R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė
Vilnius, 2021
Niujorkas (2001)
Kaip keista. Po kelių minučių būsiu milijonierius. Stambus milijonierius. Nepasakytum, kad manęs apie tai klausinėtų – nuo atvykimo į „Sotheby’s“ aš, regis, nematomas. Pradinis siūlymas – trisdešimt milijonų dolerių... Ta suma man tokia tolima kaip tikėjimas, kad turėsiu merginą – žodžiu, už kelių šviesmečių. Dėl to ji tikrai dera prie sapną primenančios būsenos, apėmusios mane šįryt, kai lėktuvas nusileido Niujorke. Kai važiuojant taksi iš oro uosto vairuotojas pasuko per Brukli no tiltą, pasijutau tarsi pradėjęs žiūrėti Holivudo filmą. Kuo labiau artėjom prie pritrenkiančio Manhatano horizonto, tuo aukščiau į dangų šovė pastatai ir namų fasadai. Su vis daugiau užmojo, vis labiau dominuojantys, galiausiai nebeliko nė lopinėlio dangaus, o nuo pastangų pamatyti ką nors kita nei stiklas ir betonas aš bū čiau galėjęs išsinarinti kaklą. Žiūriu į besidriekiančias gatves su geltonais taksi ir pulsuo jančias mases žmonių – kone visi eidami geria kavą. Neatrodo, kad kas nors gatvėje būtų atsidūręs tiesiog šiaip sau; visi sudarė nepaprasto tikslingumo įspūdį, judėjo į kažkokį tikslą. Staiga mane apėmė mintis apsisukti ir grįžti. Sėsti į artimiausią lėktuvą į Vokietiją ir visą tą istoriją tiesiog pamiršti. Iš tiesų tai čia būtų turėjęs atvykti mano tėvas, bet jis išsisuko: „Tu labiau gilinaisi, tai tu ir skrisk!“ 11
Tom Saller
Pasitikėjimo įrodymas? O gal veikiau mėginimas nuslėpti, kad tas didelis platus pasaulis jį baugina? Tačiau aš irgi jaučiuosi nesaugiai. Šiaip ar taip, iš Europos iške liavau pirmą kartą. Gal Niujorkas man paprasčiausiai per didelis. Ką jau kalbėt apie visą šitą reikalą. Pamatysim. Vienaip ar kitaip. Esu iš labai normalios šeimos – supraskite tai kaip jums patin ka. Mano tėvas – kvalifikuotas banko tarnautojas, mama – mo kytoja. Sutinku, kalbant apie kilmę turbūt nepakenktų daugiau „bliz gesio“, tačiau yra kaip yra. Vyresnioji sesuo po medicinos studijų atsidūrė Šveicarijoje. Dabar ji dirba skyriaus gydytoja kantono ligoninėje. Nesakau, kad buvau jos šešėlyje, bet gyvenimas šalia švyturio vis dėlto ne visuomet lengvas. Mano tėvų namas – nedidukas, būdingas aštuntajam dešimt mečiui. Baltas, kubo formos, pastatytas šlaite. Viename geresnių miesto rajonų. Anksčiau jame gyvenom penkiese. Tėvai, sesuo, mo čiutė ir aš. Močiutė buvo mano tėvo mama. Guvi moteris, mėgda vo kalbėti, bet paskutinę akimirką vis prisidengdavo burną ranka, tarsi apie tam tikrus dalykus šnekėti būtų nevalia. Pavyzdžiui, apie tai, kaip bėgo iš Pomeranijos ir kas tada vyko laive „Vilhelmas Gustlofas“. Senelio nebuvo – bent jau tradicine prasme. Pasak šeimos le gendos, močiutė pastojo pabėgėlių stovykloje Danijoje. Netrukus, dar prieš gimstant tėvui, mano senelis susirgo tuberkulioze ir mirė. Karo likimas. Tiksliau – pokario. Ir viena, ir kita – nieko gero. 12
Kai Marta šoka
*** Močiutei po Antrojo pasaulinio nebuvo lengva vienai užau ginti vaiką ir dar jaustis svetimai savo krašte. Juo labiau – būti pa bėgėle protestante katalikiškame Reino krašto miestelyje. Tačiau išmokti atsargiai elgtis su naujais dalykais jai teko jau anksčiau, Tiurnove. Daugiau nei skausminga. Kai mudu su seseria buvom maži, priešpiet, kol tėvai dirb davo, mus nuvesdavo pas močiutę. Perpiet, kai mama pareida vo iš mokyklos, lipdavom į antrą aukštą. Nedideliame močiutės bute apačioje visad kvepėdavo kitaip nei mūsų namuose. Galbūt dėl valgio, kurį ji gamindavo sau ir mums. Keisti patiekalai keis tai skambančiais pavadinimais: mutinys, vyšnios su kleckučiais, duonzupė, griežčiai arba skryliai. O viršuj valgydavom picą, viš tienos kepsnelius arba „Mirácoli“ virtinukus iš skardinių. Tokie mano prisiminimai apie devintojo dešimtmečio pradžią. Bent jau kulinariniai. Močiutė su mumis žaisdavo kortomis – rumį, kanastą ir maumau. Labiausiai mėgdavo skatą. Sakydavo: nuo šeimos nepabėgsi. Būdami šešerių ar septynerių mudu su seseria iškart atpažinda vom grandą. Lošti ir laimėti mums reiškė tą patį. Spėju, kad tai savotiškas paskiras išlavėjęs mano gebėjimas. Apie praeitį močiutė pasikalbėdavo su seseria: apie vaikystę ir mįslingą kilmės klausimą – mano prosenelė Marta taip ir nepapa sakojo močiutei, kas buvo jos tėvas. Man tuo metu terūpėjo komiksai. Tomis senomis istorijomis nesidomėjau. Dabar šito gailiuosi. Netgi labai. Mat močiutės jau nebėra. 13
Tom Saller
Ji mirė pernai – nuo to viskas ir prasidėjo. Dėl jos ir esu čia, Niujorke, sau visiškai svetimame pasaulyje. Taip sakant, jos pavedimu. Ir dar Martos. Moters, kuri iš tik rųjų buvo mano prosenelė, bet aš įsivaizduoju jauną merginą. Dėl jos dienoraščio. Vieną dieną ji ėmė ir pradingo. Čia, stebėtinai paprastose „Sotheby’s“ patalpose, jaučiuosi kaip ir šįryt Manhatano gatvėse. Visi užsiėmę, neatrodo, kad kas nors čia atsidūrė dėl malonumo. Dar niekad anksčiau nesijaučiau esąs šitaip ne savo vietoje. Pinigais prakvipę, sveikindamiesi ran ką tvirtai spaudžiantys vyrai atsikišusiais smakrais, įknibę į savo „Blackberry“ ir delninukų ekranus. Šalia jų – į manekenes pana šios būtybės ilgomis lieknomis kojomis – tiesiog kone neįtikėtinai gražios. Vėlgi galėtumei pamatyti, kad čia – scena iš amerikietiško filmo. Tik pagrindinio vaidmens atlikėjas pasirinktas visiškai ne tinkamas: mat tas vaidmuo paskirtas man. Geriau įsiklausęs greta anglų kalbos išgirstu ir kitas – ispanų, prancūzų, italų. Keli vokiški balsai. Ir kažkokia Azijos kalba, spė ju – japonų. Mano kalbų mokėjimas ganėtinai ribotas, vis per tinginiavimą gimnazijoje. „Have a whale of a time“*, – pasveikino mane mūsų advokatas JFK oro uosto atvykimo salėje, o paskui įsodino į taksi; pats dar turėjo kitą susitikimą. Have a whale of a time. Atsargiai, tai nereiškia to, ką pagalvojau. Faktas, kad pirmą kartą gyvenime atsidūriau Amerikoje, susijęs su artimaisiais arba, tiksliau sakant, su paveldėtojais. Jie pradėjo * Angl. Puikiai praleisk laiką; pažodžiui reiškia Tam tikrą laiką turėk banginį. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
14
Kai Marta šoka
procesą. Autorių teisės, kultūros paveldas, sugrąžinimas – nieko apie tai nesuprantu. Kai dėl manęs, viso to būtų ir nereikėję. Jų dalį būčiau atidavęs savanoriškai. Ji jiems priklauso. Bet turbūt koks gudrus advokatas patarė dėl viso to derėtis pagal amerikie tišką teisę ir JAV teritorijoje, kad būtų galima išpešti kuo didesnę sumą. Atiduosiu trečdalį aukcione gautų pinigų. Tokia sutartis. Bet netgi tuo atveju, jei po kelių minučių pradinis siūlymas nepasi keis, suma vis tiek bus beprotiška. Tačiau pinigai man nerūpi. Tikrai. Jie vis tiek tik netiesiogiai bus sesers ir mano. Teisėtas savininkas – tėvas. Martos dienoraštį radau tarp likusių jo motinos – mano močiutės – daiktų. Tad paveldėtojas – jis. Man iš tiesų nesunku atiduoti turtą, kurio vis tiek niekad ne turėjau ir kurio dimensijų negaliu įsivaizduoti. Gerokai sunkiau išsiskirti su ta istorija. Apie Martą, Otą ir kitus. Lig šiol jie buvo mano. Mano vieno. Išsiskirti su išgyvenimais, mintimis ir jausmais. Su didelėmis ir mažomis jų paslaptimis. Martos užrašus studijavau ne vieną mėnesį. Vis iš naujo ir iš naujo. Aiškinausi, kas slypi už vardų, vietovardžių ir datų; ieš kojau internete žemėlapių, kol imdavo perštėti akys. Perverčiau daugybę istorijos knygų ir meno albumų, bandydamas rasti regio ninių ypatumų. Mėginau pajusti jos pasaulį. Paskui pradėjau rašyti. Kaip apsėstas. Rasti pradžią buvo nelengva – nes jos nėra. Martos užrašai prasideda kažkur per vidurį. Tad reikėjo išgalvoti. Pradžią. 15
Tom Saller
Neturėjau kito pasirinkimo. Martos išgyvenimai mane įtraukė, pagavo, privertė sėsti prie rašomojo stalo ir tuščio popieriaus lapo, įbruko man į ranką ra šiklį. Dėl jų nutraukiau pradėtas germanistikos studijas – kad jos istoriją paversčiau sava. Nes ji tokia yra. Bet ar galiu tiesiog sugalvoti pradžią prosenelės gyvenimui? Visa ko užuomazgą? Tiurnove? Aišku, kad noriu ištraukti iš praeities Martos patyrimus ir su jais susijusius žmones. Noriu stipriai truktelėjęs nublokšti užmarš ties skraistę. Žinoma, ir dėl dramos, kuri vyko per karą, bėgant. Tačiau galbūt prisideda dar ir egoistiškesni motyvai, nes man labiausiai norisi turėti šaknis. Lyg tyčia man, kuriam kilmė, šei mos istorija ir praeitis lig šiol visiškai nerūpėjo. Tačiau su Marta mano gyvenime staiga atsirado tasai blizgesys, kurio lig šiol stigo, o su juo – galimybė, net nežinau, kaip ją apibūdint, matyti daly kus kaip nors kitaip? Šiek tiek nukrypti nuo pažymėto kelio? Mano svajas nutraukia energingas „Sotheby’s“ darbuotojo bal sas. Mus kviečia eiti į aukciono patalpą ir užimti vietas. Įžengus pro duris mano žvilgsnis sustoja ties aukcionatoriaus pultu – maždaug klubų aukštyje. Stiklinė vandens. Dailus rudas plaktukas. Šalia, ant pristatyto staliuko, Martos dienoraštis. Sve riantis milijonus. Nepasidavęs laikui. Unikalus liudijimas – įskai tant visus drąsius priedus. Sąsiuvinis atverstas ties viduriu ir padėtas ant nuožulnaus pos tamento. Ant jo liejasi prožektoriaus šviesa. Kad visi matytų. Nuo jo driekiasi ilgas šešėlis.
