R omana s
Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė Eilėraščius vertė Vidas Morkūnas
Vilnius, 2020
Prologas 1976 lapkritis – Seneli, papasakok apie savo motiną. Jis ilgokai tylėjo ir glostė mano plaukus. Pamaniau, kad senelis manęs neišgirdo. – Ji buvo graži. Tamsių plaukų, o akys žalios, kaip tavo. – Ar tu jos ilgiesi? – Iš mano akių pasruvo ašaros. Jo petys po mano skruostu sudrėko. Labai ilgėjausi mamos. – Jau nebe, – nuramino senelis. – Kodėl? – Staiga mane apėmė pyktis. Kaip jis galėjo ją išduoti? Juk senelio pareiga – ilgėtis prosenelės. – Todėl, kad ji tebėra su manimi. Po tokių žodžių dar gailiau pravirkau. – Ša, Ene. Nurimk. Nurimk. Jei verksi, neišgirsi. – Ko neišgirsiu? – nurijau ašaras ir savo sielvartą trumpam pa miršau. – Vėjo. Jis dainuoja. Pralinksmėjau, kilstelėjau galvą ir pamėginau išgirsti, ką girdėjo mano senelis. – Negirdžiu jokios dainos, – pareiškiau. – Paklausyk atidžiau. Galbūt jis dainuoja tau. – Vėjas stūgavo ir beldė į mano kambario langą. – Girdžiu vėją, – prisipažinau klausydamasi stūgavimo. – Bet nepasakyčiau, kad jo daina būtų graži. Jis ne dainuoja, o staugia. – Galbūt vėjas taip stengiasi atkreipti tavo dėmesį. Galbūt jis nori tau pasakyti ką nors svarbaus, – sumurmėjo senelis. 9
Amy Harmon
– Galbūt vėjas nenori, kad liūdėčiau? – bandžiau spėlioti. – Taip. Būtent. Kai buvau mažas, maždaug tavo amžiaus, taip pat labai liūdėjau. Tada man kažkas pasakė, kad viskas bus gerai, nes vėjas jau žino. – Ką žino? – paklausiau sutrikusi. Šiltu, užburiančiu balsu senelis man padainavo vienos dainos eilutę. Niekada anksčiau negirdėjau jo taip dainuojant. – Jie neužmirš jo niekada, Nei vėjai, nei banga šilta. Staiga senelis liovėsi dainavęs, tarsi nežinotų tolesnių žodžių. – Ko neužmirš? – nepasidaviau. – Visų anksčiau gyvenusių žmonių. Vėjai ir bangos jau žino, – ištarė jis tyliai. – Ką žino? – Viską. Vėjas, kurį dabar girdi, yra tas pats, kuris visada pūtė. Lietus, lyjantis dabar, visada buvo toks pat. Viskas kartojasi, tarsi suktųsi milžiniškas ratas. Vėjas ir bangos buvo iš pat pradžių. Ir akmenys, ir žvaigždės. Tačiau akmenys nekalba, o žvaigždės yra per nelyg aukštai, kad pasakytų mums, ką žino. – Jos negali mūsų matyti. – Ne. Turbūt negali. Tačiau vėjas ir vanduo žino visas Žemės paslaptis. Jie matė ir girdėjo viską, ką kas nors kada nors yra pasakęs ar padaręs. Jei klausysi, jie tau papasakos visas istorijas ir sudainuos visas dainas. Išgirsi apie kiekvieną bet kada gyvenusį žmogų, apie begalės žmonių gyvenimus. Tų istorijų yra nesuskaičiuojama dau gybė. – Ar jie žino mano istoriją? – paklausiau priblokšta. – Taip, – sušnabždėjo senelis, atsiduso ir man nusišypsojo. – Ir tavo? – O, taip. Mūsų istorijos glaudžiai susijusios, brangioji Ene. Tavo istorija ypatinga. Galbūt ją pasakoti teks visą gyvenimą, mūsų abiejų gyvenimą. 10
1
EFEMERIJOS „Et, neliūdėk“, jis tarė, „Nors mes dabar pavargę, juk laukia kitos meilės; Ilgos, kantrios valandos meilės ir neapykantos. Prieš mus – amžinybė; mūsų sielos Sutvertos mylėti ir nuolat atsisveikinti.