Kai ateina naktis by knygos.lt

...Jie keliavo daugelį dienų – iš pradžių lėktuvu, paskui traukiniu ir keltu, o dabar ir vėl traukiniu, nes jų kelionės tikslas buvo vieta pačiame pasaulio krašte, pačioje šiaurinės šalies šiaurėje... PETER CAMERON (Piteris Kemeronas, g. 1959 m.) – Niujorke gyvenantis ir kuriantis rašytojas, stiprus šiuolaikinės amerikiečių literatūros balsas. „Kai ateina naktis“ – septintasis P. Camerono romanas ir pirmoji lietuviškai pasirodanti jo knyga. Šiame romane rašytojas pina fantastikos, tikrovės ir grotesko elementus – jis kritikų pelnytai lyginamas su Europos magiškojo realizmo pirmtakais.

Bevardė amerikiečių sutuoktinių pora atvyksta į nuošalų Europos miestą, tikėdamasi įsivaikinti kūdikį ir taip nutraukti ilgus metus juntamą santykių įtampą. Kelioms dienoms vyras su moterimi apsistoja milžiniškame viešbutyje, alsuojančiame blėstančia praėjusių amžių šlove. Didžiulės menės, tušti dešimtviečiai restorano stalai, vienišas barmenas, visą parą prie baro pilstantis vietinį gėrimą – apleisto viešbučio erdvėje pora mėgins permąstyti savo ryšį ir pasiruošti lemtingam žingsniui. Tačiau visai netrukus viešbučio koridoriuose ima dėtis keisti dalykai. Vestibiulyje rymantis verslininkas primygtinai tvirtina pažįstąs amerikietį. Aplinkui ratus suka senyva, lokenos kailiniais vilkinti aktorė. Fone pasirodo du paslaptingi liūdni japonai. Viešnagė, turėjusi atsakyti į poros klausimus, privers suabejoti ne tik savo sprendimais, bet ir laiko bei tikrovės pojūčiu. Iš pasąmonės kylantys vaizdiniai ilgainiui ims įgauti vis baugesnius pavidalus. „Prieš akis iškyla Francas Kafka ir Stefanas Zweigas, vaizdavę šlovės netenkančią, save suryti pasirengusią Vidurio Europą bei prigimtinį absurdą, kylantį gimus šioje (ar bet kurioje kitoje) vietoje.“ – Ed Simon, The Millions

Peter CAMERON WHAT HAPPENS AT NIGHT Catapult, New York, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2020 by Peter Cameron © Indrė Lukoševičienė, viršelio dizainas, 2022 © Ema Bernotaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-653-7

Kai ateina naktis

P ir mas skyr i us

akaras užslinko bauginamai staigiai, tarsi kas būtų paskubomis nuleidęs užuolaidą po siaubingai nevykusio mėgėjiško spektaklio. Tada vyras pastebėjo, kad tamsa stojo visai ne dėl saulėlydžio, tiesiog traukinys nėrė į tankų mišką, už savęs palikdamas plynus sniego dengiamus laukus, per kuriuos važiavo visą popietę. Aukštos tankios eglės spietėsi išilgai bėgių, tarsi prie klasės lango besispaudžiantys vaikai, norintys pamatyti gatvėje nutikusią baisią nelaimę. Jo žmona sėdėjo ant sėdynės priešais jį; juodu buvo vieni nedidelėje medžiu iškaltoje senoviško traukinio kupė. Jau seniai ji žvelgė pro langą it užhipnotizuota tundros platybių, bet staiga atšlijo traukiniui įvažiavus į tamsų mišką, tarsi medžių šakos, brūkštelėjusios per vagono šonus, būtų galėjusios subraižyti veidą. Ji palietė peršinčią vietą ant skruosto, kur praėjusį vakarą buvo bjauriai nugremžta oda. Jie apsilankė miestelio, kuriame trumpam sustojo, turguje; nors buvo ne turistai, vis tiek prašaliečiai ir nekantravo pasijusti dalimi tos ar bet kokios kitos vietos, tegul tik vieną vakarą. Tai9

