Issuu

Kaip būti. Be klaustuko. Be atsakymo. Eklektiškas Vaivos Rykštaitės tekstų rinkinys – lyg stabtelėjimas per vidurį, dairantis: koks šiandien rodosi pasaulis ir kaip jame sutilpti? Emigrantė, besitapatinanti su žalčių karaliene. Vegetarė, nusipirkusi naują odinę sofą. Moteris, svarstanti, kuo matuojama santuokinė neištikimybė – o jei tik mintyse? Motina, galvojanti apie mirtį. Keliautoja pandemijos pradžioje. Besirenkanti – kaip būti geresniu žmogumi? Feisbuko įrašai, sapnai, pokalbių su draugėmis nuotrupos, tinklaraščio tekstai, geriausios publikacijos iš nebegėda.lt tinklalapio, kassavaitinės LRT skilties ir kitų šaltinių. Nuo kelių sakinių iki kelių puslapių. Įtraukianti, bet neįpareigojanti knyga.

Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, romanų ir vaikų knygų autorė, tinklaraštininkė, daugiametė LRT skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ kūrėja ir mentorė, daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau aštuntus metus namus kurianti Havajų saloje. Už autofikcinį romaną „Trisdešimt“ pelniusi literatūrinę Kazimiero Barėno premiją. Jos kultinė knyga „Pirmąkart mama“ įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų asociacijos rekomenduojamos literatūros sąrašą. Romanas „Lizos butas“ pretendavo į Jurgos Ivanauskaitės premiją, gavęs LKT stipendiją, išrinktas į kinematografiškiausių knygų devintuką, taip pat pagal jį yra sukurta ekskursija po Kauno senamiestį. „Kaip būti“ – devintoji autorės knyga.

ISBN 978-609-466-616-2

9 786094 666162

V IL N IUS 2 0 2 1

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Dalis knygos tekstų buvo publikuoti šiuose leidiniuose ir tinklalapiuose: Ikona, Žmonės, vilniusreview.com, nebegėda.lt, lrt.lt, rasytojai.lt. Dėkojame už galimybę šiuos tekstus panaudoti knygoje.

Kaip skaityti

Jūsų rankose kitokia nei visada mano knyga. Tai – eklektiška tekstų kolekcija. Vieni jų rašyti seniai, kiti dar visai švieži. Iš feisbuko, tinklaraščio, žurnalų ir portalų, iš LRT komentarų skilties. Kartais perpasakoju serialo „Portlandia“ epizodus, apie vaikus kalbu emocingai, apie aplinkosaugą ir žmogaus teises – kiek didaktiškai. Cituoju mokslinius straipsnius, senas drauges ir savo mamą, paminiu skaitytas knygas. Galbūt kai kur pati sau prieštarauju – laikui bėgant augu, keičiu nuomonę, keičiasi ir aplinkybės. Knyga atsirado iš savanaudiško troškimo suteikti tekstams ilgesnį gyvenimą, o skaitytojams – galimybę patogiai turėti juos vienoje vietoje. Pradėti ją skaityti galima atsivertus bet kurį puslapį. Chronologijos čia nėra ir sąmoningai rinkausi jos nepritempinėti. Vis dėlto tekstus suskirsčiau į šešis man svarbius buvimus: emigraciją, ekologiją, moterystę, motinystę, pandemiją ir su žmogiškumu susijusius pasirinkimus. Nežinau, ar pavyko, bet norėčiau, kad šį kūrinį patirtumėte kaip impresionistinį paveikslą, kai žiūrint iš arti matosi tik atskiri taškeliai – regis, tarpusavyje nesusiję gyvenimo epizodai ir įvairios pasaulinės aktualijos, o kiek atsitraukus paaiškėja bendras vaizdas, įspūdis kaip būti be klaustuko be atsakymo | 5

#emigrante

Amerika visada buvo paskutinė šalis mano kelionių sąraše. Kartais blogos nuotaikos kamuojama apie ją net sakydavau dramatišką „niekada!“. „O ko man ten? Bulkos ant bulkos pavalgyt?“ – šaipydavausi iš jų hamburgerių kultūros, atsisakydama bet ką amerikietiško apskritai vadinti kultūra. Ir davė man dievas vyrą amerikietį, sakydamas: tu jį mylėsi labiau nei bet kurį kitą vyrą, ir Amerikos kultūra bus tavo vaikų kultūra. O dievo žodis mėgsta tapti kūnu. Tad dabar srebiu iš šulinio, į kurį prispjaudžiau. Žinau, kad kas kartą atvykus į žemyninę Ameriką vis mažiau dalykų mane stebins, kol galiausiai imsiu vis daugiau kuo stebėtis Lietuvoje. Gyvendama nuošaliausioje pasaulio vietoje, Ramiojo vandenyno viduryje, jau ir dabar dažnai nebežinau, kas vakariečiui didmiesčio gyventojui yra normalu? Šįsyk labai daug vaikščiojau po Portlando Šiaurės Rytų rajoną ir tiesiog fotografavau žmonių namus. Taip keistai jie man atrodė, tokie gražūs, išpuoselėti, apsupti žiedais sprogstančių vaismedžių. O aplinkui nebuvo jokių automobilių, kai kuriuose kiemuose krykštavo vaikai, žmonių svetainės buvo be užuolaidų, ir aš galėjau puikiai matyti jų val#emigrantė | 7

