Issuu

Kristina Gudonytė (1949–2023) – rašytoja, spektaklių, televizijos filmų scenarijų autorė ir režisierė, aktorė, dailininkė. Jos knygos du kartus buvo pripažintos geriausiomis metų knygomis paaugliams: „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. ir „Ida iš šešėlių sodo“ 2012 m. 2015-aisiais K. Gudonytė už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai buvo apdovanota Vaikų literatūros premija.

Paauglių pamėgto romano „Jie grįžta per pilnatį“ veiksmas vyksta Vilniuje. Pagrindinė veikėja – paauglė Berta. Per vasaros atostogas ji gauna svajonių darbą – prisijungia prie italų, lenkų ir lietuvių kino komandos, kuriančios filmą apie karalienę Boną. Bet vos pradėjusi dirbti jaunoji rekvizitininkė gauna užduotį, kuri atrodo neįvykdoma: ji turi filmavimui rasti... žmogaus kaukolę. Laimė, Bertai į pagalbą atskuba draugai Žygis ir Augis. Nejučia trijulę įsuka nuotykiai, kurių metu išsitrins riba tarp realybės ir iliuzijos, o legendos apie negalinčią be Vilniaus gyventi Žygimanto Augusto šmėklą, apie prakeiktuosius Jonų bažnyčioje ir ten paslėptus lobius ar apie Dominikonų bažnyčios vaiduoklius virs tikrove. Šiame romane Vilnius – tarsi dviejų pasaulių miestas. Veikėjai keliauja ne tik erdve: po Vilniaus katedrą ir jos koplyčias, Varpinę, Valdovų rūmus, Rotušę, bažnyčias ir vienuolynus, bet ir laiku – knygoje susitinka mūsų dienų ir Renesanso Vilnius. O vienas veikėjas skaičiuoja jau penktą savo gyvenimo šimtmetį! Tai istorija, kur miesto gatvės tampa netikėčiausių nuotykių žemėlapiu, o praeitis – dabarties dalimi. Jei mėgsti paslaptis, šiek tiek siaubo ir smagų nuotykį – ši knyga tau!

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

B er t a ga u na d ar b ą Bertą pažadino įkyrus skambutis prie durų ir ji, dar mieganti, neįstengdama praplėšti akių, svyrinėdama į šonus nenorom nutapsėjo į koridorių. Aišku, kad mama... Aišku, kad ir vėl pamiršo raktą... Užkniso... – Krisi vietoj! Nulūši! – vos įžengęs pro duris džiaugsmingai užgriaudėjo Žygis ir plačiais žingsniais patraukė koridoriumi puikiai žinomu maršrutu Bertos kambario link. Jos klasės draugas čia jautėsi kaip namie. Per petį buvo persimetęs vaizdo kameros dėklą. Negi išsirengė filmuoti? Labai nepatenkinta mergaitė žiovaudama nušlepsėjo iš pas kos. – Kiek dabar valandų? – vos ne vos išartikuliavo. – Po šešių! – linksmai atsakė Žygis. – Oooo... – sudejavo Berta ir užsimerkusi papurtė galvą. – Tai sadizmas... Juk atostogos... Kas atsitiko? Ji aiškiai ne laiku buvo iškrapštyta iš lovos, be to, visai nelaukė svečių. Vilkėjo mėgstamą, bet beviltiškai seną, visai spalvas praradusią apspurusią pižamą, jautėsi visa susiglamžiusi, nesipraususi, susivėlusi, netgi kavos nebuvo gėrusi, – iki galo ne7

pabudusi dar plūduriavo kažkur šalia realybės ir, žinoma, labai siuto ant Žygio. Tasai padėjo vaizdo kamerą ant staliuko, o pats išsidrėbė vieninteliame Bertos kambario fotelyje. Prisimerkęs, pakreipęs galvą į šoną, labai prasmingai tylėdamas įsispitrijo į ją laukdamas, kol ji neištvėrusi ims klausinėti. Atrodė paslaptingas kaip neatskleistas siurprizas. Jis mėgdavo pakankinti prieš pranešdamas ką nors svarbaus, manė, kad tai daro įspūdį. Bet šįkart triukas nesuveikė – užsimiegojusi pikta Berta nekreipė į jį jokio dėmesio. Su mažu veidrodėliu rankoje įsitaisiusi ant palangės, prisimerkusi nuo ryto saulės, ji ėmė krapštyti nuo paakių ir blakstienų vakarykščio tušo trupinius. („Velnias, kaip prisiversti prieš miegą nusivalyti makiažą!“ – pagalvojo.) Apipešiojusi vieną akį, matyt, pavargo, todėl užvertė galvą ir užsižiūrėjo į paukščius, sukančius ratus apie Pranciškonų bažnyčios kryžių. – Gal padarytum kavos? – vangiai paklausė, tikėdamasi bent iš dalies susigrąžinti sugadinto ryto džiaugsmą. Žygis šiek tiek suirzęs palinko į priekį. – Ei, žmogau! Pabusk! Padėk tą sumautą veidrodį ir įdėmiai klausyk. Ir laikykis už rėmo, kad nenugriūtum. Tu ga-vai darbą, – išskiemenavo. – Darbą?! Kaip?.. – atsisuko Berta. Galų gale ta miegapelė pradėjo reaguoti, bent jau akys atsivėrė visu gražumu. – Tikrai? – Taip, aš tau parūpinau darbą, – patvirtino Žygis. – Bet gali nepulti man į glėbį ir nedėkoti, nes dabar nėra laiko. Po pusvalandžio turim būti prie Katedros. Berta pasipurtė. Miegai kaipmat išsilakstė. Ji jau seniai norėjo vasarai kur nors įsidarbinti, nuo pat pirmos atostogų dienos skambinėjo pagal skelbimus, bet ten, kur ieškojo, mokiniai, net ir vyresnių klasių, nebuvo pageidaujami. 8

