Jeruzale. Miesto biografija

JERUZALÄ–

2

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

VILN IU S

3

201 3

JERUZALĖ

UDK 956.94 Mo-131

Simon Sebag MONTEFIORE JERUSALEM THE BIOGRAPHY Weidenfeld & Nicolson, London, 2011

© Simon Sebag Montefiore 2011 © Laimantas Jonušys, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-936-9

4

Mielai dukteriai Lily Bathshebai

5

JERUZALÄ–

6

Jeruzalės vaizdas – tai pasaulio istorija; netgi daugiau – tai dangaus ir žemės istorija. Benjamin Disraeli, Tancred Šis miestas buvo sugriautas, atstatytas, sugriautas ir vėl atstatytas. Jeruzalė yra sena nimfomanė, kuri mirtinai išsunkia meilužį po meilužio ir žiovaudama nubloškia, juodoji našlė, ryjanti savo partnerį, į ją dar tik besiskverbiantį. Amos Oz, Pasakojimas apie meilę ir tamsą Izraelio kraštas yra pasaulio vidurys, Jeruzalė – šio krašto vidurys, šventoji Šventykla – Jeruzalės vidurys, šventų švenčiausioji – šventosios Šventyklos vidurys, šventoji Skrynia – šventų švenčiausiosios vidurys, o pamatinis akmuo, iš kurio radosi pasaulis, yra ankstesnis už šventąją Skrynią. Kodešai 10, Tanchumos midrašas Žemės šventovė yra Sirija, Sirijos šventovė yra Palestina, Palestinos šventovė yra Jeruzalė, Jeruzalės šventovė yra Kalnas, Kalno šventovė yra maldų vieta, maldų vietos šventovė yra Uolos kupolas. Taur ibn Jazid, Fadail Jeruzalė yra įžymiausias miestas. Vis dėlto Jeruzalė turi trūkumų. Antai yra pasakyta: „Jeruzalė – tai aukso taurė, kurioje knibžda skorpionai.“ Mukaddasi, Sirijos kartu su Palestina aprašymas

7

JERUZALÄ–

8

T urinys

T urinys Pratarmė............................................................................................................. 13 Padėka................................................................................................................ 22 Pastabos dėl vardų, transliteracijos ir titulų................................................... 27 Vertėjo pastabos................................................................................................ 30 Prologas.............................................................................................................. 31

PIRMA DALIS .

Jud aiz m a s

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.

DOVYDO PASAULIS.................................................................................. 43 DOVYDO IŠKILIMAS................................................................................ 48 KARALYSTĖ IR ŠVENTYKLA................................................................ 51 JUDO KARALIAI.......................................................................................... 60 BABILONO KEKŠĖ...................................................................................... 70 PERSAI............................................................................................................. 77 MAKEDONAI................................................................................................ 83 MAKABIEJAI.................................................................................................. 95 ATEINA ROMĖNAI................................................................................... 101 ERODAI......................................................................................................... 108 JĖZUS KRISTUS......................................................................................... 124 PASKUTINYSIS ERODAS....................................................................... 139 ŽYDŲ KARAI: JERUZALĖS ŽŪTIS.................................................... 151

ANTR A DALIS .

Pagonyb ė

14. ELIJA KAPITOLINA.................................................................................. 159

9

JERUZALĖ

Kri kščionyb ė

TREČIA DALIS .

15. BIZANTIJOS APOGĖJUS........................................................................ 173 16. BIZANTIEČIŲ SAULĖLYDIS: PERSŲ ĮSIVERŽIMAS.................... 188

KE TVIRTA DALIS .

17. 18. 19. 20.

ARABŲ UŽKARIAVIMAS....................................................................... 199 OMEJADAI: ATKURTOJI ŠVENTYKLA............................................ 208 ABASIDAI: TOLIMI ŠEIMININKAI.................................................... 218 FATIMIDAI: TOLERANCIJA IR BEPROTYBĖ................................. 222

PE NKTA DALIS .

21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28.

Kr yž iau s ž yg iai

SKERDYNĖS................................................................................................ 235 UŽJŪRIO IŠKILIMAS............................................................................... 244 UŽJŪRIO AUKSO AMŽIUS................................................................... 249 PUSIAUSVYRA........................................................................................... 261 RAUPSUOTASIS KARALIUS................................................................. 270 SALADINAS................................................................................................. 276 TREČIASIS KRYŽIAUS ŽYGIS: SALADINAS IR RIČARDAS.... 286 SALADINO DINASTIJA.......................................................................... 292

ŠEŠ TA DALIS .

Islam a s

Mamel iu kai

29. SULTONO VERGAS.................................................................................. 305 30. MAMELIUKŲ NUOSMUKIS................................................................. 312

SEPTI NTA DALIS .

Osm anai

31. SIULEIMANO DIDYBĖ............................................................................ 321 32. MISTIKAI IR MESIJAI.............................................................................. 324 33. DIDŽIOSIOS ŠEIMOS.............................................................................. 338

10

T urinys

AŠ TU NTA DALIS .

Imp erij a

34. 35. 36. 37. 38. 39. 40. 41.

NAPOLEONAS ŠVENTOJOJE ŽEMĖJE............................................ 347 NAUJIEJI ROMANTIKAI: CHATEAUBRIAND’AS IR DISRAELIS.................................................................................................... 351 ALBANŲ UŽKARIAVIMAS................................................................... 359 EVANGELIZUOTOJAI............................................................................. 364 NAUJAMIESTIS.......................................................................................... 383 NAUJA RELIGIJA........................................................................................ 387 ARABŲ MIESTAS, IMPERIJOS MIESTAS......................................... 393 RUSAI............................................................................................................. 401

42. 43. 44. 45. 46. 47. 48. 49. 50. 51. 52. 53.

DEVI NTA DALIS . Sioniz m a s KAIZERIS..................................................................................................... 407 JERUZALIETIS ŪDO MUZIKANTAS................................................ 416 PASAULINIS KARAS................................................................................ 427 ARABŲ SUKILIMAS, BALFOURO DEKLARACIJA........................ 435 KALĖDŲ DOVANA................................................................................... 449 NUGALĖTOJAI IR JŲ GROBIS.............................................................. 460 BRITANIJOS MANDATAS...................................................................... 468 ARABŲ SUKILIMAS................................................................................. 481 NEŠVARUS KARAS................................................................................... 493 ŽYDŲ NEPRIKLAUSOMYBĖ, ARABŲ KATASTROFA................ 507 PADALINTA................................................................................................. 515 ŠEŠIOS DIENOS......................................................................................... 522

Epilogas............................................................................................................ 531 Pastabos........................................................................................................... 574 Bibliografija...................................................................................................... 634 Rodyklė............................................................................................................ 661 Iliustracijos....................................................................................................... 697

11

JERUZALÄ–

12

P R ATA R M Ė

PR ATAR MĖ Jeruzalės istorija – tai pasaulio istorija, bet kartu tai neretai skurdusio provincia­ laus miesto Judėjos kalnuose kronika. Kadaise Jeruzalė buvo laikoma pasaulio centru, ir šiandien tai teisinga labiau negu bet kada: šiame mieste koncentruojasi kova tarp abraomiškųjų religijų, telkiasi populiarėjantis krikščionių, žydų ir islamo fundamentalizmas, čia yra strateginis konfliktuojančių civilizacijų mūšio laukas, fronto linija tarp ateizmo ir tikėjimo, miestas, tapęs pasaulietinio žavėjimosi centru, svaiginančių sąmokslo teorijų bei internetinės mitokūros objektu ir apšviesta scena pasaulio telekameroms nenutrūkstamo žinių srauto epochoje. Religijos, politikos ir žiniasklaidos interesai, kurstydami vienas kitą, šiandien skatina tyrinėti Jeruzalę kruopščiau nei bet kada anksčiau. Jeruzalė – šventas miestas, kartu tai visada buvo prietaringumo, šarlataniškumo ir fanatizmo lizdas; imperijų trokštamas objektas ir laimikis, bet be strateginės vertės; kosmopolitinė įvairių tikėjimų, skelbiančių, kad miestas priklauso tik jiems, buveinė; daugiavardis miestas, – bet kiekviena tradicija tokia siaura, kad kitas atmeta. Tai itin delikati vieta, žydų sakralinėje literatūroje vadinama moteriškąja gimine – tai visada geisminga, gyvybinga moteris, visada gražuolė, bet kartais begėdė kekšė, kartais įžeista princesė, apleista meilužių. Jeruzalė – vienatinio Dievo namai, dviejų tautų sostinė, trijų religijų šventovė, ir tai vienintelis miestas, egzistuojantis dviejose plotmėse – danguje ir žemėje: neprilygstama žemiškoji grožybė yra niekis lyginant su dangiškąja didybe. Vien tai, kad Jeruzalė yra kartu žemiška ir dangiška, reiškia, jog šis miestas gali būti bet kur: naujų Jeruzalių pristatyta visame pasaulyje, ir visi ją įsivaizduoja savaip. Sakoma, kad šiais akmenimis vaikščiojo pranašai bei patriarchai – Abraomas, Dovydas, Jėzus ir Mahometas. Čia gimė abraomiškosios religijos, ir čia baigsis pasaulis Paskutinio teismo dieną. Jeruzalė, šventa „Knygos tautoms“, yra Knygos miestas – Biblija daugeliu atžvilgiu yra pačios Jeruzalės metraštis, o jos skaitytojai – nuo žydų ir ankstyvųjų krikščionių iki užkariautojų musulmonų bei kryžininkų ir galiausiai šiandienių Amerikos evangelistų – nuolat koregavo miesto istoriją, idant išsipildytų Biblijos pranašystės. 13

JERUZALĖ

Išversta į graikų, paskui lotynų ir anglų kalbas, Biblija tapo universalia knyga ir pavertė Jeruzalę universaliu miestu. Kiekvienas galingas karalius buvo vadinamas Dovydu, kiekviena ypatinga tauta – naujaisiais izraelitais ir kiekviena didinga civilizacija – naująja Jeruzale, niekam nepriklausančiu ir visų vaizduotėje egzistuojančiu miestu. O tai yra ne tik miesto magija, bet ir tragedija: visi svajojantieji apie Jeruzalę, visi visų laikų jos lankytojai – nuo Jėzaus apaštalų iki Saladino karių, nuo Viktorijos epochos maldininkų iki šiandienių turistų ir žurnalistų – atvyksta su tikrosios Jeruzalės vizija ir paskui apmaudžiai nusivilia tuo, ką randa, – nuolat kintantį miestą, kuris klestėdavo ir sunykdavo, buvo daug kartų sugriautas ir atstatytas. Tačiau kadangi tai Jeruzalė – visų nuosavybė, – kiekvienas įvaizdis yra vienintelis teisingas, o suteršta, į visumą sulydyta tikrovė turi būti pakeista; visi turi teisę primesti Jeruzalei savo „Jeruzalę“ – neretai tai buvo daroma ugnimi ir kalaviju. XIV a. istorikas Ibn Chaldūnas, kai kurių šioje knygoje išdėstytų įvykių dalyvis ir sukėlėjas, pažymėjo, kad istorijos „aistringai trokštama. Ją žinoti siekia žmogus iš gatvės, dėl jos varžosi karaliai ir vadai.“ Tai ypač taikytina Jeruzalei. Neįmanoma parašyti šio miesto istorijos nepripažįstant, kad Jeruzalė taip pat yra pasaulio istorijos tema, atramos taškas ir net nugarkaulis. Šiuo metu, kai interneto mitologijos galia lemia, kad moderniausia kompiuterio pelė ir riestas kardas gali būti to paties fundamentalistų arsenalo ginklai, istorinių faktų paieškos yra dar svarbesnės negu Ibn Chaldūno laikais. Jeruzalės istorija turi būti ir šventumo prigimties istorija. Sąvoka „šventas miestas“ nuolat vartojama reiškiant pagarbą jo šventovėms, bet iš tikrųjų tai reiškia, kad Jeruzalė tapo esmine pasaulio vieta žmogui bendrauti su Dievu. Taip pat reikia atsakyti į klausimą: kodėl iš visų pasaulio vietų kaip tik Jeruzalė? Ši vietovė buvo toli nuo Viduržemio pakrančių prekybos kelių, kepinama vasaros saulės, šaldoma žiemos vėjų, jos aštrios uolos grublėtos ir nesvetingos. Tačiau Jeruzalės tapimą Šventyklos miestu iš dalies lėmė asmenys bei jų sprendimai, iš dalies – organiški, evoliuciniai procesai, o šventumo daugėjo, nes jis buvo labai ilgai išsilaikęs. Šventumui reikia ne tik dvasingumo bei tikėjimo, bet ir teisėtumo bei tradicijos. Radikalus, naują viziją pateikiantis pranašas turi paaiškinti ankstesnius šimtmečius ir pagrįsti savo apreiškimą pripažinta šventumo kalba bei geo­grafija – ankstesnių apreiškimų pranašystėmis ir jau garbinamomis vietomis. Niekas vietai nesuteikia tiek šventumo, kiek kitos religijos konkurencija. Daugeliui lankytojų ateistų šis šventumas atrodo atstumiantis – užkrečiamas prietaringumas mieste, kamuojamame teisuoliško fanatizmo epidemijos. Bet ši14

P R ATA R M Ė

taip neigiamas pamatinis religijos poreikis, be kurio neįmanoma suprasti Jeruzalės. Religija turi paaiškinti trapius džiaugsmus ir nuolatinę baimę, gluminančią bei gąsdinančią žmoniją: mums reikia jausti didesnę jėgą nei savo pačių. Mes gerbiame mirtį ir trokštame matyti joje prasmę. Jeruzalėje, Dievo ir žmogaus susitikimo vietoje, šie klausimai būsią išspręsti per apokalipsę – laikų pabaigą, kai būsiąs karas, Kristaus ir Antikristo mūšis, kai iš Mekos į Jeruzalę būsianti perkelta Kaaba, kai būsiąs teismas, prisikelsią mirusieji ir ateisianti Mesijo viešpatija bei Dangaus karalystė – naujoji Jeruzalė. Apokalipse tiki visos trys abraomiškosios religijos, bet šiose tikybose bei sektose detalės skiriasi. Sekuliaristams tai gali atrodyti kaip pasenusi ezoterika, bet yra priešingai – šios idėjos gyvos dabar. Žydų, krikščionių ir musulmonų fundamentalizmo epochoje apokalipsė yra dinamiška jėga įkaitusioje pasaulio politikoje. Mirtis – mūsų nuolatinė palydovė: maldininkai jau seniai vyksta į Jeruzalę numirti ir būti palaidoti prie Šventyklos kalno, kad per apokalipsę prisikeltų; jie atvyksta ir šiais laikais. Miestą supa kapinės, jis ant jų išaugęs, čia garbinamos suvytusios senovės šventųjų kūno dalys – sudžiūvusi, pajuodusi Marijos Magdalietės dešinė ranka ir dabar eksponuojama graikų stačiatikių vyresniojo kambaryje Šv. Kapo bažnyčioje. Daug šventyklų ir net privačių namų pastatyta tarp kapų. Šio mirusiųjų miesto tamsa kyla ne tik iš tam tikros nekrofilijos, bet ir iš nekromantijos: mirusieji čia beveik gyvi, nors ir laukia prisikėlimo. Nesibaigianti kova dėl Jeruzalės – žudynės, suirutė, karai, terorizmas, apgultys ir katastrofos – šią vietą pavertė mūšio lauku, Aldouso Huxley žodžiais, „religijų skerdykla“, Flaubert’o – „laidojimo rūsiu“. Melville’is šį miestą pavadino „kaukole“, apsiausta „mirusiųjų kariaunos“, o Edwardas Saidas prisiminė, kad jo tėvas nepakentė Jeruzalės, nes jam ji „siejosi su mirtimi“. Šis dangaus ir žemės prieglobstis ne visada vystėsi sėkmingai. Religijos gimsta iš kibirkšties, apreikštos vienam charizmatiniam pranašui – Mozei, Jėzui, Mahometui. Vieno karo vado energijos ir sėkmės dėka įkuriamos imperijos, užkariaujami miestai. Asmeniniai sprendimai, pradedant karaliumi Dovydu, Jeruzalę pavertė Jeruzale. O juk nebuvo panašu, kad ta nedidukė Dovydo tvirtovė, mažos karalystės sostinė, taps pasaulio dėmesio centru. Ironiška, kad pagrindas Jeruzalės šventumui radosi iš to, jog ją sugriovė Nabuchodonosaras (Nebukadnecaras), nes ši katastrofa paskatino žydus aprašyti ir išaukštinti Siono didybę. Po tokių kataklizmų paprastai išnykdavo tautos. Tačiau žydų energija ir gajumas, atkaklus atsidavimas savo Dievui ir ypač savos istorijos versijos užrašymas Biblijoje padėjo 15

