1.
Karo belaisvis!
1942 m. rugpjūčio 24 d. Dono ir Volgos vandenyse atsispindi karščiu raibuliuojančios vasaros dienos dangus. Saulės išdegintos stepės žvilga ore, o aš suku ratus aukštai virš jų savajame Me-109. Žvilgsnis klaidžioja ūkanose dingstančiuose toliuose. Dangus, stepė, upės ir jūros, kurias spėju esant kažkur tolumoje, yra čia visą amžinybę. Akimirką visiškai atsiduodu skrydžio pergalei – tam išdidžiam laisvės, lėktuvo greičio ir galios svaiguliui. Bet laiko svajoms nėra. Mat po manimi driekiasi Stalingradas, o šiandien yra 1942 m. rugpjūčio 24-oji – diena, kai įsiplieskė mūšis, greičiausiai tapsiantis šios vasaros puolimo kulminacija. Žemai po manimi, lyg netvarkingai susipynusiame skruzdėlyne, atpažįstu batalionus, pulkus, divizijas; kolonos, mašinos, tankai: vokiečių daliniai žygiuoja Volgos link! Rusų tankų kontrataka abiejuose sparnuose! Netikėtai pasigirdęs balsas ausinėse grąžina mane į tikrovę: po velnių, Einsiedeli! Virš „Pitomniko“! Rusai vejasi mūsų Stukas*! Du meseršmitai tarsi meteorai rėžiasi į žemę. Dar prieš akimirką neaprėpiami atrodantys * Stuka, arba Junkers Ju-87, – dvivietis Vokietijos šturmo lėktuvas (čia ir toliau vert. past.).
8 |
Heinrich von Einsiedel. Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis
Vienmotoris vokiečių bombonešis Ju-87, arba Stuka, virš Stalingrado. 1942 m. spalis.
toliai staiga susitraukia. Tirštas tepalų debesis apgaubia žemę, o mūsų lėktuvai lyg povandeniniai laivai neria į tvankų poros kvadratinių kilometrų žemės lopinėlį, kuriame įnirtingai grumiasi vokiečiai ir rusai. Vakar, kai pirmą kartą susitelkusios vokiečių eskadros puolė Stalingradą, nepasirodė nė vienas rusų lėktuvas. Prie Stalingrado suskrido po 20 rusų naikintuvų vienam vokiečių, tačiau miestas nesigynė ir leidosi sugriaunamas. Šiandien rusų vadai praregėjo. Vokiečių puolimas prasidėjo ankstų rytą ir jo nepavyko sulaikyti nei gausybei sovietų tankų smūgių iš šiaurės, nei desperatiškiems neparengtų ir prastai vadovaujamų darbininkų pulkų tankų išpuoliams iš Stalingrado. Čia sovietai meta į mūšį visus turimus lėktuvus ir ore prasideda kova, kokią iki šiol teko patirti tik Vakaruose, virš Lamanšo. Kiekvieną vokiečių Stuką, kiekvieną kovinį lėktuvą supa spiečius rusų naikintuvų, tirštoje rikiuotėje besigrūdančių paskui savus šturmo lėktuvus.
1. Karo belaisvis!
Kaip pakliūva neriame į grūstį. Mano kelią kerta dvižvaigždė „žiurkė“*. Rusas pamato mane, sminga žemyn ir mėgina bėgti – skrenda mažame aukštyje. Atrodo sukaustytas baimės. Nesigindamas nudumia tiesia linija per du metrus virš žemės. Mano lėktuvą sudrebina kulkosvaidžių serijos atatranka. Iš „žiurkės“ degalų bako plyksteli ilgas ugnies liežuvis, ir ji susprogusi nusirita žeme palikdama paskui save plačią ir ilgą suanglėjusios stepės žolės juostą. Apsisukęs ir vėl skrendu Stalingrado link. Štai – priešais mane vos už kelių šimtų metrų kairėje rusų šturmo lėktuvai iš nedidelio aukščio atakuoja vokiečių tankus. Už 400–500 metrų nuo jų skrenda rusų naikintuvai. Tai, ką aš darau, – beprotybė: nusileisti prieš nosį tiems naikintuvams, gebantiems skrydžio aukštį panaudoti greičiui.** Bet mane jau užvaldė medžioklės aistra ir abejingumas. Po staigaus posūkio atsiduriu už Il-2 (Iljušino). Ir vėl taikiklyje didėja rusų lėktuvo kontūrai, tačiau pirmi šūviai mane apakina. Iš kliudyto priešo tepalų bako trykštelėjusi karšta variklio alyva plonu sluoksniu teka nuo vieno mano lėktuvo krašto iki kito ir uždengia vaizdą iš kabinos. Įjungiu purkštuvą, valantį šarvuotą stiklą. To, ką spėju pamatyti, užtenka peršokti vokiečių tanką ir išvengti užsidegusio Il-2. Tačiau mano dėmesys nukrypsta dvi tris sekundes, atsisukęs į rusų naikintuvus, už aštuoniasdešimt metrų nuo savęs išvystu sužybsinčias patrankų žiotis. Trinkteli sprogimas, po kurio pajuntu stiprų smūgį į koją. Įsitveriu į savo meseršmito valdymo rankeną ir staigiai šaunu aukštyn. Nuo ruso pabėgau. Ir vėl apsisuku atakuoti. Vėl priartėju prie rusų naikintuvo per 80, 60, 40 metrų, bet mano pabūklai tyli. Rusas kliudė saugiklių dėžę ir sugadino visą elektros įrangą. Pasuku į vakarus ir traukiu palei vokiečių puolimo kelią Dono link. Puolimas? Viskas, ką matau, – plati, sutrūkinėjusi išvažinėto smėlio juosta per stepės žolę ir nė vieno žmogaus. Šiuo keliu juk turėtų riedėti vokiečių pastiprinimas! Staiga į mane ima šaudyti iš kulkosvaidžio. Matau, kad už ginklo tupi dvi rudos figūros. Štai kur mįslės įminimas! Vokiečių tankai dar nepasiekė Volgos, o juos jau atkirto.
* Rata – rusų naikintuvas Polikarpov I-16, per Ispanijos pilietinį karą pramintas „žiurke“ (vok. Ratte). ** Greitis leidžia tiksliau manevruoti ir taikytis, o visai mažame aukštyje skrendančiam meseršmitui jau nepakanka aukščio žemėjimo ir greitėjimo manevrui atlikti, tad dėl sumažėjusio greičio jis praranda judrumą.
| 9
10 |
Heinrich von Einsiedel. Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis
Trečiojo reicho karinių oro pajėgų naikintuvas Messerschmitt Bf-109. Tokiu lėktuvu skraidė ir H. von Einsiedelis. Pirmieji Me-109 pradėti eksploatuoti 1936 m. ir Liuftvafės gretose išbuvo iki pat karo pabaigos.
Oro uosto gale stovinčioje palapinėje gydytojas neskubėdamas traukia iš mano odos dešimtis sprogstamųjų kulkų skeveldrų ir klauso pasakojimo. – Taip, tankai prie Volgos atkirsti, – linksi galva, pritardamas. – Pastiprinimas tik su tankų palyda. Stepių konvojus. Tuoj paprašysiu atnešti iš vadavietės žemėlapį, jame naujausi pranešimai apie padėtį fronte. Pietuose beveik jokių pasikeitimų. Sareptos (Krasnoarmeiskas) aukštumos neįveikiamos, o iki Volgos mums dar geros keturios dešimtys kilometrų. – O kokia padėtis Kaukaze? – Ten irgi beveik nejudame į priekį, rusų pasipriešinimas gerokai sustiprėjo. Liuftvafei irgi prireikė pastiprinimo. – Taigi, – sakau, – panašu, kad rusams žiema šiemet prasideda rugpjūtį!
1. Karo belaisvis!
– Palaukite, – nusijuokia gydytojas. – Mes ką tik išsiuntėme į Leningradą priešakinį būrį. Užimsime Stalingradą ir Baku, ateis Leningrado eilė. Visas aštuntas aviacijos korpusas persikels tenai. – Mes jau dabar siunčiame priešakinius dalinius? – Ką reiškia dabar? – Na, manau, kad spėtume tai padaryti ir pavasarį. Tiesa, gal nebūtų galimybių. Gydytojas supyksta: – Tik nepradėkite vėl kranksėti! Dieve mano, nesuprantu, kodėl jūs toks pesimistas? Jis padeda žirkles ir pincetą į šalį ir pirštu lengvai baksteli man į krūtinę: – Žmogau, mes laimime karą 1:0. Negalime pralaimėti. Blogiausiu atveju bus lygiosios! – Lygiosios arbitrui? Kaip jūs tai įsivaizduojate? Leistis iš Vladivostoko atostogų su tankų palyda? – Gana, jūs tiesiog pervargote. Savaitę draudžiu jums skraidyti. Iki tol sutvarkys jūsų lėktuvą, pagis koja, tada vėl pašnekėsime! O dabar miegoti!
1942 m. rugpjūčio 28 d. Aš vėl lėktuve. Mano koja vis dar perrišta, bet jau neskauda. Popietinė saulė šviečia mums į nugarą, kai penkių su puse kilometrų aukštyje kertame Doną prie Kalačo ir skrendame Stalingrado link. Už 60 metrų nuo manęs skrenda jaunas puskarininkis. Jis tik šiandien ryte atvyko iš Vokietijos, ir jo akys dega ryžtu, nes jam tą pačią dieną leido pirmąkart skristi virš priešo teritorijos. Pusiaukelėje per kelis šimtus metrų pasirodo rusų naikintuvas, nusileidžia už mūsų ir puola. Retas atvejis mano praktikoje, kad rusų naikintuvas atakuotų pirmas. O kad tai daro vienui vienas – išvis neįprasta. Veltui dairausi jo draugų, kol mes staigiai kylame virš jo į saulę užimti atakos pozicijos. Vargšas, atrodo, neturi jokios patirties, lėtai kabarojasi mums iš paskos. „Palauk, – mąstau sau tyliai, – dar pora sekundžių, ir, jei tau pasiseks, leisies parašiutu.“ Tokiame aukštyje mes smarkiai pranokstame rusą greičiu ir manevringumu. Tačiau paaiškėja, kad aš labai apsirinku.
| 11
12 |
Heinrich von Einsiedel. Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis
Vyrukas neprilygstamais akrobatiniais manevrais išsisuka nuo mano atakų, du tris kartus geba išlįsti man prieš nosį taip, kad vos per keletą sprindžių prazvimbiame vienas pro kitą 600 kilometrų per valandą greičiu. Jis ne naujokas, o senas vilkas, ramiai ir apgalvotai pasinaudojantis meistriškumu. Kelias minutes tuščiai sukamės vienas aplink kitą. Abiem rankomis įsikibęs į valdymo rankeną, mėginu priversti meseršmitą daryti vis siauresnius posūkius, kurie be vargo pavyksta manevringam ruso lėktuvui. Tų posūkių išcentrinė jėga vis iš naujo stumia kraują man iš galvos, ir prieš mano akis kelioms sekundėms leidžiasi juoda uždanga. Pagaliau man pavyksta. Rusas pasuka pavėlavęs sekundės dalį ir atsiduria mano taikiklyje vos už dvidešimt metrų. Mano trasuojančiosios kulkos kliudo jo lėktuvą, jis verčiasi, leidžiasi suktuku žemyn, krinta, tačiau ir vėl mane apgauna. Nusileidęs keturis kilometrus, išlygina lėktuvą ir mėgina, žemai skrisdamas, sprukti į Stalingradą. Vejamės jį 700–800 kilometrų greičiu, tiesiai į pašėlusią zenitinių patrankų ugnį. Leidžiu porininkui pulti. Šis metasi lyg skalikas prie grobio, bet prašauna pro besisukantį rusą ir iš beatodairiško uolumo atsiduria jam prieš nosį. Rusas tuoj pat supranta savo galimybes, leidžiasi paskui, šauna ir tą pačią akimirką tampa mano paskutinio, nors ir užsikertančiai šaudančio kulkosvaidžio auka. Jo lėktuvas stabteli, krinta, trenkiasi į žemę ir sprogsta...
7,92 mm kalibro aviacinis kulkosvaidis MG-17. Jais buvo apginkluoti įvairūs Liuftvafės lėktuvai, taip pat ir Me-109.