Skip to main content

Į vakarus su žirafomis

Page 1

LYND A RUT LE D GE

R omana s

Iš anglų kalbos vertė ALMANTĖ RIMAVIČIENĖ

Vilnius, 2022


1 Niujorko uostas

Laivai pakildavo į orą, gatvės buvo pilnos vandens, lyg kokios upės, elektros laidai sproginėjo kaip fejerverkai, o namus su klykiančiais žmonėmis nunešdavo tiesiai į jūrą: tai buvo 1938-ųjų rugsėjo 21 diena, Didžiojo uragano diena. Visa pakrantė nuo Niujorko uosto iki Meino buvo taip smarkiai nuniokota, kad vėliau net buvo kuriamos legendos, o septyni šimtai sielų pasibeldė į dangaus vartus, visos šlapios, kaip jūroje plaukiojančios skumbrės. Tais laikais nebūdavo jokių įspėjimų. Pastebėdavai virš vandens kylančią audrą ir nerimaudavai dėl dangumi plaukiančių debesų, kol užgriūdavo lyg šmėkla kaukiantis vėjas ir stiprus lietus, o tau tekdavo kovoti dėl savo gyvybės. Savo liesu jaunu kūnu įsikabinau į vieną iš prieplaukos polių, bet šis staiga pakilo į orą. Paskui tik atsimenu, kad akis atmerkiau griovyje, kai valkata bandė numauti mano kaubojiškus batus. Pamatęs, kaip prisikeliu iš mirusiųjų, tas valkata ėmė rėkti ir pabėgo. Kažkaip likau gyvas, tik nusėtas kraujosruvų ir visas kruvinas, dar ir petnešos sugebėjo nutrūkti ir kažkur pradingti. Kol kitos gyvos būtybės šaukėsi pagalbos ar mirties malonės, nusišluosčiau nuo veido pridžiūvusį kraują, sugriebiau už kelnių juosmens ir šiaip taip atsistojau ant kojų. Tą šalia buvusią valčių pastogę nupūtė 19


L yn da Rutle dge

kartu su Kazu, mano viršininku ir trečios eilės pusbroliu. Radau jį seklioje baloje tarp valčių nuolaužų, pervertą burlaivio stiebo. Nebuvau išvaizdus net prieš nunešamas uragano – buvau tik peraugęs kaimietis su keliais naujais randais ant veido ir apgamu ant kaklo, didumo sulig valstijos mugės prizu, – bet vis tiek atrodžiau geriau nei Kazas. Turbūt reikėtų sakyti, kad man pasisekė, tik nebuvau taip gerai susipažinęs su šio žodžio reikšme, kad galėčiau jį vartoti. Būčiau pasakęs, kad šiandien blogiausia mano gyvenimo diena, nors tai visai nebuvo panašu į tiesą. Galėjau taip sakyti. Niekada nemaniau, kad per savo gyvenimą patirsiu ką nors baisesnio nei tas uraganas. Bet buvau neteisus. Neteisus, nes tarp tų apvirtusių laivų, liepsnojančių pastatų, kyburiuojančių kūnų ir kaukiančių sirenų mažiausiai galėjai tikėtis pamatyti porą žirafų. Buvau čia trumpiau nei šešias savaites, Dulkėtųjų lygumų purvas vis dar gaubė mano, jauno chuligano, plaučius – toks ir buvau, nepaisant dievobaimingos mamytės pastangų, skurdaus kaimo peštukas, tyras kaip karvės mėšlas, klastingas kaip šernas ir jau spėjęs gerai susipažinti su apygardos šerifu – mane visą buvo apnešusios dulkės ir ne kažin kiek vietos bepalikusios Šventajai Dvasiai. Atsidūriau Kazui priklausančioje valčių pašiūrėje su daugybe čia knibždančių žiurkių, nes ketvirtajame dešimtmetyje užklupusios dulkių audros taip smarkiai nuniokojo Teksase esantį mano gimtąjį Panhandlą, kad ištisas mylias nebūtumėte pamatę nė vieno naujakurio ar pusininko. Kai kuriems, kaip mamai, tėčiui ir mažajai sesutei, baigėsi blogai, jie atsidūrė šešios pėdos po žeme. Kiti su klajojančiais žemės ūkio darbininkais patraukė į Kaliforniją. Treti persikėlė pas žmones, sutikusius juos priimti. Vienintelis pasaulyje man likęs giminaitis buvo Rytinėje pakrantėje gyvenantis pašalietis vardu Kazas, iš Panhandlo kilusiam septyniolikmečiui berniukui atrodantis tarsi žmogus iš 20


