, kad neaviu, – sumurmu ir pradedu sags tytis marškinių sagas, o tada pamatau, kad kava persigėrė ir į apatinius marškinėlius. Eimė vėl leipsta iš juoko, ir tą akimirką įeina mano kolegė, vyriausioji redaktorė Laura, gurkšnodama šaltą latės kavą iš milžiniško, kruopščiai uždengto puodelio. – Kodėl Semas nusirenginėja? – Pradedam meilės romanų seriją, – iškart reaguoja Eimė, kai nusimetu viršutinį sluoksnį. – Esu tikra, kad mūsų romanų skaitytojų skonis geresnis, – mesteli Laura, nekreipdama dėmesio į mano įžeistą žvilgsnį, ir sviedžia man pledą iš krūvos po savo stalu. – Neklausyk jos, – sako Eimė. – Tu labai patrauklus. Jei bū čiau hetero… – Esate darbe, – nutraukia Debora. Laura spirteli į Eimės kėdės koją. – Ar tu jį fotografuoji? – Tik jo rankas. – Ištrink, – įspėja Laura. – Dabar pat. – Bet jam prireiks jų prisivilioti moterims internete. – Neprireiks.

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

Eimė palaukia, kol Laura nusisuka, tada mosteli prieiti. Aš stabteliu, pamatęs visai neblogą savo nuotrauką jos telefono ekrane. Ji teisi. Tikrai praverstų pasinaudoti jos darytomis nuotrau komis. – Šitą atsiųsk. Linkteli visiškai rimtai. – Jei darkart suvaidintum nusivelkąs marškinius, pasisteng čiau pagauti tobulą kadrą… – Samueli! Abu vienu metu atsisukame į šalia esantį kabinetą, iš kur atsklido mano vardas. Tiesa. Taip ir bus. Eimė vėl prunkšteli, kai apsigaubiu pledu ir bandau bent kiek prisidengti. – Tave kviečia, – informuoja Debora. – Nori pasakyti, kad niekas neturi atsarginių marškinėlių? Praeitą savaitę pats padėjau supakuoti tris dėžes dovanų rinki nių tinklaraštininkams, nejau nebus likę nė vienų su logotipu? Eimė koketiškai sumirksi blakstienomis: – Stalčiuje slepiu elegantišką juodą suknelę. – Už tai skiriu tau šiandien tris valandas spausdinimo, – įspė ju ją ir kiek galėdamas oriau pasuku link nedidelio kabineto. Laura pasiveja mane dar nepriėjusį pusiaukelės. – Ankstyvas šiandien, – sako taip nerūpestingai, kad nepa juntu, kaip nusijuokiu. – Jis nori susitikti. – Susitikti? Kodėl? – Dar nežinau. – Sustoju ir atsisuku į ją. – O tu? Ko taip anksti atėjai? – Kad tokia jau aš. Ambicinga, – pasako nekaltu tonu. – Nori, kad dalyvaučiau? – Ne.

C at her ine Wa l sh

Kurį laiką spoksom vienas į kitą, o ji lėtai gurkšteli latės. Laura yra mano priešė darbe. Karjeros požiūriu. Prie kom panijos ji prisijungė prieš kelerius metus, vienu šuoliu peršo ko laipteliu aukščiau, nei buvo įprasta, ir dabar mes dirbame kartu, abudu esame atsakingi už redakcijos skyrių. Ji tikrai puikiai išmano savo darbą, o tai naudinga „Richardson Books“ leidyklai, bet man nelabai, nes aš irgi puikiai išmanau, ką ji išmano, ir iki šiol problemų nekildavo. Iki tos akimirkos, kai paaiškėjo, kad abu siekiame to paties – paaukštinimo. Tuo labiau verta atsikratyti vieno iš mūsų. – Man šiurpuliukai per nugarą bėga, kai tu taip spoksai ne mirksėdama, – sakau, kai ji nė nepajuda. – Žinau. – Samueli! Šūdas. Dar labiau įsisuku į pledą. – Dėl tavo paranojos pavėluosiu. – Toks mano planas, – ji teatrališkai sušnabžda ir atsitrau kia, o aš kyšteliu galvą pro duris ir pamatau prie stalo sėdintį direktorių. Keisis Ričardsonas pats juokais sako esąs tikras leidybos pasaulio reliktas. Karjeros laiptais jis kopė dar gerokai prieš man gimstant, o jo talentas atpažinti gabius žmones jau seniai tapęs legenda. Autoriai jį dievina. Darbuotojai – taip pat, to dėl daugelis jų nusekė paskui jį, kai prieš trisdešimt metų jis įkūrė savo leidyklą, pasiryžusią skaitytojams visame pasaulyje pristatyti geriausius mokslinės ir maginės fantastikos kūrinius. Net ir dabar, būdamas septyniasdešimt trejų, jis nė neketina lėtinti tempo. Vis dar skaito daugiau nei kuris kitas mano pažįstamas. Vis dar kasdien vaikšto į biurą – dažniausiai pir mas ateina ir paskutinis išeina. Prieš dešimt metų jis pasamdė mane dirbti redakcijos asistentu: neįsivaizduoju savęs kitame darbe. Ir nenoriu. – Kvietėte? – klausiu, pabeldęs į durų staktą.

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

– Tiesą sakant, šaukiau, – atsako jis, pakeldamas akis nuo telefono ir pažvelgdamas į mane per akinių viršų, jų rėmeliai ploni. – O tu be marškinių? – Be. – Nesvarbu. Uždaryk duris. Akimirką susvyruoju, bet jis iškart tęsia: – Aš tavęs neatleisiu. Koks palengvėjimas. – Galėjote tai parašyti ir laiške. – Galėjau. Na, atsiprašau. Jis mosteli į krėslą priešais savo stalą, o aš užveriu duris ir atsargiai pastumiu Melvilį į šalį. Keisio katinas manęs ne mėgsta, bet, tiesą sakant, jis apskritai nieko nemėgsta (jei būtų galima jį su kuo nors palyginti, man jis panašus į kačių pasau lio Deborą), todėl neimu į širdį, kai jis man sušnypščia. – Kas nutiko? – paklausiu jau atsipalaidavęs, supratęs, kad blogiausias scenarijus nepasitvirtino. Keisis padeda telefoną, palinksta į priekį ir suremia pirštų galiukus. – Kira Šeridan. Kurį laiką laukiu. Daugiau nieko nesako. – Ir? – Ką žinai apie ją? – Frenko Šeridano dukrą? Na, žinau, kad ji – Frenko Šeri dano dukra. Keisis nužvelgia mane tokiu žvilgsniu lyg kiaurai permaty damas. – Prieš mane gali neapsimetinėti, Semai. Aš geriau nei kas kitas žinau, kad esi Šeridano gerbėjas. Juk būtent dėl to tave priėmiau į darbą. Gerai. Kira Šeridan. – Ji vienturtė. Maždaug trisdešimties. Mėgstamiausia spal va mėlyna, – galiausiai išpoškinu.

C at her ine Wa l sh

Keisis kilsteli antakį. – Jis paminėjo tai viename The New Yorker interviu. – Aišku, – sako jis. – Norėjau klausti, ką žinai apie jos kar jerą. Na taip, galėjau susiprasti, apie ką kalbama. – Kriminalinių detektyvų autorė. Bent jau buvo. Turi para šiusi visą seriją, pasivadinusi slapyvardžiu. – Taip. Trys knygos. Ir visos trys, reikia pasakyti, labai ge ros. Bet kai paaiškėjo jos tikrasis vardas, regis, ji bus pasitrau kusi iš viešumos, daugiau nieko taip ir nepublikavusi. – Girdėjau, persikėlusi į Prancūziją. – Tikrai? Ir iš kur tu tai girdėjai? Interneto platybėse, bet jam tepasakau: – Šiaip kažkur. – Į Londoną, – sako jis, pasitaisydamas akinius ir pasisuk damas į kompiuterio ekraną. – Bet prieš pat Frenko mirtį ji grįžo į Airiją. Ten ir gyvena. – Jo namuose? – Jo namuose. Švilpteliu. Frenko Šeridano namas pagarsėjęs: jis beveik taip pat plačiai žinomas kaip ir jo knygos. Įsigijo jį pardavęs pirmąjį milijoną savo knygų, ir nuo tada tas namas tapo kone legendine piligrimystės vieta jo skaitytojams. Jis gyveno visiš kame užkampyje, o vietiniai laikė liežuvį už dantų, bet tai vis tiek nesustabdė žmonių, norinčių atklysti ten iš tolimiausių pasaulio kampelių vien tam, kad bent pabandytų jį rasti. Bai gęs koledžą, aš taip pat svajojau apie tokią kelionę, bet, gavęs darbą leidykloje, nusprendžiau, kad „persekioti mėgstamą au torių“ gali būti ne itin padoru. Ypač tokį žmogų kaip jis. Net ir po mirties Frenkas Šeridanas tebėra garsiausias mūsų leidyklos autorius. Jo „Raviano“ knygos, devynių dalių epinės fantastikos serija, parduotos dešimtimis milijonų egzempliorių, o prie jų sėkmės dar prisidėjo ir itin populiari filmų trilogija.

