Issuu

din an a

Islandu˛ kalbos gramatika

„Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ yra „Scandinavistica Vilnensis“ serijos dalis. Ją sudaro Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro parengtos ir aprobuotos mokymo priemonės (gramatikos, mokomieji žodynai, vadovėliai, tekstų antologijos).

om Mok osi tica s i v 8

knygos os ilnen V

Vilnen

tic vis a

Dr. Rasa Ruseckienė 1993–2001 m. dirbo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre, čia dėstė dabartinę ir senąją islandų kalbą bei senąją islandų literatūrą. Dabar dirba vertėja, bendradarbiauja Skandinavistikos centro Šiaurės šalių kalbų gramatikų bei žodynų projekte.

din an a

Aurelija Griškevičienė Norvegų–lietuvių kalbų žodynas Ramunė Dambrauskaitė-Muralienė Švedų kalbos gramatika Birutė Spraunienė Danų kalbos gramatika

Rasa Ruseckienė

sis Sc

Dar numatoma išleisti:

Islandu˛ kalbos gramatika

Aurelija Griškevičienė Norvegų kalbos gramatika (2012) Ramunė Dambrauskaitė-Muralienė, Ērika Sausverde Švedų–lietuvių kalbų žodynėlis (2012) Loreta Vaicekauskienė ir Ebbe Flatau (sud.) Danų–lietuvių kalbų žodynas (2013)

Rasa Ruseckienė

Ši Islandų kalbos gramatika yra praktinė gramatika, skirta besimokantiems islandų kalbos. Knygoje aptariami svarbiausieji islandų gramatikos aspektai: kalbos dalys, joms būdingos gramatinės kategorijos, linksniavimo ir asmenavimo paradigmos, šių kalbos dalių vartojimas, pagrindiniai islandų sintaksės bruožai, žodžių daryba. Skaitytojas supažindinamas su islandų gramatikos terminais. Kiekvienas aptariamas gramatinis reiškinys iliustruojamas islandų kalbos pavyzdžiais, greta pateikiamas lietuviškas vertimas. Knygą papildo islandų tarimo santrauka ir kiti priedai.

Serijoje „Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ jau išleista:

sis Sc

2 | Island킬 kalbos gramatika

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras

3 | 3

4 | Islandų kalbos gramatika

UDK 811.113.3’36(075.8) Ru-122

Apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2012 m. birželio 28 d., protokolo Nr. 9) Spec. konsultantė ir recenzentė Valgerður Bjarnadóttir (Stokholmo universitetas) Recenzentai: doc. dr. Ērika Sausverde (Vilniaus universitetas) dr. Aurelijus Vijūnas (Taivano valstybinis Gaošiongo pedagoginis universitetas)

Knygos rengimas iš dalies finansuotas Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis

Scandinavistica Vilnensis, ISSN 2029-2112 Mokomosios knygos ISBN 978-9986-16-958-1 © Rasa Ruseckienė, 2013 © Vilniaus universitetas, 2013 © Tomas Mrazauskas, dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

5 | Turinys

Turinys Pratarmė 7 I. Daiktavardis 9 1.1. Gramatinės kategorijos 9 1.2. Linksniavimas 10 1.3. Linksnių reikšmė ir vartojimas 31 1.4. Daiktavardžių derinimas 36 II. Artikelis 37 2.1. Artikelio linksniavimas 37 2.2. Artikelio vartojimas 39 III. Būdvardis 41 3.1. Gramatinės kategorijos 41 3.2. Linksniavimas 42 3.3. Būdvardžių vartojimas 48 3.4. Sudaiktavardėję būdvardžiai 50 3.5. Būdvardžių laipsniavimas 50 IV. Įvardis 58 4.1. Asmeniniai įvardžiai 58 4.2. Sangrąžinis įvardis 60 4.3. Savybiniai įvardžiai 61 4.4. Parodomieji įvardžiai 64 4.5. Santykiniai įvardžiai 66 4.6. Klausiamieji įvardžiai 67 4.7. Nežymimieji įvardžiai 69 4.8. Neigiamieji įvardžiai 75 V. Skaitvardis 77 5.1. Kiekiniai skaitvardžiai 77 5.2. Kelintiniai skaitvardžiai 79 5.3. Kiti skaitvardžiai 80 5.4. Laiko raiška 82 5.5. Skaitvardžių giminės vartojimas 84 VI. Prieveiksmis 85 6.1. Prieveiksmių daryba 85 6.2. Vietos ir krypties prieveiksmiai 86

6 | Islandų kalbos gramatika

6.3. Kiti prieveiksmiai 87 6.4. Prieveiksmių laipsniavimas 87 VII. Veiksmažodis 90 7.1. Gramatinės kategorijos 90 7.2. Bendratis 91 7.3. Veiksmažodžių morfologinė klasifikacija 91 7.4. Veiksmažodžių asmenavimas 102 7.5. Dalyviai 116 7.6. Netaisyklingieji veiksmažodžiai 119 7.7. Vidurinioji rūšis 125 7.8. Neveikiamoji rūšis 129 7.9. Veiksmažodinis valdymas 132 7.10. Fraziniai veiksmažodžiai 134 VIII. Prielinksnis 136 8.1. Prielinksniai su galininku 136 8.2. Prielinksniai su naudininku 136 8.3. Prielinksniai su kilmininku 137 8.4. Prielinksniai su naudininku ar galininku 137 IX. Jungtukas 141 X. Sakinio struktūra 143 10.1. Žodžių tvarka 143 10.2. Aplinkybių / prieveiksmių vieta sakinyje 145 10.3. Neiginio vieta sakinyje 145 10.4. Beasmeniai sakiniai 147 10.5. Sakiniai su bendratimi 148 10.6. Sudėtiniai sakiniai 148 10.7. Netiesioginė kalba 154 XI. Žodžių daryba 157 11.1. Derivacija 157 11.2. Kompozicija 162 11.3. Naujas žodžių įprasminimas 163 11.4. Skoliniai 164 I priedas 166 II priedas 174 III priedas 179 Literatūra 192

