R omana s
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė
Vilnius, 2019
Tomui, kuris vedÄ— mane nieko nepaisydamas. Tai tik pradĹžia...
PROLOGAS
Manks Korneris, Pietų Karolina 1986 m. rugpjūčio 19 d. Kambaryje tamsu, bet ne tylu. Prie lango virpėdamos šutniame Karolinos karštyje tarsi alsuoja nusitrynusios užuolaidos. Lauke tylą užpildo naktinių padarų dūzgesys, pro suplėšytą tinklelį skverbiasi drėgnų gerklių ir plakančių sparnų choras. Lovoje po langu tarp susipynusių paklodžių raičiojasi mergaitė rožiniais medvilnės naktiniais. Gražus vaikas varno juodumo plaukais, blyškia oda, ant skruosto neramiai virpančiomis juodomis kaip suodžiai blakstienų vėduoklėmis. Jos aimanos virsta ašaromis, ašaros dejonėmis, o šios riksmu. Pusiausnūda, ji vieną akimirką blaškosi, kitą sustingsta persekiojama nematomo ir nenusakomo siaubo. Ją vėl aplankė sapnai, beveik kasnaktiniai palydovai, tačiau šiąnakt niekas neateis jos nuraminti. Mama vėl guli apsvaigusi ant vonios grindų.
7
PIRMAS
Klir Harboras, Meinas 2016 m. lapkričio 19 d. Pirmasis skimbtelėjimas nuaidėjo sukeldamas gerklę gniaužiančią paniką, būdingą antros ryto skambučiams. Apdujimas. Baimė. Aiškus suvokimas, kad kažkur nutiko kažkas labai negero. Kristina aiktelėjusi atsisėdo lovoje ir čiupo telefoną nuo naktinio staliuko. – Klausau? – Ponia Ladlou? – Taip. – Kristina Ladlou? – Taip, kas skambina? – Ponia Ladlou, čia seržantas Stenlis iš Klir Harboro policijos. Atsiprašau, kad skambinu, bet niekaip neprisibeldžiame. Mums reikia su jumis pasikalbėti. Policija? Nusmelkė gerai pažįstama bloga nuojauta, širdis ėmė greičiau plakti, plaukeliai ant sprando pasišiaušė. – Kas nutiko? 9
Barbara Davis
Balsas kitame linijos gale buvo mandagus, bet griežtas. – Norėtume pasikalbėti akis į akį. Po valandėlės, atvėrusi laukujes duris, pamatė du uniformuotus policijos pareigūnus. – Kas nutiko? Kodėl atvykote? – Bijau, kad dėl jūsų vyro, ponia. Įvyko avarija. Jis nuvažiavo nuo tilto ir įkrito į Aidų įlanką. Kristinai suspaudė krūtinę. – Kur jis? Ar sveikas? Į kokią ligoninę nugabentas? – Ponia Ladlou, jūsų vyras ne ligoninėje. Jis... avarijos neišgyveno. Deja, turime paprašyti artimųjų atpažinti kūną. Po žodžių suduoto smūgio stojo tyla. Stiveno kūnas. Aidų įlanka. – Mielai jus nuvešime, – toliau kalbėjo seržantas mandagiu ir užjaučiamu balsu. Kristina niauriai pagalvojo, kad jis ne pirmą kartą beldžiasi pas žmones vidury nakties. Kiek žmonų, motinų, meilužių ir draugų jau sulaukė tokio vizito? Seržanto pasiūlymas Kristiną pasiekė ne iškart. – Ne, – atsakė ji. Keista, bet jautėsi atsiribojusi, tarsi stebėtų sceną per atstumą. Dabar visai nenorėjo važiuoti galinėje policijos automobilio sėdynėje. – Ačiū, nuvažiuosiu pati. Seržantas linktelėjo. – Tada palauksime, kol apsirengsite ir galėsite paskui mus vykti į nuovadą. Kristina linktelėjo stengdamasi įsisąmoninti, kas nutiko, ir suvokti, kas laukia toliau. Detektyvinių bestselerių autorius Stivenas Ladlou negyvas ir ji turi važiuoti atpažinti jo kūno. Tik pirma reikia apsirengti.
