R omana s
Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė
Vilnius, 2019
Versta iš: Sejal Badani The Storyteller‘s Secret Lake Union Publishing, 2018 This edition is made possible under a license arrangement originating with Amazon Publishing, www.apub.com, in collaboration with Synopsis Literary.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-8233-36-0 Text copyright © 2018 by Sejal Badani All rights reserved. © Antanina Banelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 © SHUTTERSTOCK, viršelio iliustracijos © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2019 © BALTO leidybos namai, 2019
Skiriu Benee Knauer Liksiu amžinai dėkinga už draugystę, vadovavimą, palaikymą ir už tai, kad šia istorija patikėjai. Tikrai esi viena iš mūsų. Ačiū tau, brangiausioji mano drauge.
Prologas 2000-ųjų vasara
Dvidešimt procentų moterų persileidžia. Iš jų aštuoniasdešimt procentų kūdikio netenka per pirmąsias dvylika nėštumo savaičių. Jeigu jums per trisdešimt, yra mažiausiai dvylikos procentų tikimybė tai patirti. Su amžiumi ji didėja. Galiu atmintinai dėstyti šiuos ir kitus statistinius faktus. Kruopščiai juos nagrinėju nuo tada, kai prieš penkerius metus pirmą kartą mėginau pastoti. Daugybę valandų praleidau skaitydama bibliotekoje ir naršydama internete, ieškojau naujo mokslo tyrimo ar vaisto, kuris padėtų išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį. Tačiau statistika visada lieka tokia pati – vienam gimusiam kūdikiui tenka daugybė tokių, kurie įsčiose nė nesubręsta. Viena moteris džiaugiasi myluodama mažylį, kita tegali svajoti apie raminantį kūdikio verksmą. Viena laiminga pora susilaukia šeimos pagausėjimo, kita tėvais netampa niekada. Spoksojau į vaisių, tvirtai spausdama ultragarso nuotrauką pirštais – pakreipiau į šonus, paskui pajudinau aukštyn žemyn. Įsidėmėjau vingiuotas juodas ir baltas linijas, supančias vienintelį 7
Sejal Badani
mano vaikelio atvaizdą. Mintyse suteikiau jam trūkstamų spalvų ir įsivaizdavau, kad jis ar ji murkdosi skaidriame šiltame skystyje tarsi vonioje. Kasdienis bėgiais lekiančio elektrinio traukinio ratų žvangesys skambėjo lyg simfonija, užliūliuojanti mano vaikelį prieš miegą. Tikėjausi, kad kiekvieną kūno ląstelę persmelkianti baimė gimdos nepasiekia ir mano kūdikis gyvena laimingame, džiaugsmu trykštančiame pasaulyje, tikras dėl savo ateities. – Džėja, – praktikantė Elizabetė pravėrė mano kabineto duris tiek, kad galėtų įkišti galvą. – Patrikas skambina, – suglumusi žvilgtelėjo į mano telefoną, kuriame žybčiojo dvi švieselės. – Bandžiau tau duoti ženklą, bet neatsiliepei. – Atsiprašau, tvarkiau tekstą, – pasiteisinau. Ji dirstelėjo į tuščią mano kompiuterio ekraną, bet nepriekaištavo, nes iš tikrųjų negirdėjau nei telefono skambučio, nei jos beldimo. – Tuoj atsiliepsiu, – palaukiau, kol ji uždarė duris, ir tik tada pakėliau ragelį. – Patrikai? – Sveika, brangioji. Jo balsas man puikiai pažįstamas, savas. Buvome kartu nuo pat koledžo laikų, o susituokę – aštuoneri metai. Žinojau visus jo balso atspalvius, kiekvieno jų reikšmę. Jeigu pasisveikina greitai, vadinasi, žiūri į kompiuterio ekraną ir ragelį laiko prispaudęs petimi prie ausies. Tąkart buvo gerokai po pietų, tad Patrikas turbūt gurkšnojo penktą puodelį kavos. Studijuodamas Teisės fakultete, stengėsi šio įpročio atsikratyti ir jam buvo pavykę, tačiau pradėjęs dirbti juristu vienoje iš didžiausių Niujorko kontorų dar pirmais metais vėl įniko gerti kavą. Per dieną jos išmaukdavo nuo šešių iki aštuonių puodelių. – Ar man nupirkti kiniško maisto? – fone girdėjau, kaip jis spausdina ir šiurena popieriaus lapus. – O gal vėl valgysime mėsainius ir gruzdintas bulvytes, – paerzino mane. 8
Istorijų pasakotojos paslaptis
Pamaniau, kad mėsainius šią savaitę valgyčiau turbūt ketvirtą kartą, bet vos pastojusi jau keturiolika savaičių troškau tik jų. Kai laukiausi kūdikio anąkart, norėjau itališko maisto, dar anksčiau buvau visiškai praradusi apetitą, nes nuolat pykindavo. – Patrikai, – viena ranka tvirtai laikiau susuktą į tūtelę kūdikio ultragarso nuotrauką, kita skausmingai įrėmiau ragelį į ausį. – Aš... – nutilau neradusi žodžių. Jis liovėsi spausdinęs ir giliai įkvėpė. – Džėja? – vyro balse išgirdau, kaip plaka jo širdis, ir man užgniaužė kvapą. Nereikėjo nieko pridurti, jis suprato. – Skambinai gydytojai? – Dar ne, – sušnabždėjau. – Kada prasidėjo kraujavimas? – jo balsas staiga pasikeitė ir ėmė skambėti taip, lyg kalbėtų teismo salėje, o manasis tilo tol, kol visiškai dingo. Tai mums – tarsi šokis, kurio išmokome, nes buvome priversti, negalėjome rinktis. Sulig kiekvienu žingsniu aš klumpu, o jis darosi tvirtesnis. Nemaniau, kad man taip nutiks, bet gyvenimas retai pateisina mūsų lūkesčius. Patrikas – išimtis. Jis viską numato į priekį. Gimęs bylinėtis, stovėdamas priešais viskuo persisotinusius teisėjus ir neįtikintus prisiekusiuosius, mano vyras tiesiog atgyja. Turėdamas puikią, klasikinę išvaizdą, sodrų balsą ir aštrų protą, jis laimėjo užtektinai bylų, kad būtų išrinktas vienu jauniausių partnerių per visą kontoros istoriją. Kaip tik to jis tikėjosi ir laukė baigęs Teisės fakultetą. O aš pasirinkau žurnalistiką. Suderinusi savo meilę rašytiniam žodžiui su manija domėtis faktais bei garsiais žmonėmis, sėkmingai kopiau karjeros laiptais. Motina nusivylusi paklausė, kodėl nestojau į mediciną, juk galėjau. – Prieš dvi valandas, – prisipažinau. 9
Sejal Badani
Palaukiau, kol Patrikas ką nors pasakys, kad nuspręsčiau, kas jis yra dabar – teisininkas, vyras ar sielvartaujantis tėvas. – Susitiksime pas gydytoją, – tarstelėjo greitai ir šaltai. Taigi jis – teisininkas. Toks būdamas, nagrinėdamas medicinines persileidimo smulkmenas, galės užsimiršti ir susitaikyti su tuo, kas nutiko. Aš taip elgtis, deja, nepajėgiau. Pavydėjau jam stiprybės ir pati norėjau būti tokia kaip jis, tačiau man nepavyko, nors ir labai stengiausi. – Pasimatysime tenai. Padėjau telefono ragelį, kol nė vienas iš mūsų nepasakė ko nors daugiau. Nenorėjau skirtis su nuotrauka, tad įsikišau ją į kostiumėlio kelnių kišenę. Išsaugosiu. Perbraukiau ranka per pilvą ir palaukiau – gal pajusiu ženklą, jog viskas gerai, nereikia lėkti pas gydytoją ar jaudintis, ką ji pasakys. Tikinau save, jog mano gimdoje laimingai ilsisi vaikelis ir laukia, kada galės gimti. Tikėjausi kokio nors požymio, bet visiškai nieko nepajutau. Tada pristūmiau kėdę prie stalo, išjungiau kompiuterį, spustelėjau elektros jungiklį ir, kambarį užliejus tamsai, išėjau.
Sunkiai praplėšusi akis po anestezijos, tankiai mirkčiojau, kol pamačiau kampe tyliai besikalbančių Patriko ir akušerės ginekologės siluetus. – Jai reikės mažiausiai savaitę gulėti lovoje, – pasakė gydytoja Patrikui. – Tegu nekelia nieko sunkaus ir įtemptai nedirba. – Kada mudu vėl galėsime pamėginti? – paklausiau šiaip taip atgavusi balsą, kovodama su slegiančiu silpnumu. Abu išsigandę, kad pabudau, atsigręžė. – Kiek mėnesių teks laukti? 10
Istorijų pasakotojos paslaptis
Iš to, kaip jie susižvelgė, supratau, kad šį reikalą jau aptarė. – Mieloji, dabar turime galvoti tik apie tave. Patrikas priėjo ir paglostė man plaukus. – Prašau pasakyti, kiek? – aštrūs mano žodžiai pabiro lyg stiklo šukės. Šio nėštumo po nesėkmingo ankstesniojo mudu laukėme šešis mėnesius. Patrikas norėjo laukti dar ilgiau, bet aš nekantravau, žūtbūt norėjau vaikelio, kurį galėčiau mylėti. Prieš kiekvieną nėštumą po dirbtinio apvaisinimo reikėjo ilgai gydytis injekcijomis, vaistais ir kruopščiai sekti ovuliacijos dienas. Kiekvienas vėlesnis persileidimas buvo nesėkmė, kurią tekdavo ištverti, ir kova, kurią turėjau suprasti. – Jūsų gimda buvo pažeista ją išgramdant ir plečiant gimdos kaklelį, – prieš atremdama mano žvilgsnį, gydytoja dirstelėjo į paciento kortelę. – Taip nutinka retai, bet pasitaiko. Mane visą supurtė. Mečiau žvilgsnį į Patriką, o jis stebeilydamas į sieną sugriebė mano ranką – tik taip parodė, kad jam skauda. Mano ranka buvo lyg negyva. – Ar jums pavyko užsiūti žaizdą? – liūdesys taip užspaudė gerk lę, kad vos įstengiau kvėpuoti. – Taip, – atsakė gydytoja ir trumpai, be jokių emocijų nusakė mano ateitį, tarsi būčiau mokslinio darbo objektas. – Žaizdelė maža. Turėtumėte pasveikti be komplikacijų. – Ką tai reiškia? – paklausiau. – Kad turėsite palaukti mažiausiai metus, – tvirtai pareiškė gydytoja, o aš nieku gyvu nenorėjau sutikti. – Mes jus stebėsime, tikrinsime, ar viskas sugijo, tačiau kaip tik tiek laiko patariame laukti. – Bet juk turi būti kitas būdas. – Neviltis veržė mane lyg kilpavirve, kol kūnas nutirpo. Patyrusi tris persileidimų ir stiprių 11
Sejal Badani
emocijų potvynius, ieškojau gelbėjimosi plausto, bet neradau. – Gal yra kokių nors vaistų, paspartinančių gijimą? – Džėja, – Patrikas persibraukė ranka plaukus, sunkiai atsiduso ir ištarė: – Gal pasikalbėkime apie tai vėliau? Nespėjau jam atsakyti, kaip Patrikas kažką sukuždėjo gydytojai. Ji linktelėjo ir išėjo iš palatos. Žiūrėdama, kaip ji išeina, gniaužiau pirštais paklodę – kitaip savo sielvarto išreikšti nemokėjau. – Kaip jautiesi? – Kai likome vieni, Patrikas nuleido lovos atramą ir atsisėdo šalia. Pilvą ir dubenį pervėrė deginantis skausmas. Po kiekvieno persileidimo mums būdavo nurodoma daugybė priežasčių, kodėl mano kūnas atsisako išnešioti kūdikį visą reikiamą laiką, tačiau niekas nepasakė, kaip šią bėdą išspręsti. – Man tereikėjo išplėsti gimdos kaklelį ir išgramdyti gimdą, – mintyse pradėjau skaičiuoti, kiek laiko užtruks nuo kito dirbtinio apvaisinimo iki tikrojo nėštumo pradžios. Nevilties prislėgta nusprendžiau veikti. – Nueikime pas kitą gydytoją. Galbūt nereikės laukti visus metus. – Mieloji, – Patrikas luktelėjo, kol mūsų žvilgsniai susitiko, ir pasakė: – Dabar tau reikia galvoti tik apie tai, kaip pasveikti. Dėl viso kito galėsime jaudintis vėliau. – Pasidomėsiu kitais gydytojais ir surasiu geriausią, – jo žodžių beveik negirdėjau, nes mano galvoje sukosi idėjos. Plano kūrimas padėjo negalvoti apie tai, kas iš tikrųjų nutiko. – Gal mano tėvelis ką nors pažįsta. – Nenoriu eiti pas kitą gydytoją, – lėtai ištarė Patrikas. – Kodėl? Kai jis nieko neatsakė, atsisėdau. – Todėl, kad nežinau, ar apskritai daugiau to noriu.
Džėja Po trijų mėnesių 2000-ieji
1 skyrius Būdama penkerių maldavau motinos nupirkti man šunį. Nesvarbu, kokios veislės ar didumo. Tiesiog norėjau turėti ką nors savą, mylėti jį ir glausti prie savęs. Po trijų dienų mama padarė man staigmeną – su pavadėliu atvedė šuniuką. Jis buvo tobulas. Vedžiojausi šuniuką visur, kiekvieną naktį su juo miegodavau. Tačiau po kelių mėnesių augintinis ištrūko iš galinio kiemo ir dingo. Sėdėdama ant lovos, valandų valandas verkiau, o motina stovėjo kambario tarpduryje ir tylomis į mane žiūrėjo. Pagaliau, išvarginta liūdesio, užmigau. Tik kitą rytą supratau, kad ji naktį buvo atėjusi apkloti manęs antklode ir išjungti šviesos. Paskui mama nė žodžiu neužsiminė apie mano netektį.
Žiūrėjau, kaip vanduo taško uolas. Tolumoje sutūtavo – laivas pranešė, jog plaukia Hadsono žemupiu. Tvirčiau susisupau į švarką. Netekusi vaikelio ir trokštamos šilumos, priaugau svorio. Subjurus orui šaltis skverbėsi pro vilnonį audinį. Drebėjau. Nusiėmiau tamsius akinius ir atkišau veidą saulei, dirsčiojančiai pro debesis. Buvo dar tik spalis, bet oro temperatūra staigiai 15
Sejal Badani
nukrito perspėdama apie greitai artėjančią žiemą. Nesu nusiteikusi nei prieš šaltį, nei prieš sniegą. Jie man duoda dingstį apsivilkti kelis drabužių sluoksnius ir pasislėpti nuo pasaulio. Anksčiau niekada neteikiau pirmenybės vienatvei, mėgau bendrauti. Neįsivaizdavau, jog kaip tik taip teks gyventi dabar. Pasikišau rankas po šlaunimis ir nugara atsirėmiau į suolo atkaltę. Sėdėdama ir klausydamasi automobilių pypsėjimo bei laivų tūtavimo, ilsėjausi nuo galvą skeliančio liūdesio. – Atsiprašau, vėluoju. Neatsigręžiau. – Viskas gerai, – pasakiau, nors abu žinojome, jog meluoju. Niekas nėra ir nebus gerai. – Kaip sekėsi darbe? – Puikiai. Kuo mudu tapome? Dviem vienas kitą lyg papūgos mėgdžiojančiais žmonėmis? Patrikas atsisėdo ant suolo šalia manęs. Vėjas nupūtė jo rudus plaukus nuo kaktos. Kaklą jis buvo apsimuturiavęs šaliku, kurį nupirkau prieš dvejus metus. Man lengva jam ką nors pirkti. Žinau, kokio prekės ženklo batai jam patinka, kokio modelio kaklaraiščius renkasi, kokio kirpimo kostiumus mėgsta. Nuo jo pasipiršimo iki vestuvių tyrinėjome vienas kitą ir intuityviai pajusdavome, kas kuriam tinka. Tačiau, kad ir kiek laiko praleidome kartu, neišmokome įveikti liūdesio. – Gerai, – vėl įsistebeilijau į vandenį, tarsi tikėčiausi jo gelmėse rasti atsakymus. – Tai gerai. Jis suėmė mano ranką ir mūsų pirštai beregint susinėrė. Atsargiai pažvelgiau į Patriką. Praėjo trys mėnesiai po operacijos. Nuo tol mudu beveik nesikalbėjome. – Prisimeni pirmąją trečio kurso dieną? – nelaukdamas mano atsakymo, kalbėjo toliau: – Tu įžengei į auditoriją suėmusi plaukus 16
Istorijų pasakotojos paslaptis
į kuodą ir įsmeigusi į jį pieštuką. Vilkėjai nudriskusius džinsus ir medvilninį megztinį su užrašu: „Jei šuolis su uždelstu parašiuto išskleidimu nepavyks iš pirmo karto, daugiau nė nebandyk.“ – Mėgau tą nušiurusį megztinį. – Išmečiau jį iškart, kai tik baigę koledžą nusprendėme gyventi kartu, nes rankovė prairo iki pat peties. – Bet tu niekada nesidomėjai šuoliais su uždelstu parašiuto išskleidimu. – Padariau klaidą, kai leidau tau pasirinkti, ką veiksime per pasimatymą, – Patrikas suspaudė man pirštus. Negalėjau susivaldyti ir džiaugdamasi prisilietimo šiluma atsakiau jam tuo pačiu. – Jei tik būčiau žinojęs... – Būtum atsisakęs? – paklausiau nustebusi, žiūrėjau jam į akis ir laukiau atsakymo. Patrikas tądien buvo suirzęs, tačiau neprieštaraudamas pradėjo žaidimą ir peršoko į kitą lygį. – Jei būčiau atsisakęs, ar būtum norėjusi susitikti dar kartą? – pasiteiravo. – Man labai patiko šuoliai su uždelstu parašiuto išskleidimu, – prisipažinau. Pirmą kartą išdrįsau juos išmėginti pirmame koledžo kurse. Griežtai išauklėtai merginai tai buvo puiki proga pabėgti nuo kasdienybės. Šis sportas man tapo natūraliai svaiginančiu narkotiku. – Jei būtum atmetęs mano siūlymą, būčiau pasijutusi prastai. – Tada džiaugiuosi, kad neatmečiau, – ištarė Patrikas. Linktelėjau. Supratau be žodžių, kad jis nesigaili drauge praleistų metų. – Senokai šokai su parašiutu, – priminė. Taip, senokai. Lioviausi šokinėjusi, kai pradėjome stengtis susilaukti kūdikio. Po pirmo persileidimo Patrikas norėjo apie tai su manimi pasikalbėti, bet aš jam pasakiau, kad kalbėti nėra apie ką. Visą dėmesį buvau sutelkusi tik į tai, kaip vėl pastoti – tikėjau, kad žaizdos, atsiradusios po pirmojo persileidimo, kada nors 17
Sejal Badani
užgis. Tačiau mums nepavyko, ir kaskart patyrę nesėkmę tik vis labiau vienas nuo kito tolome. – Gal vėl pamėgink, – pasiūlė jis švelniai. – Juk taip mėgai. – Kartais nepakanka tik ką nors mėgti. – Abu žinojome, jog kalbu ne apie šuolius su parašiutu. Jis atleido mano pirštus. Norėjau sugriebti jo ranką ir tvirtai laikyti, bet susilaikiau. – Ar radai butą? Mūsų skyrybos vyko pakopomis. Kai man buvo išgramdyta gimda ir praplėstas jos kaklelis, Patrikas persikėlė miegoti į svetainę. Savaitgaliais traukdavo su bičiuliais iškylauti arba lankydavo savo šeimą Floridoje. Garsiai savęs klausdavau, ar mudu skiriamės. Kai jis prisipažino ieškąs buto, mano ir taip jau pašliję nervai visiškai pakriko, bet aš nutylėjau. – Taip, – atsakė Patrikas taip tyliai, kad vos išgirdau. – Už dviejų kvartalų nuo tavęs. Dviejų kambarių butą. Pernuomosiu jį iš kito žmogaus pusmečiui, o per tą laiką rasiu nuolatinę vietą. Mano širdis norėjo tikėti, kad jis apsigyveno arti dėl manęs, tačiau racionalus protas tvirtino, jog ten gyventi jam tiesiog patogu. Iš dabartinio mūsų buto į darbą ir visas mėgstamas vietas galima nueiti pėsčiomis. „Įdomu, – pamaniau, – ar sutiksiu jį vietiniame restorane. O gal sekmadienio rytą pamatysiu skaitantį laikraštį kavinėje, kurioje iš orkaitės čia pat traukiami švieži didriestainiai, – savininkas žino, kad mudu juos labai mėgstame. Patrikui labiau patinka paskrudinti ir su daug kreminio sūrio, o man...“ – Džėja? – Iš jo tono supratau, kad jau kelis sykius kreipėsi į mane vardu. – Atsiprašau, – pasitryniau smilkinius vildamasi, kad tai padės grįžti į dabartį. – Valandėlę skendėjau mintyse. – Nusigręžiau, kad jis nepastebėtų slepiamų, vis besikartojančių sąmonės aptemimų. – Ką sakei? 18
Istorijų pasakotojos paslaptis
– Ar pranešei savo tėvams? – ir truputį patylėjęs pridūrė: – Apie mus. – Taip, – pasitryniau įsitempusį sprandą ir atsigręžiau į Patriką. – Paskambinau jiems praėjusią savaitę. – Priešais mus lėtai praplaukiant laivui, galvoje vėl nuskambėjo mūsų pokalbis. – Tėtis paklausė, kaip laikausi, mama tylėjo. – Džėja, – Patrikas ketino kažką pasakyti, bet aš rankos mostu jį nutildžiau. – Nuvažiuosiu pas juos šį savaitgalį ir viską paaiškinsiu. – Gal man važiuoti kartu? – jis įsmeigė į mane akis. – Jiems bus lengviau suprasti. Patrikas mano tėvui – tarsi sūnus, kurio niekada neturėjo. Motina mus šiltai priėmė ir, regis, džiaugėsi, kad susituokėme, bet laikėsi nuo mūsų, kaip ir nuo visų žmonių, atokiai. – Kokia prasmė, – supratau, kad Patrikas stengiasi palengvinti mano naštą, tačiau abu žinojome, jog niekas neištirpdys mano motinos šaltumo. – Ji vis tiek nenorės apie tai kalbėti. Raukšlės aplink Patriko lūpas įsitempė – mačiau, kad delsia ištarti tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti. Siena tarp mūsų iškilo dar tada, kai pradėjome stengtis susilaukti vaiko. Jis užsisklendė savyje, man po dirbtinio apvaisinimo teko ilgai gydytis ir gilintis į moteriškas bėdas, todėl tapau nekantri. Svarbiausia visų ginčų tema būdavo, kaip pradėti kūdikį. Kai pagaliau man pavyko pastoti, atrodė, kad nesutarimo tarp mudviejų nė nebūta. Kartu šventėme ir svajojome apie šeimos pagausėjimą. Tačiau po dvylikos savaičių aš persileidau, palūžau, o Patrikas ėmė nuo manęs tolti. Liūdesys taip mane užvaldė, kad nebegalėjau galvoti nei apie santuoką, nei apie savo vyrą. Paskui teko iškęsti dar du persileidimus. Patrikas atsistojo ir tvirčiau užsivyniojo šaliką, tarsi norėtų sulaikyti nors kiek mudviejų abiejų įkvėpto deguonies. 19
Sejal Badani
– Savaitės gale ateisiu pasiimti likusių daiktų. – Būsiu namie. Jis tebeturėjo raktą, bet aš vis tiek linktelėjau jam lyg nekviestam svečiui. – Tai iki pasimatymo. Labai norėjau paprašyti jo likti, bet neradau žodžių. Burna išdžiūvo, niekaip nesurezgiau sakinio. Ašaros gėlė akis, bet nepasruvo. Žiūrėjau, kaip Patrikas nueina, kol dingo iš akiračio. Tik tada atsigręžiau ir vėl įsispoksojau į Hadsoną. Kai sutemo ir įsižiebė viliojantys miesto žiburiai, atsistojau ir patraukiau ilgu keliu namo.
2 skyrius Septynerių užsimaniau išmokti važiuoti dviračiu. Mama nupirko dviratį su papildomais ratukais, bet aš juos nusukau. Kojos vos siekė pedalus. Kasdien sėsdavau ant dviračio ir vis nuo jo virsdavau. Kartą nuvirtau itin nesėkmingai – taip prasikirtau kaktą, kad žaizdą teko susiūti dešimčia siūlių. Tada mama atėmė iš manęs dviratį ir užrakino garaže. Puoliau su ja ginčytis, bet ji man liepė atsisakyti šio sumanymo arba palaukti, kol ūgtelėsiu, ir vėl pamėginti. Nenorėjau jos klausyti, tad prasmukusi į garažą išsivariau dviratį. Kitą dieną važiuodama nuo kalno pargriuvau, susilaužiau ranką ir prasikirtau lūpą. Mama tuoj pat dviratį atidavė kaimynei. Pareikalavau paaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. – Kartais, Džėja, geriausia atsisakyti to, kas tave skaudina, – atsakė mama.
Stovėjau prie savo vaikystės namo durų, viename iš priemiesčio rajonų. Čiupinėjau raktą svarstydama, ar rakinti duris, ar verčiau paskambinti. Pagaliau įsimečiau raktą į kišenę ir du kartus paspaudžiau skambutį. 21
Sejal Badani
– Brangioji, – atidaręs duris tėtis įsitraukė mane į vidų ir stip riai apkabino. – Sveikas, tėveli. – Mano žodžiai pasiklydo tarp jo drabužių, tėčio juokas persiliejo į mane. Namuose tvyrojo česnakų ir svogūnų, sumišusių su prieskoniais, kvapas. – Turbūt mamytė visą dieną verda? – Jai tik reikia dingsties, – tėtis apglėbė mane per pečius ir nusivedė į virtuvę. – Pagamino tavo mėgstamų patiekalų, – truputį luktelėjęs neryžtingai paklausė: – Kaip laikaisi, mieloji? Dėkinga už rūpestį, nusišypsojau, bet tiesos nepasakiau. – Puikiai, tėveli. Mano vaikystė prabėgo tėvui dirbant. Net kai būdavo namie, atsakomybę auginti mane ir rūpintis namais jis perleisdavo motinai. Padėjusi motinos ir dukters bendravimo pamatus, ji sutvirtino juos taip, kad dabar esame du kraujo ryšiu susieti svetimi žmonės. Mama išėjo iš virtuvės apsijuosusi juokinga prikyšte su užrašu: „Vyriausiasis virėjas visada teisus.“ Ji, kaip ir tėtis, prisitraukė mane, apkabino, tik daug greičiau ir vos prisiliesdama. – Pačiu laiku atvažiavai. Tuoj bus pietūs, – mama dirstelėjo į prieškambarį, paskui į mane. – O kur tavo krepšiai? Maniau, savaitgalį praleisi su mumis. Rusvus plaukus buvo sukėlusi ant pakaušio ir susegusi sege. Tamsiai žalios akys ryškiai kontrastavo su rusva oda. Vaikystėje pavydėjau motinai įgimto grožio. Mažoje mūsų bendruomenėje aplinkiniai atvirai žavėjosi jos išvaizda, o ji į komplimentus numodavo ranka, rengėsi itin kukliai ir beveik nesidažė. Parodžiau didžiulę savo rankinę. – Tik vieną naktį. Įsimečiau kelis rūbelius, – nekantraudama pakeisti kalbą, nukėliau puodo dangtį ir pauosčiau. – Kvepia nuostabiai. 22
Istorijų pasakotojos paslaptis
Luktelėjusi mama prabilo, bet taip tyliai, kad turėjau įtempti ausis, kad ją išgirsčiau. – Turi būti su šeima. Ypač dabar, kai Patrikas tave paliko... – Jis manęs nepaliko, – balsas nuskambėjo šiurkščiau, nei norėjau. – Abu nusprendėme, kad reikia skirtis. Melavau. Nieko mes nenusprendėme. Aš tik daug metų verkiau, o jis vis labiau, žingsnis po žingsnio, traukėsi į šalį, kol nebegalėjo manęs girdėti. – Ar todėl, kad negali susilaukti vaikų? – paklausė mama grąžydama rankas. Nustebau, kad žino. Mano tėvai atvyko iš Indijos ką tik susituokę ir tik tėčiui baigus mediciną bei radus nuolatinį darbą susilaukė manęs, vienintelio savo vaiko. „Tu mums buvai tikras palaiminimas, – sakydavo man tėvas vaikystėje. Kai klausdavau, kodėl neturiu brolių ar seserų, paaiškindavo: – Kitų šeimų atžvilgiu būtų neteisinga, jei turėtume daugiau, nei mums priklauso.“ Tačiau savo motinai retai būdavau palaiminimas. Priešingai – dažnai ją nuvildavau. Supratau iš to, kaip mama suspaudė lūpas, kai pralaimėjau paskutinį penktos klasės tarimo paraidžiui konkurso etapą, kaip jos veidas sustingo, kai per striksių atranką mane nugalėjo varžovė, todėl į būrį nepatekau, ir dabar – kai ji užsisvajojusi žiūrėjo į tolį ir mąstė, kodėl man nepavyksta išnešioti kūdikio. – Taip, – atsakiau. Motinai virptelėjo skruostas, bet ji nieko nepasakė. Nurijau gumulą gerklėje, labai troškau palaikymo, bet žinojau, kad tikėtis jo iš mamos neverta, – todėl, kad negaliu susilaukti vaikų. – Lena, – tėvas pažvelgė į mamą ir patapšnojo jai per nugarą. – Džėja ką tik atvažiavo. Sėskim prie stalo. Tegu ji atsipučia. Jis paėmė lėkštes, šaukštus ir padengė stalą trims. Mudvi su mama jį stebėjome sustingusios tarsi statulos. Tėtis atnešė valgį ir 23
Sejal Badani
ištraukė iš po stalo dvi kėdes. Mama atsisėdo stalo gale, mudu su tėčiu – iš kraštų. – Kaip jautiesi? – paklausė tėtis, kaip ir dera gydytojui. – Gerai, – pamelavau. – Mano kūnas sveiksta. – Anksčiau nieko jiems nepasakodavau, tad ir dabar neatskleidžiau tiesos, kad mane persekioja niūrios mintys, kad skausmas po operacijos kasdien primena netektį. – Kur gyvensi? – mama nepalietė valgio – sėdėjo priešais laikydama rankas sunertais pirštais, nuleidusi galvą, lyg gedėtų. – Patrikas rado butą, – glaustai dėsčiau faktus be emocijų, – pusmečiui pernuomos jį iš kito žmogaus. Dviejų kambarių butą. Kaimynystėje. – Liksi bute viena? – mama metė žvilgsnį į tėtį, paskui į mane, tada paskelbė: – Džėja, persikelsi gyventi pas mus. Sustingau nuo minties, kad tektų vėl gyventi susigrūdus tvarkingoje, mažoje dėžutėje, kaip vaikystėje, kai nuolat buvau stebima nepritariančių motinos akių. – Man viskas gerai, mamyte, – atmečiau jos pasiūlymą. Žinodama mūsų praeitį, numaniau, kad mama pakeis kalbą. Neįsivaizdavau, kad ji norėtų mane matyti savo namuose, o aš į juos grįžti taip pat nė kiek netroškau. – Niekas tau nėra gerai, – mamos pareiškimas mane pribloškė. – Gali meluoti sau ir mums apie visa kita, bet prašau prisipažinti nors tai, kad tau nėra gerai. Pajutau, kaip mane ima gaubti tamsa. – Nenoriu apie tai kalbėti, – pasakiau beviltiškai trokšdama baigti šneką. – Ypač su tavimi. – Ne kartą nuvilta nesėk mingų bandymų pastoti buvau per daug pavargusi, kad su ja kaučiausi. 24
Istorijų pasakotojos paslaptis
Motina atsistojo, tvarkingai pastūmė kėdę po stalu, neištarusi nė žodžio, išėjo iš virtuvės ir užlipo laiptais į savo kambarį. Paskui stojo tyla, o mane nusvilino gėda. – Atsiprašau. – Pilvas gurgė iš alkio, bet aš jo skundo nepaisiau. Giliai įkvėpiau, stengdamasi suvaldyti gresiančias išsiveržti emocijas. Pakėlusi akis pamačiau skausmingą tėvelio žvilgsnį. – Nesitikėjau, kad ji apie tai prabils. – Motina myli tave. Vos susilaikiau nenusijuokusi. – Jos supratimu, mylėti – tai vesti mane į mokyklą, o namie – maitinti, – pasakiau ir iškart pasijutau kalta. Motina buvo šalta, tačiau visada manimi rūpinosi – skrupulingai gamindavo mano mėgstamus valgius, kruopščiai išlygindavo drabužius, per mokyklos renginius minioje kaskart matydavau susirūpinusį jos veidą ir įteigiau sau, kad tai yra meilė. Motina fiziškai, apčiuopiamai, nuolat dalyvaudavo svarbiuose mano gyvenimo įvykiuose. Bet man trūko neapčiuopiamo ryšio. – Tegu ji dabar nesiveržia vadovauti. – Tavo motina stengėsi iš visų jėgų, – lėtai ištarė tėtis. – Žinau, tėveli, – nujausdama, kad saugiausia bus išsisukti nuo pokalbio, paėmiau kelis „Tupperware“ indelius. – Padėkime maistą į šaldytuvą. – Džėja, – jis luktelėjo, kol atsigręžiau, ir tik tada pasakė: – Dabar jai sunku. – Mane nutvilkė pyktis. Man irgi sunku, bet tėvas visada palaiko ne mane, o mamą. – Ji gavo žinią iš Indijos, – pridūrė. – Jos mintys kitur. – Iš Indijos? Kokią žinią? Mama vengdavo pasakoti apie savo vaikystę Indijoje, niekada nebuvome ten nuvykę. Norėdama sužinoti apie jos gimtinę, dažnai klausinėdavau, bet ji kaskart atsakydavo: „Galvok ne apie praeitį, Džėja, o apie ateitį.“ Tėvelio tėvai mirė, kai aš dar nebuvau gimusi. 25
Sejal Badani
Jis buvo vienturtis sūnus, tad giminių, pas kuriuos galėtų lankytis, turėjo mažai. Miglotai prisiminiau kelis mamos brolius, atvažiavusius pas mus iš Anglijos ir Australijos. – Kokią žinią, tėveli?– pakartojau klausimą, o jis susirūpinęs pažvelgė į laiptus ir mostelėjo man užeiti į kabinetą, kuriam įrengti mama, siekdama tobulumo, sugaišo daugybę valandų. Kambario sienos buvo išmuštos vyšnios medienos plokštėmis, karnizus puošė ąžuolo lapų motyvai, tamsaus kietmedžio grindis dengė pailgas egiptietiškas kilimas. Senovinė stalo lempa apšvietė patalpą. Matydama, su kokiu džiaugsmu ji puošia tėvo kabinetą, paprašiau padėti atnaujinti mano kambarį. Dešimtmetė labai troškau užmegzti su mama ryšį, bet ji, permetusi akimis sienų spalvų pavyzdžius, padavė man keletą, dar žurnalą su patarimais, kaip sustatyti baldus, liepė pačiai nuspręsti ir išėjo. Aš tai priėmiau kaip atstūmimą, tad išmečiau jos parinktus dažų pavyzdžius ir nudažiau sienas juodai. Mano gotiškasis tarpsnis truko visus metus, tačiau mama nepasakė nė vieno nepritariamo žodžio. Tėtis iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukė suglamžytą laišką, perskaitė jį pavargęs ir – mano nuostabai – atsargiai. Jis visada būdavo energingas, žvalus, kad ir kas nutiktų, o mama – rami, apgalvojanti kiekvieną žingsnį. Tėtis, regis, atsvėrė jos sunkumą, atrodė lengvas, bet niekada nuo jos nesitraukdavo. – Tavo mama išmetė laišką nieko man nepasakiusi. Radau šiukšlių kibire, – drebančiomis rankomis padavė man lapą. – Rašo jos brolis, prašo grįžti namo. Jos tėvas, tavo senelis Dipakas, serga. Brangioji Lena, tikiuosi, kad tu, mažoji sesute, esi sveika. Rašau tau, nes mūsų tėvas sunkiai serga. Ravis, tarnavęs mums dar vaikystėje, jaudinasi, kad jam galbūt 26
Istorijų pasakotojos paslaptis
nedaug laiko liko šioje Žemėje. Ravis minėjo, jog tėvas nori kažką tau atiduoti. Nieku gyvu neprašyčiau tavęs grįžti ten, kur patyrei tiek daug skausmo, bet pamaniau – jei nepranešiu tau apie mūsų tėvo būklę, neatliksiu savo, kaip brolio, pareigos. Samiras, Džėjus ir aš atsisveikinome su juo išvykdami iš Indijos prieš daugelį metų. Palaikysime ir mylėsime tave, kad ir kokį sprendimą priimsi. Tavo brolis Parešas – Ji nevažiuos, – tvirtai pareiškiau nė neklausiama. – Nevažiuos, – tėtis atsilošė, kėdė sugirgždėjo nuo jo svorio. – Niekas nepakeis jos nuostatos, kad ir ką sakyčiau, – smiliumi ir nykščiu jis pasitrynė akis. – Bet matau, kad ji pati nežino, kokį sprendimą priimti. Nerimauju, kad paskui gailėsis visą gyvenimą.
Gulėdama savo vaikystės lovoje, žiūrėjau, kaip mėnesiena pro langą užlieja lubas. Su kiekviena valanda laikrodis supypsėdavo. Trečia nakties. Jaučiausi išvargusi, troškau užmigti, bet miegas vis neėmė. Varčiausi nuo šono ant šono, pasirėmiau alkūnėmis, papurenau pagalvę, suplojau ją ir vėl pamėginau užmigti. Nepavyko. Tad numečiau pagalvę ant grindų ir užmigau be jos, galvą pasidėjusi tik ant paklodės. Išgirdusi garsą laiptų apačioje, staigiai atsisėdau. Klausiausi, kaip kažkas eina ir atidaro šaldytuvą. Prisiminusi, jog tėvas mėgsta užkandžiauti naktimis, užsimečiau chalatą ir nusileidau laiptais. Šviesos pluoštas, sklindantis pro virtuvės durų apačią, rodė man kelią. Stumtelėjau švytuoklines medines duris ir pamačiau mamą, 27
Sejal Badani
sėdinčią prie virtuvės stalo, susiėmusią rankomis galvą. Kai įėjau, ji krūptelėjo. Įsispoksojome viena į kitą. – Maniau, tėvelis atėjo ko nors užkrimsti, – sumurmėjau nejučiomis žengdama atgal. – Norėjau išgerti stiklinę pieno, – pasakė mama, bet ant stalo nebuvo jokios stiklinės. – Ar tau ką nors paduoti? – nelaukdama atsakymo ji atsistojo, ištraukė prikaistuvį ir įpylė pieno pašildyti, o kol jis šilo, atidarė dėžutę sausainių ir padėjo ant stalo. – Numetei daug svorio po... – ji nebaigė sakinio ir tarsi susigriebusi nutilo. – Man viskas gerai, – netvirtai pasakiau, įsmeigusi žvilgsnį kažkur tarp mūsų. – Šįryt ilgai miegojau, – paaiškino mama gniaužydama rankas, nudelbusi akis į grindis. – Mano dienotvarkė suiro, – ji nukėlė prikaistuvį prieš pat pienui išbėgant, išpilstė jį į du puodukus ir padėjo ant stalo šalia sausainių. Pamačiusi, kad tebestoviu, sumurmėjo: – Išgerk, kol šiltas. Atsisėdau, o ji grįžo į savo vietą tik tada, kai atsikandau sausainio. Mano motina – tobula globėja, dėmesingai tenkinanti visus mano poreikius, lyg puikiai išmokyta tarnaitė. Buvo taip tylu, kad, regis, girdėjau, kaip pieną palaikau burnoje, paskui nuryju. Ji dėmesingai stebėjo kiekvieną mano judesį. Kai tyla ėmė slėgti, pati ją nutraukiau: – Tėvelis minėjo tavo tėvą, – luktelėjau, tada paklausiau: – Kodėl nieko jam nepasakei? – Nesvarbu, – mamos veidas įsitempė, o kūnas, regis, susitraukė. – Juk jis – tavo tėvas, – priblokšta stengiausi suprasti šią menkai man pažįstamą moterį. – Tai labai svarbu. – Liaukis, Džėja, – ji mane pertraukė tokiu tonu, kaip vaikystėje, kai neleisdavo nei prieštarauti, nei ginčytis. Mano nugara įsitempė, sprando plaukeliai pastiro. 28
Istorijų pasakotojos paslaptis
– Jis miršta, o tu nenori vykti namo? – Mamos akys perspėjamai susiaurėjo, bet aš buvau pernelyg pavargusi, kad reaguočiau. – Kodėl? – Atsargiai kalbėk apie tai, ko neišmanai, – sudraudė ji. – Tai pasakyk man. – Maža pavydžiai klausydavausi vaikų pasakojimų apie viešnages pas senelius. Maldavau nuvežti pas senelį ir jos pamotę, apie kuriuos nieko nežinojau. Mama tvirtai atkirsdavo: „Ne!“ ir nutildavo, bet dabar, netekusi galimybės turėti savo šeimą ir vaikų, griebiausi paskutinės vilties. – Kodėl man niekada apie jį nepasakojai? Kodėl niekada jo neaplankėme? – Ne tavo reikalas. – Dar ir kaip mano, – pajutau, kaip tamsa sūkuriuodama artėja prie manęs. Sumirksėjau, kad aiškiai matyčiau, bet kelias akimirkas viskas atrodė juoda. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Kai atsimerkiau, mama sėdėjo panarinusi galvą, akis įbedusi į stalą. Norėdama atsigauti pasitryniau ranka veidą. – Jis yra ir mano šeima, – priminiau. – Kodėl jo nekenti? – Tu nesuprasi, – pasakė ji tyliai, lėtai, vienodai kapodama skiemenis. – Prašau liautis, – ir atsistojo ketindama išeiti. – Kai buvau maža, užsiminei apie jį vos kelias žodžiais. – Mama lėtai atrėmė mano žvilgsnį ir suvirpėjo. – Mes niekada neaplankėme tavo brolių. O dabar ignoruoji tėvą? – magėjo ją įskaudinti vien tam, kad nejausčiau savo skausmo. – Kas tu esi? Ji staiga atsitraukė, lyg vengtų antausio, akyse susitvenkė ašaros, o man iš gėdos skruostai užkaito. – Mamyte, – sušnibždėjau, bet ji parodė ranka tylėti. – Kai ištekėjau, pamotė privertė mane pažadėti, jog niekada negrįšiu į Indiją, – apatinė jos lūpa suvirpėjo. – Tėvas jos reikalavimui pritarė. Sukrėsta tokios žinios, paklausiau: 29