Gurudevas. Įsitvirtinęs viršūnėje: Šri Šri Ravi Šankaro gyvenimas by knygos.lt

GURUDEVAS ĮSITVIRTINĘS VIRŠŪNĖJE

ŠRI ŠRI RAVI ŠANKARO GYVENIMAS BHANUMATHI NARASIMHAN

ŠRI ŠRI RAVI ŠANKARO GYVENIMAS B H A N U M AT H I N A R A S I M H A N

GURUDEVAS ĮSITVIRTINĘS VIRŠŪNĖJE ŠRI ŠRI RAVI ŠANKARO GYVENIMAS BHANUMATHI NARASIMHAN

GURUDEVAS ĮSITVIRTINĘS VIRŠŪNĖJE

ŠRI ŠRI RAVI ŠANKARO GYVENIMAS BHANUMATHI NARASIMHAN

Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondas Vilnius 2018

ON THE PLATEAU OF THE PEAK © Bhanumathi Narasimhan 2018 © Art of Living 2018

ISBN 978-609-95072-4-8 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šioje knygoje dėstomas asmeninis autorės požiūris ir nuomonė, faktai yra tokie, kokius autorė paskelbė, ir leidėjas už tai niekaip neatsako.

Jokia šios knygos dalis negali būti publikuojama ar saugoma paieškos sistemoje, arba perduodama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis – elektroninėmis, mechaninėmis, fotokopijavimo, įrašymo ar kitokiomis, be raštiško leidėjo sutikimo.

Į lietuvių kalbą vertė Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondo savanoriai. Redagavo Ieva Puluikienė Maketavo Skaistė Ašmenavičiūtė

Apvaizda nutiesė taką kelionei į begalybę, kurios dauguma laukia...

TURINYS Įvadas 1. Saulėtekis vidurnaktį 2. Idliai, karvės, šventyklos ir žaidimai 3. Laiko krantų perlai 4. Vandenynas arbatos puodelyje 5. Artimas ryšys 6. Pranašystė 7. Kosminis ritmas 8 Daugiau nei „Pringles“ traškučiai 9. Tarp penkių kalvų 10. Bemiegės naktys po rytų dangumi 11. Šnabždanti begalybė 12. Meilė – tai ne emocija 13. Paskęsk ir būsi išgelbėtas 14. Didysis žaidimų žaidimas 15. Kur laikas sustoja ir liejasi išmintis 16. Gurudevo scena yra visas pasaulis 17. Išmintis pusryčiams 18. Pasaulis yra viena šeima Epilogas

9 13 19 28 40 52 65 69 76 86 99 105 114 122 129 137 144 164 171 181

ĮVADAS Tiesa yra daugialypė Sėdėdama viešbučio „Nacional de Cuba“ salėje, kur buvo surengta spaudos konferencija, jaučiausi it ramybės sala, ore tvyrant slogioms emocijoms ir neatsakytiems klausimams. Salėje mažiausiai šimtas žmonių kalbėjosi ispaniškai. Ant grindų raizgėsi televizijos vaizdo kamerų kabelių tinklas. Operatorius zujo aplink, bandydamas rasti geriausią matymo tašką. Dauguma buvo nepasirengę tos akimirkos įvykiams. Į salę įėjo ir atsisėdo Ivanas Marquezas, Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų – Liaudies armijos (FARC) lyderis, paskui jį ir Gurudevas. Su baltais švytinčiais drabužiais, ilgais plaukais ir barzda Gurudevas savo šventojo išvaizda labai išsiskyrė iš bendro tos vietos aprangos kodo. Staiga visas dėmesys nukrypo į sceną. „Sutinkame su Mokytoju Šankaru, – tarė Ivanas Marquezas, – kad giliai viduje visi esame aukos. Vedami šio suvokimo, esame pajėgūs palikti užnugaryje praeitį, tą liūdną smurto istoriją, kuri neturi pasikartoti. Su jo pagalba pasišvenčiame susitaikymui ir taikiam gyvenimui savo geranoriškoje šalyje, kurios likimo nevalia statyti ant karo kortos. Galime siekti savo politinių tikslų tik su nauja vizija, kurioje nėra smurto.“ FARC nariai neabejotinai buvo laikomi nusikaltėliais, dėl kurių kaltės per pastaruosius 50 metų prarasta beveik 250 tūkst. gyvybių. Vis dėlto Gurudevo akimis, jie buvo ir nukentėjusieji, prašantys pagalbos. Giliai viduje šie kariai siekė geresnės ateities savo vaikams.

