Skip to main content

Ilja. Paliesti dievą

Page 1

g i e d r ė b ru ž i e n ė

Romanas


Saulėgrąža paraudo, bevardę gėlę pavadindama savo giminaite. Saulė pakilo ir šypsojos dėl to sakydama: „Kaip jauties, mano brangioji?“ Rabindranatas Tagorė „Paklydę paukščiai“

Ką žemėje veikia tobuli žmonės? Saldžiai kvepia, kalba užkalbėjimus, spaudžia ramunėlių aliejų, kuria grožio formules ir trypia kitokius? Grožis, sveikata, turtas ir nuobodulys – tikrų tikriausi suvedžiotojai. Ką veiktumei tu, dievu patapęs?


Viskas atsitiko tikriausiai tik todėl, kad kaip varlė šokau prieš dalgį – tai yra neklausiau vyresniųjų, todėl nelyg dievo diržas ežero kemsyne man įkirto juoda gyvatė.


Pirmas skyrius


I. IŠ TIKRŲJŲ MIRIAU

Ar esi girdėjusi, kaip auga medis? Kaip ręžiasi į aukštį – iš pradžių kilsteli vieną petį, paskui antrą, trečią, be galo lėtai trata, sugirgžda, netelpa? Tai ne vėjas ir ne paukštis, tikrai. Va šitoji begalinė eglė šitaip stena. Prikišusi ausį prie kamieno, ūgtelėjimo laukiu ilgai. O kai išgirdau, vis tiek nustebau – išsitepiau sakų lašeliu, medžio liūdnumu, sukibo pirštai. Dirbtinė spalva – kaip dabar gyva šioj lauko dievo pievoj stoviu – tokios nebūna, bet visgi yra – žagarvyšnės, baltintos pienu. Rožinė, persmelkta violetinio dažo. Arba ametisto, kiek paryškinto rožiniu flomasteriu. O žiedlapis trupus lyg melsvio sparnai, baimė tikra paliesti – vos pačiupinėsi, ir nubyrės pig­mento dulkės, prilietęs sužeisi, niekada niekur nebenuskris. Tokie štai mažulyčiai skaisčios spalvos Dievo įkarpyti gvazdikai. Pieviniai, miškiniai, gal šilo gvazdikai? Reikės būtinai pasižiūrėt, kaip anie knygose vadinami. O šalia rugiagėliškai mėlynų veronikų būrelis, toliau nenusakomo žalumo raupėtos samanos – galgi greičiau žydrumo, į žalią čia vėlgi gerokai šliūkštelėta pieno. Ir smilgos. Pilkos, 11


gelsvos, šalia kreminės purpuriškai pūkuotos, trečiosios švelnutės ir vėl lyg jau senstelėjusio užpilkusio rožinio kvarco. Niekada dar nemačiau šitokios ryškios birželio pievos. Nes turbūt niekada nežiūrėjau. Visai gali būti, kad tik dabar užaugau. Arba paprasčiau – tiesiog tokioje dar niekad nebuvau atsidūrusi. Saulė neįprastai ryškiai kakton tvieskia, oras žiba neonu, ar man akis kas užpylė blizgučiais. Sakytumei, atsidūręs vidurvasario Kretoje, toks va aiškus apšvietimas. Spinduliai atsimuša nuo rankų odos, ir ji atrodo dar baltesnė nei paprastai būna po žiemos – jau balčiau nebėra kur – jie atšoka ir visai neįsigeria. Tuoj įsauliui visa nusistrazdanosiu, bet jau koks skirtumas – šiame nuokampiame kaime niekam manosios nosies kregždės tikrai nerūpės. Segsiuosi sandalus ir pagal šventą atostogų pirmadienį ritualą kur nors šoksiu – šįmet samanų žolėn. Šalia pjūkliškam eglyne slopiai, ūmiai užkukavo gegutė, taip garsiai, net nugąsdino. Septyniolika kartų, nesustodama. Įdomu, ko čia man tiek daug šiemet prižadėjo. Paskui susijuokė lyg ragana, nulėkė. Susitiko kitą, tokią pat pilką, kukavo abidvi pasikeisdamos, krenkšdamos juokėsi, nulėkė kažkur tolyn, antai turbūt jau už ežero silpnai abi ataidėdamos girdisi. O kitokie, ne tokie išdidūs paukšteliai šičia pasilikę apsipešdami kelia dabar rimtą triukšmą, čyruliuoja, čiauška, caksi, ulbuliuoja, traliuoja tūpdami priešpriešiais į alksnius, lankstosi iš tolo kits kitam, paskui nesuprasti, dėmesio negavę lekia šalin. Išgirsti dar ir bimbiančias kamanes, nuo šviesos pertek­ liaus apsvaigusias muses, o jei dar ir prie žemės prikristumei – 12

giedrė bružienė


išgirstum dar ir po žeme kribždančius kietus vabalus ir net urveliukais šipšančius skanėstų pripampusius minkštučius kirmius. O kaži kas toj pievoj šitiek kvepia? Kvapai gniaužia kaži kokiu ilgesiu – ir nesuprantu, iš kur ir ko man tas ilgesys, – pienės, raktažolės, anie bevardžiai gvazdikėliai ar rupūs rūgštūs anų pušų sakai? O gal tai ano, už kalvos esamo ežero vandenys, atsidriekiantys į mane lelijų lapų, dumblų, švendrų kvapų draiskalais? Dar vakar, vos man spėjus lagaminu vilkina atkulniuoti nuo liūdnojo suolo stotelės ir troboje atvėsinti autobuso įkaitintą ir išsuptą galvą, močiutė iškart pasibaikštijo, kad gudobelių žiedai bene bus nubyrėję. Būk gera, vaikyti, paraškyk nuo ryto atsikėlusi, bus per žiemą širdelei stiprybės, tiek berasis. Raudonoji gudobelė. Crataegus sanguinea. Tie lotyniški dalykai išsiurbs mano gyvastį, nebegaliu mąstyti apie augalą neknygiškai. Kur auga, ką kaupia, kuo žmogui ir gyvuliui padeda arba nuodija. Užtat ir paprastumo nebeina įžvelgti. Man smagiau skamba kraujinė. Kraujinė gudobelė. Iškart prisiminiau tą Hipokrato keturių skysčių teoriją. Sanguis reiškia kraują, todėl sangvininkas – tai tas, gyvakraujis, vienintelis normalus. Likę trys skysčiai visai nekokie, bet irgi kūnui reikalingi, kurgi be jų, – gleivės ir tulžys. Cholerikas – geltonoji tulžis, melancholikas – juodoji. Flegmatikams šiuokart visai nepasisekė, jie iš gleivių padaryti. Fi. Močiutė baugštijosi visai be reikalo – sunokę rausvi smagūs žiedeliai dar toli gražu nesiruošė žolėn. Ilja. Paliesti dievą

13


Sakė žygiuoti iki pat ežero, iškart už pušyno bus gal trys gudobelių krūmai. Šiukštu neiti dešine pakrante. Toje pusėje yra užakęs ežeras, liulantis kemsynas, augalų plova, viena pati galiu nukrypti nuo tako ir koją ne ten padėjusi įsmukti po raizgalų pluta. Ir niekas niekada manęs nei gyvos, nei kitokios iš tenai tikrai nebeištrauks. O aš ir neisiu. Tikriausiai. Bet kailis ypač niežti, jei jau uždrausta, geriau būtų nė neminėjusi. Juolab kad žinau ten ją pačią rudeniais spanguoliaujant ir nė kiek nebijant eiti. Atstryksėjusi ant kalvos matau ežerą, lyg blyną apskritą. Gražus, nors po stiklu pasidėk, ir toks tykus, saulės švytuliai irgi straksi paviršiumi lyg ant stiklo, iš tolo margais zuikučiais akina. Žaliais plaukais apžėlęs, senu mišku, milžiniškomis pušimis, eglėmis ir keršais beržais, kur ne kur verkiantis gluosnis įmerkęs savo rankas stačiai vandenin. Argi kur kitur žemėje būna toks puošnumas? O krante nudegusi troba. Niūkso vienutėlė mėlynai juodų rąstų siena ir akmenų riedulių pamatai. Dar vaiką mane baugino tie deguliai, bet ir dabar kaži koks nesmagumas, iki pat šiol niekas jų kažkodėl nenuardė. Sako, gyvenę maumai girtuokliai, o savą trobą patys savomis rankomis padegę, nes atseit jiems buvo pabodę prie ežero blyno vienatvėje gyventi; dabar va užtat mieste šurmulingai gyvuoja. Varpučiais užžėlė nuodėguliai rakandai, iš lovos likusi spyruoklių puokštė kyšo virš tamsžalių dilgėlių. Urtica dioica, užverčiau akis. Auga pašaliais, kur žmogus kojos nebekelia, slepia šabakštynus, kalcį ir visokius flavanoidus su gyvais vitaminais. O štai močiutė tikrai velnių daržu pavadintų ir kaipmat lieptų viską išravėti. 14

giedrė bružienė


Gudobelių krūmas išgyvena du tris šimtus metų, žinau. Šitoms aiškiai visi keturi šimtai, baisingai senos. Stori purpuriškai rudi kamienai, bet va dygumas. Teko nusivilti, skaudžiai kibios tos senikės, spygliu iškart įkibo man į alkūnę ir įbrėžė. Vėpsau užvertusi galvą ir gerokai nusivylusi. O ir žiedai taip aukštai, mažne padebesiuos; negi teks įsikarti šitaip susipynusiais kamienais? Labai jau įdomu, ką sau manė močiutė čia mane pasiųsdama, negi pati pernai skabė žiedus. Jeigu vis dėlto kar­siuos – o galėčiau be baimės – susidraskysiu savo baltąją su­nelę. O dar apsivilkau tokią laisvą, mažne permatomą – švilpiniuodama atsikėlusi derinau prie ryto ryškumo, o ir močiutė neperspėjo mano rūbą pamačiusi, gal tik skersa subaltakiavo. Kraujinės senikės šįkart pakentės – šveičiu krepšį į ilgas smilgas. Lyg kieno traukiama trepsenu kemsyno pusėn. Dievų buveinė, kitaip nė nepavadinsi. Medeliai – maži supilkėję bonsai. Prie kiekvienos pušelės Dievo rankomis padirbėta, kitos nė koto neįžiūrėsi – tiek šakomis susisupusi. Ir samanos, skaisčiai raudoni kiminai – tikriausiai šie iš pačio Magelano – tolėliau smilgų šepetukai, pilkos tarsi plastikinės šiurės. Pritūpusi glostau kiekvieną – baisus įprotis liesti, nepalietus neatrodo tikri. Čia močiutė rudeniop ir bruknes renka, o vasarą galima ir lapų arbatai pasikarpyti. Smarkiai sumosavęs nuplasnojo panašus į gandrą juodas paukštis, vėlgi nugąsdino. Galgi vis dėlto juodasis gandras. Ir sausas durpingas takas. Niekaip nesuprantu, kas čia pavojinga. Čiagi žmonių išmintas takelis. Nė nepajutau, kad juo nuėjau gana toli – praleidau turbūt visą valandą bečiupinėdama mažulyčius sukumpusius beržus. Ilja. Paliesti dievą

15


Baltuojančius puplaiškius, išsiskėtusius asiūklius. Tolėliau buvo matyti rusvos pelkės lyg skaidrios bedugnės raisto gyvūno akys. Kažkada susiruošiau suktis atgal, takas vis vien begalinis, atsigrožėjau juk viskuo ligi soties, šiąnakt tikrai sapnuosiu tas gilias pražūtingas pelkių akis. Atsisėdau ant kemso apsiauti sandalų; šalia dar vienas toks pat minkštutėlis, visai kaip maumo girtuoklio galva – siekiau paliesti – ant jo rožiškais žiedais žydi spanguolės. Sausas visai. Aai! Kažkas kieta žaibišku smūgiu lyg akmeniu stuktelėjo į kelį – smarkiai nusigandusi pašokau ant kojų iš netikėto skausmo. Lyg būtų įgėlusi vapsva. Tik šitoji turėjo būti ypač smarki ir įsiširdijusi, ir dar daug už save didesnė. Išvydau palei taką nusiraitantį žvilgų juodą kirminą, uodegos galas įsmuko į kerpėtą kamuolį. Jėzau tu manoji, g-gyvatė! Susigriebiau tvinksinčią dešinę koją, skausmas neįtikėtinu greičiu kaisdamas pulsuodamas čia pat po oda sklinda į šlaunį iki pat užpakalio, į blauzdą, siurbiasi net į kulkšnies kauliuką, galiausiai paeiliui į visus kojos pirštus. Vos aukščiau kelio pamačiau dviejų dantų žymes, dvi lygias žaizdeles, iš abiejų ištryško po lašą kraujo. Gražų gražiausia, ką dabar daryti?! Iš ūmaus išgąsčio dar maudė krūtinę, o mintys sukosi kaip patrakusios – negalėjau nieko prisiminti, kokia pirmoji pagalba įgėlus gyvatei. Užveržti medžiaga ar gal iš tikrųjų iščiulpti? Kelis mažne iš karto pradėjo tirpti. Susisuko galva. Klestelėjau tiesiai ant tako. Ir ta saulė kaži kokia nesmagi pasidarė, ėmėsi svilinti plaukus ir kaktą. Pusbalsiu krizenu. Štai jums nutrūktgalvė anūkė priskabė močiutės vaistinei arbatai kraujinių gudobelių žiedų. Puikumėlis, šimts maumų. 16

giedrė bružienė


Žinoma, mobilųjį telefoną palikau troboj. Tyčia kaip tyčia palikau. Ar čia yra ryšys? Liūnas įdubęs, sėdžiu štai durpių take lyg giliam hamake. Kam aš dabar paskambinčiau? Močiutė senatviškai užsispyrusi, todėl nemoka tokiu naudotis ir apskritai to daikto neturi. Namo į Klaipėdą? Aš tikrai šičia, tyre, galvą padėsiu, kol iš tenais kas nors atbildės. Greitai galvok, kaip iš čia savo kailį parvilkti, panelyt, nes iš viso neturi kuo skambinti. Nieko tokio. Čia tikriausiai visai nenuodinga gyvatė. Ir juk neskauda visai. Gal tiesiog paprastas žaltys stuktelėjo. Kaip atrodo žaltys? Su kažkokiais geltonais žandais? Neturėjo ta juodoji jokių žandų. Velnias, niekada nesidomėjau jokiomis gyvatėmis. Nesuprantu, katram kelmui meluoju. Siaubingai gelia. Reikia kėblinti, nieko čia neišlauksiu. Tik, blogiausia, kemsynu grožėjausi ilgokai ir bindzinau uodegą iškėlusi irgi toli. Kelią atgal rasiu – juk takas vingiuoja vienas vienintelis. Ryžtinga, sukaupusi akis atsistojau. O dabar va supykino, dar labiau susuko galvą. Krūmai kaip bešakniai sukasi į vieną pusę, paskui į kitą. Ir vėl nuo pradžių. Vis vien pabandžiau paeiti, ryžtas yra begalinis. O kemsynas nuo mano kabšinčių žingsnių dabar, o siaube, jau liūlėjo, lingavo, net girdėti galėjai, kaip žliugsi, kažką šneka po manimi durpėti rudi vandenys, rodės, ta pluta šičia išplonėjo, oi, tuoj prakiurs ir smuksiu. O paskui nutvers koks vandenžvėris už skaudančio kelio ir apvyniojęs vandenžolėmis nutemps gleimion gelmėn. Kelis visai sustabarėjo į medį, visai nebesiruošė lankstytis. Ir kodėl reikėjo jai įkirsti būtent į sąnarį. Kad nors truputį žemiau. Ilja. Paliesti dievą