gomuosius stalus ir ant sienų pakabintus ultramodernius paveikslus. Kai kur žmonės sėdėjo į gatvę išeinančiose lauko terasose, linguodami supamosiose kėdėse, ir kažką siurbčiodami iš keraminių puodelių stebėjo gatvės ramybę – visai kaip rodo „Portlandia“ ar kituose filmuose. Amerikos lyginimas su filmais – banalus, bet neišvengiamas. Bent tol, kol pati patikėsiu jos tikrumu. – Hi! – šypsodamiesi su manimi sveikinosi žmonės iš terasų. – Hi... – atsakiau jiems kiek nedrąsiai. Namai su žydinčiais sodais. Malonūs kaimynai. – Kadaise čia buvo išskirtinai juodaodžių rajonas. Mano tėtis man draudė čia ir koją įkelti. O jeigu kada tekdavo kokiais reikalais važiuoti pagrindine gatve – užsidarydavome langus ir užsirakindavome automobilio dureles. Bet dabar, pati matai – gentrifikacija... – pasakojo kaimynė. Grįžusi po pasivaikščiojimo Portlando miesto centre anytos klausiu: – O pas jus čia vidury gatvės ant dėžės užsilipęs ir apie Jėzų Kristų ar pasaulio pabaigą visa gerkle rėkiantis žmogus – įprastas vaizdinys? – Taip, – užtikrintai sako anyta, ketindama į šiukšliadėžę mesti ką tik išvirtus makaronus. – O kas negerai makaronams? – klausiu. – Susipainiojau ir išviriau ne tos formos... Gelbėju makaronus nuo šiukšliadėžės, pažadėdama juos dar šiandien suvalgyti. Pasidarysiu makaronų salotų, ar ką... Amerikoje labiausiai pasigendu sakralumo, o amerikiečiai manyje – racionalumo. – Bet tu juk žinai, kad nieko blogo nenutiks, jei grįžusi namo ko nors pasiimti nepasižiūrėsi į veidrodį? – klausia. – Žinau. Bet mane taip močiutė mokė. Dar mane mokė pabučiuoti ant žemės nukritusią duoną. Lietuvoje sakoma: jei dega troba, o duonos kepalas apverstas, tai pirma atversk duoną, o tada jau bėk iš degančios trobos... 8 | KAIP BŪTI

Tyla. Tada pakeičiame temą. Vėl apie bepročius. JAV iš esmės nėra jokios institucijos, kuri juos prižiūrėtų. Laisvoje šalyje psichiškai nesveiki žmonės klaidžioja gatvėmis laisvi ir dalijasi savo vizijomis su praeiviais. – O tai saugu? – klausiu. – Jie nepavojingi? – Šita kaimynystė – viena saugiausių. Portlandas, Oregonas, 2015

* * *

Atsibudusi pažiūriu pro langą – šiūruoja palmių viršūnės. Apėmė toks jausmas: kaip keista, kad man nebekeista. Palmės visada bylodavo, kad esu nusitrenkusi kažkur labai toli nuo namų – ar atostogų su tėčiu į Turkiją, ar pati viena kur Pietų Indijoje. Vėjyje palmės kuždėdavosi atostogų kalba, o jų šešėlis, kad ir koks viliojantis atrodydavo, niekada neatstodavo gaivios Palangos pušyno vėsos. Už mano lango palmės, o aš namuose, savo lovoje... ir vis tiek labai toli... nuo ko? Pati jau nebežinau. Mano namai visur. Ir niekur ne namai. Pernai, kai į Havajus atskrido mama, aš jai prekybcentrio mašinų parkavimo aikštelėje sakiau: čia jau man kaip antri namai. O mama nė negalvojusi atsakė: čia jau tavo „namai namai“. Apklojau bambukinį stalą lino staltiese, į lentyną susikroviau savo knygas. Mano lova patogi, ant sienų pakabintos nuotraukos švyti meile, bet aš vis tiek nesuprantu, ką man kužda tos palmės? Havajai, turbūt irgi 2015

* * *

Draugė, perskaičiusi šio skyriaus juodraštį: – O tu nenori rašyti chronologiškai, nu, žinai, nuo pirmų dienų Londone? Kaip tada jauteisi? Aš tai atsimenu, skrisdama gyventi į Ang#emigrantė | 9

liją galvojau, kad esu tokia pat kaip jie. Nes nu, žinai, mus mokykloje gi mokė kolonijinės baltųjų istorijos. Tai skridau galvodama, kad ką, anglų kalbą, tipo, moku ir man tiesus kelias į Bakingamo rūmus, o visi tie juodieji ir indusai prastesni, žinai. Ir koks šokas buvo suprasti, kad niekada nebūsiu kaip britė, kad jie į mus, iš Rytų Europos, irgi žiūri kitaip. Tu nenori šitaip parašyt? Čia ir apie rasizmą biškį... – Panašius jausmus jau reflektavau daug kartų anksčiau, ir „Kostiumų dramoje“, ir „Trisdešimt“. Tai dabar noriu apie emigraciją kalbėti ne kaip apie kažkokią nuotykių seką, kompleksą, bet kaip apie jausmų visumą apskritai. Jau trylika metų esu emigrantė ir gal dar trylika būsiu, gal – visada. Todėl pradedu jau nuo Amerikos, ne nuo Londono, šokinėju laike. Laikas lyg ir nebeturi prasmės, tik įspūdis. Noriu, kad šitas skyrius būtų tartum keistas filmas, kurio žiūrėdama nesupranti, bet pabaigusi žinai, kad patyrei tą buvimą nei čia, nei ten.

Rašyti su akcentu „Kalba – būties namai“ – nepamenu, kurioje mokyklos klasėje mums reikėjo kurti rašinėlį su va tokia antrašte. Jau nepamenu ir ką parašiau, tik tai, kad ši tema mane sukrėtė. Giliai ir, kaip dabar matau, – ilgam. Tada, dar vaiką, kamavo klausimas, kurį parašysiu taip, kaip man tuo metu dėliojosi žodžiai: „O tai kai kokie olandai kalbasi olandiškai, tai jiems viduje viskas vis tiek skamba lietuviškai?“ Suvokti buvimą kitoje kalboje jos nemokant – tartum įsivaizduoti neegzistuojančią spalvą. Todėl sukau galvą naktimis – kaip tie olandai, prancūzai ir kinai galvoja, kaip jie supranta dalykus ir ar yra mūsų smegenyse kažkokia vietelė, kur viską galime suprasti be žodžių? Bet čia jau sukčiauju. Mintis apie smegenyse esančią bežodinio suvokimo erdvę kilo daug vėliau ir ne man pirmai. Prasukam kokius 10 | K A I P B Ū T I

penkiolika metų į priekį, ir aš sėdžiu jau nebe mokyklos suole, o kassavaitiniame psichologijos filosofijos seminare su rūstoka dėstytoja Sarah Patterson ir būreliu filosofijos magistrantūros studentų. Londonas, Birkbecko universitetas. Seminaras kažkodėl vyksta rūsyje, šalta, per pertraukėlę mes išsirikiuojame prie kavos aparato. Už vieną svarą šis ištiurlena visai padoraus kapučino. Sugrįžusi į seminarą iš visų jėgų bandau sekti diskusiją. Jėgų reikia, nes britai kalba greitai, jiems nė motais, kad šalia sėdi lietuvaitė, kuriai ingliš nėra būties namai. Dar ne. Gurkšnoju saldų gėralą ir klausausi migdančio misis Patterson balso. Pati save nustebinu garsiai kažką pakomentuodama. Tą akimirką, kaip ir beveik kiekvieną gyvenimo akimirką, be tiesioginiame sąmonės eteryje transliuojamų žodžių, esti ir dešimtys, o gal net tūkstančiai kitų suvokimų. Štai aš sėdžiu ir savo kurso draugams kalbu apie koncepcijų teoriją – tuo pat metu žinau, kur esu, žinau savo vardą, savo praeitį, žinau, kad siena yra siena, ir kad kojomis liečiu grindis, ir kad patalpoje vėsu. Žinau, kurioje Londono dalyje yra šis universiteto pastatas, ir kai mūsų grupės draugas Saimonas garsiai nusičiaudėja, aš žinau, kad tai yra čiaudulys. Nors mintyse nėkart to neįvardiju žodžiais. Ar aš mąstau žodžiais? Žiūrėdama į stalą negalvoju „stalas“ – aš žinau, kad tai yra stalas, nes galvoje jau turiu šio ir visų kitų įmanomų stalų koncepciją. Trikojis, raudonas, medinis, antikvarinis, su stalčiais arba baro – tai vis tiek bus stalas, nors jų gali niekas nesieti. Sakysite, stalas yra daiktas, kuris stovi, bet ar palubėje pakabintas stalas nustos buvęs stalu? Tuo mane ir sužavėjo toji koncepcijų teorija, tiesiog rovė stogą galvojant, kad nėra nė vienos sąvokos ar žodžio, kurio apibrėžimą galima būtų iškalti akmenyje. Viskas subjektyvu, viskas priklauso nuo aplinkybių, ir, kai gerai pagalvoju, tai aš visai negalvoju, o tiesiog plaukioju abstrakčiame sąvokų vandenyne. Daug geriau už mane, nenuostabu, tai apibūdino Wittgensteinas „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ („Philosophical Investigations“) – čia, be visa ko, jis kalba apie žaidimą. Apie kalbos žaidimus, kai galima žo# e m i g r a n t ė | 11

džiais apibūdinti ar interpretuoti įvykius, kelti ir tikrinti hipotezes, kurti istorijas, vaidinti, dainuoti, žaisti šaradas, juokauti, versti iš kitos kalbos, dėkoti, užduoti klausimus – baigtinio sąrašo galbūt ir nėra. Ir – apie žaidimo koncepciją apskritai. Nes kas gi yra žaidimas? Jis gali neturėti taisyklių, jis gali būti linksmas arba žiaurus, komandinis arba individualus, dinamiškas ir kankinamai lėtas, loginis arba visiškai absurdiškas, kaip antai spjaudymas ir gaudymas – bet ir čia, norint žaisti, juk visai nebūtina pagauti. Žaidimo apibrėžimas – kintantis, reliatyvus, ir vis dėlto tai viena iš labai tvirtai žmonijos sąmonėje įsitvirtinusių koncepcijų. Žodis „žaidimas“ suteikia žaidimo koncepcijos suvokimą, nors prispirti ir negalėtume apibūdinti šios sąvokos... žodžiais. Bet, kaip teigia Wittgensteinas, „There is no reason to look, as we have done traditionally – and dogmatically – for one, essential core in which the meaning of a word is located and which is, therefore, common to all uses of that word. We should, instead, travel with the word’s uses through, a complicated network of similarities overlapping and criss-crossing“ (PI 66). Kitaip tariant, nebūtina iš žodžio reikalauti vienareikšmiškumo. Ir priešingai – čia jau priduriu nuo savęs – ne viską suvokiame žodžiais. Mano tėvų šuo Činas rytais bėga į katilinę, kur randa du pilnus dubenėlius: sauso davinio ir vandens. Činas tikrai žino, kas yra vanduo ir kas yra maistas, ir net skiria savo dubenėlį nuo katino, nors labai abejoju, ar nors vieną iš šių objektų savo galvoje turi žodine forma. Aš žinau, kad Činas mąsto, tai patvirtins kiekvienas savo šunį mylintis šeimininkas. Ir, nors paralelė primityvi, tačiau būtent Činas ir bežodė jo maisto dubenėlių koncepcija man padėjo suvokti koncepcijų teoriją iš esmės: niekas nėra iki galo apibrėžta, o kalba tėra susitarimas dėl pavadinimų, kurių esmes nujaučiame. Ar nujautimai vienodi, pasakyti sunku. Bet čia jau vaikštinėju fenomenologijos pakraščiais. Nenoriu leistis gilyn į filosofiją – nes daugiau nei papasakojau jau ir neatsimenu, ir todėl, kad vienodai stiprų įspūdį šalia koncepcijų teorijos tuose seminaruose paliko mane nuo kitų studentų skyręs kalbos 12 | K A I P B Ū T I

barjeras. Buvau viena iš nedaugelio kurso užsieniečių ir vienintelė toje grupelėje ne britė. Mokslo metų pradžioje vis rausdavau, nes nesuprasdavau, ką paskaitų metu aiškino dėstytojai. Akimirką užsisvajojusi pamesdavau diskusijos giją, nes klausytis anglų kalba buvo sudėtingiau nei lietuviškai. Nežinau, kaip mane vertino kiti, ar jie tai pastebėjo? Tačiau pati nuolat jaučiausi nevisavertė. Nors niekas nežinojo, kas dedasi mano galvoje, visi girdėjo mano East European akcentą. Kalbėti su akcentu – lyg gyventi užstrigus muitinėje ar oro uoste. Kai jau esi beveik ten, bet dar ne ten. Tik skirtumas tas, kad iš muitinės galiausiai ištrūkstama. Kita vertus – skirtingų kalbų mokėjimas perkelia koncepcijų teoriją į kitą lygmenį. Čia netrukus pajutau savo pranašumą vienakalbių studentų atžvilgiu, nes galėjau palyginti to paties žodžio skirtingose kalbose reikšminius niuansus. Mane apskritai žavi neišverčiami žodžiai. Anglų kalboje, pavyzdžiui, nerandu žodžio „buitis“ atitikmens. Ir niekaip nerandu, kaip lietuviškai smagiai įvardyti paprasčiausią „excited“. Vis planuoju sudaryti neišverčiamų žodžių sąrašą, tiesiog sau, dėl smagumo, ir vis pamirštu. Neišverčiamų žodžių egzistavimas, mano galva, tik patvirtina koncepcijų teoriją: pavyzdžiui, paaiškinu draugei britei žodžio „buitis“ reikšmę – ji linkčioja, regis, supranta koncepciją, nors konkretaus žodžio jai įvardyti ir neturi. Arba, pavyzdžiui, iki JAV kolonizavimo nė viena Amerikos gentis neturėjo žodžių, įvardijančių žemės nuosavybę. Senbuviams tai buvo tiesiog nesuvokiama, nes žemė buvo visų ir visiems, o jei ir kieno nors – tai laikinai, turbūt taip pat, kaip dabar mes suvokiame orą. Tad peršasi išvada, kad kalbų mokėjimas pagausina ir mūsų koncepcijų bagažą, nors ne visi žodžiai gali būti išversti, tačiau tikrai visi galiausiai vienaip ar kitaip suvokiami. Kalbu iš dvi užsienio kalbas mokančiosios perspektyvos. Anglų ir rusų, kurias manau mokanti vienodai gerai, tik mano rusų kalba dešimtmečiais nevartojama, todėl kiek primiršta. Skirtingais gyvenimo # e m i g r a n t ė | 13

laikotarpiais šios kalbos tapo mano antrais namais, bet niekada netaps tėvyne. Tos kalbos neabejotinai mane praturtino, ir jei ne pataikavimas auditorijai (čia kalbu apskritai – nuo vengimo rašyti angliškai feisbuke, nes tada įrašų nesupras mano seneliai, iki rusiškų keiksmažodžių mažinimo savo rašomuose romanuose, nes nepatiks redaktorei) – taigi, jei ne pataikavimas auditorijai, turbūt kas penktas mano sakinys būtų anglų kalba ir kas šimtasis – rusų. Mano mėgstami „cherchez la femme“ ir „dolce far niente“ irgi gerai skamba tik originalo kalbomis. Babilono mitas tarsi perša mintį, kad utopinėje visuomenėje visi turėtume kalbėti viena kalba ir tuomet geriau vieni kitus suprastume. Netiesa. Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, kalbų įvairovė padeda skirtingoms kultūroms įžodinti skirtingų kraštovaizdžių pasaulėjautą, joje įsitvirtinti ir išlikti. Negali būti, net negaliu įsivaizduoti vienos kalbos, kuri atspindėtų visų pasaulio kultūrų ir filosofijų įvairovę. Todėl, užuot ieškojus vieningumo kalboje, svarbu išlaikyti jų įvairovę – ypač globalizacijos kontekstuose. Taigi, tikiu, kad mokėdama anglų kalbą šalia kitų kalbų, galiausiai aš tapsiu ir geresnė anglakalbė nei tik anglų kalbą mokantieji. Čia omeny turiu tą gilesnį, veik metafizinį kalbos sluoksnių suvokimą, o ne teisingai sudėtus artikelius, kurių, prisipažįstu, man iki šiol nesiseka sudėti, ir dėl to nė viename CV negaliu prie anglų kalbos laukelio rašyti „native speaker“ – bet prie to aš dar sugrįšiu. Girdėjau tokią urbanistinę legendą, kad sulig kiekviena išmokta kalba ja prabilus atsiskleidžia ir skirtingos žmogaus asmenybės pusės. Savyje pajusti tai nesunku, bet daug įdomiau šį reiškinį stebėti kituose, nors ir retai pasitaiko dvi man suprantamas kalbas mokančių žmonių. Būtina sąlyga – kalbų turi būti bent dvi, ir abi suprantamos stebėtojui, nes kaipgi pastebėti asmenybės pokyčius, nesuprantant, ką žmogus sako? Iš intonacijos, gestų... gal. Prieš daug metų jogos kursuose susipažinau su Maja iš Kazachstano, ir ji man tapo pirmuoju asmenybės pokyčių kalbose įsikūnijimu. Majos gimtoji kalba yra kazachų, bet ji, 14 | K A I P B Ū T I

kaip ir aš, laisvai kalba rusų ir anglų kalbomis. Kaip mums buvo smagu kalbėtis ir vienai kitą stebėti – ne vien dėl to, kad turėjome slaptą, daugiau niekam iš kurso draugų nesuprantamą rusų kalbą. Dėl to, kad angliškai kalbėdama Maja man rodėsi emancipuota, savo vertę žinanti vakarietė – ilgai studijavusi JAV, apkeliavusi daug pasaulio, pasitikinti savimi. Tačiau vos jai prabilus rusiškai, pamatydavau kitą Mają – noriu sakyti – paprastesnę, vulgaresnę, nuoširdesnę, bet nė vienas iš šių žodžių tiksliai neapibūdina subtilaus pokyčio, įvykdavusio Majos laikysenoje. Juk kalbant skirtingomis kalbomis net veido raumenys dirba vis kiti. Nors pamatyti tai sunku – reikia pajausti. Apie mane Maja tvirtino tą patį. Kad yra dvi Vaivos – anglakalbė ir rusakalbė. O man iki šiol smalsu: kokia Maja yra kalbanti kazachiškai? „Ar tikra tu – ta, kalbanti lietuviškai?“ – ji klausė, o aš purčiau galvą. Skausmingas klausimas, nes draugai, nemokantys mano gimtosios kalbos, niekada nepažins ir didelės dalies manęs. Tačiau visos „aš“ yra tikros, kaip tikras būna gyvenimas keliaujant svetur. Rusų kalboje atrandu dainingą liežuviu besiritantį nuoširdumą, o angliškuose žodžiuose atsiskleidžia mano įsivaizduojami buvimai kine – tai ir amerikietiškas skardžiabalsis familiarumas, ir britiškas šaltumas, – čia jau priklauso, kuriuo akcentu stengiuosi kalbėti. Ir vis dėlto pripažįstu, kad visus kalbėjimus nustelbia ir ryškiausia mano kalba yra lietuviškas akcentas, kurio dabar išmokau nesigėdyti, nes tai yra mano tapatybės dalis. Tačiau toji tapatybė iki šiol kartais kiša koją, kai, išgirdę akcentą, žmonės pradeda su manimi kalbėti lėčiau, skiemenuoti, gestikuliuoti (pvz: do you want to eat? – klausia ir tuo pat metu nematomu šaukštu dedasi nematomą maistą burnon). Jaučiuosi, kad būtent dėl savo akcento kartais nesu priimama rimtai, o kartais vos prasižiojusi juntu, kaip man klijuojami būdingi East European stereotipai. Įkalinta savo akcente, sakau. O man atšauna: bet juk rašant akcento nesigirdi? Nesigirdi. Tačiau kuriant (rašant) tarp dviejų ar daugiau kalbų kyla kitokių keblumų ir nesu(si)pratimų. Kaip rašytoja, labai daž# e m i g r a n t ė | 15

