Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Vilnius, 2021
1
Esė
– Gryno oro! – tą rytą pareiškė Esei mama. – Vežk kūdikį į gryną orą! Jums abiem tai bus tik į naudą! Ir štai Esė stypso po palme – nekokia priedanga nuo lietaus, visai šalimais barbenančio į skardinę žaidimų aikštelės čiuožyklą. Vos prieš kelias minutes buvo giedra. Nuostabi pavasario diena. Pūškuojant San dringamo paplūdimio taku dangus ėmė niauktis – savaime aišku, pa čioje pusiaukelėje – tikrai nebebūtų spėjusi apsisukti ir parlėkti namo. Kas jau čia tokio gero iš to gryno oro? Esė kur kas mieliau rinktųsi ne tokį gryną orą patalpoje, kur kontroliuojama temperatūra. Ir dabar ji troško stogo virš galvos, geriausia „Arbatos trobelės“ kavinėje, kur siurbčiotų anglišką arbatą iš senovinio puoduko. O dar geriau būtų at sidurti lovoje ir atsigriebti už begalę per pastarąsias aštuonias savaites nemiegotų valandų. Bet ne. Jai mat prireikė gryno oro. 9
S a l ly H e p wo rt h
Mija po uždangalu nuo lietaus kietai miegojo (nors vargu ar plas tiko smarvė turi ką nors bendra su oro grynumu), bet Esė žinojo, kad vos vežimukui sustojus mažylės akys atsimerks ir pasigirs verksmas. Nuo Mijos gimimo Esė įgudo vaikščiodama po namus be paliovos ritmingai kresčioti vežimėlį ir stumdyti jį iš kambario į kambarį – ne palikdavo nejudančio ilgiau nei sekundei ar dviem. O prisėdusi – tai nutikdavo itin retai – išmoko krutinti tą nelemtą daiktą vos trimis ko jos pirštais. Pasak Beno, supdavo vaiką net miegodama. – O kada pastaruoju metu matei mane miegančią? – klausiant jos balsas nežymiai virptelėjo. – Ne, rimtai. Pasakyk. Benui staiga atsirado neatidėliotinų reikalų garaže. Aną savaitę, taip ilgai kračiusi vežimėlį, kad net neabejojo, jog įsi taisė riešo kanalo tunelinį sindromą, Esė galų gale nustūmė jį į sodo galą ir paliko ten. Visai trumpam. Buvo graži diena, o jai reikėjo tik valandėlės laiko sau, galbūt dar puodelio arbatos. Bet vos jai spėjus grįžti vidun, prie durų staiga išdygo kaimynė, pati turinti Mijos am žiaus kūdikį, – šis, rodos, nieko daugiau neveikdavo, tik miegodavo ir šypsodavosi. Ji pareiškė girdėjusi verkiant Miją ir pasiteiravo, ar viskas gerai. – Puiku, – atsakė Esė. – Viskas puiku. Lietus tebepylė, Esė be atvangos stumdė vežimėlį pirmyn atgal šla piu smėlėtu taku. Jūra tapo tamsiai mėlyna, druska dvelkiantis oras darėsi žvarbus. Kiek toliau ant kranto šlapiu asfaltu pro šalį zvimbė automobiliai. Gal jai reikėtų pasileisti bėgte iki „Arbatos trobelės“ ir užsisakyti tos angliškos arbatos? Kita vertus, stumdama tą didžiulį triratį vežimą būtinai sutiktų kitą panašią mamytę su vežimėliu, o ta da prasidėtų pilstymas iš tuščio į kiaurą, kuriam ji visai nenusiteikusi: 10
Kaimynai
Berniukas ar mergaitė? Kokio amžiaus? Ar gerai miega? Šito jai, ko ge ro, būtų per daug. Na taip, kitos mamos skųsdavosi, kaip sunku mai tinti krūtimi, skalbti, ištverti miego stygių, bet kalbėdamos jos smagiai kvatodavo, leisdamos suprasti, kad „kentėti verta“. Štai čia ir visa bėda. Esė nebuvo tuo tikra. – Ne visos motinos iš karto tai patiria, – tikino ją mama. – Tu nu sikamavusi. Tereikia išlaukti. Esė laukė aštuonias savaites. Ir vis tiek, kaskart pažvelgusi į raudo ną niurzgančios Mijos veidelį, jausdavo tik... tuštumą. Kas vakarą Benas parskubėdavo iš darbo neišpasakytai išsiilgęs Mi jos. Jei mažoji miegodavo (taip nutikdavo retai), jis susikrimsdavo. – Gal galime ją pažadinti? – imdavo maldauti. – Niekas nežadina miegančio kūdikio, – atšaudavo Esė, nors iš tie sų magėdavo paklausti: „Kodėl tau apskritai kyla toks noras?“ Galbūt tikrai viskas dėl nuovargio. Po valandos vežimėlio stumdy mo pareigas perims mama, ir pasaulis vėl taps šviesesnis. Mama ateida vo reguliariai, paimdavo kūdikį, priglausdavo prie peties ir raminamai monotoniškai patapšnodavo per užpakaliuką. Esei šito niekaip nepa vykdavo pakartoti. Rodos, mamos nė trupučio neerzino Mijos verks mas nei muistymasis, ji laikydavo mažylę lengvai ir natūraliai, lyg ši būtų dar viena jos pačios galūnė. Paprastai liepdavo Esei eiti prigulti, ir ji dėkinga paklusdavo. Blogiausia, kad pogulis visuomet baigdavosi, mama išeidavo namo, o jai ir vėl tekdavo rūpintis vaiku. Esė įkvėpė pilnus plaučius gryno oro. Vėl apėmė tasai jausmas. Ne malonus dilgčiojimas pilve ir krūtinėje, lyg kas badytų smeigtuku – il gainiui Esė pradėjo suprasti, kad šitaip dilgčioja kaltė arba nerimas, o gal tam tikras jų abiejų derinys. 11
S a l ly H e p wo rt h
– Ak, tasai jausmas, – pasakė kitapus gatvės gyvenanti Endžė, kai Esė jai pasipasakojo. – Taigi. Pratinkis. Tai vadinama motinyste. Esė apstulbo. Ji tikėjosi, kad šis nerimas tebus trumpalaikis anks tyvos motinystės etapas – toks kaip išbrinkusios krūtys ir naktinis prakaitavimas – kuris vieną akimirką kamuoja, o kitą jau lieka už maršty. Bet pasirodo, viskas yra kitaip. Pasirodo, šis etapas iš esmės tave pakeičia. Takučiu artyn risnojo maždaug Esės amžiaus moteris, mūvinti juodas tampres, apsiavusi skaisčiai rožinius sportbačius. Permirkę plaukai nerūpestingai susukti į kuodelį. Benas vis zyzė Esei, kad pra dėtų bėgioti. – Kaip reikiant pabėgiojęs aš visuomet pasijuntu geriau, – pasakė vakar. – Tau reikėtų pamėginti. Esė mielai pradėtų bėgioti, jei tik manytų, kad bėgiojimas padės. Nubėgtų iki pat pasaulio krašto. Tik va, nebuvo įsitikinusi, ar paskui parbėgtų atgal. Bėgikė buvo kiaurai peršlapusi, bet, regis, jai tai buvo nė motais. Bėgo lengvu spyruokliuojančiu žingsneliu, būdingu jauniems spor tiškiems žmonėms. Laisviems žmonėms. Esė prisiminė ir pati kadaise vaikščiodavusi šitokiu lengvu žingsniu. Mija pasimuistė vežimėlyje, ir Esė sumetė, kad nustojo jį judinti. Bėgikė praliuoksėjo pro šalį, o kol ji dingo iš akiračio, Mijos bruzdė jimas virto susierzinimu. Veidukas persikreipė, galvytė ėmė sukiotis į šalis, tarsi mergaitė iš paskutiniųjų ieškotų atsakymų. Kam pakako įžūlumo liautis supus vežimėlį? Negi nematote, kad man POGULIO metas? Mažylės veidas paraudo, ji įtraukė pakankamai oro, kad protestas nuskambėtų garsiai ir reikšmingai. Esė susibruko pirštus giliai į ausis. 12
Kaimynai
Buvo keista stebėti, kaip Mija klykia, ir negirdėti garso. Tikrai kur kas geriau. Jos akys net užsimerkė nuo pastangų. Fone teškant lietui Esė nieko negirdėjo. Nieko nejautė. Netrukus ji patraukė namų link. Stabtelėjo „Arbatos trobelėje“ ir užsisakė be galo karštos arbatos. Gėrė lėtai, įsitaisiusi krėsle prie lango. Paskui paprašė dar vieno puodelio. Kol išėjo iš kavinės, lietus liovėsi. Einant namo apėmė stiprus pusiausvyros netekimo pojūtis – toks bū na, kai pasivėžinęs riedučiais vėl apsiauni batus. Kai sugrįžo į Žaviojo kiemo gatvę, takučiu iš