Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis
Vilnius, 2022
1 skyrius
Jie sakė, kad man pasisekė. Gydytojai, slaugės ir policijos pareigūnas, radęs mane kruviną, su muštą ir subadytą prie mano biuro, po tamsiu nakties dangumi, – visi jie sakė tą patį. „Jums pasisekė, kad išgyvenote.“ Bet ar tikrai išgyvenau? Galėjau nesunkiai nubrėžti ribą, skiriančią mane nuo moters, kuri buvau prieš užpuolimą. Tos moters, tos ankstesnės manęs, nebėra. Ar ne tai ir vadinama mirtimi? Bet nukrypau į lankas, nes juk vis dar kvėpuoju. Mano širdis te beplaka. Venomis vis dar teka nepažįstamo žmogaus kraujas, kurio man supylė tą naktį. Galima sakyti, kad daugeliu atžvilgių man pa sisekė – nepaisant obsesinio kompulsinio sutrikimo, košmarų ir po trauminio streso. Antradienio rytą, ore tvyrant vėlyvo pavasario žvarbai, sėdžiu ant sūpynių priekinėje terasoje ir stebiu aplink bundantį pasaulį. Pamo ju kaimynei Enidai Deivis, laistančiai rausvas begonijas. Nusišypsau neseniai į pensiją išėjusiems Klingenbierdams, vedžiojantiems savo auksaspalvius retriverius it šilkas raibuliuojančiais kailiais. Stebiu 9
Minka Kent
mokyklinukus, lakstančius dviračiais šaligatviu; per didelės kuprinės šokčioja ant nugarų jiems lenktyniaujant, liuoksint per duobes ir šali gatvių bortelius. Šiek tiek po aštuonių prie Karlės ir Brajano Maršalų karalienės Onos* sustoja baltas it sniegas reindžroveris. Namas pardavinėjamas jau aštuonis mėnesius, savininkai prašo absurdiškos kainos. Stebiu, kaip jų nekilnojamojo turto agentė nužiūri save veidrodėlyje, pasily gina žvilgančią trumpą karė šukuoseną ir kruopščiai pasitepa papūstas lūpas dviem balzamo sluoksniais, tik tada išlipa ir savo raudonpadžiais aukštakulniais nutipena kiemo keliuku. Esu 99 procentais tikra, kad ji miega su Brajanu. Jei dar ne, tikrai tai planuoja. Dar nemačiau, kad nekilnojamojo turto agentas taip dažnai lankytųsi rytais, ir nieka da nemačiau, kad šioje gatvėje pardavinėjamas karalienės Onos stiliaus namas net ir prasčiausiais metais užsilaikytų ilgiau nei porą mėnesių. Po kelių akimirkų Brajanas atidaro duris, agentė pradingsta viduje. Užuolaida lieka užtraukta. Gyvenimas lauke tęsiasi. Niekada nenusto ju stebėtis, ką žmonės daro manydami, kad jų niekas nemato, kokias šunybes manosi galį krėsti. Koks pasipūtimas, koks siutinantis akiplėšiškumas. Kaip tas mane užpuolęs ir mirti palikęs asmuo, kuris pabėgo su mano pinigine, rankine, laikrodžiu ir pradingo naktyje. Vis dar nega liu įsisąmoninti, kaip kas nors galėtų vėlai vakare prisėlinti prie kito žmogaus, trenkti jo galvą į plytinę sieną, susmeigti peilį, pavogti ver tingus daiktus ir nubėgti toliau gyventi savo gyvenimo, daugiau apie tai nė nesusimąstydamas. Bent jau spėjau, kad jis ar ji apie tai nebegalvoja. * Karalienės Onos vardu vadinami keli architektūros stiliai. Taip vadinami pora skirtingų laikotarpių stilių Didžiojoje Britanijoje (XVIII a. ir XIX a. pabaigos); čia turimas omeny savito karalienės Onos stiliaus JAV (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) namas. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 10
KAI BUVAU TAVIMI