Į VAKARU S S U ŽIRAFOMIS

mėnulio. Bet buvau visiškai vienas, tuščiose dykrose savo mylėtiems žmonėms kapo duobes kasęs našlaitis, neturintis iš ko tikėtis pagalbos, nebent iš šerifo, tik negalėjau į jį kreiptis ir vis dar negaliu prisipažinti, kokios priežastys lėmė tokį mano sprendimą. Sėdėjau prie mamos, tėčio ir mažosios sesutės kapų, kol vakaras virto naktimi, o paskui atėjo rytas. Vis dar aplipęs tomis mus visus pražudžiusiomis negyvomis dulkėmis išdžiūvusiame sode išsikasiau mamos paslėptą užsukamą stiklainį su monetomis ir klupdamas nuėjau link greitkelio, taip ir neišliejęs nė vienos ašaros. Tik tada, kai po visą šalį prekes vežiojantis vairuotojas sustabdė savo sunkvežimį ir paklausė, kur man reikia, supratau, kad nebegaliu ištarti nė žodžio. – Ar tu klajojantis žemės ūkio darbininkas? Bandžiau atsakyti. Bet neištariau jokio garso. – Vaiki, gal liežuvį nusikandai? – pasiklausė vairuotojas. Vis dar buvau netekęs amo. Atidžiai nužvelgęs, jis mostelėjo pir­ štu į tuščią sunkvežimio priekabą ir išleido mane Mjulšu traukinių stotyje... tiesiai priešais šerifo nuovadą. Laukiau artimiausio į rytus važiuojančio traukinio ir viena akimi stebėjau jo duris, nes buvau visiškai nepasirengęs atsakyti į klausimus, kuriuos jis tikrai užduotų mane pamatęs, ir tik traukiniui spėjus pajudėti iš vietos, šerifas išėjo pro duris ir pažvelgė tiesiai į mane, o aš spoksojau į jį. Paskui krūpčiojau kiekvieną kartą, kai tik traukinys sustodavo, bet su mamos paliktomis monetomis pavyko nuvažiuoti iki Čatanugos. Ten pasisekė įsmukti į prekinį vagoną, bet pamačiau, kaip keletas valkatų išmetė kitą dykūną, prieš tai atėmę iš jo batus. Dar vėliau pats nušvilpiau motociklą ir važiavau juo, kol baigėsi kuras, pakeliui kaip koks valkataujantis šuo nukniaukdamas maisto, kol grasindamas skustuvu mane apvogė kitas valkata. Taip apiplėštas nukakau tiesiai pas Kazą ir suvokiau žvelgiantis į neaprėpiamus vandenis, daug platesnius, nei mano išdžiūvusios akys galėjo aprėpti. 21


