Jūraė Sraupaiė
Rūkas migloje
Klaipėda, 2020
I skyrius
Rūkas sklaidosi 7 II skyrius
Rūko ūkanos 39 III skyrius
Migla, ir vėl 71 IV skyrius
Lengva paklysi 109
6
I skyrius
RĹŤkas sklaidosi
1.
Aš išaugau iš vinguriuotų sakinių Iš uždelsto žiūrėjimo į ugnį Iš kolekcionavimo tavų marškinių Iš aukštinimo bedugnės. Aš išaugau iš minorinių natų Iš užriesto nosies galiuko Iš neparašytų dienoraščių ir laiškų Iš laukimo nuo tavęs atviruko. Aš išaugau iš sapnų, kur krenti Iš sėdėjimo ant palangių Iš kliošo, kurį vos pavelki Iš paieškų laimės. Aš dar augu ir man gera tuo džiaugtis Aš svajoju pirmiau pakeist save, po to pasaulį Aš noriu, kad dievuku išliktų nebent Mauglis O visa kita ko – palaukim, palaukim.
8
2.
Vasara pilkoji, tu – iš kito laiko Iš voratinklių rasos lašais Iš klajonių, kai užtenka mažai Iš lietaus dunksėjimo – kvėpavimą sulaikius. Vasara, aš matau, kaip tu svajoji Apie smėlio žingsnius ir atsitiktinumą Apie aitvarų ir būties lengvumą Tu kaip aš – vis palyji, nes nežinai, ar šviesti nori. Vasara, tu dar pabūk ir aš pabūsiu Mes vėją prijaukinsim ir ilgai vakarosim Kol samanos užsnūs, ramunėmis puošimės Vasara, tu laikina, bet iš rudens –– atvirlaiškį atsiųsiu.
9
3.
Jei paskęst, tai muzikoj Jei tylėt, tai apie gerumą Jei tikėtis, tai netikėto lietaus Jei skrieti, tai iki mėnulio (be atgal) Jei klausti, tai išties besirūpinant Jei keistis, tai nebeatpažįstamai Jei paklyst, tai žemuogių sapne Jei atrakinti, tai vartus į vaikystę Jei bijoti, tai nebent savęs Jei siekti, tai uogienės lentynoje Jei tapyti, tai lelijas nuogas Jei nežinoti, tai geriau nežinoti Jei šaukti, tai tik vardu Jei žiūrėti, tai ilgai ilgai į ugnį Jei jausti, tai nejausti neišeis Jei tyrinėti, tai šypsenos linkius Jei būti, tai užtrukti iki ryto Jei sugrįžti, tai su sausainiais Jei aprimti, tai neilgam Jei mokytis, tai duonos recepto Jei teigti, tai geriau retoriškai Jei keiktis, tai iš širdies O, jei mylėti, tai, na, patys suprantat.
10
4.
Tylėki tyliau, kad neužgožtum – Tylos, kuriai reikia nubusti. Sapnuoju tavo pėdsakus, juos užklostai Kad išmokčiau ne tik miške – suklusti. Praskleiski pušies šaką, sakais nupintą... Aš nesipriešinsiu, prisiglausiu pažiūrėti. Tokią dieną net pilkiausia pilkuma sušvinta! Ir lengva: pabūti, permąstyti, išklausyti, susiturėti.
11
5.
Aš smėlynų gazelė nuvargus Tu man neprilygsi Mėlynių kartėlio pririnkus Bet – lig tavęs stybčioju. O tai kuris tada kuriam – kada Paglostė plaukus, jūros gairintus? Svarbumas lieka druskos tik, nuaitrintos Kuris pleistru užklostė: klasta patikrinta, sena.
12
6.
Taip atrodys rytas, kai nubusime Taip sodai kvies Taip jūra krantus lies Taip amžinybėje Naktis paklūsta dviejų Dar laikinam tikėjimui.
13
7.
Laikinai, trumpam, o gal visam, Akimirkai ar tik vardan – Pakartoti prieraišumą? Mes čia: tu–sau, aš–man, Rikiuojame ašis, nepaisome kuklumo. Tokie mes kartą metuose – Drąsesni už paauglišką maištą... Net nesinori teisti: Tokie mes daugkart, paklydimuose, etapuose – Ir nei baugu, nei keista.
14