“ – W. B. Yeats 2001 birželis Sakoma, kad Airiją kūrė daugybė istorijų. Elfai ir kiti tautosakos personažai apsigyveno šioje šalyje daug anksčiau už anglus ar net Patriką ir kunigus. Mano senelis, Ouinas Galaheris, labai vertino istorijas, ir mane išmokė jas vertinti, nes kaip tik legendos ir sakmės padeda išsaugoti protėvių atminimą, kultūrą ir istoriją. Savo prisi minimus mes paverčiame istorijomis. Antraip jos tiesiog dingsta. O kai nelieka istorijų, nelieka ir žmonių. Dar vaikystėje mane pakerėjo praeitis. Labai norėjau sužinoti apie žmones, gyvenusius anksčiau už mane. Galbūt taip nutiko todėl, kad anksti sužinojau apie mirtį ir patyriau netektį. Tada pagalvojau, kad manęs kada nors taip pat nebebus ir niekas ne prisimins, kad gyvenau. Pasaulis mane pamirš. Žemė ir toliau suksis aplink savo ašį, nusipurtydama nuo savęs tuos, kurie ja vaikščiojo, atsikratydama senų gyventojų, kad atsirastų vietos naujiems. Kad žmonių gyvenimai prasidėdavo ir baigdavosi, bet 11
Amy Harmon
jų niekas neprisiminė, man atrodė didžiausia tragedija, kokia tik gali būti. Ouinas gimė Leitrimo grafystėje 1915 metais, likus devyniems mėnesiams iki garsiojo Velykų sukilimo*, po kurio Airija amžiams pasikeitė. Jo tėvai, mano proseneliai, žuvo per tą sukilimą. Ouinas liko našlaitis nepažinęs nė vieno jų. Mudu su seneliu ištiko toks pat likimas – abu tapome našlaičiais vaikystėje, jo netektis atsiliepė ma najai, mano netektis virto jo netektimi. Man tebuvo šešeri, kai nete kau tėvų. Buvau maža, tyli, bet labai lakios vaizduotės mergaitė. Tada mano gyvenime atsirado Ouinas. Jis mane išgelbėjo ir užaugino. Kai man sunkiai sekdavosi išreikšti mintis žodžiais, senelis pa duodavo popieriaus lapą, rašiklį ir sakydavo: – Jei negali ištarti žodžių, užrašyk juos. Tuomet jie ilgiau išliks. Užrašyk visus savo žodžius, Ene. Užrašyk ir atiduok kam nors, kad vėliau sklistų į pasaulį. Taigi padariau, kaip jis liepė. Tačiau ši istorija bus visiškai kitokia, nei mano anksčiau papa sakotos ar parašytos. Tai – mano šeimos istorija, išausta iš mano praeities medžiagos, įsirėžusi į mano DNR, išdeginta mano atmin tyje. Ji prasidėjo – jei apskritai esama pradžios – tuomet, kai mano senelis merdėjo.
h – Mano stalas su rakinamu stalčiumi, – pasakė senelis. – Žinau, – atšoviau susierzinusi, tarsi būčiau bandžiusi įsilaužti į tą stalčių. Iš tikrųjų nieko apie jį nenutuokiau. Ouinui priklau sančiame Bruklino rausvo smiltakmenio name gyvenau neilgai, * Ginkluotas sukilimas Airijoje prieš britų valdžią, įvykęs per Velykų savaitę, 1916 m. balandžio mėn. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos) 12
Ką žino vėjas
o „seneliu“ jį vadindavau itin retai. Jis man buvo tik Ouinas ir jo rakinami stalčiai man nė kiek nerūpėjo. – Nebūk įžūli, mergaite, – subarė mane Ouinas. Tuos žodžius girdėdavau itin dažnai. – Mano raktų žiede yra raktelis, pats ma žiausias. Gal galėtum atnešti? Atnešiau jį ir seneliui liepus išėmiau iš stalčiaus jame saugomus daiktus: daugybės tvarkingai sudėtų ir perrištų laiškų ryšulį, didelį rudo popieriaus voką. Žvilgtelėjau į laiškus ir pamačiau, kad nė vie nas jų neatplėštas. Kiekvieno kampe užrašyta data. Daugiau nieko. – Paduok man tą rudo popieriaus voką, – liepė Ouinas nepa keldamas galvos nuo pagalvės. Pastarąjį mėnesį senelis taip nusilpo, kad beveik neišlipdavo iš lovos. Padėjau laiškus į šalį, paėmiau voką ir grįžau pas jį. Atplėšiau voką ir atsargiai apverčiau. Iš jo ant lovos išslydo krūva palaidų nuotraukų ir knyga odiniais viršeliais. Paskutinė išriedėjo varinė saga – apvali, sena, nutrinta. Paėmiau nepavojingą daiktą ir pačiupinėjau. – Kas čia, Ouinai? – Ši saga priklausė Šonui Makdiarmadai*, – ištarė senelis gergž džiančiu balsu, jo akys žibėjo. – Garsiajam Šonui Makdiarmadai? – Taip, jam, vieninteliam. – O kaip tu ją gavai? – Jis pats man ją davė. Apversk. Matai? Kitoje pusėje išraižyti jo inicialai. Pakėliau sagą į šviesą, pasukiojau šiaip ir taip. Ir iš tikrųjų, ant subraižyto paviršiaus pamačiau neryškią raidę „Š“, o šalia jos „Mak“. * Šonas Makdiarmada (Sean Mac Diarmada, 1883–1916) – airių politinis veikėjas, vienas Velykų sukilimo vadovų, sušaudytas po sukilimo. 13
Amy Harmon
– Ši saga buvo ant jo švarko, – pradėjo pasakoti Ouinas, bet aš tą istoriją žinojau. Daug mėnesių pasinėrusi į tyrinėjimus stengiausi pajausti Airijos istorijos dvasią, nes kaip tik tuo metu rinkau me džiagą romanui. – Išvakarėse prieš sušaudymą už dalyvavimą sukilime Šonas išraižė savo inicialus ant kelių švarko sagų bei monetų ir atidavė saugoti savo merginai, Minai Rjan, – pasakiau pagarbiai rankoje laikydama mažąjį istorijos liudijimą. – Teisingai, – pritarė Ouinas, jo lūpose šmėkštelėjo šypsenėlė. – Jis buvo kilęs iš Leitrimo grafystės, kurioje aš gimiau ir užaugau. Šonas keliavo po šalį kurdamas Airijos respublikonų brolijos* po skyrius. Dėl jo mano tėvai įsitraukė į judėjimą. – Neįtikėtina, – tyliai ištariau. – Tau vertėjo patvirtinti šios sagos autentiškumą ir kur nors saugiai padėti. Ji dabar brangiai kainuotų. – Dabar saga yra tavo, brangioji Ene. Pati nuspręsk, ką su ja daryti. Tik pažadėk, kad neatiduosi tokiam žmogui, kuris nesupras jos vertės. Pažvelgiau seneliui į akis. Sagos sukeltas jaudulys užgeso nespė jęs įsiliepsnoti. Senelis atrodė labai pavargęs ir senas, bet aš dar ne buvau pasirengusi išlydėti jo amžinojo poilsio. Dar ne. – Nežinau... ar aš pati suprasiu, – sušnabždėjau. – Ką suprasi? – Jos reikšmę ir vertę. – Norėjau, kad senelis kalbėtų, išliktų bud rus, tad stengiausi kuo nors užpildyti tuštumą, atsivėrusią manyje, matant jo nuovargį. – Skaičiau apie Airiją, įvairių žmonių biogra fijas, dokumentus, dienoraščių rinkinius. Šešis mėnesius dirbau ti riamąjį darbą. Mano galvoje susikaupė labai daug informacijos, bet nežinojau, ką su ja veikti. Istorija po 1916 metų Velykų sukilimo * Airijos respublikonų brolija – slapta organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą Airijos demokratinę respubliką, veikusi 1858–1924 m. 14
Ką žino vėjas
iškraipyta, ji – tarsi įvairių nuomonių ir kaltinimų kratinys. Nema tyti sutarimo. Ouinas nervingai ir niūriai nusijuokė. – Tokia, brangioji, yra Airija. – Iš tikrųjų? – Mane tai nuliūdino ir net pribloškė. – Daug nuomonių, mažai aiškumo. Tačiau net visos pasaulio nuomonės sudėtos kartu negali pakeisti praeities. – Ouinas atsiduso. – Nežinau, kokią istoriją papasakosiu. Susidarau vieną nuomo nę, bet tuoj pat ją pakeičiu kita. Jaučiuosi bejėgė. – Airijos žmonės jautėsi taip pat. Tai – viena priežasčių, dėl ku rios išvykau. – Senelio ranka apčiuopė knygą nusitrynusiais odiniais viršeliais ir ją paglostė taip, kaip glostydavo mano galvą vaikystėje. Abu tylėjome paskendę mintyse. – Ar tau jos trūksta? Ar tau trūksta Airijos? – paklausiau. Apie tai niekada nesikalbėdavome. Mano gyvenimas – mūsų bendras gyveni mas – bėgo Amerikos mieste, tokiame pat gyvame ir energingame, kaip mėlynos Ouino akys. Nedaug žinojau apie senelio gyvenimą iki man gimstant, jis vengė pasakoti. – Man trūksta jos žmonių, kvapo, žalių laukų, jūros ir amži numo. Airija... amžina. Ji