Grete Salomonsen
Romanas vaikams
Iš norvegų kalbos vertė raimonda Augutytė Iliustravo tania rex
alno viršūnėje, netoli Audnės slėnio, sė dėjo piemenėlis ir grojo fleita. Buvo vėsi diena, tačiau saulė įšalusioje žemėje jau buvo prikėlusi daug žolės daigų. Po ilgos ir šaltos žiemos tokia šviežia žolė gyvūnams buvo tikras gar
5
dumynas. Berniukas žvilgtelėjo į Elzę ir lengvai atsi duso. Berniuko vardas buvo Johanas Amotas, jis gyve no aukštai slėnyje, mažoje kalno sodyboje, drauge su karve, avimi ir kiaule. Tiesa, taip pat su dešimčia par šelių. Gaila, tačiau šiandien juos veš parduoti į baž nyčios turgavietę. Paršeliams tiek daug visko reikėjo, jog šeima nebegalėjo jų daugiau išlaikyti. Tėtis kiau lę gavo nemokamai, nes vietinė valdžia norėjo, kad
6
ūkininkai užsiimtų jų auginimu, tačiau paršiukai jau greitai turėjo palikti namus. Didelis akmuo, ant kurio sėdėjo berniukas, po nakties dar nespėjo sušilti. Dangus buvo ryškiai mė lynas ir fleitos melodijos skambėjo labai nuostabiai. Johanas pats iš gluosnio išsidrožė fleitą su garso sky lutėmis ir viskuo kitu. Jaunos šakos buvo minkštos ir tokios sultingos, jog žievė luposi visai lengvai. Amotų ūkyje gyveno visai nemažas žmonių bū rys: tėtis, mama, Johanas ir keturi jo broliai – Arnas, Toras, Fredrikas ir Knutas. Na, iš viso jų buvo aštuo ni, nes mama laukėsi dar vieno mažylio. Arnas – jau nėlis, bet jis šiek tiek skyrėsi nuo kitų vaikų. Kaime jį vadino neūžauga, tačiau Johanas jį šaukė tiesiog Arnu arba mažuoju Arnu. Mama sakė, jog Arnas niekada visiškai nesuaugs. Kūnas bręs, tačiau vidumi jis visa da išliks vaikas. Bet tai nieko nereiškė, nes Johanas sugeba jį prižiūrėti. Knutas buvo vyriausias ir jis to pamiršti nieka da neleis. Kai tik tėčio lauke nesimatydavo, jis pats spręsdavo Johano ir kitų brolių reikalus. Kaip kad 7
šiandien, kai Knutas pasakė, jog Johanas bažnyčios turgavietėje privalės parduoti savo armonikėlę. Ar monikėlė buvo Johano krikštatėvio dovana, o tėtis yra žadėjęs, kad niekam neteks aukoti savo brangiau sių daiktų, nesvarbu, kaip sunku būtų. Šiandien turėjo visko daug nutikti. Jie vyks į bažnyčią, sumokės mokesčius ir parduos paršiukus. Reikia tikėtis, jog kaime paršiukų kam nors prireiks. Dauguma grūmėsi dėl išlikimo, visai kaip jie. Praėju siais metais keletą mėnesių karvei Elzei ir aviai Bertai teko tenkintis smulkintomis žievėmis bei pumpurais. Taigi, jos turėjo krimsti žievę ir vėlai pavasarį – taip prastai jomis buvo rūpinamasi. Johanas žvilgtelėjo į Elzę. Ji skabė žolės daigą po daigo ir kimšo viską į skrandį. Retkarčiais pašokdavo keletą metrų arba pasispirdavo galinėmis kojomis – tokia energinga ir linksma jautėsi lauke. Saulė nusileido už kalno. Johanas giliai įkvėpė į plaučius šviežio kalnų oro. Tada priglaudė fleitą prie lūpų ir papūtė. Nuostabi ir aiški fleitos melodija nu skambėjo virš slėnio ir sumišo su garsiu upelio, kuris 8
tekėjo visai čia pat, čiurlenimu. Johanas mokėjo daug melodijų ir daug piemenėlių dainų. Piemenėlių dai nos buvo tokios dainos, kurias anksčiau dainuodavo piemenys. O juk Johanas buvo tikras piemuo, nors ganė tik du gyvulius. Johanas grojo taip garsiai ir aiškiai, kaip tik pa jėgė. Ar žmonės žemai, slėnio apačioje, girdi jo flei tą? Johanas manė, kad taip. Nes, kai jis grojo, garsas tarsi sugrįždavo iš kitos kalno pusės. Gal tada garsas gali nusklisti ir žemai į slėnį? Johanas yra daug kar tų buvęs apačioje, bet niekada nėra lankęsis jokiame mieste. Jame buvęs tik vyresnysis brolis Knutas. Jis yra matęs tiek miestą ir vandenyną, tiek tokį didelį ūkį, kad tvarte užteko vietos net dešimčiai karvių, o arklidėje – trims arkliams. Knutas vasarą buvo išsiųs tas iš namų. Tais metais šeima vargo su maistu ir tėtis pamanė, jog Knutui bus geriau kitur. Su būriu kitų vaikų Knutas keletą dienų sunkiai brido per sniegą bei lietų, kol pasiekė didelį ūkį ir liko jame dirbti už maistą. Nors Johanas ir nenumanė, tačiau Knutas ar tėjant vasarai darėsi neramus. Tėtis bent jau žadėjo, 9
jog nė vienas iš jo vaikų daugiau niekada taip nebe klajos. Johanas tikėjosi, jog taip ir bus, tačiau šįmet maisto nebuvo daugiau nei praėjusį kartą, kai Knutas buvo priverstas klajoti. Be to, vyresnėlis minėjo, jog tėtis skolingas tai vieniems, tai kitiems. Kaime žmo nės iš tėčio pasišaipydavo. Kartą virš Amotų ūkio šilu ėjo meška. Jeigu tėtis būtų ją nušovęs, būtų gavęs pi niginį atlygį ir dar pardavęs kailį. Turėjęs daug pini gų. Tačiau tėtis nenorėjo. Ten šleivojo žolėdė meška, kuri nepersekiodavo žmonių ir gyvūnų. Dėl to tėtis ją paliko gyvą. Johanas staiga baigė groti. Kas tai? Aidas? Skam bėjo labai keistai. Jis šoktelėjo ir pasiuntė trumpą me lodiją virš slėnio. Nuleidęs fleitą įsiklausė. Neabejoti nai melodija grįžo, ta pati melodija, tik kitu garsu. Johanas atsistojo. Jis prisidengė akis nuo saulės ranka ir bandė ieškoti, iš kurios pusės sklinda garsai. Ir vėl jie! Iš apačios skamba smuikas. Johanas nusišypso jo. Jis pasiėmė fleitą ir pamėgdžiojo smuiką. Sugrį 10
žo nauja melodija, ir Johanas ją pakartojo. Tada su treliavo savo fleita ir smuikas greitai jam paantrino. Smuiko melodija vis artėjo ir artėjo. Johanas apačio je tarp medžių pamatė šmėžuojantį vežimą. Žalias, nuostabiai išdrožinėtas vežimas. Jį traukė galingas arklys, paskui gyvulį ėjo tamsiaplaukis berniukas. Ant važnyčiotojo sėdynės sėdėjo jaunas smuikinin kas su smuiku. Prieš pratęsdamas Johano melodiją, jis pamojavo stryku. Už jo žengė dar vienas arklys, kuris traukė spalvo tą vežimą. Jame sėdėjo graži moteris ir laikė vadeles. Juodaplaukė tamsiai raudona suknele auksiniais žiedais buvo papuošusi tiek ausis, tiek pirštus. Veži mai, žinoma, buvo pilni vaikų, kurie mojavo ranku tėmis pro visus langus. Johanas suprato, kad ten čigo nai keliauja į bažnyčios turgavietę. Berniukas čirpino smuiku vis greičiau. Jie keitėsi mėgdžiodami vienas kitą. Johanas ulbėjo fleita tiek ploniau, tiek storiau už linksmąjį smuiką. Staiga kažkas ištraukė fleitą jam iš rankų. – Ką čia išdarinėji? 11
Tai buvo vyresnysis brolis Knutas, prisėlinęs iki jo drauge su Toru. – Kur Elzė? – tarsi išspjovė žodžius Knutas. Jo veidas buvo išmuštas raudonio. Nuleidęs ranką jis laikė dubenį su koše. Johanas linktelėjo karvės, kuri stovėjo pririšta prie beržo šiek tiek aukščiau ant kalvos, link. – Sėdi čia ir kvieti išdaigininkus bei trolius... Veik ką nors naudingesnio, juokdary! – iškošė Knutas ir sviedė dubenį į šlaitą. Košė išvirto. Johanas pasižiūrėjo žemyn. Akies kampeliu jis pamatė čigonų vežimus dingstant už kalvos viršūnės. Muzika nutilo. – Ar patikrinai kilpas? Johanas žvilgtelėjo į plokščią akmenį, ant kurio gulėjo penkios kurapkos. Knutas liko nepatenkintas, kad brolis atliko viską, ką turėjo. – Surask Elzei geresnę ganyklą, – įsakė vyresnėlis ir priėjo arčiau Johano. Toras tylėjo. Johanas atsiduso. Ar verta atsakyti? Knutas tik priekabių ieško. 12
– Čia pati geriausia vieta, – galų gale pratarė Jo hanas. Knutas žinojo, jog brolis teisus. Vyriausias brolis ištiesė ranką tarsi kažko norėtų. – Ko dar? – paklausė Johanas. – Armonikėlės, kurią gavai iš savo krikšto tėčio, – tarė Knutas. – Ką tu su ja darysi? – nustebęs paklausė Joha nas. – Ir kodėl čia atėjai su košės dubeniu? – Dėl to, kad pačiam nereikėtų grįžti namo ir pa siimti, – atšovė Knutas. – Bet aš juk turėjau drauge vykti į turgavietę ir pardavinėti paršiukus? – Tu liksi čia su Elze, o mes už tave parduosime armonikėlę. Johanas atsisakė duoti savo armonikėlę. Knutas piktai žvilgtelėjo į brolį ir burbtelėjo: – Visi dalijasi tuo, ką turi, – jis paėmė iš bro lio fleitą ir perlaužė keliu pusiau. Tai padaręs nu žingsniavo atgal link sodybos, o Toras nusekė iš paskos. 13
Johanas žvilgtelėjo į gulinčią ant kalvos sulaužytą fleitą. Akyse ėmė kauptis ašaros. Laimei, berniukas turėjo armonikėlę. Liemenės kišenėje jis kai ką pa juto. Ten buvo ji – iš Amerikos krikšto tėčio atsiųsta armonikėlė. Grįžęs namo jis turi neužmiršti paslėp ti armonikėlę savo slėptuvėje. Johanas turėjo mažą medinę dėžutę, kuri gulėjo po trimis neprikaltomis lentomis visai šalia lovos. Ten jis slėpė savo brangeny bes – daiktus, kurių Knutui nevalia pamatyti. Johanas lėtai valgė košę ir galvojo, kad viskas iš ėjo ne taip, kaip turėjo. Gal Knutas taip piktai elgiasi, nes dėl ko nors nerimauja? Johanas iš slėnio apačios girdėjo tilindžiuojant bažnyčios varpus. Pamaldos ką tik pasibaigė. Netrukus jie turėtų pardavinėti par šiukus ir dar ką nors. Gal ir gerai, kad Johanas liko prižiūrėti Elzę su Berta ir dėl to negali vykti į turga vietę. Be abejonės, sodyboje kiltų šiek tiek sumaišties sprendžiant, ką dar parduoti, o ko ne. Na, žaislai ir medinės dėžutės, kurias jie buvo padarę per žiemą, puikiai tiko pardavinėti. Taip pat paties Johano ma mai pagamintas veidrodėlis ir nuostabusis išraižytas 14
medinis šaukštas. Tėtis norėjo juos abudu pasilikti, tačiau mama buvo apsisprendusi: – Mums pakaks avižų, rugių ir šiek tiek drus kos, – pasakė ji ir liepė Knutui įdėti jos didįjį veid rodį į rankinį vežimėlį. Užgniaužęs pyktį Knutas įsikišo veidrodėlį į kiše nę. Pasirodo, retkarčiais Knutas gali elgtis brandžiau nei tėtis.
Staiga pasigirdo trenksmas. Johanas net pašoko. Tai buvo ginklo šūvis. Pykšt! Dar vienas šūvis. Elzė net šoktelėjo į priekį link šilo ir nutrūko nuo grandinės. Pykšt! Vėl nuaidėjo. „Meška, – pagalvojo Johanas. – Kažkas šaudo į žolėdę mešką!“ Jis atsistojo ir pradėjo vytis Elzę, bet kai pamatė, jog ji plumpsi namo, garsiai šūktelėjo: 15
įsigykite
knygą dabar