namų jos išėjo pasitik ti mama. Stabtelėjusi ji linksmai pamojo besiartinančiai Esei. – Smagu matyti tave vaikštinėjančią po lauką, – pasidžiaugė, o tada nužvelgė tuščią erdvę aplink Esę. – Kur Mija? Esė permetė per petį į uodegą surištus šlapius plaukus. Striuke nu bėgo vandens srovelė. – Ese, – jau lėčiau pakartojo mama. – Kur Mija? Esė gūžtelėjo pečiais. – Aš... palikau ją. Parke. Suraukti mamos antakiai sustingo. Esę apėmė jausmas, kad po išti sų savaičių mama pirmą kartą iš tiesų ją pamatė. – Kuriame parke, Ese? Kuriame parke yra Mija? – Prie paplūdimio žaidimų aikštelės. Po šių žodžių mama ėmė suktis labai sparčiai. Po kelių akimirkų jos abi jau sėdėjo automobilyje ir, Esės manymu, be reikalo taip greitai, lė kė paplūdimio link. Vežimėlis tikriausiai stovi toje pačioje vietoje, kur jį paliko! Kas jau ten vaikščios po lietaus? Balučių nusėtoje žaidimų aikštelėje veikiausiai nebus nė gyvos dvasios. O Mija bus įraudusi ir perpykusi. Raminti ją teks ištisas valandas. Esė mieliau būtų riedėjusi priešinga kryptimi. 13
S a l ly H e p wo rt h
Neteisingai supratusi jos susijaudinimą, mama raminamai suėmė Esės rankas. – Mes ją surasime, Ese, – pasakė. – Tikrai surasime. Savaime aišku, kad jos ją rado. Mija buvo ten, kur Esė ją paliko. Tik jau nebe viena. Ją supo mamyčių pūstomis striukėmis trijulė, pati aukščiausioji laikė prisispaudusi Miją. Mijai šitaip nepatinka, pagal vojo Esė. Kaipgi ji nebliaus? Dar viena motina žiūrėjo jų pusėn ir tuo pat metu išsiblaškiusi žaidė su mažyliais netoliese. Jos nė nepastebėjo iš automobilio išlipusios Esės su mama. – Štai ji! – šūktelėjo Esės mama, bėgdama prie moterų pulkelio. – Aš ją matau. Jai viskas gerai, Ese. Ji visiškai saugi. – Mergaitė mūsų! – ėmė šaukti nepažįstamosioms Esės mama. Pri siartinusi gaudydama kvapą ji ištiesė rankas į Miją. – Och. Labai jums ačiū. Ji mano anūkė. Dukra netyčia išėjo be jos. Augalotoji moteris nė neketino Mijos atiduoti, tik dar stipriau ją prisispaudė – dėl to klyksmas tapo dar labiau isteriškas. – Ji išėjo iš parko be kūdikio? – Taip, na... ji buvo pavargusi ir... Esė lėtai prisiartino. – ... juk žinote, kokia tampa galva, kai turi naujagimį! – Mama dirbtinai nusijuokė ir nutilo. Ką dar ji galėjo pasakyti? Suprato neturinti deramo paaiškinimo. – Atleiskite, – atžariai tarė moteris, – bet... iš kur mums žinoti, kad ji jūsų anūkė? Radome ją paliktą parke. Negalime taip imti ir atiduoti. Esė šonu prislinko dar arčiau. Ji jautė gerkle kylantį klyksmą. No rėjo, kad visos tos moterys dingtų. Pati troško dingti. Pabėgti į tuos laikus, kai buvo normali, vaikų neturinti moteris, o ne pamišėlė, pali kinėjanti kūdikius parke. 14
Kaimynai
– Ji vardu Mija, – vėl pamėgino mama. – Mergaitei aštuonios sa vaitės. Jos antklodėlę pati numezgiau, ji atspurusi vienam kampe. Mija turi žymę ant šlaunies – raudono vyno spalvos dėmę. Moteris susižvalgė su drauge. – Apgailestauju, bet tikrai manau, kad mums derėtų palaukti... – Ko jūs iš mūsų norite? – suriko Esė. – Kad prisiektume raštu? Ji dar neturi tapatybės dokumento. Atiduokite ją man, – pareikalavo braudamasi į priekį. – Atiduokite man mano kūdikį! Esė pajuto ant peties mamos ranką. – Ese... – Atiduokite ją man. – Ese, tau reikia nurim... – ATIDUOKITE MAN MANO KŪDIKĮ! – suriko ji, ir kaip tik tada pasirodė policijos automobilis.
