Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-244-0
© Virginija Rimkuvienė, 2022 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2022 © Shutterstock, viršelio iliustracijos © BALTO leidybos namai, 2022
Vilnius, 2022
Prologas
Ar tai tiesa? Tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos išgirstu iš žmonių, perskaičiusių knygos rankraštį. Sunku į jį atsakyti. Ir visai ne todėl, kad norėčiau ką nors nuslėpti. Taip, tai yra tiesa. Bet tai yra mano tiesa. Jausmai, įvykiai, pokalbiai – jie yra tokie, kokius juos prisimenu, kaip suprantu ir interpretuoju. Neabejoju, kad kiti šių įvykių dalyviai juos prisimintų visiškai kitaip. Atmintis – talentinga menininkė. Kaip vaikas, prisėdęs prie spalvinimo knygelės, ji beregint tuštumas užpildo savo spalvomis. Kažką paryškina, kažką patrina, ką nors pripiešia, parausvina, pajuodina... Nesąmoningai, be piktų kėslų, tarsi netyčia. Žinau tik viena – neturėjau jokio išankstinio tikslo meluoti. Pasakodama šią savo ir trylika metų globoto Artūro istoriją nuolat balansavau ant labai slidžios ribos, bijodama pradėti save pernelyg kaltinti arba teisinti, nuslysti į savigailą arba saviplaką. Pagunda užsidėti šventosios aureolę kartais būdavo tokia pat stipri kaip ir pagunda negyvai nusiplakti – juk žmonėms patinka atgailaujantys nusidėjėliai. Bet man patinka tiesa. Tikiu, kad ji išlaisvina. Man buvo svarbiausia išsaugoti jausmo tikrumą, o kitos detalės yra tik detalės. Neįmanoma jų atkurti visiškai tiksliai, todėl sąmoningai keičiau daugumos knygos veikėjų vardus. Kita vertus, čia jie tik epizodiniai. Svarbiausi joje esame mudu – aš ir Artūras, todėl gali susidaryti įspūdis, kad apie jį sukosi visas mano gyvenimas. 5
Tai būtų netiesa. Artūras išties pasiglemžė daug mano laiko ir jėgų, bet greta to aš gyvenau visavertį profesinį ir asmeninį gyvenimą, auginau savo vaikus, pramogavau, keliavau, mylėjau, kūriau, bendravau su draugais... Tiesiog ši istorija ne apie tai. Koks šios knygos tikslas? Tai klausimas, į kurį dar sunkiau atsakyti. Bet ar dailininkas, tapantis paveikslą, arba kompozitorius, kuriantis muziką, visuomet žino, koks yra jo kūrinio tikslas? Gali būti, kad ieškojau atsakymo į klausimą, kokį vaidmenį iš tiesų suvaidinau Artūro gyvenime ir kokį jis suvaidino manajame. Nežinau, ar jį radau, bet gal tai ir geriau, nes knygos, keliančios klausimus, man patinka labiau nei duodančios atsakymus.
6
Labas, mama „Jis jus taip gerbia. Mama vadina“, – sakydavo beveik visi, pradėdami man pasakoti apie Artūrą. Pranešdavo tai kaip didžiausią, nuostabą keliančią naujieną ir laukdavo mano reakcijos. Nežinau, ko jie tikėjosi. „Tikrai gerbia? Negali būti! Vadina mama? Čia tai bent!“ Žinojau, kad Artūras mane gerbia. Ir kad vadina mama. Kaip ir tai, kad esu vienintelis žmogus jo gyvenime, kuriam jis iš tiesų svarbus ir kuris juo nuoširdžiai, nuosekliai bei atkakliai rūpinasi. Tiesa, šį faktą visi susidūrusieji su Artūru stengėsi ignoruoti. Nes patys norėjo būti tie vieninteliai. Artūras turi unikalų gebėjimą kiekvienam leisti tokiam pasijusti. Bent trumpam. Neįstengčiau nė suskaičiuoti, kiek vaikų namų auklėtojų, mokytojų, direktorių, psichologų, vaikų teisių specialistų yra pasimovę ant šito kabliuko. Jau po pirmo pokalbio su Artūru jie mane tikindavo: „Viskas bus gerai, pamatysit. MES atvirai pasikalbėjom ir susitarėm. Jis labai protingas vaikas.“ Iki šiol nesuprantu, kaip Artūras sugebėdavo kiekvieną įtikinti, kad būtent jis yra tas vienintelis kelią į vargšo vaiko širdį ir protą atradęs žmogus. „Kažkas turi su juo pasikalbėti. Paaiškinti, kad taip elgtis blogai“, – mokė mane prieš eilinį Artūro teismo posėdį valstybės jam paskirta advokatė. Tikrai? Ir kaip per tuos trylika metų man nešovė į galvą tokia paprasta ir geniali mintis – tiesiog imti ir pasikalbėti! Advokatės simpatijos išvėso per rekordiškai trumpą laiką – po teismo posėdžio „vargšą vaiką“ vadino nepataisomu. Advokatė, kuri į teismą atėjo net nepavarčiusi savo ginamojo bylos, tokią tvirtą nuomonę susidarė pamačiusi, kaip jis vaiposi per posėdį. Tikėjosi Artūro veide pamatyti atgailą, o išvydo plačią šypseną. 7
Po velnių, juk sakiau jam: „Stenkis atrodyti kaltas ir nuolankus. Būk sugniuždytas ir nusiminęs. Suteik jiems galimybę tavęs pasigailėti.“ Bet jis nepajėgė priešintis tai jėgai, kuri vertė šypsotis vos teismo salėje išvydus mane. Jis visada taip elgdavosi. Nuo mažens. Užlipęs ant scenos per kalėdinį pasirodymą vaikų namuose pirmiausia akimis salėje ieškodavo manęs. Ir vos tik mudviejų žvilgsniai susidurdavo, jo veidą nutvieksdavo plačiausia šypsena – nuo ausies iki ausies. Jos užgesinti per trylika metų neįstengė niekas. Net grėsmė būti įkalintam. Artūras vadino mane mama nuo pirmojo susitikimo. Tuomet jam buvo penkeri. Kreipėsi į mane mama, nes girdėjo, kad taip mane vadina mano sūnus Irvydas, beje, Artūro bendraamžis. – Nevadink jos taip. Čia ne tavo, čia mano mama! – užprotestavo maniškis. – Ar galiu taip tave vadinti? – nedrąsiai paklausė Artūras. – Žinoma, – atsakiau aš. Vargu ar buvau jam tokia gera mama, kokia turėjau būti. Vis dėlto buvau verčiausia šio vardo iš visų su juo bendravusių žmonių. Savo mamos Artūras neprisiminė. Ji paliko jį tuomet, kai jam buvo aštuoni mėnesiai. Paskui nuskendo. Lankydavom jos kapą, bet neatrodė, kad būtų ką nors jai jautęs – nei ilgesio ir meilės, nei nuoskaudų ir neapykantos. Sunku ką nors jausti žmogui, kurio tavo gyvenime nėra ir nežinai, ar buvo. Jis vadino mane mama, bet aš niekada nevadinau jo sūnumi. Tik globotiniu, įvaikiu, kartais vaiku. Kai kartą naktį blaškiausi mūsų sodų bendrijos gatvelėmis, ieškodama jo pasislėpusio, ir klausinėjau žmonių, ar nematė nubėgusio berniuko, viena moteris paklausė: – Ar jis jūsų sūnus? – Ne visai, – atsakiau ir išvydau nuostabą jos veide. 8
Ne visai – labai tinkamas žodžių junginys mūsų santykiams apibūdinti. Mes buvome ne visai jo šeima, o mūsų namai buvo ne visai jo namai, bet jis niekada nesakė, kad aš esu ne visai jo mama. Stebiuosi, kaip jam pavyko išsaugoti tikėjimą manimi, kai iš visų pusių šis tikėjimas buvo klibinamas. Vaikų namų direktorės, auklėtojos, jo draugai, vaikų teisių specialistai – kone visi Artūrui bandė įrodyti, kad aš esu ne visai mama, tiksliau – visai ne mama. Visiškas niekas, nulis arba net kažkas su minuso ženklu. Kažkas, kas sugriovė jo gyvenimą, sudaužė viltis, padarė jį tuo, kas jis yra dabar. Buvau jų atpirkimo ožys, geriausiu atveju – tuščia vieta. Jie siekė priversti tuo patikėti Artūrą. Bet jis vis tiek vadino mane mama ir besąlygiškai manimi pasitikėjo. Pagaliau turiu pasakyti tai, nuo ko bėgu, – Artūras niekada taip ir netapo visaverčiu mūsų šeimos nariu, mūsų namuose jis tik viešėdavo. Per šventes, savaitgaliais, per atostogas. Aš nebuvau jo mama. Nebuvau net oficiali globėja. Veikiau saugi užuovėja. Ir nors buvau ta, kuriai jis pirmiausia skambindavo vos kilus problemų ir kuri padėdavo jas spręsti, niekada neturėjau jokių juridinių galių keisti jo likimą. Nenuostabu, kad specialistai į mane nežiūrėjo rimtai. Kaip gali gerbti žmogų, kuris drasko akis kovodamas už vaiko teises, bet nesiryžta už jį prisiimti jokios atsakomybės? Aš ir pati dažnai svarstau, ko daviau jam daugiau – naudos ar žalos. Kai Artūrui suėjo aštuoniolika, bandžiau atsargiai apie tai paklausti. Jis nustebo dėl tokio klausimo. Atsakė, kad nė neabejoja, jog esu geriausias jam nutikęs dalykas. Kaskart, kai jam paskambinu ir sakau „labas“, jis šiltai atsako: „Labas, mama.“ Man atrodo, kad jam patinka tarti tą „mama“. O man patinka jį girdėti. Kai jis sako: „Labas, mama“, mąstau, kad suteikiau jam bent jau tai – galimybę kažką vadinti mama. Mano dėka šis žodis jo gyvenime tapo kūnu. 9
Kam jums jo reikia? Kai nusprendėme pradėti globoti Artūrą, dažniausiai žmonės klausdavo: „Kam jums jo reikia?“ Tas klausimas mane siutino. Sakydavau, kad ne mums jo reikia, o jam – mūsų. Mums išties jo nereikėjo. Buvome laiminga darni šeima. Mūsų namuose augo du sveiki, protingi, gražūs, negana to, skirtingų lyčių vaikai – trylikametė dukra ir penkiametis sūnus. Gyvenome naujai įrengtame užmiesčio name, po kiemą bėgiojo du vokiečių aviganiai ir išdidžiai vaikščiojo katinas, turėjome pakankamai giminaičių, draugų ir kaimynų bendravimo poreikiui patenkinti, puikiai realizavome save profesine prasme ir apie didesnę šeimą ar prasmingesnę savirealizaciją nesvajojome. Kai kurie žmonės, sužinoję apie mūsų sprendimą globoti svetimą vaiką, susigraudindavo, vadino mus angelais ir šventaisiais. Tačiau aureolės man nereikėjo. Jaučiausi vertinga ir be to. Tiesiog tuo metu buvau išmokusi į likimo siųstas progas reaguoti klausimu: „O kodėl ne?“ Kai klausi: „Kodėl taip“, visada reikia galvoti argumentus „už“, o tai nėra lengva. Bet kai tenka ieškoti argumentų „prieš“, staiga supranti, kad jų beveik nėra. Kai pirmąsyk kaip žurnalistė lankiausi vaikų globos namuose, jokių minčių paimti bent vieną iš jų nekilo. Šiam žingsniui manęs neįkvėpė nei tiesiamos rankutės prašant paimti į glėbį, nei jų tariamas „mama“. Nesu sentimentali. Be to, nemėgstu svetimų vaikų. Nesilydau dėl kūdikių. Vaikas man yra mažas suaugusysis. Taip su jais ir bendrauju. Artūro tuose vaikų namuose tuomet dar nebuvo, jis gyveno vadinamajame kūdikyne kitapus tvoros. Užtat šiuose jau gyveno dvi vyresnės jo seserys – penkiolikmetė Kornelija ir šešiametė Vidmantė. Mažąją įsidėmėjau dėl to, kad Kalėdoms paprašė kuprinės su mokykliniais reikmenimis. 10
Žurnalas, kuriame tuo metu dirbau, buvo surengęs kalėdinių dovanų akciją, ir šis Vidmantės prašymas suvirpino daug širdžių. Skaitytojai net susipešė – ne vienas norėjo mergaitei nupirkti kuprinę. Užbėgdama už akių galiu pasakyti, kad šis visus sužavėjęs pageidavimas iš tiesų nerodė prigimtinio polinkio į mokslą. Tiesą sakant, net nežinau, ar ši dabar jau dvidešimt penkerių mergina yra baigusi bent vidurinę mokyklą. Seseris globoti ryžosi mano draugė Salvija. Ji seniai bandė įprasminti savo gyvenimą ir ieškojo, ką galėtų globoti, o aš turėjau kontaktus. Ko gero, Salvija dar iš ankstesnių gyvenimų buvo atsinešusi didelį nerealizuoto pedagoginio talento potencialą. Labai mėgo mokyti visus: pavienius asmenis ir grupes, bendraamžius ir vaikus, moteris ir vyrus. Ji norėjo vaiko, kuriam galėtų tapti mama, drauge ir gyvenimo guru, todėl išsirinko penkiolikmetę Artūro seserį Korneliją. Mano draugė bent jau aiškiai žinojo, kam jai to reikia. Vidurinioji Vidmantė į šeimą atėjo gerokai vėliau, maždaug po devynerių metų. Tuo metu neanalizavome, kaip mergaitė jaučiasi matydama, kad vyresnioji sesuo turi namus, o ji gali atvykti tik paviešėti. Manėme, kad net ir tai yra nemažai. Ko gero, taip ir buvo. Kai Artūras iš kūdikyno buvo perkeltas į globos namus, draugė pasiūlė jį pasiimti mums. Pasakė, kad jai trijų vaikų būtų per daug, o jei jį pasiimtume mes, visas trejetukas gyventų beveik vienoje šeimoje, galėtų bendrauti. Be to, mūsų name vietos užtenka, vaikus auklėti mokam, gražiai sutariam – negi gaila suteikti kampelį dar vienam? Dar ir sūnui būtų puikus draugas. Tikrai. Kodėl gi ne? Buvo žmonių, kurie bandė mus atkalbėti, gąsdindami istorijomis, kaip vieną dieną įvaikiai papjauna savo įtėvius ir padega jų namus. Geriausiu atveju – juos pamiršta. Siaubo istorijomis netikėjau, o tai, kad Artūras mus pamirš, man anaiptol neatrodė baisu. Jei tau nereikia žmogaus, tai nejaudina ir jo nedėkingumas. 11
Mus atkalbinėjo ne tik pažįstami, bet ir globos namų darbuotojai. „Juk dar esat jauni, galit pasigimdyti savo“, – sakė viena. Kita siūlė nuvežti jį į kaimą tėvams – bent jau ūkyje pravers, juk kaime netrūksta darbo. Trečia nesuprato, kodėl imam būtent jį – juk globos namuose tiek gerų, normalių vaikų. Negalėjau suprasti, kodėl apie šitą mielą berniuką garbanotais plaukais ji kalba kaip apie potencialų nusikaltėlį. Tingėjau aiškinti, kad ne mes jį renkamės, o jis pasirinko mus. Tiksliau, buvo mums parinktas. Vėliau su vyru ne kartą svarstėme, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtume žinoję, ko mums reikia, jei būtume patys rinkęsi vaiką. – Ten buvo tokia mergaitė... – kartą pradėjo vyras. – Tokia didelėmis mėlynomis akimis, ar ne? – paklausiau. – Ir tu ją pastebėjai? – nustebo jis. – Kažin jei būtume pasiėmę ją?.. Mergaitėms didelėmis mėlynomis akimis gyvenime visuomet labiau sekasi nei probleminio elgesio siauraakiams berniukams, bet šįsyk likimo korta geriau krito Artūrui. Kortos jam apskritai krenta gerai. Ko gero, turi labai stropų Angelą Sargą, kuris iki šiol nepailsta juo rūpintis. Nežinau, už kokias nuodėmes tas vargšas Angelas Sargas gavo tokią sunkią užduotį, bet tai jau tikrai ne mano reikalas. Galų gale savų vaikų taip pat nesirenkam. Priimam juos tokius, kokius atsiunčia Dievas. Ir mylim besąlygiškai. Kodėl negalėtų taip pat nutikti ir su globotiniais? Klausimas „kam mums jo reikia“ buvo svarbus ne tik mums, bet ir Artūrui. Kiekvienas žmogus nori jaustis reikalingas ir svarbus. Keista, kad mes nesupratome tokio elementaraus dalyko. Apsupom jį dėmesiu, pramogomis, dovanomis, manėm, kad patys esam jam dovana, bet jis beveik neturėjo mūsų namuose jokių pareigų ir funkcijų, todėl nuo mažens stengėsi rasti savo vietą ir būti reikalingas. Kone įkyriai siūlydavosi padėti tvarkyti namus, skusti bulves, grėbti 12
lapus, pjauti žolę. Buvo išties nagingas ir kruopštus, todėl didžiavosi, kad gali būti naudingas darydamas tai, ko nemoka mūsų sūnus: pataisyti sulūžusią lovą, suremontuoti dviratį ar dulkių siurblį. Vėliau iš jo gavau daug neįkainojamų žinių apie pasaulį, kuris iki tol man buvo nepažįstamas: kaip organizuojamos gatvės muštynės, kaip bendrauja ir į kastas pasiskirsto kaliniai, kokios yra lygtinio paleidimo taisyklės, kokių rūšių „žolės“ būna ir kiek ji kainuoja, kaip psichiką veikia skirtingi narkotikai ir kokia bausmė gresia už jų platinimą. Jis visada ieškojo srities, kur būtų nepakeičiamas. Kai tokią rado, tarsi nurimo, nes nebereikėjo su mano sūnumi konkuruoti dėl mano dėmesio ten, kur Irvydas buvo akivaizdžiai stipresnis. Gražus garbanius žibančiomis velniūkščio akimis – tokį jį pamačiau pirmą kartą. Draugė atvežė kelioms valandoms paviešėti, susipažinti. Vis dėlto mūsų namuose jis atrodė kaip svetimkūnis. Kai jis išvažiavo, kažkaip palengvėjo, bet manėm, kad priprasime prie jo buvimo. Visiškai neišmanėm, kaip elgtis su vaikais iš globos namų. Pirmąkart ilgiau pasisvečiuoti paėmėm jį Velykų savaitgalį. Tiesiai iš globos namų važiavom į kaimą pas mano tėvus. Vyro visureigis Artūrą užsupo – gal išvis pirmą kartą gyvenime jis važiavo tokį ilgą kelią automobiliu. Pakeliui apsivėmė. Kaime prišlapino lovą. Nežinojau, kad jis šlapinasi į lovą. Kitąsyk parsivežėm pilna galva utėlių. Jomis užkrėtė ir mūsų sūnų. Iki šiol prisimenu mūsų pirmąsias atostogas – savaitę Nidoje. Saugojau jį lyg laukinį žvėriuką, nes vos nusisuksi – gali dingti iš akių. Vieną dieną vaikštinėjant uosto krantine su vyru užsukome į žuvų restoraną pasiteirauti, ar atsirastų laisvas staliukas. Išėję pasigedom Artūro. Bėgiojau pakrante dairydamasi į marias, ar neišvysiu jo plūduriuojančio, o širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės. 13
– Kalėjimas! Viskas! Mums kalėjimas! – šūkavo vyras, tarsi grėsmė būti įkalintiems už vaiko nepriežiūrą būtų baisesnė už vaiko mirtį. Po gero pusvalandžio Artūras galiausiai pasirodė. Akys žibėjo kaip velniūkščio. Jautėsi mums iškrėtęs smagų pokštą. Griebiau jį už pečių ir ėmiau purtyti: – Kur, po galais, tu buvai?! Ar įsivaizduoji, kaip mus išgąsdinai? Jis atrodė nustebęs ir nesijautė nė kiek nusikaltęs. Tą savaitę Artūro elgesys mane nuolat stebino ir erzino. Užsakytą prabangų patiekalą neretai pastumdavo į šalį vos paragavęs. Laikiau tai išsidirbinėjimu, buvo gaila išmestų pinigų. Kol paskutinę atostogų dieną per skubą neradę, kur pavalgyti, užsukom į valgyklą netoli stoties. Smirdėjo senais taukais, barščiais ir kopūstais. Dukra vos įėjusi demonstratyviai pirštais užsispaudė nosį, o kotletą tik paknaibė šakute. Užtat kaip atsigavo Artūras!.. Suvalgė visą sriubą ir guliašą, tada paprašė antros porcijos… Kimšo pilna burna, pasičepsėdamas ir džiūgaudamas, kaip skanu. Pagaliau! Pagaliau lioviausi jį marinti badu, ir jis galėjo iki soties pavalgyti įprasto ir normalaus maisto. Tai prisiminiau, kai gerokai vėliau kaip žurnalistė apie įvaikinimą kalbėjausi su buvusia vaikų namų direktore. Tąsyk ji pasakė, kad neretai žmonės įsivaizduoja, jog pasiimdami vaikų namų auklėtinius į savo prabangią aplinką daro jiems didžiulę paslaugą, todėl tikisi iš jų euforijos ir dėkingumo. Ir labai nusivilia to nesulaukę, kaltina nedėkingumu, bet viskas yra truputį kitaip. „Aplinka, kurioje praleidome kūdikystę, yra mūsų savasties dalis, – paaiškino ji. – Iš jos išplėšti, net jei nieko neprisimename, vis tiek to ilgimės kaip prarastos svarbios savo gyvenimo dalies ir pasąmoningai atpažįstame. Tą krosnies dūmų, nešvarios patalynės, drėgmės, nuorūkų, išlaistyto alaus ar pelėsio kvapą mūsų pasąmonė atpažįsta kaip kažką savo.“ Tačiau parsivežusi Artūrą to dar nežinojau. 14
– Kodėl tu patiesei man tokią purviną patalynę? – paklausė jis, kai kitąsyk liko nakvoti. Patalynė buvo švari, bet išmarginta žaliais lapais. Jis nebuvo matęs margos patalynės, tik baltą. Išvydęs iš dušo galvutės srūvantį vandenį, cypdamas ėmė ropštis iš vonios. Iš čiaupo tekantis vanduo Artūro negąsdino. Vėliau supratau kodėl. Tuose globos namuose dušas buvo naudojamas ir kaip bausmės įrankis. – Valentas ir vėl prisišlapino kelnes, ir auklėtoja jį pakišo po šaltu dušu! – net springdamas iš juoko pasakos man po metų. – Jis taip cypė ir verkė. Buvo labai juokinga. Žinos kitą kartą! Panašiai, tik karštu dušu, buvo gydoma iš vaikų namų nuolat sprunkanti mergaitė. Atvažiavę gydytojai jai konstatavo nudegimą. Auklėtoja, slėpdama nuo karšto vandens paraudusias rankas, kuriomis laikė nelaimėlę, kalbėjo, kad vargšelė pati nusiplikė sumaišiusi čiaupus... Tačiau baisiausia buvo tai, kad visos šios bausmės Artūrui atrodė teisingos. Jam nė į galvą nešaudavo, kad su juo ar kitais vaikais elgiamasi blogai. Auklėtojai buvo visagaliai dievai. O kas drįstų smerkti Dievo elgesį? – Artūrai, juk nakvodamas pas mus tu taip pat kartais prišlapini lovą, – kartą bandžiau jį provokuoti. – Ar tau atrodytų normalu, jei pakiščiau tave po lediniu dušu? Jis nustebęs pakėlė akis. – Tu, mama? Ne... Ir nusijuokė. Manau, tą akimirką jo širdyje pasėjau abejonės grūdą. Ilgainiui jis išaugo į labai nepatogų kaktusą ir tapo priežastimi, dėl kurios vaikų namų darbuotojai stengėsi apriboti mano dalyvavimą Artūro gyvenime.
15
Jevgenijus Jevgenijus buvo vaikų namų auklėtojas ir buvęs auklėtinis. Sklandė kalbos (gali būti, kad jis pats jas ir skleidė), kad iki tol dirbo prižiūrėtoju moterų kolonijoje. Sklandė kalbos (šias jau skleidė kiti), kad iš ten buvo atleistas už seksualinį priekabiavimą prie kalinių. Vaikų globos namai jam tiko tobulai – juose iškart įvedė kalėjimo tvarką su visomis iš kalėjimo parneštomis „paniatkėmis“, „duchais“, „gaidžiais“ ir „dedovščina“. Jevgenijaus bijojo visi, todėl gana ilgai Artūras apie jį nieko nepasakojo net man. Paskui po truputį sužinojau viską. Apie šį auklėtoją, kaip ir apie daugumą kitų patirtų pažeminimų ar nutikimų, Artūras pasakojo juokdamasis, tarsi kalbėtų apie pokštą. Tas dirbtinis patyčių aukų linksmumas, pagimdytas baimės ir nenoro pripažinti, kaip iš tiesų siaubinga ir skausminga yra tai, kas vyksta, man visuomet labiau suspausdavo širdį nei ašaros. Kol juokiesi, gali tikėti, kad tai nėra rimta, kad viso to dalyvis esi savo noru. Jei pašnekovas irgi pradeda juoktis, sulauki patvirtinimo, kad ribos nėra peržengtos, kad viskas taip ir turi būti. Bet aš negalėjau šypsotis klausydama, kaip Jevgenijus savo purvinas kojines kišdavo vaikams į burną, tai vadindamas braškėmis. „Nori braškių?“ – klausdavo prislinkęs prie kokio jam nusižengusio auklėtinio, kartais tiesiog iš neturėjimo ką veikti ar dėl smagumo. Nesvarbu, ką atsakysi, „braškių“ paragauti vis tiek teks. Kartais sučiupęs vaiką savo didelėmis rankomis imdavo iki skausmo kutenti šonus. Anot Artūro, jausmas buvo nepakenčiamas: skausmas, išprievartautas juokas, pažeminimas – visa tai užplūsdavo tuo pat metu. Vis dėlto skaudžiausia būdavo, kai sučiupdavo už sėklidžių ir jas smarkiai suspaudavo. Tuomet galėjai sutikti su viskuo. 16
Artūro grupėje buvo išmatų nelaikantis berniukas Dominykas. Jam vaikštant kartais iš kelnių iškrisdavo išmatų. Jei šluodamas grindis kuris nors iš vaikų jų pastebėdavo, kviesdavo Dominyką ir liepdavo susirinkti. Nežinau, kodėl berniuko niekas nebandė gydyti. O gal bandė ir nepavyko? Svarbiausia, kad net aršiausi vaikų namų banditėliai iš jo dėl to nesityčiojo – suprato, kad tai nekontroliuojama, ir Dominykas pats dėl to kenčia. O Jevgenijui jis buvo nuolatinis patyčių objektas. Kartą surinkęs krūvą per ilgą laiką Dominyko išmėtytų šūdukų atnešė į valgyklą, subėrė berniukui į lėkštę ir liepė suvalgyti. Klausydamasi Artūro pasakojimo iš pradžių negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Supratusi, kad tai tiesa, akimirksniu užsidegiau noru neteisybę ištaisyti. Artūras maldavo: – Tu niekam nieko nesakyk, mama. Tik tu nesakyk... Jevgenijus mane užmuš. Žinok, aš jau sugalvojau, kaip mes su juo susidorosim. Mes patys, pamatysi! Ir pradėjo pasakoti apie kažkokį gudrų planą, kaip įvilios Jevgenijų, kaip jį užpuls visu būriu ir sumuš. Vargšas džiunglėse užaugęs Mauglis... Norėjau jam parodyti, kad jis nėra vienas, kad visada galima kreiptis pagalbos ir jos sulaukti, kad visas problemas įmanoma išspręsti teisėtomis, civilizuotomis priemonėmis. Norėjau jo džiunglių įstatymus pakeisti tikrais. – Pasitikėk manimi. Viskas bus gerai, – patikinau tvirtai, nors pati nebuvau tikra, ar pavyks jį apsaugoti nuo smurto. Jis ten, o aš čia. Negaliu kiekvieną akimirką būti šalia ir jį saugoti. O jeigu kišdamasi padarysiu jam meškos paslaugą? Jei Jevgenijus Artūrą taip nuskriaus ir įbaugins, kad jis net man neišdrįs nieko papasakoti? Vis dėlto nutariau surizikuoti. Parašiau elektroninį laišką vaikų namų direktorei, papasakodama viską, ką girdėjau apie Jevgenijų, ir prašydama išsiaiškinti padėtį. Žinojau, kad laiškas turi kur 17
kas didesnę juridinę galią nei pokalbis telefonu. Laiškas yra tai, ko bijo visi valdininkai, – jo negali ignoruoti. Netrukus sulaukiau direktorės skambučio. Suprantama, ji labai stebėjosi dėl mano mestų kaltinimų. Sakė, kad Jevgenijus – nuostabus, vaikų mylimas auklėtojas, kad ji niekada nieko panašaus apie jį nėra girdėjusi. O Artūras – labai sumanus, itin lakios fantazijos vaikas, gebantis visais manipuliuoti. Todėl esą nereikia stebėtis, kad galbūt nenorėdamas paklusti griežtai Jevgenijaus tvarkai ir sukūrė visas tas istorijas. Tačiau, žinoma, ji reaguosianti į mano laišką ir atliksianti vidinį tyrimą. Kitąsyk atvažiavusi pasiimti Artūro supratau, kad direktorė pažadą tesėjo ir vidinį tyrimą iš tiesų pradėjo. Prieš mudviem su Artūru sėdant į mašiną vaikų namų kieme pasirodė jaunuolis. Artūras timptelėjo mane už rankovės: „Žiūrėk, čia jis, Jevgenijus...“ Jevgenijus man nepasirodė labai grėsmingas. Veikiau užguitas ir išsigandęs. Įtraukęs galvą į pečius jis spūdino kiemu nudelbęs akis. Staiga sustojo, jas pakėlė ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Tai buvo trumpa tiesos akimirka. „Žinau, kas esi, – sakė jo žvilgsnis. – Bet tau nieko neišdegs.“ „Būk ramus, – atrėmė manasis. – Aš tikrai eisiu iki galo. Aš ne vaikas, kurį gali įbauginti.“ – Dabar man galas, – sušnibždėjo Artūras, pastebėjęs, kaip mudu su Jevgenijumi žiūrim vienas į kitą. – Jis neišdrįs tau nieko padaryti, – atsakiau kaip galėdama ramiau, nors gyslose dar pulsavo adrenalinas ir tankiai plakė širdis. – Jis per didelis bailys. Buvau teisi. Jevgenijus Artūro nebeskriaudė. Vidinis tyrimas pamažu užgeso. Kaltinimai nepasitvirtino. Visi džiaugėsi ramybe. Tik aš viena žinojau, kad ji laikina. Tikrai ketinau eiti iki galo, todėl direktorei 18
parašiau dar vieną laišką. Maloniai pasiteiravau, kaip pavyko vidinis tyrimas, ar Jevgenijus dar dirba. Parašiau, kad tikiuosi, jog sprendimas bus priimtas iki mėnesio pabaigos. Jei iki to laiko negausiu jokio atsakymo, kreipsiuosi į aukštesnes instancijas. Žinojau, kad žodžių junginys „aukštesnės instancijos“ valdininkams taip pat gadina kraują. Atsakymo nesulaukiau, bet po savaitės Artūras man džiugiai pranešė, kad Jevgenijus išėjo iš darbo. Pats. Tik tuomet jam prisipažinau, kad jaučiuosi prie šito nemažai prisidėjusi. Iki šiol nesu tikra, ar Jevgenijaus išėjimą išties nulėmė mano veiksmai. Galbūt tai tebuvo sutapimas, galbūt jis išties nusprendė išeiti pats – bent jau tokia versija sklandė vaikų namų koridoriais. Tačiau aš įrodžiau tai, ką norėjau įrodyti, – atkurti teisybę galima ir civilizuotais būdais. Artūras skraidė kaip ant sparnų. Jis taip didžiavosi manimi! Visiems draugams ir auklėtojoms pasakojo, kokia yra tikroji Jevgenijaus išėjimo priežastis, ir matė nuostabą, gal net išgąstį, jų akyse. Artūras siautėjo. Jautėsi nenugalimas. Įsivaizdavo, kad gali daryti ką tik nori, kai jam už pečių stovi tokia galinga mama, įveikusi net patį Jevgenijų! – Jūs viską tik gadinat, – aiškino man globos namų direktorės pavaduotoja ir auklėtojos. – Per jus mes negalim su Artūru susikalbėt. Paisto apie kažkokias teises, drasko akis, sako, kad jo mama tuoj mus visus atleis. Tyliai šypsojausi. Artūras anksti suprato, kad gyvenimas gali būti labai neteisingas. Bet aš pažadinau viltį, kad niekada nereikia nuleisti rankų kovojant už savo orumą. Galbūt paleidau džiną iš butelio, tačiau dėl to nesijaučiu labai kalta. Artūras buvo tik vaikas, nuoširdžiai besidžiaugiantis, kad tiesa nugalėjo. Galbūt iš to džiaugsmo ir perlenkė lazdą. Bet geriau tegul tiki, kad jo mama gali viską ir kad šiame neteisingame pasaulyje teisybė vis dėlto egzistuoja, nei apimtas bejėgystės bando išgyventi pagal džiunglių įstatymus. 19
2006, vasara Kijevas
Kaip gimsta romanai Prieš dvidešimt metų užėjau į knygyną Londono Oksfordo gatvės viduryje. Didžiulio knygyno kampe stovėjo spinta su užrašu „Russian literature“. Nedidelėje medinėje spintoje vietos užteko tik keturiems autoriams: Levui Tolstojui, Fiodorui Dostojevskiui, Michailui Bulgakovui ir Andrejui Kurkovui. Pirmuosius tris jaučiausi pažįstąs geriau nei savo brolius, o kas tas ketvirtas, taip įžūliai įsitrynęs tarp pasaulio genijų? Ir dar ukrainietis! Andrejus rašo rusiškai, bet vadina save Ukrainos rašytoju. Dar didesnį šoką patyriau po poros metų Seulo centre užėjęs į penkiskart didesnį knygyną: čia radau Fiodorą Dostojevskį, Viktorą Peleviną ir vėl – Andrejų Kurkovą. Akį traukė švarus baltas viršelis su mažučiu juodu pingvinu. DABAR Romanas vadinosi „Iškyla ant ledo“. ManoKNYGĄ draugas Jin Mokas negalėjo patikėti, kad tas Kurkovas moka vienuolika kalbų. Ilgą laiką maniau, kad Kurkovas yra išgalvotas slapyvardis, bet vieną dieną sutikau jį Kijevo Maidane, kur degė Oranžinės revoliucijos laužai. Jis nebuvo panašus į gyvąjį klasiką, sulinkusį nuo šlovės ir egzistencinių minčių. Išsyk pakvietė alaus, pasakojo ukrainietiškus anekdotus ir nė žodžio – apie nepakeliamą kūrėjo naštą. Andrejus ką tik parskrido iš Kirgizijos, o rytoj – vėl į Vokietiją. Savo dideliame bute netoli istorinių Aukso vartų būna retai, bet grįžęs prisikviečia minias draugų. Aš atėjau pirmas. Rauginti agurkėliai, mažas stikliukas degtinėlės. Sūris, kurį klajokliai visą dieną tirpina burnoje, kad justų sotumą. Grakščiai kaip žiogas Andrejus šokinėja nuo vienos kalbos prie kitos: su žmona šneka angliškai, su austrų ambasadoriumi – vokiškai, su
ĮSIGYKITE
20