7 | Tu r iny s

Pratarmė Islandų kalba (is. íslenskt mál, íslenska) – viena iš Šiaurės Europos regiono kalbų. Ji, kaip ir danų, norvegų, švedų, farerų kalbos, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos šiaurės germanų grupei ir turi su šiomis kalbomis daug bendrų bruožų. Islandų kalba – nedidelės tautos kalba. Islandijoje tėra vos apie 320 000 gyventojų. Tačiau ši šalis nuo seno traukia pasaulio dėmesį, ir jos kalbos mokytis į sostinę Reikjaviką suguža daug užsieniečių, ji dėstoma įvairių pasaulio šalių universitetuose. Islandija pirmiausia garsi savo senąja literatūra – Edomis ir sagomis, kurios masina ir nūdienos skaitytoją, jos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Nemaža dėmesio susilaukė ir šiuolaikinė islandų literatūra. O keliautoją ši Šiaurės Atlanto sala pasitinka įspūdinga, nepakartojama, kontrastų kupina gamta. Po 1990 metų užsimezgus bičiuliškiems Islandijos ir Lietuvos kontaktams, Vilniaus Universitete greta danų, švedų, norvegų kalbų pradėta dėstyti ir islandų kalba. Jau esame išleidę nemažai studentų, suprantančių šią kalbą ir ja kalbančių bei verčiančių į lietuvių kalbą senąją bei naująją islandų literatūrą. Pastaraisiais metais vis daugiau lietuvių vyksta į Islandiją mokytis ir dirbti. Taigi atsirado poreikis turėti islandų kalbos mokomąją priemonę lietuviškai. Tai pavyko įgyvendinti Norvegijos finansiniam mechanizmui parėmus VU Skandinavistikos centro vykdomą Šiaurės šalių kalbų gramatikų bei žodynų projektą. Skaitytojui pateikiama praktinė islandų kalbos gramatika priklauso Scandinavistica Vilnensis mokomųjų knygų serijai. Knyga skirta aukštųjų mokyklų studentams, besimokantiems islandų kalbos, ir visiems, kas šia kalba domisi ar mokosi savarankiškai. Knyga orientuota į skaitytoją, suprantantį gramatikos terminus, nors sudėtingesnių gramatinių sąvokų stengtasi išvengti. Knygą sudaro vienuolika skyrių, kuriuose aptariami svarbiausieji islandų kal bos gramatikos aspektai. Pirmuosiuose devyniuose aprašytos atskiros kalbos dalys. Pateikiamos kiekvienai jų būdingos gramatinės kategorijos, linksniavimo ar asmenavimo paradigmos, aptariama kiekvienos jų specifika, bendrieji bruožai ir skirtumai. Patogumo sumetimais prie kiekvienos kalbos dalies aprašytas ir jos vartojimas. Siekiant supažindinti skaitytoją su islandų gramatikos terminais, prie kiekvienos kalbos dalies skliaustuose pateikti ir islandiški pavadinimai. Kai kurie islandų kalbos gramatiniai ar fonomorfologiniai reiškiniai (eigos, įvykio veiks las, vidurinioji rūšis, umliautas) neturi tiesioginių atitikmenų lietuvių kalboje ir nusistovėjusios lietuviškos terminijos, tad juos aprašant buvo pasinaudota islandų bei kitose germanų kalbose (anglų, vokiečių) priimtais gramatiniais terminais. Kiekvieną aptariamą gramatikos reiškinį buvo stengtasi iliustruoti islandų kalbos pavyzdžiais, greta pateikiant lietuvišką vertimą. Dešimtasis knygos skyrius trumpai

8 | Islandų kalbos gramatika

nusako pagrindinius islandų sintaksės bruožus: aptariama paprastojo bei sudėtinio sakinio struktūra, sakinių tipai, tiesioginės kalbos transformavimo į netiesioginę principai. Aprašant šalutinių sakinių įvairovę, vėlgi laikytasi islandų gramatikoje nusistovėjusios klasifikacijos (ne pagal sakinio dalis, kurias pakeičia šalutiniai sakiniai, o pagal šalutinio sakinio jungties tipą ir iš to išplaukiančią semantiką). Vie nuoliktasis skyrius trumpai supažindina skaitytoją su islandų kalbos žodžių daryba, kuri išliko ypač aktyvi per visą kalbos gyvavimo laikotarpį. Islandai iki šiol daugelį kalbos naujadarų nusikaldina patys, o skoliniai arba fonetiškai ir gramatiškai adaptuojami, arba nėra teiktini. Knygos pabaigoje pridėtos islandų kalbos tarimo, būtojo laiko dalyvių linksniavimo, stipriųjų ir netaisyklingųjų veiksmažodžių pagrindinių formų lentelės ir literatūros sąrašas. Dėkoju knygos finansiniams rėmėjams, spec. konsultantei Valgerður Bjarna dóttir, dr. Aurelijui Vijūnui, doc. dr. Erikai Sausverdei, dr. Ugniui Mikučioniui ir kitiems VU Skandinavistikos centro kolegoms, radusiems laiko perskaityti rank raštį ir davusiems vertingų pastabų, patarimų bei pasiūlymų. Rasa Ruseckienė 2012 rugsėjis, St Andrews

9 | I. Daiktavardis

I. Daiktavardis 1.1. Gramatinės kategorijos Islandų kalbos daiktavardžiai (is. nafnorð, no.) turi šias gramatines kategorijas: a) giminės (kyn). Daiktavardžiai gali būti vyriškosios (karlkyn, kk.), moteriškosios (kvenkyn, kvk.) ir niekatrosios (hvorugkyn, hvk.) giminės. Islandų kalboje, kaip ir lietuvių, giminės kategorija yra leksinė-gramatinė: skirtingų giminių daiktavardžiai daugeliu atvejų (bet ne visada) dar turi specifines, tik vienai ar kitai giminei būdingas, galūnes ar priesagas. Vyriškosios giminės daiktavardžiai: -ur, -aður, -uður, -aldur, -angur, -ingur, -ungur, -undur, -dómur, -leikur, -háttur, -skapur, -all, -ill, -ull, -ann, -inn, -unn, -ar, -ir, -i, -andi, -ingi, -ungi, -ari, -ji. Moteriškosios giminės daiktavardžiai: -ing, -ung, -ð, -úð, -un, -an, -yn, -und, -urð, -semd, -a, -ja, -ynja, -i, -sla, -átta, -usta, -ka, -ska, -eskja. Daugelio moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vardininkas neturi galūnės. Niekatrosios giminės daiktavardžiai: -að, -al, -ald, -an, -ang, -arn, -in, -erni, -elsi, -indi, -gin, -orð. Daugelio niekatrosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vardininkas neturi galūnės. Kai kurias šių galūnių ar priesagų gali turėti vyriškosios ir moteriškosios (-ur, -unn, -ir, -i, -andi), vyriškosios ir niekatrosios (-ur, -ar, -i, -ari), moteriškosios ir niekatrosios (-a) giminės daiktavardžiai. b) skaičiaus (tala). Islandų kalbos daiktavardžiai esti vienaskaitos (eintala, et.) ir daugiskaitos (fleirtala, flt.) formos, priklauso nuo to, ar kalbama apie vieną ar apie kelis / daug objektų. Vienaskaita ir daugiskaita turi skirtingas galūnes. c) linksnio (fall). Islandų kalboje yra keturi linksniai: vardininkas (nefnifall, nf.), kilmininkas (eignarfall, ef.), naudininkas (þágufall, þgf.), galininkas (þolfall, þf.). Jie turi specifines galūnes. Linksniai išreiškia daiktavardžių santykį su kitais sakinio žodžiais. d) apibrėžtumo / neapibrėžtumo (ákveðni). Islandų kalbos daiktavardžiai gali būti nežymimosios ar žymimosios formos. Nežymimosios formos daiktavardžiai vartojami be artikelio ir įvardija bet kokį asmenį, daiktą ar reiškinį. Žymimosios formos daiktavardžiai turi artikelį (dažniausiai priesaginį) ir žymi jau minėtą ar iš konteksto žinomą asmenį, daiktą ar reiškinį. Plačiau žr. II skyrių.

10 | Islandų kalbos gramatika

1.2. Linksniavimas Islandų kalboje yra dvi daiktavardžių linksniuotės – stiprioji (sterk beyging) ir silp noji (veik beyging). Stipriosios linksniuotės kilmininkas visada baigiasi priebalsiu (-s, -ar). Visi silpnosios linksniuotės linksniai baigiasi balsiu (-i, -a, -u). Abiejų linksniuočių daiktavardžiai skirstomi į klases pagal giminę ir linksnių galūnes (vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko bei galininko). 1.2.1. Stiprioji linksniuotė Vyriškoji giminė I klasė: vienaskaitos kilmininkas -s, daugiskaitos vardininkas -ar. Vienaskaita * V. K. N. G.

bát-ur bát-s bát-i bát ‘valtis’

garð-ur garð-s garð-i garð ‘sodas’

karl karl-s karl-i karl ‘senis’

hól-l hól-s hól hól ‘kalva’

mór mó-s mó mó ‘dykra’

garð-ar garð-a görð-um garð-a

karl-ar karl-a körl-um karl-a

hól-ar hól-a hól-um hól-a

mó-ar mó-a mó-um mó-a

jökul-l jökul-s jökl-i jökul ‘ledynas’

hell-ir hell-is hell-i hell-i ‘urvas’

spör spör-s spör spör ‘žvirblis’

jökl-ar jökl-a jökl-um jökl-a

hell-ar hell-a hell-um hell-a

spör-v-ar spör-v-a spör-v-um spör-v-a

Daugiskaita V. K. N. G.

bát-ar bát-a bát-um bát-a

Vienaskaita V. K. N. G.

galdur galdur-s galdr-i galdur ‘burtai’

Daugiskaita V. K. N. G.

galdr-ar galdr-a göldr-um galdr-a

Šioje knygoje linksniai išdėstyti lietuviška seka. Islandų kalboje įprasta linksnių seka yra tokia: nefnifall, þolfall, þágufall, eignarfall.

