Padėka Dėkoju visiems, paskatinusiems, palaikiusiems ir padėjusiems žmonėms. Didelis ačiū, skiriantiems savo laiką ir skaitantiems šią knygą.
Padėka rėmėjams Clinic DPC kolektyvui už pagalbą, atidumą smulkmenoms ir sugrąžintą šypseną. Centro Unijai, kad užsidirbdamas atlyginimą Artimuosiuose Rytuose ne eurais, gali gauti finansavimą ir Lietuvoje.
Tomas Kriščiūnas
TOMAS KRIŠČIŪNAS
K AIP SMŪGIUS PAVERSTI PRIVALUMAIS, PER #SMALLTALK SUSIKURTI DR AUGŲ R ATĄ IR ĮGYVENDINUS POKYČIUS PR ADĖTI GYVENTI ĮDO MŲ GYVENIMĄ.
dienų
su Saudo Arabijos princu
Ši knyga yra tikrais faktais paremta istorija su realybėje egzistuojančiomis vietovėmis, žmonėmis, jų vardais, pavardėmis, taip pat ir įmonių pavadinimais. Knygos autorius joje nagrinėja atsakymus į klausimus, padėjusius išgyventi smūgius žemiau juostos, įgyvendinti pokytį ir uždirbti tiek, kad galėtų pradėti gyventi įdomų gyvenimą. Labai tikėtina, kad jo patarimai gali būti naudingi ir jums, tačiau nei autorius, nei leidėjas neprisiima atsakomybės už tolimesnius jūsų veiksmus. Turėdami klausimų, prašymų autoriui – kreipkitės: tomas.krisciunas@yahoo.com www.facebook.com/tomas.krisciunas.39 www.tomaskrisciunas.lt Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį griežtai draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais. © Tomas Kriščiūnas © UAB „Pardavimų pajėgos“ ISBN 978-609-96125-0-8
Patogiai įsitaisiau odiniame lėktuvo krėsle: prasideda mano kelionė į naują pasaulį, naują gyvenimą – skrendu į Bahreino Karalystę. Lėktuvas dar nepakilo, o aplinkui jau bėgioja paslaugi skrydžio palydovė – arabiškas svetingumas prasideda jau Vilniuje. Nors nemažai keliauju ir dirbu verslo srityje, bet prisipažinsiu – verslo klase, per savo keturiasdešimt septynerius gyvenimo metus, skrendu pirmą kartą. Kaip ir iki šiol, į bet kurį pasaulio kraštą nuskrisčiau ir ekonomine klase, bet visgi malonu. Parodytas arabiškas svetingumas – dėmesys ir pagarba. Man, paprastam vaikinui, užaugusiam eiliniame Lietuvos daugiabutyje, tai dar viena nežinoma patirtis ir puiki kelionės pradžia į naują, neatrastą pasaulį. Tokia proga neatsisakau nedidelio buteliuko tikro prancūziško šampano – už naują patirtį, už naują gyvenimą keliu taurę prisimindamas kiek daug neįtikėtinų istorijų įvyko mano gyvenime per pastarąjį dešimtmetį. Šiandien – 2018 m. vasario 23 diena, o pirmąjį žingsnį šios kelionės link žengiau to dar nežinodamas, prieš dešimt metų – 2008 m. rugsėjo 1 d. – galvoju atkimšdamas skanų gėrimą. Tais metais pradėjau dirbti privačioje archyvų ir dokumentų saugojimo įmonėje, kurioje išdirbau beveik dešimt metų. Šis archyvaro darbas, kaip aš juokais prisistatau – seniausia ir nuobodžiausia profesija pasaulyje – sugrąžino mane atgal į gyvenimą. Prasikankinęs nuosavame versle nuo 2000 metų, investavęs į jį visas savo pajamas, santaupas ir netgi turtą – naują,
neseniai įsigytą butą Žvėryne, galiausiai žlugau. Ne tik viską praradau per ką tik praūžusią krizę, bet dar likau ir skolingas beveik visiems Lietuvoje veikiantiems bankams. Pasirašiau asmeniniu laidavimu. Kartu su verslu neatlaikė įtampos ir mano aštuonerius metus trukę asmeniniai santykiai – gyvenimo draugė pasakė: „viso gero“. Kam patiks draugauti ir gyventi su nervų kamuoliu, nuolat nerandančiu sau vietos ir gyvenančiu tik darbu bei augančiomis skolomis, išvargintu nuo nesibaigiančių problemų dėl savo net penkiolikos ledų, kavos ir sušių kavinukių, bei pačios didžiausios problemos – iš kur vėl ir vėl gauti pinigų nuomai, mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams apmokėti? Kaip atsilaikyti ir nebankrutuoti? Kas bus, jei nepavyks – kokia pabaiga? Smūgis sekė paskui smūgį. Stresuoti buvo dėl ko – investavau ne tik visus savo uždirbtus pinigus bei užstačiau namus, bet kiek tik galėjau, prisiskolinau iš bankų, o įrangą ir baldus pirkau išperkamosios nuomos būdu, iš viso – milijonas ir penki šimtai tūkstančių litų, – bent jau man tai milžiniška suma. Net nesapnavau, kad kada nors valdysiu tokius pinigus. Ir štai – viskas ne tik nugarmėjo, bet dar likau skolingas 300 tūkst. litų. Asmeninio bankroto tada dar nebuvo galima skelbti, tad laukė ilgi metai skolų atidirbinėjimo. Nebuvau tikras, kad tokią sumą apskritai įmanoma atidirbti, kitaip tariant, laukė iš esmės beprasmis gyvenimas. Galvoje nuolat sukosi mintys – ar apskritai tada verta ir gyventi? Planas užkariauti Lietuvos ir net Baltijos šalių kavos ir ledų rinką žlugo. Daugybė smūgių, skaudi nuosavame versle sukaupta patirtis ir išmoktos pamokos pravertė vėliau, pradėjus vadovauti privatiems archyvams. Į šį darbą atvedė išlaikytas draugų ratas – #network. Su laiku depresiją ir smūgius paverčiau gyvenimo pamokomis. Sustiprėjau. Kaip mokyklos ir studijų laikais lankytose karatė treniruotėse – nuo smūgių sustiprėja raumenys ir didėja atsparumas. Įvykus bankrotui buvau alkanas kaip vilkas, po gautų pamokų drąsiai priiminėjau ryžtingus sprendimus – taip įmonė tapo pelninga, taip tapome lyderiais visoje Baltijos rinkoje. Kai atėjo laikas įmonę parduoti – užkalbinau reikalingą žmogų #smalltalk pokalbio metu. Taip suradau pirkėjus. Estų akcininkams padėjau sukurti tokią vertę, kad pardavę įmonę likome patenkinti visi – pardavėjo ir pirkėjo akcininkai bei aš – gavęs savo premiją bei išleidęs ją padengti paskutinėms skoloms. Paskutiniais metais, prieš parduodamas įmonę, pradėjau jausti, kad trokštu naujų iššūkių – per tiek laiko tapo nuobodu, prasidėjo rutina. Vis dėl to, mane sulaikė pareigos jausmas – savo karjerą reikėjo užbaigti įmonės pardavimu. Po sandorio naujieji akcininkai amerikiečiai, tiksliau jų padalinys Europoje, įpareigojo mane likti dar mažiausiai metams ir padėti įmonę integruoti į šios
naujos, vienos iš didžiausių įmonių JAV tinklą. Puiki amerikiečių įmonė, tačiau mano regiono vadovas suomis manęs nesužavėjo. Man, subrendusiam vyrui, padėjusiam sukurti įmonės vertę, surasti pirkėjus ir ją parduoti, vadovavimas bauginimais niekaip netiko. Toks „vadovas“, norėjęs, kad nuolat visi jį girtų ir šlovintų, nes įsivaizdavo esąs be galo gražus, žavus ir protingas, man nekėlė susižavėjimo. Tik juoką ir lengvą paniekinamą šypseną. Tapo aišku, kad neišsiteksim, tad praėjus metams suomis smūgiavo – sulaukiau nutarimo, kuris buvo įteiktas kaip didžiausiam priešui – pasiimk savo asmeninius daiktus ir nešdinkis. Iš karto, tą pačią minutę, net neatsisveikinus su kolegomis. Norėjo įskaudinti – bjaurus jausmas, bet išgyvenamas, juo labiau, kad ne pirmą kartą. Kita vertus, gavau sutartą išeitinę kompensaciją ir jokių įsiskaudinimų iš nesvarbių žmonių savo gyvenime nepriimu – nusivalau juos kaip smėlį, prilipusį Bahreino dykumose prie kojų arba nukrenta pats, kaip Baltijos jūros smėlis Pervalkoje. Mano galvoje sukosi mintys: „Kiek dar gyvenimas gali į mane smūgiuoti?“,„Taip greitai tapau nereikalingas...“ Bet ne! Ne nereikalingas, o atvirkščiai – tapau laisvas! Vėl laisvas gyventi įdomų, sau priklausantį gyvenimą. Tokia bus nauja, patikslinta mano gyvenimo vizija – „Gyvenk įdomų gyvenimą!“. Suomis kaip suomis – skaudžiau buvo tai, kad dauguma mano žmonių, su kuriais tiek metų dirbau petys į petį, pabūgo jo grasinimų. Laimei, ne visi iš šimto žmonių kolektyvo. Mane namo parvežė mano neišsigandęs kolega, nes iš
Archyvaro darbas grąžino mane į gyvenimą.
manęs, prisidengiant konfidencialumo sutartimi, atėmė net automobilį. Nors labai abejoju, ar net norėdamas, būčiau sugebėjęs nutekinti kokios konfidencialios informacijos automobiliui. Namuose sulaukiau pritarimo: „Neieškok naujo darbo – keliauk! Juk taip seniai to norėjai ir apie tai svajojai“, – po bankroto sukūriau naują šeimą ir turiu tris nuostabius vaikus. „Tik pirmiau susitvarkyk dantis“, – patarė Gitana, nes manieji subyrėjo po smūgių kojomis ir kumščiais į galvą laukinio kapitalizmo kūrimosi laikais gimtajame Kaune 1990-aisiais. Dabar, sėdėdamas lėktuve ir žiūrėdamas į mėlyną horizontą, galvoju – kaip galima sugebėti nueiti tokį smūgiais nuklotą kelią? Kas gi padaro žmogaus gyvenimą išskirtinį ir įdomų? Mane atleido gegužės pradžioje, o jau liepą buvau Australijoje, svečiavausi pas australus – Ketę ir Klifą, su kuriais susipažinau per #smalltalk JAV. Australų pora gyvena Mandūroje – apie 80 km žemyn į pietus nuo Perto. Iš ten nukeliavau į Naująją Zelandiją, vėliau į Prancūzijos Polineziją. Po mėnesio – namo, tada į Kanadą ir Šv. Kalėdoms bei Naujiems metams – tradiciškai su visa šeimyna ir trimis vaikais – į Kiprą. Iš ten, kaip visada, pasveikinu savo svarbiausius #network žmones. Nebūtinai jie labai artimi draugai. Vienas iš jų buvo verslininkas iš Saudo Arabijos, vardu Salmanas. Jį taip pat užkalbinau #smalltalk JAV vykusioje archyvų konferencijoje. Sužinojęs, kad tapau laisvu, jis pakvietė mane vadovauti savo įmonės padaliniui Bahreine. Nors pradėjau realizuoti seną svajonę – mokyti pardavimo įgūdžių ir strategijos, konsultuoti įmones, padėti žmonėms pasiekti savo tikslus, vykdyti Pokytį organizacijose, po ilgų apmąstymų apsisprendžiau važiuoti į iki tol negirdėtą islamišką šalį. Savo pasirinkimams taikau požiūrio į gyvenimą vertybių, arba gyvenimo principų sąrašą, pagal kurį priimu sprendimus: 1. Nuolat tyrinėk, patirk, atrask nauja, auk. 2. Nelaikyk pykčio, smūgius paversk pamokomis, dalykis džiaugsmu ir kvatok iš visų jėgų. 3. Vertink ir atsidėkok už artimųjų, draugų, nepažįstamųjų indėlį į tavo gyvenimą. Nors per gerą kelionių pusmetį, atsirado keli darbo pasiūlymai Lietuvoje, siūlantys neblogus atlyginimus, visgi, laikydamasis savo požiūrio į gyvenimą vertybių, paklausiau savęs:
Ar galėsiu gyventi įdomiai, nuo ryto iki vakaro dirbdamas tik gamybinį darbą? Ar man bus įdomu taip kontroliuoti žmones: atėjo į darbą – neatėjo į darbą? Ar sužinosiu, atrasiu ką nors naujo? Greičiausiai, nedaug. Šiek tiek naujų dalykų visada būna – tikrai taip, bet ar pakankamai? Kaip tai paveiks mano svajones ir planus keliauti, pažinti neatrastas šalis ir kultūras? Išbandyti save naujoje profesijoje arba šalyje? Nusprendžiau nesutikti. Lauksiu. Neatitinka mano vertybių, nors ir gerai finansiškai, – nusprendžiau rinktis savo vertybiniu principu. Lėktuvas nusileidžia Amsterdamo oro uoste – einu ieškoti, kur dėtis dar aštuonias valandas iki skrydžio į Bahreiną. Nuotykis tik prasideda! Tiesa – gyventi tikrai visada verta. Net ir tada, kai viskas sugriūva, žlunga verslas, santuoka, draugystės, asmeniniai santykiai. Kai gyvenimas smūgiuoja ir smūgiuoja, kai užpuola mintys apie savižudybę, verta keltis ir eit toliau – išbandžiau pats ir drąsiai liudiju, kad išeitis visada yra. Visada! Tereikia smūgius paversti pamokomis, savo privalumais ir niekada nenustoti bendrauti. Nei su esamu dabartiniu #network, nei ieškant naujų draugų #smalltalk pokalbių metu. 1. Kokios trys tavo požiūrio į gyvenimą vertybės, kuriomis remdamasis priimsi svarbius sprendimus?