nedaug pasikeitė. Nerašyk knygos apie Airijos istoriją, Ene. Tokių knygų yra daug. Parašyk meilės istoriją. – Man vis tiek reikia žinoti kontekstą, – paprieštaravau šypsodamasi. – Taip. Reikia. Tačiau tegu istorija neužgožia anksčiau gyvenusių žmonių. – Ouinas paėmė vieną nuotrauką iš krūvos ir drebančiais pirštais pakėlė prie akių, kad galėtų aiškiau matyti. – Kartais gyve nime neišvengiamai tenka patirti širdies skausmą, kartais kas nors pavagia vyrų sielas, o likę be jų jie priversti amžinai klajoti ir ieškoti to, ką prarado, – murmėjo senelis, tarsi cituodamas kadaise girdėtus žodžius, dabar sklindančius iš jo vidaus. Jis padavė man nuotrauką. 15
Amy Harmon
– Kas čia? – paklausiau spoksodama į moterį, niršiai žvelgiančią iš nuotraukos. – Čia – tavo prosenelė Enė Finegan Galaher. – Tavo motina? – paklausiau. – Taip, – tyliai ištarė jis. – Aš į ją panaši, – pasakiau nudžiugusi. Dėl dėvimų drabužių ir šukuosenos moteris atrodė egzotiškai, užsienietiškai, tačiau jos veidas, žvelgiantis pro dešimtmečius, buvo toks pat kaip mano. – Taip. Panaši. Labai, – patvirtino Ouinas. – Ji truputį įsitempusi, – pastebėjau. – Anuomet mes nesišypsojome. – Niekada? – Ne, – jis sukikeno. – Kartais nusišypsodavome, bet tik ne fo tografuodamiesi. Stengėmės atrodyti oresni, nei iš tikrųjų buvome. Visi norėjo būti revoliucionieriai. – Ar čia mano prosenelis? – parodžiau į vyrą, stovintį nuotrau koje šalia Enės. – Taip. Mano tėvas, Deklanas Galaheris. Pageltusioje nuotraukoje Deklanas Galaheris tryško jaunyste ir veržlumu. Jis man iškart patiko, tačiau staiga mano krūtinę pervėrė skausmas. Supratau, kad prosenelio nebėra, niekada jo nepažinsiu. Ouinas man padavė kitą nuotrauką. Joje buvo jo motina, tėvas ir dar vienas vyras, kurio neatpažinau. – Kas jis? – Nepažįstamasis buvo apsirengęs kaip Deklanas. Lai kydamasis oficialaus aprangos kodo, jis vilkėjo trijų dalių kostiumą, prie jo priderintą liemenę, kurios kraštas kyšojo iš po švarko atlapų. Rankas vyras buvo susikišęs į kišenes, plaukai glotniai sušukuoti atgal, paliekant rūpestingai sušiauštas bangas, šonuose trumpesni, viršugalvyje ilgesni. Tik kokie jie buvo – juodi ar rudi negalėjau pasakyti. Kakta truputį suraukta, tarsi jam nepatiktų, kad jį kažkas fotografuoja. 16
Ką žino vėjas
– Čia daktaras Tomas Smitas, geriausias mano tėvo draugas. Mylėjau jį beveik taip pat, kaip tave myliu. Jis man atstojo tėvą, – pasakė Ouinas tyliai, sumirksėjo ir užsimerkė. – Iš tikrųjų? – paklausiau nustebusi, pakelta intonacija. Senelis man niekada apie šį žmogų nepasakojo. – Kodėl man neparodei šių nuotraukų anksčiau? Nė vienos jų nemačiau. – Jų yra daug, – sumurmėjo Ouinas nepaisydamas mano klausi mo, tarsi taupydamas energiją, kurią išeikvotų aiškindamas. Paėmiau iš krūvos kitą nuotrauką. Joje pamačiau Ouiną, kai jis buvo mažas berniukas – jis stovėjo plačiai atsimerkęs, strazdanotu veidu, glotniai sušukuotais plaukais, mūvėjo trumpas kelnes, ilgas kojines, vilkėjo liemenę ir trumpą kostiumo švarkelį, rankose laikė kepurę. Už Ouino, padėjusi ant jo pečių rankas, stovėjo moteris sučiaupusi lūpas. Ji galėjo būti graži, bet atrodė atsargi, tarsi bijotų šypsotis. – Kas ji? – Mano senelė, Brigida Galaher. Mano tėvo motina. Aš ją vadi nau močiute. – Kiek tau šioje nuotraukoje metų? – Šešeri. Močiutė tąkart buvo manimi nepatenkinta. Aš nenorė jau fotografuotis be kitų šeimos narių, bet ji reikalavo, kad nuotrau koje būtume tik mudu. – Kas čia? – Paėmiau kitą nuotrauką. – Papasakok. Tavo moti na? Jos plaukai ilgesni. Ir daktaras. Tiesa? – Spoksojau į nuotrau ką, o mano širdis virpėjo. Tomas Smitas žiūrėjo iš viršaus į moterį, stovinčią šalia jo. Regis, jis niekaip negalėjo jai atsispirti. Jos akys nudelbtos žemyn, lūpos paslaptingai šypso. Jie nesusiglaudę, bet aiškiai jautė vienas kitą. Nuotraukoje be jų nieko daugiau nebuvo. To meto nuotrauka buvo neįprastai atvira. – Ar Tomas Smitas... buvo įsimylėjęs Enę? – paklausiau užsikirs dama. Staiga man pritrūko oro. 17
Amy Harmon
– Ir taip... ir ne, – tyliai atsakė Ouinas. Pažvelgiau į jį rūsčiai. – Koks čia atsakymas? – pasipiktinau. – Teisingas. – Bet ji buvo ištekėjusi už tavo tėvo. O juk sakei, kad daktaras buvo geriausias Deklano draugas. – Taip, – atsiduso Ouinas. – Oho! Tai galėtų būti istorija, – nudžiugau. – Taip. Galėtų būti, – sušnabždėjo Ouinas ir užsimerkė. Jo lūpos drebėjo. – Nuostabi istorija. Kai žiūriu į tave, negaliu jos pamiršti. – Bet juk tai puiku, ar ne? – paklausiau. – Puiku ką nors prisiminti. – Puiku ką nors prisiminti, – sutiko senelis ir tuoj pat jo veidą iškreipė grimasa. Jis sugriebė apklotą. – Kada paskutinį kartą gėrei vaistus nuo skausmo? – paklau siau karčiai, numečiau nuotraukas ir puoliau į vonią, kur ant spintelės stovėjo piliulių indelis. Nerimaudama iškračiau į delną vieną piliulę, pripyliau stiklinę vandens ir grįžusi pas Ouiną pa kėliau jo galvą, kad lengviau nurytų vaistą. Dar anksčiau siūliau seneliui atsigulti į ligoninę, kad juo pasirūpintų specialistai, bet jis pageidavo likti namie su manimi. Visą gyvenimą Ouinas pralei do ligoninėse rūpindamasis sergančiais ir mirštančiais žmonėmis. Kai prieš šešis mėnesius seneliui buvo diagnozuotas vėžys, jis ra miai atsisakė bet kokio gydymo. Ašarodama ir nerišliai murmė dama įtikinėjau jo to nedaryti, nusileidau tik tada, kai jis patikino skausmą pakelsiąs. – Turi grįžti, mieloji Ene, – ištarė jis luktelėjęs, vaisto paveiktas balsas nuskambėjo svajingai ir švelniai. – Kur? – paklausiau apsunkusia širdimi. – Į Airiją. – Grįžti? Aš juk ten niekada nebuvau. Gal pamiršai? 18
Ką žino vėjas
– Man taip pat reikia grįžti. Ar mane nuveši? – paklausė jis ne aiškiai, nukąsdamas žodžius. – Visą gyvenimą norėjau su tavimi nuvykti į Airiją, – sušnabždė jau. – Pats žinai. Kada keliausime? – Kai numirsiu, nuvežk mane tenai. Mano krūtinę pervėrė aštrus, kaustantis fizinis skausmas. Sten giausi jį įveikti, nuslopinti, bet jis augo lyg Medūzos plaukai ir su siraičiusiomis garbanomis, šovęs aukštyn pro mano akis, išsiliejo šlapiais upeliais. – Neverk, Ene, – ramino mane Ouinas silpnu balsu. Iš visų jėgų tramdžiau ašaras, kad tik apsaugočiau jį nuo liūdesio. – Kitos už duoties nėra. Kai numirsiu, nuvežk mano pelenus į Airiją ir išpilk Gilo ežero viduryje. – Pelenus? Ežero viduryje? – paklausiau ir pamėginau nusišypso ti. – Ar nenori, kad tave palaidočiau netoli bažnyčios? – Bažnyčia nori tik mano pinigų, o Dievui – tikiuosi – pakaks sielos. Tai, kas liks iš manęs, priklauso Airijai. Langai subarškėjo. Atsikėliau užtraukti užuolaidų. Į stiklus plie kė lietus. Visą savaitę link Rytinės pakrantės artėjo vėlyvo pavasario audra, dabar ji įsisiautėjo. – Vėjas staugia lyg Kulano šuo*, – sumurmėjo Ouinas. – Man patinka ši legenda, – pasakiau sėsdamasi šalia senelio. Jis kalbėjo toliau tyliai, susimąstęs, užsimerkęs, tarsi stengdamasis kažką prisiminti. – Tu man papasakojai istoriją apie Ku Čuleiną, Ene. Aš bijojau ir tu man leidai miegoti savo lovoje. Daktaras budėjo visą naktį. Girdėjau, kaip vėjui pučiant staugia šuo. * Vienas garsiausių airių mitologinių veikėjų, vadinamas Kulano šunimi, arba Ku Čuleinu. 19
Amy Harmon
– Ouinai, ne aš, o tu man papasakojai apie Ku Čuleiną. Dau gybę kartų. Tu papasakojai, – pataisiau jį ir patvarkiau patalą. Jis sugriebė mano ranką. – Taip. Aš tau ją papasakojau. Aš papasakojau. O tu man vėl papasakosi. Tik vėjas žino, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Senelis ėmė snūduriuoti. Laikiau jo ranką ir paskendusi prisi minimuose klausiausi audros. Man tebuvo šešeri, kai Ouinas tapo mano ramsčiu ir globėju. Jis laikydavo mane glėbyje, kai verkdavau, kad tėvai negrįžta. Labai norėjau, kad senelis vėl mane laikytų glė byje, mes viską pradėtume iš naujo, su juo nugyvenčiau dar vieną gyvenimą. – Kaip aš be tavęs gyvensiu, Ouinai? – garsiai dejavau. – Tau manęs nebereikia. Tu jau užaugai, – sumurmėjo senelis. Nustebau, nes maniau, kad jis užmigo. – Man tavęs visada reikės, – sriūbavau. Jo lūpos vėl sudrebėjo. Senelis vertino mano atsidavimą, svarbesnį už žodžius. – Mes vėl būsime kartu, Ene. – Šie Ouino žodžiai mane pri bloškė, nes jis niekada nepasižymėjo religingumu. Senelį užaugino pamaldi senelė, bet sulaukęs aštuoniolikos metų jis išvyko iš Airijos ir religijos atsisakė. Mano religiniam auklėjimui įtakos turėjo tik tai, kad lankiau Bruklino katalikų mokyklą, į kurią mane atvedė Ouinas. – Ar tu iš tikrųjų tuo tiki? – sušnabždėjau. – Aš tai žinau, – pasakė jis, atmerkė apsunkusias akis ir rimtai į mane pažvelgė. – O aš netikiu. Iš tikrųjų tai nežinau. Labai tave myliu. Nesu pa sirengusi tavo išėjimui. – Nuoširdžiai verkiau, nujausdama netektį, savo vienatvę ir metus, kurie bėgs be senelio. – Tu graži, protinga, turtinga. – Jis tyliai nusijuokė. – Viską susi kūrei pati. Save ir savo istorijas. Labai tavimi didžiuojuosi, brangioji 20
Ką žino vėjas
Ene. Labai didžiuojuosi. Tačiau visas tavo gyvenimas paskendęs knygose, o meilės nepatyrei. – Jo akys apsitraukė migla ir žvelgė kažkur į tolį virš mano galvos. – Dar nepatyrei. Pažadėk, kad nu vyksi ten, Ene. – Pažadu. Paskui senelis užmigo, o manęs miegas neėmė. Stovėjau šalia jo trokšdama, kad jis pabūtų su manimi, galbūt ką nors pasakytų ir kaip visada mane nuramintų. Ouinas dar kartą pabudo švokšdamas nuo skausmo. Padėjau jam išgerti dar vieną piliulę. – Prašau. Prašau, Ene. Sugrįžk. Man labai tavęs trūksta. Mums abiem trūksta. – Apie ką kalbi, Ouinai? Aš esu čia. Kam manęs trūksta? Jis kliedėjo, blaškėsi iš skausmo, kalbėjo nerišliai, o aš laikydama jo ranką apsimečiau, kad viską suprantu. – Dabar pamiegok, Ouinai. Bus lengviau pakelti skausmą. – Nepamiršk perskaityti knygą. Jis tave mylėjo. Jis labai tave mylėjo. Jis laukia, Ene. – Kas, Ouinai? – Negalėjau sulaikyti ašarų, byrančių ant mūsų sunertų rankų. – Aš jo pasiilgau. Labai ilgai jo nemačiau. – Senelis giliai atsidu so ir daugiau nebeatsimerkė. Kentėdamas skausmą ir paniręs į pri siminimus Ouinas kažką matė. Klausiausi, kaip jis padrikai kalba tol, kol vapėjimą nutraukė negilus kvėpavimas ir neramūs sapnai. Baigėsi naktis, išaušo diena, bet Ouinas daugiau nebepabudo.
21
1916 gegužės 2 Jis mirė. Deklanas mirė. Dublinas sugriautas. Kilmainha mo kalėjime Šonas Makdiarmada laukia, kol bus sušaudytas. Nežinau, kas nutiko Enei. Sėdžiu čia ir rašau į šio dienoraš čio puslapius, tarsi rašymas tuos žmones sugrąžintų. Kiekviena smulkmena – žaizda, bet jaučiu, kad privalau jas dar kartą atverti ir ištirti jau vien tam, kad viską suprasčiau. Kada nors mažasis Ouinas norės žinoti, kas nutiko. Ketinau kovoti. Velykų rytą paėmiau į rankas šautuvą, bet tuoj pat jį padėjau ir niekada daugiau nebepaėmiau. Nuo pat tos akimirkos, kai įsiveržėme į Centrinį paštą ir ten įkūrėme laikiną greitosios pagalbos stotį, mano rankos iki alkūnių iš teptos krauju. Visur chaosas. Organizavimas prastas, visi labai susijaudinę, pirmosiomis dienomis niekas nežinojo, ką daryti. Tačiau aš mokėjau perrišti žaizdas, sustabdyti kraujavimą, pa daryti įtvarą ir ištraukti kulką. Penkias dienas, kol nesiliovė ar tilerijos ugnis, kaip tik tuo ir užsiėmiau. Dienomis vaikščiojau lyg sapnuodamas, bet niekada nesi ilsėjau. Taip pavargdavau, kad galėjau miegoti stovėdamas, o driokstelėjus artilerijos šūviui, laiku palenkti galvą. Kad ir kaip buvo baisu, negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Kai kanonierių laivas paleido ugnį į Sakvilio gatvę, Deklaną apėmė euforija, o susijaudinusi Enė pasruvo ašaromis, tarsi didelių ginklų pa naudojimas suteiktų solidumo mūsų svajonėms apie sukilimą. Ji tikėjo, kad britai pagaliau mus išgirdo. O aš čia imdavau didžiuotis, čia puldavau į neviltį. Prisimindavau vaikiškas 22
Ką žino vėjas
svajones apie tautiškumą, airių sukilimą ir už jį mums skirtą bausmę – žiaurų sunaikinimą. Žinojau, kad viskas beprasmiš ka, bet iš draugiškumo ar ištikimybės buvau priverstas dalyvauti judėjime, net vien tam, kad sukilėliai – purvinų, idealistiškai nusiteikusių, fatališkų žmonių būrelis – turėtų žmogų, kuris rū pintųsi jų sužeistaisiais. Deklanas privertė Enę pažadėti, kad ji vengs pavojaus. Ji, Brigida ir mažasis Ouinas slėpėsi mano name Mauntdžojaus aikštėje. O mudu su Deklanu prisidėjome prie gatvėmis žygiuo jančių ir pasiryžusių įvykdyti revoliuciją savanorių. Enė spyrė koja į Centrinio Dublino pašto langą, išdaužė jį ir pro išmuštą langą įlipo į vidų, kad būtų su savo vyru. Šaunuolė net nepa stebėjo, kad kraujas srūva iš jos kairės kojos ir delno, kuriuos su sižeidė lipdama. Pamatė tik tada, kai norėdamas sutvarkyti jos žaizdas priverčiau atsisėsti. Enė pasakė Deklanui: jei bus lemta mirti, ji mirs kartu su juo. Kad ir kaip vyras pyko ar grasino, žmona jo neklausė ir norėdama pasitarnauti dirbo pasiunti ne tarp Centrinio Dublino pašto ir Jakobo fabriko, nes ginklo jai – šiukštu – niekas nedavė. Moterys turėjo daugiau galimybių laisvai judėti, jų niekas neklausinėjo ir į jas nešaudė. Nežinau, kada sėkmė aplenkė Enę. Paskutinį kartą ją mačiau ankstyvą penktadienio rytą, kai dėl liepsnų, slenkančių abipus Abatijos gatvės, išeiti iš pašto pastato jau niekas nebegalėjo. Pradėjau gabenti sužeistuosius į ligoninę Džerviso gatvėje neštuvais, kuriuos išsiprašiau iš šv. Jono greitosios pagalbos dar buotojo. Jis man davė tris Raudonojo Kryžiaus antrankovius, kad į mus niekas nešaudytų ir mūsų nestabdytų, kai nešime sužeistuosius Henrio gatve į Džerviso gatvę ir atgal. Konolio* * Džeimsas Konolis (James Connolly, 1868–1916) – airių respublikonų ir socialistų lyderis, vienas 1916 m. Velykų sukilimo vadovų. 23