16
Tiurnovas (1900–1919)
Šimtas metų – ilgas laikas. Kiekviename šimtmetyje – toks pat ilgas. Kai kas sako, kad praėjęs šimtmetis – dvidešimtas amžius – buvo ilgesnis. Antraip nebūtų galėję tiek visko įvykti. Kalendoriuje – 1900-ieji. Tomas Manas rašo pirmąjį romaną. Vasarą kaizeris Vilhelmas II Brėmerhafene sako liūdnai pagarsėjusią „Hunų kalbą“: „Pasigailėjimo nebus!“ Laimė, Felikso Hofmano dėka jau žinomas aspirinas. Po trejų metų Valteris Gropijus Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje pradės studijuoti architektūrą – ir visai netrukus studijas nutrauks. Tiurnove gimė Marta. Viršuje, didžiojo namo miegamajame. Apačioje Otas duoda ženklą užgroti. Sutapimas ar ne – Martos įžengimui į pasaulį akompanuojama trijų ketvirtinių taktu. Ne maršas. Jį gros vėliau.
Va tenai upė. Ir tiltas per upę. Rūkui praretėjus pasirodo na mas. Pamažėl, sluoksnis po sluoksnio, atsiskleidžia jo kontūrai. Boluojančios paklodės be garso nuslysta ant žemės. Miegamajame nuo švelnaus vėjelio išsipučia užuolaidos. 19
Tom Saller
Plačiai atmerkusi akis lopšyje guli Marta. Į pasaulį paleista naujutėlė, žibanti moneta. Kas paliks joje įspaudą? Kas suteiks jai vertę? Buvo atėjusi Elfryda, pamaitino. Ore tvyro pieno ir motinos meilės kvapas. Lopšys pamažėl siūbuoja pirmyn atgal. Iš kairės į dešinę. Iš dešinės į kairę. Tarsi judinamas fėjos rankos. Visame name girdėti muzika.
Jį jau nuo kaži kada vadina didžiuoju namu. Atžariai atsukęs pasauliui kaktą. Jame saugiai, kaip gynybinėje pilyje, gyvena pora dešimčių vyrų ir moterų. Daugiausia vyrų. Moterų visai nedaug. Du vaikai. Berniukas. Mergaitė. Marta. Daug kas priklauso nuo to, ar žmonės apylinkėse turi pinigų. Ir progų. Ir dar nuo jų nuotaikos. Muzikantai negroja beorėje erdvėje. Ir jau tikrai negroja be honoraro. Suburta kapela – kaip gyvas organizmas. Dinamiška. Visad juda. Niekas nelieka kaip buvo – tik muzika. Ji giliai įsišak nijusi laike, kad ir koks jis būtų. Otas sako: „Kai žmonės nebesiklauso muzikos, jie mirę.“ Tikra tiesa. Antra vertus, kapelai ir jam laidotuvės – svarbus pajamų šaltinis. 20
Kai Marta šoka
„Elfryda, kada galėsim valgyti?“ Oto balsas – kaip ir dera mu zikos direktoriui – nugriaudi kaip didysis timpanas, skardena kaip trombonas. Jerichas visad čia pat, už kampo. Jo žmona kantriai pakelia akis į dangų. Šūkteli: „Valgis bus ant stalo kaip visad – lygiai dvyliktą!“ „Valgis“ – dar labai švelniai pasakyta. Iš tikrųjų reikėtų vadinti pašaru. Grūstos bulvės su pasukomis. Daug ir maistinga. Be to, nebrangu. Dabar mokslus eina daugiau kaip dvidešimt muzikantų, visi maitinasi ir gyvena Veclafų namuose. Dar tarnaitė, samdinys ber nas, Marta, Otas ir Elfryda. Ir Hainciukas. Hainciukas – pirmagimis. Mirė ką tik gimęs. Smegenų danga lų uždegimas, taip sakė daktaras. Marta jį visad mato sėdintį prie stalo. Tiesa, valgo jis nedaug.
Ką jaučia motina mirus vaikui? Praradusi jį jau gimusį, nešiotą po širdimi du šimtus aštuoniasdešimt ilgų dienų. Išvydusį pasau lio šviesą ir iškart pasigavusį uždegimą. Pasigavo jo dangalai, jo smegenys. Elfryda pastojo tik po ketverių metų. Viena iš nedaugelio temų, kuriomis Otas tyli, nors tu ką. Pilvas ir krūtinė suapvalėjo, skruostai paraudo. Plaukai įgavo kaštoninį blizgesį. Elfryda niekados nebuvo gražesnė. 21