O Žengiant į Klir Harboro policijos nuovadą, Kristinai atrodė, kad žemė banguoja po kojomis. Nutrintos juodos su balta grindų 10
Kai ateis niekada
plytelės, negailestinga fluorescencinė šviesa, pykinantis pridegusios kavos ir įsisenėjusių rūkalų tvaikas sukėlė nemalonius prisiminimus apie kitą vakarą ir kitą nelaimę, nutikusią prieš daugybę metų. Kristina nusipurtė mėgindama ją pamiršti. Galvok apie nelaimę, kuri yra čia ir dabar. Bent jau šito gyvenimas ją tikrai išmokė. Seržantas Stenlis žengė į šalį prie langelio pasikalbėti su budinčiu pareigūnu, paskui grįžo keistai šypsodamasis ir parodė į eilę mėlynų plastikinių kėdžių prie sienos. – Jeigu norite, prisėskite. Paprašėme, kad jus palydėtų. Netrukus atsidarė plieninės lifto durys. Pamačiusi į vestibiulį einantį pažįstamą žmogų, Kristina net krūptelėjo. Danielis Konelis yra – buvo – artimas Stiveno draugas, sugėrovas ir nuolatinis penktadienio kortavimo vakarų draugužis. Bet jis dirbo žmogžudysčių detektyvu, o Stivenas žuvo automobilio avarijoje. Ką jis čia veikia trečią ryto? – Kristina, – pasisveikino Danielis imdamas ją už abiejų rankų. Jo rankos buvo karštos ir drėgnos. – Apgailestauju. Supratę, kad tai Stivenas, paskambino man. Pamanė, bus lengviau, jeigu aš... paaiškinsiu reikalą. Kristina suraukė antakius. Paaiškins reikalą? Keistai parinkti žodžiai – šalti ir abejingi. Ji išlaisvino rankas ir nepastebimai nusibraukė delnus į švarką. – Detektyve, ačiū, kad atvykote tokį ankstų rytą. – Vadink mane Deniu. Jis buvo kresnas ir raumeningas, apvaliais, įraudusiais skruostais, pasišiaušusiais žilais plaukais. Juodu buvo susitikę vos kelis kartus ir labai trumpam, Kristina taip ir nesuprato, kuo Stivenui taip patinka Danielis, nebent tik tuo, kad kaip žmogžudysčių detektyvas buvo neįkainojamas medžiagos šaltinis, nes už dėžutę kubietiškų cigarų ar butelį gero, viensalyklio viskio mielai atskleisdavo pikantiškiausias bylų detales. 11
Barbara Davis
– Verčiau jau eikime, – niūriai tarė Danielis. – Pasirengusi? Kristina linktelėjo. Kai tavo vyro kūnas guli ant metalinio stalo ir laukia, kol jį atpažinsi, neturi kito pasirinkimo. Ji tylomis leidosi Konelio paimama už parankės ir nuvedama prie liftų. Jis paspaudė mygtuką su gerokai apsitrynusia R. Vadinasi, rūsys. Stivenas rūsyje. Durims vėl atsidarius, Konelis žengė laukan, pasuko į kairę ir nusivedė ją baltomis plytelėmis išklotu koridoriumi su daugybe belangių mėlynų durų. Pamačius metalinę lentelę su išgraviruotu užrašu MORGAS, Kristinai ėmė ūžti galvoje. – Kaip tu? – dirstelėjo į ją Konelis. Atrodė, jo žodžiai sklinda iš gilaus šulinio. Šito negali būti, tai netikra. Tačiau Konelio išraiška bylojo, kad net labai tikra. Kristina įtraukė pilnus plaučius oro, suskaičiavo iki trijų ir linktelėjo. Kojoms pajudėjus ant kryžmens pajuto Konelio ranką, tik nesuprato, ar švelniai, bet tvirtai prispaustas delnas stumia ją į priekį, ar neleidžia pargriūti. Jis tikrai yra matęs ne vieną apalpėlį. Įžengusi pro duris, Kristina akimirką apstulbo. Tikėjosi nemalonios kraujo, puvėsių ir formalino smarvės, bet ore tvyrojo tik lengvas baliklio kvapas. Menka paguoda, bet vis tiek. Konelio vedama į vidų nenuleido akių ir ryžtingai viską aprėpė vienu sykiu: sterili patalpa aukštomis lubomis, pakabinamomis dienos šviesos lempomis ir pilkomis grindimis. Kristina vengė žiūrėti į apgalvotai išdėstytus nuotakus grindyse, nes nenorėjo galvoti, kam jie skirti, ir nukreipė žvilgsnį į industrinio stiliaus plautuves prie galinės sienos. Jos dešinėje buvo numeruotos durys – kvadratinės, plieninės, su sunkiais metaliniais skląsčiais, išsirikiavusios tvarkingomis eilėmis. Netrukus vienos iš jų teks Stivenui. Ji nusisuko stengdamasi apie tai negalvoti, bet kad ir kur žiūrėjo, negalėjo pamiršti, ko čia atėjo. Tada pamatė metalinį stalą, uždengtą paprasta balta paklode. Staiga jai užgniaužė gerklę ir pasirodė, kad oras patalpoje atšalo. 12
