R omana s
Iš anglų kalbos vertė Giedrė tartėnienė
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.
ISBN 978-609-8184-09-9 Versta iš © Jeffrey Archer Kane and Abel The revised edition published 2009 by Pan Books, an imprint of Pan Macmillan, a division of Macmillan Publishers International Limited © Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Tartėnienė, 2017 © Viršelio dizainas, Audrius Arlauskas, 2017 © UAB BALTO trader, 2017
Skiriu Michaeliui ir Jane
PIRMA DALIS
1906–1923
1 1906 m. balandžio 18 d., Slanimas, Lenkija
Nuo riksmo ją išlaisvino mirtis. Tada rėkti pradėjo jis. Miške triušius medžiojęs berniukas nežinojo, ar jo jaunatviškoms ausims kliuvo paskutinis moters, ar pirmasis kūdikio riksmas. Vaikas apsisuko ir nujausdamas pavojų akimis paieškojo akivaizdžiai skausmuose kenčiančio gyvio. Nė nemanė, kad koks žvėris galėtų šitaip rėkti. Atsargiai pajudėjo garsų pusėn; klyksmas virto inkštimu, tačiau gyvūno vaikinukas vis dar neatpažino. Jis vylėsi, kad padaras bus pakankamai mažas nudėti; bent jau tiks pietums vietoj triušio. Jaunasis medžioklis vogčia sėlino link upės, iš kur sklido keistas triukšmas: mesdavosi nuo medžio prie medžio ir priglusdavo mentėmis prie tikrumą teikiančios žievės. Tėvas buvo išmokęs niekada nepasilikti atviroje vietoje. Pasiekus miško pakraštį aiškiai, jokių medžių ar krūmų neužstotas atsiskleidė visas slėnis iki pat upės, tačiau netgi tada kiek užtruko, kol jaunuolis susivokė, kad keistą triukšmą skleidžia ne koks įprastas gyvūnas. Jis nustyrino inkštimo link, nepaisydamas priedangos. Tada ir pamatė moterį; virš juosmens užraitota suknute, išsikėtojusią, nuogomis kojomis. Šitokios moters berniukas nebuvo matęs. Greitai pribėgęs artyn įsmeigė akis į jos pilvą, pernelyg baimindamasis prisiliesti. Tarp moters kojų kiūtojo nedidukas rausvas kupstelis, visas kruvinas, prie moters prisitvirtinęs kažkuo panašiu į virvę. Jaunasis medžioklis numetė ką tik sugautus triušius ir atsiklaupė greta mažojo padarėlio. 9
jeffrey archer
Ilgai be žado į jį stebeilijo, paskui pasisuko į moterį ir tučtuojau pasigailėjo. Vargšelė jau buvo pradėjusi stingti ir mėlynuoti; pavargęs jaunas veidas berniokui pasirodė senyvas. Jam nereikėjo aiškinti, kad moteris negyva. Berniukas pakėlė slidų kūnelį, gulėjusį ant žolės tarp moters kojų. Jei būtumėte jo paklausę, nors niekas niekada nesusidomėjo, jaunasis medžioklis būtų atsakęs, kad nerimą sužadino maži nagiukai, draskantys raukšlėtą veiduką. Motiną ir vaiką jungė gleivėta virvelė. Prieš kelias dienas berniukas stebėjo ėriavimąsi ir pabandė atgaivinti atmintį. Taip, piemuo taip ir padarė. Tačiau kaip išdrįsti? Vaikui? Unkštimas staiga nutilo, ir berniukas pajuto, kad reikia nedelsiant apsispręsti. Jis ištraukė iš makšties peilį, tą patį, kuriuo dirdavo odą triušiams, nušluostė į rankovę ir, dvejojęs tik akimirką, perrėžė virkštelę prie pat kūdikio kūnelio. Iš perpjautų galų pasruvo kraujas. Ką darė piemuo, gimus ėriukui? Sumezgė