11 | I. Daiktavardis

Bátur linksniavimo tipas yra dažniausias. Pagal šį pavyzdį kaitomi daiktavardžiai su priesagomis -ingur, -undur, -ungur, -dómur, -leikur (pastarojo vienaskaitos naudininkas neturi galūnės -i: -leik). Šios grupės daiktavardžių vienaskaitos naudininkas gali turėti galūnę -i arba jos neturėti. Jei žodžio kamienas baigiasi dviem priebalsiais, išskyrus kk ar pp, vienaskaitos naudininkas paprastai turi galūnę -i, tiek be artikelio, tiek su juo: eldur ‘ugnis’ – eldi, eldinum; hundur ‘šuo’ – hundi, hundinum; punktur ‘taškas’ – punkti, punktinum. Jei žodžio kamienas baigiasi vienu priebalsiu ar junginiais kk, pp, vienaskaitos naudininkas be artikelio turi galūnę -i, bet forma su artikeliu yra be galūnės: bátur – báti, bátnum; draumur ‘sapnas, svajonė’ – draumi, draumnum; hnakkur ‘balnas’ – hnakki, hnakknum; hnappur ‘saga’ – hnappi, hnappnum. Visi šios grupės asmenvardžiai vienaskaitos naudininko linksnyje turi galūnę -i: Bergur Berguras – Bergi, Eiríkur Eirikuras – Eiríki, Þorgrímur Torgrimuras – Þorgrími. Šios taisyklės nusako bendriausias naudininko galūnės buvimo tendencijas, tačiau yra daug išimčių ir mokantis žodžius verta pasistengti įsiminti jų naudininką. Daiktavardžiai su šaknies balsiu a linksniuojami kaip garður. Jų daugiskaitos naudininko linksnyje šis balsis yra pakitęs į ö dėl u-umliauto (u→a>ö*): garður – görðum, akur – ökrum. Daiktavardžio dagur ‘diena’ vienaskaitos naudininkas turi supriešakėjusį šaknies balsį degi (i-umliautas: i→a>e). Daiktavardžiai, vienaskaitos vardininko ir galininko linksniuose neturintys galūnės, su vienaskaitos kilmininko galūne -s ir daugiskaitos vardininko galūne -ar linksniuojami kaip karl. Jei kamienas baigiasi priebalsiu + s ar x, kilmininko galūnė -s nepridedama: foss ‘krioklys, krioklio’, háls ‘kaklas, kaklo’, lax ‘lašiša, lašišos’. Šio tipo daiktavardžių vienaskaitos naudininkas irgi gali būti su galūne -i arba be jos. Šis linksnis esti be galūnės, jei žodžio kamienas baigiasi po balsio esančiu r, taip pat vienskiemeniuose žodžiuose po postvokalinio s: kór ‘choras’ – kór, kórnum; líkjör ‘likeris’ – líkjör, líkjörnum; prófessor ‘profesorius’ – prófessor, prófessornum; ís ‘ledas’ – ís, ísnum; lás ‘užraktas’ – lás, lásnum. Vienskiemeniai daiktavardžiai, nesibaigiantys postvokaliniais r ar s, paprastai vienaskaitos naudininko linksnyje turi galūnę -i: karl – karli, karlinum; fugl ‘paukštis’ – fugli, fuglinum; lax ‘lašiša’ – laxi, laxinum. Dalis šiai grupei priklausančių bendrinių žodžių (daugiaskiemeniai, nesibaigiantys postvokaliniu r) bei dauguma asmenvardžių šioms taisyklėms nepaklūsta: * Šaknies balsio a labializacija veikiant galūniniam u. Vardininko linksnyje šaknies balsis išliko nelabia lizuotas, nes, vykstant umliauto fonetiniam reiškiniui, vienaskaitos vardininko galūnė buvo -r (įterptinis u atsirado vėliau), todėl garður, bet görðum, dagur, bet dögum.

12 | Islandų kalbos gramatika

biskup ‘vyskupas’ – biskupi, biskup(i)num; stúdent ‘studentas’ – stúdent, stúdent(i)num. Dažnesni asmenvardžiai su naudininko galūne -i: Einar Einaras – Einari, Gunnar Gunaras – Gunnari, Halldór Haldouras – Halldóri, Ingvar Ingvaras – Ingvari, Jóhann Jouhanas – Jóhanni, Kjartan Kjartanas – Kjartani, Ragnar Ragnaras – Ragnari, Steinar Steinaras – Steinari, Svavar Svavaras – Svavari, Úlfar Ulvaras – Úlfari. Asmenvardžiai su antruoju dėmeniu -geir, -mann, -þór vienaskaitos naudininko linksnyje visada turi galūnę -i, priešingai nei vienskiemeniai Geir ir Þór, kurie šios galūnės neturi: Ásgeir Ausgeiras – Ásgeiri, Ármann Aurmanas – Ármanni, Eyþór Eitouras – Eyþóri. Vienskiemeniai daiktavardžiai, kurių vienaskaitos vardininkas baigiasi ll arba nn, dažniausiai linksniuojami kaip hóll ‘kalva’. Šie priebalsių junginiai radosi kamieno priebalsiams l arba n asimiliavus senąją vyriškosios giminės galūnę -r, taigi kamienui priklausantys l ar n bekaitant išlieka, o galūnės -l ar -n linksniuojant nukrenta. Šiai grupei priklauso tokie žodžiai kaip: áll ‘ungurys’, bíll ‘automobilis’, fíll ‘dramb lys’, hóll ‘kalva’, hæll ‘kulnas’, kjóll ‘suknelė’, stíll ‘stilius, rašinys’, stóll ‘kėdė’, þræll ‘vergas’, dúnn ‘antklodė’, fleinn ‘ietis’, steinn ‘akmuo’, sveinn ‘vaikinas’, tónn ‘tonas’, þjónn ‘padavėjas’; dviskiemeniai daiktavardžiai, bekaitant neprarandantys viduriniojo balsio: annáll ‘metraštis’, konsúll ‘konsulas’, kapteinn ‘kapitonas’, taip pat kai kurie vyriškosios giminės asmenvardžiai: Páll Paudlis, Áskell Auskedlis, Hrafnkell Hrabnkedlis, Þorkell Torkedlis, Steinn Steidnas, Sveinn Sveidnas, Vésteinn Viesteid nas, Þorsteinn Torsteidnas ir kiti. Bendriniai daiktavardžiai, besibaigiantys priebalsiais ll, vienaskaitos naudininko linksnyje beveik niekada neturi galūnės -i (išskyrus stóll – stóli), o asmenvardžiai visada bus su galūne -i: Páli, Hrafnkeli, Þorkeli (senesnės formos Hrafnkatli, Þorkatli). Bendriniai žodžiai, besibaigiantys priebalsiais nn, vienaskaitos naudininko linksnyje visada turi galūnę -i, jei vartojami su artikeliu; formos be artikelio gali turėti šią galūnę arba neturėti: fleinn – fleini, fleininum; steinn – steini, steininum; tónn – tón (tóni), tóninum; kapteinn – kaptein (kapteini), kapteininum. Šios grupės asmenvardžiai visada turi vienaskaitos naudininko galūnę -i. Pagal daiktavardžio mór pavyzdį (vienaskaitos naudininkas be galūnės -i) linksniuojami keli bendriniai daiktavardžiai ir asmenvardžiai su šaknies balsiais ir dvibalsiais á, ó, æ, ý: glær ‘jūra’ (poet.), jór ‘žirgas’ (poet.), þeyr ‘atodrėkis’, Freyr Frėjas, Már Mauras, Týr Tiras, Sigtýr Sigtiras, Valtýr Valtiras ir kai kurie kiti. Panašiai kaip mór kaitomi daiktavardžiai skór ‘batas’, sjór ‘jūra’ ir snjór ‘sniegas’, tačiau kai kurios jų linksnių formos yra kitokios. Daiktavardžio skór vienaskaita linksniuojama kaip mór, tačiau daugiskaitos vardininkas yra skór, kilmininkas skóa, naudininkas skóm, galininkas skó. Sjór vienaskaitos kilmininko forma yra