ĮVADAS

Ne pirmą kartą Gurudevas ėmėsi tokių žygių. Važiuoti į Irako raudonąją zoną, kur net Jungtinių Tautų atstovai įžengia prieš tai pasvarstę kelis kartus; vaikščioti draudžiamoje teritorijoje Šri Lankoje, norint pasiekti LTTE (Tamil Elamo išlaisvinimo tigrai – separatistinė tamilų sukilėlių organizacija); lankytis karo nuniokotoje Ukrainoje ir įžiebti jos tautai vilties – ar buvo kas nors, ko mano brolis nenorėtų ar nedarytų dėl taikos? Tai buvo pirmas kartas, kai lydėjau jį tokioje misijoje. 2015 m. birželio 25 d. prezidento Chuano Manuelio Santoso kvietimu atvykome į Kolumbijos sostinę Bogotą. Numatytas dešimties minučių privatus susitikimas su prezidentu virto valandą trukusiu pokalbiu, ir Gurudevas pažadėjo padaryti viską, kad būtų parengtas taikos susitarimas. Kai išvykome ir buvome pakeliui į Havaną, pamaniau, kad panirsime į agyaat – kelias dienas tylos ir poilsio. Menkai žinojau, kas manęs laukia. Nusileidus mus pasitiko senovinis automobilis. Pamaniau, kad jis specialiai paruoštas Gurudevui, bet greitai supratau, kad visi automobiliai Kuboje panašūs. Viešbutis buvo Viktorijos laikų – puošnus, baltas ir švarus. Gavau erdvų kambarį. Viename kampe buvo lova, šalia – gražiai dekoruotos naktinės lempos. Mane užliejo labai malonus jausmas. Įsikūriau ir užmigau galvodama apie nuostabią aušrą, kurią išvysiu pabudusi. Kitą dieną jautėsi pagyvėjimas, nes visi ruošėsi susitikimui. Nors nemokėjau nė žodžio ispaniškai, pasakiau, kad taip pat vyksiu! Man paaiškinta, kad ten bus partizanų lyderiai, todėl reikia būti pasirengus akistatai su nuožmiais viskam pasiryžusiais vyrais. Tačiau buvau maloniai nustebinta – susipažinau su labai išsilavinusiais žmonėmis, kurie, nepaisant savo kietos išorės, buvo šilti ir švelnūs. Visi jie turėjo būti neginkluoti, tačiau jaučiau, kad ginklai buvo kažkur jiems pasiekiamoje vietoje. Jie labai aktyviai įsitraukė į pokalbį. Vertėjas bandė perduoti jų jausmus, buvo akivaizdus jų nuovargis ir nusivylimas.

ĮVADAS

Jie prarado tiek daug savo giminaičių ir artimųjų; juos išvargino nesibaigiantis karas. Ten buvo ir kelios moterys, jos sudarė apie 40 procentų FARC narių. Daugeliui vadų buvo per 50 ar 60 metų, jie akivaizdžiai norėjo taikos kuo greičiau. Jie turėjo savo spaudą, televizijos kanalą ir beveik sudarė paralelinę vyriausybę. Buvo galingi, tačiau siekė ir permainų. Nuoširdžiai susirūpinęs Gurudevas išklausė kiekvieną iš jų, kartu apsvarstė problemas. Sprendimas galėjo būti rastas kiekvieną akimirką. Ryšys užsimezgė jau pačią pirmą dieną. Kitą dieną jie pripažino jį Mokytoju. „Iki tol regėjau tik medines ir akmenines šventųjų statulas, bet šiandien stoviu prieš gyvą šventąjį“, – pasakė šventikas Alape, vienas iš FARC vadų. Jis padavė Gurudevui du akmenis – vieną, kad įkrautų savo energija, kurią galėtų pajausti prie jo prisilietę FARC žmonės; o kitą atidavė Gurudevui. Trečią dieną, laikydami Gurudevo ranką, jie tarė: „Prižadame Mokytojui, kad įdiegsime Gandžio principus nenaudoti smurto.“ Buvau sujaudinta. Kaip tai įmanoma? Visą gyvenimą laikęsi griežtų taisyklių, jie atlyžo vos per tris dienas. Gurudevas įkvėpė juos ryžtis nesmurto principui. Vienas žurnalistas norėjo sužinoti, kaip Gurudevui pavyko taip drastiškai pakeisti FARC narių nuomonę. Bet argi tai, kas buvo pasakyta, svarbiau nei tas, kuris pasakė, ir tai pakeitė situaciją? Esame linkę gyventi susikurtose iliuzijose. Bet kelionės su Gurudevu leidžia man iš jų ištrūkti. Matau, kaip žmonės jo visur laukia. Pavyzdžiui, viešbučio lifte sutikome keletą Meksikos parlamento atstovų. Gurudevas pasisveikino su jais. Sužinoję, kad jis atvyko į taikos derybas, jie nudžiugo ir pakvietė pasakyti kalbą Meksikos parlamente. Kolumbija, Pietų Afrika ar Šiaurės ašigalis, oro uostai, traukinių stotys ar pėsčiųjų takai, tiesa yra ta, kad žmonės visur jo laukia. Lydėjau jį 90-yje šalių, ir visose patyriau širdžių šauksmą, nuoširdžių ieškotojų ilgesį ir didžiulį

ĮVADAS

siekį susijungti su kuo nors aukštesniu. Mačiau, kad šis ryšys su Gurudevu daugumai užsimezga natūraliai. Žiniasklaida tai pripažino istorine akimirka. Man buvo didelė garbė visa tai matyti savo akimis. Būdama vaikas vaikščiodavau vandenyno pakrante ir rinkdavau jūros kriaukles, taip švelniai ir atsargiai, tarsi kiekviena jų būtų brangus lobis. Dabar vaikštinėdama laiko pakrantėmis, jaučiu, kiek daug vertingų akimirkų sukaupiau savo gyvenime. Pasibaigus susitikimui su spaudos atstovais, išėjome su Gurudevu pasivaikščioti po paplūdimį. Ėjome tylėdami, mėgaudamiesi ramiu vandenyno ošimu. Tiek daug įvykių mano gyvenime iškilo ir pranyko, tarsi bangos priešais mane. Tačiau vandenyno gelmėse vyrauja ramybė. Viskas aplink mane pasikeitė, bet aš likau tokia pati. Gurudevas išliko toks pat. Dar kartą žnybtelėjau sau, norėdama įsitikinti, jog tai tiesa, – jis yra mano brolis, mano Mokytojas. Bet kas jis toks iš tikrųjų?

1 SAULĖTEKIS VIDURNAKTĮ Mažas vandens lašelis, iš tamsaus vidurnakčio dangaus nukritęs ant kokoso lapų, prieš paliesdamas žemę išpranašavo vasaros lietaus pradžią. Gaivinanti vėsa pasklido po ištroškusį dirvožemį, lietaus lašams švelniai jį palietus paslaptingoje naktyje. Permirkusios žemės kvapas užpildė atvirą kiemą. Lietūs buvo palankumo ženklas, liudijantis, kad devos (angelai) yra laimingi. Kai kupina dėkingumo pažvelgė į dangų, tetos Alamelu veide nušvito švelni šypsena. Kitų dėmesys buvo nukreiptas į gilius kvėpavimus ir dejones, sklindančias iš už tvirtų tikmedžio durų mažame gimdymo kambarėlyje mano mamos tėvų namuose Papanasame. Kas galėjo žinoti, kad tuoj prasidės nuostabi kelionė. Prisimenu Papanasamą kaip mielą paprastą kaimą, ramų, bet kunkuliuojantį ir aktyvų. Jis įsikūręs apie 25 kilometrus nuo Tandžavūro miesto Tamil Nadu valstijoje, o jo pavadinimas reiškia „nuodėmių sunaikinimą“. Jo dulkėtose siaurose gatvėse stovėjo Četinado stiliaus namai su tipinėmis verandomis ir kolonomis. Nuo įėjimo iki pat slenksčio namai buvo prašmatniai dekoruoti ryžių milteliais, vadinamais rangoli, kurie atskleidė namų moterų kūrybiškumą. Mažos voverytės, zujančios pirmyn ir atgal,

GURUDEVAS

puotavo ragaudamos ryžių miltelius, kaip ir nedidelė skruzdžių vorelė, kruopščiai išsinešdama po kruopelytę. Mūsų ilgas namas, kaip ir dauguma kitų kaime, buvo vieno aukšto, su akmeninėmis grindimis, centriniu kiemu, terakotos plytelių stogu ir tinkuotomis sienomis, kuriose buvo įmontuoti trikampiai elektros lizdai, skirti naktinei lempai. Tai buvo visų Amos keturių brolių ir trijų seserų šeimos namai. Teta Alamelu buvo vyriausia iš septyneto. Visi mano dėdės ir tetos buvo liekni, ryškių bruožų, vidutinio ūgio, šviesios odos ir kalbėjo išraiškinga tamilų kalba. Jie buvo labai artimi ir brangūs Amai. Kartu gyveno ir mano senelio jaunesniojo brolio šeima. Grįžti į Papanasamą jiems visiems reiškė sugrįžti namo. Nedidelė lodžija lauke, thinnai, kur buvo priimami dauguma svečių, vedė prie lauko durų, pagamintų iš kieto Birmos tikmedžio, virš kurių buvo kruopščiai išdrožinėta Lakšmi deivės skulptūra. Įėjus pro duris, atsiveria platus koridorius su kolonomis, vedantis į atskirus kambarius. Per atvirą vidinį kiemą sklinda šviesa, ir erdvė prisipildo gryno oro. Už kiemo buvo virtuvė, intensyvios veiklos centras ankstyvą rytą, iš kurio aidėjo harmoningi garsai – pjaustymo, giedojimo, pokalbių. Rytais būdavome užsiėmę namuose, kai atvykdavo Svaminathanas, ryžių laukų prižiūrėtojas, daržovių pardavėjas su šviežių produktų krepšiais ir gėlių pardavėjas su egzotiškaisiais jazminais, sumaniai į gražią pynę supintais bananų pluoštais. Kiekvieną rytą atlikdavome pūdžą, dažnai lankydavomės netoliese esančiose šventyklose. Pietūs būdavo patiekiami ant bananų lapų, ir mes siurbčiodavome karštą kavą, sėdėdami ir kalbėdamiesi vėlyvomis popietėmis. Vakarais vidiniame kieme skambėdavo klasikinė karnatinė muzika, atliekama vyna. Ama buvo iš ortodoksų Brahmanų šeimos, kurioje buvo giliai įsišaknijusios tradicijos ir vertybės. Ji buvo labai pamaldi,

SAULĖTEKIS VIDURNAKTĮ

itin kruopšti, kad ir ką darytų, ir gebėjo puikiai suderinti skirtingus visų šeimos narių mitybos poreikius. Apsigaubusi švarų šiugždantį sarį, kurį pati kruopščiai lygindavo, ilgus plaukus susukusi į tvarkingą kuodą ji man atrodė kaip tobulumo įsikūnijimas. Ama sakydavo, kad kartą ji pajutusi į ją įėjusį šviesos spindulį, ir netrukus pastojo. Indijoje besilaukiančios merginos paprastai gyvena savo mamos namuose. Praėjus keliems nėštumo mėnesiams, vieną dieną ilsėdamasi po pietų, ji išgirdo vaiko balsą, tariantį jai: „Ama, ar tau viskas gerai?“ Ji nedelsdama papasakojo apie tai savo vyresniajai seseriai. Teta Alamelu pamanė, kad jei būdama jautri, kiekviena motina gali jausti savo kūdikio spyrį į pilvą, galbūt ji taip pat galėjo bendrauti su vaiku! Šios moterys, net ir būdamos praktiškos, tikėjo visomis galimybėmis. 1956 m. gegužės 13 d. išaušo ypatinga diena. Mano dėdės, tetos, močiutė, senelio sesuo ir jos šeima, visi buvo name. Nedidelė patalpa (paprastai vadinama sandėliuku, kuriame laikomos dėžės ir kiti buities reikmenys), tik įėjus dešinėje pusėje, buvo išvalyta ir paruošta kūdikio priėmimui. Padėti pakviesta akušerė, vardu Thangam. Visa šeima labai susijaudinusi laukė Višalam kūdikio. Močiutė buvo kambaryje su mano mama ir padėjo akušerei. Dėdės vaikštinėjo pirmyn atgal, šiek tiek nervinosi ir, žinoma, nekantriai laukė, stebėdami, kaip teta Alamelu įeina ir išeina iš epicentru tapusio mažojo kambario. „Kūdikio galva didelė“, – pastebėjo Thangam, paraginusi Višalą stumti šiek tiek daugiau. Švelnaus lietaus lašų barbenimo ir gilaus kvėpavimo garsai persipynė su Vedų giesmėmis, prasiskverbusiomis į namą iš netoliese esančios Šyvos šventyklos, kur vidurnaktį vyko Viešpaties garbinimo ceremonija. Kai procesija iš šventyklos eidavo pro namus, būdavo įprasta atsistoti ir pasveikinti. Mano dėdės žengė į lauką, ir procesijai einant pro mūsų namus, nedidelis šviesos ir džiaugsmo gniužulėlis atvyko į šį pasaulį. Visa šeimyna sulaikė

GURUDEVAS

kvėpavimą, kai gimęs kūdikis pirmą kartą įkvėpė ir pravirko. Teta Alamelu, pirmoji paėmusi kūdikį ant rankų, jautė švelnų sumišimą savo širdyje, žvelgdama į spinduliuojantį tamsų veidą ir dideles garbanas. „Tai berniukas“, – pranešė ji kitiems nudžiugusios šeimos nariams. Padėkojome visiems dievams. Visi buvo laimingi ir labai didžiavosi, kad sutiko savo brangiausiosios sesers mažylį. Kitą rytą vienas iš dėdžių išsiuntė telegramą mano tėvui į Bangalorą. Greičiausia susisiekimo priemonė tuo metu buvo traukiniai. Pitadžis įlipo į traukinį, važiuojantį į Tiručirapalį, o iš ten autobusu nuvyko į Papanasamą. Nors dar nematė savo kūdikio, jo gimimo laikas jam daug ką sakė. Pitadžis studijavo Vedų astrologiją ir Ajurvedą. Jis sudėliojo vaiko horoskopą ir pasidalino su kitais šeimos nariais, koks jis unikalus. Be kitų labai specifinių konfigūracijų, net keturių planetų padėtis buvo labai palanki. Tai buvo užuomina, kad vaiko kelias gali būti ypatingas. Kūdikio gimimo diena taip pat sutapo su dviejų didžiųjų Indijos šventųjų ir reformatorių, Šri Adi Šankaro ir Šri Ramanudžačarjo, jubiliejais. Adi Šankaras buvo Advaitos filosofijos (monizmo) šalininkas, o Šri Ramanudža buvo Višištadvaitos filosofijos (kvalifikuotas monizmas) atstovas, taip pat vienas iškiliausių Šri Vaišnavos tradicijos šventųjų. Mūsų šeima labai gerbė tradicijas ir šventuosius, todėl šis sutapimas buvo puiki proga švęsti. Tai padėjo išrinkti vaikui vardą. Mano tėvo motina buvo aiškiaregė, ji seniai numatė, kad Pitadžis turės sūnų ir dukterį. „Jis atneš šviesą visam pasauliui. Pavadink jį Ravi“, – sakė ji. „Ravi“ sanskrito kalba reiškia saulę ir taip sutapo, kad vaikas gimė būtent sekmadienį [angl. Sunday reiškia „saulėta diena“, vert. pastaba]. Ji taip pat pasiūlė mane pavadinti „Bhanu“, kas taip pat reiškia saulę. Pagerbiant jos

SAULĖTEKIS VIDURNAKTĮ

pasiūlymą, nuspręsta kūdikiui suteikti vardą „Ravi“ ir pridėti „Šankaras“ iš pagarbos Adi Šankarui. Ketinta priskirti ir „Narajanos“ vardą dėl ryšio su Ramanudža, tačiau nuspręsta, kad „Ravi Šankaras Narajana“ jau būtų per ilgas vardas. Taigi palankią vienuoliktąją dieną po kūdikio gimimo mano tėvas sušnibždėjo jam į ausį vardą Ravi Šankaras. Dar po kelių dienų Ama su kūdikiu po pietų kaip visad ilsėjosi kambaryje greta vidinio kiemo. Staiga kambarį užliejo švelnus švytėjimas. Kūdikis gulėjo ant minkšto balto audinio šalia Amos. Pakilusi ištirti šviesos šaltinį, ji regėjo viziją, kaip keli šventieji laimina kūdikį. Praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio, mūsų namus aplankė Šivgangos šankaračarja (iš Karnatakos). Ama paprašė palaiminti vaiką. Šankaračarja atkreipė dėmesį į gražų kūdikio veidą ir pastebėjo specialų ženklą ant jo nugaros. Jo akys spindėjo džiaugsmu, kai jis tarė: „Esi laiminga ir palaiminta būti jo motina.“ Vėliau Ama sakydavo, kad šankaračarja, prie krūtinės suglaudęs delnus, pagerbė kūdikį. Tai buvo netikėta jaunai mamai. Tradiciškai Indijoje vaikai vedami pas šventuosius, kad šie juos palaimintų. Netgi labiausiai gerbiami šankaračarjos iš Sringerio ir Kanči pripažino, kad vaikas turi dieviškąją kibirkštį. Nors šių gerbiamų sielų dėmesys buvo didžiulis džiaugsmas, motinai tai kėlė papildomų klausimų dėl to, kokia ateitis numatyta jos sūnui. Pitadžis taip pat dažnai pasakodavo apie įvykius, primenančius dieviškąją jo vaiko globą. Daugumoje to meto namų kaimuose būdavo sunkūs lopšiai, kuriuose miegodavo mama su vaiku. Erdvioje mūsų namo koridoriaus salėje taip pat buvo toks medinis lopšys, geležinėmis grandinėmis pritaisytas prie tvirtos medinės sijos. Vieną dieną Amai sūpuojant kūdikį, kad šis užmigtų, namo grįžo Pitadžis. Kai ji nuėjo prie durų jo pasitikti, geležinės grandinės, laikančios lopšį, nutrūko, ir lopšys su kūdikiu

GURUDEVAS

su dideliu trenksmu tėškėsi ant grindų. Ištikta šoko Ama nualpo. Pamatęs, kaip stipriai sugadintas lopšys, Pitadžis, laikantis Amą, išsigando dėl savo vaiko gyvybės. Tačiau sugadintame lopšyje vaikas buvo sveikas ir žaismingai nusiteikęs. Sunkios geležinės grandinės nukrito į šonus, paneigdamos fizikos dėsnius. Teta Alamelu nuskubėjo prie lopšio, paėmė kūdikį ir garsiai sušuko: „Berniukas sveikas!“ Po kurio laiko atsigavo ir Ama. Laikydama kūdikį prie savęs, ji verkė ir juokėsi, džiaugsmo ašaroms tekant jos skruostais. „Dievas išgelbėjo mūsų sūnų“, – tarė ji ir visa virpėdama bei apsiašarojusi perdavė kūdikį Pitadžiui. Kitą kartą mano mama su kūdikiu keliavo į Svamimalajų šventyklą bulių traukiamame vežime. Drauge vyko jos seserys, brolis ir jo žmona. Važiuoti reikėjo 10 kilometrų. Pasiekę tikslą, jie vienas po kito lipo iš vežimo. Ama išlipo paskutinė. Kai ji paėmė kūdikį, vežimo ratas atsilaisvino ir visas vežimas nuvirto. Vėliau sužinojome, kad rato ašies kaištis iškrito prieš 3 kilometrus! Visi buvo nustebę. Kaip vežimas atlaikė visą kelionę? Kodėl jis sugriuvo tik tada, kai Ama paėmė vaiką? Tam nebuvo loginio paaiškinimo, tad visi nuoširdžiausiai dėkojo dieviškumui. Mano mama buvo labai susirūpinusi, tėčiui irgi buvo neramu, bet jis puikiai suprato, kad iššūkiai yra neišvengiama gyvenimo dalis, ir įžvelgė šiame įvykyje ženklus, kad jų sūnų saugo aukštesnės jėgos.

2 IDLIAI, KARVĖS, ŠVENTYKLOS IR ŽAIDIMAI Kai mažajam Raviui buvo vos keli mėnesiai, Ama grįžo į Bangalorą. Pitadžis dirbo automobilių įmonėje, kūrė ekonomiškus automobilius. Pitadžio motina Šringarama (mes ją vadinome Athaiama), jos brolis Subramaniamas ir sesuo Vasantha gyveno kartu su mumis. Pirmuosius namus Bangalore, Minervos žiedo rajone, nuomojomės. Vėliau persikėlėme į Mandžulą, nuosavus jaukius namus. Tai Athaiama išrinko vardą mūsų naujajam namui. Ji buvo graži moteris, nuostabi asmenybė skaisčiu apvaliu veidu, ilgais plaukais, spindinčia šypsena. Kai mano tėvas ruošėsi pirkti namą, jis rinkosi iš dviejų variantų, abu buvo toje pačioje gatvėje Bangalore, Džajanagaro rajone. Vienas buvo didelis kampinis namas, o kitas buvo Mandžula, mažesnis. Abi galimybes jis aptarė su Athaiama, kuri parinko mažesnį namą, sakydama: „Mažame name visi galėsime būti arčiau vienas kito. Mums tokio pakaks!“ Jos intuicija neapgavo. Man buvo maždaug ketveri metai, kai persikelėme į Mandžulą. Šiame name prabėgo mūsų brangūs vaikystės metai, jame visad buvo pilna draugų bei artimųjų. Mandžuloje buvo šilta ir jauku. O kampinis namas per visus tuos metus retai kada buvo gyvenamas. Niekas negalėdavo likti ten ilgam.

GURUDEVAS

Vietovėje buvo daugybė medžių ir paukščių. Prie mūsų namų augo mangas, paprastasis gumenis, kokosas bei keletas kitų. Pitadžis mums sakydavo, kad kai mano brolis buvo vienerių metų ar šiek tiek vyresnis, Ama jam sode rodydavo paukščius ir kitus mažus gyvūnus. Vėjui ir saulei linguojant, paukščiai dainuodavo ir žaisdavo, o mažasis Ravis labai susidomėjęs juokdavosi ir plodavo. Praėjus mažiau nei dvejiems metams nuo mažojo Ravio gimimo, 1958 m. sausio 11 d. gimiau aš. Tai buvo Thjagaradža aradhana metas ir dauguma šeimos narių, išskyrus mano motiną ir tėvą, buvo išvykę į Tiruvajaru miestą, esantį maždaug 20 kilometrų nuo Papanasamo, dalyvauti šventėse. Šeima apsistojo garsaus muzikanto namuose. Tačiau vėlyvą popietę mano mamai prasidėjo sąrėmiai. Tėvas nuskubėjo į autobusų stotį ir paprašė vairuotojo, išvykstančio į Tiruvajaru, perduoti žinutę: „Pasakyk, kad jie grįžtų namo nedelsiant!“ Vairuotojas nuėjo į muzikanto namus ir pranešė naujienas tetai Alamelu. Netrukus visa šeima grįžo į Papanasamą prižiūrėti mažojo Ravio bei laukti manęs atvykstant. Nuo pat kūdikystės visada buvau labai prisirišusi prie savo brolio. Mano motina man pasakojo, kad būdamas vos pusantrų metų, jis labai manimi rūpinosi. Kartais mano tetos juokaudavo ir sakydavo: „Tavo sesuo atrodo kaip lėlė, tad kaimynai nori ją pasiimti.“ Tada jis neleisdavo nė vienam svečiui prie manęs prisiliesti ir švelniai mane globodavo. Savo mažais pirštukais jis liesdavo mano kūdikiškas rankytes ir džiaugdavosi, kai mano pirštukai apsivydavo jo pirštus. Kai esi laimingas, laikas skrieja. Kai mano broliui buvo ket veri, o man dveji metai, jis pradėjo melstis ir giedoti. Tai labai nustebino žmones. Stebėdavau ir mėgdžiodavau jo veiksmus. Kai klausdavo, kodėl meldžiasi, jis atsakydavo: „Kad visi būtų laimingi.“ Stebėdavome debesis, dangų, žvaigždes, saulę, mėnulį

IDLIAI, KARVĖS, ŠVENTYKLOS IR ŽAIDIMAI

ir... jiems visiems melsdavomės. Jis melsdavosi užsimerkęs, o aš užmerkusi tik vieną akį, kad galėčiau stebėti jo judesius. Sakoma, kad seni įpročiai sunkiai išnyksta. Net ir dabar jį matau ir užmerktomis, ir atmerktomis akimis. Jis yra tas, kuriam meldžiuosi. Jis džiaugiasi, kai žmonės meldžiasi. Meldžiamasi spontaniškai, o ritualai, susiję su malda, suteikia gyvenimui spalvų. Mažų aliejinių lempučių įžiebimas, garbinamų dievybių puošimas gėlėmis, kvepianti sandalmedžio pasta, skambantys varpeliai – visi maži veiksmai sukuria šventimo ir šventumo aplinką visai šeimai. Vasarą Ama atlikdavo ypatingą ritualą – Svamimalai Subramanjos šventykloje priimdavo šventą kavadi įžadą, garbindama Viešpatį Subramanją. Šventykla buvo įsikūrusi ant nedidelio kalno. Ama apeidavo šventovę ant galvos nešdama pieno puodynę. Ji patirdavo būseną, panašią į transą. Mano brolis atsargiai ją vesdavo, aš eidavau kartu. Kadangi Ama eidavo užmerktomis akimis, pienas liedavosi per kraštus ir sušlapindavo jos sarį. Tačiau šventoje vietoje, kur mes aukodavome pieną kaip atnašas Viešpačiui Subramanjai, puodynė visad būdavo pilna. Kai keliaudavom į Svamimalai šventyklą Kumbakonamoje, apsistodavome tetos Alamelu namuose. Kartą į jos namus užėjo kaimynas ir pranešė, kad atvyko šventikas iš Šri Mutusvamio Dikšitar tradicijos (kuri sekė Viešpačiu Subramnja). Ama kartu su mažuoju Raviu nuvyko susitikti su šventiku, kad gautų jo palaiminimą. Šventikui pasakyta, kad mažasis Ravis dažnai medituoja. Norėdamas ką nors padovanoti berniukui, šventikas pasikvietė jį į kambarį, kuriame buvo sidabrinis dubuo, pilnas įvairiausių daiktų. Jis išdėliojo visus juos priešais mano brolį ir paprašė jo pasirinkti bet ką, kas jam patinka. Mažasis Ravis nedvejodamas pasirinko Šivos lingo smaragdą, ir ant jo uždėjo sidabrinę nagą (gyvatę). Šventikas pašoko iš džiaugsmo, šauk-