mazgą, ir kraujavimas liovėsi. Na, žinoma. Berniukas išrovė ilgą greta augusios žolės kuokštą ir kuo greičiau negrabiai užrišo virkštelę, tada paėmė kūdikį ant rankų. Mažius vėl pradėjo rėkti. Vaikas lėtai atsistojo, palikęs tris triušius ir šį vaikelį pagimdžiusią negyvą moterį, tik prieš galutinai nueidamas suglaudė motinos kojas ir žemiau kelių nusmaukė suknelę. Atrodė, jog dera taip padaryti. – Dieve šventas, – garsiai pratarė, visada pasakydavo tą patį, kai pasielgdavo labai gerai arba labai blogai. Dar nebuvo tikras, kuris čia atvejis. Jaunasis medžioklis bėgte pasileido link pirkios, kur vakarienei mama laukė triušienos; visa kita jau buvo paruošta. Tikriausiai jai rūpi, kiek triušių jis šiandien sumedžios; kai tenka maitinti aštuonias burnas, reikia mažiausiai trijų. Kartais berniukui pavykdavo nutverti antį, žąsį ar netgi fazaną, atstyrinusį iš barono dvaro, kur dirbo tėtis. Šįvakar laimikis visiškai kitoks. 10
Kainas ir abelis
Atėjęs prie pirkios jis nedrįso paleisti savo turto, net vienos rankos atitraukti, todėl basa pėda ėmė spardyti į duris, kol motina atidarė. Netardamas nė žodžio jis ištiesė kūdikį jai. Moteris neskubėjo, nepuolė griebti padarėlio, tik stovėjo ir viena ranka prisidengusi burną stebėjo apgailėtiną reginį. – Dieve šventas, – sumurmėjo ir persižegnojo. Berniukas įsmeigė į motiną akis veide ieškodamas pritarimo ar pykčio ženklo, tačiau pamatė jos akyse įsižiebiant niekad anksčiau neregėtą švelnumą. Tada suprato, kad pasielgė tikrai gerai. – Mažas berniukėlis, – tarė mama, imdama kūdikį į glėbį. – Kur tu jį radai? – Prie upės, mamute, – atsakė jis. – O motina? – Negyva. Ji dar kartą persižegnojo. – Kuo greičiau bėk ir papasakok tėvui, kas atsitiko. Tegu dvare susiieško Uršulę Vojnek, palydėk juos abu prie motinos. Paskui pasirūpink, kad abu grįžtų čia. Berniukas nusišluostė rankas į kelnes laimingas, kad neišmetė slidaus padarėlio, ir išbėgo ieškoti tėvo. Motina pečiu uždarė duris ir šūktelėjo Florentinai, vyriausiajai, kad užkaistų puodą vandens. Tada atsisėdo ant medinės taburetės, atsisagstė liemenę ir prikišo pavargusį spenelį prie mažos susiraukšlėjusios burnikės. Sofija, jos jauniausioji, vos šešių mėnesių amžiaus, šįvakar turės apsieiti be vakarienės. Geriau pagalvojus, kaip ir visi namiškiai. – Ir dėl ko? – garsiai ištarė, gaubdama kūdikį šaliu. – Vargšas mažylis neištrauks iki ryto. Kai po poros valandų pasirodė Uršulė Vojnek, savo nuomonės moteris nepakartojo. Pagyvenusi pribuvėja nuprausė mažą kūnelį ir 11
jeffrey archer
aptvarkė susisukusį bambagyslės galiuką. Moters vyras stovėjo prie židinio ir tylomis stebėjo sceną. – Svečias į namus – Dievas į namus, – seną lenkų patarlę pacitavo moteris. Vyras nusispjovė. – Kad jį cholera! Savų vaikų iki soties. Moteris glostė retus tamsius plaukučius ant naujagimio viršugalvio ir apsimetė, kad jo negirdi. – Kaip jį pavadinsim? – pasiteiravo. Vyras truktelėjo pečiais. – Koks skirtumas? Graban atgulti gali ir bevardis.