Blogi žmonės nesėdi svarstydami, kodėl yra blogi. Jei būčiau geriau pažinojusi Karlę Maršal, tarkim, jei būtume draugės ar kaimynės, ne tik pamojuotume viena kitai prasilenkdamos, tikriausiai jai ką nors leptelėčiau. Gal tai ne mano reikalas, bet auka nusipelno tiesos. Tai mums Dievo suteikta teisė. Mes turime teisę ko nors tikėtis. Pastaruosius šešis mėnesius tikrai per daug laiko sėdėjau stebėdama žmones, bet tai nebuvo perniek, nes išmokau vertingą pamoką. Pirmuo sius beveik trisdešimt savo gyvenimo metų žmones vertinau atlaidžiai. Juose mačiau gera. Gyvenau nė neįsivaizduodama, kad būsiu kaip tas vargšas kvailelis, rodomas per „Įvykio datą“*, leidžiantis nacionaliniam kanalui sušerti mano istoriją detektyvais besimėgaujantiems žiūrovams ir besiviliantis, kad gal – tik gal – kas nors ką nors žino ir apie tai praneš. Tyloje tebuvo girdėti cikadų čirpimas. Ir mano byla nuo drungnos atšalo iki ledinės. Dabar visiškai užtikrintai žinojau, kad žmonės yra savanaudžiai. Jie meluoja. Sukčiauja. Vagia. Skaudina. Manipuliuoja. Saugo paslap tis. It kaukėmis dangstosi metaforomis. Net žudo. Kai kurie mūsų sugebame būti tik savanaudiški, leidžiame savo ego ir id** vairuoti automobilį, o patys bejėgiškai sėdime ant keleivio sėdynės. Jei ilgiau apie visa tai užsimąstau, mano galva ima tvinkčioti gra sindama paralyžiuojančiu skausmu; jau sugadinau per daug visiškai padorių dienų, kad leisčiau sau tai kartoti. Klingenbierdai vėl prasiveda savo šviesiakailius šilkinius šunis, dar kartą pamoja, atsakau jiems linktelėjimu ir šypsena. Medžiai apie mus * Dateline – JAV televizijos stoties NBC rodoma laida apie kriminalinius įvykius. ** Pasak psichologo Sigmundo Freudo, žmogaus asmenybė susideda iš trijų da lių: id, ego ir superego. Id – tai pirminis ir instinktyvus komponentas, kuris yra visiškai nesąmoningas. 11
Minka Kent
sušlama pajudinti apyšilčio vėjelio, po kelių sekundžių kitoje gatvės pusėje energingai praeina pora damų vienspalviais megztiniais, su svarmenimis ant kulkšnių. Po kelių minučių iš Brajano Maršalo namų išeina nekilnojamojo turto agentė šiek tiek suglamžytu sijonu, už ausies užsikišusi plaukų sruogą. Įlipa į savo visureigį, ir po akimirkos jos jau nebėra. Iš savo gatvės pusės stebiu, kaip prasiskleidžia Brajano namų užuo laidos, jis įleidžia šviesos, patvirtindamas mano įtarimus. Skamba vėjo varpeliai Enidos namo terasoje. Redžis Bernstainas šluoja įvažą prie savojo. Halversonų automatiniai purkštukai atgiję ima čekšėdami spjau dytis vandeniu. Eilinė nuostabi diena mūsų rajone. Prieš eidama vidun dar kartą apsidairau aplink, pažvelgiu į saulės spindulius, spįstančius pro šimtamečius ąžuolus, į vėjelyje svyruojan čius sunkiagalvius bijūnus, į kaimynus, be tikslo vaikščiojančius su savo veisliniais šunimis, stabtelinčius prie tvorelės pasigėrėti mano velionių senelių visiškai restauruota karaliene Ona. Jie rodo į dvišlai tį stogą nusklembtais kampais, įmantrius drožinius pastogėje su vėjo malūnėlius primenančiomis akutėmis, įsivaizduoju juos spėliojant, koks jausmas gyventi čia – taip išsilaikiusiame name, tokiame nepa liestame laiko, kad jam vieta muziejuje. Galiu lažintis, jie įsivaizduoja save gurkšnojančius limonadą visą pastatą juosiančioje terasoje, prie pagrindinio įėjimo sveikinančius svečius per Kalėdas, kviečiančius Kvinesek Blafo bendruomenės klubą popiečio arbatėlės rožių sodelyje už namo. Karalienė nusipelno šeimos. Po teisybei, pasitaiko dienų, kai grau žiuosi, kad naudojuosi ja viena pati. Jai tenka taikstytis su Brijana Dagrėj – trisdešimtmete moterimi, kuriai trys ketvirčiai namo nereikalingi. Visi tie žavingi kambariai su 12
