Issuu

Algirdas KumĹža

vienos ekspedicijos dienoraĹĄtis

Vilnius, 2019

ĮŽANGA

Prieš dvidešimt metų pirmą kartą atskridau į Katmandu ir išsyk pajutau, koks man artimas šitas pasaulio kampas. Nepaliečiai sakė, kad praeitame gyvenime buvau Himalajų žmogus. Buvo laikai, kada į Nepalą ar Tibetą per metus atskrisdavau du tris kartus. Iš pradžių nedrąsiai kildavau į nedideles penkių šešių tūkstančių metrų viršūnes, o 2004-ųjų pavasarį buvau pakviestas kopti į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą. Iš šios ekspedicijos parsivežiau dienoraštį – tarytum kelionių romaną, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. Žygio dienas aprašydavau triukšmingose Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą ir aukštai kalne, nuvirtęs ant akmenų, sniego ar ledo. Net artėdamas prie aštuonių tūkstančių metrų ribos, vadinamosios mirties zonos, naktimis išsitraukdavau nutrintą liniuotą sąsiuvinį ir tamsoje pieštuku parašydavau keletą žodžių. Nieko neprikūriau ir nieko nenutylėjau. Norėjau, kad skaitytojas keliautų kartu su manimi: girdėtų dundančias lavinas, matytų atsiveriančius ledo plyšius, o nuo deguonies stygiaus jam įkyriai spengtų smegenys. Šitą dienoraštį nedideliu tiražu už savo litus buvau išspausdinęs kaip dovaną draugams. Siekiau, kad jie ne tik pajustų alpinizmo romantiką, bet ir sužinotų, kaip skaudžiai kalnai baudžia už lengvabūdiškus žingsnius. Draugai versdami puslapį po puslapio sekė mūsų nuotykius Himalajų aukštybėse ir ragino išleisti knygą platesniam skaitytojų ratui. Dabar tesėdamas seną pažadą dienoraštį papildžiau pasakojimais, ką ekspedicijos dalyviai nuveikė per penkiolika metų, prabėgusių po to neužmirštamo žygio. Per tą laiką nė vienas iš mūsų nepakabino ledkirčio ant sienos – visi ėjo į naujus rizikingus maršrutus. Ir vėl pamatysime visus alpinizmo atspalvius: nuo euforijos aukščiausio kalno viršūnėje iki didžiausio skausmo praradus žygio draugą.

Alg irdas KumĹža

VIENOS EKSPEDICIJOS DIENORAŠTIS Nepalas–Tibetas 2004 m. balandis–gegužė

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Alg irdas KumĹža

BALANDŽIO 9 Vilnius–Katmandu

Tuos oranžinius kalnų batus pamatau išsyk – akinamai šviečia iš tolo, tiesiog degina akis. O batų savininkas ant registracijos konvejerio vieną po kito guldo didžiulius žalio brezento maišus. Apsirikti neįmanoma: čia tikriausi alpinistų maišai ir, sprendžiant iš jų skaičiaus, ekspedicija bus rimta. Jų viduje turi būti krūva ledkirčių, kačių, virvių, karabinų, palapinių. Kaip užkerėtas vėpsau į tuos maišus, o galvoje pradeda ūžauti kalnų vėjai. – Jūsų maišai keliaus iki Katmandu, – abejingai praneša registratorė. Vyriškis ramiai pasiima pasą ir pasuka atsisveikinti su giminėmis. Kaukšt kaukšt – dusliai aidi oro uostas. Mano kojos pačios nuseka paskui apelsininius batus. – Labas! – pasivijęs sakau nepažįstamajam. – Ir aš į Katmandu! Žmogus stabteli, nužvelgia mane atlaidžiu žvilgsniu. Vėjo nugairintas veidas, gyslotos plieninės rankos – tikras kalnų liūtas. Žmogus nieko nesako. – O kur toliau? – klausiu. – Iš Katmandu – kur toliau? – Šiša Pangma, – atsako. Ir vėl tyli, šypsosi. Knygose šis kalnas vadinamas Sisia, o alpinistai sako: Šišapangma. Tik dabar susigaudau, kad su šiuo žmogum aš keliausiu iki pat Himalajų. – Vytautas? – Vytautas. Maniau, kad jis jau seniai Azijoje, nes buvo žadėjęs iki mūsų atvykimo aplėkti keletą Tibeto vienuolynų. Su juo buvau kalbėjęs telefonu, dabar susipažinom. Vytas apsiavęs apelsinų spalvos kalnų batais. Jie plastikiniai, sunkūs ir nesilanksto, o kai eina, dreba ir aidi visas oro uostas. Atrodo, kad čia, už kontrolės barjero, ne gėralų ir kvepalų parduotuvė, o stati ledo siena, į kurią jis tuoj įsikirs metalinėmis katėmis ir pradės kopti. – Dukart gyvenime dingo kalnų batai, trečio karto nenoriu, – paaiškina, pagavęs mano žvilgsnį.