Kai ateis niekada
Prie stalo stovėjo vyriškis apiplyšusiu laboratoriniu chalatu ir atsukęs jiems nugarą skrebeno į segtuvą. Tarsi pajutęs, kad jie artinasi, atsisuko. Jis buvo jaunas, kokių dvidešimt penkerių, nuo spuogų rečiuotu veidu ir dideliais, nučiupinėtais akiniais. Stovėjo akmenine išraiška, tarsi lauktų signalo. Konelis uždėjo ranką Kristinai ant peties. – Pasirengusi? Kristina be žado linktelėjo. Jo akys nukrypo į patologoanatomo padėjėją. – Nagi, Rajanai. Ta pačia akmenine išraiška patologoanatomo padėjėjas nutraukė paklodę. Kristina prisivertė pažvelgti į kūną ant stalo. Vaškinį, melsvai baltą, bekraujį veidą, suglebusį, bet, keista, nesubjaurotą mirties. Stivenas buvo be švarko, viršutinė marškinių saga atsegta, atlaisvintas kaklaraištis gulėjo kreivai. Taip, tai jis. Net jei jo veidas būtų buvęs sumaitotas, Kristina vis tiek jį būtų pažinusi. Su niekuo nesupainiosi Roberto Mičemo* smakro duobutės. Ir vis dėlto buvo šiurpiai keista. Kino žvaigždės bruožai dabar buvo sudribę, iš vyro, už kurio ištekėjo prieš aštuonerius metus, likęs tik tuščias lukštas. Žavesys ir rafinuota charizma, kurie pavertė Stiveną Ladlou tarptautinės žiniasklaidos numylėtiniu, buvo užgesę. – Taip, – kimiai tarė Kristina ir atsikrenkštė. – Taip, tai Stivenas, – pridūrė. Patologoanatomo padėjėjui vėl užtraukus paklodę, palengvėjo, bet ji vis tiek nusisuko nuo stalo. – Kas toliau? – Medicinos ekspertas nustatys mirties priežastį, – paaiškino Konelis. – Nors turint galvoje, kad tiltas buvo apledėjęs, avarija veikiausiai bus laikoma nelaimingu atsitikimu ir mirties priežastis bus arba avarijos sukelti sužalojimai, arba skendimas, – nutilo * Robert Mitchum (1917–1997) amerikiečių kino aktorius. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 13
Barbara Davis
leisdamas žodžiams nusėsti. – Atsiprašau, kad kalbu taip šaltai, tačiau nėra gražaus būdo tai pasakyti. Kristina tankiai sumirksėjo. – Ne, nėra. Ar dabar galiu grįžti namo? – Turi pasirašyti kelis dokumentus, bet galvojome... – Danielis atsikrenkštė ir trumpam nusuko akis. – Tikėjomės, kad padėsi mums kitu klausimu. Kristiną nusmelkė ledinis nerimas. Nuo pasikeitusio detektyvo tono ir staigaus nenoro sutikti jos žvilgsnio oda pašiurpo. – Kokiu klausimu? Konelis nudūrė akis ir atsiduso. – Tiesą sakant, reikalas itin subtilus. Labai nenorėčiau tavęs varginti, bet... – nutęsė Danielis ir jo žvilgsnis nukrypo į stalą kitame patalpos gale. – Kristina, mums reikia tavo pagalbos. Konelio žvilgsnis smigo į beformį baltą iškilimą ant kito stalo, ir Kristinos nerimas virto siaubu. Dabar detektyvas jau mindžikavo giliai susikišęs rankas į kišenes. – Iš automobilio ištraukėme ne vien Stiveno kūną, – tarė jis kimiai. – Deja, nepavyko rasti antrosios aukos asmens dokumentų. Tikėjomės... Netikėtai prie stalo išdygo patologoanatomas. Jis laukė pakėlęs virš paklodės mėlynomis lateksinėmis pirštinėmis apmautas rankas. Konelis jam skubriai linktelėjo. Nutraukus paklodę visi liko tylėti. Kristina išgirdo kažkur tiksintį laikrodį. Sunkiai. Dusliai. Tarsi širdį. Prieš ją gulėjo moteris. Jos oda buvo šiurpiai balto atspalvio, platininiai plaukai virš galvos išsiskleidę į susiraizgiusią, nešvarią aureolę. Kakta prarėžta, dešiniame smilkinyje šleikštulį keliantis įdubimas. Atmerktos stiklinės akys buvo veriančiai mėlynos su nejudančiais, bedugniais vyzdžiais. Ji buvo iki pusės nuoga, krūtys tokios pilnos ir apvalios, kad tikrai ne gamtos sukurtos. 14