KAI BUVAU TAVIMI
antikiniais baldais, poliruoto riešutmedžio plokštėmis ir antikvariniais Pikfero* stiliaus apmušalais, laikomi užrakinti. Man nereikalinga studija, indauja ar svečių salonas – jie yra tik dėl vaizdo, tad ir palieku juos išpuoštus it lėlytes ant lentynos. Parduočiau namą, bet man širdis neleidžia atsisakyti pažįstamos aplinkos, savo saugaus prieglobsčio. Dar ne. Eidama vidun pasiimu paštą ir įsitikinu, kad tikrai užrakinau du ris, tada peržiūriu krūvelę, kol užtinku nedidelį siuntinį su vietiniu atgaliniu adresu ir inicialais HNTG siuntėjo laukelyje. Nuėjusi į vir tuvę paimu laiškų peilį ir, perpjovusi vieną burbulinio plastiko šoną, ištraukiu nedidelę mėlyną dėžutę. Ji kvadratinė, blizgančios mėlynos spalvos, o nuėmusi dangtelį randu ant odinės juostelės pakabintą spindintį sidabrinį raktą. Ištraukiu dovaną iš dėžutės ir apverčiu juostelę, kitoje pusėje ele gantišku šriftu įspaustos raidės B. ir D. B. D. Brijana Dagrėj. Po sekundėlės pastebiu prie dangtelio iš vidaus priklijuotą laiškelį, ne didesnį už lipnųjį atmintinės lapelį.
Ponia Brijana Dagrėj, Sveika atvykusi į Harkortą! Nekantraujame jus pamatyti ir tikimės, kad smagiai praleisite laiką vaizdingame Luso kalvų slėnyje. Nuoširdžiai „Harkorto nekilnojamojo turto grupės“ komanda Kvinesek Blafas, Ajova * Pickfair – 1918 m. Beverli Hilse pastatytas dvaras, tapęs viena svarbiausių garsenybių susibūrimų vietų JAV. 13
Minka Kent
Kitoje raštelio pusėje puikuojasi blizgi nuotrauka, kerinčiai žavin gas art deco stiliaus pastatas, it perkeltas tiesiai iš Fransio Skoto Ficdže raldo romano, bei interneto svetainės adresas dešiniajame kampe. Tai veikiausiai kokia nors apgaulė, kai tau duoda netikrą raktą nuo pakaitinio naudojimo nuosavybės, bet ten nuvažiavus priverčia išklau syti keturių valandų pristatymą ir įkalba pasirašyti perleidžiant savo gyvenimą. Padedu raktą atgal į dėžutę ir kol kas nustumiu į šalį, imuosi kitų laiškų. Prie šito grįšiu vėliau. Esu tikra, kad tai nieko rimta.
14
2 skyrius
Antradienį vakare mano nuomininkas Nijalas grįžta maždaug be dvidešimt septintą vakaro. Tyčia atidėjau vakarienę vildamasi, kad ga lėsime pavalgyti kartu. Kartais taip darau. Ir jis visada atrodo dėkingas. Be to, matau, ką jis valgo, kai negaminu, – dažniausiai tai būna koks sumuštinis su kalakutiena, obuolys ar braškinis graikiškas jogurtas. Šaltas maistas. Greitas. Nieko, kas užsilaikytų prie šonkaulių. Vyrukas maitinasi kaip paukštis, ne kaip gydytojas, kuris dvylika valandų per dieną praleidžia ant kojų. Jam nepakenks kartkartėmis suvalgyti ką nors karšta. – Kvepia nuostabiai – kas tai? – paklausia įėjęs pro duris, nusiseg damas vardo kortelę nuo savo žalsvai melsvo chalato. – Piemenų pyragas, – atsakau. Mano močiutė labai mėgo sotų na minį maistą. Todėl tris ketvirčius mano žinomų receptų sudaro apkepai. Nijalas šypteli, šypsena papuošia jo veidą, sušvelnina aštrius bruo žus. Kai jo išraiška būna rimtesnė, įdubusios, vaiskios akys ir kvad ratinis žandikaulis atrodo šiurkštokai, bet kai nusiteikęs gerai, galiu prisiekti, kad vienu žvilgsniu sugeba nušviesti visą kambarį. 15
Minka Kent