13 | I. Daiktavardis

sjávar, sjóar arba sjós, daugiskaitos vardininkas sjóir, galininkas sjói. Šiai grupei priklauso ir du poetiniai ‘jūros’ sinonimai: sjár (vns. kilm. sjávar, naud., gal. sjá) ir sær (vns. kilm. sævar, naud., gal. sæ). Snjór ‘sniegas’ vienaskaitos kilmininkas gali turėti formą snjós, snjóvar arba snjóar, daugiskaitos vardininkas – snjóar arba snjóvar, galininkas – snjóa arba snjóva. Šiam pogrupiui priskiriami ir tokie šnekamosios kalbos trumpiniai kaip strætó ‘autobusas’ (iš strætisvagn), menntó ‘gimnazija’ (iš menntaskóli), Versló ‘Prekybos mokykla’ (iš Verslunarskóli). Jų vienaskaitos formos neturi galūnių (kilmininkas gali turėti galūnę -s), o daugiskaitos linksnių galūnės kaip daiktavardžio mór. Galdur tipo žodžiuose -ur yra kamieno dalis, o ne galūnė. Linksniuojant ji nenukrenta, tačiau vienaskaitos naudininke ir daugiskaitos linksniuose, pridedant balsiu prasidedančią galūnę, nekirčiuotas kamieno balsis išnyksta: galdri, galdrar, göldrum, galdra. Pagal šį pavyzdį kaitomi daiktavardžiai su priesagomis -ur, -ar, -aldur, -angur: akur ‘laukas’, aldur ‘amžius’, heiður ‘garbė’, lúður ‘trimitas’, sigur ‘pergalė’, hamar ‘kūjis’, jaðar ‘kraštas’, faraldur ‘liga, epidemija’, farangur ‘bagažas’, leiðangur ‘žygis, ekspedicija’ ir kiti. Kai kurie šios grupės žodžiai gali turėti vienaskaitos kilmininko galūnę -s arba -ar: gróður ‘augmenija’ – gróðurs, gróðrar; hlátur ‘juokas’ – hláturs, hlátrar; lestur ‘skaitymas’ – lesturs, lestrar ir kiti. Daiktavardžiai su priesagomis -all, -ill, -ull, -ann, -inn, -unn kaitomi kaip jökull. Pirmasis priesagos priebalsis l arba n yra jos dalis, todėl kaitant išlieka, antrasis l ar n yra asimiliuota vienaskaitos vardininko galūnė, todėl linksniuojant nukrenta. Vienaskaitos naudininko ir daugiskaitos linksniuose, prisidėjus balsiu prasidedančiai galūnei, nekirčiuotas priesagos balsis išnyksta: gaffall ‘šakutė’ – gaffli, gafflar; spegill ‘veidrodis’ – spegli, speglar; böggull ‘ryšulys’ – böggli, bögglar; aftann ‘vakaras’ – aftni, aftnar; himinn ‘dangus’ – himni, himnar; morgunn ‘rytas’ – morgni, morgnar. Daiktavardžio ketill ‘katilas’ (taip pat asmenvardis Ketill Ketidlis) vienaskaitos naudininkas yra katli, daugiskaitos vardininkas katlar, kilmininkas katla, naudininkas kötlum, galininkas katla. Daiktavardžiai su priesaga -ir linksniuojami kaip hellir: geymir ‘talpykla’, greinir ‘artikelis’, hirðir ‘piemuo’, læknir ‘gydytojas’, reynir ‘šermukšnis’, asmenvardžiai Birgir Birgiras, Grettir Gretiras, Gyrðir Girdiras, Heimir Heimiras, Sverrir Sveriras, Víðir Vidiras, Þórir Touriras, didžiausio Islandijos karštojo šaltinio pavadinimas Geysir Geisiras (iš čia žodis ‘geizeris’) ir kai kurie kiti bendriniai bei tikriniai žodžiai. Keli daiktavardžiai su postvokaliniu šaknies priebalsiu k daugiskaitos linksniuose prieš užpakalinės eilės balsiu (a, u) prasidedančią galūnę turi įterptinę priesagą

14 | Islandų kalbos gramatika

-j-: beykir ‘kubilius’ – beykjar, fylkir ‘vadas’ (poet.) – fylkjar, kíkir ‘žiūronas’ – kíkjar, mækir ‘kardas’ (poet.) – mækjar. Daiktavardžio eyrir ‘erė’ (smulkiausioji Islandijos moneta, dabar nebevartojama) daugiskaita yra kitos šaknies: aurar, aura, aurum, aura. Keli daiktavardžiai, daugiskaitos linksniuose turintys įterptinę priesagą -v-, linksniuojami kaip spör ‘žvirblis’: hjör ‘kalavijas’ (poet.) – hjörvar, söngur ‘daina’ – söngv ar, már ‘kiras’ – mávar. Kai kurie I klasės daiktavardžiai turi vienaskaitos kilmininko galūnę -ar arba greta šios dar turi kilmininką su -s: friður ‘taika’ – friðar, grautur ‘košė’ – grautar, höfund ur ‘rašytojas, autorius’ – höfundar, matur ‘valgis’ – matar, skógur ‘miškas’ – skógar / skógs, vindur ‘vėjas’ – vindar / vinds, Spánn Ispanija – Spánar. Žodžių su priesaga -skapur vienaskaitos kilmininkas visada turi galūnę -ar: búskapur ‘žemdirbystė’ – búskapar, félagsskapur ‘draugiškumas, bendrija, sąjunga’ – félagsskapar, kveðskapur ‘poezija’ – kveðskapar ir kiti. Šiai grupei priklauso nemažai vyriškosios giminės asmenvardžių. Vartojami atskirai jie paprastai turi kilmininko galūnę -ar, bet sudarydami tėvavardžius su -son ar -dóttir kartais gali turėti galūnę -s: Guðmundur Gvudmunduras – kilm. Guðmundar, bet Guðmundsson Gvudmundsonas, Guðmundsdóttir Gvud mundsdoutir, Sigurður Sigurduras – kilm. Sigurðar, bet Sigurðsson Sigurdsonas, Sigurðardóttir Sigurdardoutir. Šios grupės daiktavardžių vienaskaitos naudininkas dažniausiai turi galūnę -i, tačiau yra išimčių: matur ‘maistas, valgis’ – mat, snúður ‘sukimasis, bandelė’ – snúð, búskapur ‘žemdirbystė’ – búskap ir kiti su priesaga -skapur. Asmenvardžiai visada turi naudininko galūnę -i: Ásmundur Ausmunduras – Ásmundi, Hannes Hanesas – Hannesi, Jónas Jounasas – Jónasi, Sigfús Sigfusas – Sigfúsi, Sigurður Sigurduras – Sigurði, Þorvarður Torvarduras – Þorvarði. II klasė: vienaskaitos kilmininkas -s (-jar), daugiskaitos vardininkas -ir. Vienaskaita V. K. N. G.

stíg-ur stíg-s stíg stíg ‘takas’

sal-ur sal-s sal sal ‘salė’

drykk-ur drykk-j-ar drykk drykk ‘gėrimas’

gný-r gný-s (j-ar) gný gný ‘triukšmas, bilsmas’

15 | I. Daiktavardis

Daugiskaita V. K. N. G.

stíg-ir stíg-a stíg-um stíg-i

sal-ir sal-a söl-um sal-i

drykk-ir drykk-j-a drykk-j-um drykk-i

gný-ir gný-j-a gný-j-um gný-i

Ši klasė nėra tokia gausi kaip pirmoji. II klasės daiktavardžiai skiriasi nuo pirmosios daugiskaitos vardininko (galūnė -ir) ir galininko (galūnė -i) linksniais. Dauguma jai priklausančių žodžių turi vienaskaitos vardininko galūnę -ur arba -r, tačiau kai kurie neturi jokios galūnės (jų -r yra kamieno dalis): bar ‘baras’ (dgs. barir), her ‘kariuomenė’ (herir), hver ‘karštasis šaltinis’ (hverir), guð ‘Dievas’ (guðir), grís ‘paršas’ (grísir). Daiktavardžiai su šaknies balsiu a daugiskaitos naudininko linksnyje jį keičia į ö pagal u-umliauto taisyklę: salur – sölum, bar – börum, dalur ‘slėnis’ – dölum, svanur ‘gulbė’ – svönum. Daiktavardžiai, kurių kamienas baigiasi priebalsiais k, g, balsiu ý ar dvibalsiais æ, ey, prieš linksnių galūnes -ar, -um, -a turi įterptinę priesagą -j-: drykkur ‘gėrimas’ – vns. kilm. drykkjar, dgs. naud. drykkjum, kilm. drykkja; veggur ‘siena’ – veggjar, veggjum, veggja; bær ‘sodyba, gyvenvietė’ – bæjar, bæjum, bæja. Kai kurie šios klasės daiktavardžiai turi vienaskaitos kilmininko galūnę -s, kiti turi -jar, arba ir vieną, ir kitą galūnę: bekkur ‘suolas, klasė’ – bekkjar / bekks; blær ‘vėjelis, tonas, atspalvis’ – blæjar / blæs; elgur ‘briedis’– elgs / elgjar; gnýr ‘triukšmas, bildesys’ – gnýs / gnýjar; hylur ‘duburys’– hyls / hyljar; veggur ‘siena’– veggjar / veggs; vængur ‘sparnas’ – vængs / vængjar ir kiti. Šios klasės daiktavardžių vienaskaitos naudininkas gali turėti galūnę -i arba jos neturėti. Išsamių tą nusakančių taisyklių nėra, bet galima įvardyti pora bendresnių tendencijų. Jei kamienas baigiasi dviem priebalsiais, išskyrus gg, kk, lg, lk, ng, pp, rg, rk, vienaskaitos naudininkas dažniausiai turi galūnę -i, tiek būdamas be artikelio, tiek ir su juo: blettur ‘dėmė’ – bletti, blettinum; gestur ‘svečias’ – gesti, gestinum; skellur ‘trenksmas, smūgis’ – skelli, skellinum. Jei kamienas baigiasi vienu priebalsiu ar junginiu pp, vienaskaitos naudininkas, vartojamas be artikelio, dažnai turi galūnę -i (ne visada), bet jos neturi, kai yra su artikeliu: dalur ‘slėnis’ – dali, dalnum; glæpur ‘nusikaltimas’ – glæpi, glæpnum; grís ‘paršas’ – grísi, grísnum; sveppur ‘grybas’ – sveppi, sveppnum. Šios galūnės dažniausiai neturi žodžiai, kurių kamienai baigiasi balsiu arba priebalsiais r, g, k, gg, kk, ng, rk, rg: bær ‘sodyba, gyvenvietė’ – bæ, bænum; hver ‘karštasis šaltinis’ – hver, hvernum; stígur ‘takas’ – stíg, stígnum; lækur ‘upelis’ – læk, læknum; hryggur ‘nugara, ketera’ – hrygg, hryggnum; drengur ‘berniukas’ – dreng,

16 | Islandų kalbos gramatika

drengnum; veggur ‘siena’ – vegg, veggnum; drykkur ‘gėrimas’ – drykk, drykknum; styrkur ‘jėga, parama, stipendija’ – styrk, styrknum. III klasė: vienaskaitos kilmininkas -ar, daugiskaitos vardininkas -ir. Vienaskaita V. K. N. G.

vin-ur vin-ar vin-i vin ‘draugas’

stað-ur stað-ar stað stað ‘vieta’

þátt-ur þátt-ar þætt-i þátt ‘skirsnis’

fjörð-ur fjarð-ar firð-i fjörð ‘fjordas’

vörð-ur varð-ar verð-i vörð ‘sargas’

stað-ir stað-a stöð-um stað-i

þætt-ir þátt-a þátt-um þætt-i

firð-ir fjarð-a fjörð-um firð-i

verð-ir varð-a vörð-um verð-i

fatnað-ur fatnað-ar fatnað-i fatnað ‘drabužis’

mánuð-ur mánað-ar mánuð-i mánuð ‘mėnuo’

son-ur son-ar syn-i son ‘sūnus’

Ás Ás-s Æs-i Ás

fatnað-ir fatnað-a fötnuð-um fatnað-i

mánuð-ir mánað-a mánuð-um mánuð-i

syn-ir son-a son-um syn-i

Æs-ir Ás-a Ás-um Æs-i

Daugiskaita V. K. N. G.

vin-ir vin-a vin-um vin-i

Vienaskaita V. K. N. G.

kött-ur katt-ar kett-i kött ‘katinas’

Asas*

Daugiskaita V. K. N. G.

kett-ir katt-a kött-um kett-i

Šios klasės daiktavardžių vienaskaitos kilmininkas turi galūnę -ar, daugiskaitos vardininkas galūnę -ir, daugiskaitos galininkas -i. Vienaskaitos naudininko linksnis dažniausiai turi galūnę -i, nors yra išimčių: hlutur ‘dalis, daiktas’ – hlut, hlut num; hugur ‘protas, mintis, dvasia’ – hug, huganum; siður ‘paprotys’ – sið, siðnum; staður ‘vieta’ – stað, staðnum ir kai kurie kiti. Daiktavardžių šaknys su balsiais ir dvibalsiais a, á, jó kai kuriuose linksniuose kinta pagal lūžio (a→e>ja, u→e>jö), i-umliauto (i→á>æ, a>e, e>i, ó>æ, o>y) arba u-um* Vienas sen. skandinavų dievų.

17 | I. Daiktavardis

liauto (u→a>ö, a>u) taisykles: fjörður – vns. kilm. fjarðar, dgs. kilm. fjarða, dgs. vard. firðir, gal. firði; þáttur – dgs. vard. þættir, vns. naud., dgs. gal. þætti; köttur – vns. kilm. kattar, dgs. kilm. katta, dgs. vard. kettir, gal. ketti; sonur – dgs. vard. synir, vns. naud., dgs. gal. syni; staður – dgs. naud. stöðum; fatnaður – dgs. naud. fötnuðum. Daiktavardžiai dráttur ‘traukimas, gaišimas, bruožas’, háttur ‘būdas’, máttur ‘jėga, galia’, sláttur ‘smūgis, šienapjūtė’, þráður ‘siūlas’ kaitomi kaip þáttur. Kai kuriems linksniams būdinga šaknies balsio kaita (á>æ). Daiktavardžiai björn ‘lokys’, hjörtur ‘elnias’, mjöður ‘midus’, skjöldur ‘skydas’ bei iš jų radęsi asmenvardžiai Björn Bjordnas (vns. kilm. Björns), Hjörtur Hjorturas (vns. kilm. Hjartar), Njörður Njorduras (vns. kilm. Njarðar), Skjöldur Skjolduras (vns. kilm. Skjaldar) kaitomi kaip fjörður. Šiems žodžiams būdinga šaknies balsio kaita: vienaskaitos ir daugiskaitos kilmininko linksniai šaknyje turi garsą ja (prieš galūnes -ar, -a), vienaskaitos naudininkas ir daugiskaitos vardininkas bei galininkas turi balsį i (prieš galūnes -i, -ir), kiti linksniai – šaknies garsą jö. Daiktavardžiai, vienaskaitos vardininke turintys balsį ö, kuris linksniuojant kaitaliojasi su a ar e, kaitomi kaip vörður ir köttur: flötur ‘paviršius, lyguma’ – vns. kilm. flatar, dgs. vard. fletir; höttur ‘gobtuvas’ – hattar, hettir; völlur ‘laukas, lyguma’ – vallar, vellir; þröstur ‘strazdas’ – þrastar, þrestir; örn ‘aras’ – arnar, ernir; asmenvardžiai Höður Hioduras – kilm. Haðar, naud. Heði; Hörður Hiorduras – Harðar, Herði; Mörður Miorduras – Marðar, Merði; Þröstur Triosturas, Örn Erdnas ir kiti. Daiktavardžiai su priesaga -aður: búnaður ‘žemdirbystė’, iðnaður ‘pramonė’, kostnaður ‘išlaidos’, markaður ‘turgus’ (vns. naud. be galūnės), safnaður ‘kolekcija’, vefnaður ‘audinys’ ir kiti kaitomi kaip fatnaður. Daiktavardžiai su priesaga -uður linksniuojami kaip mánuður. Šaknies balsis ö vienaskaitos ir daugiskaitos kilmininko linksniuose kinta į a: fögnuður ‘džiaugsmas’ – fagnaðar, fagnaða / fögnuða; söfnuður ‘parapija’ – safnaðar, safnaða / söfnuða. Išimtys: frömuður ‘vadovas, talkintojas’ – frömuðar, frömuða; hugsuður ‘mąstytojas’ – hugsuðar, hugsuða; könnuður ‘tyrinėtojas’ – könnuðar, könnuða. Sonur yra pavienis linksniavimo pavyzdys. Vienaskaitos naudininko, daugiskaitos vardininko ir galininko linksniams būdinga i-umliautas. Tėvavardžiuose sonur vartojamas sutrumpinta forma -son: Arnarson Ardnarsonas, Hjartarson Hjartarsonas. Daiktavardis Ás kai kuriuose linksniuose turi pakitusį šaknies balsį (æ prieš galūnes -i, -ir, kituose linksniuose á). Skirtingai nei kiti šios klasės daiktavardžiai, Ás vienaskaitos kilmininko linksnis turi galūnę -s.

18 | Islandų kalbos gramatika

IV klasė: daugiskaitos vardininkas be galūnės arba su galūne -ur. Vienaskaita V. K. N. G.

faðir föður föður föður ‘tėvas’

bróðir bróður bróður bróður ‘brolis’

fót-ur fót-ar fæt-i fót ‘pėda’

fingur fingur-s fingr-i fingur ‘pirštas’

vetur vetr-ar vetr-i vetur ‘žiema’

mað-ur mann-s mann-i mann ‘žmogus’

bræður bræðr-a bræðr-um bræður

fæt-ur fót-a fót-um fæt-ur

fingur fingr-a fingr-um fingur

vetur vetr-a vetr-um vetur

menn mann-a mönn-um menn

Daugiskaita V. K. N. G.

feður feðr-a feðr-um feður

IV klasei priklauso tik šie šeši daiktavardžiai. Žodžiuose faðir, bróðir, fingur, vetur baigmuo -r yra kamieno dalis, o ne galūnė. Linksniuojant kinta šaknies balsis: faðir – föður, feður; bróðir – bræður; fótur – fæti, fætur; maður – menn. Vienaskaitos kilmininkas gali būti be galūnės ar turėti galūnę -s arba -ar. Daiktavardžio maður daugiskaitos vardininko forma menn, vartojama su žymimuoju artikeliu, turi galūnę -ir, dgs. galininko – galūnę -i: mennirnir, mennina. Moteriškoji giminė I klasė: vienaskaitos kilmininkas -ar (-jar, -r), daugiskaitos vardininkas ir galininkas -ar (-jar, -r). Vienaskaita V. K. N. G.

vél vél-ar vél vél ‘mašina’

setning setning-ar setning-u setning-u ‘sakinys’

mýr-i mýr-ar mýr-i mýr-i ‘pelkė’

lifur lifr-ar lifur lifur ‘kepenys’

setning-ar setning-a setning-um setning-ar

mýr-ar mýr-a mýr-um mýr-ar

lifr-ar lifr-a lifr-um lifr-ar

Daugiskaita V. K. N. G.

vél-ar vél-a vél-um vél-ar

din an a

Islandu˛ kalbos gramatika

om Mok osi tica s i v 8

knygos os ilnen V

Vilnen

tic vis a

din an a

Aurelija Griškevičienė Norvegų–lietuvių kalbų žodynas Ramunė Dambrauskaitė-Muralienė Švedų kalbos gramatika Birutė Spraunienė Danų kalbos gramatika

Rasa Ruseckienė

sis Sc

Dar numatoma išleisti:

Islandu˛ kalbos gramatika

Rasa Ruseckienė

Serijoje „Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ jau išleista:

sis Sc