– Čiuožk į vonią. Penkios minutės – dušas, trys – makiažas, dvi – apranga. Iš viso dešimt minučių! – sukomandavo Žygis. – Tada varom darbintis. Įsikirtai? – Aha... – tankiai sumirksėjo Berta ir nušoko nuo palangės. – Čia tai geras... Žygi, tu genijus! – Žinau. – O koks tas darbas? Žygio veidą nušvietė gerai pažįstama klastinga šypsenėlė. O ne, Bertai ji niekada nepatiko – tai reiškė, kad bičas pajuto savo pranašumą ir būtinai pasinaudos proga ją paerzinti. – Tau patiks, vaikuti. Tu gi mane pažįsti, prasto nesiūlyčiau. – Sakei, prie Katedros? – Hm... Šiandien prie Katedros, rytoj gal kur nors kitur... – Ką reiškia „gal kur nors kitur“? Žygi! Pašto aš nenešiosiu! Ir reklaminių lapelių nedalysiu. – Žinoma, nedalysi! Ir kaip tokia baisi mintis galėjo tau šauti į galvą?! – Žygi, aš tave tuoj!.. – sužaibavo Berta. – Mirtinai užbučiuosi, čia tai aišku... Kai sužinosi, kad tasai mielas darbelis ypač atitinka tavo dvasinius poreikius ir kūrybinius siekius, – gėrėdamasis jos sutrikusiu veideliu, toliau postringavo Žygis, – tu tiesiog pasijusi savo... – Viskas! Man nusibodo, einu pasidaryt kavos! – nutraukė jį Berta ir žengė žingsnį durų link. Žygis surimtėjo ir atsistojo. – Na, gerai, vaikuti, pasigailėsiu tavęs, nekankinsiu. Dirbsi tikrame kine, prie tikro filmo. Tarptautinis projektas. Dėl visko susitarta. Filmavimo grupė tavęs laukia. Berta įtariai pažvelgė į jį. – Kine?!. Tu čia... nejuokauji?! 9

– Nė kiek. O gal manai, kad tik šiaip smaginuosi lankydamas klasės drauges šeštą ryto? Berta giliai įkvėpė. – Negali būti... – Gali. Na tai ką? Kaifuoji? – Negaliu patikėt... – Bertos akys, atrodė, tuoj stryktelės iš akiduobių. – Tai... O ką aš ten... Gal filmuosiuos?! – Na... gal ne visai... bent jau iš pradžių... – Žygis užvertė akis į lubas, akimirką vaidino labai mąstantį. – Nors... Kas ten žino? Jei režisierius tave pastebės... O nepastebėti tavęs neįmanoma, taigi... – O, Žygi! – Berta cypdama puolė jam ant kaklo ir pradėjo smaugti. Žygis ją globėjiškai švelniai atstūmė. – Gerai jau, neįsijausk per daug, pavėluosim... – O koks filmas? – „Karalienė Bona“. Italai stato. Kartu su lenkais ir lietuviais. – Italai! Tikri italai? Stato filmą? Ir aš... O... – Berta net susvirduliavo. – Nerealu... Žygi, tu... tu... – Žinau, aš genijus, šiandien kartą jau sakei. Ei, paskubėk, minutės tiksi, pakeliui viską papasakosiu. O tavo tėvai namie? – Soduose. – Eisiu į virtuvę, kol prausies, pasidarysiu sumuštinį – visą naktį ariau ir nieko burnoj neturėjau. Stovėdama po dušu, Berta karštligiškai mąstė, ką jai rengtis. Nors didelio pasirinkimo, tiesą sakant, ir nebuvo: balti džinsai, juodi džinsai, mėlyni džinsai, mini sijonas, šortai, platus maksi sijonas ir kelios įvairių spalvų palaidinės. Visa kita arba išaugta, arba tėvų pirkta „dėl visa ko“ per išpardavimus ir be10