Peter Cameron

gi moteris tikėjosi rasti žavesio turguje, nes buvo pasiekusi tokį savo gyvenimo tašką, kai būtinai reikėjo įžvelgti ir pasimėgauti net menkiausiu viso ko žavesiu ar grožiu, tačiau šiame turguje žavesio nebuvo nė lašo, jame galėjai rasti tik žuvies, mėsos ir šakninių daržovių, bet žuvis neatrodė šviežia, mėsa tebuvo vien vidaus organai, smegenys, kojos, snukiai ir širdys, o daržovės vien tik žieminės, gumbai, stiebagumbiai ir kitokios bespalvės formos, žiauriai išplėštos iš savo šaltų žemės lovų. Nebuvo ten nei ryškiaspalvių pomidorų ar persikų piramidžių, nei bazilikų ar nasturtų puokščių, nei it brangakmeniai žibančių žuvų akių, nei marmurinių jautienos pjausnių. O tada tolumoje ji pastebėjo prekystalį su įspūdingomis šiltnamyje užaugintomis gėlėmis ir leidosi bėgti prie jo, beviltiškai trokšdama rasti ką nors, kas leistų nenusisukti nuo šio pasaulio visam laikui. Iš anksto pastebėjęs šią klastą vyras mėgino nukreipti ją į kitą taką tarp prekystalių, tačiau išsilaisvinusi ji pasileido prie ryškiaspalvio gėlių margumyno, trokšdama panardinti veidą į kvapnius ir švelnius žiedlapius, nusipirkti visą glėbį ir nešiotis lyg nuotaka, it rampų šviesų nutvieksta diva, bet priešais žuvų pardavėjo prekystalį ji paslydo ant užšalusios balos ir pargriuvusi ant žemės nusibrozdino skruostą ir delnus į drėgną žuvų atliekomis dvokiantį cementą. Tik tada, kai sutuoktinis ją pasivijo ir padėjo atsistoti, moteris suprato, kad gėlės plastikinės. Netgi ne iš šilko! Būtų palietusi, jeigu būtų šilkinės. Moteris vėl sutelkė dėmesį į knygą, kuri atversta gulėjo jai ant kelių. Šį seną Hju Volpolio romaną „Tamsus miškas“* ji rado eidama per geležinkelio stoties laukiamąjį, akivaizdžiai paliktą kito keleivio. Po kurio laiko stojus tamsai (arba į ją įva* Hugh Walpole (1884–1941) „The Dark Forest“ (čia ir kitur – vert. pastabos).

Kai ateina naktis

žiavus) ji vis dar skaitė, bet staiga pakėlė akis nuo knygos į tamsėjančius vagono langus ir paklausė, ar čia yra šviesa. Vagone šviesos užteko tik įžiūrėti, kad jos čia nėra. Aš nematau, atsakė vyras. Juk turėtų būti šviesa, nustebo ji. Taip, pritarė jis, išties turėtų. Nusivylusi ji atsiduso, nežinia, ar dėl šviesos stokos, ar dėl jo reakcijos į tai – jis nesuprato. Veikiausiai dėl abiejų priežasčių, ir dar daugiau. Jie keliavo jau daugelį dienų – iš pradžių lėktuvu, paskui traukiniu ir keltu, o dabar ir vėl traukiniu, nes jų kelionės tikslas buvo vieta pačiame pasaulio krašte, pačioje šiaurinės šalies šiaurėje, nelengvai pasiekiama. Jųdviejų kelionė priminė kelionę iš ankstesnio amžiaus, truko dienas, ne valandas, o žemė po kojomis atrodė didžiulė ir gyva, nuolat primenanti apie savo platybę. Dabar jau išties vakarėjo, ir tamsa stojo dėl saulės nebuvimo, o ne dėl to, kad ją kas nors užstojo. Abu stebėjo vaizdą pro langą. Moteris palietė savo atspindį lange, ką tik išryškintą tamsos kitapus. Pažvelk į mane, pasakė ji, kokia aš sunykusi. Dieve mano, sunykusi – kaip nekenčiu šito žodžio. Sunykęs, šakalas, puikybė. Nuotėkis ir... kokie ten dar žodžiai man nepatinka? Neseniai ji pradėjo šitaip elgtis: lyg niekur nieko užsiminti apie keistus, neva senus pomėgius ar požiūrius, apie kuriuos niekada nebuvo kalbėta. Kurie niekada anksčiau, kiek jam buvo žinoma, nė neegzistavo. Todėl nekreipdamas dėmesio į jos beprasmišką klausimą jis pasiteiravo, apie ką knyga. Kurį laiką ji nieko neatsakė, tik stebėjo savo atspindį, slenkantį per tamsų pušų tinklą. Apie ką? pagaliau ištarė. Kuria prasme? 11

Peter Cameron

Jis neatsakė, nenorėdamas nusileisti jos priešgyniavimui. Po akimirkos ji atsakė: apie karą. Kurį karą? Apie vieną iš pasaulinių karų, atsakė ji. Manau, apie pirmąjį. Jie apkasuose. Ir ką? Ką? Karas yra siaubinga. Blogai jau vien tai, kad turiu šią knygą skaityti, neversk manęs dar ir kalbėti apie tai. Gerai, sutiko jis. Atleisk. Ji pažvelgė į jį ir drąsa akimirksniu išgaravo. Nereikia, tarė ji. Nekvailiok. Tai aš atsiprašau. Tiesiog esu suirzusi, na, žinai... dėl visko. Suprantu, atsakė jis. Ir aš suirzęs. Dėl visko? Ne, atsakė jis. Ne dėl visko. Tiesiog, na, žinai... dėl to, kaip viskas bus. Arba nebus, atitarė ji. * Juodu užmigo ir vienu metu buvo pažadinti keisto pojūčio: ramybės. Traukinys sustojo. Už vagono lango, per stiklą aptraukusio jų iškvepiamo oro kondensato miglą buvo matyti platforma ir pastatas. Nė vieno žmogaus, jokio garso, tik langą iš lauko pusės kutenantys sniego šuorai. Vyras susimąstė apie šiltas jų iškvepiamo oro molekules, įkalintas prie šalto lango stiklo, jų sąjungą nebe juose ir nepriklausomą nuo jų. Turėtų būti čia. Ar čia ne pirmoji stotelė? Pirmoji, sutiko jis. Vadinasi, čia, tarė ji. 12

Kai ateina naktis

Nematau jokio ženklo, pasakė jis. Ir aš ne. Ji pratrynė netaisyklingą apskritimą aprasojusiame lange, bet nepamatė nieko, kas padėtų susivokti, tik didesnę medinės platformos dalį, tik vienintelį žibintą, atskiriantį kūgio formos sniego šėlsmą nuo jį supančios tamsos. Turėtų būti čia. Jis atsistojo ir atidarė vagono duris. Neik, paprašė ji. Bet juk čia turėtų būti toji vieta, pasakė jis. To negali būti, atšovė ji. Čia nėra tikra stotis. Nėra miesto, nieko. Tikriausiai tai tarpustotė. Tarpustotė? Taip, atsakė ji. Traukinys stabtelėjo, o ne sustojo. Jis žengė ant platformos, sujaukdamas tobulą sniego patalą. Jautėsi it barbaras. Bet tobulumas buvo sugriautas ir jis suprato turįs tęsti, nes vos įžiūrimas įtrūkimas ant nuostabaus porcelianinio puodelio nuvilia gerokai labiau nei tas pats puodelis, šukėmis pažiręs ant grindų. Todėl jis bėgiojo aplinkui vis didesniais ratais, kaip įmanydamas labiau žarstė į šalis sniegą ir tiek priartėjo prie platformos gale stovinčio pastato, kad galėjo įskaityti blunkančių dažų pėdsaką, atskleidžiantį jiems reikiamo miesto pavadinimą. Pasijutęs kvailai jis liovėsi šokinėti, staiga, stojus tylai ir ramybei, suvokė tamsoje už jo tūnant bauginantį įsipareigojimą. Traukinys. Atsisukęs išvydo šį iš lėto judant, taip lėtai, kad iš pradžių atrodė, jog už jo juda tamsa, paskui suprato, kad visgi traukinys, nes matė į priekį palinkusią ir pro vis dar atvertas duris žvelgiančią žmoną, jos blyškiame veide švietė tyli nuostaba, ir akimirką jam tai prilygo mirčiai, ko gero, taip turėtų jaustis žmogus, leisdamas mylimajam palikti šį pasaulį, bereikšmiu veidu tyliai išplaukti į sniego tamsą. 13

Peter Cameron

Bet impulsas gelbėti sėkmingai ištrynė tą vaizdinį, šūktelėjęs moteriai jis pasileido vytis vis labiau įsibėgėjantį traukinį, o ji stovėjo ir pro atviras duris mėtė jų krepšius tarsi per kažkokias gerai surepetuotos pratybas, ir visai prieš pat platformai pasibaigiant šoko tiesiai jam į glėbį. Traukinys nurūko į tamsą, jų vagono durys taip ir liko atdaros lyg išnarintas sparnas. Akimirką jis laikė ją glėbyje, spaudė arčiau ir stipriau nei kada nors pastaruoju metu. Paleidę vienas kitą nuėjo susirinkti krepšių, kurie atrodė meniškai išdėlioti tarsi akmenys ant sniegu padengtos į begalybę nusidriekusios platformos. Tada dar kurį laiką stovėjo dairydamiesi po tamsą. Negali būti, kad čia, ištarė ji. Jis parodė raides ant stoties sienos. Žinau, atsakė ji, bet negaliu patikėti. Čia nieko... Leisk, pažiūrėsiu iš priekinės pusės. Gal ten kas nors bus. Kas? Nežinau. Telefonas arba taksi. Taip, sutiko ji. O gal dar McDonald’s restoranas ir Holiday Inn viešbutukas. Ji karčiai nusijuokė ir jis pajuto, kad ji galutinai nusigręžė nuo jo, išsižadėjo taip, kaip matė ją išsižadant visų, kuriuos kadaise mylėjo, iš lėto, bet užtikrintai tolstančią ten, kur pyktis, nekantrumas ir panieka užgožia meilę. Ji atsitraukė nuo jo, paėjo iki platformos krašto, ir kurį laiką juodu tylėdami žvelgė vienas į kitą. Jis laukė norėdamas pamatyti, ar jos pyktis dar kyla, ar jau slūgsta; įtarė, kad ji per daug pavargusi ir neįstengs išlaikyti tokio liepsnojančio nuožmumo, ir neklydo – po akimirkos ji susvirduliavo ir ištiesusi ranką atsirėmė į metalinį turėklą. Ištiesęs ranką, aptemptą pūkinės striukės rankove, jis nu14

Kai ateina naktis

braukė sniego pagalvę nuo suolo, stovinčio prie stoties sienos. Prisėsk, pasiūlė. Ne. Einu su tavimi. Ne, sėskis. Gal tau šalta? Nori mano palto? Kitoje pusėje nieko nėra, tarė ji. Čia niekur nieko nėra. Nebūk juokinga, sudraudė jis. Sėskis. Aš tau ne šuo, atšovė ji. Bet prisėdo ant suolo. Tuojau grįšiu, tarė jis. Laukė, kad ji paprieštaraus, tačiau ji nieko nepasakė. Jis pasilenkė ir pabučiavo jos šaltą nubrozdintą skruostą. Tada nuėjo per platformą, aplink pastatą į kitą pusę, kur nieko nebuvo, ir nors jųdviejų kivirčas buvo tylus, jis jautėsi keistai sutrikęs – tarsi nakties gilumoje išėjęs iš pulsuojančios diskotekos: staigus triukšmo vakuumas ausį rėžė labiau nei pats triukšmas. Keli tamsūs lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai stojiškai kentė savo sniego dangą nedidelėje stovėjimo aikštelėje. Vienintelis kelias vedė į viską aplinkui čia supantį mišką. Niekur nebuvo nė ženklo gyvybės, tik medžiai, sniegas, tyla ir pusnyse snaudžiantys automobiliai. Tada įsižiebė vieno iš aikštelėje stovinčių automobilių lempos, pasigirdo užvedamas variklis. Tyla ir ramybė buvo tokia visuotinė, kad stebėti atgyjant automobilį buvo baugu: tas pats kas išvydus, kaip gintaro gabalėlyje sustingęs vabzdys išskleidžia sparnus ir nuskrenda. Ant sniegu padengto automobilio stogo sušvitęs baltas burbulas leido spėti, jog tai gali būti taksi. Atsidarė durelės ir vyras pamatė, kaip cigaretę prisidegęs vairuotojas į orą išmetė dar liepsnojantį degtuką, šis vartydamasis krito į sniegą ir užgeso. Vyras susivokė, kad tai jo pasirodymas pažadino automobilį iš snaudulio, tačiau vairuotojas niekuo neišsidavė, kad taip 15

Peter Cameron

ir buvo; rūkydamas cigaretę jis be jokio susidomėjimo žvelgė į stovėjimo aikštelę ir geležinkelio stotį. Taigi vyras nulipo žemyn mediniais laiptais ir nužingsniavo girgždindamas standžiai suplūktą stovėjimo aikštelės sniegą. Vairuotojas neparodė nė menkiausio ženklo, kad pastebėjo besiartinantį žmogų, nepažvelgė net tada, kai šis sustojo sniege išmintame siaurame takelyje, skiriančiame vieną automobilį nuo kito. Po akimirkos vairuotojas nuspriegė pusiau surūkytą cigaretę į sniegą vyrui prie kojų. Vyras suprato, kad pirmą žingsnį teks žengti jam pačiam. Sveiki, tarė, ar kalbate angliškai? Vairuotojas pažvelgė į jį su tokia smalsia nuostaba, tarsi niekada anksčiau nebūtų girdėjęs žmogaus kalbant. Ir kilstelėjo galvą. Ar kalbate angliškai? pakartojo vyras. Atrodė, kad jo kalba vairuotojui kelia juoką – pakikenęs jis prisidegė dar vieną cigaretę ir patenkintas užsitraukė dūmo. Dailiu batu apauta koja jis sniege nubrėžė puslankį. Visiškai sutrikęs vyras pažvelgė į šiltą automobilio kabiną ir išvydo du minkštus žaisliukus, Disnėjaus dalmatinus, už kaklo pakabintus ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Juos pamatęs vyras akimirksniu užmiršo paralyžiuojančias mintis, kad jis čia svetimas ir nepritampantis. Padrąsintas jis iš kišenės išsitraukė lapelį, ištiesė vairuotojui ir bakstelėjo į žodžius, tarsi tai nebūtų vienintelis užrašas. Borgarfjaroasysla Grand Imperial Hotel Furuhjalli 62

Kai ateina naktis

Kurį laiką vairuotojas neatsakė. Galbūt nė nepažiūrėjo į žodžius, gal nemokėjo skaityti – sunku pasakyti. Paskui keistai sklandžiai ištarė: Borgarfjaroasysla Grand Imperial Hotel. Ir parodė į vienintelį iš stovėjimo aikštelės vedantį kelią, kuris, it perspektyvos iliustracija, nusiaurėjo tolyn į mišką. Taip, žinau, atsakė vyras. Bet mes negalime eiti. Kokią sekundę patrepsenęs vietoje jis pamojavo pirštu ore: Eiti. Ne. Vairuotojas ir toliau linksmai jį stebėjo tylėdamas. Gūžtelėjęs pečiais parodė į vyro kojas, duodamas suprasti, kad eiti šis, akivaizdu, gali. Mano žmona, pasakė vyras. Ore tarp jųdviejų jis rankomis nubrėžė smėlio laikrodžio kontūrus, tai darydamas pagalvojo apie nualintą liesą savo žmonos kūną. Bakstelėjo pirštu į stoties pastatą. Mano žmona, pasakė. Mano žmona neiti. Vairuotojas linktelėjo rodydamas, kad suprato. Gūžtelėjęs pečiais patraukė dūmo, tarsi be žodžių sakydamas, jog šiame pasaulyje pasitaiko gerokai blogesnių dalykų, nei turėti tingią žmoną. Nuvešite mus? Vyras rankomis įsitvėrė įsivaizduojamo vairo ir jį pasukiojo. Tada parodė į vairuotoją. Jūs? Vairuotojas neatsakė. Gerai jums sumokėsiu, pasiūlė vyras. Iš palto kišenės išsitraukęs piniginę parodė vairuotojui. Vairuotojas nusišypsojo ir atkišo ranką. Nuvešite mus iki viešbučio? paklausė vyras. Vairuotojas linktelėjo ir kitos rankos pirštais patapšnojo ištiestą delną. Vyras atvėrė piniginę ir laikydamas ją taip, kad vairuotojas nepamatytų, kiek pinigų joje yra, ištraukė du banknotus. Vieną padavė vairuotojui. 17

Peter Cameron

Vairuotojas parodė į antrąjį banknotą. Atsivesiu žmoną, pasakė vyras. Jis vėl nubrėžė ore smėlio laikrodį ir parodė į stoties pastatą. Tada pamojavo antrąja kupiūra. Atiduosiu viešbutyje, pasakė. Vairuotojas linktelėjo. Vyras perbėgo per stovėjimo aikštelę. Paslydęs parkrito ant apsnigtų laiptų, prasiskėlė smakrą į platformos kraštą ir išvydo sniege besiskleidžiant raudoną dėmę. Nusimovęs pirštinę atsargiai persibraukė ranka žaizdą. Skaudėjo dantis, jis jautė šiltą sūrią kraujo srovelę burnoje. Atsistojus susvaigo galva ir jis akimirkai atsišliejo į stoties pastatą. Pasijutęs truputį geriau atsargiai apėjo aplink jį į kitą pusę. Moteris vis dar sėdėjo ant suolo. Ją iš lėto dengė sniego sluoksnis. Snigo taip gausiai, kad jau spėjo užkloti darkalą, kurį jo šokis paliko ant platformos, buvo matyti tik vaiduokliški jo siautulio pėdsakai. Moteris sėdėjo taip ramiai, kad akimirką vyras pamanė, jog ji mirusi, bet paskui išvydo iš jos praviros burnos kylant garą. Ji miegojo. Kurį laiką jis stovėjo ir stebėjo, kaip sniegas palengva leidžiasi ant jos, kaip šaltame ore kondensuojasi ir skleidžiasi jos iškvepiamas garas. Akimirkai pamiršo stovėjimo aikštelėje laukiantį taksi, pamiršo Borgarfjaroasysla Grand Imperial viešbutį. Pamiršo jų nelaimingą begalinę kelionę ir ją nukamavusią ligą. Ji sėdėjo atrėmusi galvą į stoties pastato sieną ir nuo sniego atsispindinti blausi šviesa lyg švelni ranka glostė jai veidą, sugrąžindama jam grožį, kurį liga buvo visiškai ištrynusi. Jis pamiršo viską, kurį laiką prisiminė tik savo meilę žmonai, o taip aiškiai prisiminęs vėl ją pajuto, ji užplūdo jį, ir staiga jis nebeįstengė suturėti viso šito staiga jį užliejusio mei18

Kai ateina naktis

lės jausmo. Jis išsiveržė iš jo ašaromis ir vyras puolė ant kelių priešais ją. * Borgarfjaroasysla Grand Imperial viešbučio vestibiulyje buvo tamsu, jis priminė urvą, nes prieblandoje negalėjai įžiūrėti sienų. Jiems teko pereiti per plačius vingriais nesibaigiančiais raštais išmargintus kilimus, kad pasiektų registratūrą, kuri nelyginant altorius stūksojo tolimajame milžiniškos salės gale, priešais paradines sukamąsias duris. Jauna tarnybinę uniformą vilkinti moteris stovėjo prie aukšto medinio registratūros stalo, ant kurio tupėjo du milžiniški bronziniai grifonai, laikantys snape po žibintą iš metalo ir vitražinio stiklo. Tarnautoja nejudėdama stovėjo tarp lempų ir ramiai žvelgė prieš save. Atrodė lygiai taip pat klaikiai negyva, kaip ir ją iš šonų saugančios būtybės. Žygis per vandenyno platybes primenantį viešbučio vestibiulį buvo jų kelionės pabaiga. Vyras ir moteris praėjo pro nedidukes baldų saleles, fotelius, sustatytus aplink neaukštus apskritus staliukus. Tik tada, kai juodu sustojo tiesiai priešais registratūros stalą, tarnautoja nuleido jiems virš galvų į tuštumą įsmeigtas akis ir, regis, pagaliau išvydo priešais ją stovinčius išvargusius keliautojus. Sveiki atvykę į Borgarfjaroasysla Grand Imperial viešbutį, pasveikino ji. Nenusišypsojo. Ačiū, atsakė vyras. Esame užsisakę kambarį. Jūsų pavardė? Jis pasakė tarnautojai savo pavardę. 19

Peter Cameron

A, taip, tarė ji. Laukėme jūsų. Ar patogiai atvykote? Kelionė buvo sunki, atsakė vyras. Taip nutinka dažnai, pastebėjo tarnautoja. Jūsų pasai? Vyras ištiesė dokumentus, jie buvo kruopščiai apžiūrėti ir sugrąžinti jam. Tada tarnautoja pasisuko ir nužvelgė milžinišką lentyną su mažais skyreliais, kurių kiekviename gulėjo po didžiulį raktą. Ji ištiesė ranką ir nuo viršutinės lentynėlės paėmė raktą. Atsisukusi į juos ant registratūros stalo padėjo didelį geležinį raktą, pritvirtintą prie sunkaus, kutu papuošto medaliono. Penki šimtai devynioliktas, pasakė ji. Kambaryje gali būti vėsoka, bet jeigu atsuksite radiatorius, turėtų greitai sušilti. Šiuo metu šveicoriaus nėra, bet jeigu paliksite krepšius, jis atneš jums juos vėliau. Manau, nusinešiu juos pats, atsakė jai vyras. Moteris prie registratūros stalo tarė: Baras dirba visą parą. Ji parodė į tolimąjį milžiniško laukiamojo galą, kur pro stiklinių karoliukų užuolaidą prasiskverbė blausi raudona šviesa. Deja, virtuvė jau uždaryta. Nėra jokio maisto? perklausė vyras. Deja, ne. Na, gal kokių užkandžių gausite bare. Aš noriu tik miego, ištarė moteris. Eime. Tu nealkana? nustebo vyras. Aš tik noriu į lovą, pakartojo ji, pabrėždama kiekvieną žodį, tarsi tai ji, o ne prie registratūros stalo stovinti tarnautoja kalbėtų svetima kalba. Atsidusęs vyras paėmė nuo stalo sunkų raktą ir pakėlė jų krepšius. Apsidėje už registratūros per tamsią pastato šerdį aukštyn kilo didžiuliai sraigtiniai laiptai, o jų centre ant lynų kabėjo mažutis liftas su metaliniais pinučiais. 20

Kai ateina naktis

Vyras atvėrė išorines ir vidines duris. Mažutėje kabinoje vietos tebuvo vyrui, moteriai ir jų krepšiams, o dėl ankštumo teko stovėti taip arti vienam kito, kad jie kone lietėsi. Jų kambarys buvo viršutiniame, penktajame, aukšte, ir iš kiekvieno aukšto pro įmantriai išraizgytus lifto pinučius jiems praslenkant pro šalį skverbėsi blausi auksinė šviesa, o subtilus šešėlių raštas ant jų veidų tai išryškėdavo, tai vėl išblukdavo. Keista, bet tamsi ir niauri viešbučio didybė jų kambario nepalietė, jis buvo didelis ir negausiai apstatytas. Sienos išklijuotos netikromis plastikinėmis plytomis, o grindis dengė aukso spalvos gauruotas kilimas, trikdančiai gurgždantis jiems po kojomis. Kambaryje, kaip registratorė ir perspėjo, buvo labai šalta. Numetusi krepšius moteris prisėdo ant lovos. Kurį laiką ji sėdėjo sustingusi ir įsistebeilijusi į netikrų plytų sieną. Vyras, kurį laiką ją stebėjęs, paklausė: Kaip jautiesi? Atplėšusi akis nuo sienos ji atvirto aukštielninka ant lovos ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Gerai, ištarė, nors ir mirštu. Bet mes atvykome, tarė jis. Argi tai nieko nereiškia? Po akimirkos ji ištarė: Ar nori, kad gyvenčiau? Ką? nesuprato jis. Aišku, kad noriu. Tikrai? Taip, patikino jis. Man regis, tavimi dėta, aš nenorėčiau, pasakė ji. Žinoma, kad noriu, pakartojo jis. Manau, norėčiau, kad mirtum. Jeigu būčiau tu. O aš noriu, kad pasveiktum. Kad gyventum. Galbūt iš tiesų tu to nori, tarė ji. Bet man tai atrodo keista. Kodėl? Matau, kuo tapau, patikino ji. Kaip elgiuosi. Kokia esu. Jis prisėdo šalia jos ant lovos, pabandė apkabinti, priglausti 21

Peter Cameron

ją prie savęs, bet jos kūnas liko tiesus ir įsitempęs. Jis paglostė jai ranką, kuri atrodė ne storesnė už kaulą po drabužių sluoksniais. Žinoma, tu esi tokia, kokia esi, pasakė. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienam taip būtų. Bet jeigu pasveiksi, nebebūsi. O jeigu ne? Kas – ne? Nepasveiksiu? Jeigu atgausiu sveikatą, bet neatgausiu savo... savo... Ko? Savo... nežinau. Na, žinai – savęs. Savo joie de vivre*. Ji dusliai nusijuokė. Žinoma, kad atgausi, pasakė jis. Kaip kitaip? Aš manau, kad jis gali būti pražuvęs, pasakė ji. Atleisk, atsiprašė, nenorėjau tokia tapti. Esi išsekusi, pasakė jis. Bet mums pavyko. Esame čia. Dar nejaučiu, pasakė ji. Ar tu jauti? Taip. Gal pajusčiau, jeigu nusiprausčiau. Tai visada padeda, tiesa? Bent jau man padeda. Pakilusi nuo lovos moteris atidarė vonios kambario duris. Įjungė šviesą. Kambarys buvo labai didelis ir visas rožinis. Rožiniai keraminiai klozetas ir praustuvė, didžiulė vonia – taip pat, visos grindys ir sienos išklijuotos rožinėmis plytelėmis. Netgi lubos buvo rožinės. Koks mielas rožinis vonios kambarys, pareiškė ji. Tik pažvelk, kokia milžiniška vonia. * Gyvenimo džiaugsmo (pranc.).

Kai ateina naktis

Gali maloniai joje išsimaudyti, tarė vyras. Ilgai pasimėgauti karšta vonia. Taip, sutiko moteris. Ilgai pasimėgauti karštu vandeniu šioje rožinėje vonioje. Ji įėjo į vonią ir užsidarė. * Perėjęs per didžiulį it laukas gurgždantį kilimą vyras atsiklaupė priešais radiatorių. Melsdamasis pasuko rankenėlę. Ši akimirkai užstrigo, bet paskui pasidavė ir pro senovinį bakelito vožtuvą ėmė veržtis garas lyg dūmai iš traukinio variklio nebyliame filme. Susiviję radiatoriaus viduriai suburbuliavo tarsi žmogaus, kurį tuoj supykins. Uždėjęs ranką šiurkščia delno oda pajuto palengvėle šylant. Neatitraukė rankos tol, kol pajuto deginimą. Atsistojęs jis apėjo kambarį ir užtraukė sunkias užuolaidas ant šąlančių tamsių langų, tada abipus lovos įjungė lempas su mažyčiais rausvais šilkiniais gaubtais. Grįžęs atgal prie durų išjungė palubėje spiginančią lempą ir kambarys pasirodė beveik šiltas, beveik jaukus. Jis vėl atsisėdo ant lovos, kuri buvo užtiesta slidaus auksaspalvio kiltinio audinio lovatiese, ir pasiklausė vonioje besimaudančios žmonos, vildamasis išgirsti ką nors, iš ko galėtų spręsti, kaip ji laikosi, bet nieko neišgirdo. Po, regis, begalinio laiko tarpo durys atsidarė ir pasirodė ji, vilkinti tik ilgus šilkinius apatinius, kokius abu pradėjo vilkėti po drabužiais atvykę į šį šaltą kraštą. Drėgnus plaukus buvo suėmusi ir susirišusi į uodegėlę. Jos plaukai ataugo gerokai tankesni, nei buvo anksčiau, prieš chemoterapiją – vienintelis tų nuodų gėris, sakydavo ji. Atrodė labai švari, gaivi, įraudusi ir kone sveika. 23

Peter Cameron

Sustojusi prie lovos pažvelgė į jį keistai, beveik droviai. Įjungiau šildymą, pasakė jis. Parodė į šnypščiantį radiatorių. Turėtų sušilti. Gerai, tarė ji. Ačiū. Jis nutraukė auksaspalvę lovatiesę atidengdamas baltas pagalves ir antklodes. Tarsi odos sluoksniai, pagalvojo jis, dengia vienas kitą, o kažkur giliai po jais kaulai, kraujas. Patapšnojo atidengtą vietą be antklodės. Gulkis, pakvietė. Ne, atsakė ji. Šalta, pasakė jis. Matė neryškius jos spenelių kontūrus po lygiu apatinių šilku. Juk tau šalta. Gulkis. Ne. Palauk. Kas negerai? Viskas gerai, atsakė ji. Pasilenkusi ji palietė jam veidą. Nejaugi nesupranti? Mes čia. Mums pavyko. Todėl viskas gerai. Viskas labai gerai. Tai, ko norėjome, ko siekėme ir dėl ko kentėjome, tai, ko manėme niekada negausiantys, kuo manėme nesidalysiantys, netrukus bus mūsų. Aš apstulbusi. O tu ne? Viskas dar gali pablogėti, atsakė vyras. Nenoriu prisišaukti nelaimės. Ne, nesutiko ji. Taip negalvok. Dabar jau patikėk. Tikiu, pasakė jis. Anksčiau netikėjau, tačiau dabar tikiu. Aš myliu tave, tarė moteris. Ir esu dėkinga. Žinau, kartais tai pamirštu, bet tikrai esu dėkinga. Dėkinga už viską, ką tu dėl manęs padarei. Ne tik dabar, ne tik už tai – už viską. Nuo pat pradžių. Aš myliu tave, pasakė jis. Ir aš tave myliu, patikino ji. Ar atsigulsi dabar su manimi? Ar atsigulsi ir apkabinsi mane? 24