Jonathan Mayo Emma Craigie
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
1945 m. balandžio 20 d., per savo 56-ąjį gimtadienį, Adolfas Hitleris prie užpakalinės Reicho kanclerio rezidencijos sienos sveikinasi su Hitlerjugendo nariais.
Įvadas
1941 m. balandį Londone, Abbey Road įrašų studijoje, vienas mėgstamiausių anglų dainininkų, Alas Bowlly, įrašė naują Irvingo Berlino dainą. Daina „Kai tas žmogus žus, kai jo nebus“ tapo vienu populiariausių karo meto muzikinių kūrinių. Jos autorius nekantriai laukė dienos, kai „sužinosime naujieną, / kad ūsuotas Šėtonas „ilsisi“ po velėna“. Nors šią dainą sukūrė amerikietis Irvingas Berlinas, ji puikiai atspindi 1941 m. Didžiojoje Britanijoje vyravusias žmonių nuotaikas, jiems Hitleris atrodė juokingas, nors ir pavojingas veikėjas, ir jie būtų džiaugsmingai sutikę žinią apie jo mirtį. Tačiau taip buvo ne visada. Dar 1939–1940 m. žiemą, kol vyko „Netikrasis karas“, kai kurių vadintas „Nuobodžiuoju karu“, nemaža britų visuomenės dalis pritarė minčiai, kad su Vokietijos diktatoriumi reikėtų susitarti. Per metus viskas pasikeitė. Žmonės pakeitė nuomonę po pažeminimo, patirto per 1940 m. gegužę vykusią Dunkerko evakuaciją, ir iš karto po vasarą ir rudenį vykusio Britanijos mūšio, o labiausiai persigalvoti juos paskatino bombardavimas, įvaręs nemažai siaubo Bristolio, Koventrio, Glazgo, Liverpulio ir Londono gyventojams.
22
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
Šių bombardavimų auka tapo ir dainininkas Alas Bowlly. Praėjus savaitei po dainos „Kai tas žmogus žus, kai jo nebus“ įrašo, greta jo buto Pikadilio aikštėje sprogo bomba. Bowlly žuvo akimirksniu, gulėdamas savo lovoje ir skaitydamas knygą apie kaubojus. Pirmą kartą apie Adolfą Hitlerį Didžiosios Britanijos žmonės išgirdo 1923 m., kai jis žengė pirmąjį žingsnį ketindamas nuversti Veimaro respubliką ir užgrobti valdžią Bavarijos vyriausybėje. Tačiau jo politinė karjera prasidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Kovos idėja – sena kaip gyvenimas, nes gyvybę išsaugoti įmanoma tik žuvus kitiems gyviems padarams. Adolfas Hitleris, 1928 m.
1914 m. rugpjūčio 1 d. Hitleris buvo nufotografuotas minioje, susirinkusioje Miunchene, Odeono aikštėje, švęsti Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vėliau savo knygoje Mein Kampf jis rašė: „[...] iš visos širdies dėkojau Dievui už suteiktą malonę gyventi tokiais laikais.“ Karas buvo „išsigelbėjimas nuo sielvarto, slėgusio mano pečius jaunystės metais“. Tas sielvartas jį lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. Adolfas Hitleris gimė 1889 m. Austrijoje, Braunau prie Ino kranto. Jo tėvas Aloisas buvo piktas, valdingas, nenuspėjamo būdo žmogus, be to, dažnai girtas. Pasak Adolfo jaunesniosios sesers Paulos, jos brolis kasdien gaudavo į kailį. Jųdviejų motina Klara buvo gerokai jaunesnė už vyrą ir artima jo giminaitė. Ji į savo sutuoktinį kreipdavosi „dėde“. Po daugelio metų Hitleris žmonėms pasakodavo, kad ji sėdėdavo prie kambario durų ir laukdavo, kol pėrimas baigsis, kad galėtų paguosti ir nuraminti sūnų. Paulos žodžiais tariant, motina buvo „labai švelni ir nuolaidi“, o Adolfas ją dievino. Kai mirė tėvas, Adolfui buvo keturiolika, kai mirė mo-
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
23
tina – aštuoniolika metų. Jo motinos gydytojas, ant kurio rankų mirė daugybė žmonių, vėliau prisiminė: „Dar niekada nebuvau matęs taip sielvarto sugniuždyto žmogaus kaip Adolfas Hitleris.“ Prieš pat motinos mirtį Hitleriui jau buvo tekę patirti ir dar vieną nusivylimą, kai jis nebuvo priimtas į Vienos dailės akademiją studijuoti architektūros. Po motinos laidotuvių, 1907 metais, jis grįžo į Austrijos sostinę. Iš pradžių gyveno pigiai nuomojamuose būstuose, o paskui, kelias naktis praleidęs parkuose ant suolelių, apsistojo vyrų bendrabutyje. Hitleris ne visai sąžiningais būdais ieškojo finansinės paramos, – apsimetė esąs studentas, – ir dar papildydavo kišenę pardavinėdamas nedidelio formato paveikslus ir eskizus, bet apskritai gyveno bastūno gyvenimą. Keldavosi vidurdienį ir iki vėlyvo vakaro darbuodavosi prie didžiulių architektūros projektų: pilių, teatrų, koncertų rūmų. Be to, kūrė operas ir pjeses. Kiekvieną projektą pradėdavo apimtas manijai prilygstančios euforijos, bet nė vieno iš jų nebaigė. Ambicingas jo svajones nuolat keisdavo depresijos etapai. Ar kada nors matėte abejotiną projektą, kokią nors bjaurastį, ypač kultūros gyvenime, prie kurio nebūtų prikišęs nagų bent vienas žydas? Vos bakstelėjęs į tokį pūlinį peilio geležtės smaigaliu iš karto, kaip musės lervą gendančiame kūne, randi žydelį, dažnai besimarkstantį ryškioje šviesoje. Adolfas Hitleris, Mein Kampf
Hitleris dažnai įsitraukdavo į aistringus ginčus vakarais veikusiose viešosiose valgyklose, į kurias eidavo tikėdamasis gauti duonos ir sriubos. Pasak Čekijos žydo Augusto Kubiceko, jaunystės metais Vienoje gyvenusio su Hitleriu tame pačiame kambaryje, devyniolikmetis jo
24
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
pažįstamas kivirčijosi su visais, o kartais jį ištikdavo neapykantos priepuoliai. Vienoje suklestėjęs antisemitizmas, atvirai išreikštas nesibaigiančiomis pigiomis brošiūromis, leido Hitleriui atsikvėpti ir negalvoti apie krūtinėje besitvenkiantį įsiūtį ir apmaudą. Po penkiolikos metų, rašydamas knygą Mein Kampf, jis tvirtino, kad tuo laikotarpiu formavosi jo pasaulėžiūra: „Nuo to laiko šių pamatinių nuostatų beveik neplėtojau ir nieko jose nekeičiau.“ Proga prasiveržti šiai ilgai slopintai agresijai atsirado kilus Pirmajam pasauliniam karui. Hitleris buvo priimtas į Vokietijos kariuomenę tarnauti pulko štabo kurjeriu ir staiga beprasmiame jo gyvenime radosi tvarka ir tikslas. Per ketverius tarnybos kariuomenėje metus jis buvo du kartus sužeistas, du kartus apdovanotas, bet aukščiau kapralo laipsnio (puskarininkio karinis laipsnis – red. past.) neiškilo. Pasak vieno iš tarnybos draugų, Hitleris sėdėjo kampe, „užsimaukšlinęs ant galvos šalmą, nugrimzdęs į savo mintis ir nė vienam iš mūsų nepavykdavo išvaduoti jo iš apatijos gniaužtų“. Visi jį laikė vienišiumi ir svajotoju. Vienintelis Hitlerio draugas buvo šuo, baltas terjeras, atklydęs iš anglų apkasų, kurį jis vadino Foksliu. Jo vado, Fritzo Wiedemanno, žodžiais tariant, Hitleris buvo drąsus vyras, bet keistuolis ir gauti aukštesnio karinio laipsnio negalėjo, mat buvo akivaizdu, jog neužsitarnaus kitų kariūnų pagarbos. Tomis naktimis mano krūtinėje tvenkėsi neapykanta – neapykanta šio niekšiško nusikaltimo sumanytojams. Adolfas Hitleris, Mein Kampf
1918 m. lapkričio 10 d., paliaubų išvakarėse, Hitleris gulėjo ligoninėje šiaurės rytų Vokietijoje ir sveiko po patirto antro sužeidimo. Savo knygoje Mein Kampf jis prisiminė, kad tuomet atėjo pastorius ir
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
25
kreipėsi į ligonius. Apgailestaudamas jis pranešė vyrams, kad Vokietija tapo respublika, kad monarchija žlugo, o karas pralaimėtas. Hitleriui šios naujienos buvo nepakeliamos: „Ilgiau neištvėriau. Nė akimirkos negalėjau ramiai sėdėti. Man vėl užtemo akys. Svirduliuodamas ir ramstydamas sienas, grįžau į miegamąjį, kritau ant savo gulto ir jausdamas kaistant skruostus įsikniaubiau į pagalvę ir antklodę. Nebuvau verkęs nuo tos dienos, kai stovėjau prie motinos kapo duobės [...], bet dabar tiesiog negalėjau tverti [...]. Vadinasi, viskas veltui [...]. Ar viskas vyko tik tam, kad tėvynė atsidurtų bjaurių nusikaltėlių gaujos rankose? [...] Aš, savo ruožtu, nusprendžiau užsiimti politika.“ Vyrą – girdėjau kalbant vyrą, jis niekam nežinomas ir aš pamiršau jo pavardę. Bet jei kas nors ir gali išvaduoti mus iš Versalio sutarties pančių, tai tik jis. Šis niekam nepažįstamas vyras grąžins mums savigarbą! Rudolfas Hessas, 1920 m. gegužė
Grįžęs iš ligoninės Hitleris apsigyveno Miunchene ir ėmė dalyvauti politiniuose mitinguose. Pirmąją kalbą jis pasakė 1919 m. spalio 16 d. Miuncheno priemiestyje įsikūrusiame alaus rūsyje ir jo klausėsi šimtas vienuolika žmonių. Jis kalbėjo tol, kol permirko prakaitu ir visiškai neteko jėgų, atvirai reiškė neapykantą politinei sanklodai, susierzinimą dėl pralaimėto 1914–1918 m. karo ir dėl to patirto pažeminimo, demonstravo ryžtą nuversti į valdžią atėjusius išdavikus, kurie birželio mėnesį buvo pasirašę Versalio taikos sutartį. Hitleris apsidžiaugė įsitikinęs, „kad tai, ką giliai širdyje visada jaučiau, [...] pasirodė esanti tiesa. Aš gebėjau pasakyti gerą kalbą“. Jis kalbėjo labai paprastai, bet įtaigiai,
26
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
ir klausytojus tai jaudino. Žodžiais išreiškė kančią tų, kurie jautėsi bejėgiai, ir teikė šlovingos ateities viltį tiems, kurie jautėsi sugniuždyti pralaimėto karo. Per kelias savaites Hitlerio klausytojų skaičius išaugo iki keturių šimtų; kitų metų vasarį jis jau kreipėsi į du tūkstančius žmonių, vos tilpusius į didžiulę aludę miesto centre. Žmonės lipo ant stalų ir garsiai rėkdami užgauliojo žydus. Kai Hitleris pareiškė: „Mūsų šūkis – tik kova! Eisime pirmyn, nenumaldomai siekdami tikslo!“, klausytojai jam pritarė audringais plojimais. 1921 metų liepą Hitleris jau vadovavo Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai (NSDAP), kurios nariai vėliau imti vadinti tiesiog naciais. 1923-ųjų rudenį ši partija buvo subūrusi 55 000 sekė jų – tūkstanteriopai daugiau nei tuomet, kai į ją įstojęs Hitleris tapo 55-uoju partijos nariu. Apsvaigęs nuo tokios sėkmės ir įkvėptas sėkmingo Mussolini „žygio į Romą“ praeitų metų spalį, Hitleris nusprendė žengti lemiamą žingsnį, dabar istorijoje žinomą kaip Alaus pučas, ir užsitikrinti Miunchene besiformuojančių grupuočių, protestuojančių prieš respubliką, lyderio poziciją. Pučas buvo suplanuotas paskubomis ir nedelsiant pradėtas. Menko stoto vyras, [...] nesiskutęs, susitaršiusiais plaukais ir toks užkimęs, kad vos įstengė kalbėti. Hitlerio apibūdinimas Times laikraščio straipsnyje, aprašančiame Alaus pučą Miunchene
Lapkričio 8-osios vakarą Hitleris įsiveržė į vieną Miuncheno alaus rūsį, kuriame 3 000 žmonių klausėsi Bavarijos politikų kalbų. Jį lydėjo vienas iš charizmatiškųjų jo sekėjų, karo didvyris ir pasižymėjęs naikintuvo pilotas, Hermannas Göringas, ir būrys šalmus užsidėjusių smogikų, tempiančių sunkųjį kulkosvaidį. Hitleris užšoko ant kėdės ir
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
27
ėmė pliaukšėti vytiniu bei mojuoti pistoletu. Norėdamas nutildyti minią, jis iššovė į lubas, o tada suriko: „Miunchene prasidėjo Nacionalinė revoliucija! Šią akimirką visą miestą užėmė mūsų kariai! Šį alaus rūsį laiko apsupę 600 vyrų. Niekam neleidžiama pasišalinti!“ Iš tiesų, miesto nebuvo užėmusios nacių pajėgos, o pučas po trisdešimt sekundžių trukusio susišaudymo, per kurį žuvo keturi policininkai ir keturiolika nacių, baigėsi šnipštu. Vienas iš maištingųjų aktyvistų buvo jaunas vištas auginantis ūkininkas tukliu veidu ir nešiojantis akinius. Aukštai iškėlęs galvą, jis nešė vėliavą, ant kurios buvo nupiešta svastika. Jo vardas buvo Heinrichas Himmleris. Hermannas Göringas buvo sužeistas į koją. Adolfas Hitleris suklupo ir išsinarino petį. Abu šie vyrai pabėgo. Göringui pavyko pasiekti Austriją, ten jis gydėsi sužeidimus, o nuo skausmo jam buvo leidžiamas morfinas. Taip išsivystė jo priklausomybė nuo šios narkotinės medžiagos, kuri tęsėsi visą gyvenimą. Tuo tarpu Hitleris spėjo nusigauti tik iki vieno draugo namų Miuncheno priemiestyje, kur po kelių dienų buvo suimtas. Kartu su keliais kitais šio žygio organizatoriais jis buvo teisiamas už valstybės išdavimą. Hitleriui buvo skirta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 1924 metų balandį jis buvo išsiųstas į Landsbergo kalėjimą. Įkalintas Landsberge, Hitleris gyveno dideliame kambaryje, pro kurio grotuotus langus vėrėsi vaizdingi kaimo vietovių peizažai. Daugelis kalėjimo sargų priklausė Nacių partijai ir sveikindamiesi Heil Hitler jie slapta rodė pagarbą garsiajam kaliniui. Hitleriui buvo leista priimti gėles ir dovanas, be to, jis sulaukė tiek daug lankytojų, kad pastarųjų skaičiui perkopus penkis šimtus nusprendė visų nebepriimti. Didžiąją laiko dalį jis rašė, o tiksliau diktavo Mein Kampf – šiame veikale Hitleris išdėstė savo politinę ideologiją, kurios daugiau niekada nekeitė. Savo knygoje jis teigė, kad ateityje vokiečių tauta sėkmingai gyvuos tik
28
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
sužlugdžiusi nedorą žydų bei komunistų sąmokslą ir išplėtusi savo gyvenamąją teritoriją į Rytus. Nepavykus 1923 m. pučui, dešimt metų Hitleris praleido tobulindamas Nacių partiją ir, buvusio vištų ūkio savininko, Heinricho Himmlerio SS (sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija – red. past.) pavertė efektyviai veikiančiu kariuomenės elitu. Hitlerio ambicijos jau nesiribojo Bavarijos politika, jis siekė tapti nacionaliniu lyderiu. Tai – mūsų amžiaus stebuklas, kad radote mane, kad radote mane tarp tokios daugybės milijonų! Ir kad aš radau jus – tai yra Vokietijos sėkmė! Adolfas Hitleris, 1936 m. rugsėjo 13 d.
1933 m. sausio 30 d. Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu ir ta proga buvo surengtos milžiniškos eitynės su deglais. Tiesą sakant, po rinkimų, kuriuos laimėjusioms partijoms nepavyko suformuoti daugumos vyriausybės, Nacių partija į valdžią prasibrovė remiama mažumos. Vokietiją kaustė katastrofiška infliacija ir slėgė didžiulis nedarbas, – abi šias problemas Hitleris sprendė kurdamas visą šalį apėmusią kelių tiesimo, statybų ir kariuomenės perginklavimo programą. Ši ūkio plėtra buvo finansuojama skolinantis milžiniškas sumas, nusavinant įmonių turtą ir spausdinant pinigus. Tuo pat metu Hitleris pradėjo vykdyti politiką, nukreiptą opozicijai žlugdyti. Prekybos sąjungos ir visos kitos politinės partijos buvo uždraustos. Oponentai buvo nužudyti arba išsiųsti į ką tik įkurtas koncentracijos stovyklas. Siekiant įgyvendinti rasės grynumo teoriją, buvo priimti „rasinės higienos“ įstatymai. Seksas tarp vadinamųjų arijų ir žydų arba „čigonų, negrų ir kitų išperų palikuonių“ buvo uždraustas. Slapta buvo imta vykdyti eugenikos programa, leidusi medikams žudyti žmones su negalia. Šios permainos
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
29
buvo vykdomos jėga, pasitelkus SS, neseniai sukurtą gestapą (slaptoji nacistinės Vokietijos policija – red. past.) ir uoliai skleidžiamą propagandą. Kontroliuoti žiniasklaidą buvo patikėta jaunam žurnalistui, romantizmo literatūros žinovui ir mokslų daktarui, Josephui Goebbelsui. Jaunas architektas Albertas Speeras buvo paskirtas kurti vizualinį masinių mitingų ir žygių įvaizdį. Miela žmona, Čia tikras pragaras. Rusai iš Maskvos nesitraukia. Čia taip šalta, kad, rodos, ir siela sustingo. Maldauju, liaukis man rašiusi apie šilkus ir aukštakulnius, kuriuos turiu parvežti iš Maskvos. Ar nesupranti, kad mirštu? Adolfas Fortheimeris, vokiečių kareivis, 1941 m. gruodis
1939 metais, praėjus šešeriems vadovavimo valstybei metams, ta proga sakydamas kalbą Vokietijos parlamente, Reichstage, Hitleris prisiminė tai, ką jam pavyko pasiekti: „Grąžinau Reichui teritorijas, pagrobtas iš mūsų 1919-aisiais; grąžinau į Tėvynę milijonus labai nelaimingų vokiečių, kurie buvo nuo mūsų atskirti; atkūriau senąją, tūkstantį metų gyvuojančią, vientisą, istorinę vokiečių gyvenamąją erdvę; visa tai mėginau pasiekti nepraliedamas kraujo ir nekeldamas karo kančių nei savo žmonėms, nei svetimiesiems. Ir tai savo pastangomis pasiekiau aš, kuris prieš dvidešimt vienus metus buvo niekam nežinomas darbininkas ir savo tautos karys [...].“ 1938 m. pabaigoje, nesipriešinant tarptautinei bendruomenei, prie didžiosios Vokietijos buvo prijungtas Reino kraštas, Austrija ir Čekoslovakijai priklausęs Sudetų kraštas. Invazija į Lenkiją pagaliau paskatino Britaniją ir Prancūziją 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbti Vokietijai karą.
30
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
Tačiau Hitlerio tai nesustabdė: 1940 m. balandį jis užpuolė Daniją bei Norvegiją ir ten irgi nesutiko bent kiek rimtesnio pasipriešinimo. Vėliau, 1941 m. pavasarį, Vokietijos kariuomenė buvo pasiųsta į Balkanus, Jugoslaviją, Graikiją, Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus, o netrukus – į Iraką bei Kretą. Šios milžiniškos ekspansijos žlugimas prasidėjo 1941 m. birželį, kai, pažeisdamas 1939 m. Nepuolimo paktą, Hitleris plačiu frontu įsiveržė į Sovietų Rusiją. Po pusės metų jis paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Prieš 1944 m. Kalėdas Vokietija pateko į savotiškas šių dviejų puolančių supervalstybių žnyples. 1945 m. sausio 15 d. Hitleris tiesiog pasislėpė nuo siaubingos galimo pralaimėjimo tikrovės. Paskubomis grįžęs į Berlyną, jis užsidarė savo bunkeryje ir įsakė Albertui Speerui sunaikinti visą Vokietijos valstybės infrastruktūrą ir pramonę. Pasiduoti jokiu būdu nebuvo galima. Išeitys buvo dvi: pergalė arba susinaikinimas. Po Reicho kanclerio būstine Berlyne buvo įrengti du bunkeriai. Senesnįjį, viršutinį bunkerį, suprojektavo Albertas Speeras ir šis bunkeris, kaip slėptuvė nuo oro antskrydžių, buvo pastatytas XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Šis bunkeris atsirado po senosios Reicho kanclerio būstinės rūsiais ir jau 1936 metais juo buvo galima naudotis. Žemesnysis bunkeris, vėliau imtas vadinti fiurerio bunkeriu, buvo pastatytas 1944 metais. Jis buvo įrengtas sode, aštuonių su puse metro gylyje, o jo viršus buvo apsaugotas trijų metrų storio betono stogu. 1945 m. sausio mėnesį Hitleris nakvodavo fiurerio bunkeryje, bet dirbo likusiose sveikose Reicho kanclerio būstinės patalpose. 1945 m. vasario 3 d., prieš vidurdienį, amerikiečių karinės oro pajėgos stipriai bombardavo Berlyną ir sukėlė gaisrą, šėlusį penkias dienas ir padariusį Vokietijos sostinei tiek žalos, kiek ši dar niekada nebuvo patyrusi. Po šio gaisro Hitleris po žeme ne tik dirbo, bet ir gyveno.
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
31
Dauguma aukštų nacių pareigūnų savo šeimos narius išsiuntė į saugesnes vietas, o patys taip pat išvyko iš sostinės. Berlyne liko tik Josephas Goebbelsas, jis nakvojo prabangiame bunkeryje, įrengtame po savo šeimos namo rūsiu. SS vadas Heinrichas Himmleris nuo sausio gyveno sanatorijoje, nepaprasto grožio Hohenlicheno kurorte, kur gydėsi stresą ir stiprius pilvo skausmus. Himmleris apie save buvo labai geros nuomonės, įsivaizdavo esąs tarptautinio masto veikėjas ir buvo įsitikinęs, kad būtent jis yra asmuo, tinkamiausias derėtis dėl taikos ir vesti Vokietiją į ateitį. Paklausęs savo masažuotojo, švedo Felixo Kersteno, patarimų (pastarasis, naudodamasis pažintimi su SS vadu, mėgino pasiekti, kad būtų išlaisvinti koncentracijos stovyklos kaliniai), Himmleris turėjo du slaptus susitikimus: vieną su Švedijos diplomatu, grafu Folke Bernadotte, o kitą – su Norbertu Masuru, Švedijos atstovu Pasauliniame žydų kongrese. Oficialus abiejų šių susitikimų tikslas buvo aptarti galimybę išleisti į laisvę kalinius, bet iš tiesų Himmleris siekė pradėti bendrauti su Vakarų sąjungininkais. Jis tikėjosi, kad Masuras imsis galutinio sprendimo iniciatyvos. Žinai, ko man gaila? Man gaila, kad jie nenužudė Hitlerio ir kad netekome galimybės baigti karo! Albine Paul, nacių partijos rėmėja, 1945 m. pavasaris
1945 m. kovo 11 d. Markt Šelenbergo kaime, įsikūrusiame netoli Hitlerio kalnų slaptavietės Oberzalcberge, buvo laikomos pamaldos žuvusiems kare atminti. Išrėžęs kalbą, vietinės kariuomenės vadas pakvietė susirinkusius pasveikinti fiurerį šūkiu Sieg Heil. Bet sulaukė tik mirtinos tylos. Į jo kvietimą neatsiliepė nei civiliai, nei Folksšturmo (liaudies būriai, suformuoti gintis nuo priešų – red. past. ) vyrai, nei ka-
32
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
reiviai. Tą šaltą rytą visų burnos buvo užčiauptos, o dešinės rankos liko nuleistos. Šimtuose mitingų, vykusių per ankstesnius dvylika metų, šie ir milijonai kitų žmonių lyg užburti pašokdavo Adolfui Hitleriui baigus kalbą, pasveikindavo jį šūkiu Sieg Heil. Tačiau kerai išsisklaidė. Paskutinį kartą į lauką Hitleris išėjo 1945 m. balandžio 20 d. per savo penkiasdešimt šeštąjį gimtadienį. Išėjęs iš fiurerio bunkerio, jis sunkiai užlipo betoniniais laiptais į Reicho kanclerio būstinės sodą susitikti su grupe jaunuolių, priklausiusių Hitlerjugendui. Jaunuoliams buvo liepta žiūrėti tiesiai, tad šešiolikmetį Arminą Lehmanną, pagaliau sulaukusį savo eilės ir išvydusį priešais sustojusį fiurerį, sukrėtė apgailėtina vado išvaizda. Drebančiomis rankomis Hitleris ėmė grabinėti Lehmanno plaštaką ir pirmiau trūktelėjo jaunuolio rankovę, o tik tada delnais suspaudė dešinę jo ranką. „Negalėjau patikėti, – vėliau rašė Lehmannas, – kad šis prieš mane stovintis nukaršęs senis yra ateities vizijos kūrėjas, vedantis mūsų tautą į didžią ateitį.“ Jei Vokietijos žmonės negali įveikti priešo, tuomet jie turi būti sunaikinti [...]; jie nusipelno mirti, nes geriausi Vokietijos vyrai taip pat krito mūšyje. Vokietijos laukia siaubinga žūtis ir vokiečiai bus jos nusipelnę. Adolfas Hitleris, 1944 m. vasara
Per kelias kitas dienas rusų kariuomenė apsupo Berlyną ir įžengė į priemiesčius. Göringo mėginimas užsitikrinti sau Hitlerio įpėdinio vietą sukėlė baisų fiurerio pykčio priepuolį ir jis buvo atleistas iš Vokietijos Luftvafės (karinių oro pajėgų – red. past.) vado pareigų. Hitlerį išdavė visi. Dėl pralaimėto karo jis kaltino niekam tikusius generolus, o vėliau visą kaltę dėl nesėkmių suvertė vokiečių nemokšiškumui. Suži-
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
33
nojęs, kad Himmleris mėgina derėtis su Vakarais, Hitleris iš pykčio net įraudo, įsakė Himmlerį suimti ir įvykdyti jam mirties bausmę. 1945 m. balandžio 28 d. vakarą Hitleris ėmė tvarkyti asmeninius reikalus. Jis liepė Josephui Goebbelsui rasti valstybės tarnautoją, turintį teisę registruoti civilinę santuoką, ir parūpinti sutuoktuvių žiedus. Po daugybę metų trukusių prašymų, – „Santuoka mane pražudytų [...], geriau turėti meilužę“, – Hitleris nusprendė vesti Evą Braun, moterį, kuri keturiolika metų slapta buvo jo meilužė. Po ceremonijos jis paprašė savo sekretorės, Traudlės Junge, surašyti testamentą, kuriame išreiškė savo paskutinę valią. Adolfas Hitleris, kurio kerai dvylika metų buvo užbūrę visą Vokietiją, kuris sumanė ir vadovavo keliems įspūdingiausiems mūšiams Naujųjų laikų istorijoje, dabar ruošėsi baigti savo gyvenimą. Šioje knygoje aprašomi dviejų dienų įvykiai: balandžio 30 dienos, pirmadienio, kai nusižudė Hitleris, ir balandžio 29 dienos, išsiskyrusios svarbių įvykių gausa tiek pačiame bunkeryje, tiek visame pasaulyje ir teikiančios skaitytojui galimybę suvokti paskutinę mūsų aprašomą dieną platesniame istorijos kontekste. 1944 m. birželio 6 d., kai Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, šimtai Sąjungininkų kariuomenės kareivių rašė apie tai, kas dėjosi aplink, – apie įvykius, lėmusius gyvybę ir mirtį. Dažnai, vos tik šiaip taip išbridę į krantą ir išvengę kulkų bei minosvaidžių, jie išsitraukdavo dienoraščius ir rašiklius. Šie dienoraščiai buvo puikus šaltinis rašant knygą 1944-ųjų birželio 6-oji: liudininkų akimis. Įvyko priešingai, nei tikėjomės, mat laikėmės nuomonės, kad rasti amžininkų liudijimų apie tai, kas vyko 1945 metų balandžio pabaigoje, bus sunku, – šiaip ar taip, žmonės nenutuokė, kad šios dienos pasirodys buvusios istorinės. Ne-
34
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
paisant nuogąstavimų radome net kelias dešimtis dienoraščių ir prisiminimų. Susidarė įspūdis, tarsi tuomet viešpatavusiame chaose geriausias būdas išgyventi ir suvokti tai, ką patiri, buvo dienoraštis – kai kurie autoriai jį pildė net keturis ar penkis kartus per dieną. Vis dėlto chaosas taip pat reiškė, kad tų įvykių liudininkai dažnai buvo praradę laiko nuovoką. Arminas Lehmannas, pasakodamas apie pirmąjį savo apsilankymą Hitlerio bunkeryje, rašė: „Jaučiausi tarsi apsvaigęs, nesuvokiau, ar buvo diena, ar naktis. Laikas man buvo tapęs beprasme sąvoka.“ Kartais mums patiems teko spręsti apie kokio nors įvykio laiką arba remtis tokiais apibūdinimais, kaip „prieš saulės laidą“. Kartais, susidūrę su įdomiais įvykiais, bet negalėdami pasakyti, kada tiksliai jie vyko, nurodome apytikrį jų laiką. Bet dažniausiai mums pavykdavo nustatyti tikslų įvykių laiką, mat kariškiai tokius dalykus pratę registruoti, – net karo belaisvių stovykloje. Tai, kas vyko Hitlerio bunkeryje, pavyko atkurti remiantis gausiais ten buvusių ir gyvų likusių žmonių prisiminimais ir interviu. Vienais liudininkais galima pasitikėti labiau, kitais mažiau, tačiau susipažinę su įvairiais jų pateikiamais požiūriais ir atmetę neatitikimus, mes atkūrėme nuoseklią įvykių eigą. Knygoje visur pateikiamas vietinis Vokietijos laikas, nebent nurodyta kitaip. Alas Bowlly dainavo, koks pragaras viešpatavo pasaulyje 1941-aisiais ir koks „rojus bus, / kai šis žmogus žus“. Sunku patikėti, kad vienas žmogus galėjo suteikti pasauliui tiek kančių. Tuo metu, kai Hitleris nusižudė, šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje mėgino gelbėti savo gyvybes. Visiems, kurie tuo metu gyveno, pasaulis iš tiesų priminė pragarą. Štai jų pasakojama istorija...
viršutinis bunkeris
valgomasis
Goebbelso šeimos apartamentai
virtuvė
laiptai
Evos Braun kambarys Hitlerio darbo kambarys žemėlapių Hitlerio kambarys miegamasis
sodas
kūnų deginimo vieta
Planas: Two Associates
Josepho gydytojo Goebbelso kambarys kambarys
pasitarimų kambarys
fiurerio bunkeris
komutatorinė
svetainė
elektros generatorius
Įėjimas į fiurerio bunkerį iš Reicho kanclerio būstinės sodo, 1947 m. liepa.
1945-ųjų balandžio 29 d., sekmadienis
Dabar kiekvienas turi galimybę pasirinkti vaidmenį filme, kuris truks ateinančius šimtą metų. Josephas Goebbelsas, 1945 m. balandžio 17 d.
Vidurnaktis vietiniu laiku / 8.00 Tokijo laiku Eva Braun sėdi savo miegamajame, o jos tarnaitė, Lieslė Ostertag, daro jai šukuoseną. Braun plaukus nešioja šiek tiek pašviesintus, pasuktus, kad kristų švelniomis bangelėmis, o ilgi jos kirpčiukai dešinėje pusėje susegti. Taip pat ji pasidariusi makiažą, kad veidas atrodytų natūraliai, kaip Adolfas Hitleris mėgsta. Eva jau išsirinko drabužius: ilgą juodo šilko ir taftos suknią, kurią ketina vilkėti segėdama savo mėgstamą, deimantais puoštą rankinį laikrodį, auksinę apyrankę su rožiniais turmalinais ir ant kaklo užsikabinusi topazų vėrinį. Be to, ji nusprendė autis juodus aksominius Ferragamo batelius, – vieną iš kelių dešimčių
38
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
porų, kurias nuo 1936-ųjų metų, lankydamasi Italijoje, įsigijo iš aukščiausios klasės italų batų dizainerio. Eva Braun nori atrodyti taip puikiai, kaip dar niekada neatrodė. Mat šį vakarą ji išteka už vyro, kurį mylėjo nuo septyniolikos metų. Slapta jųdviejų meilės istorija truko pastaruosius keturiolika metų. Braun kambarys prabangiausias iš visų bunkerio patalpų. Visus kambaryje esančius baldus specialiai jai suprojektavo šio bunkerio architektas, Albertas Speeras. Jame stovi tualetinis stalelis, kėdė, taip pat sofa tiesiu atlošu, apmušta gėlėtu gobelenu, drabužių spinta ir viengulė lova. Visi daiktai pažymėti jos monograma – keturlapiu dobilu, – taip pat sukurta Speero: du dobilo lapeliai – tai meniškai išraityta E raidė, o kiti du – į ją atsukta ir taip pat raityta B raidė. Šia monograma pažymėti baldai, ji išsiuvinėta ant Evos Braun drabužių, išgraviruota ant sidabrinių jos šukų ir plaukų šepečių, ant jos papuošalų ir net ant plaukų sagės, kuria Lieslė dabar sega šeimininkės plaukus. Mėgstamiausias Hitlerio architektas, Albertas Speeras, šalia senosios Reicho kanclerio būstinės, – rokoko stiliaus rūmų Berlyne, Vilhelmo gatvėje, kurie nuo 1875 m. buvo oficiali kanclerio rezidencija, – suprojektavo didžiulį naują Reicho kanclerio būstinės pastatą, kuriuo buvo naudojamasi nuo 1939 m., ir bunkerių kompleksą po abiem šiais pastatais. Abi kanclerio būstinės labai nukentėjo nuo bombardavimo ir, galima sakyti, yra apleistos, bet jų rūsiuose tebeveikia pirmosios pagalbos ligoninė ir lauko virtuvė, taip pat ten įrengti garažai ir kambariai, skirti sekretoriams, karininkams ir valstybės tarnautojams. Rūsius su fiurerio bunkeriu jungia ilgas tunelis, kuris prieš kelias dienas labai nukentėjo nuo artilerijos sviedinių, bet juo vis dar galima praeiti.
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
39
Dvidešimt aštuonios pėdos Evai Braun virš galvos, į negilų kapą Reicho kanclerio būstinės sode guldomas jos svainio, Hermanno Fegeleino, kūnas. Duobkasiai dirba apšviesti didžiulio gaisro, nutvieskusio naktinį Berlyno dangų. Rusai stipriai apšaudo miestą iš artilerijos pabūklų, mat Sovietų kariuomenės pajėgoms ką tik pavyko užimti brastą per Šprė upę ir dabar, pridengiami artilerijos ugnies, į Berlyno centrą nenutrūkstamai plūsta tankai. Braun svainis buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas jos vestuvių vakarą, o įsakymą davė žmogus, už kurio ji ketino tekėti. Eva maldavo jo dovanoti svainiui gyvybę ir pasigailėti jaunesniosios jos sesers Gretlės, kuri laukėsi Fegeleino kūdikio ir bet kurią dieną galėjo gimdyti, bet Hitleris piktai atmetė jos prašymus ir privertė Evą pripažinti, kad „fiureris esi tu“. Hermannas Fegeleinas, pataikūnas kavaleristas, bunkeryje dirbo Himmlerio ryšių tarnybos karininku. Mėgindamas sutvirtinti savo pozicijas ir priklausyti Hitleriui artimų žmonių ratui, praeitų metų vasarą jis vedė Gretlę Braun, tačiau mirti stovėdamas šalia fiurerio nenorėjo ir praeitą savaitę paspruko iš bunkerio. Jis buvo sučiuptas Berlyne, savo bute, su moterimi, kuri nebuvo jo žmona. Akivaizdu, kad jis ketino sprukti iš sostinės, mat buvo užkluptas grūdantis į lagaminą Vokietijos markes ir papuošalus. Nuo tos dienos Hermannas Fegeleinas laiką leido gestapo kalėjime, o kai žinia apie Himmlerio mėginimą derėtis su Sąjungininkais pasiekė bunkerį, Hitleris nedvejodamas įsakė nubausti SS vado atstovą mirties bausme ir nedelsiant ją įvykdyti.
Japonijos pietuose įsikūrusioje Kanojos lėktuvnešių aviacijos bazėje dvidešimt trejų metų jaunuolis, Yasuo Ishijima, sėdi savo kambaryje ir
40
J o n a t h a n M a y o , E mm a C r a i g i e
rašo dienoraštį. Po kelių valandų vaikino laukia skrydis ir jis žino, kad gyvas negrįš. Pastaraisiais metais iš Kanojos kilo beveik vien kamikadzių lėktuvai. Prieš kelias dienas Ishijimai buvo pranešta, kad savižudiška jo misija yra neišvengiama, nuo tada jis leido laiką plaukiodamas, eidamas pasivaikščioti ir atsisveikindamas su draugais. Praeito antradienio naktį užmigti jam neleido triukšmavę girti kamikadzės. Ishijima savo dienoraštyje rašė: „Jie tikriausiai teisūs. Bet man labiau patinka mirties laukti tyliai. Trokštu iki paskutinės akimirkos elgtis tinkamai [...]. Jaučiuosi labai pagerbtas ir didžiuojuosi galėdamas paaukoti savo tyrą gyvenimą šaliai, kurią myliu labiau, nei galiu apsakyti.“ Ishijimos misija – nuskraidinti sprogmenų ir degalų pripildytą lėktuvą prie vieno iš Jungtinių Valstijų karo laivų, dislokuotų už 800 km į pietus ir dalyvaujančių karinėje operacijoje, skirtoje užgrobti Japonijos Okinavos salai, ir jį taranuoti. Amerikiečiai nenumaldomai užima vis didesnę Ramiojo vandenyno dalį, jei užgrobs Okinavą, netrukus įsiverš ir į Japoniją. Jis privalo skristi žemame aukštyje, kad išvengtų priešlėktuvinės gynybos pabūklų ir susisprogdintų prie karo laivo – geriausiai visiškai arti, taranuotų jį arba numuštų vieną iš jo kaminų. Ishijima žino, jog lemiamą akimirką neturi užsimerkti, kad ir kaip to norėtų, nes užsimerkęs negalės tinkamai nukreipti lėktuvo. Jis, giliai tikintis krikščionis, dienoraštyje įrašo paskutinę žinią – žodžius iš Mato evangelijos: „Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Iki šiol, per visą balandžio mėnesį daugiau nei 1 000 kamikadzių atakavo Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos laivus. Maždaug 20 jų nuskendo, žuvo keli šimtai Sąjungininkų karių. Pilotai
Hitleris. paskutinė diena minutė po minutės
41
kamikadzės tik minimaliai apmokyti valdyti lėktuvą, nes rengiasi tik į vienintelį – pirmą ir paskutinį – savo skrydį. Juos lydi patyrę pilotai, kurie vėliau grįžta į bazę ir kelia į orą kitą jaunų savanorių būrį. Josephas McNamara, jūreivis, tarnaujantis USS Anthony laive, išmetusiame inkarą jūroje netoli Okinavos, savo dienoraštyje papasakojo, koks jausmas būti nuolat atakuojamiems kamikadzių. 1945 m. gegužės 27 d. jis rašė: „Siaubinga diena – neįtikėtina [...]. Vienas japonas pūkštelėjo į vandenį taip arti mūsų, kad jo kūną bangos užmetė ant priekinių torpedų vamzdžių. Vyrai jį rado apsikabinėjusį talismanais, skudurinėmis lėlytėmis ir t. t. Nieko nelaukę įmetėme kūną į vandenį – jį sudraskė būriai ryklių. Japonai nuolat aplink mus zuja.“ Yasuo Ishijima priklauso negausiai Japonijos krikščionių bendruomenei. Pirmieji katalikų misionieriai į šią šalį atvyko XVI a. viduryje ir iš pradžių buvo persekiojami dėl tikėjimo. 1873 m. draudimas išpažinti krikščionybę buvo panaikintas, tačiau šią religiją vis tiek išpažįsta mažuma ir Yasuo Ishijimos religiniai įsitikinimai jo kolegoms pilotams atrodo neįprasti.
Fiurerio bunkerio komutatorinėje telefonistas Rochusas Mischas žiūri, kaip Reicho Saugumo tarnybos pareigūnas Hansas Hofbeckas vaizduoja Hermanno Fegeleino egzekuciją. Maždaug prieš pusvalandį Reicho kanclerio būstinės rūsyje esančiame koridoriuje Hofbeckas stebėjo mirties bausmės vykdymą. Ir jis suvaidina tai, ką regėjo: pakelia rankas, paima įsivaizduojamą kulkosvaidį, kilsteli jį prie peties ir, imituodamas šaudymą, surinka: „Ratatatata!“
įsigykite
knygą dabar