Kai ateis niekada
Kristina negalėjo atitraukti akių. Prostitutė? Vienos nakties nuotykis? Nieko nereiškiantis flirtas ar šis tas daugiau? Jeigu taip, kiek daugiau? Konelis atsikrenkštė. – Ar nutuoki... – Ne. – Žinau, kad sunku Kristina, bet, prašau, neskubėk. Pažiūrėk įdėmiai. – Man nereikia žiūrėti įdėmiai. Nenutuokiu, nei kas ji tokia, nei ką veikė mano vyro automobilyje, – staiga Kristinos balsas užlūžo, akimirką šmėkštelėjo mintis pulti detektyvą. – Štai kodėl jūs čia. Dėl jos. Nes esate Stiveno draugas ir jūsų kolegos pamanė, kad iš manęs išgausite jos vardą. Štai ką turėjote galvoje sakydamas, kad turite paaiškinti. Tas reikalas buvo ji. – Kristina, suprantu, ką manai. Nė neįsivaizduoju, kokios mintys dabar sukasi tavo galvoje, bet nežinome, ką tai reiškia. Nedarykime skubotų išvadų. – Detektyve, ji be marškinėlių. – Ir tam gali būti svarus paaiškinimas. Galbūt narams traukiant ją iš automobilio, drabužiai... – postringavo Danielis, bet iš jo veido buvo aišku, kad padarė tą pačią išvadą kaip ir Kristina – vienintelę įmanomą išvadą, kai iš vyro automobilio vidury nakties ištraukiama pusnuogė moteris. Konelis nejaukiai patraukė raumeningus pečius. – Ar jis... gal žinai, ar jis... su kuo nors susitikinėjo? Kristina priblokšta į jį dėbtelėjo. – Klausiate manęs, ar mano vyras buvo užmezgęs romaną? Tarsi tai būtų tema, kurią aptarinėtume per vakarienę? – Atsiprašau, maniau, moterys nujaučia tokius dalykus. Moteriška intuicija ar kaip tai pavadinti. Kristina šaltai jį nužvelgė. 15
Barbara Davis
Konelis ranka persibraukė žilų plaukų kupetą. – Klausyk, aš tik atlieku savo darbą. Tirti žmogžudystes man liko dveji metai, tada išeisiu, bet iki tol turiu daryti, kas liepta. Pareigūnai, supratę, ką ištraukė iš vandens, paprašė manęs su tavimi pasikalbėti. Turime neatpažintą moterį, kurios šeima norės sužinoti, kodėl ji šįvakar negrįžo namo, bet negalime jiems pasakyti, kol nežinome, kas ji. Nuo užuominos, kad jos pareiga padėti atpažinti pusnuogę moterį, Kristina dar labiau pasišiaušė. – Bijau, kad niekuo negaliu padėti, detektyve. O dabar, jeigu jūs nieko prieš, norėčiau grįžti namo. Sakėte, dar turiu pasirašyti kažkokius dokumentus. Konelis trumpam dingo ir po akimirkos grįžo nešinas segtuvu, į kurį anksčiau skrebeno Rajanas. Jis parodė liniją lapo apačioje ir kelias kitoje pusėje. Kristina pasirašė neskaičiusi ir grąžino segtuvą. – Baigėte? – Kol kas taip. Kai medicinos ekspertas pateiks išvadas, gausi ataskaitos kopiją, paskui tau bus paskambinta ir pranešta, kad gali atvykti pasiimti jo daiktų. – Jo daiktų? – paklausė Kristina abejingai stebeilydama į Konelį. – Raktų, piniginės, mobiliojo telefono. – A, jo daiktų, – Kristina pasuko prie durų kišenėje ieškodama savo raktų. – Nagi, – tarstelėjo Konelis. – Aš tave palydėsiu. – Ačiū, nereikia, pati rasiu kelią, – atrėžė. Žinojo, kad turėtų jam padėkoti, jog atvažiavo vidury nakties, bet kažkodėl neįstengė. Prie pat durų Konelis ją sustabdė. – Labai apgailestauju, Kristina. Nuoširdžiai apgailestauju. Stivenas buvo mano draugas, bet kartu ir garsus, traukiantis visuomenės dėmesį žmogus. Žiniasklaida smalsaus, kas nutiko. 16
Kai ateis niekada
Padarysiu, ką galėsiu, kad įvykio aplinkybės būtų nutylėtos, bet negaliu nieko pažadėti. Kristina linktelėjo ir vėl pasuko prie durų nežinodama, ar dėkoti Koneliui, ar nerimauti.
