Issuu

Ateina pirmoji karo žiema. Dniepro pakrantės pasidengia sniegu, dėl rusų atakų namuose vis dingsta elektra, o žmonės tyliai ruošiasi Kalėdoms ir barsto slenksčius aguonomis, baidydami piktąsias dvasias.

Jevhenija Kuznecova

Kokia laimė, pamanė jis, įsimylėti tokiais laikais. Ir kartu – kokia bėda.

Romano „Kopėčios“ autorė

Jana grįžta iš Barselonos į buvusius tėvo namus Ukrainoje rinkti medžiagos etnograﬁniam tyrimui. Ji nori užrašyti kaimo žmonių papročius ir švenčių tradicijas, o kaimynystėje gyvenantis Maksimas turi naudingos informacijos.

Jevhenija Kuznecova

Nors kaimas ištuštėjęs, Maksimo namuose verda gyvenimas – čia aidi juokas ir barniai, čia kuriamas menas ir priimami sunkūs praktiniai sprendimai, čia dalijamasi baimėmis ir nedrąsiais meilės pažadais. Ilgi žiemos vakarai be elektros atveria naują realybę ir verčia Janą susimąstyti: ar Maksimo gyvenimas iš tiesų domina tik profesiniais tikslais?

„Ir avys sveikos“ – subtiliai ironiškas ir jautrus šių dienų Ukrainos liudijimas, grąžinantis prie pamatinių orumo, moralės ir žmogiškumo klausimų. JEVHENIJA KUZNECOVA (g. 1987 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų. Ji ne tik rašo, bet ir verčia knygas, užsiima moksline veikla, tyrinėja žiniasklaidoje pasirodančius karo pranešimus ir dezinformacijos žodyną. Lietuvių kalba jau išleistas jos romanas „Kopėčios“, 2023 m. Ukrainoje paskelbtas skaitomiausia metų knyga. „Ir avys sveikos“ – naujausias autorės romanas, BBC News Ukraine įtrauktas į geriausių 2025 m. knygų trumpąjį sąrašą.

Vertė Zita Marienė

Romanas

J e vh e n i ja K u zn e cova

IR AVYS SVEIKOS ROMANAS

Iš ukrainiečių kalbos vertė Zita Marienė

VILNIUS 2026

Євгенія Кузнєцова ВІВЦІ ЦІЛІ Видавництво Старого Лева, Львiв, 2025

This book has been published with the support of the Translate Ukraine Translation Program Projektas iš dalies finansuojamas vertimų skatinimo programos „Translate Ukraine“

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Jevhenija Kuznecova, 2025 Originally published in Ukrainian language under the title “Вівці цілі” by Vydavnytstvo Staroho Leva (The Old Lion Publishing House), Lviv, Ukraine. © Lina Sasnauskaitė, viršelio dizainas, 2026 © Zita Marienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-974-3

Romano diena

Po stalu krutėjo kojos, apmautos puskojinėmis su rudomis laputėmis. Senukas buvo rudom dėmėm nusėtu veidu, gana vešlia tokiam solidžiam amžiui ševeliūra, geltonais marškiniais, mėlynu treningu su pumos siluetu prie kišenės ir baltu išlygintu chalatu, užmestu ant pečių. – Na, pasakokit, kuo skundžiatės, – tarė jis, vėl makaluodamas kojomis. Priešais sėdėjo jauna moteris, plaukai surišti beveik ant viršugalvio. Veidas rausvas, tamsiomis, lyg pradėjusiomis skerdėti lūpomis. Šalia ausies nukaro plaukų sruoga užsirietusiu galu, išsprūdusi iš uodegos. Moteris buvo pašiltintais sportbačiais, po jais jau telkšojo ištirpusio sniego balutė, ir vilkėjo paltu, atrodytų, nuvilktu nuo kokio petingo vyro. Iš po palto ant nuga-

I R

A V Y S

S V E I K O S

ros krito tamsiai mėlynas gobtuvas. Ji dirstelėjo į duris. Tarpduryje stovėjo kūninga moteris pavargusiomis akimis. Vienoj rankoj bandelė su vyšniomis, kitoj aplankas. Ji klausiamai kilstelėjo antakius, kaip daro mokytojai, laukdami mokinių atsakymų, ir pasufleravo jaunajai pacientei: – Jum lyg ir galvą skauda? – Hmm… – numykė mergina. – Taip, skauda galvą. – Ar dažnai? – paklausė senukas baltu chalatu. – Taigi kartą per savaitę, gal du. – Kokia zona labiausiai? – Va čia. – Mergina palietė surištus ant viršugalvio plaukus. Jos ranka, smulki ir šviesi, šmukštelėjo iš plačios palto rankovės lyg žebenkštis. – O burnoje būna kartu? – paklausė daktaras. Mergina grįžtelėjo į moterį, ta linktelėjo. Pacientė dvejodama irgi linktelėjo sau. – Tulžis gali sukelti. Dėl tulžies akmenligės tikrinotės? Mergina tylėdama skėstelėjo rankomis. – Laikas, – atsiduso daktaras. – Kol kas pagerkite tulžį varančių, išrašysiu receptą. – Daktaras ėmė grabalioti stalčiaus rankenos. – Liuba, duok žurnalą. Kūningoji moteriškė prišoko su aplanku, išėmė iš ten lapuką. Senukas sugraibė tušinuką ir, pakeverzo-

Ro m a n o

d i e n a

jęs kelis nesuprantamus žodžius, lapuką atkišo merginai. – Štai, ateisi po savaitės. Liuba, pasakyk Myronovyčiui, tegul antradieniui iškviečia echoskopuotoją. Ateik tuščiu skrandžiu! Mergina linktelėjo, paėmė lapuką ir atsistojo. – Romanai Juchymovyčiau, – tarė kūningoji moteriškė, – šiandien jau viskas, šviesos nebus. Sulig tais žodžiais ji linktelėjo merginai išeiti, ir kol senukas, burbėdamas žodį „prisivadovavo“, šlepsėjo į lovą, stovinčią prie lango pačiame improvizuotame jo kabinete, mergina smuko pro duris paskui Liubą. Kabinete pro langą dar krito paskutiniai žiemos saulės spinduliai, o koridoriuje jau buvo nors į akį durk. Patamsyje ji pamatė tik Maksimo veidą, nušviestą telefono ekranėlio. Jis greitai žengė prie jos ir paėmęs už alkūnės sušnibždėjo: „Ačiū.“ Tada kieme, kai jis įlindo į jos kiemą pro skylę tvoroje ir paprašė eiti su juo, ji neužuodė, kad jis kvepia citrusais, mediena ir dūmu, o ankštame kabinete visos trys kvepalų natos pasidarė grynos ir ryškios. Čia iš arti ji jau įžiūrėjo ausyje auskaro žymę ir pamatė, jog jo trumpai kirpti plaukai kaitaliojasi – tamsus ir žilas, tamsus ir žilas, tarsi kiekvienas plaukelis turėtų savo užduotį šioje kompozicijoje. – Atsiprašau, – tarė jis, jau išėjęs į verandą, kur bu-

I R

A V Y S

S V E I K O S

vo daugiau šviesos nuo langų. Mėlyname jo megztinio priekyje skriejo rogės, pakinkytos baltais elniais. – Jeigu jau esate čia, būsite retkarčiais mūsų pacientė, nes mudu su Liuba jau viską išsigydėme. – Ir taip kasdien? – paklausė Jana. – Kaip kada. Šiandien priėmimo diena, jis nenusiramina, kol ko nepriima. – Man grįžti kaip, – paklausė Jana, – pro skylę tvoroje ar žmoniškai? – Pro skylę ir yra žmoniškai. Bet kurgi jūs eisite? – paklausė Maksimas, vėl siekdamas viešnios alkūnės, bet atitraukė ranką. – Pas mus pyragėliai su vyšniomis. Šviesos visur nėra. O jūs tuščioje šaltoje troboje. – Vis tiek eisiu, – pasakė Jana, žvilgtelėjusi į savo apavą, nuo kurio vėl pritekėjo balutė. Padai aplipę sniegu, šis pamažu tirpo. – Nenoriu jūsų užlaikyti, dar pamanysite ką ne taip, bet šviesos nebus iki dešimtos, o jūsų katilas elektrinis. Jana nustebusi pažiūrėjo į kaimyną. – Žinau, – tarė Maksimas, – užeidavau pas jūsų tėvą. Amžiną jam atilsį. Jana pasijuto kvailai. Ir ko čia atvažiavo? Kad dabar svetimi žmonės rūpintųsi jos buitimi? – Mes turime generatorių, – tarė Maksimas. – Jeigu ką.