nai sulaukiu klausimo: kodėl nerašai angliškai, juk būtų daug didesnė auditorija? Nerašau angliškai, nes anglų ir lietuvių kalbos man reprezentuoja skirtingas sritis. Anglų kalba – mokslo ir žinių kalba; ja daugiausia skaitau, bet, kad ir kaip būtų keista, beveik vien mokslinę literatūrą ir publicistiką. Ja rašiau magistrinį darbą ir šiek tiek kino kritikos. O lietuvių kalba skaitau beveik vien romanus, šioje kalboje gyvena mano jausmai ir meniniai potyriai, tad natūralu, kad savo kūrybą lengviausia išreikšti meniškai artimiausia kalba. Rašydama lietuviškai patiriu malonumą, šokdinu žodžius kaip patinka, kartais sąmoningai ieškau kokių senesnių, iš vaikystės, kurie išsyk sukelia nostalgiją, pavyzdžiui, „čėdau“, „škada“ ar koks pas močiutę ant „pečiaus“ užsilikęs „rundėliukas“. Nesakau, kad esu gera ar bloga rašytoja. Tačiau lietuvių kalba man lyg milžiniškas žodžių prekybos centras, kuriame esu seniausia darbuotoja ir žinau beveik kiekvieno produkto naudojimo instrukcijas ir sudedamąsias dalis, o anglų kalba yra tik nedidelė ir prabangi specializuotų prekių parduotuvė. Rašyti lietuviškai man lyg groti pianinu – džiazą! Gal ir nusigroju, bet vis tiek žinau visas natas ir grodama tuo pat metu galiu treptelėti koja, dunksėti delnu į sieną, bilsnoti, barbenti pirštais, girgždinti pianino dangtį, dainuoti, ūbauti, ulbauti, šnabždėti, dūsauti, girgždinti kėdę, krenkšėti, batu gurgždinti ant žemės aptiktą akmenuką, o užsimaniusi tylos – dzingtelėti peiliu į puspilnę taurę. Man atrodo, jei reikėtų, galėčiau sugalvoti naują lietuvių kalbos veiksmažodį. Keisčiausia, kad tą negirdėtą žodį turbūt suprastų ir kiti. Ar bent nujaustų. O nujautimai kalboje, kaip matyti iš anksčiau minėtos koncepcijų teorijos, yra esmingi. Taigi, angliškai nekuriu, nes šia kalba, bijau, man nepavyktų džiazuoti. „Netiesa“, – prieštarauja vienas bičiulis iš Londono, fizikos mokslų daktaras, taigi, visiškas tiksliukas, kuriam atrodo, kad kalba apskritai niekuo dėta ir gerokai pervertinama. Svarbiausia yra turėti gerą istoriją, sako jis, čia mus sustabdydamas ties esmine takoskyra: vienu taku traukia ma16 | K A I P B Ū T I

nantys, kad svarbiau yra „kas sakoma“, o aš žingsniuoju šalia tikinčių, kad nesvarbu, ką tu pasakoji, – tai gali būti nors ir oro gaiviklio sudėtis, svarbu kaip ji parašyta, juk būtent už „kaip“ skiriamos literatūrinės premijos ir dėl to audrų mėtytos ir vėtytos garsenybės samdo ghost writers. Nerašau angliškai, nes bijau. Bijau suklysti, bijau skambėti banaliai ar tiesiog basic. Bijau sugriauti savo susikurtą asmenybės mitą, mat dabar aš gyvenu du gyvenimus: rašytojos ir namų šeimininkės. Tačiau visi mano namų aplinkos draugai žino, kad kažkur ten, Lietuvoje, esu rašytoja, ir dėl to šiek tiek romantizuoja mano bū(i)tį. Dėl to mano amerikietis vyras kas kartą pristatydamas mane žmonėms išdidžiai pamini „rašytoja!“, nors niekas – nei mano Londono studijų draugai, nei mano vyras su visa šeima, – nėra skaitę nė vieno mano parašyto grožinio kūrinio. Todėl bijau, kad galiausiai paskaitę nusiviltų ir tyliai iš rašytojų perkeltų mane į beviltiškų wannabe kategoriją, nors garsiai to ir nepasakytų – anglosaksiškas mandagumas neleistų. Nerašau angliškai, nes bijau kad niekas nepublikuos mano darbų ir tada žlugs didelės svajonės. Juk dabar taip patogu įsivaizduoti tą tolimą ateitį, kai atsiduriu „New York Times“ bestselerių sąrašuose. Įsivaizduoti yra daug patogiau ir saugiau nei stoti akistaton su realybe. Bet čia jau visiškai nuklydau link savo baimių, nors mes gi kalbamės apie daugiakalbystę. Rašau „kalbamės“, nes įsivaizduoju jus man pritariant, linkčiojant galva. O jei visai atvirai – niekada net nebandžiau kurti grožinių tekstų anglų kalba. Užtat mėginau išversti. Pati. Pradėjau nuo nesudėtingo kūrinio, savo pasakos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“. Verčiau veik patriotiniais tikslais, įsivaizduodama, kad ši lietuviškos legendos interpretacija turėtų būti įdomi pas mus besilankantiems turistams. Bet verčiant nutiko keistas dalykas – tekstas manęs tiesiog neklausė, neskambėjo, prasmės bėgo nuo sakinių ir nuolat apimdavo labai stiprus noras nebe versti, o viską tiesiog perkurti. Perrašyti taip, kaip kalbėtų anglosaksė mano asmenybės pusė. Ir taip, kaip aš įsivaizduoju, kad kū# e m i g r a n t ė | 17