L yn da Rutle dge

Kai Kazas paklausė, kas, po velnių, aš esu, atsakymą teko rašyti an­ glimi ant prieplaukos, o jis nepatenkintas atsikrenkštė: – Regis, iš anos giminės pusės būsiu gavęs dar vieną kvailelį, – pasakė ir iš karto pristatė prie darbo, kad užsidirbčiau vakarienę. Keturiasdešimt tylių dienų ir naktų miegojau apipelijusioje sulankstomoje lovoje valčių stoginės gale. Dabar ir jos nebeturėjau. Nebeliko nieko, kam rūpėtų mano gyvenimas, bet nebebuvo ir tokio, kuriam mirus sielvartaučiau, nes Kazas pasirodė esantis toks kietaširdis šunsnukis, kad jau planavau nugvelbti jo turimus grynuosius ir kuo greičiau iš čia sprukti. Ilgai stovėjau susiėmęs už kelnių tuose uragano paliktuose griuvėsiuose, paskui kiek svirduliuodamas nuslinkau pažiūrėti, kas liko iš žmogaus, kurio ieškodamas pervažiavau, galima sakyti, skersai JAV, apėjau tą kruviną nulūžusį stiebą ir iškrausčiau mirusiojo kišenes. Neradęs nieko kito, tik sėkmę jam nešusią triušio letenėlę, su uraganui prilygstančiu įsiūčiu puoliau jį spardyti, o tas pyktis vėl sugrąžino man kalbą – spardžiau ir keikiau Kazą, pilką dangų, juodą vandenyną, dvokiantį orą, mamos taip brangintą Jėzų ir jo žiaurųjį Visagalį Tėvą, kol paslydau ir griuvau ant nugaros, tįsojau žvelgdamas į dulksną, krentančią iš dangaus. Kaip tik tada mano viduje kažkas nutrūko ir gulėjau ten verkdamas, kaip koks pasimetęs berniukas, nes taip ir jaučiausi. Galiausiai sugebėjau atsistoti ant kojų, susirišau kelnes šlapia valties virve ir patraukiau atgal į prieplauką. Ten ir sėdėjau, jaučiausi labai nelaimingas ir stebėjau, kaip vienas po kito laivai lėtai parplaukia į uostą. Bet tada išvydau žirafas. Kiek tolėliau prieplaukoje buvo iškraunamas audros apdaužytas krovininis laivas. Neatsimenu, kaip pašokau ant kojų ir nuskuodžiau ten. Susivokiau bestovįs krovininiame laive tarp mėlynus 22


Į VAKARU S S U ŽIRAFOMIS

kombinezonus vilkinčių jūreivių ir bespoksąs. O priešais mane kranas buvo ką tik iškėlęs kaip kokią padangų krūvą dvi žirafas. Viena iš jų gyva, linguodama stovėjo aplūžusioje, bet vis dar gana stačioje transportavimo dėžėje, šio milžiniško gyvūno galva siekė medžių viršūnes, o kita žirafa gulėjo prieplaukoje lyg negyva, jos transportavimo dėžė buvo išklerusi lyg kokia armonika. Tada žmonės ne kažin ką žinojo apie žirafas, bet prieš atslenkant dulkių audroms trumpai lankiau mokyklą ir buvau matęs žirafos paveikslėlį, todėl žinojau, kaip pavadinti šį stebuklą. Spoksodamas į gulintį gyvūną buvau įsitikinęs, kad regiu tikros, bet jau nebegyvos žirafos kūną... bet toji gaišena atmerkė rudą akį ir pažvelgė į mane. Išvydęs mirtimi alsuojantį žvilgsnį, vėl pajutau tą pažįstamą jausmą, dėl kurio net nukrečia šiurpas. Viską žinojau apie gyvūnus. Su vienais dirbdavome, kitus melždavome, dar kitus valgydavome arba nušaudavome, ir viskas. Jau ankstyvoje vaikystėje išmoksti, kad neverta susidraugauti su paršeliu, nes netrukus tėtis lieps dėkoti Jėzui ir prašyti palaiminti maistą, tai yra tavo kvykiantį draugą. Net jei sumanysi pašerti valkataujantį šunį, atimsi maistą iš savo šeimos. – Ką vėl sugalvojai? Juk čia tik gyvūnas! – vis sakydavo man tėtis. Tais laikais joks kelnėmis mūvintis berniukas negalėjo būti toks silpnas, nes buvome mokomi, kad net blogiausias dvikojis žmogus geresnis už besielį keturkojį gyvūną, ir buvome gąsdinami pragaro liepsnomis. Problema buvo ta, kad kaskart pažvelgęs gyvūnui į akis jose pamatydavau daugiau dvasingumo nei pažįstamų žmonių akyse, o tai, ką išvydau tos tįsančios žirafos akyse, man atėmė žadą. Žirafos žvilgsnis liovėsi klaidžiojęs, akys pablyško, o aš tiek daug kartų jau buvau viską matęs, kai šalimais stovintis tėtis spręsdavo, ar tą gyvūną derėtų suvalgyti, ar užkasti, o gal sudeginti. Prasibroviau arčiau, nors buvau tikras, kad tie iki paskutinio siūlo permirkę jūreiviai išgrūs mane iš laivo, nes ten ir buvo mano vieta. 23