JERUZALĖ

pamatą Jeruzalės šlovei ir šventumui. Biblija atstojo žydų valstybę bei Šventyklą ir tapo, pasak Heinricho Heinės, „nešiojamąja žydų tėvyne, nešiojamąja Jeruzale“. Joks kitas miestas neturi savo knygos ir jokia kita knyga šitaip nelėmė miesto likimo. Miesto šventumas kilo iš žydų, kaip išrinktosios tautos, išskirtinumo. Jeruzalė tapo išrinktuoju miestu, Palestina – išrinktąja žeme: šį išskirtinumą paveldėjo ir pripažino krikščionys bei musulmonai. Aukščiausiąjį Jeruzalės bei Izrae­lio žemės šventumą atspindėjo stiprėjantis religinis entuziazmas sugrąžinti žydus į Izraelį ir jo pasaulietinis atitikmuo – Vakarų susižavėjimas sionizmu nuo XVI a. reformacijos Europoje iki XX a. aštunto dešimtmečio. Paskui Izrae­ lio įvaizdį pakoregavo tragiškas palestiniečių pasakojimas apie Jeruzalę kaip jų prarastą šventąjį miestą. Tad Vakarų fiksacija, jausmas, kad Jeruzalė priklauso visiems, gali veikti abejopai – tai yra lazda su dviem galais arba dviašmenis kalavijas. Šiandien tai atspindi nuolatinis dėmesys Jeruzalei bei Izraelio ir palestiniečių konfliktas – intensyvesnis, emocingesnis už visus kitus. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Istorija dažnai pateikiama kaip žiaurių permainų ir smurtingų pervartų seka, bet aš noriu parodyti, kad Jeruzalė buvo tęstinumo ir sambūvio miestas, mišrus mišrių pastatų ir mišrių žmonių metropolis, nepaklūstantis siauram klasifikavimui, būdingam vėlesnių laikų religinėms legendoms ir nacionalistiniams pasakojimams. Štai todėl, kur tik įmanoma, pasakoju istoriją per šeimas – Dovydo, Makabiejų ir Erodo, Omejadų ir Baldvino bei Saladino gimines, iki Chuseinių, Chalidžių, Spaffordų, Rothschildų ir Montefiorių, – jos atskleidžia natūralias gyvenimo struktūras, nepaklūstančias įprastinės istorijos staigiems įvykiams ir siauriems pasakojimams. Jeruzalė turi ne tik dvi puses, bet ir daug susijusių, persiklojančių kultūrų ir sluoksniuotų sąjungų, – tai daugiaveidis kaleidoskopas, apimantis arabus stačiatikius, arabus musulmonus, gausybės giminių žydus sefardus, žydus aškenazius, žydus charedus, stačiatikius armėnus, gruzinus, serbus, rusus, koptus, protestantus, etiopus, katalikus ir t. t. Konkretus asmuo dažnai turėdavo keletą lojalumo jungčių su skirtingomis tapatybėmis – tai yra žmogiškasis Jeruzalės akmenų ir dulkių sluoksnių atitikmuo. Iš tikrųjų miesto svarba smukdavo ir kildavo, niekada nebuvo sustingusi, visada mainėsi, kaip augalas, keičiantis pavidalą, dydį, net spalvą, bet visada suleidęs šaknis vienoje vietoje. Pastarasis (efektingas) reiškinys – Jeruzalė kaip žiniasklaidos „trijų religijų šventasis miestas“ ir nenutrūkstamas televizijos žinių šou – yra gana naujas. Būta šimtmečių, kai Jeruzalė, atrodo, nebeturėdavo religi16

P R ATA R M Ė

nės ir politinės svarbos. Daugeliu atvejų religinį entuziazmą vėl paskatindavo ir įkvėpdavo ne dieviškas apreiškimas, o politinė būtinybė. Kai Jeruzalė būdavo labiausiai užmiršta ir nereikšminga, dažnai padėdavo žmonių tolimuose kraštuose – Mekoje, Maskvoje, Masačusetse – aistra Biblijai, uolios biblinių tiesų studijos: jų tikėjimas persiduodavo Jeruzalei. Visi miestai yra langai į svetimo krašto mąstyseną, bet šis yra dvipusis veidrodis, atskleidžiantis savo vidinį gyvenimą ir podraug atspindintis išorinį pasaulį. Ar tai būtų visuotinio tikėjimo epocha, teisuoliškas imperijų kūrimas, evangelinis apreiškimas ar pasaulietinis nacionalizmas, Jeruzalė tapdavo jų simboliu ir laimikiu. Tačiau, kaip ir veidrodžiai cirke, šie atspindžiai visada iškreipti, dažnai išsigimę. Jeruzalė sugeba apvilti ir kankinti tiek užkariautojus, tiek lankytojus. Realaus ir dangiškojo miestų kontrastas toks skausmingas, kad miesto beprotnamyje per metus atsiduria koks šimtas žmonių, kamuojamų Jeruzalės sindromo – lūkesčių, nusivylimų ir haliucinacijų pamišimo. Bet yra ir politinis Jeruzalės sindromas – Jeruzalė nepaiso sveikos nuovokos, praktiškos politikos ir strategijos, ji egzistuoja godžių aistrų ir nenugalimų jausmų sferoje, neprisileidžiančioje proto. Šioje kovoje dėl dominavimo ir tiesos pergalė tik sustiprina miesto šventumą kitiems. Kuo godesni miesto valdovai, tuo nartesnė konkurencija ir ūmesnė reakcija. Čia viešpatauja nenumatytų padarinių dėsnis. Jokia kita vieta nekelia tokio troškimo valdyti ją nesidalijant. Bet šis pavydus įkarštis ironiškas, nes dauguma Jeruzalės šventovių ir su jomis susijusių istorijų yra perimtos arba užgrobtos, anksčiau priklausiusios kitai religijai. Miesto praeitis dažnai esti įsivaizduota. Kone kiekvienas akmuo kadaise stovėjo seniai užmirštoje kito tikėjimo šventykloje, kitos imperijos pergalės arkoje. Daugumą, nors ne visus, užkariavimų lydėjo instinktas ištrinti kitų tikėjimų žymes, pasisavinant jų tradicijas, istorijas, vietas. Buvo daug griaunama, bet dažniau užkariautojai ankstesnių statinių nesugriaudavo, o panaudodavo juos savo reikmėms ir papildydavo. Svarbios vietos, kaip antai Šventyklos kalnas, Citadelė, Dovydo miestas, Siono kalnas ir Šv. Kapo bažnyčia, veikiau yra ne apaugę skirtingais istorijos sluoksniais, o tapę palimpsestais, siuviniais, kuriuose šilkiniai siūlai taip susipynę, kad nebeįmanoma jų atskirti. Varžybos siekiant užvaldyti šį užkrečiamą kitų šventumą atvedė į tai, kad kai kurios šventovės tapo šventos visoms trims religijoms paeiliui, o paskui ir kartu; karaliai nuspręsdavo ir žmonės dėl jų mirdavo, o dabar jos beveik užmirštos: Siono kalnas buvo žydų, musulmonų ir krikščionių audringo garbinimo vieta, bet dabar musulmonų ir žydų maldininkų ten mažai – jis vėl iš esmės krikščionių. 17

JERUZALĖ

Jeruzalėje tiesa dažnai daug mažiau svarbi negu mitas. „Jeruzalėje neklauskit manęs faktų istorijos, – sako iškilus palestiniečių istorikas dr. Nazmis al Džiūbė. – Atimkit fikciją, ir nieko neliks.“ Istorija čia taip įtaigiai galinga, kad yra nuolat iškraipoma, – archeologija taip pat yra istorijos veiksnys, ir archeologai kartais turėdavo tiek pat galios kaip kariai, pašaukti nusavinti praeitį dabarčiai. Discipliną, kuri turi būti objektyvi ir moksliška, galima panaudoti grindžiant religinius-etninius nusistatymus ir pateisinant imperines užmačias. Ir izraelitai, ir palestiniečiai, ir XIX a. imperialistai evangelikai yra prasikaltę tuo, kad savinosi tuos pačius įvykius, priskirdami jiems priešingas reikšmes ir faktus. Tad Jeruzalės istorija turi būti tiek tiesos, tiek legendų istorija. Tačiau faktų yra, ir šioje knygoje siekiama juos papasakoti, kad ir kokie jie būtų nemalonūs vienai ar kitai pusei. Mano tikslas – parašyti kuo platesnę Jeruzalės istoriją eiliniam skaitytojui – ateistui ir tikinčiajam, krikščioniui, musulmonui ir žydui – be politinio angažuotumo net ir šiandieniame konflikte. Istoriją pasakoju chronologiškai, per žmonių – karių ir pranašų, poetų ir karalių, valstiečių ir muzikų, – taip pat Jeruzalę kūrusių šeimų gyvenimus. Manau, kad tai geriausias būdas įkvėpti miestui gyvybės ir parodyti, kad jo sudėtingos ir netikėtos tiesos yra šios istorijos išdava. Tik pasakojant chronologiškai galima išvengti pagundos regėti praeitį per dabarties aistras. Stengiausi išvengti teleologijos – rašyti istoriją taip, tarsi visi įvykiai buvo neišvengiami. Kadangi kiekvienas pokytis yra reakcija į ankstesnį poslinkį, chronologija – geriausias būdas susigaudyti šioje raidoje, atsakyti į klausimą „kodėl Jeruzalė?“ ir paaiškinti, kodėl žmonės elgėsi taip, o ne kitaip. Tikiuosi, kad tai ir patraukliausias būdas viską papasakoti. Kam gi man gadinti pasakojimą, kuris – tariant holivudine kliše, šiuo atveju teisinga, – yra įdomiausias iš visų? Tarp tūkstančių knygų apie Jeruzalę labai mažai pasakojamųjų istorijų. Keturios epochos – Dovydo, Jėzaus, kryžiaus žygių bei arabų ir Izraelio konflikto – plačiai žinomos iš Biblijos, filmų, romanų bei žiniasklaidos, bet ir jos dažnai suprantamos klaidingai. O dėl visko kitko – labai noriu pateikti naujiems skaitytojams daug užmirštos istorijos. Tai pasakojimas apie Jeruzalę kaip pasaulio istorijos centrą, bet čia nesiekta sukurti nei visų Jeruzalės aspektų enciklopedijos, nei vadovo po visas kiekvieno pastato nišas, kapitelius ir arkas. Tai nėra išsami stačiatikių, katalikų ar armėnų, musulmonų chanifitų ar šafiitų teisės mokyklų, žydų chasidų ar karaimų istorija, ir ji nėra parašyta laikantis kokio nors specifinio požiūrio. Musulmonų 18

P R ATA R M Ė

miesto gyvenimas nuo mameliukų iki Britanijos mandato iki šiol sulaukė mažai dėmesio. Jeruzalės šeimas tyrinėjo palestiniečių istorijos akademikai, bet populiarioji istorija jas menkai tenušvietė. Šeimų istorijos buvo ir tebėra nepaprastai svarbios – kai kurie esminiai šaltiniai dar neprieinami anglų kalba, bet man juos išvertė, ir aš pakalbinau visų šių klanų šeimų narius, norėdamas sužinoti apie jų praeitį. Tačiau tai tik dalis visos mozaikos. Tai nėra judaizmo, krikščionybės arba islamo istorija nei Dievo prigimties Jeruzalėje studija: visa tai profesionaliai pateikė kiti, naujausias pavyzdys – puiki Karen Armstrong knyga Jerusalem: One City, Three Faiths (Jeruzalė: Vienas miestas, trys tikybos). Tai taip pat nėra išsami Izraelio ir palestiniečių konflikto istorija – jokia kita tema nėra taip maniakiškai studijuojama. Tačiau prisiėmiau bauginantį iššūkį aprėpti visus šiuos dalykus – tikiuosi, proporcingai. Mano užduotis – ieškoti faktų, o ne vertinti skirtingų religijų slėpinius. Tik­ rai nesuteikiau sau teisės spręsti, ar trijų didžiųjų religijų dieviški stebuklai ir šventieji tekstai yra „tikri“. Visi, studijuojantys Bibliją arba Jeruzalę, turi pripažinti, jog esama daug tiesos lygių. Kitų epochų ir kitų religijų įsitikinimai mums atrodo keisti, o pažįstami mūsų pačių laiko ir vietos papročiai visada regisi labai protingi. Net ir dvidešimt pirmas amžius, daugelio laikomas tiesiog pasaulietinio proto ir sveikos nuovokos viršūne, turi savo sutartinių įsitikinimų ir kvazireliginės ortodoksijos, kurie mūsų provaikaičiams atrodys nesuvokiamai absurdiški. Bet religijų ir jų stebuklų poveikis Jeruzalės istorijai yra nepaneigiamai realus, ir neįmanoma pažinti Jeruzalės be tam tikros pagarbos religijai. Jeruzalės istorijoje yra šimtmečių, apie kuriuos mažai težinoma ir juose viskas kontroversiška. Kadangi tai Jeruzalė, akademiniai ir archeologiniai ginčai visada tulžingi, o kartais ir smurtingi, net sukelia riaušes ir kautynes. Pastarojo pusės šimtmečio įvykiai kelia tiek ginčų, kad yra daug skirtingų jų versijų. Ankstyvuoju laikotarpiu ir istorikai, ir archeologai, ir ekscentrikai negausius šaltinius maigė, kraipė ir stumdė, kad atitiktų kiekvieną galimą teoriją, kurią jie tuomet gynė visiškai ja įtikėję. Visais atvejais aš peržiūrėjau originalius šaltinius bei visas teorijas ir priėjau prie tam tikros išvados. Jeigu kiekvienu atveju būčiau nuodugniai apsidraudęs, dažniausi šios knygos žodžiai būtų buvę „galbūt“, „matyt“, „ko gero“, „galėjo“. Todėl nevartojau jų kiekviena tinkama proga, bet prašau skaitytojų suprasti, kad už kiekvieno sakinio slypi milžiniškos apimties, vis kintanti literatūra. Kiekvieną skyrių perskaitė ir patikrino specialistas akademikas. Man pasisekė, kad padėjo kai kurie iškiliausi šiuo metu dirbantys profesoriai. Kebliausia kontroversija kyla dėl karaliaus Dovydo, nes jos politinės implika19

JERUZALĖ

cijos kelia didelę įtampą dar ir šiandien. Net ir moksliškiausiame lygyje šis ginčas klostosi dramatiškiau ir kategoriškiau negu bet kokioje kitoje vietoje bet kokia kita tema, išskyrus nebent Kristaus ir Mahometo prigimtį. Dovydo istorijos šaltinis yra Biblija. Jo istoriškumas ilgą laiką buvo nekvestionuojamas. XIX a. imperialistinis-krikščioniškas domėjimasis Šventąja žeme paskatino Dovydo Jeruzalės archeologines paieškas. Šio tyrinėjimo krikščionišką pobūdį kitaip pakreipė Izraelio valstybės įkūrimas 1948 m. – jis įgavo aistringą religinę-politinę reikšmę dėl Dovydo, kaip žydų Jeruzalės įkūrėjo, statuso. Trūkstant medžiagos iš dešimto amžiaus, Izraelio istorikai revizionistai sumenkino Dovydo miestą. Kai kurie net ėmė abejoti, ar jis apskritai buvo istorinis veikėjas, tuo sukeldami žydų tradicionalistų pasipiktinimą ir palestiniečių politikų džiaugsmą, nes tai kenkė žydų pretenzijoms. Bet 1993 m. surastas Tel Dano akmuo su įrašu įrodė, kad karalius Dovydas egzistavo. Nors Biblija nebuvo rašoma kaip tikras istorijos veikalas, vis dėlto ji yra istorinis šaltinis, ir šiame pasakojime aš ja naudojausi. Dovydo miesto dydis ir Biblijos patikimumas aptariami knygos tekste, o apie dabartinį konfliktą dėl Dovydo miesto žr. „Epilogą“. Imant daug vėlesnį laikotarpį, neįmanoma rašyti apie devynioliktą amžių nejaučiant Edwardo Saido veikalo Orientalizmas šešėlio. Saidas, palestinietis krikščionis, gimęs Jeruzalėje ir tapęs Kolumbijos universiteto Niujorke literatūros profesoriumi bei įgavęs originalų politinį balsą palestiniečių nacionalizmo sferoje, aiškino, kad „subtilus, nepaliaujamas eurocentriškas nusistatymas prieš arabų musulmonų tautas ir jų kultūrą“, ypač būdingas XIX a. keliautojams, kaip antai Chateaubriand’ui, Melville’iui ir Twainui, menkino arabų kultūrą ir teisino imperializmą. Tačiau Saido veikalas paskatino kai kuriuos jo sekėjus ištrinti šiuos įsibrovėlius vakariečius iš istorijos – tai absurdiška. Vis dėlto tiesa, kad šie lankytojai tikrojo arabų ir žydų gyvenimo Jeruzalėje matė ir suprato mažai, o aš, kaip jau aiškinau, dėjau visas pastangas pavaizduoti konkretų tenykščių žmonių gyvenimą. Bet ši knyga nėra poleminis veikalas, ir Jeruzalės istorikas turi parodyti dominuojančią Vakarų romantinės imperinės kultūros įtaką miestui, nes tai atskleidžia, kodėl Artimieji Rytai tokie svarbūs didžiosioms valstybėms. Be to, aš pavaizdavau britų prosionizmo, pasaulietinio ir evangelinio, raidą – nuo Palmerstono ir Shaftsbury iki Lloydo George’o, Balfouro, Churchillio ir jų draugo Veicmanno – tiesiog todėl, kad jis labiau nei kas kitkas paveikė Jeruzalės ir Palestinos likimą XIX ir XX a. Pagrindinę knygos dalį baigiu 1967-aisiais, nes Šešių dienų karas iš esmės sukūrė šiandieninę padėtį ir taip padėjo svarbų tašką. „Epiloge“ trumpai apžvel20

P R ATA R M Ė

giu politiką iki šių dienų ir smulkiai pavaizduoju tipišką rytą trijose šventosiose vietose. Bet padėtis nuolat keičiasi. Jeigu būčiau pratęsęs išsamią istoriją iki šios dienos, knyga neturėtų aiškios pabaigos ir ją reikėtų atnaujinti ne kas dieną, o kas valandą. Vietoj to pasistengiau paaiškinti, kodėl Jeruzalė tebėra galimos taikos sutarties esmė ir kartu kliūtis. Šis veikalas yra sintezė, pagrįsta daugeliu perskaitytų pirminių šaltinių, senųjų ir naujesniųjų, asmeniniais seminarais su žinovais, profesoriais, archeologais, šeimomis bei valstybininkais ir nesuskaičiuojamais apsilankymais Jeruzalėje, jos šventovėse ir archeologinių kasinėjimų vietose. Man pasisekė surasti keletą naujų arba retai naudotų šaltinių. Šie tyrinėjimai atnešė trejopų džiaugsmų: daug laiko pasibūti Jeruzalėje; nuostabių skaitinių, kurių autoriai rikiuojasi nuo Usamos ibn Munkidho, Ibn Chaldūno, Evlijos Čelebi ir Vasifo Džiauharijos iki Vilhelmo Tyriečio, Juozapo Flavijaus ir T. E. Lawrence’o; trečia, nuožmių politinių konfliktų akivaizdoje sulaukti draugystės ir pagalbos, didelio pasitikėjimo ir kilnumo iš visų bendruomenių jeruzaliečių – palestiniečių, izraeliečių ir armėnų, musulmonų, žydų ir krikščionių. Man atrodo, rašyti šią knygą ruošiausi visą gyvenimą. Po Jeruzalę klaidžiojau nuo pat vaikystės. Dėl giminystės ryšių, aprašytų šioje knygoje, „Jeruzalė“ yra mano šeimos moto. Kad ir kokios būtų asmeninės sąsajos, aš čia pasakoju, kas įvyko ir kuo žmonės tikėjo. Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: visada buvo dvi Jeruzalės – laikinoji ir dangiškoji, abi labiau valdomos tikėjimo ir jausmų negu proto ir faktų. Ir Jeruzalė tebėra pasaulio centras. Ne visiems patiks mano metodas – juk tai Jeruzalė. Bet rašydamas šią knygą visada prisimindavau Lloydo George’o patarimą Jeruzalės gubernatoriui Stor­rsui, kurį žiauriai kritikavo tiek žydai, tiek arabai: „Na, jeigu kuri nors pusė liausis skųstis, aš jus atleisiu.“1

21

P A S T A B O S D Ė L VA R D Ų , T R A N S L I T E R A C I J O S I R T I T U L Ų

PAS TAB O S DĖ L VAR DŲ, TR A N SL I TE R AC I J O S I R TI TULŲ Suprantama, kad šioje knygoje yra sudėtinga vardų, kalbų ir transliteracijos klausimų įvairovė. Knyga skirta eiliniam skaitytojui, tad aš laikiausi principo vartoti labiausiai suprantamus ir pažįstamus vardus. Atsiprašau puristų, kuriuos tokie sprendimai piktina. Judėjos laikotarpiu paprastai vartoju Chasmonėjų karalių graikiškus, o ne lotyniškus ar hebrajiškus vardus – pvz., Aristobulas. Išimtį darau kai kuriems mažiau svarbiems veikėjams, pvz., vartoju Erodo svainio hebrajišką vardą Jehonatanas, o ne graikiškąjį Aristobulas, kad nesipainiotų su daugeliu kitų Aristobulų. Plačiai žinomų vardų atveju vartoju įprastinę formą – Erodas, Pompėjus, Markas Antonijus, Tamerlanas, Saladinas. Gerai žinomų persų vardų, kaip antai Kyras, vartoju šį variantą. Makabiejų šeima valdė Chasmonėjų dinastijos vardu, bet aš visur vadinu juos Makabiejais, kad būtų aiškiau. Arabų laikotarpio iššūkiai didesni. Nepretenduoju į didelį nuoseklumą. Paprastai vartoju pažįstamas formas, kaip antai Damaskas. Nerašau arabiško artikelio al prieš asmenų, grupių ir miestų vardus, bet paprastai palieku jį sudėtinėse pavardėse ir pirmą kartą minėdamas pavardę tekste bei pastabose, bet paskui nebe. Diakritinių ženklų nevartoju. Dauguma Abasidų bei Fatamidų kalifų ir Ajubidų sultonų pasivadindavo kokiu nors bendriniu vardu, lakab, kaip antai al Mansur. Tiesiog, kad būtų lengviau skaityti, visais atvejais atsisakau žymimojo artikelio. Renkuosi „ibn“, o ne „bin“, išskyrus gerai žinomų pavardžių atvejus. Su tokiais vardais kaip Abu Sufjan nevartoju arabų kalbos kilmininko (tada būtų, pvz., Muavija ibn Abi Sufjan) – taip pat dėl sklandumo. Ajubidus paprastai vadinu „Saladino dinastija“. Vakaruose nėra nusistovėjusios arabų vardų vartojimo tradicijos, pvz., Abasidai žinomi savo kaip valdovų vardais, išskyrus Harūną al Rašidą, nes pagarsėjo per Tūkstantį ir vieną naktį. Visi istorikai XII a. sultoną vadina Saladinu, bet jo brolį – al Adil. Saladinas gimė kaip Jusuf ibn Ajub, jo brolis buvo Abu Bakr ibn Ajub. Abu jie pasivadino garbingais vardais Salach ad Din ir Saif al Din, o vėliau abu vadinosi bendriniais vardais: Saladinas – al Nasir (Nugalėtojas), o jo 27

JERUZALĖ

brolis – al Adil (Teisingasis). Kad būtų paprasčiau, juodu vadinu atitinkamai Saladinu ir Safedinu, iš dalies siekdamas išvengti Ajubidų pavardžių painiavos, kaip antai al Adil, al Aziz, al Afdal, o iš dalies pabrėždamas ryšį su Saladinu. Mameliukų laikotarpiu istorikai dažniausiai vartoja vardą Baibars, o ne bendrinį al Zahir, bet daugelio kitų pasitelkia bendrinius vardus, išskyrus al Nasir Muhamad – vartojami abu. Aš laikausi šios nenuoseklios tradicijos. Osmanų laikotarpio mažiau žinomas pavardes rašau pagal turkišką, o ne arabišką pavyzdį. Tiesiog pasirinkau geriausiai atpažįstamą variantą: Džemalis Paša turkiškai yra Çemal. Aš rašau Mehmetas Alijus, o ne Muchamedas Alijus. Naujausiais laikais Chuseiną ibn Alijų vadinu Mekos šerifu arba Chidžazo karaliumi Chuseinu, jo sūnus vadinu princais arba emyrais (iki kol jie taip pat tapo karaliais) Feisaliu ir Abd Alahu, o ne Feisaliu ir Abd Alahu ibn Chuseinais. Ankstyvuoju laikotarpiu vadinu juos šerifininkais, o vėliau – Hašimitais. Pirmąjį Saudo Arabijos karalių vadinu Abdul Aziz al Saud, bet dažniau vartoju vakarietišką variantą – Ibn Saud. Bertha Spafford susituokė su Fredericku Vesteriu – dėl nuoseklumo visur ją vadinu Spafford. Kanaanas, Judėja, Izraelis, Palestina, Bilad al Šams, Didžioji Sirija, Kelesirija, Šventoji žemė – tai tik keletas pavadinimų, pasitelkiamų apibūdinti šią šalį su kintančiomis sienomis. Sakoma, Jeruzalė turi septyniasdešimt vardų. Pačiame mieste Dievo Namai, Šventieji Namai, Šventykla reiškia žydų Šventyklą. Kupolas, Kubat as Sachra, Viešpaties šventykla, Templum Domini yra Uolos kupolas, o al Aksa – Saliamono šventykla. Har HaBajit yra hebrajiškas, o Haram al Šarif arabiškas Šventyklos kalno pavadinimai – šį aš taip pat vadinu sakraline esplanada. Šventovė yra arba šventų švenčiausioji, arba – vėliau – Šventyklos kalnas, kurį musulmonai vadina Tauriąja šventove (Haram); musulmonams Dvi Šventovės reiškia Jeruzalę ir Hebroną, kur yra dar vienas Erodo laikų pastatas – Abraomo ir patriarchų kapas. Anastasis, Bažnyčia, Kapas ir Deir Sultan – tai vis Šv. Kapo bažnyčia. Uola – arabiškai Sachra; Pamatinis Akmuo hebrajiškai vadinamas Even HaŠtijah, šventų švenčiausioji – Kodeš haKodešim. „Siena“, Kotel, Vakarinė bei Raudų siena ir al Burak yra žydų šventa vieta. Citadelė ir Dovydo bokštas – Erodų tvirtovė netoli nuo Jafos vartų. Švenčiausiosios Mergelės kapas ir Juozapato Šv. Marija – ta pati vieta. Juozapato slėnis yra Kedrono (Kidrono) slėnis. Dovydo kapas, Nabi Daud, Paskutinės vakarienės menė (Coenaculum) įvardina Siono kalno šventovę. Visi vartai turi tiek daug vardų, kurie keičiasi taip dažnai, kad jų nė neverta čia surašyti. Kiekviena gatvė turi bent tris pavadinimus: pagrin28

P A S T A B O S D Ė L VA R D Ų , T R A N S L I T E R A C I J O S I R T I T U L Ų

dinė Senamiesčio gatvė arabiškai vadinama El Vad, hebrajiškai – Ha-Gai, o angliškai – The Valley (Slėnio). Konstantinopolis ir Bizantija – tai Rytų Roma ir jos imperija; po 1453 m. patį miestą vadinu tik Stambulu. Pakaitomis vartoju žodžius „katalikų“ ir „lotynų“, „stačiatikių“ ir „graikų“. „Iranas“ ir „Persija“ reiškia tą patį. Kad būtų suprantamiau, miniu Iraką, o ne Mesopotamiją (Tarpupį). Dėl titulų: Romos imperatoriai lotyniškai buvo vadinami princeps, o vėliau – imperator; Bizantijos imperatorius vėliau imta graikiškai vadinti basileos. Ankstyvajame islame Mahometo įpėdiniai buvo vadinami tai tikratikių vadais, tai kalifais. Sultonas, padišachas ir kalifas – Osmanų valdovų titulai; Vokietijos kaizeris ir imperatorius, Rusijos caras ir imperatorius vartojami kaip lygiaverčiai žodžiai.

29

JERUZALĖ

V E RTĖ J O PAS TAB O S Knygoje minima daug istorinių asmenybių vardų, vietovardžių ir pan., kurių lietuviška rašyba nėra nusistovėjusi arba visai neišbandyta: tai pasakytina apie ne lotyniško pagrindo rašmenų perrašą – arabų, hebrajų ir kitų kalbų, bet taip pat ankstesnių laikų europiečių didikų, šventųjų, bažnytininkų vardus. Stengtasi vadovautis Visuotinės lietuvių enciklopedijos pavyzdžiais, nors ne visur tai buvo įmanoma. Už patarimus dėl bažnytinių terminų ir pavadinimų, biblinių laikų ir vidur­ amžių vardų, hebrajų kalbos dalykų dėkoju Petrui Kimbriui, už arabiško vardyno konsultacijas – Valdui Mikalauskui. Atsakomybę už galutinį pasirinkimą (ir galimus netikslumus) prisiima vertėjas.

30

PROLOGAS

PROLO G AS Žydų abo mėnesio 8 d., 70 m. po Kr. liepos pabaigoje, Romos imperatoriaus Vespasiano sūnus Titas, vadovaujantis keturis mėnesius trunkančiai Jeruzalės apgulčiai, įsakė visai savo kariuomenei ruoštis auštant šturmuoti Šventyklą. Kaip tik tą dieną daugiau kaip prieš 500 metų babiloniečiai sugriovė Jeruzalę. Dabar Titas vadovavo keturių legionų armijai – iš viso 60 000 Romos legionierių ir vietinių samdinių, pasišovusių galutinai sutriuškinti užsispyrusį, bet jau palaužtą miestą. Už sienų bene pusė milijono badaujančių žydų gyvaliojo siaubingomis sąlygomis: ten buvo ir religinių fanatikų, ir plėšikaujančių banditų, bet daugumą sudarė nekaltos šeimos, negalinčios ištrūkti iš šių didingų mirtinų spąstų. Daug žydų gyveno už Judėjos ribų – jų buvo visame Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų regione; o ši galutinė desperatiška kova turėjo nuspręsti ne tik miesto ir jo gyventojų likimą, bet taip pat judaizmo bei mažo žydų krikščionybės kulto ateitį ir net, žvelgiant šešis šimtmečius į priekį, apibrėžti islamo kontūrus. Romėnai prie Šventyklos sienų pasistatė pakylas, bet jų antpuoliai buvo nesėkmingi. Tą dieną Titas pasakė savo vadams, kad pastangos išlaikyti šią „svetimą šventyklą“ jam kainuoja per daug karių, ir liepė padegti Šventyklos vartus. Vartų sidabras išsilydė ir ugnis išplito į medines durų staktas bei langus, o iš ten – į medines Šventyklos koridorių dalis. Titas įsakė gaisrą užgesinti. Jis pareiškė, kad romėnai „turėtų keršyti ne negyviems daiktams, o vyrams“. Tada nakčiai pasitraukė į savo būstinę apgriautame Antonijos bokšte, iškilusiame virš prašmatnaus Šventyklos komplekso. Palei sienas buvo matyti kraupūs vaizdai, ko gero, panašūs į pragarą žemėje. Saulėje puvo tūkstančiai lavonų. Sklido nepakeliamas dvokas. Šunys ir šakalai vaišinosi žmonių kūnais. Ankstesniais mėnesiais Titas liepė nukryžiuoti visus belaisvius ir dezertyrus. Kasdien būdavo nukryžiuojama penki šimtai žydų. Alyvų kalne ir uolėtose kalvose aplink miestą kryžių buvo prigrūsta tiek, kad daugiau vargu bebūtų tilpę, o ir medžių jiems trūko.2 Tito kareiviai smaginosi kaldami savo aukas kreivai šleivai, absurdiškomis pozomis. Daugelis jeruzaliečių taip desperatiškai veržėsi iš miesto, kad bėgdami prarydavo turimas monetas, 31

JERUZALĖ

idant paslėptų savo turtus, tikėdamiesi atgauti juos saugiai nutolę nuo romėnų. Jie pasirodydavo „išsipūtę iš bado, išpurtę, lyg sergantys vandenlige“, bet prisivalgę „susprogdavo“. Jų pilvams praplyšus, kareiviai rasdavo dvokiančių žarnyno lobių, tad ėmė skrosti visus belaisvius, darinėjo ir naršė po žarnas jiems tebesant gyviems. Bet Titas pasibaisėjo ir mėgino uždrausti šiuos anatominius grobstymus. Bergždžiai: Tito samdiniai sirai, degę žydams abipuse kaimyniška neapykanta, mėgavosi šiais makabriškais žaidimais.3 Romėnų ir už sienų prisiglaudusių sukilėlių žiaurumai prilygsta kai kuriems baisiausiems dvidešimto amžiaus žvėriškumams. Karas prasidėjo, kai valdytojų romėnų nemokšiškumas ir godumas pastūmėjo prisidėti prie religinio liaudies sukilimo net žydų aristokratiją, Romos sąjungininkus. Tarp sukilėlių buvo ir religingų žydų, ir prisiplakėlių banditų, – pasinaudoję imperatoriaus Nerono nuosmukiu ir po jo savižudybės kilusia suirute, jie išvijo romėnus ir atkūrė nepriklausomą žydų valstybę su Šventykla kaip centru. Tačiau žydų revoliucija greitai ėmė ryti save kruvinais valymais ir gaujų karais. Po Nerono vienas kitą chaotiškai sparčiai pakeitė trys imperatoriai. Imperatoriaus soste įsitvirtinus Vespasianui ir nusiuntus Titą paimti Jeruzalės, miestą buvo pasidalinę trys tarpusavyje kariaujantys vadeivos. Žydų vadeivos iš pradžių nuožmiai kovėsi krauju srūvančiuose Šventyklos kiemuose, o paskui miestą išplėšė. Jų kovotojai, įsiskverbę į turtingesnius rajonus, apiplėšdavo namus, nužudydavo vyrus ir išniekindavo moteris – „jiems tai buvo pasismaginimas“. Apkvaitę nuo savo galios ir persekiojimo jaudulio, matyt, ir apsvaigę nuo pagrobto vyno, „atsiduodavo moteriškoms begėdystėms, pasipuošdavo plaukus, apsivilkdavo moterų drabužiais, pasitepdavo tepalais ir pasidažydavo paakius“. Šie provincialūs galvažudžiai, besipuikuojantys „dailiai išdažytais apsiaustais“, savo kelyje žudydavo visus. Išradingai ištvirkaudami „prasimanė neteisėtų malonumų“. Pasidavusi „nepakenčiamai nešvarai“, Jeruzalė tapo „kekšynu“ ir kankinimų vieta, bet vis dėlto ji tebebuvo šventovė.4 Šventykla kažkaip tebefunkcionavo. Balandį į Pesachą maldininkai suplūdo prieš pat romėnams apsupant miestą. Gyventojų paprastai būdavo dešimtys tūkstančių, bet dabar romėnams į spąstus pakliuvo maldininkai ir daug karo pabėgėlių, tad mieste buvo šimtai tūkstančių žmonių. Tik Titui apsupus sienas sukilėlių vadai nutraukė tarpusavio kovas ir suvienijo savo 21 000 karių bendrai gintis nuo romėnų. Miestas, kurį Titas pirmą kartą pamatė nuo Skopo kalno, pavadinto pagal graikų kalbos žodį skopeo – „žiūriu“, buvo, pasak Plinijaus, „tikrai labiausiai gi32

PROLOGAS

riamas Rytų miestas“, turtingas, klestintis metropolis, pastatytas aplink vieną didingiausių senovės pasaulio šventyklų, kuri pati buvo subtilus didžiulio masto meno kūrinys. Jeruzalė egzistavo jau tūkstančius metų, bet šis daugelio sienų ir bokštų miestas, apglėbęs du kalnus, įsikūręs tarp nuogų Judėjos uolų, niekada nebuvo toks gausus gyventojų ir toks įspūdingas kaip pirmame amžiuje po Kristaus – iš tikrųjų vėliau, iki dvidešimto amžiaus, Jeruzalė niekada nebebuvo tokia didinga. Tai buvo sukurta Erodo Didžiojo – talentingo, psichiškai nesveiko Judėjos karaliaus, kurio rūmai ir tvirtovės buvo tokie monumentalūs ir taip prašmatniai išpuošti, kad žydų istorikas Juozapas Flavijus sakė, jog jie „pranoksta mano gebėjimus aprašyti“. Pati Šventykla savo nežemiška didybe nustelbė viską kitką. „Su pirmaisiais tekančios saulės spinduliais“ jos žėrintys kiemai ir auksuoti vartai „atspindėdavo labai ugningą puikumą ir tuos, kurie išdrįsdavo pažvelgti į ją, priversdavo nukreipti žvilgsnį į šoną“. Šventyklą pirmą kartą išvystantiems svetimšaliams, tokiems kaip Titas ir jo legionieriai, ji atrodė „kaip sniego apklotas kalnas“. Pamaldūs žydai žinojo, kad šio ant Morijos kalno iškilusio miesto mieste, kiemų centre, yra mažytis didžiausio šventumo kambarėlis, kuriame lyg ir nieko nėra. Ši erdvė žydams buvo šventybės įsikūnijimas – Šventų Švenčiausioji, paties Dievo gyvenamoji vieta. Erodo šventykla buvo kulto pastatas, bet kartu – beveik neįveikiama tvirtovė sienų apjuostame mieste. Žydai, padrąsinti romėnų silpnumo „Keturių imperatorių metais“ ir talkinami stačių Jeruzalės aukštumų, įtvirtinimų bei pačios labirintinės Šventyklos, pasipriešino Titui perdėtai pasitikėdami savimi. Juk jie nepakluso Romai beveik penkerius metus. Tačiau Titas savo užduočiai turėjo reikiamą autoritetą, užmojį, išteklių ir gabumų. Jis ėmė brautis į Jeruzalę nuosek­ liai veiksmingai ir didžiulėmis pajėgomis. Balistos akmenų, tikriausiai sviestų Tito karių, rasta tuneliuose prie Šventyklos vakarinės sienos – tai liudija, kaip intensyviai romėnai šaudė. Žydai kone su savižudiška aistra kovėsi dėl kiekvieno colio. Bet Titas, disponuodamas visu apgulties mašinų bei katapultų arsenalu ir Romos inžinierių išradingumu, pirmąją sieną įveikė per penkiolika dienų. Jis įvedė tūkstantį legionierių į Jeruzalės turgų labirintą ir šturmavo antrąją sieną. Bet žydai kontratakavo ir atsiėmė ją. Sieną teko vėl šturmuoti. Paskui Titas bandė įbauginti miestą savo kariuomenės paradu – buvo demonstruojamos kirasos, šalmai, švytravo ašmenys, plazdėjo vėliavos, spindakiavo ereliai, „žirgai puikavosi prašmatniomis gūniomis“. Tūkstančiai jeruzaliečių, sulipusių ant dantytų sienų pažiopsoti į šį spektaklį, žavėjosi „jų šarvų grožiu ir pasigėrėtina vyrų tvarka“. 33

JERUZALĖ

Žydai ir toliau išdidžiai gynėsi, o gal bijojo nepaklusti savo vadų įsakymui nepasiduoti. Galų gale Titas nusprendė apjuosti ir aklinai uždaryti visą miestą – jis pastatydino pakylų sieną. Birželio pabaigoje romėnai šturmavo griozdišką Antonijos tvirtovę ir sugriovė ją, palikę tik vieną bokštą – jame Titas įkūrė savo vadavietę. Vidurvasarį, kai aštrios grublėtos kalvos apaugo musių aptupėtų nukryžiuotų lavonų miškais, išlikusį miestą kamavo gresiančios pražūties jausmas, nepajudinamas fanatizmas, įnoringas sadizmas ir alinantis badas. Ginkluotos gaujos ieškojo maisto. Vaikai griebdavo kąsnelius iš tėtušių rankų, motinos atimdavo savo kūdikių trupinius. Užrakintos durys piršdavo mintį apie paslėptas atsargas, ir kareiviai įsilauždavo, savo aukoms į tiesiąją žarna įvarydavo baslį reikalaudami atskleisti grūdų slaptavietes. Jeigu nieko nerasdavo, būdavo dar „barbariškiau žiaurūs“, tarsi „apgauti“. Ir, nors patys dar turėdavo maisto, kovotojai žudė ir kankino iš įpročio, „kad palaikytų savo pasiutimą“. Jeruzalę skaldė raganų medžiok­ lės, žmonėms skundžiant vieni kitus kaip atsargų kaupėjus ir išdavikus. Pasak liudininko Juozapo Flavijaus, joks kitas miestas „niekada nesukėlė tokių kančių ir nuo pat pasaulio pradžios joks amžius neišaugino tokios nedorybių kupinos kartos kaip šis“.5 Jauni žmonės klajodavo gatvėmis „kaip šešėliai, išsipūtę nuo bado, ir griūdavo negyvi, kai kančia juos įveikdavo“. Žmonės mirdavo laidodami savo artimuosius, o kiti buvo laidojami atsainiai, dar kvėpuojantys. Badas pasiglemžė ištisas šeimas jų namuose. Jeruzaliečiai matė, kaip miršta jų mylimi žmonės, „sausomis akimis ir pražiotomis burnomis. Miestą užvaldė šiurpi tyla ir mirtina naktis“, bet žmonės mirdavo „įbedę akis į Šventyklą“. Gatvėse buvo krūvos lavonų. Netrukus, nepaisydami žydų įstatymų, šiame milžiniškame kapinyne niekas nebelaidojo mirusiųjų. Galbūt tai numatė Jėzus Kristus pranašaudamas artėjančią apokalipsę ir sakydamas: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“ Kartais sukilėliai tiesiog permesdavo lavonus per sieną. Romėnai paliko juos pūti dvokiančiose krūvose. O sukilėliai vis dar kovėsi. Pats Titas, anaiptol neskrupulingas romėnų karys, per pirmąjį susidūrimą arbaletu nukovęs dvylika žydų, buvo pasibaisėjęs ir apstulbęs: tegalėjo aimanuoti dievams, kad tai ne jo darbas. Šis „žmonijos numylėtinis ir džiaugsmas“ garsėjo dosnumu. „Draugai, man diena nuėjo perniek“, – sakydavo jis, neradęs laiko bendražygiams įteikti dovanų. Tvirto sudėjimo, šiurkštokas, skeltu smakru, Titas pasirodė esąs talentingas vadas ir populiarus naujojo imperatoriaus Vespasiano 34

PROLOGAS

sūnus: jų neįsitvirtinusios dinastijos padėtis priklausė nuo Tito pergalės prieš maištininkus žydus. Tito palydoje buvo gausu žydų persimetėlių, tarp jų trys jeruzaliečiai – istorikas, karalius ir (kaip manoma) dviguba karalienė, mieganti vienoje lovoje su cezariu. Istorikas buvo Tito patarėjas Juozapas Flavijus, vienas iš žydų sukilėlių vadų, perbėgęs pas romėnus, – vienintelis šio pasakojimo šaltinis. Karalius buvo Erodas Agripa II, labai romėniškas žydas, išaugintas imperatoriaus Klaudijaus dvare, – jis prižiūrėjo žydų Šventyklą, pastatytą jo prosenelio Erodo Didžiojo, ir dažnai reziduodavo jo rūmuose Jeruzalėje, nors valdė įvairias žemes dabartinio Izraelio šiaurėje, Sirijoje ir Libane. Beveik neabejotina, kad karalių lydėjo jo sesuo Berenikė, žydų monarcho duktė ir du kartus per santuoką buvusi karalienė, neseniai tapusi Tito meiluže. Vėliau jos priešai romėnai ją pasmerkė kaip „žydų Kleopatrą“. Jai buvo apie keturiasdešimt, bet „tai buvo jos geriausi metai, o jos grožis pačiame žydėjime“, – sakė Flavijus. Sukilimo pradžioje jiedu su broliu, gyvenę kartu (priešai teigė, kad kraujagėdiškai), išbandė paskutinę galimybę numaldyti sukilėlius apeliuodami į sveiką protą. Dabar šie trys žydai bejėgiškai stebėjo „garsiojo miesto mirties agoniją“ – Berenikė iš miesto griovėjo lovos. Belaisviai ir perbėgėliai atnešdavo iš miesto naujienų, ypač slegiančių Juozapą, nes ir jo tėvai buvo įstrigę viduje. Net kovotojams ėmė trūkti maisto, tad jie taip pat apžiūrinėjo bei skrodė gyvuosius ir mirusiuosius, ieškodami aukso, trupinių, sėklelių, „klupdami ir svirduliuodami kaip pasiutę šunys“. Jie valgė karvių mėšlą, apdirbtą odą, diržus, batus ir seną šieną. Turtinga moteris, vardu Marija, praradusi visus pinigus ir maistą, taip pamišo, kad nužudė savo sūnų ir išsikepė, – pusę suvalgė, o kitką pasiliko kitam kartui. Po miestą pasklido gardus kvapas. Jį užuodę sukilėliai surado ir įsibrovė į namą, bet net tie patyrę galvažudžiai, pamatę apvalgytą vaiko kūną, „išėjo drebėdami“.6 Šventojoje Jeruzalėje – taip ji buvo vadinama monetose – viešpatavo šnipų manija ir paranoja. Gatvėmis valkiojosi svaičiojantys šarlatanai ir pamokslaujantys ezoterikai, žadėdami išsigelbėjimą ir išganymą. Jeruzalė, pasak Flavijaus, buvo „kaip pasiutęs laukinis žvėris, kuris, negaudamas maisto, ėmė ėsti savo kūną“. Abo 8-osios naktį, Titui nuėjus gulti, legionieriai, kaip buvo jo liepti, mėgino užgesinti gaisrą, paskleistą išsilydžiusio sidabro. Bet ugniagesius legionierius užpuolė sukilėliai. Romėnai pasipriešino ir įstūmė žydus į Šventyklą. Vienas 35

JERUZALĖ

legionierius, pagautas „dieviško tūžmo“, čiupo kažkokią degančią medžiagą ir, pakeltas kito kareivio, uždegė užuolaidą ir rėmus „auksinio lango“, vedančio į patalpas aplink Šventyklą. Rytą ugnis jau buvo pasiekusi pačią šventumo širdį. Žydai, pamatę, kad liepsnos laižo šventų švenčiausiąją ir grasina ją sunaikinti, „pakėlė didelį triukšmą ir bėgo gelbėti“. Bet jau buvo per vėlu. Jie užsibarikadavo Vidiniame kieme ir pakraupę tylėdami žiūrėjo. Vos už kelių metrų, Antonijos tvirtovės griuvėsiuose, buvo pažadintas Titas, jis pašoko ir „nubėgo prie Šventųjų Namų gesinti gaisro“. Jam įkandin patraukė jo palyda, taip pat ir Flavijus, galbūt ir karalius Agripa su Berenike, paskui juos bėgo tūkstančiai romėnų karių – visi „didžiai apstulbę“. Kautynės buvo siautulingos. Flavijus teigia, kad Titas vėl įsakė užgesinti gaisrą, bet šis romėnų bendrininkas turėjo priežasčių teisinti savo globėją. Vis dėlto visi šaukė, ugnis siautėjo, o romėnų kareiviai žinojo, kad pagal karo taisykles miestą, kuris taip užsispyręs priešinasi, tenka nusiaubti. Jie apsimetė negirdį Tito ir net šaukė toliau esantiems bendražygiams mesti daugiau nuodėgulių. Legionieriai buvo tokie nekantrūs, apimti tokio kraujo troškimo ir aukso godulio, kad savo sukeltoje spūstyje daug kas buvo mirtinai sutrypti arba sudegė, o kiti prisiplėšė tiek daug, kad netrukus po to visuose Rytuose smuko aukso kainos. Titas, negalėdamas užgesinti gaisro ir, aišku, patenkintas būsima galutine pergale, žengė per degančią Šventyklą, kol priėjo šventų švenčiausiąją. Net vyriausiasis kunigas ten galėdavo įeiti tik kartą per metus. Joks svetimšalis nebuvo suteršęs jos tyrumo po romėnų kario ir valstybininko Pompėjaus 63 m. pr. Kr. O Titas pasižiūrėjo vidun „ir pamatė ją ir kas joje yra, ir tai jam atrodė daug puikiau, – rašė Flavijus, – tikrai ne prasčiau už tai, kuo mes patys girdavomės“. Tada jis įsakė centurionams mušti gaisrą kurstančius kareivius, bet „jų aistros buvo per stiprios“. Aplink šventų švenčiausiąją įsiplieskus pragariškoms liepsnoms, Titą padėjėjai nuvedė į saugią vietą, „ir jau niekas nebedraudė jiems kurstyti gaisro“. Tarp liepsnų virė kautynės – apduję, išbadėję jeruzaliečiai sutrikę ir prislėgti klaidžiojo tarp degančių portalų. Ant altoriaus laiptų susitelkė tūkstančiai civilių ir sukilėlių, pasišovę kovoti iki galo arba beviltiškai žūti. Įkarščio pagauti romėnai visiems perrėžė gerkles, lyg kokiame masiniame žmonių aukojime, ir paskui „aplink altorių gulėjo vieni ant kitų suversti lavonai“, o laiptais tekėjo kraujas. Degančioje Šventykloje žuvo dešimt tūkstančių žydų. Skilinėjantys didžiuliai akmenys ir medinės sijos griaudėjo kaip perkūnija. Flavijus stebėjo Šventyklos žūtį: 36

PROLOGAS

Visur plintančių liepsnų ūžesys susiliejo su griūvančių aukų aimanomis, o dėl kalvos aukščio ir degančios medžiagos didumo galėjai pamanyti, kad liepsnoja visas miestas. O tas gaudesys – negalėjai įsivaizduoti kito labiau kurtinančio ir siaubingo garso. Skardėjo puolančių Romos legionų karo šūksniai, ugnies ir kardų apsuptų sukilėlių staugsmas, viršuje atkirsti žmonės, apimti išgąsčio, bandė gelbėtis bėgdami, bet pakliūdavo tiesiai į rankas priešams, ir jų, sutinkančių savo lemtį, klyksmas susiliejo su [esančių mieste] raudomis ir dejonėmis. Užjordanė ir aplinkiniai kalnai atsiliepė aidais, sustiprindami gausmą. Galėjai pamanyti, kad Šventykla kunkuliuoja iš pamatų ir virsta vientisu liepsnos plūsmu.

Morijos kalnas, vienas iš dviejų Jeruzalės kalnų, kur karalius Dovydas padėjo Sandoros skrynią ir jo sūnus Saliamonas pastatė pirmąją Šventyklą, „pleškėjo sklidinas liepsnų visose savo dalyse“, o viduje grindys buvo nugultos negyvų kūnų. Bet kareiviai triumfuodami trypė lavonus. Kunigai gindamiesi kovėsi, kai kurie metėsi į liepsnas. Tada siautėjantys romėnai, matydami, kad vidinė Šventykla sunaikinta, griebė auksą ir baldus ir, išsinešę grobį, padegė visą likusį kompleksą.7 Degant vidiniam kiemui ir auštant naujai dienai, išlikę sukilėliai prasiveržė pro romėnų gretas į išorinių kiemų labirintus, kai kurie ištrūko į miestą. Romėnai kontratakavo kavalerija, nušlavė maištininkus ir paskui sudegino Šventyklos iždo saugyklas, kupinas turtų, gautų iš Šventyklos mokesčio, kurį mokėjo visi žydai – nuo Aleksandrijos iki Babilono. Jie aptiko 6 000 moterų ir vaikų, kurie susispietę laukė apokalipsės. Anksčiau „netikras pranašas“ paskelbė, kad Šventykloje jie gali sulaukti „stebuklingų išsigelbėjimo ženklų“. Legionieriai tiesiog paleido liepsną koridoriais ir visus tuos žmones sudegino gyvus. Romėnai nusinešė erelius į Šventąjį kalną, atnašavo savo dievams ir aukštino Titą kaip savo imperator – vyriausiąjį vadą. Šventų švenčiausiojoje tebesislapstė kunigai. Du iš jų bloškėsi į liepsnas, o vienam pavyko išsinešti Šventyklos brangenybes – vyriausiojo kunigo apdarus, dvi auksines žvakides ir daugybę cinamono bei kasijos – prieskonių, kasdien smilkytų Šventovėje. Likusius pasidavusius Titas nubaudė mirti, nes „kunigams dera žūti kartu su Šventykla“. Jeruzalė buvo – ir tebėra – tunelių miestas. Tada sukilėliai pasislėpė požemiuose ir išlaikė savo rankose Citadelę bei Aukštutinį miestą vakaruose. Titui užtruko dar vieną mėnesį užkariauti likusią Jeruzalės dalį. Pasipriešinimui žlugus, romėnai ir jų pagalbininkai sirai bei graikai „pasipylė į gatveles. Su kardu rankoje jie 37

JERUZALĖ

be atodairos žudė visus, kas jiems pasipynė, ir degino namus su visais, kurie ten rado prieglobstį.“ Naktį, kai žudynės liovėsi, „gatves užvaldė ugnis“. Titas derėjosi su žydų karo vadais per tiltą, nutiestą virš slėnio tarp Šventyk­ los ir miesto, siūlydamas jiems gyvybę mainais už pasidavimą. O jie vis dėlto atsisakė. Jis liepė nusiaubti ir sudeginti Žemutinįjį miestą, kur kone kiekviename name buvo pilna negyvėlių. Jeruzaliečių karo vadams pasitraukus į Erodo rūmus ir Citadelę, Titas, siekdamas juos palaužti, pastatydino pylimus, ir elulo 7-ąją, rugpjūčio viduryje, romėnai šturmavo įtvirtinimus. Maištininkai toliau kovojo tuneliuose, kol vienas iš jų vadų, Jonas Giskalietis, pasidavė (jo pasigailėjo, nors įkalino iki gyvos galvos). Kitas vadas Simeonas ben Gioras iš tunelio po Šventykla išlipo baltu apsiaustu, ir jam buvo skirtas žvaigždės vaidmuo „Tito triumfe“ – pergalės šventėje Romoje. Per paskesnį sąmyšį ir nuoseklų griovimą pražuvo savitas pasaulis, liko tik laike sustingusios kelios akimirkos. Romėnai skerdė senius ir paliegėlius: moters rankos griaučiai, rasti ant jos sudegusio namo slenksčio, atskleidžia paniką ir siaubą; prabangių namų pelenai Žydų kvartale byloja apie pragarišką ugnį. Į Šventyklą vedusioje gatvėje po monumentaliais laiptais rasta du šimtai bronzinių monetų – šiuo slaptu podėliu, matyt, naudotasi paskutinėmis miesto žlugimo valandomis. Netrukus patys romėnai pavargo žudyti. Jeruzaliečiai buvo suvaryti į koncentracijos stovyklas, įrengtas Šventyklos Moterų kieme, ten juos išskirstė: kovotojus nužudė, stipruolius išsiuntė dirbti Egipto kasyklose, jaunus ir išvaizdžius pardavė į vergiją, kur jiems buvo lemta žūti kaunantis arenoje su liūtais arba būti demonstruojamiems per triumfą. Juozapas Flavijus Šventyklos kiemuose apžiūrėjo apgailėtinus belaisvius, surado savo brolį ir penkiasdešimt draugų – juos Titas leido išlaisvinti. Jo tėvai, matyt, buvo žuvę. Tačiau tarp nukryžiuotųjų jis aptiko tris savo draugus. „Man sugėlė širdį, ir pasakiau Titui“, – o jis įsakė juos nuimti ir perduoti gydytojams. Tik vienas išliko gyvas. Titas, kaip ir Nabuchodonosaras, nusprendė nušluoti Jeruzalę – dėl šio sprendimo Flavijus apkaltino sukilėlius: „Sukilimas sunaikino miestą, o romėnai sunaikino sukilimą.“ Nuversti galingiausią Erodo Didžiojo monumentą, Šventyklą, turėjo būti sunki inžinerinė užduotis. Milžiniški Karališkojo portiko tašyti akmenys nudardėjo žemyn ant naujojo grindinio ir beveik po 2 000 metų ten buvo surasti nukritę, gigantiškoje krūvoje, užklotoje šimtmečių nuolaužų. Griuvėsiai buvo suversti į slėnį prie Šventyklos, ten gerokai užvertė griovą, dabar beveik nematomą, tarp Šventyklos kalno ir Aukštutinio miesto. Bet Šventyklos 38

PROLOGAS

kalno atraminės sienos, taip pat ir dabartinė Vakarinė siena, išsilaikė. Erodo Šventyklos ir miesto liekanų, nukritusių akmenų, Jeruzalėje galima pamatyti visur – daugiau kaip tūkstantį metų ir dar ilgiau juos vieni po kitų naudojo visi Jeruzalės užkariautojai ir statytojai, nuo romėnų iki arabų, nuo kryžininkų iki Osmanų. Niekas nežino, kiek žmonių žuvo Jeruzalėje, o senovės istorikai skaičiais visada žarstėsi neatsargiai. Tacitas sako, kad apgultame mieste jų buvo 600 000, o Flavijus teigia buvus per milijoną. Aišku tik tiek, kad buvo daugybė, ir visi tie žmonės mirė iš bado, buvo nužudyti arba parduoti į vergiją. Titas leidosi į makabrišką pergalės turą. Jo meilužė Berenikė ir jos brolis karalius priėmė jį savo sostinėje Pilypo Cezarėjoje, dabartinėse Golano aukštumose. Ten jis žiūrėjo, kaip tūkstančiai žydų belaisvių iki mirties kaunasi vieni su kitais – ir su laukiniais žvėrimis. Po kelių dienų matė, kaip Pajūrio Cezarėjos arenoje buvo nužudyta dar du su puse tūkstančio, o dar kiti žaidžiant paskersti Beirute, ir tik tada Titas sugrįžo į Romą švęsti savo triumfo. Legionai „visai sugriovė visą likusį miestą ir nuvertė jo sienas“. Titas paliko tik Erodo Citadelės bokštus, „kaip savo sėkmės paminklą“. Ten įsikūrė Dešimtojo legiono vadavietė. „Šitokio galo sulaukė Jeruzalė, – rašė Flavijus, – buvęs toks didingas miestas, šlovingai garsėjęs visoje žmonijoje.“ Šešis šimtmečius anksčiau Jeruzalę sugriovė Babilonijos karalius Nabuchodonosaras. Per penkiasdešimt metų po to pirmojo sugriovimo Šventykla buvo atstatyta ir žydai sugrįžo. Bet šį kartą, po 70 m. po Kr., Šventykla niekada nebebuvo atstatyta, ir, išskyrus keletą trumpų tarpsnių, žydai nebevaldė Jeruzalės beveik 2 000 metų. Vis dėlto šios katastrofos pelenuose glūdėjo ne tik naujųjų laikų judaizmo sėklos, bet ir Jeruzalės šventumas krikščionims bei musulmonams. Pasak daug vėlesnės rabinų legendos, apgulties pradžioje gerbiamas rabinas Jochananas ben Zakajus liepė savo mokiniams išnešti jį iš pasmerkto miesto karste – ši metafora reiškusi naujo judaizmo pradžią, tokio, kuris nebebus grindžiamas aukojimo Šventykloje kultu.8 Žydai, tebegyvenę Judėjos ir Galilėjos kaimuose, kaip ir didelės bendruomenės Romos bei Persijos imperijose, visada gedėjo dėl Jeruzalės praradimo ir ją garbino. Šventyklą pakeitė Biblija ir sakytinės tradicijos, bet buvo kalbama, kad Alyvų kalne Apvaizda laukė trejus su puse metų žiūrėdama, ar Šventykla bus atstatyta, ir tik tada žengė į dangų. Sugriovimas turėjo lemiamos reikšmės ir krikščionims. 39

JERUZALĖ

Maža Jeruzalės krikščionių bendruomenė, vadovaujama Jėzaus pusbrolio Simono, pabėgo iš miesto prieš romėnams jį apsupant. Nors romėnų valdose gyveno daug krikščionių nežydų, šie jeruzaliečiai buvo išlikę kaip žydų sekta, besimeldžianti Šventykloje. Bet dabar, Šventyklą sugriovus, krikščionys įtikėjo, kad žydai prarado Dievo malonę: Jėzaus sekėjai visiems laikams atsiskyrė nuo motininės tikybos teigdami esantys teisėti žydų palikimo paveldėtojai. Krikščionys įsivaizdavo naują, dangiškąją Jeruzalę, o ne sutriuškintą žydų miestą. Anksčiausios evangelijos, turbūt parašytos tuoj po sugriovimo, pasakoja, kaip Jėzus numatė miesto apgultį: „matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės“, – ir Šventyk­ los sugriovimą: „neliks akmens ant akmens“. Išardyta Šventovė ir žydų žlugimas įrodę naująjį apreiškimą. VII a. trečiame dešimtmetyje Mahometas, kurdamas naują religiją, pirmiausia perėmė žydų tradicijas – meldėsi veidu į Jeruzalę ir garbino žydų pranašus, nes jam Šventyklos sugriovimas taip pat buvo įrodymas, kad Dievas atėmė savo palaiminimą iš žydų ir suteikė jį islamui. Likimo ironija tokia, kad Tito sprendimas sugriauti Jeruzalę padėjo paversti šį miestą šventybės modeliu kitoms dviem Knygos tautoms. Nuo pat pradžių Jeruzalės šventumas ne tik stiprėjo, bet ir buvo skleidžiamas saujelei vyrų nusprendus. Apie 1000 m. pr. Kr., tūkstantis metų prieš Titą, pirmasis šių vyrų – karalius Dovydas – užėmė Jeruzalę.

40

PROLOGAS

PIRMA DALIS

J UDA IZ M AS

41

JERUZALĖ

Jie vadins tave „Viešpaties miestu“ ir „Izraelio Šventojo Sionu“. […] Atsibusk, atsibusk! Apsivilk savo stiprybe, Sione! Vilkis savo šlovės drabužiais, Jeruzale, šventasis mieste. Izaijo 60,14; 52,1 Mano gimtasis miestas yra Jeruzalė, kur yra švenčiausioji aukščiausiojo Dievo šventovė. Šis šventas miestas – ne tik vienos šalies, Judėjos, miestų miestas, bet ir daugumos kitų kaimyninių kraštų, taip pat tolimų kraštų, didžiosios dalies Azijos, panašiai ir Europos, ką ir kalbėti apie šalis už Eufrato. Erodas Agripa I, Judėjos karalius, cituojamas Filono, De specialibus legibus Kas nematė Jeruzalės visame jos spindesyje, gyvenime nėra matęs geistino miesto. Kas nematė Šventyklos visoje jos didybėje, gyvenime nėra matęs didingo pastato. Babiloniškasis Talmudas. Maldyklos traktatas Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau! Psalmė 137,5–6 Jeruzalė yra garsiausias Rytų miestas. Plinijus Vyresnysis, Gamtos istorija, 5,70

42

D O V Y D O PA S AU L I S

1

D OV YD O PASAUL I S

pir mas i s karal i u s : ka na a ni eč i a i Kai Dovydas užėmė Siono citadelę, Jeruzalė jau buvo sena. Tačiau ji vargu ar buvo miestas – veikiau tik maža kalnų tvirtovė žemėje, turėsiančioje daug vardų: Kanaanas, Judas, Judėja, Izraelis, Palestina, Šventoji žemė krikščionims, Pažadėtoji žemė žydams. Ši teritorija, tik 150 ir 250 kilometrų ploto, plyti tarp piet­ rytinio Viduržemio pakrantės kampo ir Jordano upės. Jos vešli pakrantės lyguma buvo puikus kelias įsibrovėliams ir prekybai tarp Egipto ir rytinių imperijų. Tačiau izoliuotas, atokus Jeruzalės miestas, už 50 kilometrų nuo artimiausio pajūrio, toli nuo visų prekybinių kelių, stovėjo iškilęs auksaspalvių akmenų dyk­ roje, tarp Judėjos kalvų uolų, tarpeklių ir nuobirynų, alinamas šaltų, kartais net snieguotų žiemų ir svilinamai karštų vasarų. Vis dėlto ant atšiaurių kalvų buvo saugu, o apačioje, slėnyje, tryško versmė, ir to užteko išlaikyti miestą. Romantinis Dovydo miesto įvaizdis daug ryškesnis negu kokie nors įrodomi istorijos faktai. Jeruzalės priešistorės miglose keramikos šukės, pamėkliški tašyto akmens antkapiai, sienų liekanos, įrašai tolimų karalių rūmuose ir Biblijos šventraštis pateikia tik žmonių gyvenimo šmėstelėjimus, atskirtus šimtmečių. Iškylančios pavienės nuorodos žybsniais nušviečia kokią atsitiktinę žuvusios civilizacijos akimirką, o po jos – nugyventi šimtmečiai, apie kuriuos mes nieko nežinome, kol kita kibirkštis nušviečia kitą atvaizdą. Tik versmės, kalnai ir slėniai lieka tie patys, ir net jie nukreipiami kitur, aptašomi, per tūkstančius metų užpilami orų stichijų, griuvėsių ir žmonių veiklos. Aišku štai tiek, daug ar mažai: šventumo, saugumo ir gamtos derinys iki karaliaus Dovydo laikų pavertė Jeruzalę senovės tvirtove, kuri buvo laikoma neprieinama. Žmonės čia gyveno dar 5000 m. pr. Kr. Ankstyvajame bronzos amžiuje, apie 3200 m. pr. Kr., kai miestų tėvas Urukas (dabartiniame Irake) jau turėjo 40 000 gyventojų, o kaimyninis Jerichas buvo miestas-tvirtovė, žmonės laidojo miru43

JERUZALĖ

siuosius Jeruzalės kalvose ir pradėjo statyti lygiasienius namelius, matyt, siena apjuostoje gyvenvietėje ant kalvos, virš versmės. Paskui šis kaimas daugelį metų buvo apleistas. Jeruzalė vargu ar egzistavo, kai Egipto Senosios karalystės faraonai pasiekė piramidžių statybos apogėjų ir baigė statyti Didįjį sfinksą. Paskui, XIX a. pr. Kr., kai Kretoje klestėjo Minojo civilizacija, karalius Hamurapis Babilone ruošėsi sudaryti teisyną, o britai meldėsi Stounhendže, keramikos šukėse, rastose Egipte prie Luksoro, minimas miestas Ursalim – pavadinimas kildinamas iš Salem arba Šalem – Vakarės žvaigždės dievo. Galbūt tai reiškia „Salemo įkurtas“.* O pačioje Jeruzalėje aplink Gihono šaltinį buvo įkurta gyvenvietė: kanaaniečiai per uolą prakirto kanalą, vedantį į tvenkinį jų citadelėje. Priėjimą prie vandens saugojo įtvirtintas požeminis koridorius. Naujausi archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad šaltinį siekta apsaugoti bokštu ir masyvia, 23 pėdų storio siena, kuriai panaudoti trijų tonų akmenys. Bokštas taip pat galėjo būti naudojamas kaip šventykla, išaukštinanti kosminį versmės šventumą. Kitose Kanaano dalyse žyniai-karaliai statė įtvirtintus bokštus-šventyklas. Aukščiau, ant kalvos, buvo rastos miesto liekanos, seniausios Jeruzalėje. Kanaaniečiai, pasirodo, buvo statytojai, kurių užmojį Jeruzalėje pranoko tik Erodas Didysis maždaug 2 000 metų vėliau.9 1458 m. pr. Kr. Egiptas užkariavo Palestiną ir jeruzaliečiai tapo jo valdiniais. 1350 m. pr. Kr. išsigandęs Jeruzalės karalius maldavo savo aukštesniojo valdovo, Egipto Naujosios karalystės faraono Echnatono, atsiųsti jam pagalbos – net „penkiasdešimt lankininkų“ – apginti jo mažai karalystei nuo kaimyninių karalių antpuolių ir plėšikų gaujų. Karalius Abdi Hepa savo citadelę pavadino „Jeruzalės žemės sostine, kuri vadinasi Beit Šulmani“ – Gerovės Namai. Galbūt iš žodžio Šulman kilo „Šalem“ miesto pavadinime. Abdi Hepa buvo menkas valdovas, apsuptas stipresnių – pietuose dominavo egiptiečiai, šiaurėje (dabartinėje Turkijoje) – hetitai, o šiaurės vakaruose – Mikėnų graikai, kariausiantys Trojos karą. Karaliaus pirmas vardas yra vakarų semitų – semitams priklausė įvairios Artimųjų Rytų kalbos ir tautos, neva kilusios iš Nojaus sūnaus Semo. Todėl Abdi Hepa galėjo būti kilęs iš bet kurios šiaurės * Šiuo laikotarpiu Egipto faraonai siekė užvaldyti Kanaaną, bet neaišku, ar jiems tai pavyko. Galbūt šiuos keramikos simbolius jie naudojo prakeikdami aikštingus savo priešų valdovus arba reikšdami savo siekius. Šių šukių aiškinimas keitėsi kelis kartus, ir tai rodo, kad archeologija yra ne tik mokslo, bet ir interpretavimo sfera. Ilgai manyta, jog egiptiečiai sudaužė šias vazas arba figūras, kad užkeiktų arba prakeiktų jose paminėtas vietas, todėl jos žinomos kaip „Prakeikimo tekstai“. 44

D O V Y D O PA S AU L I S

rytų Viduržemio jūros regiono vietos. Jo prašymai, rasti faraono archyve, yra paniški ir pataikaujami, pirmieji žinomi jeruzaliečio žodžiai*: Aš puolu Karaliui prie kojų 7 ir 7 kartus. Štai ką Milkili ir Šuvardatu padarė šiai žemei – jie atvedė Gezerio karius […] prieš Karaliaus valdžią. […] Karaliaus žemė atiteko habiru [plėšikų gaujoms]. O dabar miestas, priklausantis Jeruzalei, atiteko Kiltu žmonėms. Teišklauso Karalius savo tarno Abdi Hepos ir atsiunčia lankininkų.

Daugiau nieko nežinome, bet, kad ir kas atsitiko šiam prispaustam karaliui, kiek daugiau nei po šimto metų jeruzaliečiai ant Ofelio kalvos, virš Gihono šaltinio, statė stačias terasines struktūras, išlikusias iki šių laikų – tai buvo Salemo citadelės, arba šventyklos, pagrindas.10 Šios galingos sienos, bokštai ir terasos buvo dalis kanaaniečių citadelės, žinomos kaip Sionas, kurią vėliau užėmė Dovydas. Kažkuriuo metu XIII a. pr. Kr. Jeruzalę užėmė jebusiečių tauta. Bet tada senąjį Viduržemio jūros regiono pasaulį draskė vadinamosios jūros tautos, atklydusios iš Egėjo. Per šią antpuolių ir migracijų audrą imperijos atsitraukė. Hetitai žlugo, Mikėnų kultūra paslaptingai sunaikinta, Egiptas buvo sukrėstas – ir pirmą kartą pasirodė tauta, vadinama hebrajais.

a braomas j e ru zal ė j e : i zra eli ta i Šis naujas „tamsusis amžius“, trukęs tris šimtmečius, leido hebrajams, taip pat vadinamiems izraelitais, mažai žinomai tautai, garbinančiai vieną Dievą, apsigyventi siauroje Kanaano žemėje ir įkurti ten karalystę. Jų raidą nušviečia pasakojimai apie pasaulio sukūrimą, jų kilmę ir santykius su savo Dievu. Šias tradicijas jie perdavė iš kartos į kartą, ir jos buvo užrašytos hebrajų šventuosiuose tekstuose, vėliau surinktuose į penkias Mozės knygas – Penkiaknygę, žydų šventraščio, Tanacho, pirmąją dalį. Biblija tapo knygų knyga, bet tai ne vienas dokumentas. * Tai keli iš maždaug 380 laiškų, vietinių vadų parašytų babiloniečių kalba deginto molio plytelėse faraonui eretikui Amenchotepui IV (1352–1336), įvedusiam saulės garbinimą vietoj tradicinių gausių Egipto dievų panteono; jis persivadino Echnatonu. Jo užsienio reikalų ministerijos karališkasis archyvas, Faraono susirašinėjimo namai, aptiktas 1887 m. jo naujojoje sostinėje Achetatone (dabar al Amarna), į pietus nuo Kairo. Viena hipotezė teigia, kad habiru iš tikrųjų buvo ankstyvieji hebrajai/izraelitai, bet iš tikrųjų šis žodis sutinkamas visuose to meto Artimuosiuose Rytuose, juo nusakomi plėšikai – babiloniečių kalba šis žodis reiškia tiesiog „bastūnus“. Galimas daiktas, kad hebrajai radosi iš nedidelės habiru grupės. 45

JERUZALĖ

Tai mistinė biblioteka susijusių tekstų, parašytų ir redaguotų nežinomų autorių, turinčių labai skirtingų tikslų. Šiame daugybės epochų ir daugybės rankų kūrinyje yra įrodomų istorijos faktų, neįrodomų mitinių pasakojimų, pakylėto grožio poezijos ir daug nesuvokiamų, gal užšifruotų, o gal tiesiog blogai išverstų paslaptingų pasažų. Daug kas čia parašyta siekiant ne papasakoti įvykius, o paskleisti aukštesniąją tiesą – vienos tautos ir jos Dievo santykius. Tikinčiajam Biblija – tai tiesiog dieviškojo apreiškimo vaisius. Istorikui tai prieštaringas, nepatikimas, pilnas pasikartojimų*, bet vis dėlto neįkainojamas šaltinis, dažnai mums vienintelis prieinamas, be to, tai iš esmės pirmoji ir svarbiausioji Jeruzalės biografija. Pasak pirmosios Biblijos knygos, Pradžios, hebrajų patriarchas buvo Abromas – rašoma, kad jis atkeliavo iš Ūro (dabartiniame Irake) ir apsigyveno Hebrone. Šis buvo Kanaane, jam Dievo pažadėtoje žemėje, ir Dievas jį pervadino „tautų daugybės tėvu“ – Abraomu. Keliaujant Abraomą El Eljono, Aukščiausiojo Dievo, vardu svetingai sutiko Melchizedekas, Salemo žynys-karalius. Šis pirmasis miesto paminėjimas Biblijoje rodo, kad Jeruzalė jau buvo kanaaniečių šventovė, valdoma žynių-karalių. Vėliau Dievas išbandė Abraomą liepdamas jam paaukoti savo sūnų Izaoką ant kalno „Morijos krašte“ – tai yra Morijos kalnas, Jeruzalės Šventyklos kalnas. Abraomo suktas vaikaitis Jokūbas gudrumu užsitikrino pirmagimystės teisę, bet pasitaisė per imtynes su nepažįstamu žmogumi, kuris pasirodė esąs Dievas, – iš čia jo naujas vardas Izraelis – „kuris rungiasi su Dievu“. Tai buvo tinkamas žydų tautos gimimas – juk jos santykiai su Dievu vėliau buvo aistringi ir kankinantys. Izraelis buvo į Egiptą išėjusių dvylikos genčių pradininkų tėvas. Pasakojimuose apie vadinamuosius patriarchus tiek daug prieštaravimų, kad istoriškai datuoti jų neįmanoma. Po 430 metų Išėjimo knyga vaizduoja izraelitus – prispaustus vergus, statančius faraonams miestus, stebuklingai ištrūkstančius iš Egipto Dievui padedant (ši proga iki šiol minima žydų Pesacho šventėje), vadovaujamus hebrajų kunigaikščio, vardu Mozė. Jiems klajojant po Sinajų, Dievas įteikė Mozei Dešimt įsakymų. Jeigu izraelitai gyvensią ir atliksią religines apeigas pagal šias taisykles, * Pasaulio sukūrimas Pradžios knygoje pavaizduotas du kartus – 1,1–2,3 ir 2,4–25. Yra dvi Adomo genealogijos, du Jeruzalės užėmimai, du pasakojimai, kuriuose Dievas Jokūbo vardą pakeičia Izraeliu. Yra daug anachronizmų, pvz., filistinų aramėjų buvimas Pradžios knygoje, kai jie dar nebuvo atsikėlę į Kanaaną. Kupranugariai, kaip nešuliniai gyvuliai, pasirodo per anksti. Mokslininkai mano, kad ankstyvosios Biblijos knygos parašytos skirtingų autorių grupių – viena akcentavo kanaaniečių dievą Elį, o kita pabrėžė Jahvę, izraelitų vienatinį Dievą. 46

D O V Y D O PA S AU L I S

Dievas pažadėjo jiems Kanaano žemę. Mozė, pabandęs išsiaiškinti, kas šis Dievas esąs, klausdamas, koks jo vardas, gavo didingą ir sudrausminantį atsakymą: „AŠ ESU, KURIS ESU“, – Dievas be vardo, hebrajiškai tai skamba JHVH – Jahvė, arba, kaip vėliau netiksliai užrašė krikščionys, Jehova.* Daug semitų iš tikrųjų apsigyveno Egipte – Ramzis II Didysis tikriausiai buvo tas faraonas, kuris privertė hebrajus dirbti savo sandėlių miestuose; Mozės vardas buvo egiptietiškas, ir tai perša mintį, kad jis bent jau iš ten kilęs; nėra pagrindo abejoti, kad pirmasis charizmatinis monoteistinių religijų lyderis – Mozė arba kas nors panašus – tikrai gavo šį dievišką apreiškimą, nes kaip tik taip gimsta religijos. Tradicinis pasakojimas apie semitų tautą, išsiveržusią iš priespaudos, atrodo įtikimas, bet datos neįtikina. Mozė spėjo užmatyti Pažadėtąją žemę nuo Nebojo kalno, bet mirė taip ir neįžengęs į ją. Izraelitus į Kanaaną įvedė jo sekėjas Jozuė. Jų kelionę Biblija vaizduoja iš dalies kaip kruviną siautėjimą, o iš dalies kaip laipsnišką apsigyvenimą. Nėra archeologinių duomenų, liudijančių užkariavimą, bet naujakuriai gyvulių augintojai Judėjos aukštumose tikrai įkūrė daug sienomis neapjuostų gyvenviečių.** Tarp jų, matyt, buvo ir maža iš Egipto pabėgusių izraelitų grupė. Juos vienijo jų Dievo, Jahvės, garbinimas – jie melsdavosi jam kilnojamoje šventykloje – palapinėje, kurioje buvo laikoma šventa medinė dėžė, vadinama Sandoros skrynia. Savo tapatybę jie tikriausiai kūrė pasakodami istorijas apie savo patriarchus. Daugelį šių tradicinių pasakojimų – nuo Adomo ir Edeno sodo iki Abraomo – vėliau gerbė ne tik žydai, bet taip pat krikščionys bei musulmonai, ir jie buvo siejami su Jeruzale. Dabar izraelitai pirmą kartą atsidūrė labai arti šio miesto.

* Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, tik aukščiausiasis kunigas galėjo kartą per metus ištarti tetragramą JHVH, o žydams net ir dabar draudžiama ją sakyti, tad jie vartoja Adonai (Viešpats) arba tiesiog Ha-Šem (nepasakomas Vardas). ** Izraelitų įsiveržimas į Kanaaną yra sudėtingų, dažniausiai neįrodomų spėlionių susikirtimo objektas. Bet atrodo, kad Jericho šturmas, kur sienas sutrupino Jozuės trimitai, tėra mitas: Jerichas senesnis už Jeruzalę (2010 m. Palestinos vadovybė paminėjo 10 000 metų sukaktį, nors data atsitiktinė). Tačiau Jerichas laikinai buvo negyvenamas, ir nėra sugriuvusių sienų žymių. Užkariavimo hipotezę sunku priimti tiesiogiai, nes kovos (apsakytos Jozuės knygoje) paprastai vyko labai mažame plote. Iš tikrųjų prie Jeruzalės esantis Betelis Teisėjų knygoje yra vienas iš nedaugelio užkariautų miestelių, kurie XIII a. tikrai buvo sugriauti. Ko gero, izraelitai buvo daug taikingesni ir pakantesni, negu patys teigė. 47

JERUZALĖ

2

D OV YD O I ŠKI L I M AS

jau nas i s d ovy das Jozuė įkurdino savo būstinę į šiaurę nuo Jeruzalės, Sicheme, ir ten pastatė šventovę Jahvei. Jeruzalėje tuo metu gyveno jebusiečiai, valdomi karaliaus Adoni Cedeko – vardas rodo jį tikriausiai buvus žynį-karalių. Adoni Cedekas priešinosi Jozuei, bet buvo nugalėtas. Vis dėlto „Judo žmonės nepajėgė išvaryti jebusiečių“, ir „jie tebegyvena su Judo giminės žmonėmis Jeruzalėje iki šios dienos“. Apie 1200 m. pr. Kr. Merneptahas, Ramzio Didžiojo sūnus ir galbūt tas faraonas, kuriam teko paleisti Mozės izraelitus, sulaukė jūros tautų antpuolių, kurie sudrebino senąsias Artimųjų Rytų imperijas. Faraonas įsiveržė į Kanaaną atkurti tvarkos. Grįžęs namo, savo triumfą aprašė Tebų šventyklos sienose, pareikšdamas, kad nugalėjo jūros tautas, atgavo Aškeloną ir išžudė tautą, pirmą kartą minimą istorijoje: „Izraelis nuniokotas ir jo sėklos nebėra.“ Izraelis dar nebuvo karalystė: kaip pasakojama Teisėjų knygoje, tai veikiau buvo genčių konfederacija, valdoma vyresniųjų, ir susidurianti su nauju priešu – filistinais, viena iš jūros tautų, kilusių iš Egėjo. Jie užkariavo Kanaano pakrantę, pastatė penkis turtingus miestus, juose audė drabužius, žiedė raudonąją ir juodąją keramiką ir meldėsi savo gausiems dievams. Izraelitai, kalvų kaimų piemenys, neprilygo šiems išmaniems filistinams, kurių pėstininkai dėvėjo graikiško stiliaus antkrūtinius, antblauzdinius šarvus bei šalmus ir naudojo artimo mūšio ginklus, keliančius grėsmę gremėzdiškiems egiptiečių vežimams. Kovoms su filistinais ir kanaaniečiais izraelitai išsirinkdavo charizmatinius karo vadus – teisėjus. Vienoje retai minimoje Teisėjų knygos vietoje teigiama, kad izraelitai buvo užėmę ir sudeginę Jeruzalę; jeigu taip, šios tvirtovės jie nesugebėjo išlaikyti. Apie 1050 m. pr. Kr. Ben Ezero mūšyje filistinai sutriuškino izraelitus, sugriovė jų šventovę Šilojuje, pagrobė Sandoros skrynią, šventąjį Jahvės simbolį, 48

DOVYDO IŠKILIMAS

ir užėmė kalvotas vietoves aplink Jeruzalę. Susidūrę su išnykimo grėsme ir norėdami būti „kaip kitos tautos“, izraelitai nusprendė išsirinkti Dievo parinktą karalių.11 Jie atsigręžė į savo senstantį pranašą Samuelį. Pranašai buvo ne ateities numatytojai, o dabarties gvildentojai – graikiškas žodis propheteia reiškia dievų valios interpretavimą. Izraelitams reikėjo karo vado: Samuelis parinko jauną karį Saulių ir patepė jį švęstu aliejumi. Valdydamas iš citadelės ant kalvos viršūnės Gibeone (Tell al Ful), vos už trijų mylių į šiaurę nuo Jeruzalės, šis „mano tautos Izraelio valdovas“ pateisino pasirinkimą ir nugalėjo moabitus, edomitus bei filistinus. Tačiau sostui Saulius netiko: „pikta dvasia iš Viešpaties pradėjo jį kankinti“. Samuelis, susidūręs su psichiškai nestabiliu karaliumi, slapčia ėmė dairytis kito. Jis įžvelgė, kad aštuoni Jesės Betliejiečio sūnūs apdovanoti genijumi: Dovydas, jaunėlis, „buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos. „Stok, – tarė Viešpats, – ir patepk, nes tai jis!“ Be to, Dovydas mokėjo groti, buvo „šaunus vyras ir karys, protingos kalbos“. Suaugęs tapo visapusišku ir įspūdingiausiu Senojo Testamento personažu. Šventosios Jeruzalės kūrėjas buvo poetas, užkariautojas, žudikas, svetimautojas, švento karaliaus ir ydingo avantiūristo įsikūnijimas. Samuelis atsivedė jaunąjį Dovydą į karaliaus dvarą, ir Saulius paskyrė jį vienu iš savo ginklanešių. Kai karaliui aptemdavo protas, Dovydas pademonstruodavo savo pirmą Dievo dovaną: grodavo lyra, ir „Sauliui būdavo lengviau“. Dovydo muzikinis talentas buvo svarbi jo charizmos dalis – kai kurios jam priskiriamos psalmės galbūt iš tiesų sukurtos jo. Filistinai sutelkė pajėgas Elos slėnyje. Jiems kelią pastojo Saulius su savo kariuomene. Filistinai išleido į priekį kovotoją milžiną Galijotą iš Gato*, jo galingiems šarvams nė iš tolo neprilygo izraelitų lengvi apdarai. Saulius baiminosi organizuoto mūšio, tad tikriausiai su palengvėjimu, nors ir su skepsiu, reagavo į Dovydo reikalavimą pabandyti susikauti su Galijotu. Dovydas „pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenis“, „sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą.“** Jis nukirto kritusiam kovotojui galvą, ir * Žodis „filisteris“ iš Biblijos įėjo į kalbą – juo nusakomas kultūros stokojantis (nors ir rafinuotas) žmogus; į anglų šnekamąją kalbą taip pat pateko Gato žmones nusakantis žodis Gits. Bet filistinai suteikė vardą žemei, kuri tapo Romos – ir dabartine – Palestina. ** Svaidyklė – tai ne vaikiška laidynė, o galingas ginklas: įrašuose Beni Hasano vietovėje Egipte svaidytojai vaizduojami mūšyje stovintys šalia lankininkų. Egipto ir Asirijos karališkuosiuose įrašuose svaidytojų kontingentai yra senovės pasaulio imperatorių kariuomenių reguliarūs daliniai. Manoma, kad svaidytojai specialiai nugludintus, teniso kamuoliuko dydžio akmenis išsviesdavo 150–250 kilometrų per valandą greičiu. 49

JERUZALĖ

izraelitai nusivijo filistinus iki pat jų miesto Ekrono. Kad ir kokia būtų tiesa, šis pasakojimas rodo, kad jaunutis Dovydas pagarsėjo kaip karys.* Saulius paaukštino Dovydą, o gatvėse moterys dainavo: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“ Su Dovydu susidraugavo Sauliaus sūnus Jehonatanas, o duktė Mikalė jį pamilo. Saulius leido jiems susituokti, bet jį kamavo pavydas: jis du kartus mėgino nukauti žentą ietimi. Princesė Mikalė išgelbėjo Dovydui gyvybę – nuleido jį pro rūmų langą, o vėliau jam suteikė prieglobstį Nobo kunigai. Karalius jį persekiojo ir nužudė visus kunigus, išskyrus vieną, bet Dovydas vėl pabėgo ir gyveno slapstydamasis, būdamas 600 plėšikų vadas. Du kartus buvo prisėlinęs prie miegančio karaliaus, bet jo pasigailėjo, ir Saulius raudodamas pasakė: „Ne aš, bet tu teisus.“ Galiausiai Dovydas pabėgo pas filistinus, pas Gato karalių, o šis jam padovanojo savo valdomą miestą Ciklagą. Filistinai vėl įsiveržė į Judą ir nugalėjo Saulių ant Gilbojos kalno. Žuvo jo sūnus Jehonatanas, o pats karalius krito ant savo kalavijo.

* Ar „Dovydas“ buvo slapyvardis, ar karališkasis vardas? Bibijoje Galijoto istorija pasakojama dukart – antrajame variante jaunasis izraelitų didvyris vadinamas Elhananu – gal tai Dovydo tikrasis vardas? 50

K A R A LY S T Ė I R Š V E N T Y K L A

3

K AR ALYS TĖ I R Š V E NTYKL A

d ov y das : karal i ų m i estas Dovydo stovykloje pasirodė jaunas vyras ir pareiškė nužudęs Saulių: „Aš užmušiau Viešpaties pateptąjį.“ Dovydas nužudė žinianešį, o paskui apraudojo Saulių ir Jehonataną nesenstančia poezija: Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai! O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą! […] Saulius ir Jehonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekada jie nebuvo perskirti! Jie buvo spartesni už erelius, stipresni už liūtus. […] Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!12

Šią tamsią valandą pietinės Judo gentys patepė Dovydą karaliumi ir pasodino į sostą Hebrone, o išlikęs Sauliaus sūnus Išbošetas tapo Sauliaus įpėdiniu ir valdė Izraelio šiaurines gentis. Per septynerius metus trukusį karą Išbošetas buvo nužudytas, ir šiaurinės gentys taip pat patepė Dovydą karaliumi. Monarchija buvo suvienyta, bet skilimą tarp Izraelio ir Judo užglaistė tik Dovydo charizma. Jeruzalė, pagal gyventojus jebusiečius vadinta Jebusu, stovėjo kiek į pietus nuo Sauliaus tvirtovės Gibeono. Dovydas, su savo kariuomene priartėjęs prie Siono citadelės, turėjo įveikti galingus įtvirtinimus – jie neseniai atkasti aplink Gihono šaltinį.* Buvo sakoma, kad Sionas neįveikiamas, ir yra mįslė, kaip Do* Tai daugiausia kasinėta pasaulio archeologinė vieta. Dabartiniai profesoriaus Ronny Reicho kasinėjimai yra dvylikti – jie atidengė kanaaniečių įtvirtinimus, aprašytus 1 skyriuje. 1867 m. anglų archeologas Charlesas Warrenas atrado šulinį, vedantį nuo Ofelio į šaltinį. Ilgą laiką manyta, kad Warreno šulinys dirbtinis ir juo nuleidę kibirus jeruzaliečiai prisemdavo vandens. Bet naujausi kasinėjimai pakeitė šį požiūrį: pasirodo, Warreno šulinys buvo natūralus. Iš tikrųjų vanduo tekėjo į dirbtinį uolienoje iškirstą telkinį, saugomą milžiniško bokšto ir sienų. 51

JERUZALĖ

vydas jį užėmė. Biblija teigia, kad jebusiečiai palei sienas išrikiavo akluosius ir raišuosius, taip perspėdami užpuolikus, kas jiems nutiks. Bet karalius kažkaip prasiskverbė į miestą – per, kaip pasakyta hebrajų Biblijoje, zinnor. Tai gali būti vandens tunelis – vienas iš viso tinklo, kuris dabar atkasamas Ofelio kalvoje, – arba koks nors burtažodis. Šiaip ar taip, „Dovydas paėmė Siono tvirtovę; dabar tai Dovydo miestas“. O gal šis paėmimas buvo tik rūmų perversmas. Dovydas neišžudė jebusiečių – jis įtraukė juos į savo kosmopolitinį dvarą ir kariuomenę. Sioną pervadino Dovydo miestu, sutaisė sienas ir liepė perkelti į Jeruzalę Sandoros skrynią (atgautą mūšyje). Savo baisiu šventumu ji užmušė vieną iš vežikų, tad Dovydas paliko ją pas patikimą gatietį, kol tapo saugu nešti. „Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno Viešpaties Skrynią, lydėdami šauksmais ir rago gaudesiu.“ Apsijuosęs dvasininko strėnjuoste, „Dovydas šoko iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje“. Už tai Dievas pažadėjo Dovydui: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti.“ Po šimtmečių kovų Dovydas paskelbė, kad Jahvė šventajame mieste susirado nuolatinius namus.13 Sauliaus duktė Mikalė pasišaipė iš savo pusnuogio vyro atsidavimo Dievui – tai buvęs vulgarios tuštybės rodymas.14 Ankstesnėse Biblijos knygose senieji tekstai susimaišę su atgaline data pažymėtais pasakojimais, parašytais daug vėliau, o visapusiškas, neherojiškas Dovydo, palaidojamo Samuelio antroje ir Karalių pirmoje knygose, portretas atrodo toks gyvas, kad galėjo būti paremtas kokio dvariškio prisiminimais. Šią tvirtovę Dovydas padarė sostine todėl, kad ji nepriklausė nei šiaurinėms gentims, nei jo paties pietiniam Judui. Jis atgabeno į Jeruzalę nugalėtų priešų auksinius skydus ir pasistatė čia rūmus, įsivežęs kedro medieną iš sąjungininkų finikiečių Tyro miesto. Teigiama, jog Dovydas užkariavimais taip išplėtė karalystę, kad ji driekėsi nuo Libano iki Egipto sienos, o rytuose užgriebė dabartines Jordaniją ir Siriją, net Damaske buvo garnizonas. Biblija – vienintelis šaltinis, pasakojantis apie Dovydą: nuo 1200 iki 850 m. pr. Kr. Egipto bei Irako imperijos buvo nusilpusios ir paliko mažai karališkųjų dokumentų, bet dėl to susidarė ir galios vakuumas. Dovydas tikrai egzistavo: 1993 m. Tel Dane, šiaurės Izraelyje, rastas įrašas, datuojamas nuo IX a. pr. Kr., rodo, kad Judo karaliai buvo vadinami Dovydo dinastija, vadinasi, Dovydas buvo karalystės įkūrėjas. Tačiau Jeruzalė buvo mažytė. Tuo metu Babilono miestas šiandieniame Irake užėmė 10 km2, net kaimyninio Hacoro plotas buvo apie 0,8 km2. Jeruzalė tikriausiai užėmė ne daugiau kaip 0,06 km2 – tik tiek, kad aplink citadelę galėtų 52

K A R A LY S T Ė I R Š V E N T Y K L A

gyventi apie 1 200 žmonių. Tačiau neseniai atrasti įtvirtinimai virš Gihono šaltinio įrodo, kad Dovydo Sionas buvo daug solidesnis, nei anksčiau manyta, nors iki imperijos sostinės mastų jam buvo toli.* Taip pat tikėtina, kad ir Biblijoje kiek išpūsta, Dovydo karalystė, užkariauta su samdiniais filistinais, kretiečiais ir hetitais, buvo genčių federacija, išlaikoma jo asmenybės autoriteto. Daug vėliau Makabiejai parodė, kad, susidarius imperinės galios vakuumui, dinamiški karo vadai gali greitai išsikariauti žydų imperiją. Vieną vakarą Dovydas vaikštinėjo ant savo rūmų stogo: „jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži. Dovydas pasiuntė dvariškį pasitei­ rauti apie moterį. Jam buvo pranešta: „Tai […] Batšeba.“ Toji moteris buvo ištekėjusi už neizraeliečio, samdomo vado Ūrijos Hetito. Dovydas pašaukė ją, ir „Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja“, tada ji pastojo. Karalius įsakė kariuomenės vadui Joabui parsiųsti jos vyrą iš karo dabartinėje Jordanijoje. Ūrijai atvykus, Dovydas liepė jam eiti namo ir „nusiplauti kojas“, nors iš tiesų norėjo, kad Ūrija pergulėtų su Batšeba ir taip būtų nuslėpta nėštumo priežastis. Tačiau Ūrija atsisakė, todėl Dovydas liepė jam perduoti Joabui šį laišką: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama […], kad būtų parblokštas ir mirtų.“ Batšeba tapo mylimiausia Dovydo žmona, bet pranašas Natanas papasakojo karaliui istoriją apie turtingą žmogų, kuris visko turėjo, bet vis tiek pavogė vienintelį skurdžiaus ėriuką. Dovydas buvo pasipiktinęs tokia neteisybe: „žmogus, kuris tai padarė, turi mirti!“ „Tu esi tas žmogus!“ – atsakė Natanas. Karalius suvokė padaręs baisų nusikaltimą. Jiedu su Batšeba neteko pirmo sūnaus, gimusio iš šios nuodėmės, bet antrasis sūnus, Saliamonas, išgyveno.15 Tai anaiptol nebuvo idealus švento karaliaus dvaras – Dovydas vadovavo lokių aptvarui, kurio pavaizduotos detalės skamba įtikimai. Kaip būna imperijoms, sukurtoms aplink vieną valdingą vadovą, jam negaluojant pasirodė skilimo požymių: sūnūs kovojo dėl įpėdinystės. Dovydo įpėdiniu, matyt, tikėjosi tapti vyriausiasis, Amnonas, bet karaliaus mylimiausias buvo Amnono netikras brolis, išlepintas ir ambicingas Absalomas (Abšalomas) – vešliais plaukais ir nepriekaištingo stoto: „Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Abšalomas.“ * Dėl Dovydo miesto masto dabar daug ginčijasi minimalistai, teigiantys, kad tai tebuvo maža vado citadelė, ir maksimalistai, linkę pripažinti tradicinių Biblijos pasakojimų imperijos sostinę. Iki atrandant Tel Dano įrašą, kraštutiniai minimalistai net abejojo, ar pats Dovydas apskritai egzistavo – esą nesama jokių archeologinių duomenų, tik Biblija. 2005 m. dr. Eilat Mazor paskelbė atradusi karaliaus Dovydo rūmus. Daugelis tuo abejojo, bet jai kasinėjant, regis, tikrai atidengtas solidus dešimto amžiaus viešas pastatas, kuris, kartu su kanaaniečių įtvirtinimais ir pakopiniais statiniais, galėjo sudaryti Dovydo citadelę. 53

JERUZALĖ

a b sa lomas : pr i n co i š k i li mas i r žlu g i mas Amnonui įsiviliojus Absalomo seserį Tamarą į namus ir išprievartavus, Absalomas surengė Amnono nužudymą už Jeruzalės. Dovydui gedint, Absalomas pabėgo iš sostinės ir sugrįžo tik po trejų metų. Karalius ir jo numylėtinis susitaikė: Absalomas prieš Dovydo sostą nusilenkė iki grindų ir pabučiavo jį. Bet princas Absalomas negalėjo sutramdyti savo ambicijų. Jis pasikinkęs žirgus važiuodavo per Jeruzalę vežimu, penkiasdešimčiai vyrų bėgant priekyje – „Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis“ – ir Hebrone įkūrė savąjį maištingą dvarą. Žmonės būriais plūdo pas kylančią saulę Absalomą. Bet tada Dovydas atgavo dalį savo ankstesniosios dvasios: pasičiupo Sandoros skrynią, Dievo palankumo simbolį, ir paliko Jeruzalę. Absalomui įsikūrus Jeruzalėje, senasis karalius sutelkė pajėgas. „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu“, – paliepė Dovydas savo karvedžiui Joabui. Kai Dovydo pajėgos išžudė maištininkus Efraimo miške, Absalomas spruko raitas ant mulo. Jį pražudė jo puikūs plaukai: „ir mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio sėdėjo, nuėjo sau.“ Kai kabantis Absalomas buvo pastebėtas, Joabas jį nužudė ir pakasė palaikus duobėje, o ne po paminklu, pasistatytu maištingojo princo.* „Ar mano vaikas Abšalomas sveikas?“ – apgailėtinai paklausė karalius. Sužinojęs, kad princas žuvo, Dovydas jį apraudojo: „O mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“16 Karalystėje plintant badui ir marui, Dovydas atsistojo ant Morijos kalno ir išvydo Jeruzalei grasinantį mirties angelą. Jis patyrė teofaniją – dieviškąjį apsireiškimą, kuriuo jam buvo liepta ten pastatyti aukurą. Jeruzalės valdovai buvo apibūdinami kaip žyniai-karaliai, tad ten, matyt, jau buvo šventovė. Vienas iš senųjų miesto gyventojų, jebusitas Arauna, turėjo žemės ant Morijos kalno – tai rodo, kad miestas buvo išsiplėtęs į šalia esantį kalną. „Tad Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių. Ten Dovydas pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas.“ Dovydas sumanė ten pastatyti šventyklą ir iš finikiečių Tyro karaliaus Abibaalo užsakė kedro medienos. Tai buvo jo valdymą vainikuojanti valanda – Dievo ir jo tautos suartinimas, Izra* Piramidė Kedrono slėnyje, žinoma kaip Absalomo paminklas, pirmą kartą paminėta Benjamino Tudeliečio 1170 m. po Kr., ir ji datuojama ne 1000 m. pr. Kr. Iš tikrųjų tai I a. pr. Kr. kapas. Viduramžiais žydai, išvyti iš miesto ir net nuo Vakarinės sienos, melsdavosi prie šio paminklo. Ir dar XX a. pradžioje pro šalį vykstantys žydai jį apspjaudydavo arba apmėtydavo akmenimis, rodydami pasibjaurėjimą Absalomo išdavyste. 54

K A R A LY S T Ė I R Š V E N T Y K L A

elio ir Judo sąjunga, pačios Jeruzalės, kaip šventos sostinės, patepimas. Tačiau nebuvo lemta. Dievas tarė Dovydui: „Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir išliejai kraujo.“ Kai Dovydas buvo „pasenęs ir amžingas“, jo dvariškiai ir sūnūs rezgė intrigas dėl įpėdinystės. Į sostą nusitaikė dar vienas jo sūnus, Adonijas, o Dovydui išblaškyti buvo atvesta grakšti mergelė Abišaga. Tačiau sąmokslininkai nepakankamai įvertino Batšebą.17

s al i am onas : š v ent y k l a Batšeba pareikalavo sosto savo sūnui Saliamonui. Dovydas iškvietė kunigą Cadoką ir pranašą Nataną, jie nulydėjo Saliamoną ant karaliaus mulo prie švento Gihono šaltinio. Ten jis buvo pateptas karaliumi. Buvo pučiamas ragas ir žmonės džiūgavo. Adonijas, išgirdęs džiūgavimą, prisiglaudė aukuro šventovėje, ir Saliamonas pažadėjo jam išsaugoti gyvybę.18 Po nepaprasto gyvenimo, per kurį suvienijo izraelitus ir iškėlė Jeruzalę kaip Dievo miestą, Dovydas mirė, liepęs Saliamonui Morijos kalne pastatyti šventyklą. Tik Biblijos autoriai, rašydami po keturių šimtmečių savo meto žmonių pamokymui, netobulą Dovydą pavertė švento karaliaus pavyzdžiu. Jis buvo palaidotas Dovydo mieste.* Jo sūnus buvo visai kitoks. Saliamonas užbaigė tą šventą misiją, bet savo karaliavimą apie 970 m. pr. Kr. pradėjo kruvinu sąskaitų suvedimu. Karaliaus motina Batšeba paprašė Saliamono leisti jo vyresniam netikram broliui Adonijui vesti paskutinę karaliaus Dovydo sugulovę Abišagą. „Prašyk jam ir karalystės!“ – sarkastiškai atšovė Saliamonas, tada liepė nužudyti Adoniją ir išvalyti tėvo senąją gvardiją. Tai paskutinis Dovydo rūmų istoriko pasakojimas, bet kartu tai pirmas ir vienintelis žvilgtelėjimas į Saliamoną kaip žmogų, nes jis tampa mįslingai išmintingu ir puikiu pasakiško imperatoriaus stereotipu. Saliamonas visko turėjo daugiau ir geresnio negu paprastas karalius: jo išmintis pagimdė 3 000 patarlių ir 1 005 giesmes, jo hareme buvo 700 žmonų ir 300 su* Teigiama, kad po kelių šimtų metų Makabiejų karalius Jonas Hirkanas išplėšė Dovydo kapą, kad atsiskaitytų su svetimu užkariautoju. Praėjus dviem tūkstančiams metų, kryžininkų karalystės laikais, darbininkai, Siono kalne remontuodami Jėzaus paskutinės vakarienės menę, rado patalpą, kurią manė esant Dovydo kapą. Šią vietą ėmė garbinti ir žydai, ir krikščionys, ir musulmonai. Tačiau tikroji Dovydo kapo vieta tebėra paslaptis. 55

JERUZALĖ

gulovių, o jo kariuomenė didžiavosi 12 000 karių kavalerija ir 1 400 vežimų. Šie brangūs karinės technikos eksponatai buvo laikomi miestuose-tvirtovėse Megidoje (Megide), Gezere ir Hacore, o laivynas sutelktas Ecjon Gebere Akabos įlankoje.19 Saliamonas prekiavo prieskoniais ir auksu, kovos vežimais ir arkliais su Egiptu bei Kilikija. Su savo sąjungininku, finikiečių Tyro karaliumi Hiramu jis rengė prekybines ekspedicijas į Sudaną ir Somalį. Jis priėmė Šebos (turbūt Sabos, dabartiniame Jemene) karalienę, atvykusią į Jeruzalę „su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais prieskoniais, daugybe aukso ir brangakmeniais“. Auksas buvo gaunamas iš Ofyro, tikriausiai Indijos, bronza iš jo paties kasyklų. Jo turtai išgražino Jeruzalę: „Karalius padarė, kad sidabro buvo taip apstu Jeruzalėje kaip akmens ir kedrų, taip apstu kaip sikomoro medžių Šefeloje.“ Iškalbingiausias jo tarptautinio prestižo ženklas buvo santuoka su faraono dukterimi. Faraonai beveik niekada netekindavo savo dukterų už svetimų valdovų, ypač prasimušėlių judėjų, tik neseniai iškilusių iš kalvų piemenų vadų. Tačiau anksčiau pasipūtęs Egiptas buvo apimtas tokio gėdingo chaoso, kad faraonas Siamunas surengė išpuolį prieš Gezerą, netoli Jeruzalės, ir, matyt, pasijutęs nesaugus toli nuo namų, pasiūlė Saliamonui grobį kartu su dukterimi – bet kuriuo kitu metu tai būtų buvusi neįsivaizduojama garbė. Bet jo šedevras buvo tėvo suplanuota Jeruzalės šventykla. „Dievo namai“ turėjo stovėti Biblijoje aprašytame imperiniame ir sakraliniame akropolyje prie pat Saliamono karališkųjų rūmų, tarp stulbinamai didingų menių ir rūmų, padengtų auksu bei kedro medžiu, ten buvo Libano miško rūmai ir Stulpų menė, kurioje karalius priimdavo sprendimus. Tai buvo ne vien izraelitų nuopelnas. Finikiečiai, gyvenantys nepriklausomuose miestuose-valstybėse Libano pajūryje, buvo išmoningiausi Viduržemio regiono amatininkai ir jūros prekybininkai, pagarsėję Tyro purpuru, nuo kurio kilo jų vardas (phoinix reiškia purpurą), ir tuo, kad sukūrė raidyną. Tyro karalius Hiramas parūpino ne tik kipariso ir kedro medienos, bet ir amatininkų, kurie nukalė sidabro ir aukso papuošimus. Viskas buvo „gryno aukso“. Šventykla buvo ne šiaip šventovė – tai buvo paties Dievo namai, trijų dalių, 10 ir 35 metrų ploto kompleksas, apjuostas siena. Pirmiausia iškilo vartai su dviem 10 metrų aukščio bronzos stulpais, Jachinu ir Boazu, papuoštais granatais ir lelijomis, vedantys į didžiulį kiemą su stulpais po atviru dangumi, iš trijų pusių supamą dviaukščių kambarių, kuriose galėjo būti laikomas karališkasis archyvas arba iždas. Pro portiką buvo patenkama į sakralinę navą, kur palei sie56

K A R A LY S T Ė I R Š V E N T Y K L A

nas stovėjo dešimt auksinių žibintų. Priešais atnašavimui skirtą smilkymo aukurą stovėjo aukso stalas padėtinei duonai, vandens dubuo bei ratuoti pastovai su praustuvais apsivalymui ir bronzinis dubuo, vadinamas „jūra“. Laiptai vedė aukštyn į šventų švenčiausiąją*, mažą kambarį, saugomą dviejų 5 metrų aukščio sparnuotų kerubų, padarytų iš alyvmedžio ir aptrauktų auksu. Tačiau svarbiausia buvo paties Saliamono didybė. Septynerius metus truko pastatyti šventyklą ir trylika – jo rūmus, nes šie buvo didesni. Dievo namuose turėjo viešpatauti tyla, tad „Nei plaktuko, nei kirvio, nei kokio kito geležies įrankio nebuvo girdėti Namuose“: amatininkai finikiečiai Tyre tašė akmenis, pjaustė kedrus ir kiparisus, kalė sidabro, bronzos ir aukso puošmenas ir paskui laivais gabeno juos į Jeruzalę. Karalius Saliamonas sutvirtino Morijos kalną išplėsdamas senąsias sienas: nuo tada vardu „Sionas“ buvo nusakoma ir senoji citadelė, ir naujasis Šventyklos kalnas. Kai viskas buvo užbaigta, Saliamonas sukvietė žmones stebėti, kaip kunigai neša iš akacijos medžio padarytą Sandoros skrynią iš palapinės Siono citadelėje, Dovydo mieste, į Šventyklą Morijos kalne. Prie aukuro Saliamonas atnašavo aukas, o paskui kunigai nunešė Skrynią į šventų švenčiausiąją ir pastatė po dviejų didžiulių auksuotų kerubų sparnais. Šventų švenčiausiojoje daugiau nieko nebuvo, tik kerubai ir Skrynia, ir Skrynioje, vos 1,2 ir 0,8 metro dydžio, nieko nebuvo, tik Mozės įstatymo plokštės. Ji tokia šventa, kad nebuvo skirta viešam garbinimui: šioje tuštumoje slypėjo asketiška, bevaizdė Jahvės dievybė – unikali izraelitų idėja. Kunigui išėjus, pasirodė dieviškosios esaties „debesis“, „Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties Namus“. Saliamonas savo tautos akivaizdoje pašventino Šventyklą pareikšdamas Dievui: „Štai pastačiau tau didingus Namus – vietą tau gyventi amžinai.“ Dievas Saliamonui atsakė: „aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui“. Tai tapo pirmąja švente, išsiplėtoju* Kur buvo šventų švenčiausioji? Dabar tai politiškai opus klausimas ir sunkiai įveikiamas iššūkis bet kokiai Izraelio ir palestiniečių taikos sutarčiai dėl Jeruzalės pasidalinimo. Yra daug aiškinimų, priklausomų nuo Šventyklos kalno dydžio, nes vėliau Erodas Didysis jį išplėtė. Dauguma mokslininkų mano, kad ji stovėjo ant uolos islamiškame Uolos kupole. Kai kas aiškina, kad šis paslaptingas geltonas, vingiuotas urvas apie 2000 m. pr. Kr. buvo laidojimo ola, ir, atrodo, esama folklorinių prisiminimų apie tai: pasakojama, kad apie 540 m. pr. Kr. iš Babilonijos sugrįžę tremtiniai rado jebusito Araunos kaukolę. Mišnoje – II a. po Kr. žydų tradicinių pasakojimų rinkinyje – ji vadinama Bedugnės kapu, išraustu „baiminantis, kad gelmėse gali būti koks nors kapas“. Musulmonai ją vadino Sielų šuliniu. Žydai ir musulmonai tiki, kad šioje vietoje buvo sukurtas Adomas, o Abraomas vos nepaaukojo Izaoko. Galimas daiktas, kad 691 m. po Kr. kalifas Abd al Malikas parinko Kupolo vietą bent iš dalies tam, kad sukurtų islamišką Šventyklos pakaitalą. Žydai Uolą laiko pamatiniu Šventyklos akmeniu. 57

JERUZALĖ

sia į dideles žydų kalendoriaus piligrimystes: „Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas […] ant aukuro.“ Žydai ir kitos Knygos tautos tiki, kad Dieviškoji Esatis niekada nepasitraukė iš Šventyklos kalno. Jeruzalė tapsianti svarbiausia Dievo ir žmogaus bendravimo vieta Žemėje.

s al i am onas : n u osm u ki s Visos idealios Jeruzalės, naujos ir senos, dangiškos ir žemiškos, buvo paremtos Biblijoje pateiktu Saliamono miesto aprašymu. Tačiau nėra jokio kito jį patvirtinančio šaltinio ir jokių jo Šventyklos liekanų nerasta. Tai nėra taip keista, kaip gali atrodyti. Dėl politinių ir religinių priežasčių Šventyklos kalno iškasinėti neįmanoma, bet, net jeigu būtų leista kasinėti, Saliamono Šventyklos pėdsakų tikriausiai nerastumėme, nes ji bent du kartus buvo sunaikinta, bent kartą nušluota iki pamatinės uolienos ir daugybę kartų rekonstruota. Bet Šventyklos dydis ir struktūra įtikima, nors Biblijos autoriai gal ir perdėjo jos didingumą. Saliamono Šventykla buvo klasikinė savo meto šventovė. Finikiečių šventyklos, pagal kurias iš dalies buvo sumanyta ir ši, buvo klestinčios korporacijos, tvarkomos šimtų pareigūnų, šventyklos prostitučių, kurių uždarbis padidindavo bendras pajamas, ir net savų kirpėjų, dirbančių tiems, kurie savo plaukus skiria dievams. Įvairiose regiono vietose rastų Sirijos šventyklų planavimas, kartu su sakraliniais reikmenimis, kaip antai pastovais, labai panašus į Saliamono Šventyklą, aprašytą Biblijoje. Aukso ir dramblio kaulo lobiai visai įtikimi. Šimtmečiu vėliau Izraelio karaliai valdė iš ištaigingų rūmų gretimoje Samarijoje – ten archeologai aptiko jų dramblio kaulo. Biblijoje sakoma, kad Saliamonas Šventyklai skyrė 500 auksinių skydų tais laikais, kai, kaip įrodo kiti šaltiniai, aukso buvo gausu – įvežamo iš Ofyro, o egiptiečiai jį kasdavo Nubijoje. Tuoj po Saliamono mirties faraonui Šešonkui, pagrasinusiam pulti Jeruzalę, buvo atsimokėta Šventyklos aukso lobiu. Ilgai manyta, kad karaliaus Saliamono kasyklos – mitas, tačiau Jordanijoje rastos vario kasyklos, veikusios jo valdymo laikotarpiu. Jo kariuomenės dydis taip pat galėjęs toks būti, atsižvelgiant į tai, kad žinome, jog praėjus tik daugiau kaip šimtmečiui Izraelio karalius paleisdavo į mūšio lauką 2 000 kovos vežimų.*20 * Biblijoje minimos Megidos, Gezero ir Hacoro tvirtovės kaip Saliamono sandėlių miestai. Bet XXI a. diskusijose revizionistai, vadovaujami profesoriaus Israelio Finkelsteino, aiškina, kad tai iš tikrųjų sirų stiliaus pastatai, pastatyti šimtu metų vėliau, tad Saliamonui pastatų nelieka. Kiti archeologai prieštarauja 58

K A R A LY S T Ė I R Š V E N T Y K L A

Saliamono didybė galėjo būti perdėta, bet jo nuosmukis atrodo visai tikras: išmintingasis karalius tapo nepopuliariu tironu, finansuojančiu savo monumentalias užgaidas dideliais mokesčiais ir „plakimu botagais“. Dviem šimtmečiais vėliau rašiusių Biblijos autorių monoteistų pasibjaurėjimui, Saliamonas melsdavosi Jahvei ir kitiems vietiniams dievams, be to, „mylėjo daug svetimtaučių moterų“. Prieš Saliamoną sukilo Edomas pietuose ir Damaskas šiaurėje, o jo karvedys Jeroboamas ėmė planuoti šiaurės genčių maištą. Saliamonas įsakė nužudyti Jeroboamą, bet karvedys pabėgo į Egiptą, ir ten jį parėmė Šešonkas, atsigaunančios imperijos faraonas libis. Izraelitų karalystė susvyravo.

revizionistų datavimui. Tose vietose rasta juodoji ir raudonoji keramika yra X a. pr. Kr. pabaigos, maždaug to meto, kai valdė Saliamonas, ir praėjus devyneriems metams po karaliaus mirties įsiveržė faraonas Šešonkas, o nauji įdomūs tų pastatų tyrimai rodo, kad tai buvo tikrai didžiulės X a. arklidės, tad galbūt liudija Saliamono kavalerijos galią ir arklių prekybos sandėrius Viduržemio jūros regione. Diskusija tęsiasi. 59

S I M O N

© Ian Jones

SIMON SEBAG MONTEFIORE (Saimonas Sebagas Montefiorė; g. 1965 m.) – britų rašytojas. Populiariausios jo knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. „Stalino jaunystė“ (lietuvių kalba išleista 2009 m.) laimėjo LA Times Book Prize in Biography (JAV), Costa Biography Prize (Jungtinė Karalystė), Kreisky Prize for Political Literature (Austrija) ir Le Grand Prix de la Biographie Politique (Prancūzija). Jos tęsinys – „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ (lietuvių kalba 2011 m.) – 2004-aisiais laimėjo British Book Awards Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas – Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone. Su autoriumi skaitytojai gali susisiekti per Facebook’ą, o daugiau informacijos rasti adresu www.simonsebagmontefiore.com

Jeruzalės istorija – arba „miesto biografija“, – tai iš dalies ir mūsų civilizacijos, ir to pasaulio, kuriame iki šiol tebegyvename, istorija. Čia kryžiuojasi ne tik pastarųjų tūkstantmečių didžiųjų imperijų siekiai, – šiame mieste, kaip jokiame kitame, glūdi trijų didelių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – istorija, šventybės ir lūkesčiai. Knygos autorius, pasakodamas Jeruzalės istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, remdamasis gausybe šaltinių, apžvelgia ir platesnę erdvę – kaip kilo ir žlugo imperijos, kaip kirtosi jų keliai, kaip gimė, plėtojosi ir konfliktavo trys pasaulinio masto tikybos. Šiame pasakojime apie Šventąjį miestą ir Šventąją žemę kartu pateikiama daug dramatiškų asmenybių istorijų – monarchų, karvedžių, maištininkų, religinių lyderių, šventųjų, čia daug kilnių bei tragiškų meilės ir neapykantos sankirtų, daug skirtingų kelių, kuriais gausybė žmonių per amžius siekė patekti į šį nepaprastos traukos miestą. Politinis, bet kartu ir religinis, konfliktas dėl Jeruzalės ir šiandien tebėra pasaulio dėmesio centre – apie tai irgi pasakojama šioje knygoje, nuosekliai atskleidžiant gilias nesantaikos šaknis. ISBN 978-9986-16-936-9

9 7 8 9 986 169369

S E B A G

MONTEFIORE