– Pagaminau daugiau nei pakankamai, – tai mano nerūpestingas kvietimas vakarienės, nors jo nebereikia. Nijalas čia apsistojęs jau ke lis mėnesius, įsikėlė netrukus po mano užpuolimo, kai gyventi vienai tapo nepakeliama, – anksčiau to nepatyriau. – Tik greitai įšoksiu į dušą, ir tuoj pat nusileisiu. – Jis prasisprau džia pro mane, akimirką paliečia rankomis pečius, tada pradingsta, jo žingsniai tyla, kol juos praryja antras aukštas. Dirsteliu į viryklės laikrodį, tada imu dengti stalą. Nors mūsų santykiai – jei juos taip galima vadinti – yra griežtai platoniški, kartais atrodo, lyg žaistume šeštojo dešimtmečio namus. Aš – namuose šeimininkaujanti žmona. Jis – vyras, gydytojas. Gyve name vienoje dailiausių medžiais apsodintų miesto gatvių. Niekada nekalbame apie politiką ar religiją, tik apie geriausias dienos akimir kas. Tetrūksta poros vaikų, senamadiškos romantikos ir borderkolio vardu Frisbis. Kad ir kokie būtų mūsų santykiai, man tinka. Nesijaučiu keistuolė. Jis padeda man užsimiršti. Nuramdo mano vienatvę, nors tik valandai ar dviem. Nijalas maloniai išsklaido tą keistą burbulą, kuriuo virto mano gyvenimas. Po kelių minučių sėduosi prie stalo, garuojantis piemenų pyragas ilsisi ant geležinio senelės trikojo. Man gurgia pilvas. Valgiau dar prieš vidurdienį, bet iš mandagumo laukiu Nijalo. Metusi žvilgsnį į prie šakines duris įsitikinu, kad jos užrakintos. Nesvarbu, kiek kartų per dieną tikrinčiau, neįstengiu kartkartėmis nesuabejoti. Pasidėjusi alkūnes ant stalo, pasirėmusi smakrą delnais spoksau pro nėriniais uždengtą valgomojo langą į dangų, jau seniai aptrauktą sutemų. Nežinau, kaip ilgai skendžiu mintyse, kol mano dėmesį prikausto virš galvos sumirgėjęs senas žalvarinis sietynas. 16
KAI BUVAU TAVIMI
Pasigirsta garsus pokštelėjimas, stoja tamsa, sekundėlę negaliu nė įkvėpti, lyg oras būtų įkalintas mano paralyžiuotuose plaučiuose. Visas namas užtemsta, vienintelė švieselė sklinda pro permatomas užuolaidas. – Nijalai? – šūkteliu viršun, prispausdama sudrėkusius delnus prie šlaunų. Nelaukiu atsakymo, greitai lekiu į virtuvę ir čiumpu iš stalčiaus raktus. Esu tikra, kad tik iššoko saugiklis, bet nieku gyvu nevaikščiosiu po namus, kai tamsu nors į akį durk, nepasirūpinusi savo saugumu bent keliais būdais. Vos išėjau iš ligoninės, pirmiausia užsisakiau keletą kišeninių savigynos priemonių, kurias galėčiau nešiotis prisegtas prie raktų pakabuko – balionėlį pipirinių dujų, asmeninį pavojaus signalą, kastetą ir mažytį elektrošoko prietaisą. Tada iš stalčiaus prie kriauklės griebiu kelias žvakes ir žiebtuvėlį, pastatau jas valgomojo stalo vidury ir uždegu dagčius. Nekas, bet ge riau nei klaidžioti tamsoje. Pasisukusi nunešti žiebtuvėlį atgal į virtuvę sustoju it įbesta, nes vos neatsitrenkiu į tarpduryje išnirusį Nijalą. Širdis ima daužytis taip, kad kone suskausta. – Ei, – taria jis švelniu it balzamas balsu. Suima mano ranką, ši virpa jo laikoma. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Nuo šiltos vaikino odos sklinda žemiškas antiseptinis arbatmedžių aliejaus kvapas, net tamsoje matau, kad jo plaukai drėgni, perskirti šone ir sušukuoti. – Matyt, besiskusdamas išmušiau saugiklį, – sako. Iškvepiu. Esu tik ra, kad taip ir nutiko. Senam namui reikia naujos elektros instaliaci jos, bet kiekvieną kartą, įsivaizdavus, kaip grupelė nepažįstamųjų mano name dirba dienas, net savaites, iš karto persigalvoju. – Turi žibintuvėlį? Nijalas paleidžia mano rankas, prasibraunu pro jį ir imu raustis virtuvės nerūšiuotų daiktų stalčiuje, kol randu nediduką juodą žibin tuvėlį. 17