rinys taptų suprantamesnis anglakalbei auditorijai. Nors pataikavimui skaitytojui iš esmės nepritariu. Ir vis dėlto klaidžiojant tarp dviejų rašymo kalbų juntu, kad kurdama aš nenorom įsivaizduoju savo skaitytoją. Čia išsyk prisiminiau savo draugę Šebnam – turkę, kuri skaitė tą patį Elif Šafak kūrinį anglų ir turkų kalbomis ir piktinosi, kad ne viskas ten taip pat. Dabar gailiuosi, kad nepaklausiau, kas ten skyrėsi. Reikės jai parašyti per feisbuką, paklausti. Išgirdę apie mano vertimo patirtį, pažįstami rašytojai supratingai linkčiojo „taip taip, savo tekstų geriau neversti, juk tam ir yra vertėjai“. Vertėjai – skirtingų pasaulių mediumai, kurių darbas po mano nepavykusio vertimo pastangų rodosi dar ypatingesnis. Tik kas tada turėtų versti mano knygas – lietuvių kalbą mokantis britas ar anglų kalbos asas lietuvis? Įsivaizduoju, kaip nervinčiausi kažkam verčiant mano tekstą, turbūt kaip dailininkė, kurios paveikslą bandoma perpiešti. Čia savęs klausiu – išgyvenčiau dėl vertime galimai pasimetančių meninių paradigmų ar dėl amžino East European komplekso, t. y., kad net anglų kalba parašytas tekstas skambės... lietuviškai? Bet tada perskaitau Gabijos Grušaitės, kurios romanas neseniai išleistas ir Malaizijoje, elektroninį laišką: „Vertė lietuvis vertėjas, nes labai norėjome išsaugoti East European voice.“ Tik pyst ir, kaip kadaise išmokusi pamilti savo akcentą, suprantu, kad rašant taip pat svarbu išlaikyti tą asmenybės pusę, kuri tuo metu kalbėjo. Vadinasi, verčiant lietuviškai parašytą kūrinį didžioji vertimo sėkmės paslaptis ir yra išlaikyti jo lietuviškumą. Arba rašyti angliškai pačiai, bandant išgirsti savo anglakalbę „aš“. Tą savo vertimą pabaigiau – iš principo. Pabaigiau ir palaidojau niekada neatidaromuose kompiuterio failuose. Prieš keletą savaičių pradėjau tą patį kūrinį ant tuščio lapo, anglų kalba. Dar nežinau, kaip seksis, bet jau dabar matau (o gal tik man taip atrodo?) kad angliškai ir lietuviškai net rašydama kalbu skirtingais balsais, nors ir su akcentu. O akcentas, mano nuostabai, gal ir bus ryškiausias kūrybinio autentiškumo šauklys? Kol kas galiu tik spėlioti ir tikiuosi galiausiai sužinoti, kaip pasau18 | K A I P B Ū T I

lyje jaučiasi nuo gimimo dviejų kalbų besimokančios mano dukterys. Joms nė viena iš mokamų kalbų niekada nebuvo toji neįsivaizduojama, neegzistuojanti spalva, nes nuo pat pirmų gyvenimo dienų mergaitės girdi po du skirtingus žodžius, žyminčius tą patį objektą. Beje, tyrimais įrodyta, kad dvikalbystė neapsunkina smegenų darbo, o priešingai – padeda greičiau priimti sprendimus, nes žmogus pripranta prie nuolatinio skirtingos prieštaringos informacijos apdorojimo, kaip antai mano Žemyna, vos nusičiaudėjusi vienu metu išgirstanti: – Į sveikatą! ir – Bless you! Barbaros Zurer Pearson knygoje „Raising a Bilingual Child“ („Auginant dvikalbį vaiką“) skaičiau apie berniuką, užaugusį daugiakalbėje šeimoje. Vaiko tėtis kalbėjo itališkai, mama – angliškai, močiutė – vokiškai, auklė – ispaniškai, o jie visi gyveno, atrodo*, Prancūzijoje. Berniukas nuo mažų dienų mokėsi ir suprato minėtas kalbas, tačiau, jo paties teigimu, ilgai manė, kad kiekvienas žmogus galiausiai turi susikurti savo paties kalbą. Man atrodo, tai yra kiekvieno kūrėjo užduotis. vilniusreview.com, 2019 03 18

Iš draugės (irgi emigrantės) emeilo. Įspūdžiai jai trumpam sugrįžus į gimtą miestą (...) O šiaip aš viena daug vaikščiojau po Kauną, buvo keistas jausmas. Tokia maišatis: džiaugiausi važiuodama senu troleibusu, užeidama valgyti šiltų spurgų, mokėdama šešis centus už išspausdintą popieriaus * Tikslių šalių ir kalbų neatsiminiau, spėjau, tad gali būti netikslu.

# e m i g r a n t ė | 19

lapą. Eidama per ąžuolyną mačiau tiek daug jaunų šeimų, visi turėjo labai brangius vežimus, o vyrai buvo su Šordičo barzdom išskustais šonais, mamos – prie meno, anksčiau tokius žmones matydavau tik Vilniuje. Karinius apibyrėjusius namus, kur kažkada gyvenau, rūkiau importines cigaretes ir labai karštai mylėjau kokį kareivį ar jūreivį, irgi mačiau. Baigiančias subyrėti trobas, kur kažkada skalbiau kibire su ūkiniu muilu, vaikai mano be triusikų lakstė ir vyras girtas nuo kiosko kiekvieną vakarą grįždavo – irgi mačiau. Tetos geltonais plaukais vis dar pardavinėja čeburekus, o vyrai dar trenkia prakaitu ir nešioja „Adidas“ treningus ir vis apkalbinėja kažkokią žiurkę. O šalia ąžuolyno parduodamas penkių kambarių labai gražiai įrengtas butas su veranda, kolonijinėm pintom kėdėm ir baltu servizu už 127 tūkstančius eurų, kai atlyginimai yra 300 eurų per mėnesį. (...) Įdomus metas dabar Kaune, skirtumai ir kontrastai tarp seno ir naujo vis aštrėja. (...) Bet aš kažkaip ilgiuosi to seno Kauno, kiekvieną kartą, kai sugrįžtu, visada savęs klausiu: kas būtų, jeigu niekada nebūčiau išvažiavusi? Ir atsakau visada vienodai: būčiau ištekėjusi, turėčiau du vaikus ir gyvenčiau Šilainiuose. Beje, ne į temą, dėl to mano mokslinio darbo, gal žinai kur... Kaunas, 2017