ANTRAS
Kai Kristina įvairavo „Range Rover“ pro automatinius vartus ir pastatė į garažą, buvo jau pusė penktos. Kurį laiką – ji nenutuokė, kiek, – tik sėdėjo atidariusi dureles ir neišjungusi variklio. Netrukus patekės saulė ir prasidės nauja diena. Reikės kai kam paskambinti ir pasirūpinti formalumais, bet dabar ji vis dar buvo ištikta šoko, todėl sėdėjo apšviesta nykios prietaisų skydelio šviesos ir svarstė, kaip tvarkinga jos santuoka baigėsi tokia įspūdinga katastrofa. Ji ištekėjo už žvaigždės, kuri būtų buvusi laimikis bet kuriai moteriai. Visai neblogai merginai iš skurdaus rajono. Stivenas Ladlou. Vien jo pavardė kėlė pagarbą. Nors jis laikė savo pareiga nugludinti aštrius Kristinos būdo bruožus ir paversti ją tikra aukštuomenės dama, tai labai menka kaina už stabilumą, kurio ji taip troško. Bet kas ji dabar, kai Stiveno nebėra? Srovės nešama, nuo gyvenimo, kuris niekada jai nepriklausė, tolstanti našlė. Našlė. Kaip tai išvis įmanoma? Ji neplanavo tekėti. Nieku gyvu. Suaugo greitai ir negailestingai kaip ir dauguma vaikų, kurių tėvai geria, ir išmoko ne vieną gyvenimo pamoką. Dešimties jau žinojo, kad joks adresas nėra amžinas, dvylikos, kad joks pažadas nėra šventas, 18
Kai ateis niekada
šešiolikos, kad nėra tokio dalyko kaip saugumas. Buvo ir kitų pamokų. Pamokų, kurios liko įsirėžusios atmintyje. Ir odoje. Kristina atsismaukė palto rankovę ir įsistebeilijo į tris randus ant riešo. Jie buvo blyškūs ir blizgėjo kaip mėnulio pjautuvai. Jos medalis už išlikimą. Taip, augdama ji nemažai ko išmoko. Pavyzdžiui, kas būna, kai pasitiki blogais žmonėmis. Paskui Kristina susipažino su Stivenu. Jis buvo gražus ir žavus, kylanti žvaigždė leidybos pasaulyje, bet labiau už viską jai patiko, kad pasakius, jog jos ateities planuose vaikų nėra, jis nė nemirktelėjo. Tiesą sakant, regis, jam tai patiko. Stivenui, kaip ir jai, svarbiau už viską buvo karjera. Ar bent jau taip ji jam pasiteisino. Po pusmečio juodu susituokė. Jų santuoka nebuvo tokia kaip pasakose, bet, kita vertus, Kristina netikėjo „ilgai ir laimingai“ mitu. Jų romanas, kaip ir daugumos kitų, prasidėjo nuo aistros kibirkšties, bet pamažu santykiai virto sąjunga, kurioje abu laikosi ištiestos rankos atstumu, saugiu ir pastoviu sugyvenimu. Ar bent jau ji taip manė. Kristina dirstelėjo į prietaisų skydelio laikrodį. Beveik penkta. Kaip gali būti, kad per tris valandas viskas taip pasikeitė? Ir vis dėlto gali. Viskas, ką žinojo – ar manėsi žinanti – apie savo gyvenimą ir santuoką, staiga apsivertė aukštyn kojomis. Kristina užsimerkė ir atlošė galvą į sėdynę laukdama, kada ims byrėti ašaros, tačiau prieš akis sukosi vaizdai – vaiduokliškai baltas veidas įdubusiu smilkiniu ir į niekur žvelgiančios žydros akys. Kas ji? Dabar Kristina buvo pernelyg apkvaitusi, kad apie tai mintytų, pernelyg pavargusi, kad tyrinėtų scenarijus, kurie neišvengiamai vedė prie tos pačios siaubingos išvados. Išsekusi galiausiai pasiėmė nuo keleivio sėdynės rankinę ir išlipo iš automobilio. Įėjusi į virtuvę akimirką sutriko, tarsi netyčia užklydusi į svetimus namus. Ji buvo pratusi prie tuščių namų. Pastaruosius kelerius metus Stivenas retai užsibūdavo ilgiau nei savaitę. Jis vis turėdavo būti kur 19
Barbara Davis
nors kitur – tai dar viename knygos pristatymo ture, tai paskaitoje ar pokalbių laidoje. Šį kartą tuštuma buvo kitokia. Lyg Stivenas būtų išsinešęs iš namų visą gyvybę. Kita vertus, namas priklausė Stivenui. Jį apsėdo mintis, kad turi apsigyventi name, kuriame „Warner Brothers“ filmavo „Aukos teisių“, trečio jo romano, žiauresnės nei pats gyvenimas ir labai sėkmingos knygų serijos pirmosios dalies, pabaigą. Buvo taip apsėstas, kad pasiūlė kainą su ja nė nepasitaręs. Tai nutiko prieš ketverius metus. Maždaug tada ji ir suprato, koks menkas jos vaidmuo šioje santuokoje. Kristina susmuko ant sofos ir nusivyniojo šaliką. Netrukus patekės saulė, radijo bangomis pasklis naujienos, prie durų bus numesti laikraščiai. Turėjo paskambinti Stiveno agentui, jo teisininkui ir draudimo kompanijai. Gerai, kad bent jau nereikėjo susisiekti su šeimos nariais. Stivenas, kaip ir ji, buvo vienturtis, abu tėvai mirę; tėvą ištiko infarktas, kai Stivenas dar mokėsi mokykloje, motinai prieš dvejus metus į smegenis išsiliejo kraujas. Būtų siaubinga dėl to džiaugtis, bet dabar Kristina neįsivaizdavo, kaip reikėtų pranešti jo tėvams apie avariją arba pažiūrėti jiems į akis per laidotuves. Kristinai rišantis batus suskambo virtuvėje kabantis telefonas. Kol prie jo priėjo, skambutis buvo nukreiptas į balso paštą. Ji išklausė įrašytą žinutę ir išgirdusi Stiveno agento balsą pakėlė ragelį. – Čia aš, Gari. – Kristina, pasakyk, kad įvyko klaida. Pasakyk, kad tai, ką išgirdau per žinias, netiesa. – Jokios klaidos nėra. Stivenas žuvo. – Kas, po velnių, nutiko? – Policija sako, kad tiltas buvo apledėjęs. Jo automobilis nuslydo į Aidų įlanką. – Jėzau. Užjaučiu, Kristina. Tai... negaliu patikėti. Maniau, jis pakeliui į Niujorką pasirašyti knygų „Strand“ knygyne. Kokį velnią jis veikė prie Aidų įlankos? 20
Kai ateis niekada
Kristina stipriau sugniaužė telefono ragelį. Apie šitai ji nekalbės. Ne dabar. Niekada, jei tik bus jos valia. – Turbūt anksti baigė darbus ir norėjo greičiau grįžti namo. Argi svarbu? – Ne, tikriausiai ne. Bet tu įsitikinusi, kad tai ne klaida? Kartais policija... – Aš jį mačiau, Gari. Turėjau važiuoti atpažinti kūno. – Jėzau Marija. Apgailestauju. Turėjo būti siaubinga. – Ir buvo. – Yra dalykų... – Garis nutęsė ir truputį patylėjo. – Klausyk, nenoriu pasirodyti šunsnukis, Stivenas buvo mano draugas, bet mums reikės apie kai ką pasikalbėti. Apie tam tikrus reikalus. – Stiveno kūną atiduos, kai medicinos ekspertas pateiks išvadas. Sakė, užtruks ne ilgiau kaip penkias dienos. Turbūt galėčiau... Garis nejaukiai atsikrenkštė ir ją pertraukė: – Kalbėjau ne apie laidotuvių organizavimą, Kristina. Turėjau galvoje sutarties sąlygas. Kas nutinka autoriui mirus. Jau sumokėta dalis avanso už naują knygą, o dabar... – Dabar jis jos nebaigs. – Būtent. – Gari, man visa tai nerūpi. Niekada nerūpėjo. Pats žinai. Tiesiog viskuo pasirūpink. Padaryk, ką reikia, ir tiek. – Gerai, – sutiko Garis ir bent jau tam kartui nuo jos atstojo. – Pakalbėsime, kai atsigausi. Nenorėjau šiandien pradėti tos kalbos. Tik norėjau, kad žinotum, jog anksčiau ar vėliau reikės pasikalbėti, nors dabar nelabai turiu, ką pasakyti. Kol kas nešnekėjau su niekuo iš „Loido ir Grifino“. Manau, jie kaip ir visi kiti virškina naujienas, nors bijau, kad mano telefonas tuoj ims skambėti. Ko gero, taviškis taip pat. Tragedijos reiškia pardavimus ir žiniasklaida šią naujieną praris su pasigardžiavimu, Kristina. Tik nepamiršk, kad neprivalai su niekuo kalbėtis, kol esi nepasirengusi. Tiesą sakant, išvis neprivalai. Tavo 21