Minka Kent
Vyras paima jį iš manęs ir ramiai, kantriai traukia prie rūsio durų. – Kada kas nors paskutinį kartą tikrino tavo elektros skydinę? Galbūt metas ją keisti? – Prieš leisdamasis žemyn įjungia žibintuvėlį. Grįžusi į valgomąjį, guodžiuosi šokančia žvakių šviesa, kol sietynas man virš galvos sumirgėjęs atgyja. Kartais išmuša saugiklį, bet pirmą kartą taip nutiko vakare, nusi leidus saulei. Ačiū Dievui, kad yra Nijalas. Visada nekenčiau rūsio. Pelėsių kvapo. Dešimtmečių senumo konservuotų daržovių ant lentynų. Geležinės krosnies su jos baugiu fasadu. Papūtus stipresniam šiauriui namas girgž da ir vaitoja, o rūsyje tie ir visi kiti garsai dar sustiprėja. – Viskas gerai, – taria jis, grįžęs po kelių minučių. Man nukaista skruostai. Žinau, kad sureagavau perdėtai. Žinau, kad be reikalo susijaudinau. Bet jeigu jau kas sužadina mano kūno instinktą kovoti arba bėgti, jo nebeįmanoma numalšinti, kol grėsmė visiškai neišnyksta – tą patyriau sveikdama. Nijalas prisėda prie stalo šalia manęs. – Nereikėjo manęs laukti. – Kibk, – atsakau santūriai šyptelėjusi, nekreipdama dėmesio į jo pastabą ir norėdama mums abiem iš atminties ištrinti, kad taip perdė tai sureagavau prieš kelias akimirkas. Žinau, kad mes esame nuomo toja ir nuomininkas, bet visada su juo elgiuosi kaip su svečiu. Tiesą sakant, su draugu. Noriu, kad žinotų, jog man smagi jo kompanija. Noriu, kad jaustųsi laukiamas ir namie. Galų gale, tai yra jo namai. – Aš išbadėjęs, – atsako ir įsiverčia į lėkštę apkepo. – Šiandien prak tiškai neturėjau laiko nė pagalvoti, o tuo labiau padoriai papietauti. Žinau, kad antradieniai Nijalui – sunkiausios dienos. Pats taip sakė. Jie mėgsta operacijas atlikti savaitės pradžioje; nes jei pasitaiko 18
KAI BUVAU TAVIMI
kokių komplikacijų ar kas nenumatyta, tada paprastai pastebi prieš savaitgalį, kai reikėtų specialiai iškviesti gydytojus. – Kartais pats nesuprantu, kaip išgyvenau prieš tave, – tyliai suki kena ir stumteli puodą man. – Ką šiandien veikei? Nekenčiu, kai jis to manęs klausia. – Tą pat, ką ir visada. Nijalas nekamantinėja. Pats žino. Prieš jam atsikraustant apta rėme mano situaciją. Maniau, kad bus geriausia, jei prieš jam pasi rašant kokius nors dokumentus atsakysiu į visus klausimus, kurių gali kilti. Neįprasta trisdešimtmetei moteriai vienai gyventi tokia me didžiuliame name, leisti dienas nieko neveikiant, tik spoksant pro langus ir stebint kaimynus pareinant ir išeinant, lyg tai būtų jos darbas. Laimei, viena geriausių Nijalo savybių yra užuojauta, ir jis pui kiai supranta, kaip man sunku, net pasisiūlė rekomenduoti pagalbą, lyg tuoj pat būtų užsimanęs manimi rūpintis ir padėti atsigauti. Manau, kad šiuo atžvilgiu man pasisekė. Valgydami draugiškai žvalgomės. Mudu sieja nebylus supratimas, kurio niekada nepatyriau su niekuo kitu, ir nors mūsų draugystė yra nauja ir atsiradusi dėl patogumo, daugeliu atžvilgių man atrodo, lyg pažinočiau jį visą gyvenimą. Norėčiau, kad būtume susitikę anksčiau – kai gyvenau turiningą socialinį gyvenimą, kai mano telefonas nenustojo skambėti ir dūgz ti rytą, dieną ir vakarą, kai turėjau pavydėtiną atostogų tvarkaraštį, galėjau palaikyti pokalbį begale įdomių temų, o man nuo lūpų nie kada nedingdavo šypsena. Esu įsitikinusi, kad kažkur giliai ta mano dalis tebėra gyva. Vis dar bandau iškasti ją iš psichologinių griuvėsių ir emocinių pelenų krūvos. Dar nenuleidau rankų – tik trunka ilgiau, nei tikėjausi. 19