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Kai batai dingo pakeliui į Argentiną, atsakomybę prisiėmė britų oro linijos ir sumokėjo už naujų nuomą. Su jais jis sėkmingai įkopė į aukščiausią Pietų Amerikos kalną Akonkagvą. Žvilgsniu lydžiu konvejeriu tolstantį brezentinį maišą, į kurį sugrūdau Hamburge pirktus „Millet Everest“ batus. Pardavėjas tikino, kad su šiuo naujausiu italų pramonės stebuklu vargo nematysiu net 60 laipsnių šaltyje. Staiga mane užgula nerimas: o jei batai dings kaip Vytui – kur aš gausiu kitus tokius, lengvus ir tvirtus? Ką aš darysiu Katmandu likęs basas? – Kelionė visada yra didelė loterija, – raminu save ir Vytą. – Teisybė, bet jei bagažas dings dabar, kur aš Nepale rasiu 47 numerio batus? – staiga susinervinęs manęs klausia Vytas. – Tikrai nerasi, – raminu. – Prieš penkerius metus ieškojau numeriu mažesnių – visą Katmandu išnaršiau, kol radau. – Tai ir tu ne pirmą kartą ten? – Ketvirtą. O pats? – Septintą. Vėl įsmeigiu akis į Vyto batus ir atsidūstu: – O, jeigu pernai Elbruse būčiau tokius turėjęs! Taip aš bandau užmegzti kalbą apie žygius. Noriu bent žodžiais kuo greičiau sugrįžti į sniego ir ledo stichiją. Pernai kopdamas į Elbrusą – aukščiausią Europos kalną – pakliuvau į pūgą ir nušalau skruostą. Tada įsisiautėjęs vėjas stingdė veidą, kojas, o labiausiai rankų pirštus. Kišau juos šildyti po pažastim. – Sakiau tada jūsiškiams, kad Elbrusas – rimtas kalnas, – kalba Vytas, – imkit ledkirčių, virvių ir visa kita. Nepakluso niekas! Vytas daug kartų buvo Elbruse ir turėjo teisę pamokyti, o mes buvome romantikai ir lengvabūdžiai. Vytas po kalnus trankosi lygiai trisdešimt metų, o viskas prasidėjo, kai jam į rankas pakliuvo Jacko Kerouaco „Kelyje“, tikroji bytnikų ir hipių biblija. Tuomet daugelis kliedėjo nežabota laisvės dvasia, kuria alsavo knygos herojai. Praėjo daug metų, Vytas jau neatpasakotų beprotiškų jos siužetų ir haliucinacijų, bet gerai prisimena savo proto nušvitimą, kad tikrasis gyvenimas yra kelionė. Ir jis iškeliavo. Buvo 1972-ieji; Himalajai dunksojo už geležinės uždangos ir kelionė į juos buvo tokia pat nereali kaip į Marsą. Bet į Kaukazą kelias buvo atviras. Tada jie, trys antrakursiai fizikai, tranzavo sunkvežimiais, prekiniais

Alg irdas Kumža

traukiniais ir klampojo pėsčiomis. Apsiavę brezentinius „Inkaro“ sportbačius ir nieko neišmanydami apie kalnus, mynė moreną, sniegą ir ledą; tarpais atrodydavo, kad paklydę niekada neišsikapstys ir Kaukazas amžiams priglaus jų kūnus. Buvo kartą toks žygis: kelias dienas jie kaip perkarę vilkai pūslėtomis kojomis slinko sniego dykynėmis, kol vieną rytą, kai viltis išsigelbėti buvo visai nugesusi, netikėtai išlindo kažkur prie Juodosios jūros. Sušalę ir apdriskę, jie klykė iš džiaugsmo kaip piratai, kuriuos stichija nušlavė nuo denio, bet po savaitės išsekusius nutėškė nežinomame krante. Dabar Vytas jau trisdešimt metų kelyje: dešimtys takų Pamyre, Tian Šanyje, Kaukaze, o pastaraisiais metais įveikti aukščiausi Amerikos kalnai: pietuose – Akonkagva, šiaurėje – Makinlis. Vytas sako, kad šitame gyvenime nėra jokios logikos, nes vaikystėje jam nebuvo baisesnio žodžio kaip alpinizmas. Mat, būdamas septynerių, jis per radiją išgirdo apie trijų Lietuvos alpinistų žūtį Kaukazo kalnuose. Atsisveikinimas su Gediminu Akstinu ir dviem jo bendražygiais Kaune prilygo garsiųjų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėms. – Nesupratau, kas tas alpinizmas, bet pasakiau: niekada kojos nekelsiu į kalnus, – prisimena Vytas ir jo žvilgsnis įsminga į plaukiančius pro šalį debesis. Vytas palinkęs prie iliuminatoriaus prisnūsta, o aš paprašau dar šlakelio vyno ir nuklystu į tolimus laikus. Suku atminties ratą atgal, bandau prisiminti, ką veikiau tais metais, kai jis klajojo po Kaukazą. Ganiau karves atokiame Žemaitijos kaime, į kurį hipių neužsukdavo, o Kerouaco mūsų kaimo bibliotekoje nebuvo. Užtat kai nuvažiuodavau į fizikų olimpiadas, mano bičiuliai iš Kauno ir Druskininkų klejodavo dzeno ir pranašo Budos pasauliuose. Pasislėpę jie kažką rūkydavo, o savo slaptuose sąsiuviniuose rašė, kad džiaugsmas yra tavyje – ne daiktuose. Mano draugas, dabar garsus režisierius, pagautas Kerouaco, vaikščiojo Kaune į „muzikos vonias“, kur sava draugija ilgoms valandoms panirdavo į magišką ritualą: lotoso poza, žalioji arbata, kalbos apie dzenbudizmą ir džiazas. Iki raudonumo įkaitęs patefonas sukdavo Mileso Daviso, Dono Cherry, Pharoah Sanderso ir Johno Coltrane’o plokšteles. Kompanijos lyderis Alfredas buvo latvis, todėl visi kalbėdavo angliškai: yes, super, all right; tačiau kai Coltrane’o kosminis saksofonas įvarydavo į ekstazę, kompanija klykdavo: zduret’! Latvis gaudavo naujų plokštelių, knygų. Sykį atvežė Hermanno Hesse romantišką pasakojimą „Sidharta“. Plona knygelė apie brahmano sūnų, iškeliavusį su šamanais ieškoti nušvitimo, ėjo iš rankų į rankas, kol visai

Vienos ekspedicijos dienoraštis

sudilo. O Kerouaco romanas taip ir liko jų biblija, skelbianti, kad laisvės reikia ieškoti kelyje. Būk kelyje – ir vieną dieną tu tikrai praregėsi! Šitas tiesas aš supratau vėliau, ir mane į kalnus pakvietė ne Buda ar Kerouacas, o roko dinozauras Algirdas Kaušpėdas. Tai atsitiko 1998 metų kovo 11-osios vakarą Operos ir baleto teatre, kur triukšmingai šventėme Nepriklausomybę. Įlindęs į puošnų fraką, lietuviško roko žvaigždė buvo kaip niekada didingas. Jis sklandė tarp gremėzdiškų teatro sietynų lyg pats tikriausias Mefistofelis. Dviejų metrų vyras viename teatro kampe krykštavo it vaikas, o kitame jo balsas aidėjo kaip kovos trimitas: – Bičiuliai!!! Aš skrendu į Himalajus! Į Himalajus! Į Himalajus! Iš pradžių į jausmingus šūksnius nekreipiau dėmesio, nes įsisiūbavusioje puotoje gali visko išgirsti, bet po pusvalandžio nebegalėjau nurimti ir apie nieką kita galvoti. Kaušpėdas su grupe klajūnų jau buvo nusipirkęs bilietus į Katmandu, kampe stovėjo sukrautos žygio kuprinės, o aš niekada nebuvau kalnuose, nė karto nemiegojau palapinėje, bet dabar tas Algirdo trimitas smegenyse išjudino laviną ir ji jau nešė mane Himalajų link! Grįžęs iš puotos ilgai negalėjau užmigti, nes pradėjo persekioti keisti šnabždesiai: gana miesto sumaišties ir karjeros! Laikas pažinti pasaulį ir aukščiausias jo viršūnes!

Algirdas Kaušpėdas mažame Himalajų priekalnių oro uoste. Tuo metu Algirdas buvo ne tik roko žvaigždė, bet ir prityręs turistas, kopęs į stačias uolas ir plaukęs srauniomis upėmis

Alg irdas Kumža

Po poros savaičių aš su Kaušpėdu ir klajūnų kompanija išskridau į Nepalą. Ten per vargus radau tinkamo dydžio batus ir išėjau į Himalajų rododendrų miškus, apsipylusius skaisčiai raudonais žiedais. O išėjęs negrįžtu iki šiol: Nepalas, Tibetas, Meksika, Patagonija, Marokas, Kambodža, Borneo sala. Su Algirdu žygiavau tik patį pirmąjį kartą – daugiau kalnų takuose jo nebesutikau: dabar jis stato namus ir didelėse scenose vėl dainuoja „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“ Taip aš atsidūriau kelyje, ir visa, kas nutiko, per daug fantastiška, kad nepapasakočiau, – kartoju Kerouaco knygos žodžius. Žinojau, kad kažkur šioje įvykių virtinėje bus mergaitės, vizijos, bus visa; kažkur šioje virtinėje man atiteks ir perlas. Tai irgi iš tos pačios knygos. Prabangiame Miuncheno oro uoste prie mūsų prisijungia Arvydas. Jis man panašesnis į bušido kovotoją, o ne alpinistą: aukštas, plačiapetis, grėsmingai ryžtingo profilio. Kalnai nėra vienintelė jo liga – jis keliauja visur, kad tik būtų ekstremalu. Kopia į viršūnes, kur plaučiams stinga deguonies, šliuožia į ašigalius, kur nepakeliamas šaltis, plaukia upėmis, kur baisūs slenksčiai. Sutikau jį pernai Elbruse. Tada bazinėje stovykloje kelias paras kentėme įsisiautėjusį uraganą; Arvydas vis nusileisdavo prie mūsų palapinės ir pasiūlydavo šlakelį „Trejų devynerių“ – gera skrandžio dezinfekcija ir psichoterapija. O kai vėjų šėlsmas nurimo, jis pirmas išniro iš palapinės. Aš viršūnę pasiekiau nušalęs veidą, keletas mūsiškių, jaunų ir stiprių, neištvėrę aukščio ir šalčio pasuko atgal, o Arvydas siaučiant nuožmiai pūgai į viršūnę kilo reaktyviniu greičiu. Jam irgi reikia 47 numerio batų. Viena Rygos firma buvo pažadėjusi atsiųsti itališkus už gerą kainą. Atsiuntė, bet kojos į juos įgrūsti nepavyko. Dėl visa ko jis įsimetė ir tuos geltonus plastikinius batus, tačiau Sisia Pangmos kalnui jų nepakaks – kojos sustings. Dabar mes jau trise skrisime į Katmandu, kur mūsų laukia ekspedicijos vadas Saulius Vilius ir dar trys žygeiviai: Mindaugas iš Biržų, Eugenijus iš Vilniaus ir Saulius iš Klaipėdos. Kaip koks narkomanas laukiu Nepalo, jo triukšmo, spalvų, dulkių. Ir lygiai taip pat laukiu kalnų. Dairydamasis pro iliuminatorių Himalajų kontūrų, lyg mantrą kartoju, kad aš tikrai pakilsiu į pačią Sisios viršūnę. Žinau, kad tai visai nerealu, kad nesu pasirengęs, bet dabar, išsiveržus iš sušukuotos Europos, mintys kyla aukštai. Aš nueisiu, aš įkopsiu, kartoju. Lėktuvas dar ore, o man jau atrodo, kad nosį kutena Katmandu kvapai ir dulkės.

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Alg irdas KumĹža

BALANDŽIO 11 Katmandu. Kelyje – maištininkų barikados

Pabundu nuo rikšų riksmų. Jėgų nėra, skauda gerklę. Be tikslo slampinėju siauromis gatvėmis ir viskas atrodo kaip sapnas. Pražygiuoja šautuvus atstatę vyrai. Ginklai tvirtai suspausti, akys bėgioja į šonus. Krautuvininkai pakelia geležines parduotuvių užuolaidas, palaisto gatvės grindinį ir prasideda dar viena Katmandu diena. Po kelių dienų imsiu keikti šiukšlynus ir dulkes, įkyrius taksi vairuotojus, nesibaigiančias gatvių spūstis. Bet dabar švytėdamas stumdausi tarp rikšų ir džiaugiuosi šio miesto spalvomis, kvapais, garsais ir šurmuliu. Tamelyje, turistų rajone, baltų veidų beveik neliko. Nyksta restoranai, merdi viešbučiai. Verslininkai keikia karalių. Vakarų turistus išbaidė maoistų rengiami streikai, šūviai ir sprogimai. Atvažiavo tik alpinistai, beviltiški Himalajų ligoniai; jie susirinks čia kiekvieną balandį net sprogstant bomboms. Suvenyrų prekeiviai abejingai dėlioja prekes: vilties ką nors parduoti nedaug. Štai šuva nuo prekystalio nutempia gerą gabalą mėsos, o aš filmuoju. Įniršęs pardavėjas iššoka į gatvę, bet šuva su kruvinu mėsgaliu jau toli. Prekeivis kurį laiką mosikuoja rankomis, o paskui ima rėkti ant manęs: – No pictures! No pictures! Sorry sorry – ir dingstu margoje nepaliečių minioje. Alpinistai laksto po miestą ieškodami smulkmenų, kurias užmiršo namie. Išdžiūvęs britas perka virvagalį ir klausia, ar nėra buteliuko, į kurį jis galėtų sisioti palapinėje, kai pūga neleis laukan iškišti nosies. – Turiu, – sako pardavėjas. – Kokio dydžio? – Norėčiau litro, – prašo britas. – Ar ne per didelis? – klausia pardavėjas. – Gidas liepė! Aš irgi nusiperku buteliuką, tik mažesnį. Dabar jau turiu viską; belieka laukti, kol maoistai pasitrauks iš kelio. Kuprinės, miegmaišiai, batai,

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Saulius Rudnickas negali atsistebėti Katmandu spalvomis ir kvapais: žmonės laimingi, nors gyvena skurdžiai

Alg irdas Kumža

virvės, striukės, penkiasdešimt fotojuostų ir tas buteliukas. Blogai, kai turistai vargšai, bet dar didesnė bėda, kai turtingi: kambarys, kuriame įsikūrėme su klaipėdiškiu Sauliumi, virto inventoriaus sandėliu. Išlindęs iš Tibeto meno galerijos, atsitrenkiu į mūsų vadą Saulių Vilių, kuris čia jau trečia para. Keliais trumpais sakiniais jis nupiešia padėtį: kol kas iš Katmandu išvažiuoti neįmanoma; maoistai užtvėrė visus kelius, kai kuriuos tiesiog užvertė rąstais. Vakar jo pažįstami alpinistai bandė ištrūkti į Tibeto pusę, bet nieko neišėjo. Grįžo į Katmandu, nes ant kelio gulėjo storiausias medis. Šįryt jie pasisamdė sraigtasparnį už du tūkstančius dolerių ir išskrido. – Lauksime dar trejetą dienų, – sako Saulius, – tada streikas turėtų baigtis. Daugiau jis su manimi laiko negaišta, nes reikia rūpintis vizomis, leidimais, palydoviniu ryšiu, virvėmis, morkomis ir svogūnais. Atsisveikindamas pažada, kad šįvakar prie alaus pagaliau susėsime kartu visi septyni. Vadas apžergia japonišką motociklą, ausis užgula siaubingas plerpimas, pakyla dūmų uždanga ir jis pradingsta gatvių raizgalynėje. Ekspedicijos vadą Saulių sutikau prieš pusmetį kažkokioje Katmandu kavinėje visiškai atsitiktinai. Tąkart žinojau, kad jis neseniai įkopė į aukščiausią pasaulio kalną. Susidaužėme alaus bokalais: jis – kalnų liūtas, o aš – tik nuotykių ieškotojas. – Žygyje svarbu, kad šalia būtų geri draugai, su kuriais gali pajuokauti, – sakė Saulius. – Apskritai, anksčiau alpinizmas man buvo sportas, dabar – bendravimas. – O kaip viršūnė? – klausiau. – Svarbiausia – žvejoti, bet žuvį pagauti irgi svarbu, – atsakė filosofiškai. Saulius ryžtingais gurkšniais baigė alų ir staiga paklausė: – O kur tu esi buvęs? – Monblane, Orisaboje Meksikoje, pernai Elbruse, – vardinau. – Ir į Sisią galėtum eiti! – daug negalvojęs Saulius paskelbė išvadą ir užsimetęs kuprinę dingo. Jis kaip Tibeto daktaras vos palietęs pulsą pasako diagnozę. Suraukęs kaktą dar ilgai sėdėjau tuščioje Katmandu kavinėje. Padavėjas buvo įkyrus, alus šiltas, o mintys sujauktos. Keistas žodis – Sisia, galvojau. Kodėl anksčiau aš jo negirdėjau? Antrą kartą Saulių pamačiau kitų metų pradžioje, kai ledai Sisios link

Vienos ekspedicijos dienoraštis

jau buvo pralaužti. Jau buvo komandos branduolys ir ekspedicijos taupyklėn nubiro pirmieji litai. Saulius mane ramino: – Niekas nežino, kaip bus. Vieni kasdien bėgios po keturias valandas ir niekur neįkops, pavyzdžiui, dėl gripo. Visaip bus, bet man svarbu pro cesas! – Ir aš mėgstu procesą. – Ten, kalne, ne viskas priklauso nuo tavęs paties, – pasakė. – Žinai? – Žinau, – atsakiau. Taip atsidūriau šioje ekspedicijoje. Buvo vasario pradžia ir aš pradėjau tampytis treniruoklių salėje. Hamburge nusipirkau itališkus kalnų batus, Amsterdame – neperpučiamą striukę ir kelnes, o visa kita Saulius užsakė Maskvoje. Ten yra „Bask“ firma, kuri gamina perpus pigiau nei Vakaruose. Iš ten man pargabeno raudoną veido kaukę, trigubas kumštines pirštines, pūkinę striukę ir miegmaišį. Nežmoniškai greitai bėgo dienos; mano kuprinė storėjo, o piniginė bliūško. Stebuklo nelaukiau – Saulius sakė, kad kelionė kainuos penkis septynis tūkstančius dolerių, ir nemelavo. Lėktuvas, leidimas kopti, jakai, maistas ir visokios smulkmenos. Nešikų nebus, gidų taip pat. Nėra ko slėpti, su nešikais geriau. Bet jie kainuotų dar keletą tūkstančių. Viešbutyje mus aplanko turizmo agentūros bosas Ganešas, kuris aprūpino reikalingais leidimais ir surado du virėjus. Dar galėtų pasiūlyti vedlių ir nešikų, bet jų nenorime – viską darysime patys, juk išsirengėme į tikrą alpinizmo ekspediciją. O virėjai bazinėje stovykloje tikrai pravers, nes patiems nebus kada skusti bulvių: mes tempsime palapines, virves ir kitą mantą aukštyn, kur turėsime įkurti tris tarpines stovyklas. Ganešo šerpai po kelių dienų į Everestą lydės keletą rusų ir čekų. Septynių alpinistų ekspedicija Nepalo karaliui turi sumokėti 70 tūkstančių dolerių. – Už ką? – nustėrę klausia mano draugai. Ganešas šypsosi: tiek kainuoja leidimas kopti. Dar pustrečio tūkstančio reikės sumokėti už kelią iki antrosios stovyklos, paskui krūvą dolerių ištraukti nešikams, gidams, virėjams, ryšių karininkams. Mintyse greitai suskaičiuoju Everesto kainą: kai vyrai susipirks maistą, vaistus, įrankius ir drabužius, kiekvieno sąskaita išaugs iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių.

Alg irdas Kumža

– O jeigu aš dabar užbėgčiau į kurią nors alpinizmo firmą ir sušukčiau: noriu į Everestą! – Nebūtų jokių problemų, – sako Ganešas. – Sumokėsi tuos tūkstančius dolerių – ir tu komercinės grupės narys. Vedliai pasirūpins maistu, vaistais, deguonies balionais ir visokiu inventoriumi. Adrenalinas ir romantika Tibete kainuoja pigiau – kinai už Everestą prašo 4500 dolerių. Už šį mokestį alpinistas gauna ne tik leidimą kopti, bet ir nešulinių jakų. Sudėjus visas išlaidas, suma išauga iki 10 tūkstančių dolerių, bet vis tiek pigiau nei Nepale. Natūralu, kad šiais metais Nepalas pralaimi kovą ir dėl Everesto. Keli šimtai alpinistų šturmuos aukščiausią pasaulio viršūnę, tik iš Nepalo pusės kops devynios ekspedicijos, o į Tibetą išvažiuos dvigubai daugiau. Kada mus išveš į kalnus, Ganešas irgi nežino. – Relax, – sako jis, – važiuok į miestą, domėkis architektūra! – OK, – pritariu, – Katmandu architektūra neprilygstama! Sudarau planą artimiausioms trims dienoms. Trys dienos yra lygiai tiek, kiek reikia aplėkti svarbiausioms vietos įžymybėms: milžiniškai Baudanato stupai, Pašupatinatui ir trims Katmandu slėnyje susiglaudusiems miestams – Patanui, Baktapurui ir Katmandu. Kažkada karalius savo valdomą miestą padalino trims sūnums, o šie pradėjo tarpusavyje lenktyniauti, kurio dalis bus gražesnė. Taip ir atsirado trys be galo puošnūs, bet skirtingi miestai. Žemėlapyje jie visi žymimi Katmandu vardu. Taksi kainos jau ne tos, kokios buvo prieš penketą metų. Tada už du tris dolerius važinėjau pusdienį, o dabar tik valandą. Ekskursija prasideda dulkių ir dūmų debesyje. Kaukia sunkvežimiai, švilpia policininkai, gieda gaidžiai. Taisyklių gatvėje nėra jokių. Su siaubu galvoju apie vadą Saulių, kuris vakar išsinuomojo motociklą ir šiandien jau laksto beprotiškomis Katmandu gatvėmis. Išsišiepęs vairuotojas aiškina: – Jeigu šiame mieste nori važiuoti, reikia trijų dalykų: garsaus signalo, stabdžių ir laimės. Aplankome garsiausias stupas ir šventyklas, o visai sutemus užsukame į Pašupatinatą, kur dega kremavimo laužai. Pastatytas baldakimas, pulkas baltai apsirengusių giminaičių lėtai sukrovė laužą. Iš pradžių – storos malkos, tada – šiaudai. Įsiplieskusi ugnis paliečia kūną, jaučiu kvapus, garsus. Tirštas dūmų debesis apgaubia šventąją Bagmatės upę, skamba varpeliai, cypia beždžionės. Bagmatė teka tolyn per visą Katmandu slėnį ir žmonės tiki, kad upė pelenus nuneša iki pat Gangos.

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Alg irdas KumĹža

Vienos ekspedicijos dienoraĹĄtis

Pagaliau susirinkome visi, vakarieniaujame ant viešbučio stogo. Du mėnesius būsime kartu. Valgome garintus tibetiečių koldūnus – momo. – Kaip tu lieki gyvas tame skruzdėlyne? – klausiu vado Sauliaus, prisiminęs plerpiantį motociklą. – Trečios pavaros dar nebuvau įjungęs, bet važiuoju, – juokiasi Saulius. – Naktį galima paspausti aštuoniasdešimt, dieną nieko neišeis. Vadas pradeda nuo dienos laimėjimų: pirtis jau pasiūta, pats matė, o brezentiniai tualetai bus rytoj. Tualetai ir pirtis vyrų nesujaudina – kada į kalną? Katmandu chaose mes tik pora dienų, o vyrai jau dūsta nuo dūmų, dulkių ir miesto nuobodulio, visi išsiilgę kalnų, todėl apie juos tik ir kalba. – Naujienos liūdnos, – sako vadas, – gali tekti skristi sraigtasparniu. Pigu nebus! Jo žodžiai suskamba kaip antstolio skambutis – mūsų piniginės ir taip tuščios. Dauguma turime rėmėjų, bet Himalajuose jų neprisišvilpsi. Matydamas mūsų rūškanas fizionomijas, vadas švelnina padėtį: – Gerai, gerai – krovinį atiduosime sraigtasparniui, o patys bandysime ištrūkti autobusu. Poryt į Everesto pusę turėtų pajudėti dvi ekspedicijos. Žiūrėsime, ar jos prasiverš. Svarstome, ar keliai tikrai neišvažiuojami, ar vietiniai mus tyčia apgaudinėja, norėdami iškratyti kišenes. Saulius Sisią nuolat lygina su Everestu, nes dar neatvėsęs po pernykštės ekspedicijos, vis pasakoja linksmas istorijas, patirtas kalne su estais. Į Everestą jis kopė kartu su barmenu Alaru Siku iš Talino. – Tas estas per radiją sakė, kad be tavęs nebūtų įlipęs, – sakau. – O aš be jo nebūčiau nulipęs! – juokiasi vadas. Saulius Sisia Pangmos ekspediciją sumanė grįždamas iš Everesto – Katmandu prisipirko knygų ir pradėjo rengtis. Informacijos buvo labai mažai. Nusprendęs pasigalynėti su šiuo nenuspėjamu kalnu, pradėjo tartis su ukrainiečiais – jie kieti alpinistai, bet planai nesutapo, ir tada ėmė rankioti lietuvius. Vasarą Pamyre per dvi minutes įkalbino Eugenijų – prityrusį keliautoją, daug mėnesių praleidusį kalnuose ir dykumose. Sudėtingas lygtis teko spręsti Vytui ir Arvydui, kurie dar šį pavasarį rengėsi į Everestą. Jie buvo nutarę Nepale įsilieti į kokią nors komercinę grupę, bet Saulius nuo tos idėjos atkalbėjo. Su stomatologu Mindaugu iš Biržų vadas susipažino alpinistų sąskrydyje „Balticum“. Mindaugas išsyk pažadėjo kopti kartu, bet vakar man prisipažino, kad svyravo iki pat Naujųjų

Alg irdas Kumža

metų. Baiminosi dėl pacientų, ir dar namą prie ežero pradėjo statyti. Kartais atrodydavo, kad ekspediciją teks atidėti, nes daugeliui kliudė darbas, trūko pinigų. Nepaisydamas mūsų dvejonių ir aimanų dėl finansų, Saulius rudeniop atskrido į Katmandu tartis su alpinizmo firmomis. Kalbėjosi ir su senu pažįstamu Ganešu, kurio vyrai lydėjo jį į Everestą. Pokalbis nebuvo lengvas, nes nuoskaudų iš pernai liko daug: kalne plyšinėjo jų pastatytos palapinės, stigo maisto, o virėjas beveik niekada neišsiblaivydavo. Dabar Ganešas atskleidė, kodėl tada taip smarkiai taupė: didžiausią dalį pinigų pasiglemždavo tarpininkas. – Ką padarysi, – sakė Ganešas, – Everestas tapo preke. Pasaulis prekiauja viskuo, o Nepalas – kalnais. Išskrisdamas namo Saulius su Ganešu sukirto rankomis, kad jokių tarpininkų neliks, maisto bus daug ir virėjas blaivus. Ekspedicija buvo parengta per pusmetį. Būtų buvę sveika visą komandą nuvežti į Tatrus, Pamyrą ar Monblaną, kad pasitreniruotų, pamatytų draugų galimybes ir charakterius. Deja, tokiai prabangai nebuvo nei laiko, nei pinigų. Susibėgus nepažįstamiems, rizikos daugiau. Jau visai tamsu, bet miegas netraukia, nes vaizduotę audrina būsimas kalnas. Pėsčiomis patraukiame į pagrindinę Katmandu Durbaro aikštę. Ji tuščia, vienas kitas kareivis, šventosios karvės ir perkarę šunys, vaikai degina senus laikraščius. Prisėdu ant šventyklos laiptų. Rikšos taisosi miegoti, tik spalvingai apsivilkęs šventikas vis dar skaito nušiurusią mantrų knygą. Grįžtame prieš vidurnaktį, prie viešbučio tarpuvartėje dega motociklas. Liepsnoja kaip koviniame filme, netrukus turėtų sprogti. Atbėga kareivis, atstatęs šautuvą. Klaipėdiškis Saulius sukomanduoja sprukti į viešbutį.

Vienos ekspedicijos dienoraštis

Alg irdas KumĹža

Eugenijus Šimanauskas žino, kad ličiai stiprina imunitetą ir papildo vitaminų atsargas

Vienos ekspedicijos dienoraštis

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR