SIrdies labirintas

✢✢✢

tarsi kas giedotų sustojęs prie fontano švytinčiais sparnais staigaus ir pergalingo džiaugsmo lūžtančiu balsu nežadinkit, nekelkit, nepabudinkit

114

✢✢✢

tas pats siauras baltas keliukas, per mišką, išsikeroję medžiai, vasara, o už posūkio ežeras, vandenys ramūs ir gilūs prarasta tėviškė, sugrąžinta per sapną besikartojantį ką paliko man mano prosenelė, mano senelė, kraitis kurį man įdavė motina pasaulio kraštan perduosiu tą paveikslą, vos įžiūrimą, blunkantį tą paunksmę tuos vandenis tau, kūdiki 1982

115

✢✢✢

nežinoma ranka tavo veidą iškalė tavo kūną nugludino smiltys kaip plazda balzganas drabužis, burė, spurda šiugždantys sparnai o, kiek džiaugsmingos baimės tavo žingsniuos, sužieduotine margos vėliavos, užsižiūrėjus, smėlio nerealybėj, giesmę girdi artėjant: sveika būk, jūrų žvaigžde šiaurine globėja mūsų karaliene

116

✢✢✢

ant palangės peteliškė, degančiais sparnais pastirus paslėpsi dėžutėj, ant aukšto arba po laiptais susigūžus lyg miega? krūpčioja jos siauri petukai kas praūžė čia kieno šnabždesį ką tik girdėjau?

1977

117

✢✢✢

nuzulintom akmeninėm pakopom, stačiais mediniais laiptais, kopėčiom įvijais bokšto laiptais namų mūsų laiptais tyli tavo siela įėjo ir nušvietė visas kertes, visus užkaborius užgriozdytą tamsią palėpę, pusrūsio kambarėlius, drėgną ir niūrų bokštą, painius koridorius, pilnus aido nuslėptą labirintą visas tamsias pasikartojančias mintis virpančia žvakės liepsna 1981

118

✢✢✢

miestely kur gimei po kiekvienu langu žydi lelijos kvepia kažkas, tik nematau kas taip stipriai, taip saldžiai kaip užmarštis vasara mudu išvaikštom visas gatveles apeinam šventorių ir aikštę ragaujam raudoną vyną ir matom pro langą tavo gimtuosius namus užkaltus, užrakintus, negyvenamus negali man jų aprodyt įvesti į vėsią priemenę, į kambarius, pilnus saulės kur tebeskamba pianinas, išvežtas ir sudaužytas 176

kur esi dar vaikas mylėčiau tuos namus apvaikštom kapines pristatai mane mylimiems savo mirusiems visam senų laikų miesteliui sužieduotinę dedu ant kiekvieno kapo po rožę arba geltoną leliją ir jie apkabina mane priima kaip savą 1986

177

✢✢✢

seniai to namo ieškau sielos akimis bandau įžvelgti rūkuos ne tas ir ne tas viržynai, viržynai, tušti beribiai plotai, kaulus perkošia vėjas menkus miškelius turėtų būti sumūrytas iš pilkų akmenų, turėtų būti uždengtas pilkom čerpėm – skurdus ir šaltas, net vanduo šuliniuos čia nesveikas iš trijų pusių jį supa varganos kapinės, pro langą matai, kaip sumirga tamsoj žiburėlis, ant motinos kapo ugnis židiny po ilgų pasivaikščiojimų

178

bandai sušildyt sugrubusius pirštus alsavimu namas, kur gyveno trys seserys Brontės Šarlota, Emilija, Ana ir jų tėvas pastorius klebonija mažam miestely keliai prasti, netaisomi temsta, klausaisi kaip dirba motoras lyg būtų jau čia, bet ne čia ne, turbūt niekados nepavyks iki ten nuvažiuoti 1986

179