Barbara Davis
sielvartas – tavo vienos reikalas, o aš kol kas peržiūrėsiu Stiveno sutartį dėl publikavimo kontrolės ir, žinoma, autorinių honorarų, kurie, kaip žinai, nemaži. Jis paskyrė tave savo literatūrinio palikimo tvarkytoja. Kristina buvo pernelyg apkvaitusi, kad suvoktų, ką sako Garis. – Nesuprantu, ką tai reiškia. – Tai reiškia, kad tu sprendi, kaip nuo šiol bus elgiamasi su Stiveno kūriniais; autorių teisės, teisės statyti filmus ir panašiai. Bet dabar tau nereikia dėl to jaudintis. Dabar tik rūpinkis savimi ir stenkis šitai išgyventi. Jeigu ko nors prireiks – tegu ir smulkmenos – skambink. Nejuokauju, Kristina. Būtinai skambink. Baigusi pokalbį ji liko kaip apmirusi. Suvokė tik pusę to, ką išdėstė Garis, o kita pusė nelabai ir rūpėjo. Tiesą sakant, ji nelabai nutuokė, kaip ir kiek Stivenas uždirbdavo. Vos susigaudė dar tada, kai buvo išleistos tik trys knygos, o dabar jų vienuolika, be „Mirtinos privilegijos“, kuri turėjo pasirodyti po aštuonių savaičių. Kristina nė neįsivaizdavo, kiek Stivenas turi pinigų. Atkeliaudavo ataskaitos, lėšos būdavo pervedamos į banką, sąskaitos apmokamos. Stiveno nuomone, jai tiek ir pakako žinoti, o ji neprieštaravo. Kalbėdama apie pinigus visada pasijusdavo nesmagiai – galbūt todėl, kad kaip laisvai samdoma redaktorė uždirbdavo palyginti labai mažai. Nė nežinojo jų brokerio pavardės. Mintys apie tai, kas laukia, dar labiau sekino. Kristina užlipo į savo ir Stiveno miegamąjį. Jai būtinai reikėjo palįsti po dušu, bet neturėjo jėgų nė nusirengti, todėl tik išsivalė dantis ir nusiprausė veidą. Kuitėsi vaistinėlėje ieškodama ibuprofeno, bet vėl suskambo telefonas. Numeris jai buvo pažįstamas. Palaukė, kol skambutis bus nukreiptas į balso paštą, ir krūptelėjo išgirdusi vapant „Boston Globe“ žurnalistą. Jis mandagiai, bet trumpai pareiškė užuojautą ir nedelsdamas paprašė duoti interviu. Vos Kristina išklausė žinutę, telefonas vėl ėmė skambėti. Šį kartą ramybės nedavė „Portland Press Herald“, paskui – „Times“, „Mirror“, „Dallas Morning News“. 22
Kai ateis niekada
Kristina nekėlė ragelio ir visi skambučiai keliavo į balso paštą. Žinutės buvo vienodos – apsimestinai užjaučiančios ir prašančios našlę duoti interviu. Telefonui suskambus penktą kartą, Kristina nutildė garsą, paskui tą patį padarė su virtuvės telefonu ir dėl viso pikto išjungė mobilųjį. Garis teisus. Jos sielvartas ir visi kiti jausmai – jos vienos reikalas. Kristina iš įpročio grįžo apačion į virtuvę, pasidarė kavos ir su puodeliu ėmė klaidžioti po namus. Apžiūrinėdama jųdviejų su Stivenu per bendrą gyvenimą sukauptus daiktus, net pamiršo kavą; rankų darbo stiklinis dubuo, kurį jie atrado krautuvėlėje Rok Porte; Portsmuto menininko pagamintas šviestuvas iš jūros išmesto rąstgalio; aliejinis Tomo Arvido paveikslas valgomajame, pirktas per medaus mėnesį. Kaip seniai tai buvo. Aštuoneri metai. Kaip jie taip greitai prabėgo? Ir kaip ji nepastebėjo, jog viskas pasikeitė? Kad Stivenas pasikeitė? O galbūt ji tik apsimetė nepastebinti. Nusprendusi tos minties neįsileisti, Kristina paėmė televizoriaus pultelį. Ekranas nušvito; prie „Portlando žinių“ studijos stalo sėdėjo pora kalbančių galvų. Apačioje slinko ryškiai raudona naujienų juosta. RAŠYTOJAS STIVENAS LADLOU ŽUVO AUTOMOBILIO AVARIJOJE. Pakako vien perskaityti žodžius, bet kai ekrane pasirodė Stiveno veidas – portretas nuo paskutinės knygos viršelio, – Kristina susmuko ant sofos ir padidino garsą. – Policija teigia, kad Ladlou automobilis nuslydo nuo Aidų įlankos tilto ir nugrimzdo į ledinį vandenį. Įvykio priežastys dar tiriamos, bet manoma, kad dėl avarijos kaltas apledėjęs tiltas. Narai ištraukė kūną vos po vidurnakčio. Ladlou išgarsėjo detektyviniais romanais apie Kregą Čaildresą, pagal kelis sukurti sėkmingi veiksmo filmai. Ladlou gyveno Klir Harbore, Meine. Jo žmona Kristina liko našle. Pora buvo susituokusi aštuonerius metus, vaikų neturėjo. – Ne, – atitarė Kristina ir prasidėjus reportažui apie gaisrą bute Portlande išjungė televizorių. – Vaikų neturėjo. 23
Barbara Davis
Kas kam darbo? Žinoma, išgirsdavo klausimų. Nejaukių, įkyrių klausimų, į kuriuos nesumodavo, ką atsakyti. Dar be vaikų? Kiek laiko bandote pastoti? Negalvojate apie dirbtinį apvaisinimą? Nes jeigu galvojate, naujame moterų centre Portlande yra nuostabus gydytojas, jo darbo rezultatai neįtikėtini. Kristina niekada nesuprato, kodėl žmonės, ypač moterys, mano, kad visos jos lyties atstovės jaučia nenumaldomą poreikį palikti ateities kartoms savo kloną. Jeigu jos žinotų tai, ką žino ji, jeigu būtų mačiusios, ką matė ji, suprastų, kad yra ir baisesnių dalykų, kaip neturėti vaikų, – pavyzdžiui, prisidaryti vaikų, kuriais nesugebi pasirūpinti, ir įbauginti juos visam gyvenimui. Ji pakilo, nusinešė kavą į virtuvę ir įsistebeilijo pro langą virš plautuvės. Pradėjo snigti, snaigės tingiai leidosi it baltos plunksnelės. Trečia lapkričio savaitė, net ir Meine sniegui kiek ankstoka. Vadinasi, jis netrukus nutirps, tačiau matant, kaip storėja sniego sluoksnis terasoje, darėsi slogu. Stivenas dievino žiemas Naujojoje Anglijoje. Ar bent jau dievino pačią mintį, kaip užsidaro ilgiems, šaltiems mėnesiams ir skrebena studijoje aukštais langais, žvelgiančiais į jūrą. Jam patiko pats įvaizdis, norėjo, kad tokį jį matytų pasaulis. Nors Stivenui visada buvo svarbiausia įvaizdis. Jo karjera, namai ir netgi santuoka buvo sudėliota taip, kad primintų istoriją iš glamūrinio žurnalo puslapių. Tarsi tikro gyvenimo jam būtų negana. Gal tai paaiškina, kaip morge atsirado blondinė. Ir vis dėlto nebuvo jokių įrodymų, kad jie buvo užmezgę romaną. Galbūt Konelis teisus. Galbūt viskas kitaip, negu atrodo. Šiaip ar taip, detektyvas žodį tesėjo. Per žinias apie neatpažintą moters lavoną nebuvo užsiminta. Staiga Kristinos dėmesį patraukė automobilio durelių trinktelėjimas. Eismas Sakyklos akmens kelyje buvo menkas net ir sezono metu – daugiausia vietiniai su „Volvo“ ir „Subaru“, – bet po Darbo dienos, kai Klir Harboras ištuštėdavo, automobilių beveik nelikdavo. 24
Kai ateis niekada
Aišku, pasitaikydavo, kad turistai nekreipdavo dėmesio į ženklą PRIVATUS KELIAS ir atvažiuodavo juo iki galo. Apimta smalsumo Kristina nutapsėjo į svetainę, praskleidė užuolaidas ir sutriko pamačiusi, kad prie vartų stovi keli televizijos furgonai. Su milžiniškomis palydovinėmis antenomis jie panėšėjo į prasto mokslinės fantastikos filmo butaforiją. Kada, dėl Dievo, jie čia atsirado?