15
2
Po trejų metų... – Labas vakaras, mano brangiosios, – nusviedęs sportinį krepšį šūktelėjo Benas ir įpuolęs į virtuvę pabučiavo Esę ir Miją. – Numylėta žmona ir dukrele. – Liuoktelėjęs kelis žingsnius į dešinę apglėbė Bar barą, sėdinčią ant baro taburetės ir sprendžiančią kryžiažodį. – Mieloji uošve. Barbara jį nustūmė. – Benai! Tu suprakaitavęs. – Ir tu tokia būtum, Barbe, jei po trijų iš eilės bokso treniruočių bėgte parbėgtum namo! Jis nusiėmė kepuraitę ir nusviedė per stalviršį. Kepuraitė užkliudė sviesto peilį ir česnakų spaustuką, ir visi trys nutarškėjo ant virtuvės 16
Kaimynai
grindų. Esė dirstelėjo į motiną, kuri užvertė akis į lubas ir vėl įsikniau bė į kryžiažodį. – Mažas paukštelis man pačiulbėjo, – kreipėsi Benas į Miją, – kad tu moki skraidyti. Ši metė į tėvą nepatiklų žvilgsnį. – Ne, nemoku. – Ar tikrai? Mat tas paukštelis man sakė... Jis pastvėrė Miją nuo virtuvės stalviršio ir iškėlė į orą. Mergaitė susižavėjusi sukrykštė. Benas buvo toks pažliugęs prakaitu, kad Mija, rodėsi, ims ir išslys jam iš rankų. Jų vestuvių dieną Beno vyriausias pabrolys palygino jį su doberma nu – Esės manymu, labai vykusiai. Jis buvo ne tik beviltiškas, spindin tis džiaugsmu, neįtikėtinai ištikimas, bet ir didžiulis, gremėzdiškas ir gerokas netikša. Vos jam įžengus į kambarį šis staiga imdavo atrodyti pilnas. Ir tai veikė raminamai... bet kartu ir šiek tiek nervino. – Matai, – pasakė jis, – tu moki skraidyti. Taip taręs pastatė mergaitę ant grindų. Benas vadovavo sporto klubui pavadinimu „Pašiūrė“ – šis buvo įkurtas siekiant pagelbėti žmonėms, svajojantiems tapti tikrais kasdie nybės galiūnais. Prieš aštuoniolika mėnesių buvo sukurta ir progra mėlė „Dešimt su Benu“, kuria naudodamiesi žmonės kasdien gaudavo naują dešimties minučių mankštos pavyzdį ir mitybos planą. Progra mėlė sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, apie ją puikiai atsiliepė net keli garsūs futbolininkai. Verslas staiga suklestėjo. Benas jau turėjo dešimt visą darbo dieną dirbančių ir kelias dešimtis laikinų darbuoto jų, bet kadangi negalėjo visą dieną ramiai nusėdėti prie stalo, vis dar vesdavo užsiėmimus ir pats. 17
S a l ly H e p wo rt h
– Kur mano antroji numylėta dukrelė? – paklausė Benas. Antroji numylėta dukrelė atėjo į pasaulį prieš šešis mėnesius. Esė užtruko beveik dvejus metus, kol įkalbėjo Beną pamėginti susilaukti dar vieno kūdikio. („Kodėl mums nepasidžiaugti tuo, ką turime? – vis kartojo ir kartojo jis. – Kam rizikuoti?“) Žinoma, Esė suprato jo ne rimą. Jai prireikė ištisų mėnesių, teko net pagulėti psichiatrijos ligoni nėje, kol atsigavo po ano karto, kai paliko Miją parke, be to, gydytoja sakė, esą sykį apnikusi depresija po gimdymo yra linkusi pasikartoti. Bet Esė pasveiko. Ir ji norėjo antros galimybės tapti tokia motina, kokia ketino būti nuo pat pradžių. Galiausiai jos mama, persikrausčiusi į gre timą namą (ir dar, kaip manė Esė, viltis susilaukti sūnaus), palenkė Be ną. Deja, sūnaus Benas nesulaukė, bet Esė gavo antrą progą. Ir, didžiam visų palengvėjimui, šį kartą ji tvarkėsi gerai. Na, dažniausiai gerai. – Polė miega, – atsakė Esė. – Per tokį karštį? Jau ketvirtą dieną lauke laikėsi daugiau nei keturiasdešimt, ir vi si tik apie tai tekalbėjo. Panaši karščio banga užplūsdavo Melburną bent kartą per vasarą, tačiau tai netrukdė žmonėms aikčioti, tarsi ši toks reiškinys būtų pasitaikęs pirmą kartą gyvenime. (Karšta, tiesa? Nepamenu nieko panašaus iš vaikystės laikų. Girdėjau, ketvirtadienį jau turėtų atvėsti.) – Akivaizdu, kad taip, – atsakė Esė. – Pamatysime, kiek ilgai miegos. Apskritai Polė miegodavo gerai, bet prieš porą savaičių ėmė protar piais nubudinėti, kartais net kas valandą. Lyg koks piktas pokštas – iš pradžių Esei dovanojamas tobulas kūdikis, o po šešeto mėnesių jis štai taip ima ir pagenda. Benas įrėmė į alkūnes į stalviršį. 18
Kaimynai
– Na, – ištarė jis, – tai rodos, atsikraustė nauja kaimynė. – Girdėjau, – atsakė Esė. Visa Žaviojo kiemo gatvelė ūžte ūžė apie naują kaimynę. Nuo pat Esės mamos atsikraustymo čia daugiau nebu vo naujakurių. – Endžė man šį tą sakė. – Endžė iš šeštojo namo buvo nekilnojamojo turto agentė ir rūpinosi nuoma. – Ji netekėjusi, beveik keturiasdešimties, atsikraustė čionai iš Sidnėjaus dėl darbo. – Netekėjusi? – perklausė Barbara ir neatitraukdama akių nuo kryžiažodžio pabarbeno pieštuku sau į lūpą. – Sandringame? Kodėl ji nesusirado buto mieste? – Netekėjusi moteris gali gyventi ir Sandringame! Gal ji norėjo įsi kurti netoli paplūdimio? – Bet pasirinkimas neįprastas, ar tau taip neatrodo? – mama laikėsi savo. – Ypač sprendimas apsigyventi Žaviojo kiemo gatvėje. Esė susimąstė apie tai. Žaviojo kiemo gatvė neabejotinai yra šeimų zona, mintyse pritarė ji. Akligatvis apstatytas dvidešimto amžiaus ket virtojo dešimtmečio stiliaus raudonų plytų vienaukščiais namais, ir netgi tie iš jų, kurie prašyte prašėsi perdažomi arba kitaip paremon tuojami, buvo parduoti už daugiau nei du milijonus, mat gatvelės gale plytėjo paplūdimys. Benas ir Esė savo namus įsigijo dar tuomet, kai jie buvo verti pusės šios sumos, bet nuo tada kainos kaip reikiant šokte lėjo. Naujoji kaimynė, kad ir kas jis tokia, išsinuomojo namą, bet net ir nuoma čia nepigi. Name trys ar keturi miegamieji, be to, dar reikia rūpintis sodu, taigi Esei teko pripažinti, kad šitoks vienišo žmogaus pasirinkimas tikrai gana keistas. – Galbūt netrukus atsikraustys jos vyras ir vaikai? – atidariusi šal dytuvą pratarė Esė. Ji paėmė salotos gūžę, pomidorą, agurką ir padėjo viską ant stalviršio. – Salotų? 19
S a l ly H e p wo rt h
– Kodėl gi ne, – sutiko Benas. – Visgi aš abejoju, ar atsikraustys jos vyras. – Kodėl? – Endžė sakė, kad ji minėjo buvusį „partnerį“. Partnerį, – pabrėž tinai pakartojo jis, kai Esė pažvelgė nesuprantančiu žvilgsniu. – Lyg būtų lesbietė. – Todėl, kad pavartojo žodį „partneris“? Benas gūžtelėjo pečiais, bet pakreipė galvą ir šyptelėjo taip, lyg bū tų įminęs paslaptį. Esė pastvėrė avokadą iš vaisų dubens. Nors ir neprisipažino Benui, pati irgi jautėsi susidomėjusi. Liūdna, bet Žaviojo kiemo gatvės gyven tojai buvo labai konservatyvūs. Jei žmogus neturi griežtai tradicinės šeimos ir vaikų, jo pasirodymas čia – neeilinis įvykis. Esė mintimis nu klydo į laikus, kai dirbo reklamos tekstų kūrėja „Architectural Digest“ žurnale ir turėjo nemažai bičiulių gėjų ir iš įvairiataučių šeimų. Atrodė, kad visa tai buvo kitame gyvenime. – Na... ir kas? Nemaniau, kad mums taip jau labai rūpi, su kuo kiti žmonės mylisi. – Nerūpi, – ištarė Benas kilstelėjęs rankas. – Nebent... pala, tu pa sakei... mylisi? Benas raumeninga ranka apglėbė ją per juosmenį. Po aštuonerių santuokos metų Benas vis dar nuolatos geidė sekso. Esė buvo linkusi manyti, kad taip yra dėl pernelyg didelio fizinio krūvio, bet jis primyg tinai tvirtino visuomet buvęs toks. – Jeigu aš augčiau šiais laikais, – mėgo sakyti, – man diagnozuotų aktyvumo ir dėmesio sutrikimą ir paskirtų ritaliną. O anuomet, užuot šėrę vaistais, tėvai vesdavosi mane į parką ir užvaikydavo kaip šunytį. 20
Kaimynai
Kartais Esę apimdavo jausmas, kad tą patį daro su juo miegama jame. – Tau reikia į dušą, – suniurzgė Esė. – Puiki mintis. Susitiksime ten? Esės mama padėjo pieštuką. – Dėl Dievo meilės! Eime, Mija. Šiąnakt gali pernakvoti pas mo čiutę. Beno akys nušvito. – Barbe! Ar esu kada sakęs, kaip labai tave myliu? – Jei tikrai mane mylėtum, – nė nemirktelėjusi atkirto ji, – neva dintum Barbe. Benas prispaudė ranką prie širdies. – Skauto garbės žodis. Ji prisimerkė. – Ir dar nevadink Barbse. Nei Babe. Nei Bar-Bar. – Bet juk tai visi patys geriausi vardai! – šūktelėjo Benas Esės ma mai, jau užsisodinusiai Miją ant klubo ir einančiai pro duris. Paskui pasisuko į žmoną. – Pasirengusi eiti į dušą?
Vienas geras dalykas, kad Benas retai užtrukdavo ilgiau nei dešimt minučių („Dešimt su Benu“), o šįvakar aštuonias iš jų Esė mąstė apie Polę. Iš pradžių tik klausėsi, ar mažylė nenubus, o paskui mintys nukly do ir ėmė svarstyti, ką darys, jei ji nubus, o galiausiai užsigalvojo apie tai, kodėl pastarosiomis savaitėmis ji išvis ėmė taip dažnai nubudinėti. „Toks periodas“, – kartojo visi. Toks paaiškinimas be galo erzino. „Periodas“ – ne diagnozė, taigi ir gydymo nėra. Labai patogu šitaip 21
S a l ly H e p wo rt h
sakyti, kai iš tiesų nė nenutuoki, kokia bėda. Bet Esė neketino lyg nie kur nieko su tuo susitaikyti. – Manau, šįvakar galėtum pamaitinti snaudžiančią Polę, – pasa kė ji šalimais išsikėtojusiam šniokštuojančiam Benui. Ji pakėlė galvą ir pasirėmė smakrą ranka. – Tai yra, sugirdytum jai buteliuką mišinuko dešimtą vakaro, kad ilgiau išmiegotų naktį. Geriausia, kai šitaip kūdikį maitina tėtis, nes taip mažylis neužuos mamos pieno. Išmėginti tokį maitinimą jai pasiūlė Franė iš dešimto namo. Ji turė jo dvi dukreles, vieną Mijos amžiaus, o kitą keliais mėnesiais jaunesnę už Polę, bet, kitaip negu Esės vaikai, Franės mažylės miegojo ir apskritai elgėsi taip, kaip joms ir derėjo elgtis. Taigi jos patarimų vertėjo paisyti. – Ar tu tikrai kalbi apie mūsų mažylę? Dabar? Esė susigūžė. – Ne laiku ir ne vietoj? – Visiškai ne laiku ir ne vietoj. Esė vėl padėjo galvą jam ant krūtinės. Kelias sekundes taip gulėjo, tada Benas suėmė jos smakrą ir pasuko veidą į save. Esė nusišypsojo. Kartais jis taip darydavo. Bestovint virtuvėje arba vaikštinėjant jo aky se staiga išryškėdavo švelnumas. Nepratardavo nė žodžio, bet ir nerei kėdavo. Viską pasakydavo žvilgsniu. Ji nupleveno pirštais virš stangraus Beno pilvo, lygaus ir nuogo, tik su plaukų ruoželiu, besileidžiančiu žemyn nuo bambos. Tiesiai jai po ausimi garsiai dunksėjo jo širdis. Pirmą kartą jį pamatė bėgiojan tį (kaipgi kitaip). Metro devyniasdešimt penkių centimetrų ūgio vy ruko negalėjai nepastebėti. Ji jau ketino pravažiuoti pro šalį, bet tuo metu pasikeitė šviesoforo signalas. Užsižiūrėjusi į Beną Esė vos spėjo laiku sustoti. O štai automobilis priešais nespėjo ir visu greičiu įlėkė į 22
Kaimynai
sankryžą. Susidūrimas buvo galingas. Esė iššoko iš automobilio, atsku bėjo kiti vairuotojai ir pėstieji, bet ne kas kitas, o Benas puolė prie su sidūrusių automobilių, nusitraukė bliuzoną ir prispaudė prie žaizdos vieno vairuotojo galvoje, kad sustabdytų kraujavimą. Po kelių akimir kų Esė prisidėjo prie jo atkišusi savo kardiganą, o visi kiti tik spietėsi aplink, aikčiojo ir kuždėjosi. Ji prisimena, kad buvo be galo daug krau jo ir per mažai drabužių. Tuo metu, kai atvyko greitoji, Benas stovėjo vienais apatiniais ir sportbačiais. Esė pasisiūlė pavėžėti jį iki namų, nes jis a) buvo vieno mis trumpikėmis ir b) ką tik išgelbėjo žmogui gyvybę, taigi, nusprendė ji, veikiausiai nebuvo serijinis žudikas. Be to, kadangi c) ji pamatė jį, mūvintį vien trumpikes, jau vien to vyro kūnas buvo pakankama prie žastis pavėžėti jį namo. Kiek pamena, ir jos kūnas tuomet buvo patrauklus. Lieknas, bet su gundančiais apvalumais. Sugaišdavo ištisą amžinybę, kol susišukuo davo kaštoninius plaukus taip, kad atrodytų nerūpestingai susitaršę. Dabar, praėjus dešimčiai metų, jos plaukai nuolatos surišti į uodegėlę, o liemenį juosia gelbėjimosi ratas, kurio niekaip nepavyksta nusimesti. Benas jau kadai kas kviečia ją ateiti į „Pašiūrę“ pasportuoti, bet vos tik suradus valandėlę laiko sau, jai norisi tik susiriesti ir miegoti. O ištai kius akimirką susiriesti ir numigti... na, juk ji turi Polę. Kaip tik tuo metu Polė ėmė rėkti. – Aš nueisiu, – pasisiūlė Benas. Suprantama, juk jie ką tik pasimylėjo. Po sekso Benas visuomet vaizduojasi esąs superherojus ir būna pasiryžęs nudirbti galybę įvai riausių darbų – ar tai būtų meistravimas, ar Mijos mokymas va žiuoti dviratuku. Jis arba jausdavosi labai dėkingas, arba užplūsdavo 23
S a l ly H e p wo rt h
adrenalinas, kurį turėdavo kur nors išlieti. Esė mielai leido jam nueiti pas Polę, nors itin didelių vilčių nepuoselėjo. Jis ims skaityti jai pasa kas, leisti kvailus garsus, nešioti ją po kambarį. (Savaime suprantami dalykai, pavyzdžiui duoti jai atsigerti arba pakeisti sauskelnes, veikiau siai jam neateis į galvą.) Kai gudrybių atsargos išseks, pakvies ją. Bet kol mėgins, ji bent jau gaus progą baigti ruošti vakarienę. – Ačiū, mažuti. Esė pastvėrė chalatą ir patraukė į virtuvę, viena ausimi klausyda masi Polės. Kaskart, kai išdrįsdavo pagalvoti, kad galbūt galėtų nueiti numigti, pasigirsdavo kūkavimas arba gugavimas. Jau ketino traukti pas vaiką, tik pasigirdo beldimas į duris. Užsimetusi ant peties pašluostę, atlapojo duris ir pakėlusi galvą pa žvelgė į moterį, stovinčią už jų. Metro septyniasdešimt penkių ūgio Esei nedažnai tekdavo pakelti galvą žvelgiant į žmogų, bet ši moteris veikiausiai buvo daugiau nei metro aštuoniasdešimties. Tamsiai rudi plaukai tiesiai pakirpti, su tankiais kirpčiukais. Lūpos padažytos ryš kiai raudonai, nosis pabalnota masyviais akiniais juodais rėmeliais. Ji Esei panėšėjo į menininkę, o galbūt kokią interjero dizainerę. – Kuo galiu padėti? – Tikiuosi, nesutrukdžiau, – pratarė nepažįstamoji. – Aš Izabelė Heterington. Ką tik įsikrausčiau į gretimą namą. – Ak, – Esei nepavyko užmaskuoti nuostabos balse. Čia toji nete kėjusi, galbūt lesbietė moteris, atsikrausčiusi į jų gatvelę? Esė pati dorai nežinojo, ko tikėjosi, bet tikrai ne to. Žaviojo kiemo gyventojos šitaip neatrodė. Jos mūvėdavo džinsus arba vilkėdavo plačias sukneles. Lūpas dažėsi šviesiai, o plaukus nešiojo surištus. Pačios Esės surištuose plau kuose jau prieš kelerius metus ėmė rastis žilų sruogų, o ji vis nerasdavo 24
Kaimynai
laiko nueiti į kirpyklą jų uždažyti. Nerado laiko jau kelerius metus. – Atleiskite. Aš esu Esė Valker. – Malonu susipažinti, Ese. Tik apeinu kaimynus ir prisistatau. – Jos balsas, pastebėjo Esė, buvo vos vos kimus. – O... kaip miela, – Esė minutėlę kvailokai šypsojosi, o paskui suvo kė vilkinti chalatą. – Ak, tik pažiūrėkit, kaip atrodau. Aš tik... – ... atsipalaidavote vakare savo namuose? – nusišypsojo Izabelė. – Ką jūs sau leidžiate! Esė nusijuokė. – Na, atleiskite, kad iki šiol neužsukau aplankyti jūsų. Ketinau, bet turiu du mažus vaikus ir ne visada lengva rasti laisvą minutę. – Taip, šiandien mačiau jūsų mažylius, kai sodinote į automobilį. Labai mieli. – O, Dieve. Tikiuosi, nešaukiau ant jų. – Ne. Tiesą sakant, pasirodėte esanti tobula mama. Esė linktelėjo. Tobula mama. Kokia apgaulinga gali būti išorė. Ji atsišliejo į durų staktą. – Taigi, girdėjau, atsikraustėte iš Sidnėjaus? Dėl darbo? – Taip. Izabelė nesileido į smulkmenas. Jeigu Benas būtų čia, būtų spustelė jęs ją atskleisti daugiau, – jis nepataisomas liežuvautojas, – bet Esė pa galvojo, kad ilgainiui vis tiek išsiaiškins, jei jau Izabelė gyvens šalimais. – Mano mama iš Sidnėjaus, – pasakė Esė. – Kilusi iš ten. Atsikraus tėme, kai buvau dar visai maža. Deja, niekada nesu ten buvusi. Norė čiau nuvykti. Tu pliurpi, – pagalvojo Esė. – Liaukis. Liaukis pliurpusi, kas ant seilės užėjo. Esei visuomet sunkiai sekdavosi megzti pažintis ir 25
S a l ly H e p wo rt h
šnekučiuotis apie nieką, kaip tokiais atvejais įprasta. Ir tai buvo ap maudu, nes ji, kaip ir dauguma žmonių, norėjo turėti draugių. Deja, Esė, kitaip nei Benas, netryško draugiškumu ir, kitaip nei jos mama, negebėjo apgaubti rūpesčiu. Neturėjo jokio ypatingo žavesio, bent jau tokio, kuris būtų iškart pastebimas. Esė įtarė, kad naujiems žmonėms ji atrodo „nepriekaištingai miela“ (kitaip tariant, nuobodi), bet, kiek pati save pamena, viduje visad glūdėjo nežinia iš kur atsiradęs narci ziškas tikėjimas, kad jos asmenybė spalvingesnė, nei žmonės įžvelgia. Kad joje slypi bendrauti linkęs žmogus, besistengiantis ištrūkti laukan. – Ką gi, eisiu toliau, – galiausiai pasakė Izabelė įspraudusi Esei į del ną sulankstytą popieriaus lapelį. – Mano telefono numeris, jei kartais prireiktų. Nors jums tikrai nėra reikalo jaudintis dėl vėlyvų pasilinks minimų, kadangi Melburne nepažįstu nė vieno žmogaus, – pasukusi atgal į gatvę, per petį tarstelėjo naujoji kaimynė. – Ir net jei pažinočiau, esu iš tų, kurie anksti eina gulti. – Vadinasi, Žaviojo kiemo gatvėje jums patiks! – šūktelėjo Esė pa vymui, Izabelei nueinant, įgijusi daugiau drąsos. – Iki dešimtos vakaro čia užgesinamos šviesos. Kalbu apie Naujųjų išvakares! Esė pastebėjo, kad Izabelė eidama siūbuoja klubais. Jei paaiškės, kad ji nėra lesbietė, Endžė susinervins pamačiusi ją prie savo durų. (Endžės vyras gražus kaip kino žvaigždė, ir ji buvo tikra, kad visos mo terys jo geidžia.) Bet Esė nesinervino. Atvirkščiai, perspektyva įgyti naują draugę ją keistai jaudino, jau nekalbant apie šiokį tokį pagyvėjimą Žaviojo kiemo akligatvyje. Ji uždarė duris ir sugrįžo į virtuvę. Kaip tik baiginėjo gaminti salo tas, kai pasirodė Benas. – Argi aš ne pats geriausias vyras pasaulyje? 26
Kaimynai
– Ką? – suraukė kaktą Esė. – Polė kietai miega, – išdidžiai pareiškė jis. – Na, pirmyn, pavadink mane kūdikių užkalbėtoju!.. Tik tada Esė suvokė įvykus stebuklą. Kelias pastarąsias minutes jos galvoje be paliovos nesisuko mintys apie Polę ir apie tai, ar ji užmigs. Ji nespėliojo, ar teks tuoj eiti pas mažylę ir ar ji nubus dar penkiolika kartų per naktį. Ji apskritai negalvojo apie Polę. Jos galva buvo užimta mintimis apie Izabelę Heterington, naująją kaimynę.
27