DIRBTINIS AR NATŪRALUS IMUNITETAS

(šią ligą sukelia vėl suaktyvėjęs vėjaraupių virusas; tai įvyksta susilpnėjus žmogaus imunitetui). Pirmiau ši liga buvo labai reta. Tada nusprendžiau, kad mes turime aktyviai stebėti ir sergamumą juostine pūsleline. Padarėme išvadą, kad suaugę žmonės, bendraudami su vaikais, kurie serga vėjaraupiais, stiprina savo imunitetą nuo juostinės pūslelinės. Šis imunitetas išlieka daug metų.

Mano aptiktos sąsajos tarp vėjaraupių ir juostinės pūslelinės nėra naujos. 1965 metais apie tai pranešė anglų daktaras Hope-Simpsonas (Proceedings of the Royal Society of Medicine 1965; 58: 9–20). Jis buvo pirmas, kuris iškėlė hipotezę, kad juostinė pūslelinė yra susijusi su vėjaraupiais. Ištyrus visas amžiaus grupes paaiškėjo, kad žemiausias juostinės pūslelinės lygis yra tarp vaikų (nuo 1 iki 10 metų) ir paauglių (nuo 11 iki 19 metų). Tai tos amžiaus grupės, kurios buvo persirgusios vėjaraupiais. O štai suaugusiųjų amžiaus grupėje iki 50 metų sergamumas juostine pūsleline buvo keturis kartus didesnis, nes šie žmonės jau neturėjo kontakto su vaikais, kurie sirgo vėjaraupiais. Nors tada buvo manoma, kad sergamumas juostine pūsleline didėja su žmonių amžiumi, tikroji to priežastis yra tokia, kad šie žmonės turi mažiau kontaktų su vaikais, kurie serga vėjaraupiais, ir todėl jų imunitetas nuo juostinės pūslelinės nestiprėja.

Ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja, kad visi vaikai būtų paskiepyti nuo vėjaraupių. Vienas iš motyvų buvo toks, kad šitas žingsnis leis sutaupyti daug lėšų – mat tėvams nereikės likti sėdėti namuose ir slaugyti sergančių vaikų, tad jie galės eiti į darbą. Buvo pateikti tokie argumentai: pirma, vienos vakcinos kaina buvo 35 doleriai, antra, ši vakcina turėjo apsaugoti paskiepytus vaikus nuo šios ligos visą gyvenimą, trečia, vakcina nuo vėjaraupių niekaip nesusijusi su sergamumu juostine pūsleline. Tačiau kai mes vykdėme savo tyrimą, šie teiginiai jau negaliojo. Vienos vakcinos kaina buvo išaugusi iki 100 dolerių, vaikams būdavo skiriamos dvi vakcinos dozės, nes gavę vieną vakcinos dozę vaikai vis viena susirgdavo, be to, atsirado patvirtinimų, kad daktaras Hope-Simpsonas buvo teisus – persirgę vėjaraupiais asmenys tampa atsparesni juostinei pūslelinei (American Journal of Eipdemiology 2013; 77 (10): 1134–42. Šis atsparumas neišsivysto, jeigu suaugę asmenys neturi kontaktų su vaikais, kurie yra užsikrėtę vėjaraupiais. Tačiau užuot rekomendavęs nutraukti visuotinę vakcinaciją nuo vėjaraupių, Ligų kontrolės ir prevencijos centras pasiūlė vakcinuoti suaugusius žmones nuo juostinės pūslelinės.

Apie tai pradėjau rašyti mokslinį straipsnį, tačiau straipsnis tada nepasirodė – esą mano surinkti duomenys yra konfidencialūs, tad valdžios pareigūnai mane paragino šios temos daugiau nenagrinėti. Nenorėjau dalyvauti tokioje nesąžiningoje veikloje ir atsistatydinau. O vėliau, pasitaręs su patyrusiu teisininku, atmečiau Ligų kontrolės ir prevencijos centro prieštaravimus ir savo išvadas paskelbiau (kai kurios jų yra šioje knygoje).

Beje, reikia pridurti, jog vėjaraupių vakcinų gamintojai, reklamuodami savo produktą, tvirtina, kad ši liga vaikams gali būti mirtina. Tačiau mirties nuo vėjaraupių tikimybė yra tokia pati, kad į vaiką trenks žaibas. Bet vakcinų saugumo tyrimai visų pirma finansuojami farmacijos kompanijų, todėl čia neišvengiamai kyla interesų konfliktas. Tyrimo vykdytojai negali būti objektyvūs, nes tai būtų nenaudinga tyrimų užsakovams (apie tai irgi kalbama šioje knygoje). Tokie tyrimai labiau primena vakcinų reklamą, nes tyrėjai vengia atskleisti neigiamą vakcinų poveikį. Jeigu mano vaikai gimtų dabar, aš neleisčiau jų vakcinuoti, nes vakcinos ir jų adjuvantai gali sukelti ilgalaikius neigiamus poveikius, tarp kurių – autoimuninės ligos ir kiti chroniški susirgimai.

Dirbtinis Ar Nat Ralus Imunitetas

Nepriklausomi tyrimai, kurie aprašyti šioje knygoje, turėtų padėti tėvams priimti sprendimą, ar verta vakcinuoti savo vaikus. Tai labai vertingas šaltinis, kuris padės pasirūpinti vaikų, paauglių ir suaugusių asmenų sveikata.