Minka Kent
Vakarienę baigiame tylėdami. Nijalas negali išsamiai kalbėtis apie savo dieną dėl pacientų konfidencialumo, todėl paprastai kalbėdamas daug ką apibendrina, pasakoja nemažai savo ir kitų gydytojų pokštų, iš kurių mandagiai juokiuosi, bet šįvakar džiaugiamės dienos pabaiga prikimšę pilvus, tvyrančia ramybe ir pasitenkinimu. Nijalas baigė pirmas, jis neša savo lėkštę prie virtuvės kriauklės. Po sekundės išgirstu tekant vandenį, ir kai atnešu savo nešvarias lėkš tes, pamatau jį jau pripylusį pusę kriauklės šilto, muilino vandens. Ilgos rankos, apmautos guminėmis pirštinėmis, panardina kempinę po putotu paviršiumi, tada ima kitą lėkštę. – Neprivalai to daryti, – sakau. Sena daina ir šokis. Kiekvieną kartą, kai gaminu, jis primygtinai siūlosi išplauti indus, o aš apsimetu, kad neprivalo to daryti, nors iš tiesų esu be galo dėkinga. – Nekalbėk nesąmonių, – atsako. Stebiu, kaip talentingos, gyvybes gelbstinčios rankos šveičia puo dus, keptuves ir šakutes, tvirtų pečių raumenys įsitempia ir atsileidžia jam sukiojantis. Po kelių akimirkų čiumpu sausą skudurėlį ir imu šluostyti švarias lėkštes prieš dėdama į lentyną. Mes esame puiki komanda, aš su Nijalu. Baigęs jis nusimauna pirštines ir gražiai, tvarkingai pakabina šalia kriauklės. – Jau trauksiu į viršų, – taria įsisprendęs į siaurus klubus. Žvilgteliu į laikrodį ant mikrobangų krosnelės. Dar anksti, bet paslepiu savo nu sivylimą už malonios kaukės. – Jei manęs reikės, būsiu savo studijoje. Prieš kelis mėnesius Nijalas paklausė, ar galėtų vieną laisvų mie gamųjų antrame aukšte paversti studija, ir man stebint apstatė kam barį: konjako spalvos odinė Česterfildo sofa, knygų lentyna, prikišta 20
KAI BUVAU TAVIMI
klasikos ir medicinos vadovėlių, raudonmedžio stalas, ant kurio – vie na tų žalių bankininkų lempų. Ne kartą ir ne du jam sakiau, kad vakarais visada yra laukiamas galiniame salone, jei nori kartu pažiūrėti televizorių, kad neprivalo būdamas namie visada sėdėti antrame aukšte, bet Nijalas sako, kad taip atsipalaiduoja po ilgos dienos: pasitraukia į savo studiją, užsidaro duris ir užsiima savo reikalais. – Labanakt, – palinkiu žiūrėdama, kaip dingsta iš akių. Parėjusi į savo kambarį persirengiu, apsimaunu pilkas flanelines pižamines kelnes, velkuosi minkštus džersio marškinėlius, tada grįžtu į virtuvę užsiplikyti vakarinės ramunėlių ir levandų arbatos ir išgerti kasdienių trijų miligramų melatonino. Dažniausiai man naktį tenka vaikytis miegą it baikštų drugelį tink leliu. Negaliu gerti stiprių tablečių – dėl kelių receptinių vaistų pra radau ištisas dienas, o ir išgėrusi nereceptinių kitą dieną nuolat būnu apsnūdusi. Šis mano atrastas derinys yra vienintelis švelnus ir veiks mingas, ir dažniausiai jo pakanka nakties siaubams nuvyti. Nusinešusi arbatinuką prie kriauklės pakišu po čiaupu ir, pasuku si karšto vandens bumbulą, skendžiu mintyse