(Kai dar nieko neturėjom) Pirmi metai saloje Kartą per savaitę aš važiuoju į skalbyklą. Dažniausiai šeštadienio vakare. Viena ranka tįsiu skalbinių pilnus krepšius, kita nešuosi kėdutėje įsodintą dukrą, dantyse – skalbimo miltelius ir mašinos raktelius, po pažastimi dar įsibruku piniginę ir pati sau nežinia kodėl piktdžiugiškai kikenu įsivaizduodama save devyniolikmetę, pamačiusią, kuo galiausiai baigia20 | K A I P B Ū T I

si trisdešimtmetės šeštadienio vakarai. „Aš vis tiek feministė“, primenu sau dėdama į turbiną vyro kojines ir priplėkusius svečių rankšluosčius. Pas mus visada būna svečių... Skalbimo mašinos mygtukai ir rankenėlės glitūs, šlapi, dažnai dar aplaistyti balikliu, todėl turiu būti labai atsargi ir nesiliesti prie savo drabužių, kad neliktų dėmių. Skalbykloje visada reikia skubėti. Pirmiausia – užimti bent tris vieną šalia kitos išrikiuotas skalbimo mašinas. Taip paprasčiau. Jau įsigudrinau pripuolusi apkrauti skalbykles savo daiktais. Meksikietės jas apkrauna apsisnarglėjusiais vaikais. Pro duris įvirtęs tatuiruotas apšepęs vyras prie skalbyklių pasodina urzgiantį šunį. Visi turime savus metodus. Mat prieš kraunant skalbinius dar reikia nueiti prie automato ir papildyti kortelę. O kol ją pildai, žiūrėk, kitas jau ir sukraus savo skalbinius į geriausias skalbykles. Bet sunkiausia vis dėlto išsikovoti vežimėlį, tokį panašų į tą iš prekybcentrių. Su vežimėliu nuo mašinos iki skalbyklių, nuo skalbyklių iki džiovyklių. Labai patogu. Skalbyklos nerašyta taisyklė, kad vežimėlis skirtas tik nuvežti skalbiniams nuo taško A į B, bet bėda ta, kad senbuvės juodbruvės storos havajietės įsikimba į mėlynus metalinius lyg ligoninės lova girgždančius vežimukus ir nepaleidžia jų visą skalbimo laiką. Kai buvau čia naujokė, tylėdavau, laukdavau, tampydavau šlapias kojines ir suknias po vieną, glėbiais. Dabar jau išmokau. Prieinu prie piktos raukšlėtos bobos su taukuota maike ir cigarete dantyse, šypsausi ir mandagiai klausiu: atsiprašau, ponia, ar jums šiuo metu reikalingas vežimėlis? Ponia tūžta, bet negali man prieštarauti. Skalbykloje dirba dvi piktos drūtos prižiūrėtojos. Jos čia kaip kalėjimo sargės, vis pašefuoja skalbimo dalyvius. Kam užleidžia geresnę džiovyklę, kieno vaikus pažiūri. Būna, kokia lietuvaitė su kūdikiu ant rankų pasiskundžia negavusi vežimėlio. Prižiūrėtojų darbas nelengvas, sužiūrėti visus. Garsiau už skalbyklių ūžimą čia girdisi Disney filmukų garsai. Kampe įtaisytas televizorius ir priešais jį susėdę ant plastikinių dėžių kojomis # e m i g r a n t ė | 21

tabaluoja vaikai. Tatuiruoto vyro šuva užsnūdo. Prižiūrėtoja dildina ilgus priaugintus nagus. Karšta, bet net nuo kaktos braukiamas prakaitas čia tvoskia skalbimo milteliais. Sėdžiu ant suoliuko, žindau dukrą, vartau žurnalą, laukiu, kol bus išskalbtos mūsų savaitės gyvenimo dėmės. Įsivaizduoju kaip pasakosiu Žemynai „o kai tave auginau, neturėjom skalbimo mašinos...“ Tiesa, pas mus namuose jau kokį mėnesį stovi gražutė balta skalbyklė. Mano vyras vis neprisiruošia jos pajungti. O aš jo kažkaip ir neskubinu. Nors kiekvieną kartą ruošdamasi į skalbyklą bumbu ir purkštauju, vos atvažiavusi ten užsimanau būti fotografe arba A. Camus. Havajai, 2015

Mergina iš Rytų Europos Amerikietė draugė neseniai pagyrė mano tatuiruotę. „Labai meniška, – pasakė ir tuoj pat viską sugadino pridurdama: – Pastebėjau, kad daug merginų iš Rytų Europos darosi tokias gražias floristines tatuiruotes.“ Dabar vis žiūriu į tą savo gėlę ant dešinio dilbio ir svarstau, ar tai – vienas mano, kaip moters iš Rytų Europos, atpažinimo ženklų? Pati gentainius iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos, dar kokios Bulgarijos ir kažkodėl niekada – iš Estijos, atpažįstu minioje, kaip Dankanas Maklaudas iš tolo pajusdavo kitus nemirtinguosius. Iš laikysenos. Iš aprangos – dažnai Rytų europietės persistengia norėdamos būti gražios ir, net imituodamos nerūpestingą stilių, pernelyg viską suderina. Kai kurie vis dar (negaliu patikėti) vilki marškinėlius su dideliu užrašu „Armani“. Iš akcento. Iš ilgų kojų ir ilgesnės nosies su kuprele (pati tokią turiu). 22 | K A I P B Ū T I

ISBN 978-609-466-616-2

9 786094 666162