L yn da Rutle dge

Bet staiga visi prasiskyrė – lyg kokie drumzlinai mėlyni Raudonosios jūros vandenys. Tiesiai į mus važiavo spindintis naujas sunkvežimis su keistu mediniu prietaisu, pritvirtintu prie ilgos priekabos dugno, Rubis Goldbergas* tikrai būtų ja didžiavęsis. Tas keistas prietaisas buvo panašus į trumpą T raidę, atrodė kaip dviaukštis, į sunkvežimio priekabą įkeltas namų gamybos prekinis vagonas, viršuje matyti daugybė medinių langų, kiek žemiau liukai, o iš kiekvienos pusės dar buvo trumpos kopėčios. Šokau į šalį, kai vairuotojas – vaikinas pailgos formos galva ir atlėpusiomis ausimis, ant plaukų užsitepęs tiek daug „Dapper Dan“ pomados, kad jos užtektų sutepti varikliui, – nusprendė staigiai spausti stabdžius ir sustoti. Plačiai atsidarė keleivio pusės durelės ir iš kabinos išsirangė pagyvenęs vyras sudiržusia oda, o jo veidas buvo lyg kokio asilo. Taip ir vadinau jį visus tuos metus – Seniu, bet dabar, rašydamas šiuos žodžius, ir būdamas toks senas, kokio amžiaus kiti net nesulaukia, duočiau nukirsti galvą, kad jis buvo ne ką vyresnis nei penkiasdešimties. Vilkėjo susiglamžiusį švarką, pageltusius baltus marškinius ir ryšėjo kvailai atrodantį kaklaraištį. Viena ranka gumbuota, o ant pakaušio užmaukšlinta sena minkšta fetrinė skrybėlė, iš pažiūros tiek kartų sutrypta, kad jau niekas nebegalėjo suprasti, ar ta skrybėlė iš savęs buvo su apskritu plokščiu dugnu ir užlenktais kraštais, ar kažkas ją taip suspaudė. Maniau, kad užtrenkęs dureles pasuks prie uosto vadovo su išraiškingomis žandenomis, mojuojančio į telegramas panašiais lapeliais. Bet iš tiesų Senis nuklumpino pro šalį, nužirgliojo tiesiai prie * Rube’as Goldbergas – XX a. pr. Amerikos karikatūristas, išradėjas, labiausiai išgarsėjęs dėl savo populiarių ir dažnai juokingų piešinių, vaizduojančių, kaip labai sudėtingi įrenginiai painiu būdu atlieka paprastas užduotis. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 24


Į VAKARU S S U ŽIRAFOMIS

žirafų ir nekreipė dėmesio į visas kitas krantinėje susirinkusias gyvas būtybes, matė tik tuos milžiniškus gyvūnus. Pirmiausia priėjo prie vis dar stačios transportavimo dėžės, kur stovėjo ir lingavo žirafa – patinas – ir ėmė kažką šnabždėti, lyg pasakotų kokias paslaptis. Žirafa ėmė judėti lėčiau. Senis ištiesė ranką ir švelniai paglostė, o žirafa liovėsi lingavusi. Pritūpęs prie gulinčios patelės ir vėl ėmė švelniai kalbinti žirafą. Gyvūnas suvirpėjo. Norėdamas ją paliesti, Senis įkišo rankas pro sulaužytos transportavimo dėžės skyles, bet žirafa vis dar gulėjo lyg pasmerkta mirčiai, todėl jis savo gumbuota ranka vis krestelėdavo gyvūno galvą, kol žirafa užmerkė akis. Tą akimirką atrodė, kad girdžiu tik sunkų žirafos kvėpavimą ir švelnų Senio kalbinimą, užgožiantį į krantinę besidaužančias bangas. O tada atitrepsėjo uosto vadovas ir Seniui po nosimi pakišo telegramas. Senis vos kartą į jas žvilgtelėjo ir numetė ant žemės, puikiai pažinojau tą veide blykstelėjusį įniršį: jis tam nebuvo nusiteikęs. Kaip tik tada iš uosto vadovo kontoros išlindo laivo kapitonas, jo uniforma buvo suplėšyta, o veidas subraižytas, bet visi kombinezonus vilkintys vyrai kaip vienas atsisuko. Senis pažvelgė į jo pusę. – Jūs nužudėte mano žirafą? – Pone, – nutraukė jį uosto vadovas, – šie žmonės neteko vieno savo įgulos nario, ir tikras stebuklas, kad jiems pavyko grįžti į uostą, todėl man visai nesvarbu, ar jiems pavyko pargabenti jūsų prašmat­ nius gyvūnus, ar ne, jei tai jums iš viso ką nors reiškia. Iš Senio veido buvo aišku, kad nieko nereiškė. O tada visi kombinezuotieji įsiuto. Pamaniau, kad gali jį užpulti. Bet žvilgtelėjęs į Senio veidą pamačiau, kad gal jis pats to norėtų. – Mes ją čia atplukdėme... – pasigirdo balsas ir galėjai beveik išgirsti taip ir neištartus žodžius: o dabar, šunsnuki, gali pats ją gelbėti. Senis nepajudėjo, vis dar laikė ranką didžiuliam gyvūnui ant galvos. 25