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

Viskas, kas bent kiek susiję su juo, virsta auksu, tad jei Keisis užsimena apie jo dukrą… – Ar ir ji ėmėsi rašyti? Savo vardu? Vien nuo šios minties kėdėje atsitiesiu. Rinkodaros planas kone pats susidėlioja galvoje. Bet Keisis lyg tyčia kalba užuominom. – Taip. – Fantastiką? – Toks planas. – Pagaliau seka tėvo pėdomis. – Galima ir taip sakyti: rašo „Paskutinį kalną“. Nusijuokiu, kaip pridera bosui pajuokavus. Bet Keisis dau giau nieko nepasako. Jis tik toliau lėtai ir apgalvotai barbena klaviatūrą ir laukia, kol susivoksiu. Man prireikia akimirkos kitos. – „Paskutinį kalną“… – Taip. – Turi galvoje? – Taip. – Kira Šeridan rašo „Paskutinį kalną“? Keisis skubriai dirsteli į duris, ir aš greit prikandu liežuvį. – Ai, atleisk, – sakau pritildęs balsą. – Bet… ką? „Raviano“ seriją turėjo sudaryti ne devynios, o dešimt kny gų. O „Paskutinis kalnas“ daugelį metų buvo žadėta beveik dviejų dešimtmečių pasakojimo atomazga. Viso to pabaiga. Kaip ir visi kiti, Frenkui mirus susitaikiau su mintimi, kad niekada nesužinosiu, kas turėjo nutikti veikėjams, su kuriais užaugau. Tam pasauliui, kurį mylėjau. Tai… kas? – Jis paliko labai daug užrašų, – tęsia Keisis. – Bet jis sakė nenorįs, kad knygą rašytų kas nors kitas. – Taip, nenorėjo, kad rašytų kas nors kitas, bet ne ji, nors viešai to nesakė. Jis žinojo, kokį spaudimą ji patirtų. – Bet ji dabar rašo tą knygą?

C at her ine Wa l sh

– Taip. – Bet ji… – papurtau galvą. – Bet jis juk… – Semai? – Regis, man reikia atsisėsti. – Tu jau sėdi. A. Keisis pastumia man stiklinę vandens. – Frenkas susisiekė su manimi prieš kelerius metus, – aiš kina toliau Keisis, kol aš gurkšteliu vandens. – Sakė, pradėjęs rašyti knygą. Aš nesitikėjau, kad ją užbaigs. Žinojau, kad jis serga, ir pamaniau, kad jį apėmė sentimentali nuotaika. Bet Frenkui mirus iš jo fondo atėjo keletas paskutinių laiškų ir daiktai, kuriuos jis buvo palikęs man. Tarp jų buvo ir aiškios instrukcijos dėl paskutinio rankraščio. Svarbiausia, kad jį už baigtų Kira. Kelis mėnesius palaukiau, o paskui su ja susisie kiau. Paklausiau, ar ji imtųsi rašyti šią knygą. Ji pasakė „taip“. Ji pasakė „taip“. Kira Šeridan pasakė „taip“. Visa komanda kraustysis iš proto, kai tai sužinos. Ir net nereikėtų labai stengtis. Už penkiasdešimt dolerių. Kietais viršeliais. Minkštais viršeliais. Specialusis leidimas. Iš skirtinis leidimas. Su papildoma medžiaga. Visos serijos rin kinys. Visa serija nauju pavidalu. Ir jokių kalbų apie etatų ma žinimą. Veikiausiai dar tektų padvigubinti darbuotojų skaičių, kad spėtume su viskuo. Vien nuo šios minties širdis ima plakti greičiau. Paskuti nė Frenko Šeridano knyga. Paskutinė Frenko Šeridano knyga. Štai ji. Ta akimirka, kuri atperka visas bemieges naktis ir visus tuos nesibaigiančius laiškus. Ta akimirka, kai… Keisis perverčia kelis lapus. – Nemanau, kad ji sugebės. Galiu prisiekti, tą akimirką mano mintys staiga užsikirto. – Ką nori pasakyti?

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

– Pirmieji keli skyriai buvo geri, – sako jis. – Net puikūs. Tokie puikūs, kad jau prieš kelias savaites ketinau jums vi siems apie tai papasakoti, bet pirmiausia norėjau, kad knyga jau būtų ant stalo, tik tada pranešti. Negalime sau leisti nė menkiausios klaidos. – Supratau, – lėtai sakau. – Tai kur problema? – Ji daugiau nieko neparašė. Penkias savaites man nieko ne atsiuntė. O pastarąsias dvi beveik neatsako į mano laiškus. – Gal ji tiesiog užsidariusi dirba, – sakau. – Rašo. – Galbūt, – sutinka jis. – O gal ir ne. – Manai, ji nori mesti šį darbą? – Manau, jai sunku. Tiesą sakant, paskutinėje žinutėje ji pati apie tai užsiminė. Atsilošiu kėdėje, vis dar sutrikęs. – Tai pasamdysim kitą autorių, kuris sutiktų parašyti jos vardu. Juk svarbiausia, kad istorija būtų papasakota neprie kaištingai. Keisis susiraukia, bet aš nesuprantu, kur čia problema. – Arba galime pristatyti ją kaip vieną iš knygos autorių, – neatlyžtu. – Galime sakyti, kad ji dalyvavo keliuose „Zoom“ platformos skambučiuose, sugalvojo veikėjų vardus. Juk ne viena įžymybė daro tą patį. – Tačiau tai nėra tiesiog eilinė knyga. Ir Frenkas aiškiai pa sakė: knygą turi parašyti ji, tik ji, ir niekas kitas. Kai ji taip greitai sutiko, tikėjausi, kad tam pasirengusi. Bet, regis, teks jai šiek tiek padėti. – Nori, kad ji atvyktų į Niujorką? – Siūliau. Bet ji atsisakė. Sako, namie turinti kalnus rūpesčių. – Tai ką tada? – Todėl ir norėjau su tavimi pasikalbėti, – sako jis, kai Mel vilis peršoka nuo vienos popierių krūvos ant kitos. – Gal galė tum vietoj manęs nuvykti į Airiją?

C at her ine Wa l sh

– Į… – pradedu, bet nutylu susiraukęs, nes katinas, strykte lėjęs man ant kelių, suleidžia nagus į šlaunis. – Kur, kur? – Į Airiją, – pakartoja jis, o aš stengiuosi nukrapštyti Melvilį nuo savęs. – Ir ką ten turėčiau nuveikti? – Tai, ko nenuveiksi laiškais. Noriu, kad susitiktum su ja ir peržiūrėtum Frenko užrašus. Nesitikiu, kad ji viena pati viską sudėlios į vietas, o leidykloje niekas šių veikėjų nepažįsta ge riau už tave. – Mandagiai nori pasakyti, kad aš užkietėjęs knygų ma niakas? – Kitaip tariant, toks mano planas, kaip išleisti knygą, svar biausią iš visų kada nors mano leistų. – Polas po kelių dienų turėtų atsiųsti savo rankraščio juodraš tį, – primenu jam. Jis pats sudėtingiausias mano autorius, bet rašo nepaprastai gerai parduodamas knygas. Kai nori, žinoma. – Darbus galime šiek tiek perstumdyti. Esu įsitikinęs, kad Eimė mielai pasinaudos proga perimti kelias knygas. – Ji to nusipelno, tik… – Semai, – pertraukia jis, ir aš nutylu. – Aš tavęs klausiu, ar norėtum redaguoti paskutinę vienos iš populiariausių visų laikų serijų knygą. Serijos, kurią skaitei augdamas ir kuri, jei viską padarysime tinkamai, greičiausiai taps svarbiausiu tavo karjeros darbu. Ar tau tai įdomu? – Tai tikrai didžiausia mano svajonė, – prisipažįstu, ir man pasirodo, kad jo lūpų kampučiai krusteli. – Vadinasi, sutarta. Tavo pasas galioja? – Manau, taip. – Pasimuistau kėdėje, o Melvilis tuo metu atsitiesia ir patogiai įsitaiso ant palangės. – Ar dar kas nors apie tai žino? – Niekas. Kol kas, kaip Kira prašė, viską laikome paslaptyje. Ji nemėgsta viešumo. – Tik nesakyk, kad ji kokia atsiskyrėlė.

K A IP PA R A Š Y T I MEIL Ė S R OM A N Ą

Jau įsivaizduoju moterį, kuri žvilgčioja pro durų akutę ir liepia man dingti iš jos kiemo, bet Keisis papurto galvą. – Ji tiesiog nenori tiek daug dėmesio. – Tada ji rašo ne tą knygą, – sumurmu. Jis pažvelgia į mane taip, lyg viską suprastų. – Jei nenori, galiu paprašyti Lauros, kad perimtų… – Ne, – greitai sakau. – Atsiprašau. Tiesiog per daug visko vienu metu. – Suprantu. Žinau, kad tai stipriai pakeis tavo darbo planus, bet noriu, kad tuo užsiimtum tu, Semai. Pasitikiu tavimi. – Bet kaip man… – Atsiųsiu tau laišką su nurodymais. Keisio kalba tai reiškia viena: kibk į darbą. – Gerai, – sakau, pradėjus skambėti jo telefonui. – Einu per duoti savo darbų. – Puiku. Ir, Semai? – Kas dar? – Būk geras, apsivilk marškinius.