2 1906 m. balandžio 18 d., Masačusetsas
Gydytojas suėmė naujagimį už gurnelių ir pliaukštelėjo per užpakaliuką. Kūdikis pravirko. Bostone, Masačusetso valstijoje, yra ligoninė, aptarnaujanti daugiausia tuos, kurie kenčia nuo turto ligų, bet išskirtinėmis aplinkybėmis leidžia sau pagimdyti naują turtuolį. Motinos rėkia retai ir tikrai negimdo dėvėdamos viršutinius drabužius. Už gimdymo palatos durų pirmyn atgal mynė jaunas vyras; viduje šokinėjo du akušeriai ir šeimos gydytojas. Šis tėvas nė neketino rizikuoti pirmagimiu. Akušeriams bus daug sumokėta už tai, kad pabus šalia ir paliudys apie įvykį. Vienas jų, su vakariniais drabužiais po ilgu baltu chalatu, vėlavo į kviestinius pietus, tačiau negalėjo nedalyvauti konkrečiai šiame gimdyme. Kiek anksčiau trijulė traukė burtus, kuriam priimti kūdikį. Laimėjo šeimos gydytojas, daktaras Makenzis. „Protingas, patikimas vyras“, – mindamas koridoriumi mintijo tėvas. Jam nebuvo priežasties nerimauti. Robertsas dviračiu ekipažu jaunojo vyro žmoną į ligoninę atvežė ankstėliau, gydytojų apskaičiavimu, dvidešimt aštuntos devinto nėštumo mėnesio dienos rytą. Netrukus po pusryčių Anai prasidėjo sąrėmiai, tačiau medikai patikino, kad iki banko darbo laiko pabaigos, kūdikis negims. Tėvas buvo disciplinuotas žmogus ir neįžvelgė priežasties, kodėl kūdikio pasirodymas turėtų sutrikdyti jo gerai sustyguotą gyvenimą. Vis dėlto jis nepaliovė žingsniuoti. Pro šalį skubantys slaugės ir gydytojai 13
jeffrey archer
praeidami trumpam prislopindavo šnekas. Jis nė dėmesio neatkreipė, mat jo akivaizdoje visi šitaip elgdavosi. Dauguma ligoninės personalo niekad nebuvo matę jo asmeniškai, tačiau visi žinojo, kas jis toks. Kai gims sūnus – jam nė netoptelėjo, nė akimirkai, kad gali gimti mergaitė – jis prie ligoninės pristatys naują žūtbūtinai reikalingą vaikų flygelį. Jo senelis pastatė ligoninę, o tėvas – mokyklą vietos bendruomenei. Būsimasis tėvas bandė skaityti vakaro laikraštį. Peržvelgė žodžius, tačiau jų reikšmės nesuprato. Jis nervinosi, netgi nerimavo. Jie (kone visus žmones jis vertino kaip „juos“) niekada nesupras, kaip svarbu, kad pirmagimis būtų berniukas, kuris vieną dieną užims banko prezidento ir valdybos pirmininko vietą. Vyras atsivertė Evening Transcript sporto puslapius. Bostono „Red Soksai“ įveikė Niujorko „Hailandersus“ – kažkam proga švęsti. Tada pastebėjo pirmojo puslapio antraštę: „Stipriausias Amerikos istorijoje žemės drebėjimas“. Nusiaubtas San Fransiskas, žuvo mažiausiai keturi šimtai žmonių – kažkam teks gedėti. Kaip bjauru. Tai sumenkins jo sūnaus gimimo svarbą. Žmonės prisimins, kad tą dieną dar kažkas nutiko. Bankininkas atsivertė finansų puslapius ir patikrino akcijų rinką: nukrito dviem punktais; tas prakeiktas žemės drebėjimas kone šimtu tūkstančių dolerių sumenkino banko indėlių vertę, tačiau jo asmeninis turtas vis dar jaukiai viršija šešiolika milijonų. Kad užfiksuotų asmeninis seismografas, reikia šio to stipresnio nei žemės drebėjimas Kalifornijoje. Šiaip ar taip, galima gyventi iš procentų procentų, o šešiolikos milijonų kapitalas guli neliečiamas, paruoštas vis dar negimusiam sūnui. Vyras vis mynė koridoriumi apsimesdamas, kad skaito Transcript. Pranešti naujienų pro sukamas gimdymo palatos duris prasibrovė akušeris vakariniais drabužiais. Jis jautė privaląs nuveikti ką nors, kad pateisintų didelį honorarą, o buvo tinkamiausiai apsirengęs tokiai 14
Kainas ir abelis
užduočiai. Abu vyrai kurį laiką žvelgė vienas į kitą. Gydytojas taip pat truputį jaudinosi, tačiau neketino tėvo akivaizdoje to parodyti. – Sveikinu, pone, turite sūnų. Dailų mažą berniuką. „Kokias kvailas pastabas žmonės laido gimus vaikui, – pirmiausia toptelėjo tėvui. – Argi jis gali būti koks nors kitoks, nei mažas?“ Paskui sąmonę pasiekė žinia: sūnus. Ričardas netgi pagalvojo, kad verta padėkoti Dievui, kurio netiki. Kad nutrauktų tylą, akušeris išdrįso pasiteirauti: – Ar jau nusprendėte, kaip jį pavadinsite? Tėvas atsakė nedvejodamas: – Viljamas Louelis Kainas.
3
Gerokai vėliau, kai jaudulys atsiradus kūdikiui nuslūgo ir kiti šeimos nariai nuėjo miegoti, motina, apglėbusi mažylį, tebebūdravo. Helena Koskievič tikėjo gyvenimu: kad tai įrodytų, pagimdė devynis vaikus. Nors trijų neteko dar kūdikystėje, nė vieno neatidavė lengvai. Sulaukusi trisdešimt penkerių suprato, kad kadaise sveikatingas jos Jasius daugiau sūnų ar dukterų nepadovanos. Todėl Viešpats ir pasiūlė jai šitą; savaime suprantama, jam lemta išgyventi. Helena tikėjo paprastai, o tai gerai, nes likimas niekad nepasiūlys jai nieko daugiau, tik paprastą gyvenimą. Nors ji tebuvo įkopusi į ketvirtą dešimtį, dėl skurdaus maisto ir sunkaus darbo atrodė kur kas vyresnė. Buvo liesa ir žila, nė karto gyvenime nevilkėjo naujų drabužių. Jai niekada nė netoptelėjo skųstis dalia, tačiau raukšlės veide darė ją panašesnę į senelę nei į motiną. Nors nuo stipraus maigymo prie spenelių liko dulsvos raudonos žymės, iššvirkštė tik keli lašai pieno. Trisdešimt penkerių, pusiau įvykdę gyvenimo projektą, visi turime iš praeities sukaupę naudingų patirčių, o Helenos Koskievič patirtis buvo aukso vertės. – Mamulės mažiausiasis, – švelniai sukuždėjo kūdikiui ir perbraukė pienuotu speneliu per sučiauptas jo lūpas. Mažiukas pradėjo žįsti ir atsimerkė. Pagaliau motina nejučiomis nugrimzdo į gilų miegą. Jasius Koskievičius, stambaus sudėjimo niūrus vyriškis vešliais ūsais – vienintele saviraiškos priemone kitais atžvilgiais vergiškame gyvenime, pakirdęs penktą aptiko žmoną su kūdikiu miegančius 16
Kainas ir abelis
supamajame krėsle. Tąnakt nė nepastebėjo, kad moteris neatsigulė į lovą. Jis įsmeigė akis į benkartą, kuris, dėkui Dievui, bent jau nustojo knirkti. Gal numirė? Jam vis tiek. Tegul gyvybė ir mirtis rūpi moteriškei: jam kur kas svarbiau vos prašvitus būti barono dvare. Jasius nugurkė kelis didelius gurkšnius ožkos pieno ir rankove nusišluostė ūsus. Galiausiai viena ranka čiupo kriaukšlę duonos, kita – savo mantą ir be garso spruko iš pirkios, bijodamas pažadinti kūdikį, kad tas vėl nepradėtų rėkti. Jis nudrožė miško galvodamas, jog tikriausiai mažąjį įsibrovėlį regėjo paskutinį kartą. Antroji, prieš pat senam laikrodžiui, kuris nuo neatmenamų laikų rodė savišką laiką ir buvo ne daugiau nei menkutė pagalba tiems, kurie norėdavo žinoti, ar laikas keltis, ar eiti gulti, išmušant šešias, virtuvėje pasirodė Florentina. Mergaitei teko pareiga ruošti pusryčius. Nesunki užduotis: nugriebtą ožkos pieną ir ruginės duonos gabalą padalyti aštuoniems šeimos nariams. Vis dėlto reikėdavo Saliamono išminties viską padaryti taip, kad niekas neburbėtų dėl kito porcijos. Pirmą kartą pamačiusius sukrėsdavo Florentinos grožis, trapumas ir skurdas. Nors pastaruosius dvejus metus mergaitė vilkėjo tą pačią suknelę, tie, kurie gebėdavo mintyse atskirti vaiką nuo aplinkos, suprasdavo, kodėl Jasius įsimylėjo jos motiną. Nepaisant kilmės ir gyvenimo sąlygų šviesūs ilgi Florentinos plaukai žvilgėjo, o rudos akys tiesiog spinduliavo. Mergaitė ant pirštų galiukų prisėlino prie supamojo krėslo ir įsispoksojo į motiną su mažučiu berniuku, kurį buvo pamilusi iš pirmo žvilgsnio. Aštuonmetė niekad neturėjo lėlės. Tiesą sakant, ir matė ją vieną vienintelį kartą, kai šeima buvo pakviesta į barono dvarą švęsti šv. Mikalojaus atlaidų. Netgi tada nuostabaus daikto ji nė nepalietė, tačiau dabar pajuto nepaaiškinamą akstiną palaikyti šį kūdikį ant rankų. Pasilenkusi ji paėmė vaikelį iš motinos ir žvelgdama į neįtikėtinai žydras jo akutes pradėjo niūniuoti. Atitrauktas nuo šiltos motinos 17
jeffrey archer
krūtinės ir atsidūręs šaltame mažos mergaitės glėbyje kūdikis pradėjo verkti. Pabudo ir motina, kuri iš karto pasijuto kalta, kad užmigo. – Dieve šventas, jis vis dar gyvas, – atsiduso moteris. – Florce, paruošk pusryčius berniukams, o aš pamėginsiu jį pamaitinti. Florentina nenoriai atidavė kūdikį ir kaip apkerėta stebėjo, kaip mamulė vėl maigo geliančias krūtis. – Imkis savo darbų, Florce, – subarė motina. – Ir kitiems reikia pavalgyti. Florentina nenoriai pakluso, kai nuo pastogės, kur miegojo, ėmė rastis keturi jos broliai. Sveikindamiesi jie pabučiavo motinos rankas ir su baiminga pagarba delbė įsibrovėlį. Žinojo tik, kad šitas pasirodė ne iš mamulės pilvo. Florentina buvo pernelyg susijaudinusi, kad tąryt būtų norėjusi pusryčių, todėl berniukai nė nedvejoję tarpusavyje pasidalijo jos porciją, o motinos dalį paliko ant stalo. Niekas nepastebėjo, kad atsiradus kūdikiui ji dar ničnieko nevalgė. Helena Koskievič džiaugėsi, kad jos vaikai anksti išmoko pasirūpinti savimi. Jie gebėjo savarankiškai ir neraginami pašerti gyvulius, pamelžti ožkas ir prižiūrėti daržą. Kai vakare Jasius grįžo namo, Helena nebuvo paruošusi jam vakarienės. Tris triušius, kuriuos išvakarėse buvo sugavęs jaunasis šeimos medžioklis, paėmė ir nudyrė Florentina. Mergaitė jautėsi išdidi, kad yra atsakinga už vakarinį valgymą, šita atsakomybė jai tekdavo tik tada, kai motina sirgdavo, o Helena retai leisdavo sau tokią prabangą. Tėvas parnešė namo šešis grybus ir tris bulves: šįvakar laukė tikra puota. Po vakarienės Jasius Koskievičius įsitaisė kėdėje prie židinio ir pirmą kartą atidžiai įsižiūrėjo į vaiką. Paėmęs jį už pažastų išskėstais pirštais parėmė bejėgę galvelę ir įsmeigė į berniuką kailinių žvėrelių medžiotojo akis. Raukšlėtą bedantį veiduką gelbėjo tik šviesios žydros negebančios susifokusuoti akys. Žvelgiant į mažą kūnelį kaži 18
Kainas ir abelis
kas patraukė vyro dėmesį. Jis susiraukė ir nykščiais paglostė mažą krūtinytę. – Ar pastebėjai, žmon? – tarė, rodydamas į vaikelio krūtinę. – Mažasis benkartas turi tik vieną spenelį. Moteris taip pat susiraukė, taip pat paglostė krūtinę nykščiu, tarsi nuo šio judesio kažkokiu stebuklingu būdu trūkstamas spenelis atsirastų. Vyras buvo teisus: smulkutis bespalvis kairysis spenelis buvo kur pridera, tačiau ten, kur dešinėje pusėje turėjo kyšoti veidrodinis jo atspindys, oda buvo lygutėlė. Tučtuojau nubudo moters polinkis į prietarus. – Jį mums Dievas padovanojo! – sušuko ji. – Čia Jo ženklas! Vyras piktai atkišo jai kūdikį. – Visai durna tu, žmon. Šitą vaiką padarė vyras su prastu krauju, – Jasius nusispjovė į židinį, kad dar aiškiau pabrėžtų savo nuomonę apie vaiko kilmę. – Lažinuosi iš bulvės, kad mažius benkartas neištrauks dar vienos nakties. Jasiui Koskievičiui mažiau už bulvę rūpėjo, ar vaikiščias išgyvens. Iš prigimties jis nebuvo beširdis, tačiau berniukas – ne jo, o dar viena burna gerokai pridėtų rūpesčių. Tačiau ne jam abejoti Visagaliu, todėl daugiau negalvodamas apie kūdikį medžioklis kietai įmigo.
Bėgant dienoms net Jasius Koskievičius pradėjo tikėti, kad vaikelis išgyvens, o jei būtų azartiškas, būtų praradęs bulvę. Vyriausias sūnus Frankas, tas, kuris ir aptiko berniuką, iš pagalių, kurių prisirinko barono miške, sumeistravo vaikui lovytę. Florentina prikarpė skiautelių nuo savo senų suknelių ir jas sudursčiusi pasiuvo įvairiaspalvių vaikiškų drabužėlių. Jei būtų žinojusi, ką tas žodis reiškia, būtų pavadinusi vaikelį Arlekinu. Tiesą sakant, renkant vardą šeimoje kilo 19
jeffrey archer
tiek nesutarimų, kiek jau seniai nebuvo; tiktai tėvas neturėjo savo nuomonės. Galiausiai susitarė, kad vaikas bus Vladekas. Kitą sekmadienį barono dvaro koplyčioje vaikas buvo pakrikštytas Vladeku Koskievičiumi. Motina dėkojo Dievui, kad išsaugojo jam gyvastį, o tėvas sutiko maitinti dar vieną burną. Tą vakarą laukė nedidelė krikštynų puota, papildyta barono dovanota žąsimi. Visi prisikirto iki soties. Nuo tos dienos Florentina išmoko dalyti devyniems.