Istorijos skanėstai

Knygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiu­terių tin­klais (internete), išleisti ir versti, platinti jo ori­gi­nalą ar ko­pijas: parduoti, nuo­moti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstai­gose, muziejuose arba archy­vuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių stu­dijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar pa­daryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija patei­kiama Lie­tuvos nacio­ nalinės Martyno Mažvydo bi­blio­tekos Nacio­na­linės biblio­ grafijos duomenų banke (NBDB). Knygoje panaudota Vilniaus regioninio valstybės archyvo (VRVA) nuotrauka. ISBN 978-609-95964-3-3 © Inga Dagilė, 2018 © „Žalias kalnas“, 2018

Skanėstus surinko ir aprašė

Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė

Piešė

Inga Dagilė

Kaunas, 2018

Pasukime Lietuvos laikrodį šimtą metų pirmyn.

Kazys Pakštas

Apie knygą Smagiausia gyventi tyrinėtojams. Jiems niekada ne­ nuo­­­bodu, kiekvienas menkniekis atrodo ypatin­gas, kiek­­vienas atradimas – šventė. Galbūt ir jūs esate tokie gyvenimo tyrinėtojai, kuriems rūpi visas pasaulis nuo pat kraštų iki vidu­riuko, nuo senų senovės iki šios mi­ nutės? Bet pradėti geriausia nuo artimiausių dalykų. Sakykime, nuo Lietuvos – mažučio, bet mums tokio artimo ir svar­baus taškelio didžiuliame pasaulio žemė­­ la­pyje. Pradžiai net ir jo atrodo daugoka, todėl atsi­rie­ kime maždaug šimtą pen­kias­dešimt metų švie­žiau­sios Lietuvos istorijos ir skanaukime. Pasakiau, skanaukime? Na, taip – šioje knygoje tilpo tik patys gardžiausi isto­ rijos kąsneliai, nieko nuobodaus ir su­pe­­­­li­­­jusio. Kad jums tyrinėti būtų smagu, kad istorija links­min­tų, stebintų, norėtųsi daugiau ir daugiau. Tekstai tokie trumpi ir žaismingi, taip gražiai daili­nin­kės apipiešti, kad nespės nuvar­ginti ar pabosti – kaip ir skanėstai. Galima jais gar­džiuotis kas vakarą po vieną arba sušlamšti visus iš karto visai nesibai­mi­nant persivalgyti.

I Seniai seniai Pradėsime savo kelionę po istoriją nuo 19 am­ žiaus, kai viskas taip sparčiai keitėsi, kad atrodė, jog pa­sau­lis kone verčiasi kūliais. Tiek visko iš­ rasta, tiek visko naujo sugalvota, kad net die­nos pradėjo grei­čiau bėgti.

Lietuva tuomet buvo nedidukė didžiulės Rusi­jos im­perijos dalis, kurioje gyveno tur­tingi bajorai ir jiems tarnaujantys valstiečiai. Bajorai stengėsi ne tik dvarus statytis, juos gražiai išpuošti, ūkį pri­žiū­rėti, bet ir ką nors naujo sužinoti, išmokti. Už­sie­nio kalbos, laik­raščiai, literatūra, muzika, dailė tapo labai madingi. Patys geriausi bajorai padėjo vargšams vals­tiečiams, savo rūmuose jų vaikams mokyklas įrengė, dažnai patys juos ir mokė. Dar jie daug keliavo ir naujoves iš viso pasaulio į Lietuvą gabeno. Šiandien jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be elektros ar telefono, o juk dar mūsų senelių sene­liai vakarus leisdavo prie žibalinės lempos ir su toli gyvenančiais draugais ar gimi­nai­čiais bendravo tik laiškais.

Popie­ri­niais, ranka rašytais! Jei tik, žino­ma, turėjo popieriaus ir rašiklį, nes, oi, kokia didelė re­te­nybė tada mūsų krašte tai buvo. O ir rašyti, skaityti mažai kas mokėjo... Blogiausia, kad kurį laiką Rusijos caras buvo dar ir lietuviškas raides uždraudęs. Lietu­viškus žo­ džius teko svetimomis raidėmis rašyti, todėl jie atrodė labai keistai. Tik drąsieji knygnešiai slapta lietuviš­kų knygų ir laikraščių iš svetur at­gaben­ davo. Tuos skaitinius teko saugiai slėpti, kad caro pa­ka­likai, vadinami žandarais, ne­su­rastų. Bet vis tiek vaikai patyliukais prie sping­san­čios lempelės lietuviškų raidžių mokėsi ir kny­geles skaitė. Lietuviams galiausiai labai atsibodo visokie ne­­są­­ mo­ningi Rusijos caro įstatymai ir jie nuspren­dė mėginti kažkaip išsilaisvinti, tapti patys sau šei­ mi­­ninkais. Ir jiems gal tuoj tuoj būtų pavykę, bet prasi­dėjo Pirma­sis pa­sau­li­nis karas, ir vėl šalyje siautėjo daug nelauktų, neprašytų prašalaičių.

Taigi atsukime Lietuvos laikrodį maždaug pusantro šimto metų atgal ir paskanaukime 19 amžiaus istorijos skanėstų.

1.

Kokio ilgio yra

Klaipėdos švyturio spindulys?

a io šviesa matom Net už 33 kilometrų.

r Dabar šio švytu

Bet senais laikais Klaipėdoje prie jūros tebuvo įbestas medinis kuolas, o jo viršuje suposi metalinis žibintas su degančiomis angli­ mis, kurį jūreiviai labai sunkiai įžiūrėdavo ir dažnai pa­si­­klys­­davo. Aišku, geriau jau toks kelrodis nei jokio, tačiau klaipė­die­čiai svajojo pirmieji šiaurės rytų Baltijos pakrantėje pasi­statyti tikrą aukštą švyturį su kokia gražia skulptūra ir kami­­nė­liu viršuje. Svajoti sva­ jojo, bet pinigų pritrūko, todėl pastatė paprastesnį. 1796 metų rugsėjo 1 dieną uždegė jame šviesą ir atidžiai apžiūrėjo.

Nieko gero...

Koks čia švyturys, jei net geru oru vos įžiūrimas.

Teko jį dar kiek paaukštinti, Anglijoje nupirkti naują žibintą, ir tada jau šviesos spindulys nusidriekė į jūrą 30 kilometrų, na, kaip nuo Vilniaus iki Vievio.

O kad jūreiviams būtų dar lengviau susigaudyti, iškėlė vėliavas – raudona šaukė: „ne ne, , nesiartinkit pavojus!“,

o geltona smagiai ple­vėsavo ir kvietė užsukti į saugų uostą.

Jau lyg ir viskas buvo kaip reikiant – jūrei­viai plaukiojo saugūs ir laimingi. Tik sausumos gy­ven­tojams norėjosi kažko linksmesnio, daugiau spalvų ir grožio, tad išdažė jie švyturį rau­donais ir baltais langeliais. Tada jau visi džiau­gėsi, pasi­matymus prie jo vakarais skyrė, miesto įžymybe didžiavosi.

Net Prūsijos karalienė Luizė, kai svečiavosi Klaipėdoje, su vai­kais prie švyturio mėgdavo pavaikšti­nėti ir grynu oru pakvė­ puoti. Labai jau romantiškai tie švyturiai nuteikia.

2.

Kas padeda

apsisaugoti

nuo

slogos? Tamsios naktinio miesto gatvės. Šviesa naktį juk išvilioja žmones iš namų, o tada jie peršąla, pradeda kosėti ir sloguoti.

Buvo žmonių, kurie net 19 am­ žiuje manė, kad gatvių žibintus reikia uždrausti, nes naktį turi būti tamsu – tokia Dievo tvarka. Be to, šviesa nužudo žmonių baimes ir jie įsidrąsinę imasi visokių nuodėmių. Bet pažangos nesustabdysi. Atėjo laikas, ir Vilniaus gatvėse ėmė šviesti žibintai su kanapių aliejumi. O kad vėjas liepsnos neužpūstų, ją pridengdavo stiklo plokšte­lėmis. Tik toks varganas apšvietimas nei vagis atbaido, nei padeda saugiai grįžti namo.

as, pšvietim i a ų i v t a nis g inka maištin otas duji e i lv k a o g k u ­ s d iuje, ka rsti. Gat us buvo e ln k v i u V r ų t t r i e o n ė lv uga ečiai i įved Todėl žios nes o miesti ubiausia ld , k a o s v d o n o i r u p a k s ėję c kurį ais tai su sišnabžd ir plojim , ir žibin u s s s i u a i i je ž n o d s s . z tam siais šūk i reikėjo ujų vam t r d y a p g ė , s u e o a i t t t i i, nes prie k vėse nu o vieno ntai reta i u b n i ž jo e o i i t degė vaikšč esą. Tik i v š o n i sveik

Ir sugalvojo žmonės tada elektros apšvietimą. Vilniuje greitai buvo pastatyta moderni elek­tri­ nė ir gatvės nušvito dar ryškiau. Visi taip džiau­ gėsi, kad net slogos pamiršo bijoti.

sidarė O elektra pa kad abiejų tokia svarbi, rų metu Pasaulinių ka ę taikėsi in tr būtent į elek bombos.

3.

Ar anksčiau vaikai žinojo, kas yra

atostogos?

Nė nenutuokė.

Kaip buvo senų seniausiais laikais, jau niekas nebepamena, bet net ir 19 amžiuje ar 20 amžiaus pradžioje be atokvėpio dirbdavo ir maži, ir seni, net neįsivaiz­duodami, kad gali būti kitaip. Vaikai diena iš dienos ganydavo žąsis, karves ar aveles ir nė žodžio sa­ vaitgalis nebuvo girdėję. Piemenaudavo dažniausiai ne namie, o pas svetimus žmones, tik žiemai parsirasdavo pas tėvus, bet ir tada nesiil­sėdavo – sėsdavo prie mokslų. Tik vėliau sekmadieniai tapo tikrų tikriausiais laisvadieniais, kai net menkiausio darbelio buvo griežtai draudžiama imtis – galėjai tik į bažnyčią nueiti, dainas dainuoti ir kitaip ilsėtis. Net jei matai, kad tai paskutinė saulėta diena ir šieną pirmadienį permerks lietus, vis tiek negali nė piršto pajudinti.

Kad laisvadienių ir atostogų buvo maža, tai dar pusė bėdos. Bet jūs įsivaizduokite vaiką, kuris

Jokių tortų, žvakučių, draugų ir dovanų.

Daugelis tuomet nė nenumanė, kada jį švęsti, nes savo gimimo datos nežinojo, o kada jau laikas pradėti lankyti mokyklą spręsdavo pagal ūgį ir sumanumą.

4.

Kas pirmieji Lietuvoje kalbėjo

telefonu?

Kunigaikštis Bogdanas Oginskis su grafu Juozapu Tiškevičiumi. Būtų labai įdomu sužinoti, ką jie aptarinėjo. Na, bet pirmuosius žodžius galime nujausti:

„Juozapai, ar girdi mane, ar girdi?!

Bogdanai, nešauk taip į ausį, girdžiu kuo puikiausiai!“

O vėliau gal pakvietė vienas kitą į svečius. Taip jie kalbėjosi labai seniai – 1882 metais, kai buvo nu­tiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. Ir ne kokiame didmiestyje, o nuošaliame Rietave, kur stovėjo Bogdano Oginskio dvaras. Telefono jis labai norėjo ir prirašęs dau­gybę raštų galų gale gavo leidimą telefonizuoti artimiausius miestelius ir dvarus. Tada galėjo ir verslą aptarti, ir prieš kitus pasipuikuoti. Telefonas pasaulyje buvo išrastas tik prieš šešerius metus, taigi mūsų kunigaikštis buvo labai modernus.

dažnai e gyvenę didikai oj g an al P e, oj g n naujovių Rietave, Kreti ten ir technikos o e, yj n ie žs u i ktas yra lankydavos o, koks geras dai oj n ži e Ji o. tų av d prisižiūrė , Vokietijos ir ki os ik er m A u et m tuo d tele­­­fonas, nors visus gąsdino, ka e os iu šč ra ik la anks­ kraš­tų gydytojai iršta tris kartus m ės on žm s ty tele­fonu kalban e jo neįperka. čiau nei tie, kuri

Deja, pirmasis Rietavo telefonas neišliko iki mūsų dienų, bet apžiūrėję anų laikų piešinį Rie­tavo mu­ziejuje puikiai galime jį įsivaizduoti. Pavaiz­­duo­ta moteris vienoje rankoje laiko di­ delį medinį vamz­delį, priglaustą prie ausies, o kitoje – tokį pat medinį mikrofoną. Abi telefono dalis jungia laidas, kuris kabo ant moters kaklo lyg karoliai. Pirmieji telefonai neturėjo nei nu­ merio rinkimo diskų, nei mygtukų. Norint kam nors paskambinti, rei­kė­davo pakelti ra­gelį ir padiktuoti numerį stoties operatoriui, o jis jau sujungdavo su pašnekovu.

5.

Ar Vilniuje kada važinėjo

tramvajus? s.

au gyva Taip. Ir net pusi

Pusę transporto priemonės sudarė arklys,

1893 metais konke (taip tramvajų tada vadino) pajudėjo pirmieji miestiečiai, jau seniai svajoję apie kokį nors kojų taupymo įrenginį. Iki tol po Vilnių triukšmingai dardėjo arklių traukiami vežimai ir karietos, tačiau vienu kartu vežti daugiau žmonių jie negalėjo. Tada vilniečiai pasmalsavo, kas važinėja kaimyninių miestų gatvėmis, ir taip pat įsigeidė arklinio tramvajaus. Tik laukti jo reikėjo siaubingai ilgai – ištisus 7 metus, kol pagaliau pačioje vasaros pradžioje pirmasis tramvajinis arkliu­kas pajudėjo maršrutu Žaliasis tiltas–Geležin­kelio stotis. Vėliau konkės pasiekdavo Užupį ir Antakalnį. Kadangi va­go­nėlių buvo net 28, arklių – 122, tram­vajaus ne­rei­­kėdavo labai ilgai laukti. Tik pinigų turėk. Nes konkės bi­lie­ tėlis kainavo kaip reikiant.

o likusią – keleivinis vagonėlis, tempiamas bėgiais.

Bet pėsčiomis vaikščioti miestiečiai greitai atpra­ to, o kiti vežikai vežė dar brangiau. Tiesa, keleiviai namų greičiau vis tiek nepa­siekdavo, nes vagonai dardėjo tokiu tempu, kad vikresni galėdavo lengvai įšokti ir į važiuojantį. Pavargę arkliai vakare ilsėtis susirinkdavo cirko pastate Lukiškių aikštėje, o vė­ liau jau turėjo tikruosius namus – tramvajų par­ką. Paklaidžioję Antakalnyje dabar galime rasti Tram­ vajų gatvę. Ir ne tik ją. Gerai paieškoję ap­tik­­site ir pačius tram­vajaus bėgius, kuriais ap­tverta Neries ir Vilnelės pakrantė. Pirmasis pa­sau­linis karas nutraukė arklinio tramvajaus keliones, nes arkliai išjojo kariauti. O vėliau jau prasidėjo auto­busų era, ir arkliai dingo iš miesto visiems laikams.

6.

Ar Baltijos jūra – sena?

Ne. Ji jauna. Net labai. Baltija yra jauniausia jūra visame pasaulyje! Nė vienos žilos bangelės ar nuovargio siūbuojant. Nors dar senovės romėnai buvo apie ją girdėję ir mielai gintarais puošėsi, jei kas jų iš mūsų kraštų atga­bendavo. Bet jūrai toks amžius – vieni niekai, dar tik gyvenimo pradžia. Taip, mūsų jūra nesena, negili ir vos vos apysūrė, tačiau joje tūno daugybė paslapčių. Daug daugiau nei galėtume įsivaizduoti. Nors audros Baltijoje kyla gana retai, jos dugne guli gausybė vaiduokliškų laivų, o geriau paieškoję rastume ir nugrimzdusių butelių su žinutėmis.

kietijoje bangas Vo s o ij lt a B į is 014 1913 meta , rado tik 2 r s a a d į tz r la u P k , s butelį Tada icharda Vieną tokį 101 metus! jo sūnus R i ė s p jo e o k li s o ti v n lauja s dugno savo sviedė išky ė niekada lis ant jūro it te a u k b s r s e u p la lį das a ų dienų u rašte metais. Ru jys, o vėlia ikė iki mūs e a v il ž s iš jo i jo ia e v ik i suž s nors . Jis pu jį netikėta d butelį ka rdo anūkė a a k h , ic ė n R i a s m o iu s mač su jam nam asis vokieti e n r senelio ne u d a ja , tu a s y d ie . ti nuro itomas. T štelį atsiųs ti nereikėtų a u r ir liko įska a ė š id a la r P iš . siajam g greičiau s, kad radu muziejuje. o lu suras dau , k e n s e o ž u to m š a kieno n ėjo du pa ieta ne kaž ir net prid v i e b y m o tokiai įd Bet dabar

Istorijos skanėstai / Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. – 68 p. „Istorijos skanėstai“ – tai visokios įdomybės iš Lietuvos praeities. Rimti istorikai tikriausiai sakys, kad jos nelabai reikšmingos, kad yra kur kas svarbesnių. Bet tos, svarbesnės, stropiai išrikiuotos vadovėliuose, tad su jomis mažasis skaitytojas vieną dieną tikrai susipažins. O iki tol juk galima pasmaguriauti istorijos ir įsitikinti, kad ji turi daug skonių. Kartais ji rūgšti, kartais kartoka, o kai kada net labai saldi. Skanaus skaitymo! ISBN 978-609-95964-3-3

Skanėstus surinko ir aprašė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė Piešė ir maketavo Inga Dagilė Redagavo Aurina Venislovaitė Išleido leidykla „Žalias kalnas“ Širvintų g. 56, LT-44140 Kaunas (8~682) 13538 kalnaszalias@gmail.com Spausdino „Standartų spaustuvė“ Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

Istorija – rimtas mokslas apie svarbius įvy­kius, ga­lin­gus didvyrius ir reikšmingą praeitį. Tie pra­­eities įvykiai tokie reikšmingi, kad net po daugy­bės metų apie juos rašo vadovėliai ir mo­kosi mokiniai. Rimtoji istorija – mūsų žinių duona – labai reika­linga ir sveika, tačiau kartais taip norisi ko nors skanaus... Istorijos skanėstai – tai nelabai rimti mūsų šalies praeities įvykiai, smagios detalės, pa­mirštos smulk­­menos, į vadovėlius netilpę istorijos trupi­niai. Ko­kių saldumynų į skrydį per At­lantą pasiėmė Darius ir Gi­rėnas? Ko­kiame pliaže deginosi Lietu­vos prezi­­­den­ tas Antanas Smetona? Kas lietuvius išmokė žaisti krepšinį ir kiek blusų įstrigo Baltijos gintaruose? Šioje knygoje – šmaikš­tus, links­mas ir net­­i­kė­tas Lietuvos istorijos gabalėlis.

Skanaukite!