Amy Harmon
kulkšnis sutrupinta, bet jis atsisakė palikti paštą. Pavedžiau jį prižiūrėti Džimui Rjanui, medicinos studentui, kuris čia nuo antradienio. Tris kartus sukoriau kelią, kol sutemo. Dėl barika dų aš bei du savanoriai iš Korko, atvykę į Dubliną kovoti, ne begalėjome grįžti. Liepiau vaikinams dingti iš miesto, eiti namo pėsčiomis, nes sukilimas baigėsi, jų laukė šeimos. Paskui grįžau į Džerviso gatvės ligoninę, susiradau laisvą lovą, pasidėjau po galva sulankstytą striukę ir išvargęs užmigau. Mane pažadino slaugytoja sakydama, kad ligoninė evakuojama dėl gaisro, at slinkusio paskui mane iš Centrinio pašto. Vėl užmigau, buvau taip išsekęs, kad man niekas nerūpėjo. Kai pabudau, gaisras buvo užgesintas, o sukilėliai pasidavę. Kai britų kareiviai atėjo į Džerviso gatvės ligoninę susemti maištininkų, ligoninės darbuotojai pasakė, kad aš esu chirurgas ir jie manęs – stebuklas! – nesulaikė. Užtat likusią dienos dalį praleidau rūpindamasis mirusiaisiais ir mirštančiais Muro gat vėje, kur keturiasdešimt vyrų bandė užimti liniją traukdamiesi iš degančio pašto. Anglų ginkluotosios pajėgos išguldė ir civilius, ir maištininkus. Moterys, vaikai ir seneliai pateko į kryžminę ugnį, jų negyvi veidai padengti suodžiais, aplink galvas zyzia musės. Kai kurios galvos apdegė taip, kad jų atpažinti nebeįma noma. Giliai širdyje negalėjau savęs nekaltinti. Viena – kautis dėl laisvės, kita – leisti nekaltiems žmonėms mirti tavo kare. Ir tada radau Deklaną. Ištariau jo vardą, perbraukiau rankomis per pajuodusius skruostus ir jis, išgirdęs mano balsą, atsimerkė. Mano širdis su virpėjo iš džiaugsmo, nes pamaniau, kad sugebėsiu jį išgelbėti. „Tomai, pasirūpink Ouinu. Gerai? Pasirūpink Ouinu ir mano motina. Ir Ene. Saugok ją.“ „Kur ji, Deklanai. Kur Enė?“ 24
Ką žino vėjas
Deklanas užsimerkė ir ėmė kriokti. Pakėliau jį, permečiau per petį ir pasileidau bėgti ieškodamas pagalbos. Tačiau Dekla nas iškeliavo anapilin. Žinojau tai, bet vis tiek nunešiau jį į Džerviso gatvės ligoninę, išsireikalavau vietos jam paguldyti, nuo jo odos ir plaukų nuploviau kraują, nuodegas, patvarkiau drabužius, perrišau žaizdas, kurios jau niekada nesugis, ir nu nešiau gatvėmis atgal į Džerviso gatvę, paskui per Parnelo ir Sodininko gatves į Mauntdžojaus aikštę. Niekas manęs nesu stabdė. Ėjau per miesto centrą nešdamas ant pečių mirusį žmo gų. Žmonės buvo tokie priblokšti, kad nukreipdavo žvilgsnius į kitą pusę. Nemanau, kad Deklano motina, Brigida, atsigaus. Labiau už Enę šį vyrą galėjo mylėti tik vienas žmogus – jo motina. Nu vešiu jį namo, į Dromaharą. Brigida nori, kad palaidotume Deklaną Balinagare, šalia jo tėvo. Paskui grįšiu į Dubliną pasi imti Enės. Atleisk, Dieve, kad dabar turiu ją palikti. T. S.
25