laukdama, kol pribėgs. Mintyse esu kitur. Konkrečiau, Sent Tomase. Prieš dvejus metus su draugėmis leidomės į aštuonių dienų kelionę, pilną saulės, smėlio ir spalvotų gėrimų su mažyčiais skėtukais didžiulėse kokteilių taurėse. Keista. Tada mes keturios buvome labai artimos. Bet po užpuolimo draugės daug neaiškinusios pasitraukė iš mano gyvenimo. Atrodo, tokia mano gyvenimo potekstė... žmonės palieka daug ne aiškindami. Prieš drauges buvo mama. Vieną dieną vaikščiojome parke, mė gavomės tirpstančiais ledais. Kitą dieną ji paliko mane pas senelius, žadėdama sugrįžti. 21
Minka Kent
Bet taip ir negrįžo. Išmetu iš galvos mintis apie praeitį ir prisiverčiu galvoti į dabartį, nes vanduo jau bėga per arbatinio viršų. Patraukiu jį nuo srovės, tada dirsteliu į langą virš čiaupo. Tikiuosi, kad jame pasitiks mano pačios atspindys, bet stikle pamatau už manęs stovintį aukštą žmogų. Suklykusi metu arbatinį į kriauklę ir atšoku. Mane apkabina dvi rankos, prie ausies išgirstu raminamą ššš. – Tai tik aš, – sako Nijalas. Mane dar akimirką supa jo šiluma, tada jis paleidžia. Prispaudžiu delną prie tvinksinčios krūtinės. – Negirdėjau, kaip atėjai. – Labai atsiprašau. – Jis kilsteli rankas. – Matyt, darbe įpratau tyliai vaikščioti. Viskas gerai? Jam ant kaktos pasirodo raukšlės, uždeda ranką man ant peties. Matau, kad baisiai kremtasi mane išgąsdinęs. – Taip, taip. – Linkteliu ir vėl atsisuku į vandeniu aplietą spintelę. – Leisk sutvarkyti. – Nijalas juda greitai, iššluosto vandenį ir nu neša arbatinį ant viryklės. Jis yra paskyręs savo gyvenimą – tiesiogine prasme – rūpintis žmonėmis. – Eik į galinį saloną. Tuoj atnešiu ar batos. Leidžiu jam tai daryti, nenoriu būti viena tų erzinančių, perdėtai mandagių žmonių. Nuėjusi į galinį saloną paimu distancinį pultelį ir įjungiu kažkokią vakarinę žinių programą, vildamasi subtiliai parodyti savo intelektualiąją pusę, nors šią akimirką labai mielai pasidžiaugčiau kokia tuščia namų šeimininkių laida. Šiomis dienomis visaip ieškau būdų pabėgti. Po kelių minučių Nijalas jau stovi salono tarpdury, stipriose jo ran kose ant lėkštutės ilsisi rožėmis išmargintas porcelianinis puodelis. – Štai ir paruošta. – Padeda jį ant kavos staliuko priešais mane. 22
KAI BUVAU TAVIMI
– Tu visų geriausias. – Prisitraukiu pledą ir užsikloju kojas. – Nori pasisėdėti? Kaip tik žiūriu reportažą apie klimato kaitą. Baisiai įdomu. Meluoju – paprastai neturiu tokio įpročio, bet kartais trokštu jo kompanijos. Po teisybei, bet kieno kompanijos. Po užpuolimo vienat vė tapo nuolatiniu šalutiniu poveikiu. O kartais ta vienatvė ir pati turi šalutinį poveikį, neviltį. – Rytoj man anksti keltis, – taria prisimerkęs, lyg atsiprašinėtų. Ir tai tiesa. Trečiadieniais jis privalo būti ligoninėje šeštą ryto, todėl iš namų turi išeiti lygiai pusę šešių. – Kitą kartą? Pasilenkiu į priekį ir paimu puoduką su lėkštele. – Žinoma. – Labanakt, – taria, dar sekundę lūkuriuoja. Čia tamsu, televizo riuje šmėsčiojančios šviesos meta jam ant veido šešėlius, bet galiu pri siekti, kad jo akyse įžiūriu liūdesį. Ar dar blogiau – gailestį. Jam manęs gaila. Nijalas pasisuka eiti, ir man dingteli, kad gal mes visai nesame draugai. Gal jam tiesiog manęs gaila, nes per pastaruosius kelis mėne sius suprato, kad yra viskas, ką aš turiu. Ir jis neklystų.
23