viltiškai nemadinga. Nutarė vilktis baltus džinsus ir tamsiai mėlyną palaidinę – ji labai tiks prie jos ilgų, šviesių plaukų ir žalių akių – reikalas išbandytas. Jie buvo pamišę dėl kino, jie norėjo kurti kiną, jie norėjo kurti TIKRĄ kiną, tokius šedevrus, kurie sudrebintų pasaulį ir priverstų pakilus iš vietų ploti tūkstantines žiūrovų sales! Kinas jiems atėjo kaip nušvitimas maždaug prieš metus, kai Žygio tėvas padovanojo jam tikrą vaizdo kamerą. Tai įvyko per jo keturioliktąjį gimtadienį, į kurį, kaip kasmet, buvo pakviesta visa klasė. Tada labai susijaudinęs Žygis pareiškė, kad įkuria studiją ir nuo šiol bus operatorius. Augis iškart nusprendė būti prodiuseriu, o Anabela (Antanas Bielas) – kino kritiku. Beveik visos klasės panos norėjo filmuotis ir tapti kino žvaigždėmis, todėl Bertai, norint išlikti originaliai, nebeliko nieko kita, kaip tapti scenariste arba režisiere. Arba ir tuo, ir anuo. Juk kartais ir scenaristai-režisieriai filmuojasi... Vudis Alenas, pavyzdžiui. Augis iškart pasiūlė sugalvoti studijai pavadinimą. – „Noriu būti genijus!“ – bemat išdrožė Žygis. – Negalima, taip vadinosi Miko* studija, – paprieštaravo senelis, kuris, pasistatęs butelį raudonojo vyno, iš savo kampo ramiai stebėjo studijos kūrimosi procesą. – Reikia sugalvoti ką nors originalaus. Tas Mikas buvo kažkoks žiauriai garsus senelio laikų operatorius, savo karjerą pradėjęs dar mokykloje. Senelis mokėsi ten pat, klase žemiau. Kai Mikas įkūrė studiją, seneliui buvo patikėta nešioti jo krepšį su juostomis, jas perskaičiuoti ir sunumeruoti, kad nė viena nedingtų. Jis visada sąžiningai atlikdavo savo darbą, kol senelio tėvai dėl iškrypusio stuburo jam * A l g i m a n t a s M i k u t ė n a s (g. 1949) – vienas talentingiausių Lietuvos kino operatorių. 11

tai griežtai uždraudė. Senelis daug pasakojo apie filmavimus ir beveik visada, ilgesingai linguodamas galva, užbaigdavo savo firmine fraze: „Tai buvo gražūs laikai ir gražūs žmonės.“ Po senelio žodžių Žygis nusiminė. Visi žinojo, kad Mikas – jo idealas ir net jo lemtis, galima sakyti. Vien tas faktas, kad gimus Žygiui jų šeima persikraustė į buvusį Miko butą Vingrių gatvės 5-ame name juk šį tą sako! Juk egzistuoja aura. Atsitiktinumų nebūna. – Gal „Genijų kalvė“? – po ilgos tylos nedrąsiai pasiūlė Mig lė iš pirmo suolo (Miglės klasėje buvo dvi – antroji sėdėjo ant rame suole). – Kalvė? Kokia dar kalvė? – niekinamai prunkštelėjo Anabela, akivaizdžiai įsijautęs į kritiko vaidmenį. – Genijus ne kūju kalamas. Tai ažūras, juvelyrika, o ne pramonė ir buldozeriai, tai deimantas, o ne puntukas, jei supranti, ką noriu pasakyti. Miglė, aišku, suprato, visi kiek patylėjo. – O jeigu „Naujasis genijus“? – pakėlė galvą Žygis. Berta nusijuokė. – O tas genijus, tipo, kas? Tu? – Suprask, tai tik pavadinimas, simbolis. Genijus gali būti kiekvienas iš mūsų, – karščiavosi Žygis. – Tai kodėl tada ne „Naujieji genijai“? – gudriai prisimerkusi paklausė Berta. – Todėl, kad genijus ir daugiskaita nesuderinama. Tai ne masinė gamyba, genijų negali būti kaip prišikta. Jei taip būtų, pasaulis būtų genialus, bet, kaip matai, deja, deja... Tada įsikišo senelis: – O man tie „Naujieji genijai“ visai patinka. Tai reiškia, kad visi nori būti genijais, yra siekis, gražu. O ką, gal kuris nors ateityje ir bus pripažintas genijumi? Laikas parodys. Siūlau balsuoti. 12

Po slapto balsavimo popieriukais paaiškėjo, kad beveik visi pritaria Bertos pasiūlytam pavadinimui. Prieš buvo tik vienas balsas. Turbūt Žygio. Taigi gimtadienio tūsas baigėsi, o kinas ir „Naujieji genijai“ liko. Iš pradžių jų buvo daug, beveik visa „B“ klasė ir dar keli prijaučiantieji, paskui kiek sumažėjo, kol galiausiai jie liko trise – Berta, Žygis ir Augis. Ir dar Anabela, kuris į filmavimus nelakstė, bet niekada neatsisakydavo tarti kritinio žodžio. „Nieko stebėtina – natūrali atranka“, – konstatavo Žygis. Berta, jau pasidažiusi blakstienas, užrakino buto duris ir su Žygiu pasileido laiptais žemyn. Jie nevėlavo, turėjo visas dešimt minučių, todėl galėjo beveik neskubėti. Beje, nuo Bertos namų (Trakų ir Pranciškonų gatvių kampe), lekiant Dominikonų, Šv. Jono ir Pilies gatvėmis, iki Katedros aikštės galima nuskuosti per penkias minutes – Berta buvo tai ne kartą išbandžiusi. Jei netikite, pabandykite, gal pavyks pagerinti rezultatą. Laikrodis rodė be dešimt septynias, gatvės – keistai tuščios ir po naktinio lietaus vis dar gaivios. Buvo neįprastai tylu. Ir, suprantama, liepą Vilniaus senamiestis gyveno kurorto režimu – dauguma jo gyventojų buvo išsilakstę, nes atostogavo, o užsieniečiai, kurie čia ištisą vasarą iki paryčių šurmuliuoja naktiniuose klubuose ir lauko kavinėse, dar saldžiai knarkė savo viešbučiuose. – Susitariau su tokiu Ilgšiu Leo, – pasakė Žygis jiems kertant Vokiečių gatvę. – Jis ten kažkoks vyriausias. Na, pagrindinis rekvizito* tvarkytojas, suprask. * R e k v i z i t a s – įvairūs daiktai, kuriais aktoriai naudojasi filmavimo metu, taip pat ir interjero detalės. 13

– Ar aš ten tvarkysiu rekvizitą? – kiek nusivylusi paklausė Berta. – Nieko nežinau, vaikuti, tas bičas tau viską paaiškins. Tik sakė nevėluoti, nes aštuntą prasideda filmavimas. – Tik po valandos? – O pasiruošimas, grimas? O repeticija? – A, supratau... Iš kur pažįsti tą Leo? – Jis irgi gyvena Vingriuose, visai šalia. Kartais matydavau jį, toks žiauriai pasikėlęs tipas atrodė, neseniai britvą nusipirko. (Britva, jei kas nežinot, – labai krūtas motociklas.) Mano mama su jo mama vis pabendrauja, kai šunis vedžioja, žinai, kaip moterys. Maniškė pasidalijo, kad myliu kiną, tai anoji ir pasikalbėjo su sūnumi. Vakar vakare jis pats man paskambino ir pasiūlė tą darbą. – Tau pasiūlė?! – Berta stabtelėjo. – Man, – Žygis žvilgtelėjo į ją, atrodė labai savimi patenkintas. – Bet aš jį įtikinau, kad ir tu laisvai susidorosi. – Hm... – Berta timptelėjo lūpą, vos tramdydama kylantį susierzinimą. Kvailas Žygio pasipūtimas ją siutino. Kodėl jis vis bando jai įgelti ir nori dominuoti? Lyg jie dėl ko nors konkuruotų... Ir kodėl jis nuolat viską sugadina? Juk būtų puiku – surado jai darbą, ir ne bet kur, o tikrame kine, su tikrais italais... Dar vakar ji apie tai galėjo tik pasvajoti... Berta dar kartą įsitikino, kad Žygis – tikras draugas, netgi jautėsi jam dėkinga... O jis vis ką nors vaidina, maivosi, kažką nutyli... Kam, kokio galo?.. Teisingai mama sako, kad vyrai – dideli vaikai ir elgtis su jais reikia kaip su vaikais, daug ką jiems atleisti, prisitaikyti ir panašiai. Šis teiginys Bertai neatrodė visiškai teisingas, bet kol ji apie tai mąstė, kiek nurimo ir nutarė šįkart neįsižeisti. – O kodėl tu nenori? To svajonių darbo? 14

Žygis kiek patylėjo, paskui labai reikšmingai pažvelgė jai į akis ir lėtai išartikuliavo: – Turiu kitų planų, vaikuti. Na va, ir vėl išsidirbinėja, kažką slepia... Berta suprato, kad klausinėti neverta.