Ro m a n o

d i e n a

Ji vėl pažiūrėjo į kaimyną, į jo džinsus, rankas, kur ant kiekvieno piršto augo po kelis plaukelius, į elnius ant megztinio ir pagaliau paėmė už lauko rankenos, kai daktaro kabineto durys girgžtelėjo ir iš koridoriaus atėjo Liuba. – Dukra, tu dabar kur? Vakarieniausim, tuoj Maksimas generatorių užves, kiną žiūrėsim. Dabar toks laikas, kad po vieną negalima, o aš čia tiek prikepiau, bet Maksimas mažai valgo, bijo pasitaisyt. Maksimas nusišypsojo. Šypsena buvo atvira, apie akis nušvito raukšlelių tinklas. – Jau vėlu, Liuba, – pasakė jis. – Aš dvylika metų už jį vyresnė, man jau nesvarbu, o jis, brač, figūrą saugo. – O kokį kiną? – paklausė Jana. – Serialą, – atsakė Liuba, leisdama į arbatinį vandenį, – apie karalienę. Tuoj žus Diana. Ji jau su tuo dodiku Paryžiuj. Liuba nutilo, žvilgtelėjo į Maksimą ir vėl prašneko lyg sau pačiai: – O gal bala jo nematė? Taigi benzinas, tėvas užmigo, o jis birbs ir dar mokėt už benziną, kad pažiūrėtum, kaip Diana žus? Gal ir nereikia, ką? Taip sau pasėdėkim, a? Ji ir be mūsų numirs… – Absoliučiai neišvengiama, – pritarė Maksimas. – Čia aš viską rikiuoju, – kalbėjo Liuba. – Reikia

I R

A V Y S

S V E I K O S

vandens prisileisti, kol sistemoj yra. Vandens klozete nenuleidinėt, aišku? Jeigu kas – į kiemą! Liuba stumtelėjo Janą prie stalo. – Kaip naujam žmogui, – tarė Maksimas, – jums, Jana, reikia užsiregistruoti vietos grupėje. Ten yra išjungimų grafikas, jeigu viskas gerai. Tai yra jeigu šaudo kartą per savaitę. Mes nesame prioritetinė linija. – Maksimas apkabino Janą per pečius. – Nagi, nusivilkit paltą, užtenka tų ceremonijų. Mat pas mus viskas paprasta: dvi valandos per pietus ir dvi valandos vakare. Jana užmetė paltą ant krėslo pas duris ir atsisėdo prie stalo. Maksimas padavė puodelius. – Aš parmezano atvežiau, – pasigyrė Jana. – Puiku, – atsiliepė Maksimas, – mūsų rajono centras irgi turi parmezano, tačiau benzinas dabar – brangus daiktas, todėl neatsisakysime. Taip, Liuba? Liuba prie dujinės braižė degtukus. – Tai man atnešti? – paklausė Jana. – Galiu pervesti jus pro skylę, – pasisiūlė Maksimas. – Aš rasiu kelią, sniege liko pėdos. Ji žengė pėda į pėdą. Sodelyje sustojo. Aplinkui viskas nupilko. Abi trobos – ir Maksimo, ir Janos – stovėjo šalia viena kitos ant kalvos, o jų sodai leidos iki paupio. Už upės buvo dar viena kalva, į jos viršų vinguriavo gatvelė. Ten buvo „centras“. Kadaise ir čia, ne centre, ėjo gatvė, bet už trijų pirkių toliau liko tik ka-

Ro m a n o

d i e n a

minai ir šuliniai. Ir matė pirkias tik tas, kas žinojo, kur jų būta. Maksimas žinojo. Jana – ne. Troboje jai buvo nejauku. Mama po tėvo mirties sterilizavo namus taip, jog neliko jokio jo buvimo pėdsako. Net knygas pasiliko tik tas, kurių garantuotai nebuvo lietusi tėvo ranka, – kažką apie japonų dizainą, savivoką ir Mari Kondo principus. Ji su sese planavo nuomoti trobą per „Airbnb“ „žaliesiems“ turistams. Per praėjusias Kalėdas net atvažiavo kompanija – jie reikalavo jodinėjimo arkliais, o nesant arklių klausė, ar galima jų vaiką pajodinti ant karvės. Kaimas juos ilgai prisiminė. Dabar ne turizmas galvoj. Taigi troba, išgražinta baltintomis sienomis, instagraminėmis portjeromis, „Ikea“ čiužiniais, vaikišku staliuku, vienodais rankšluosčiais ir baltais patalynės komplektais, baltais indais ir karikatūrišku ąsočiu, stovėjo kaip nesava. Lyg ir išsipustė kažkur eiti, tačiau taip niekur ir neišėjo, liko kokteiline suknele ant sofos valgyti sumuštinių su sviestu ir dešra. Jana nuėjo į virtuvę, irgi baltą, su naujutėlaitėmis keptuvėmis. Ant stalo gulėjo maišelis atsivežto maisto. Į šaldytuvą dėti nebuvo prasmės – troboje šalta, elektros juk nėra. Ji paėmė parmezaną ir alyvuogių skardinę. Sode jau buvo tamsu, bet skylės tvoroje vietą ji įsiminė – prieš kokią valandą pro ją įlindo Maksimas ir paprašė pabūti jo tėvui paciente.

I R

A V Y S

S V E I K O S

– Žiūrėkit, – Janai grįžus pasakė Maksimas, jau sėdėdamas prie stalo su taure vyno, – jau ir išmokote naudotis skyle, o kai aš pirmą kartą pro ją nulindau, net išsigandote. Aš pro šitą skylę žinote, kiek landžiojau? Tūkstančius kartų. Troboje, kurią pagaliau nusipirko jūsų tėvas, gyveno mano geriausias draugas. Vardu Vadikas. Tai ta skylė mums buvo kaip vieškelis. Bet paskui, – užsikirto Maksimas, laikydamas vyno butelį virš Janos taurės, – Vadikas virto pašlemėku. – O jūs gersite? – paklausė Jana Liubą, imdama taurę. Liuba sėdėjo ir kažką žiūrėjo telefone laikydama ekraną atokiau ir nuleidusi akinius. – Aš, dukra, darbe, – atsakė ji, – ir tokio rūgštaus negaliu gert. Rėmuo tada degina, neužmiegu. Maksimas kilstelėjo taurę. – Už susitikimą, – tarė pažvelgęs Janai į akis, kaip daro vokiečiai. •

•

Janos troba buvo sterili, užtat Maksimo – eklektiška, kaip ir dera namams, kuriuose gyvena ne viena įvairių žmonių karta. Ikona krikštasuolėje, afrikietiška kaukė išverstomis akimis, Ševčenkos portretas, apgaubtas siuvinėtais rankšluosčiais, egiptietiškas turistinis sfinksas, japoniškas tatamis ir iš senų skudurų nupin-

Ro m a n o

d i e n a

tas kilimėlis. Verandos kertėje stovėjo raudonas aksominis krėslas kaip teatre, šalia jo – lentyna, užversta skaitytomis (visada matyti) knygomis, kažkokių džiovintų gėlių puokštėmis, popieriais, žibintais, žvakių pakais, bižuterija ir tiesiog šiukšlėmis. Tarp sienos ir lentynos iš viršaus įbesta pušies šaka. Nuo šakos nukaro sidabrinis lietutis – lyg vaikas būtų pašokęs ir bandęs pakabinti gražiau. Visa siena už krėslo buvo nukabinta paveikslais: tautiškas peizažas, kokie parduodami Andriejaus gatvėje, gražus natiurmortas su obuoliais, plunksnomis ir žaliu buteliu, vaiko ranka nupiešta šeima, įskaitant, matyt, ir mirusiuosius, nes jie, plačiai išsižioję, skraidė virš pagrindinių veikėjų. Tarp gyvųjų Jana atpažino Maksimo tėvą – jis buvo baltu chalatu. Vienas personažas ginkluotas, o vienam ant akies pirato raištis. – Jūs čia piratas ar kareivis? – paklausė Jana, rodydama akimis į piešinį. – Aš piratas, – atsakė Maksimas. Verandoje šviesą skleidė vien stiklo rutulys, kuriame ant rogučių pūpsojo išsiskėtęs pingvinas, ir girliandos su pilvotais sniego seniais, įrėminančios langą į kiemą. Lange jau nieko nebuvo matyti – nei žiburėlio, nei žvaigždelės, nei kokio žybsnio. Tik juoda žiemos naktis. – Taigis taip, – sušneko Liuba. – Sako, dabar šviesą

I R

A V Y S

S V E I K O S

jungs iš ryto trim valandom. Reikia eit nupirkti kūčiai aguonų. – O aš jau nupirkau, – pasigyrė Maksimas. – Aš, sūneli, tom aguonom trobos kampus apibarsčiau. Nenoriu prieš naktį prisišnekėt, bet man pro Juchymovyčiaus kabineto langą visokios pamėklės vaidenas, kai naktį prieinu. Tai lyg ir kokia moteriškė stovi va ten po vyšnia. Tai lyg briedis nubėgo. Baltas. Gal ir nieko – jeigu su gerais norais atėjo, aguonos jo nenuskriaus. O nelabojo nepraleis… – Irgi teisinga, – ramiai tarė Maksimas. – O tu pastebėjai, Juchymovyčius šitas tris dienas kažkaip ramesnis ir dažniau panašesnis į save? – Aha, pastebėjau, – atsakė Maksimas. Koridoriuje sudunksėjo sunkūs žingsniai. „Briedis!“ – dingtelėjo Janai. Bet ne, Juchymovyčius. Jis žengė pamažu, graibydamas rankomis atramos. Sakytum kojos nenorėjo tik eiti, mėgino ir bėgti, o jis jas stabdė. – Prisėsk, tėti. Maksimas pastūmė tėvui kėdę. Tas atsisėdo įsitverdamas stalo krašto ir mindžikuodamas neklusniomis kojomis. Maksimas nebuvo panašus į tėvą. Tėvo antakiai gauruoti ir žili, rūsčiai pakibę virš gilių akių, kreivoka stambi nosis. Gilios raukšlės trūkstant šviesos atrodė juodos, o peleniniai

Ro m a n o

d i e n a

plaukai po miego išdriko bangomis. Jis buvo tais pačiais geltonais marškiniais, bet jau be balto chalato. – Šalta? – paklausė Juchymovyčius. – Minus aštuoni, – atsakė Maksimas, dirstelėjęs į telefoną, – rytą žada minus vienuolika. – Įjunk katilą, kai šviesą duos. – Jis pats įsijungs. – O tu patikrink, nes technika – toks daiktas. Pasitikėk, bet ir tikrink. Generatoriaus nejungsi? – Viršininkė sako – nereikia. Juchymovyčius žvilgtelėjo į Liubą. – Šiandien trečiadienis, – atsiduso Liuba. – Beveik savaitė. Jeigu šaudys, tai šiandien gal ir neįjungs. Tada vidury nakties reikia prikūrenti, nes sušalsim. – Kaip nors jau, – kostelėjo Juchymovyčius. – Hania, – kreipėsi tėvas į Janą, – o katinams davei? Jana pažvelgė į Maksimą. Tas tik kilstelėjo antakius ir gūžtelėjo petimi. – Davė, davė katinams, visi svetainėj miega, – įsiterpė Liuba. – Baltuoliui duokit, jis kurčias, galėjo neateit. – Baltuolis sotus, – flegmatiškai tarė Maksimas. – Hania, užplikyk man arbatos, – pasakė Juchymovyčius, – eisiu jau į savo kambarį. Jana neryžtingai linktelėjo. Liuba pašokusi padėjo tėvui atsistoti.