L yn da Rutle dge

Niurnėjimas darėsi vis garsesnis, kai iš gatvės pusės privažiavo įdubęs dengtas pilkos spalvos sunkvežimis, jo durelės buvo tokios išblukusios, kad galėjau įskaityti tik žodžius „Zoologijos sodas“. Iššoko kresnas, kruopščiai nusiskutęs vyras, atrodantis lyg koledžo berniukas, jis vilkėjo baltu chalatu ir rankoje spaudė juodą gydytojo krepšį. Pražingsniavo pro mus neskubėdamas, lyg atostogautų, ir pasuko tiesiai prie Senio. – Turime pastatyti ją ant kojų, arba viskas bus baigta, – vietoj pasisveikinimo išrėžė zoologijos sodo gydytojas. Senis mostelėjo uosto vadovui, o šis švilptelėjęs pakvietė keletą uosto krovikų su geležinėmis dalbomis ir jie ėmė ardyti aplink žirafą susiklaipiusią transportavimo dėžę. Bet Seniui atrodė, kad jie dirba per lėtai. Pats puolė traukti sulaužytus lentgalius, dirbo nesaugodamas savo gumbuotos rankos. Kai jau nebeliko ko traukti, nors aplink žirafą ir po ja vis dar matėsi daug lentgalių, įsitempė krano diržai ir sucypę – lyg būtų gyvi – pastatė žirafą ant kojų. Jai susvyravus pro mane prabėgo jūreiviai su kombinezonais, tiesdami rankas ir padėdami Seniui sulaikyti žirafą. Dar kartą trūktelėjus gyvūnas jau buvo pakeltas – diržais apjuosta patelė stovėjo ant savo trijų iš keturių kojų, viskas įvyko taip staiga, kad visi atšoko, tik Senis liko stovėti šalia. Dabar viskas paaiškėjo. Jos dešinė užpakalinė koja, ta dalis tarp kelio ir kojos barzdelės, atrodė taip, lyg kas būtų pasidarbavęs plaktuku. Žirafa susvirduliavo, ji iš paskutiniųjų bandė išsilaikyti ant trijų ilgų sveikųjų kojų. – Ramiai... Mergaite... ramiai... – švelniai kalbėjo Senis, kol zoologijos sodo gydytojas apžiūrėjo gyvūną. – Panašu, kad vidaus organai nesužeisti, – pasakė jis. – Vienintelė bėda ta koja. Pagalvojau, kad tai puikios naujienos, kol prisiminiau, kad arklius nušauna dėl daug menkesnių bėdų. 26


Į VAKARU S S U ŽIRAFOMIS

Atsidaręs savo juodą krepšį gydytojas nuvalė, įtvirtino ir apvyniojo sužeistą koją, o tada atsitraukė, kad uosto krovikai sutvirtintų transportavimo dėžės plokštes. Visą tą laiką Senis kažką murmėjo žirafų kalba, o jiems baigus ištiesė ranką ir atrišo keliamojo krano diržus. Patelė susverdėjo. Bet netrukus jau stovėjo pati. Tai išvydęs Senis su zoologijos sodo gydytoju ėmė paskubomis ir tyliai šnekučiuotis. Prislinkau arčiau. – Juk žinai, pranešti, kad gyvūnas nėra sveikas, būtų tas pats, kas pasmerkti jį mirčiai! – pasakė Senis. Zoologijos sodo gydytojas pašnairavo į T formos krovininį sunk­ vežimį. – Kaip manot, per kiek laiko galėtumėte ten nuvažiuoti? – Jei viskas gerai klosis, turėtume nuvykti per dvi savaites. Zoologijos sodo gydytojas papurtė galvą. – Geriau perpus sutrumpinkit tą laiką. Senis kilstelėjo rankas. – Ir kaip galėčiau tai padaryti? Turime važiuoti lėtai, o dėl tos sužeistos kojos teks važiuoti net dar lėčiau! – Kaip tik dėl tos kojos ir turite nuvažiuoti per savaitę. Todėl geriau pamąstykite, kaip galėtumėt tai padaryti. – Gerai. Kas dar? Žvilgtelėjęs į tą pusę, kur tolumoje sukaukė sirenos, zoologijos sodo gydytojas piktai atšovė: – Pirmyn, galite pasirašyti už abi. Kol kas dar nenoriu nuvilti ponios Benčli. Kol gyvūnams bus karantinas, dar turėsime laiko įsitikinti, ar jaunoji patelė galės vaikščioti, jei iš viso pavyks ją ten nuvežti. Bet, Džounsai, jūsų vietoje poniai Benčli iš karto papasakočiau visą tiesą: nesvarbu, kad dabar patelė ir stovi ant kojų, kelionė vis dėlto gali ją pribaigti. Geriau tegul ponia Benčli dabar viską 27


L yn da Rutle dge

sužino, o ne tada, kai kelionėje suksite galvą, ką daryti su kritusia žirafa. Zoologijos sodo gydytojas išvažiavo, o Senis nuėjo pas uosto vadovą ir pasirašė kažkokius dokumentus. Tada keliamasis kranas užkabino sutvirtintas transportavimo dėžes ir perkėlė žirafas į uoste stovintį sunkvežimį, uosto krovikai tas dėžes pririšo. Kombinezonus vilkintys jūreiviai išsivaikščiojo, Senis įšoko į vidų ir trinktelėjo ranka per gaubtą, taip kvailoko veido vairuotojui duodamas ženklą judėti, o aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip visi pravažiuoja pro mane: du milžiniški pasakų knygoje matyti gyvūnai iš kitos pasaulio pusės buvo vežami uosto sunkvežimio gale, o iš paskos važiavo tas kitas keistas ir neįprastas sunkvežimis. Žvilgsniu nulydėjau žirafas ir žinojau, kad jei negalvosiu apie jas, būsiu priverstas staiga grįžti į realybę ir tapti valkataujančiu berniuku. Kitoms būtybėms tekę stebuklai nieko nereiškia, nes man pačiam teks tokį susikurti. Tolstantys sunkvežimiai atrodė vis mažesni, o mano klajokliška ir apgailėtina ateitis darėsi vis realesnė. Giliai įkvėpiau. Sudiegė šonkaulius ir sunkvežimiams dingstant iš akių pagalvojau, kad mane tuoj supykins. Išgirdau, kaip kažkas sučežėjo po bato kulnu ir pažvelgiau žemyn. Stovėjau ant telegramų, Senio numestų ant šlapios prieplaukos. Paėmiau jas, skubėdamas perskaičiau ir įsiminiau, kas ten buvo parašyta.

28


Pirmojoje:

WESTERN UNION 1938 M. RUGSĖJO 22 D. = 0600A KAM: PONIAI BELEI BENČLI SAN DIEGO ZOOLOGIJOS SODAS SAN DIEGAS, KALIFORNIJA

DĖL URAGANO NUKENTĖJO KROVINYS. ŽIRAFOS GYVOS. INFORMUOKITE DĖL PRISTATYMO. RYTŲ AFRIKOS LAIVYBOS BENDROVĖ

Antrojoje:

WESTERN UNION 1938 M. RUGSĖJO 22 D. = 0715A KAM: PONUI RAILIUI DŽOUNSUI UOSTO VADOVUI NIUJORKO UOSTAS, NIUJORKAS

[IKI PAREIKALAVIMO] PRIEPLAUKOJE SUSITIKITE SU BRONKSO ZOOLOGIJOS SODO VETERINARU, JIS PATARS, KAIP SAUGIAI NUGABENTI JAS Į KALIFORNIJĄ. BB


ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook