Skip to main content

Išnykusių šalių žemėlapis

Page 1

GIDEON DEFOE (Gideonas Defò, g. 1975 m.) – Londone gyvenantis britų rašytojas, ilgus metus besidomintis istorija ir kartografija. Naujausia jo knyga „Išnykusių šalių žemėlapis“ nepretenduoja į rimtą istorinį veikalą. Tai veikiau lengva, šmaikšti šiandien nebeegzistuojančių šalių apžvalga, kviečianti permąstyti pasaulio ribas. Kurią valstybę Jungtinės Tautos praminė pavojingiausia pasaulio vieta? Kodėl XIX a. JAV ant daugybės apleistų namų kabėjo užrašas „Iškeliavom į Teksasą“? Kuri šalis sutiko atsisakyti nepriklausomybės mainais už leidimą auginti tabaką? Tarp netikėtų pasakojimų apie žymius ir visai pamirštus kraštus skaitytojai ras istoriją ir apie Perlojos respubliką, sužinos apie joje pagarsėjusį šnipą ir nenutraukiamus šios vietovės ryšius su Vytautu Didžiuoju. Ši knyga – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos iš jų gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. G. Defoe nevengia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos, rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias valstybių mirties priežastis. Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu G. Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.

ISBN 978-609-466-545-5

9 786094 665455

Gideon Defoe

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.

Šmaikštu, informatyvu, netikėta

Gideon Defoe

išnykusiu šaliu žemelapis


Gideon Defoe išnykusiu šaliu žemelapis

1


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

2


Gideon Defoe išnykusiu šaliu žemelapis Neįtikėtinos istorijos apie šalis, kurių neberasime šiandienos žemėlapiuose

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas

V ILNIU S 3

2021


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Gideon DEFOE An Atlas of Extinct Countries 4th Estate, An imprint of HarperCollins Publishers, London, 2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title An Atlas of Extinct Countries Text © Gideon Defoe 2020 Artwork © Joy Gosney 2020 Translation © 2021 Tyto alba, translated under license from HarperCollins Publishers Ltd Gideon Defoe asserts the moral right to be identified as the author of this work. © Dominykas Norkūnas, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 © „Tyto alba“, 2021 ISBN 978-609-466-545-5

4


Turinys

Įžanginis žodis............................................................................11

AVANTIŪRISTAI IR EKSCENTRIKAI Saravako karalystė.....................................................................16 Bavarijos karalystė.....................................................................22 Atgaivos salos.............................................................................28 Korsikos karalystė......................................................................32 Muskogo valstybė......................................................................38 Sonoros respublika....................................................................43 Araukanijos ir Patagonijos karalystė..................................... 48 Visuotinės gerovės dangaus karalystė....................................52 Rapa Nujis (Velykų sala)...........................................................57 Trinidado kunigaikštystė..........................................................62 Itališkoji Karnaro regentystė...................................................67 Sedango karalystė......................................................................72

7


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

NESUSIPRATIMAI IR PSEUDOVALSTYBĖS Kospajos respublika..................................................................78 Naujoji Kaledonija.....................................................................83 Elbos kunigaikštystė..................................................................88 Fransvilis.....................................................................................92 Vemeranos respublika..............................................................97 Kareivių ir Naisaro Tvirtovės Statytojų Tarybų Respublika...................................................................101 Neutralusis Moresnė...............................................................105 Perlojos respublika..................................................................110 Kilombo Palmaresas ..............................................................115 Butelio kakliuko laisvoji valstybė..........................................119 Tanžero tarptautinė zona.......................................................123 Otavos miesto ligoninės gimdymo skyrius.....................................................................128

MELAI IR PRADINGUSIOS KARALYSTĖS Gusto respublika......................................................................134 Pojajis.........................................................................................138 Didžioji Raf End Redžio respublika.....................................143 Libertalija..................................................................................147 Sikimo karalystė.......................................................................152 Aksumo karalystė....................................................................157 Dahomėjos karalystė...............................................................162

8


Venecijos respublika...............................................................167 Silos aukso karalystė...............................................................172 Chorezmo imperija.................................................................177

MARIONETĖS IR POLITINIAI PASTUMDĖLIAI Formozos respublika...............................................................184 Vakarų Floridos respublika....................................................189 Mandžukas................................................................................193 Rio Grandės respublika..........................................................198 Merilando respublika..............................................................202 Teksaso respublika..................................................................207 Kongo laisvoji valstybė...........................................................212 Rusia (Karpatų Ukrainos valstybė).......................................217 Tuvos liaudies respublika.......................................................221 Italijos socialinė respublika...................................................225 Vokietijos Demokratinė Respublika....................................230 Boputatsvana............................................................................235 Krymo respublika....................................................................240 Jugoslavija..................................................................................245 Vėliavos......................................................................................251 Himnai.......................................................................................255 Bibliografija .............................................................................259

9


Į Ž AN GI N I S ŽODI S Būdami pernelyg dosnūs, jie pražuvo darydami tai, ką labiausiai mėgo, – eksportuodami alavą

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti. Gana dažnai jų baigtį lydi masinio smurto proveržiai. O kitos pradingsta nė nepastebėtos. Dar viena dažna žūties priežastis – jos arba vis labiau „gobšėjo“, arba „pasirodė Napoleonas“. O retsykiais tiesiog surengiamas referendumas, kurio metu nubalsuojama už tų valstybių panaikinimą.

Ši knyga – tai nekrologas valstybėms, kurios pradingo iš žemėlapių. Rašant nekrologą, mirusiuosius dera minėti geruoju, privengiant gėdingų biografijos detalių. Vis dėlto knygai apie pražuvusias valstybes toks uždavinys neįveikiamas, kadangi gėdingų pasakojimo detalių nutylėti neįmanoma – jų pernelyg apstu. Šių vargšių velionių gyvenimai byloja apie begales avantiūristų, rasistų, avantiūristiškų rasistų, sukčių, 11


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

pamišėlių ir žmonių, kurie bandė išvengti mokesčių; taip pat – apie šiurkščias klaidas, įvairiausius melus, paikiausius kėslus ir daugybę kitų dalykų, kuriuos būtume linkę nurašyti paprasčiausiai kvailybei. Todėl – ką jau kalbėti apie tai, kad perdėta pagarba tautinėms valstybėms, matyt, ir yra daugiau ar mažiau visų pasaulio problemų šaltinis, – šios knygos autorius toli gražu nesiskubina kartu su visais atiduoti pagarbą vėliavai, nors kai kurios iš tų vėliavų atrodo išties neblogai. Jeigu ruošiatės dalyvauti istorijos viktorinoje ir ieškote knygos, kurioje laikomasi konkretaus valstybės apibrėžimo, turiu jus nuvilti.* Visada galima parašyti be galo sausą apybraižą apie visus tuos nevykusius bandymus įvardyti, kas yra „valstybė“, taigi, jeigu mėgstate be galo sausas apybraižas, tokių pasaulyje tikrai nestinga. Nė viena jų nepateikia jokio aiškaus atsakymo. Biologijoje esama termino „rūšių problema“. Šios problemos esmė yra būtent tai, kad, nepaisant metų metus trunkančių ginčų, niekas iki šiol taip ir nežino, kokiais kriterijais derėtų vadovautis apibrėžiant „rūšį“. Valstybės šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria. Mes nuolatos keičiame valstybės apibrėžimą, priklausomai nuo to, ar kalbame apie Jungtines Tautas, žaidžiame futbolą, dalyvaujame „Eurovizijoje“ ar perkame sūrį. Visiška netvarka. Taigi, o dabar sutarkime dėl keleto taisyklių: aš vengiau pernelyg gilintis į praeitį, kadangi traktuoti senovės valsty* Deja, tenka nuvilti jus ir dar kartą, nes dauguma šių istorijų – tai pasakojimai apie elegantiškus baltuosius vyrus, kas tėra neišvengiama išdava laikmečio, kai tik elegantiški baltieji vyrai jautėsi turį teisę įkurti savo valstybes. 12


Įžanginis žodis

bes kaip „tautines“ būtų kiek beprasmiška, juk pati tautinės valstybės idėja atsirado vos prieš kelis šimtmečius. Visai neskyriau dėmesio imperijoms ir kolonijoms. Praleidau kraštus, kurių pavadinimai pasikeitė, tačiau kontūrai žemėlapyje liko tokie patys. Ir vis dėlto aš bemat sulaužiau šias taisykles įtraukdamas pasakojimus apie Silą, Aksumą, Naująją Kaledoniją ir Kongo laisvąją valstybę. Prašyčiau savo piktus atsiliepimus siųsti Ričardui Osmanui (Richard Osman) arba Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. Arba tiesiog apsimeskime, kad ši knyga parašyta laikantis „herodotiškosios tradicijos“, kas tėra įmantrus būdas pasakyti, jog susitelkti į pasakojimą kur kas svarbiau, nei įklimpti į nesibaigiančių išlygų liūną (tiesa, įspėjimai nėra blogas dalykas, o skaitytojui išties derėtų įtariai žiūrėti į bet kurį tekstą, siekiantį kokios nors vietos istoriją apibendrinti 500 žodžių). Jeigu išnykusios šalys vis dėlto atrodo nereikšmingas dalykas, verta prisiminti, kad – lygiai kaip ir „Marvelo“ franšizės pinigų medis – valstybės nebūtinai žlunga visam laikui. Žmonės per gyvenimą nuolatos persigalvoja, prie kiek ir kokių individų norėtų save priskirti, taigi mes patys be perstojo mainomės iš mažyčių taškelių į didžiules imperijas ir atvirkščiai; nėra jokio reikalo manyti, kad šis procesas kada nors liausis. Vos per dešimtmetį kuris nors iš šių geografinių zombių gali išsiropšti iš kapo ir vėl įsirioglinti į žemėlapį. Vietoj gėlių paprašysiu atsiųsti tvirtos valiutos. ŠLOVĖ NEUTRALIAJAM MORESNĖ.

13


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Pastaba dėl žemėlapių: šiuose žemėlapiuose naudojama what3words geokodinė sistema. Užuot pateikus ilgumą ir platumą, užtenka nurodyti tris atsitiktine tvarka parinktus žodžius, norint tiksliai nustatyti bet kurią vietą visame pasaulyje trijų kvadratinių metrų tikslumu. Vienas šios sistemos privalumų yra tas, jog kur kas lengviau įsiminti trejetą žodžių negu ištisą skaičių virtinę. Daugiau informacijos rasite what3words.com

14


Avantiūristai

ir

ekscentrikai

AVANTIŪRISTAI IR EKSCENTRIKAI

15


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Saravako karalystė 1841–1946 Gyventojų skaičius: nuo 8 000 (1841) iki 600 000 (1946) Sostinė: Kučingas Kalba: anglų, ibanų, melananų, bidajų, Saravako malaiziečių, kinų Valiuta: Saravako doleris Žūties priežastis: parduota britams Šiandien: Malaizijos dalis ///compound.melons.orchestra*

Dar būdamas mokinukas Džeimsas Brukas (James Brooke) pareiškė ketinąs išplaukti į plačiąsias jūras. Deja, jis tenusigavo iki savo senelės sodo Raigeite. Nuotykių troškimas, polinkis viską kiek dramatizuoti ir kur įmanoma kelti sumaištį lydės jį visą likusį gyvenimą.

* Žr. internetinėje svetainėje what3words.com 16


Avantiūristai ir ekscentrikai

SARAVAKO K A R A LYST Ė

KI

TŲ A PIE JŪR OS J I N

KUČINGAS

BO

RN

EO

17


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Ne ką mažiau pasiryžęs apkeliauti pasaulį, paauglystėje jis stojo į kariuomenę, tačiau jo šlovinga karžygio karjera baigėsi vos prasidėjusi. Kai priešakinėse gretose veržėsi pasitikti priešo, jį bemat pašovė (tikėtina, kad į plautį arba – į kur kas blogesnę vietą).* Iškentęs skausmingą gijimą, Brukas pamėgino darsyk. Jis matė, kad jo pasakiškai turtingas tėvas yra lengvai palenkiamas, kadangi, jo broliui paprašius dramblio, Brukas vyresnysis noriai atplukdė gyvūną į Britaniją, paklojęs nemenką sumelę. Džeimsas nenorėjo dramblio. Jis norėjo laivo. Tėvelis sutiko. Šiuo nauju savo žaisliuku Brukas nuplaukė į Borneo – kraštą, kuris XIX amžiuje buvo tikras laukinės egzotikos simbolis. Vietiniai gyventojai, dajakai, buvo susiskaldę į smulkias, nuolatos tarpusavyje kariaujančias grupuotes, nors dažniausiai jų susidūrimai apsiribodavo smurtingomis šokių varžytuvėmis. Brukas sėkmingai nuteikė šias be* Tai veikiausiai netiesa – panašu, jog laikais, kada už homoseksualumą bausta mirtimi, gandas, kad Brukui peršovė penį, tebuvo išradingas būdas pateisinti jo nesibaigiančią viengungystę. 18


Avantiūristai ir ekscentrikai

sigalynėjančias gentis vieną prieš kitą, stodamas „sausumos dajakų“, o ne pirataujančių „jūros dajakų“ pusėn (šiuos terminus jis sugalvojo pats). Įvedus šiokią tokią tvarką šiame chaotiškame regione, Brunėjaus sultonas, klaidingai pamanęs, kad Brukas – eilinis avantiūristas – kažkokiu būdu atstovavo Britų imperijai, atsidėkojo jam padovanodamas lopinėlį žemės. Jis taip pat dovanų gavo ir orangutanę, vardu Betsė. Sulaukęs vos 38-erių, jis jau turėjo nuosavą karalystę. „Išties tampu didžiu žmogumi, brangiausioji motin“, rašė Brukas laiške namo, pademonstruodamas tą dorovingą kuklumą, kuris šitaip būdingas pasiturintiems Viktorijos laikų anglams. Tačiau šioje užjūriais klajojančių gobšių britų eroje Bruką kaip imperialistinį niekdarį galima būtų įvertinti nebent penkiais balais iš dešimties. Jis, regis, „savo žmonėms“ troško tik gero, nors – kaip ir įprasta tiems laikams – žiūrėjo į juos kiek globėjiškai ir iš aukšto. Jis įkūrė teismą, siekdamas sukurti teisinę sistemą savo naujose valdose, ir nuteisė myriop žmogėdrą krokodilą (nors ir gerbė bei užjautė šį gyvūną, jis nenorėjo, kad kiti krokodilai klaidingai suprastų, ką reiškia „priimtinas elgesys“). Vietiniai dajakai buvo entuzias­ tingi galvų medžiotojai*, nuo šios veiklos Brukas daugmaž sėkmingai bandė juos atkalbėti – net ir kultūrinio reliatyvizmo šalininkai turėtų pripažinti, kad tai ne pati blogiausia iniciatyva. * Galvų medžioklė dajakams buvo vienas iš būdų pažymėti svarbius įvykius. Neįteikti žmogaus kaukolės savo žmonai šiai gimdant buvo laikoma didelę nesėkmę pranašaujančiu ženklu. 19


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Iš pradžių Brukas tapo Britanijos tautiniu didvyriu. Tačiau resykiais į save susitelkusi imperinė visuomenė visgi susimąstydavo, ar išdumti į svečius kraštus ir įkurti nuosavą karalystę nėra kiek per daug. Politiniai varžovai apkaltino jį žudant nekaltus žmones. Brukas teigė juos buvus piratais. Buvo pradėtas tyrimas, jis, kaip ir dauguma vyriausybinių tyrimų, bemat ėmė strigti siekiant atsakyti į tokius keistus, smulkmeniškus klausimus: kas yra piratas? ar piratų laivas privalo turėti bures? o kas, jeigu tai irkluojamas laivas? Kaip ir buvo galima nuspėti, šis tyrimas nieko neatskleidė. Saravakas klimpo skolose, o Bruko tenykštis favoritas* žuvo sukilus vietiniams kinams. Pats Brukas paniro į sunkią depresiją ir tikėjosi, kad Jungtinė Karalystė nupirks šalį iš jo, tačiau Karūnos šis pasiūlymas nedomino. Taigi „baltųjų radžų“ dinastija klibinkščiavo tolyn – karaliaus titulas atiteko Bruko sūnėnui Čarlzui (Charles), ir šis uoliai pasidarbavo statydamas valstybę ant kojų; jo išskirtinis bruožas buvo stiklinė akis (ją įsigijo iš iškamšininko ir iš pradžių ji buvo skirta albatroso iškamšai, – nors sklandė gandas, kad jis turėjęs daug dirbtinių akių iš įvairių padarų iškamšų ir keisdavęs jas pagal nuotaiką). Po Čarlzo į sostą sėdosi jo sūnus Vaineris (Vyner), ir šiam sekėsi nekaip. Vaikystėje jam draudė valgyti uogienę, nes jo tėvas manė tai esant „bobiška“, tad Vaineris galų gale užaugo toks nesocialus, kad nuo svečių slėpdavosi spintoje. Deja, ši slėptuvė nepadėjo jam išvengti Antrojo pasaulinio karo ir japonų invazijos. Vai* Atrodo, kad Džeimsui Brukui į akį krito vietinio radžos brolis Badrudenas. Bruko dienoraštyje gausu jį mininčių perdėm slapukiškų įrašų. 20


Avantiūristai ir ekscentrikai

neris paspruko į Australiją. Po karo jis trumpam susigrąžino karalystę, bet joje jau ir akmens ant akmens nebuvo likę. Ištuštintas Saravako iždas privertė Vainerį susitaikyti su skaudžia realybe. Galiausiai jis įtikino britus nuimti jam nuo pečių šią naštą mainais į krūvą grynųjų ir tiek uogienės, kiek tik jam tilpo.

21


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Bavarijos karalystė 1805–1918 Gyventojų skaičius: apie 6,5 milijono (1910) Sostinė: Miunchenas Kalba: bavarų, vokiečių aukštaičių Valiuta: Bavarijos guldenas, Vokietijos aukso markė Žūties priežastis: blogi genai ir Bismarkas Šiandien: Vokietijos dalis ///subtexts.photos.dietary

Kas rytą Liudvikui II, ketvirtajam Bavarijos karaliui, kirpėjas sušiaušdavo plaukus į keistą, išpūstą kuodą, dėl kurio monarcho galva atrodydavo didžiulė. Karalius tvirtino, kad jei ne ši kasdienė procedūra, maistas jam būtų negardus. Jei koks tarnas netyčiomis per ilgai užsispoksodavo į jo pūstus plaukus, Liudvikas apliedavo jį vandeniu iš praustuvės. Štai kas nutinka po kelių šimtmečių karališkosios kraujomaišos.

22


Avantiūristai ir ekscentrikai

BAIROITAS BOHEMIJA

BAVARIJOS K A R A LYST Ė MIUNCHENAS ŠV

EI

CA

RI

AU

JA

23

R ST

IJ

A


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Ištisus amžius Bavarija buvo Šventosios Romos imperijos dalis, o karalyste ji tapo tik Napoleonui surietus Austriją 1805 metais. Palyginti padorus monarchas Maksimilianas padėjo sutriuškinti prancūzus ir už vargus jam buvo atlyginta leidžiant kiek išplėsti savo šalies sienas. Maksimiliano vietą užėmė jo sūnus Liudvikas. Liudvikas I buvo menų globėjas ir pagarsėjęs mergišius* (jis užsakė galybę portretų, vaizduojančių „įžymiąsias dienos gražuoles“), vis dėlto tas senas ištvirkėlis (61 m.) sutiko savęs vertą porą – Lolą Montes (Montez; 28 m.). Lola – šokėja airė, apsimetusi egzotiškos išvaizdos andalūze – jau buvo apskriejusi visą Europą, kur tik įmanoma keldama sumaištį. Ji sukėlė skandalą Varšuvoje, šokiravo Pary­žiaus aukštuomenę ir turėjo rimtų nemalonumų su policija Berlyne. Atvykusi į Miuncheną, ji apsigyveno pas Liudviką ir įtikino šį pasukti liberalia linkme, todėl jis nesulaukė didelio itin konservatyvios katalikiškos aristokratijos pritarimo. Tuo tarpu 1848 metais Europą apėmė revoliucinis įkarštis, ir Liudvikas, apsuptas iš visų pusių, nusprendė atsižadėti * Liudviko I vestuvės buvo pirmasis „Oktoberfestas“. Vėliau, prisijungdama prie Vokietijos imperijos, Bavarija iškels sąlygą įvesti alaus grynumo įstatymą. 24


Avantiūristai ir ekscentrikai

karūnos, teisingai nuspėdamas, kad išeiti į pensiją ir likusias savo dienas krapštinėtis sodelyje bus smagiau nei valdyti šalį.* Jo sūnus, Maksimilianas II, narsiai sergėjo savo karalystę nuo ją suryti besikėsinusio Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck), pasiryžusio suvienyti Vokietiją vadovaujant Prūsijai. Tačiau naujasis karalius 1864 metais jaunas mirė, tad į sostą sėdosi Liudvikas II su savo pūstais plaukais. Nevalia teigti, kad Liudvikui nerūpėjo Bavarijos reikalai – jis valdė gana uoliai, tačiau tai nebuvo jo tikroji aistra. Tikroji jo aistra buvo opera. Tiksliau, operos, kurių autorius – genijus ir siaubingas antisemitas Richardas Vagneris (Wag­ ner). Liudvikas savo dievaičiui pastatė visame pasaulyje žinomus operos rūmus. Kompozitoriui jis rašė krūvas laiškų, bet nė viename nebuvo nė sykio pajuokauta. Jis beveik bankrutavo statydamas neįtikėtinas pasakų pilaites (jų brėžinius parengė Vagnerio scenografas). Aštrialiežuviai amžininkai praminė Vagnerį „Lola antrąja“. Laviruoti tarp klastingojo Bismarko ir austrų turėjęs Liudvikas tetroško su savo bičiuliu pasprukti į Šveicariją. Jis parėmė ne tą pusę Austrijos–Prūsijos kare ir 1870 metais, išsiblaškęs dėl skaudančio danties, buvo priverstas paklusti pergalingajai Prūsijai ir prisijungti prie Šiaurės Vokietijos sąjungos.** Vis dėlto jis bent jau sugebėjo išlaikyti dalinę karalystės nepriklausomybę – Bavarija turėjo savo kariuomenę, geležinke* Po savo pasirodymo Bavarijoje Lola išvyko į Kaliforniją, ten, anot vieno gando, įsiaudrinę gerbėjai auksakasiai mėtė jai aukso grynuolius. ** Bismarkas toli gražu neįtiko bavarams, kai apibūdino juos esant „kažkur tarp austro ir žmogaus“. 25


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

lius ir pašto tarnybą, o Liudvikas ir toliau galėjo statyti savo pasakiškas pilis-vasarnamius. Užtikrinti Bavarijos ateitį komplikuotame anų laikų politiniame kontekste darėsi vis sunkiau. Kai kas teigia, kad Liudvikas, mediciniškai žiūrint, nebuvo išprotėjęs, kad neva gydytojai, susimokę su jo politiniais oponentais, bandė pavaizduoti jį esant beprotį. Sunku pasakyti, tačiau niekas nesiginčija, kad ilgainiui jis tapo itin nestabilus, o jo elgesys, jei ir ne pamišėliškas, tai išties buvo nepakeliamas. Jis ėmėsi skirti mirties bausmę už čiaudėjimą (tiesa, pavaldiniai šiuos įsakymus patyliukais ignoruodavo). Kartą jis pasamdė būrelį banditų, surezgęs klaikų planą pagrobti Prūsijos kronprincą ir „supančiotą grandinėmis palikti jį urve“. Jis rengdavo brangiausiai atsieinančius spektaklius ir būdavo vienintelis jų žiūrovas.* Susirūpinę ministrai ar politiniai varžovai (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), nutarę, jog kas per daug, tas nesveika, areštavo jį ir nusiuntė „pasigydyti“. Įkalintas Bergo pilyje, Liudvikas vieną vakarą išėjo pasivaikščioti su savo gydytoju. Abiejų vyrų kūnus netrukus rado plūduriuojančius netoliese esančiame ežere. Nežinia, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, savižudybė ar sena gera žmogžudystė, – tačiau karalystė po to nebeatsigavo. Titulas iš pradžių formaliai atiteko Liudviko broliui Otui, tačiau šis tikrai buvo pamišėlis, taigi * Liudvikas II bandė išvykti atostogų drauge su bičiuliu aktoriumi, tačiau jo planai pakeliauti inkognito visai subliuško, kai išnuomotas laivas Liucernoje pasirodė su iškabintomis Bavarijos vėliavomis, o kapitonas pasveikino jį kreipdamasis „Jūsų didenybe“. 26


Avantiūristai ir ekscentrikai

iš tiesų valdė jo dėdė regentas Luitpoldas. Keletą ateinančių metų Bavarija vangiai ir veik nepastebimai slydo vis gilyn ir gilyn į Vokietijos imperijos gniaužtus. Išties neįtikėtinai nyki tokios skandalingos dinastijos baigtis.

27


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Atgaivos salos 1811–1816 Gyventojų skaičius: 4 Žūties priežastis: nuskendęs laivas Šiandien: Jungtinės Karalystės užjūrio valdos ///untiring.cranes.skimmed

Šiandien Tristano da Kunjos saloje stovi ženklas, lankytojus sveikinantis atvykus į „Atokiausiąją salą“. Atrodo, jog šįkart turizmo agentūros nemeluoja, mat ši sala nutolusi apie 2 500 kilometrų nuo beveik bet kurio žemės taško pasaulyje. Portugalų keliautojas Tristanas da Kunja (Tristão da Cunha) 1506 metais pastebėjo šį nediduką vulkaninį kyšulį, bet nusprendė, jog į tokio neišraiškingo kraštovaizdžio salelę neverta nė užsukti. Tik 1811 metais čia atvyko pirmasis naujakurys, ketinęs apsistoti visam laikui, – jaunas nuotykių ieškotojas iš Seilemo Masačusetse, vardu Džonatanas Lambertas (Jonathan Lambert).* * Tai veikiausiai netiesa – Lambertas manė esąs pirmasis žmogus, apsistojęs šioje saloje, bet turint omenyje tai, kad ten jau būta kiaulių, peršasi prielaida, jog kažkas kitas, gal olandų prekeiviai, buvo šičia bent trumpai prisiglaudę. 28


Avantiūristai ir ekscentrikai

Sveiki atvykę į

ATGA IVOS S A LOS

Atokiausiąją salą

TRISTANAS DA

KUNJA NEPRIEINAMOJI SALA

PI

ET

Ų

AT

LA

NT

AS

STOLTENHOFO VIDURINĖ SALA SALA NAITINGEILIO SALA

29


GIDEON DEFOE

■

IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Jis įsiprašė į banginių medžiotojų laivą kartu su savo šunimi ir trimis bendražygiais, vienam jų, Tomui Kariui (Thomas Currie), pažadėjo 12 Ispanijos dolerių už mėnesį mainais į pagalbą kuriant naują valstybę. Nusiyrus į krantą, Lambertas išdidžiai pareiškė, jog ši žemė nuo šiol priklauso jam – „tiktai man ir mano ainiams per amžių amžius“. Ilgai nedelsęs jis užsimojo perkrikštyti Da Kunją ir dvi jos vėjų nugairintas kaimynes (Naitingeilį ir Neprieinamąją), suteikdamas joms bendrą kur kas malonesnį pavadinimą – Atgaivos salos (Islands of Refreshment). Šios svetingos karalystės tikslas – suteikti poilsį ir atgaivą pro šalį plaukiantiems keliauninkams, „šiuo tikslu mano valdose lankysis visi bet kokios rūšies ar šalies laivai“. Ir išties Lambertas atidarė puikią pakelės užeigą, tačiau kvailiausioje įmanomoje vietoje – toliausiai nuo bet kokios civilizacijos esančiame atokiame Atlanto vandenyno užkampyje, kur vienintelių praplaukiančių laivų įgulos kur kas mieliau tave apšvarintų nei susimokėtų už teikiamas paslaugas.* * Net ir šiais laikais kelionė į šį salyną laivu nuo artimiausios pakrantės Pietų Afrikoje trunka šešias dienas. 30


Avantiūristai ir ekscentrikai

Saloje buvo taip nyku, kaip būna daugelyje pakelės užeigų. Naujieji gyventojai išskerdė begalę ruonių, tikėdamiesi išspausti pakankamai taukų, kuriuos pardavę pro šalį traukiantiems jūreiviams užsidirbtų geresniam laivui. Mito ropėmis – vieninteliu duonos pakaitalu. Gyvenimas pasirodė esąs nelengvas. 1812-aisiais, praėjus vos metams nuo šios avantiūros pradžios, Lambertas ir du jo bendražygiai pradingo – greičiausiai paskendo, kai išplaukus žvejoti nugrimzdo jų laivas. Tomas Karis – taip ir negavęs žadėto užmokesčio iš savo prapuolusio šeimininko – liko vienut vienutėlis. Būtent paniurėlis Karis ir nupasakojo visą šią varganą avantiūrą britams, kurie pasirodė po ketverių metų, ketindami steigti saloje jūrų laivyno fortą. Jie baiminosi, jog šia sala kaip pusiaukelės stotele gali pasinaudoti iš nelaisvės galimai bandysiantis sprukti Napoleonas, neseniai ištremtas į Šv. Elenos salą. Tai, regis, kiek perdėta atsargumo priemonė, kadangi Šv. Elena yra už 2 161 kilometro, bet britai jau buvo pasimokę iš Elbos fiasko (žr. psl. 88). Nepriklausomas Atgaivos salas prarijo Britų imperija, tačiau visgi dėl šios okupacijos saloje įsikūrė gerokai sėkmingesnė bendruomenė. Šiais laikais ji netgi turi britišką pašto kodą.* Tiesa, šioje bendruomenėje užfiksuotas ir ne vienas pigmentinio retinito (progresuojančios akių ligos) atvejis, kadangi Tristano da Kunjos sala, be kita ko, deja, yra ir iškalbingas pavyzdys, bylojantis, kad siauras genofondas nežada nieko gero. * Faktiškai visi salos gyventojai, 1961 m. išsiveržus ugnikalniui evakuoti į Hampšyrą, pareiškė norintys grįžti atgal. Taigi gal ir nebuvo ten taip blogai, kaip skundėsi Karis. 31


GIDEON DEFOE (Gideonas Defò, g. 1975 m.) – Londone gyvenantis britų rašytojas, ilgus metus besidomintis istorija ir kartografija. Naujausia jo knyga „Išnykusių šalių žemėlapis“ nepretenduoja į rimtą istorinį veikalą. Tai veikiau lengva, šmaikšti šiandien nebeegzistuojančių šalių apžvalga, kviečianti permąstyti pasaulio ribas. Kurią valstybę Jungtinės Tautos praminė pavojingiausia pasaulio vieta? Kodėl XIX a. JAV ant daugybės apleistų namų kabėjo užrašas „Iškeliavom į Teksasą“? Kuri šalis sutiko atsisakyti nepriklausomybės mainais už leidimą auginti tabaką? Tarp netikėtų pasakojimų apie žymius ir visai pamirštus kraštus skaitytojai ras istoriją ir apie Perlojos respubliką, sužinos apie joje pagarsėjusį šnipą ir nenutraukiamus šios vietovės ryšius su Vytautu Didžiuoju. Ši knyga – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos iš jų gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. G. Defoe nevengia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos, rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias valstybių mirties priežastis. Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu G. Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.

ISBN 978-609-466-545-5

9 786094 665455

Gideon Defoe

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.

Šmaikštu, informatyvu, netikėta

Gideon Defoe

išnykusiu šaliu žemelapis


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Išnykusių šalių žemėlapis by knygos.lt - Issuu