I R

A V Y S

S V E I K O S

– Tai aš pašviesiu, kol eisit, – pasakė ji ir užsimovė ant kaktos žibintą kaip speleologo. Juchymovyčiui su Liuba dingus koridoriuje, Jana paklausė Maksimą: – O kur tie katinai? – Hania – mano sesuo, – atsakė Maksimas į klausimą, vis tiek tvyrojusį ore. – Jau keturiasdešimt metų gyvena kažkokiame Volgodonske. Pakliuvo ten dar pagal paskyrimą, – paaiškino Maksimas ir pridūrė: – O katinai miega svetainėje. Ten siena nuo krosnies šilta. Abejoju, ar žinote, kas yra „paskyrimas“. – Aš neblogai išmanau istoriją, – pasakė Jana. Atidžiai pažvelgęs į ją, Maksimas paklausė: – Parodyti katinus? – Nutraukęs nuo lentynos žibintą užsimovė ir paragino: – Einam. Jie perėjo tamsų koridorių, visą nukabintą veidrodžiais. Nuo visų sienų atšokinėjo Maksimo žibinto atšvaitai. Maksimas atidarė svetainės duris. Ten buvo juoda. Jana matė tik žibinto šviesos ratą ant sienos. O jame – laikrodį su gegute ir švytuokle. – Aš į jus tyčia nežiūriu, kad neakinčiau, – tarė Maksimas, – todėl siūlau sekti mano galvos judesius. – Jis grįžtelėjo dešinėn. – Murka mūsiškė, visi kiti katinai – atėjūnai. Maksimas lėtai pašvietė žibintu per mieguistus katinus. Vieni miegojo, kiti markstėsi nuo šviesos. Vie-

Ro m a n o

d i e n a

nas rąžėsi. Visi katinai, išskyrus Murką, buvo juodi kaip naktis. – Aštuoni, – išdidžiai tarė Maksimas. – Žmonės išvažiavo, katinai – ne. Dabar jie mūsų. Na, kaip mūsų, kol siena šilta – mūsų, o šiaip – patys sau ponai. – O kur baltuolis, kurį tėvas liepė pašerti? – paklausė Jana. – Baltuolis nugaišo, kai man buvo septyniolika. Koridoriuje blykstelėjo šviesa – Liuba pasuko į tėvo kabinetą. Jos žibinto spindulys nuslydo siena, Maksimo ir Janos nugara ir dingo kabinete. – Kaip jūsų galva? – paklausė Maksimas Janą. – Kaip kiekvienas normalus žmogus po trisdešimties metų neapsieinu be ibuprofeno. – Ar jums jau trisdešimt? – Jau. – Gerai, – mąsliai tarė Maksimas, – geras amžius. Tai pirma, o antra – aš tada gal net per jaunas būti jums tėvu. Maksimas, nusimovęs žibintą, padavė Janai. – Švieskit į priekį ir einam su manim. Jie žengė į koridorių. Tamsoje kabykla su drabužiais atrodė kaip kokia gauruota pabaisa. Po kojomis kažkas šastelėjo, Jana aiktelėjo. – Kuris nors katinas, – tarė Maksimas, – arba pelė. Jeigu žmogų ar katiną per daug gerai penėsi, iš jo išaugs pacifistas.

I R

A V Y S

S V E I K O S

Koridorius atrodė ilgesnis negu patamsyje. Janai matėsi į visas puses einantys atsišakojimai. Ranka ji užkabino kažkokį slidų kailį ir vėl atšoko nuleisdama žibintą. – Čia Liubos kailiniai, – tarė Maksimas ir lengvai stumtelėjo Janą durų link. Virtuvė buvo begalinė ir paini: visose kertėse ir vidury stovėjo kėdės, stalai ir staliukai, etažerės ir etažerytės, lentynos, ant sienų kabėjo keptuvės, gėlių ar prieskonių vainikai, ir štai pagaliau už viso šito stalas ir vienintelis šviesos šaltinis – girlianda. – Na, ką? – tarė Maksimas. – Išgersim vyną, ir dar viena diena pagaliau baigsis? Gyvenam kaip senais laikais, – kalbėjo jis, pildamas taures, – saulutė leidžiasi miegot, mes irgi gulamės. Ryšio nėra, antena neveikia, su niekuo nei pasibarsi, nei pasimylėsi. Gyveni sau, ir tiek, nuo aušros ligi saulės laidos. Kažko tame yra, tiesa? – paklausė jis, žvilgtelėdamas į Janą. – Kitaip ko gi čia būtumėt atvažiavusi? – Aš dirbti atvažiavau, – pasakė Jana. Viena jos veido pusė buvo žalia – girlianda pakeitė spalvą, sublyksėjo sniego seniai. – Kalbėsiuosi su žmonėmis, rinksiu medžiagą. – Apie karą ką nors? – paklausė Maksimas. – Tai kad čia karo nelabai ir girdėti. – Oi ne, aš disertaciją rašau iš etnografijos.

Ro m a n o

d i e n a

– O tema kokia? Jana nelabai mėgo kalbėti apie savo darbą už katedros sienų, todėl vis tikėjosi, kad Maksimas neklausinės, bet jis paklausė. Todėl, gurkštelėjusi vyno, ji atsakė: – Būrimus tyrinėju. Ji šypsodama pažiūrėjo į Maksimą laukdama populiariausios replikos: „Pabursi man?“ Bet Maksimas nieko nesakė. – Na, taip, užsiėmimas žiemai, – tarė jis, – vasarą kada burti? Nėra laiko. O dabar pats tas. Išeitų, jūs galite ne tik šiaip sau medžiagą rinkti, bet ir pabūti savo informantų kailyje. Vakarai ilgi, elektros nėra, interneto nėra, žvakių yra. Burk sau, kiek tik širdis geidžia. Sniego seniai nurimo, nustojo blykčioti ir ėmė šviesti lygia geltona šviesa. – O jūs čia visą laiką gyvenate? – paklausė Jana. – Aš čia seniai bebuvusi, kai tėvas dar gyveno. Jūsų neprisimenu. – Padedu tėvui žiemą išgyventi. Jam ir su savimi sunku, o čia dar elektra, dronai, kitkas… – Maksimas užsikirto. – Taip ir apsigyvenau nendrynuose kaip katė. – Nendrinės katės gyvena Azijoje, – pasakė Jana. – Ir čia gyvena, tik niekam nesirodo. Ėda laukinius ančiukus ir gaudo žuvį… – Jana pažiūrėjo į Maksimą prisimerkusi. – O jūsų tėvą truputį pažinojau. Išgė-

I R

A V Y S

S V E I K O S

rėm su juo kelis butelius sauso raudonojo. Įdomus buvo žmogus, amžiną jam atilsį. Tik vis nerimstantis. Jana pagalvojo, kaip buvo galima vienu žodžiu taip taikliai apibūdinti tėvą. – Aš gal irgi tokia, – šyptelėjo ji. Kažkur koridoriaus gilumoje kažkas sujudėjo. – Nesijaudinkit, – tarė Maksimas, – ten Liuba. Arba katinai. Paprasti katinai. Mat nendriniai medžioja dieną, o naktį miega. Žinojote? O gal ten netgi velionis baltasis katinas. Kai kas tiki, kad gyvūnai niekada nepalieka savo kiemo. Net žmonių nudaigoti – visos karvės, kiaulės, vištos – taip ir lieka su mumis šešėliais. Ką jau kalbėt apie žmones. Jūs paklausinėkit savo informantus. Jana įsižiūrėjo į tamsą. Ten vėl kažkas šmėkštelėjo. Butelis tuštėjo, darėsi šilta ir truputį linksma. – Jūs juk dar ne darbe? – paklausė Maksimas stodamasis. – Turiu dar vieno vyno, kurio turite paragauti. Rumuniško. Man atsiuntė dovanų. Jis atkimšo butelį. – Žiūrėkit. – Maksimas įpylė Janai porą gurkšnių. – Pirmiausia pauostykite, tada siurbtelėkit gurkšnelį ir palaikykit burnoje, tada nurykit… – Na, pilkit pagaliau, – nekantriai tarė Jana. Maksimas pripylė ir sau, pagal visas taisykles pauostė, siurbtelėjo, palaikė burnoje ir pasakė: – Velniaižin kas…

Jevhenija Kuznecova

Kokia laimė, pamanė jis, įsimylėti tokiais laikais. Ir kartu – kokia bėda.

Romano „Kopėčios“ autorė

Jevhenija Kuznecova

Vertė Zita Marienė

Romanas