17


Pasidavusi vėl atsisėdau take, ką gi – jei kitaip neišeina, tad verčiau pasiilsėsiu. Nuleidau galvą tarp kelių. Silpnumas ryt poryt juk turėjo atslūgti. Paskiau iš tikrųjų virpėdama ėmiausi abejoti, ar mano senelė apskritai kada beišvys savo raudonkepuraitę, be jokios kepurės į tokią saulę išėjusią gudobelių raškyti. Tikrai nežinau, kiek šitaip drebėdama prakiurksojau. Gal daugiausia dešimtį minučių. Pakėlusi galvą balsiai aiktelėjau. Toli už kumpų beržų į mane artėjo žmogus. Turbūt senyvas, nes rankoje turėjo lazdą. Pamaniau – vėlgi gražų gražiausia, visada norėjau pamatyti miražą dykumoje. Ką gi, šiuokart sueis ir šlapiame kemsyne. Gyvatės nuodai turbūt jau ir smegenis pasiekė, ir kurių galų buvau žemėn tą savo galvą nuleidusi. Bet štai tikrasis siaubas, miražas iš tikro artėjo! Tai tikrai buvo šviesiai apsirengęs vyriškis, kaip gyva sėdžiu, aišku, jei tik gyva. Ir visai nesenas. Atvirkščiai, gal net mano metų. Galva sukasi, todėl nieko aiškesnio nesugebu įžiūrėti – tik tiek, kad jis dieviškai gražus. Gal net patsai ponas Dievas man šičia apsireiškė. Arba pasiuntinys iš ten pat. Prisimerkiau, net patryniau akis, bet jas lyg pienu kas būtų užpylęs – nuo žmogaus – ar Dievo? – baltų rūbų atšokdama švietė, tvaskėjo saulė, jo figūrą, o ir galvą įrėmindama blausia balkšva aura. Taip, tikrai toks gražus todėl, kad kaip švytintis angelas sergėtojas išniro iš šio liūno dugno gilumų ar iš anų giliųjų pelkių akių būtent manęs išgelbėti. Laiminga visa krūtine atsidusau. Tik paskui toptelėjo – galbūt iš tikrųjų miriau.


II. TIKRAI TIKRAS RAGANIUS

– Ar atsitiko kas, mergaite? – spartindamas žingsnį link manęs šūktelėjo tas mano angelas. Paskui staiga sustojo, sekundę sudvejojo, ar iš viso verta prieiti, net nusisuko. Ar išprotėjęs, kad suteikęs tokią išsigelbėjimo viltį ruošiasi nueiti šalin? Pamaniau, kad ta trumputė jo abejonė man tegalėjo tik pasirodyti. Visgi vietoje dar kiek pamindžikavęs lėtai įtariai prisiartino. – Atrodo, įkirto gyvatė, – sumurmuliavau nusitvėrusi degančio kelio. – Parodyk. Pasidėjęs į šalį savo lazdą ir kažkokį pailgą kastuvą jis atsitūpė šalia, įsistebeilijo į mano koją, o gal ir į veidą – nemačiau, pati vėpsojau tik į savo dviejų taškelių opą. – Nuodų, aišku, neišspaudei, – dabar jau piktai, su aiškiu priekaištu balse pasakė. Jei būtų bent šiek tiek mažėliau sopėję, būčiau uždengusi suknelės krašteliu savo kelį ir nė už ką jam savos bėdos neparodžiusi. O skaudėjo dabar taip nepakeliamai, kad tikrai ma19


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Ilja. Paliesti dievą by knygos.lt - Issuu