Issuu

JOSEPH CAMPBELL (Džozefas Kambelas, 1904–1987) – JAV mokslininkas, lektorius, rašytojas, mitologijos ir religijotyros specialistas. Garsiausia jo lyginamosios mitologijos knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ išversta į daugiau nei 20 kalbų, visų jos leidimų tiražas seniai perkopė milijoną egzempliorių. 2011 m. žurnalas Time įtraukė ją į šimto reikšmingiausių negrožinės literatūros kūrinių, išleistų nuo žurnalo įkūrimo (1923), sąrašą. Visur, kur gyvena žmonės, visais laikais klestėjo mitai. Pirmykščių mitų atgarsiai teikia gyvybės religijoms, filosofijos kryptims, menams, įkvepia tiek pirmykščių, tiek mūsų laikų žmonių elgesio normas, mokslo bei technologijos atradimus ir... sapnus. Šių dienų pasaulis – racionalus ir pragmatiškas, bet, kaip ir prieš šimtus metų, mus keri mitai, padavimai, legendos. „Herojus su tūkstančiu veidų“ – įvairių laikų ir tautų herojinių mitų tyrimas, pagrįstas didžiulės apimties faktine medžiaga, čia nagrinėjamas dažniausiai pasitaikantis mitologinis siužetas – stebuklingas herojaus gimimas, jo didvyriški žygdarbiai, išmintingas valdymas ir paslaptinga mirtis. Psichologai atskleidė daugelį mito paslapčių, bet mitai ir padavimai, nors ir moksliškai „iššifruoti“, nenustoja mūsų žavėti – priešingai, mokslinių studijų skaitymas leidžia iš naujo įvertinti naivumo ir begalinės išminties derinį, slypintį kokioje pasakaitėje. Mitologiniai simboliai yra sielos kūriniai, ir kiekvienas iš jų turi galios užuomazgą, kilusią iš pradinio šaltinio. Kokia yra šios amžinosios vizijos paslaptis? Iš kokių dvasios gelmių ji kyla? Kodėl mitologija visur ta pati, nors jos apvalkalai skiriasi? Ir ko ji moko? Atsakymų į šiuos klausimus ieško Josephas Campbellas. ISBN 978-609-466-126-6

9 786094 661266

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

V ILNIU S

2021

Joseph CAMPBELL THE HERO WITH A THOUSAND FACES Third Edition Joseph Campbell Foundation, 2008

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2008, Joseph Campbell Foundation (jcf.org) Collected Works of Joseph Campbell / Robert Walter, Executive Editor / David Kudler, Managing Editor © Vytautas Grenda, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 © „Tyto alba, 2015, 2019, 2021 ISBN 978-609-466-126-6

Tėvui ir motinai

TURINYS

Pratarmė 1949 metų leidimui.............................................................. 9 Prologas. MONOMITAS..................................................................11 1. Mitas ir sapnas.....................................................................11 2. Tragedija ir komedija............................................................34 3. Herojus ir dievas...................................................................40 4. Žemės bamba.......................................................................53 I dalis. H E RO J AU S K E L I O N Ė I skyrius. IŠVYKIMAS..................................................................61 1. Kvietimas į kelią...................................................................61 2. Herojus atmeta kvietimą......................................................71 3. Antgamtiška pagalba............................................................81 4. Pirmojo slenksčio peržengimas.............................................90 5. Banginio pilvas...................................................................102 II skyrius. INICIACIJA...............................................................109 1. Išbandymų kelias................................................................109 2. Susitikimas su deive............................................................122 3. Moteris kaip gundytoja......................................................134 4. Susitaikymas su tėvu...........................................................140 5. Apoteozė............................................................................169 6. Aukščiausioji dovana..........................................................195 III skyrius. SUGRĮŽIMAS..........................................................217 1. Atsisakymas grįžti...............................................................217 2. Stebuklingas pabėgimas......................................................222 3. Pagalba iš išorės..................................................................233 4. Slenksčio peržengimas grįžtant...........................................245 5. Dviejų pasaulių meistras.....................................................256 6. Laisvė gyventi.....................................................................269 IV skyrius. RAKTAI....................................................................276

II dalis. KO S M O G O N I N I S C I K L A S I skyrius. EMANACIJOS............................................................285 1. Nuo psichologijos prie metafizikos.....................................285 2. Visatos ratas.......................................................................291 3. Iš tuštumos kylanti erdvė....................................................300 4. Erdvėje atsirandanti gyvybė................................................304 5. Vieno skilimas į daugelį......................................................312 6. Liaudiškos sukūrimo sakmės..............................................321 II skyrius. NEKALTAS PRASIDĖJIMAS....................................329 1. Motina visata......................................................................329 2. Lemties gimdytoja..............................................................335 3. Atpirkimo įsčios.................................................................342 4. Mergelės motinystė liaudies pasakojimuose........................345 III skyrius. HEROJAUS VIRSMAI.............................................349 1. Pirmykštis herojus ir žmogus..............................................349 2. Žmogiško herojaus vaikystė................................................353 3. Herojus kaip karys..............................................................370 4. Herojus kaip įsimylėjėlis.....................................................378 5. Herojus kaip imperatorius ir kaip tironas...........................382 6. Herojus kaip pasaulio išgelbėtojas.......................................387 7. Herojus kaip šventasis........................................................393 8. Herojus išeina.....................................................................396 IV skyrius. IŠNYKIMAS.............................................................405 1. Mikrokosmo pabaiga..........................................................405 2. Makrokosmo pabaiga.........................................................414 Epilogas. MITAS IR VISUOMENĖ...........................................421 1. Permainingoji.....................................................................421 2. Mito, kulto ir meditacijos paskirtis.....................................424 3. Herojus šiandien................................................................428 Padėka.......................................................................................... 435 Pastabos....................................................................................... 437 Bibliografija................................................................................ 469 Iliustracijų sąrašas..................................................................... 489 Rodyklė....................................................................................... 503 Apie autorių................................................................................ 515 Apie Josepho Campbello fondą ................................................. 517

P R ATA R M Ė 1 9 4 9 M E T Ų L E I D I M U I

„Tačiau religinėse doktrinose glūdinčios tiesos tokios iškreiptos ir sistemingai užslėptos, – rašo Sigmundas Freudas, – kad daugelis žmonių negali suvokti, jog tai tiesos. Panašiai atsitinka, kai pasakojame vaikui, kad naujagimius atneša gandras. Mūsų sakoma tiesa čia taip pat pridengta simboliu, nes mes žinome, ką simbolizuoja šis didelis paukštis. Bet vaikas to nežino. Jis išgirsta tik tai, kas mūsų žodžiuose iškreipta, jam atrodo, kad jį apgavome, ir mes žinome, kaip dažnai jo nepasitikėjimą suaugusiaisiais ir neklusnumą paskatina būtent šis įspūdis. Įsitikinome, kad geriau nepridengti vaikams tiesos tokiais simboliais ir nevengti suteikti atitinkančių jų proto lygį žinių apie tikrąją situaciją.“1

Šios knygos tikslas yra atskleisti kai kurias tiesas, nuo mūsų slepiamas religinių ir mitologinių figūrų, sugretinant daug ne itin sudėtingų pavyzdžių, kad pirmykštė jų prasmė galėtų išryškėti savaime. Senų laikų mokytojai žinojo, ką sako. Vėl išmokus skaityti jų simbolinę kalbą, tereikės antologijų sudarytojo gabumų, kad jų mokymas būtų išgirstas. Bet pirmiau turime išmokti simbolių gramatiką, ir kai reikia šios paslapties rakto, nežinau geres-

nės šiuolaikinės priemonės nei psichoanalizė. Net ir nemanant, kad šiuo klausimu jos žodis paskutinis, vis tiek galima sutikti, jog būtų taikomas psichoanalizės požiūris. Paskui antras žingsnis bus iš visų pasaulio kampelių surinkti gausybę mitų bei liaudies pasakų ir leisti simboliams atsiskleisti patiems. Beregint išryškės panašumai ir gausime be galo daug aprėpiančią ir nuostabiai pastovią pagrindinių tiesų, pagal kurias žmogus žemėje gyveno ištisus tūkstantmečius, išraišką. Gal bus prieštaraujama, kad atskleisdamas panašumus nepaisiau, jog Rytų ir Vakarų, šiuolaikinės, senovinės ir pirmykštės tradicijos skiriasi. Tačiau taip pat būtų galima kritikuoti bet kurį anatomijos vadovėlį ar schemą, kur, siekiant suprasti visiems bendrus žmogaus kūno sandaros pagrindus, nepaisoma rasių fiziologinių skirtumų. Žinoma, gausi žmonijos mitologija ir religijos įvairuoja, tačiau ši knyga yra apie panašumus; o juos suvokus skirtumai atrodys daug mažesni, nei sako paplitusi nuomonė (kuri svarbi ir politiškai). Viliuosi, kad lyginamasis aiškinimas gali paremti galbūt ne visai beviltiškas pastangas tų jėgų, kurios dabarties pasaulyje darbuojasi vienybės labui, – ne dėl kokios nors bažnytinės ar politinės imperijos, o dėl žmonių savitarpio supratimo. Kaip mums sakoma Vedose: „Tiesa viena, bet išminčiai vadina ją daugeliu vardų.“2 Ilgai užtruko, kol suteikiau savo medžiagai pavidalą, tinkamą skaityti, o už darbe suteiktą pagalbą noriu padėkoti ponui Henry Mortonui Robinsonui, kurio patarimai man labai padėjo pradiniame ir paskutiniame darbo etape, ponioms Peter Geiger, Margaret Wing ir Helen McMaster, kurios daug kartų perskaitė rankraščius ir pateikė neįkainojamų pasiūlymų, bei savo žmonai, kuri dirbo su manimi nuo pradžios iki galo, klausėsi, skaitė ir taisė. J. C. Niujorkas, 1948-ųjų birželio 10

M itas ir sapnas

P RO L O G A S

Monomitas 1. Mitas ir sapnas Ar išdidžiai šypsodamiesi klausytumės, kaip koks nors Kongo žynys krauju pasruvusiomis akimis porina sapną primenančią abrakadabrą, ar rafinuotai mėgautumės subtiliais mistiko Laodzi poezijos vertimais, ar kartkartėmis įkąstume kietą Tomo Akviniečio samprotavimų riešutą, ar staiga pagautume nuostabią keistos eskimų pasakos prasmę, – visada ten rasime vieną pavidalus mainančią, bet nuostabiai patvarią istoriją, o kartu – stebėtinai pasikartojančią užuominą, kad dar nepatirtų dalykų visada yra daugiau, nei kada bus žinoma ar pasakyta. Visur, kur gyvena žmonės, visais laikais ir visokiausiomis sąlygomis klestėjo mitai, ir jie buvo gyvas įkvėpimo šaltinis viskam, ką tik žmogus kurdavo kūno ir dvasios pastangomis. Nebūtų per stipru sakyti, kad mitas – tai slapta anga, per kurią į žmonijos kultūros apraiškas liejasi nesenkanti kosmoso energija. Pirmykščiai magiškos galios turintys mito atgarsiai teikia gyvybės religijoms, filosofijos kryptims, menams, įkvepia pirmykščių ir istorinių laikų visuomenines žmonių elgesio normas, svarbiausius mokslo bei technologijų atradimus ir net sapnus, kurie neduoda ramybės miegant. Nuostabiausia, kad mitų galia pasiekti ir sužadinti gilius kūrybinius klodus slypi net ir trumpiausioje vaikiškoje pasakaitėje –

1 pav. Medūza. Marmurinė romėnų skulptūra, Italija, data neaiški.

M itas ir sapnas

kaip ir vandenyno kvapsnis glūdi viename lašelyje, o visa gyvybės paslaptis telpa blusos kiaušinėlyje. Mat mitologiniai simboliai neišgalvojami, jų neįmanoma užsakyti, išrasti ar visam laikui užgniaužti. Jie yra savaiminiai sielos kūriniai, ir kiekvienas turi nepažeistą galios užuomazgą, kilusią iš pradinio šaltinio. Kokia yra šios amžinosios vizijos paslaptis? Iš kokių dvasios gelmių ji kyla? Kodėl mitologija visur ta pati, nors jos apvalkalai skiriasi? Ir ko ji moko? Šiandien šią paslaptį mėgina perprasti daugelis mokslininkų. Archeologai tiria Irako, Henano, Kretos ir Jukatano griuvėsius. Etnologai užduoda klausimus ostiakams nuo Obės upės ir bubiams iš Bioko salos. Naujos kartos orientalistai neseniai paviešino mums Rytų šventuosius raštus, taip pat ikihebrajiškus mūsų Šventojo Rašto šaltinius. Tuo tarpu gausybė kitų mokslininkų, ryžtingai tęsdami pastarajame šimtmetyje pradėtus etnopsichologijos tyrinėjimus, mėgino nustatyti kalbos, mito, religijos, meno raidos ir moralės kodeksų psichologinius pagrindus. Tačiau nuostabiausi yra atradimai, prasidėję psichiatrijos ligoninėje. Nepakeičiama mitologijos tyrinėtojams yra drąsi ir išties istorinę reikšmę turinti psichoanalizės literatūra, nes, kad ir ką manytume apie išsamias ir kartais prieštaringas konkrečių atvejų ir problemų interpretacijas, Freudas, Jungas ir jų sekėjai nepaneigiamai įrodė: mito logika, jo herojai ir žygdarbiai neišnykę ir dabartiniais laikais. Nesant įtakingos visuotinės mitologijos, kiekvienas iš mūsų turi asmeninį neatpažintą sapnų panteoną, – nors neišplėtotą, tačiau turintį slaptų galimybių. Šią popietę prie Keturiasdešimt antrosios gatvės ir Penktojo aveniu kampo galima sutikti šviesoforo signalo laukiančią naujausią Edipo inkarnaciją bei pamatyti Gražuolės ir Pabaisos meilės istorijos tęsinį. „Sapnavau, – rašė jaunas amerikietis daugelyje laikraščių spausdinamo skyrelio autoriui, – kad remontuoju mūsų namo stogą. Staiga išgirdau apačioje mane šaukiant tėvą. Greitai pasisukau, kad jį geriau girdėčiau,

M onomitas

2 pav. Višnus, sapnuojantis visatą. Akmeninis reljefas, Indija, apie 400–700 m. po Kr.

ir tada plaktukas išslydo iš rankų, nučiuožė stogo šlaitu ir dingo už krašto. Išgirdau sunkų dunkstelėjimą, tarsi parkritus kūnui. Siaubingai išsigandęs, kopėčiomis nulipau ant žemės. Čia gulėjo negyvas tėvas, visur aplink jo galvą buvo pilna kraujo. Mane apėmė sielvartas ir kūkčiodamas ėmiau šauktis motinos. Ji išėjo iš namo ir apkabino mane. – Nesielvartauk, sūnau, visa tai buvo nelaimingas atsitikimas, – pasakė ji. – Žinau, kad pasirūpinsi manimi, kai jo nebėra. Jai bučiuojant mane pabudau. Esu vyriausias vaikas šeimoje, man dvidešimt treji. Prieš metus išsiskyriau su žmona. Kažkodėl nesugyvenome. Labai myliu abu tėvus, tarp mūsų su tėvu niekada nėra buvę nesantaikos, gal tik tada, kai jis reikalavo, kad grįžčiau gyventi su žmona, – o aš su ja negalėjau būti laimingas. Ir niekada nebūsiu.“1

M itas ir sapnas

Nelaimėlis vyras čia su tikrai nuostabiu naivumu atskleidžia, kad, užuot nukreipęs savo dvasines jėgas į ateitį, skyręs jas meilei ir santuokos reikalams, vaizduotės gilumoje lieka toje dramatiškoje ir juokingai neatitinkančioje dabarties situacijoje, kurioje buvo, kai pirmą ir vienintelį kartą patyrė emociškai artimus santykius, tragikomišką vaikystės trikampį, – kai sūnus dėl motinos meilės tapo priešiškas tėvui. Matyt, pastoviausi iš visų žmogaus sielos polinkių atsiranda dėl to, kad mes ilgiausiai iš visų gyvūnų liekame prie motinos krūties. Žmonės gimsta per anksti: jie neužbaigti, dar nepasirengę susitikti su pasauliu. Todėl jiems vienintelė priedanga nuo pavojingo pasaulio yra motina, kuriai globojant pratęsiamas gimdoje būtas laikotarpis.2 Taigi, po gimimo nelaimės ištisus mėnesius priklausomas vaikas ir jo motina sudaro dvilypį vienetą – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.3 Jei gimdytojos ilgiau nebūna šalia, kūdikį visada apima įtampa, o dėl jos atsiranda paskatų elgtis agresyviai. Be to, kai motina būna priversta vaiką varžyti, kyla agresyvi reakcija. Tokiu būdu pirmasis vaiko priešiškumo objektas sutampa su pirmuoju meilės objektu, o jo pirmasis idealas (kuris nuo tada išlaikomas kaip pasąmoninis visų palaimos, tiesos, grožio ir tobulumo vaizdinių pagrindas) yra dvilypė Madonos ir Kūdikėlio vienovė.4 Į šią palaimą, patiriamą žemėje atkūrus įsčių būsenos tobulybę, kitos tikrovės atmainos pirmą kartą esmingai įsibrauna nelaimėlio tėvo pavidalu, todėl jis suvokiamas pirmiausia kaip priešas. Į jį nukreipiamas agresijos užtaisas, kuris pradžioje buvo skiriamas „blogai“ arba nesančiai motinai, o vaiko troškimas, nukreiptas į „gerą“ arba čia esančią, maitinančią ir saugančią motiną, (paprastai) ir toliau būna nukreiptas į ją. Šis lemtingas infantilus mirties (Tanato: destrudo*) ir meilės (Eroto: libido) impulsų derinys sudaro pagrindą dabar plačiai žinomo Edipo komplekso, kuris, kaip maždaug prieš penkiasdešimt metų parodė Sigmundas Freudas, yra didžioji priežastis, lemianti, kad būdami suaugę ne* Destrudo (psichoanalizėje) – mirties instinktas (vert. past.).

M onomitas

sielgiame kaip racionalios būtybės. Daktaras Freudas šią mintį išreiškė taip: „Karaliaus Edipo, kuris užmušė savo tėvą Lają ir vedė savo motiną Jokastę, istorija tik parodo mūsų vaikystės norų išsipildymą. Tačiau mums pasisekė labiau nei jam: mums nuo tada pavyko – tiek, kiek netapome psichoneurotikais, – seksualinius potraukius savo motinai nukreipti kitur ir pamiršti pavydą savo tėvui.“* Arba, kaip jis dar rašo: „Visi liguisti lytinio gyvenimo sutrikimai gali būti visai pagrįstai laikomi raidos sutrikimais.“6 Ne vienas mirtingasis juk yra sapnuos Su motina gulėjęs. Bet kas to visai Į širdį neima, tokiam lengviau gyventi.7

Apie liūdną padėtį, į kurią patenka žmona, kurios mylimojo jausmai, užuot brendę, įstringa vaikystės romane, galima spręsti iš kito šiuolaikinio sapno – atrodytų, beprasmio. Čia išties pajuntame, kad įžengėme į senovinio mito viešpatiją, tačiau šis mitas turi keistą atomazgą. „Sapnavau, – rašė susirūpinusi moteris, – kad visur, kur tik ėjau, paskui mane sekė didelis baltas arklys. Bijojau jo, pavariau jį šalin. Atsigręžiau pažiūrėti, ar jis vis dar seka mane, ir pasirodė, kad jis virto žmogumi. Liepiau jam eiti į kirpyklą ir nusiskusti karčius – jis taip ir padarė. Išėjęs atrodė * Kai kas yra atkreipęs dėmesį, kad tėvą galima suvokti ir kaip gynėją, o motina tada gali būti suvokiama kaip gundytoja. Tai kelias, nuo Edipo vedantis prie Hamleto. „O Dieve! Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius, jei ne tie baisūs sapnai.“ (Hamletas, II.ii, vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas; cituojama iš: William Shakespeare, Hamletas: Danijos princas, Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 109.) „Kiekvienas neurotikas, – rašo daktaras Freudas, – yra arba Edipas, arba Hamletas.“ O dėl dukters atvejo (kuris vienu laipsniu sudėtingesnis), tai šiam labai glaustam dėstymui užteks tokios ištraukos: „Šiąnakt sapnavau, kad mano tėvas dūrė motinai į širdį. Ji mirė. Žinojau, kad niekas nekaltina tėvo už tai, ką jis padarė, bet graudžiai verkiau. Atrodo, sapnas persimainė, jis su manimi, regis, leidosi į kelionę, o aš buvau labai laiminga.“ Tai netekėjusios dvidešimt ketverių metų merginos sapnas (Wood, Dreams, p. 130).

M itas ir sapnas

visai kaip žmogus, tik su arklio kanopomis ir snukiu, ir sekė paskui, kur tik ėjau. Jis priėjo arčiau ir aš pabudau. Esu ištekėjusi trisdešimt penkerių metų moteris, turiu du vaikus. Aš ištekėjusi jau keturiolika metų ir esu tikra, kad vyras man ištikimas.8

Pasąmonė siunčia sąmonei visokią miglą, keistas būtybes, baisenybes ir apgaulingus vaizdus – ir sapne, ir aiškioje dienos šviesoje, ir užėjus beprotybei. Mat žmogaus karalystės valdos po palyginti tvarkingu nedideliu būstu, kurį vadiname sąmone, tęsiasi gilyn, į Aladino olas, apie kurias nenutuokiame. Čia ne tik saugomos brangenybės, bet ir gyvena pavojingi džinai – nepageidaujamos ar nuslopintos dvasinės galios, kurių neketinome ar nedrįsome įtraukti į savo gyvenimą. Įtarimų jų esant gali ir nekilti, bet taip pat būna, kad koks atsitiktinis žodis, kraštovaizdžio nuotaika, arbatos skonis ar žvilgsnis užkliudo stebuklingą spyruoklę ir tada prote pasirodo pavojingi pranašai. Jie pavojingi, nes kelia grėsmę visam saugiam statiniui, kuriame esame įsitaisę patys ir įtaisę savo šeimą, bet ir šėtoniškai žavūs, nes nešiojasi raktus nuo visos trokštamų ir baugių savęs atradimo nuotykių karalystės. Sunaikinti pasaulį, kurį esame susikūrę ir kuriame gyvename, o kartu ir save, bet po to stebuklingai atkurti drąsesnį, grynesnį, įvairesnį ir visiškai žmogišką gyvenimą – tokį jauką, pažadą ir pavojų neša šie nerimą keliantys nakties svečiai, atvykę iš mitologinės karalijos, kurią nešiojamės savyje. Psichoanalizė, modernus sapnų aiškinimo mokslas, išmokė mus paisyti šių bekūnių vaizdinių. Taip pat psichoanalizė atrado, ką reikia daryti, kad jie galėtų atlikti savo darbą. Prižiūrint patyrusiam žinovui, įšventintam į sapnų mokslą ir išmokytam jų kalbos, leidžiama pavojingoms tobulėjimo kelio krizėms vykti. Psichoanalitikas čia imasi tokių pareigų ir vaidmens, kokių imdavosi antikinis mistagogas, arba sielų vedlys, žynys iš pirmykščių miško šventovių, kuriose vykdavo išbandymai ir iniciacijos. Gydytojas yra šiuolaikinis mitologinės karalijos šeimininkas, jis

M onomitas

išmano visus slaptus takus ir žino galingus žodžius. Jo vaidmuo – visai kaip mituose ir pasakose sutinkamo Seno Išminčiaus, kurio žodžiai padeda herojui, kai šis paslaptinguose nuotykiuose susiduria su išmėginimais ir baisybėmis. Tai jis atėjęs parodo stebuklingą spindintį kardą, pražudysiantį siaubūną drakoną, papasakoja apie laukiančią nuotaką ir pilį su daugybe lobių, ant beveik mirtinų žaizdų užtepa gydančio balzamo, o galiausiai, pasibaigus didžiajam stebuklų nakties nuotykiui, išleidžia nugalėtoją atgal į įprastą gyvenimą. Kai turėdami omenyje šį vaizdinį pažvelgiame į gausybę keistų ritualų, kurie, kaip žinoma, buvo atliekami pirmykštėse gentyse ir didžiosiose praeities civilizacijose, tampa aišku, kad jų tikslas ir tikroji nauda buvo vesti žmones per tuos sunkius permainų slenksčius, dėl kurių tenka pakeisti ne tik sąmoningą, bet ir pasąmoninę gyvenseną. Vadinamiesiems perėjimo ritualams, užimantiems svarbią vietą pirmykštės bendruomenės gyvenime (gimimo, vardo davimo, lytinės brandos, vedybų, laidotuvių ir kitos apeigos), būdingi ceremoningi ir paprastai labai griežti atskirties išbandymai, kuriems vykstant protas griežtai atskiriamas nuo nugyvento etapo galvosenos, prisirišimo objektų ir gyvensenos.* Tada prasideda trumpesnis ar ilgesnis vienatvės laikotarpis, kurio metu vyksta ritualai, skirti supažindinti gyvenimo keleivį su jo naujajai padėčiai derama elgsena ir jausmais, kad, pagaliau pribrendus laikui grįžti į įprastą pasaulį, tas, kuris patyrė iniciaciją, būtų tarsi gimęs iš naujo.9 Nuostabiausia, kad daugybė ritualinių išbandymų ir įvaizdžių atitinka tuos, kurie savaime pasirodo sapne, kai psichoanalitiko pacientas pradeda vaduotis iš ankstyvosios vaikystės fiksacijų ir žengia pirmyn į ateitį. Pavyzdžiui, Australijos čiabuviams iniciacijos (kurioje lytiškai subrendęs berniukas atskiriamas nuo * Gimimo, laidotuvių ir panašiose apeigose reikšmingą poveikį, žinoma, patiria tėvai bei artimieji. Visais perėjimo ritualais siekiama paveikti ne tik kandidatą, bet ir visus jo aplinkos asmenis.

M itas ir sapnas

motinos, priimamas į vyrų bendriją ir supažindinamas su jų slaptomis žiniomis) išmėginimuose vienas svarbiausių yra apipjaustymo ritualas. Kai murnginų genties berniuką ruošiamasi apipjaustyti, tėvai ir seniai jam sako: „Didysis gyvačių tėvas užuodžia tavo apyvarpę. Jis reikalauja jos.“ Berniukai tiki, kad tai teisinga pažodžiui, ir nepaprastai išsigąsta. Paprastai jie randa prieglobstį pas motiną, jos motiną ar kokią mylimą giminaitę, nes žino, kad vyrai yra susimokę paimti juos į savo teritoriją, kur riaumoja gyvačių tėvas. Moterys rituališkai aprauda berniukus – to reikia, kad gyvačių tėvas šių neprarytų.10

Dabar pažvelkime į atitikmenį, atėjusį iš pasąmonės. „Vienas mano pacientas, – rašo daktaras C. G. Jungas, – sapnavo, kad iš urvo iššokusi gyvatė įkando jam lytinių organų srityje. Pacientas susapnavo šį sapną kaip tik tada, kai įsitikino, kad analizė teisinga, ir pradėjo vaduotis iš motinos komplekso pančių.“11 Mitologijos ir ritualų pagrindinė funkcija visada buvo pateikti simbolių, kurie vestų žmogaus dvasią į priekį ir padėtų pasipriešinti nuolatinėms jo fantazijoms, kurioms būdinga varžyti ir tempti atgal. Iš tikrųjų visai gali būti, jog neurotizmas tarp mūsų labai smarkiai paplito dėl to, kad sunyko tokia veiksminga dvasinė pagalba. Liekame susitelkę ties mus apsėdusiais vaikystės vaizdiniais, todėl nesame linkę dalyvauti perėjimo ritualuose, kurie būtini, kad suaugtume. Jungtinėse Valstijose patetiškai pabrėžiami netgi priešingi tikslai: ne pasenti, bet likti jaunam, ne subrendus atsiskirti nuo Motinos, bet likti prie jos prisirišus. Taigi, kol vyrai, pagal tėvų norą tapę teisininkais, prekybininkais ar sumaniais organizatoriais, atlieka apeigas savo vaikystės šventyklose, jų žmonos net ir po keturiolikos santuokos metų, pagimdžiusios ir užauginusios du puikius vaikus, vis dar ieško meilės, kokios gali sulaukti tik iš kentaurų, silenų, satyrų ir kitų gašlių Pano draugijos dvasių, – arba taip kaip antrajame iš anks-

M onomitas

čiau papasakotų sapnų, arba kaip mūsų pamėgtose meilės deivės šventovėse, nubarstytose vanile, – naujausių grimuotų ekrano herojų pavidalu. Galiausiai turėjo pasirodyti psichoanalitikas, kad vėl apgintų patikrintą išmintį, glūdinčią senuose, bet į ateitį atsižvelgiančiuose kaukėtų ritualinių šokėjų ir apipjaustymo žynių mokymuose. O jam pasirodžius paaiškėja, kaip sapne apie gyvatės įkandimą, kad atėjus palengvėjimo akimirkai amžinąją iniciacijų simboliką spontaniškai sukuria pats pacientas. Šiuose iniciacijų vaizdiniuose aiškiai yra kažkas, kas sielai taip reikalinga, kad, jei jie nėra pateikti iš išorės, mituose ir ritualuose, tada apie juos turi būti naujai pranešta iš vidaus, sapnuose, – kitaip mūsų galios liktų įkalintos banaliame, seniai atgyvenusiame vaikystės kambaryje, jūros dugne*. Sigmundas Freudas savo kūriniuose pabrėžia perėjimo akimirkas ir sunkumus, su kuriais susiduriame pirmojoje gyvenimo ciklo pusėje – vaikystėje ir paauglystėje, kai mūsų saulė kopia į zenitą. O C. G. Jungas pabrėžė antrosios gyvenimo pusės krizes, kai mūsų šviesulys, kad judėtų į priekį, turi susitaikyti su tuo, jog nusileis ir galiausiai išnyks kapo nakties įsčiose. Įprasti mūsų troškimų ir baimių simboliai šioje biografijos popietėje virsta savo priešybėmis, nes joje pagrindinis išbandymas yra nebe gyvenimas, o mirtis. Taigi, sunku palikti nebe įsčias, o falą – nebent, žinoma, širdis būtų jau pasibodėjusi gyvenimu ir mirtis imtų kviesti žadėdama palaimą, kuria anksčiau viliojo meilė. Nueiname visą ratą nuo įsčių kapo iki kapo įsčių: dviprasmiškai ir mįslingai įsiveržiame į pasaulį, sudarytą iš tvirtos materijos, kuri nuo mūsų nugaruoja greitai tarsi sapno medžiaga. O pažvelgę atgal į tai, kas, kaip atrodė, turėjo būti mūsų nepakartojamas, nenuspėjamas ir pavojingas nuotykis, galiausiai tematome standartinių permainų seką, kokią, kiek žinoma, nugyvendavo vyrai ir moterys visuose pasaulio kampeliuose vi* Jūra šioje knygoje – sielos gelmių įvaizdis (vert. past.).

M itas ir sapnas

sais laikais, kad ir po kokiomis keistomis kaukėmis tada būtų slėpusis civilizacija. Pavyzdžiui, pasakojama istorija apie didįjį Minoją, karaliavusį Kretos salų imperijoje, kai ji buvo klestintis prekybos židinys: kaip jis pasamdė garsųjį meistrą Dedalą, kad šis suplanuotų ir jam pastatytų labirintą, skirtą paslėpti kai ką, ko karaliaus rūmai gėdijosi ir kartu bijojo. Mat rūmuose gyveno pabaisa, pagimdyta karalienės Pasifajės. Sakoma, kad karaliui Minojui išvykus svarbiais karo reikalais – apginti prekybos kelių, – Pasifaję suvedžiojo nuostabus sniego baltumo jautis, iškilęs iš jūros. Bet paties Minojo motina buvo leidusi įvykti ne ką geresniam dalykui: gerai žinoma, kad jį pagimdžiusią Europę į Kretą atnešė jautis. Tas jautis buvo dievas Dzeusas, o iš jų šventos sąjungos gimusį šlovingąjį sūnų Minoją dabar visi gerbė ir jam noriai tarnavo. Kaip tada Pasifajė galėjo žinoti, kad jos nederamo elgesio vaisius bus pabaisa – kad sūnelis turės žmogaus kūną, bet jaučio galvą ir uodegą? Žmonės labai smerkė karalienę, tačiau karalius nutuokė, kad iš dalies kaltas ir jis. Seniai, kai Minojas varžėsi su broliais dėl sosto, tą jautį pasiuntė dievas Poseidonas. Tąsyk Minojas pareiškė, kad sostas pagal dievišką teisę yra jo, ir meldė dievą iš jūros kaip ženklą pasiųsti jautį. Baigdamas maldą, jis prisiekė nedelsdamas paaukoti gyvulį kaip atnašą ir tarnystės simbolį. Jautis pasirodė, ir Minojas užėmė sostą. Tačiau išvydęs, koks puikus yra pasiųstas gyvulys, ir pagalvojęs, kaip būtų gerai turėti tokį egzempliorių, ryžosi rizikuoti ir pasielgė kaip prekybininkas – pakeitė jį kitu, manydamas, kad dievas į tai pernelyg neatkreips dėmesio. Paaukojęs ant Poseidono aukuro geriausią turėtą baltą jautį, naująjį pridėjo prie savo bandos. Kretos imperija didžiai suklestėjo – karalius šalį valdė sumaniai, pagarsėjo įstatymų leidyba ir buvo visiems matomas dorybės pavyzdys. Sostinė Knosas tapo prabangos kupinu, puošniu svarbiausios prekiaujančios civilizuoto pasaulio valstybės centru. Kretos flotilės aplankydavo kiekvieną Viduržemio jūros salą ir uostą, jos prekes vertino Babilonijoje ir Egipte. Nedideli laivai

M onomitas

netgi drįsdavo prasiveržti pro Heraklio stulpus į atvirą vandenyną ir tada pakrante leistis į šiaurę parsigabenti Airijos aukso ir Kornvalio alavo12, taip pat į pietus, aplink Senegalo iškyšą, į tolimąją Jorubų šalį ir atokias dramblio kaulo, aukso ir vergų prekyvietes.13 Tačiau Kretoje Poseidonas įkvėpė karalienei nesuvaldomą aistrą jaučiui, ir ji kreipėsi į vyro meistrą, neprilygstamąjį Dedalą, kad šis jai padirbtų medinę karvę, su kuria būtų galima apgauti jautį, ir tuoj į ją įlindo. Jautį pavyko apgauti, ji pagimdė pabaisą, ir ši, atėjus laikui, ėmė darytis pavojinga. Taigi vėl buvo pašauktas Dedalas, – šį kartą jį pakvietė karalius, – kad tam padarui paslėpti pastatytų didžiulį klaidų kalėjimą su aklinais ko-

3 pav. Silenai ir mainadės. Graikų juodafigūrė amfora, Sicilija, apie 500–450 m. pr. Kr.

M itas ir sapnas

ridoriais. Statinys buvo toks apgaulingas, kad pats Dedalas jį užbaigęs vos beįstengė rasti kelią prie išėjimo. Ten buvo įkurdintas Minotauras, o mito jis nuo tol gyvais jaunikaičiais ir mergelėmis, kuriuos būreliais kaip duoklę patiekdavo Kretos nukariautos ir valdomos šalys.14 Taigi, pasak senovinės legendos, kalčiausia buvo ne karalienė, o karalius, ir šis iš tikrųjų negalėjo jos kaltinti, nes žinojo, ką padaręs. Jis savanaudiškai pasinaudojo viešomis iškilmėmis, o juk karaliaus titulą jam ir suteikė kaip tik dėl to, kad jis nebebuvo tik privatus asmuo. Jaučio paaukojimas būtų buvęs simbolinis veiksmas, rodantis, kad karalius atlieka savo vaidmeniui deramas pareigas visiškai nesavanaudiškai ir paklusniai, o kadangi jis pasiliko jautį sau, tai parodė jo potraukį egoistiškai aukštinti save. Taip „karalius Dievo malone“ tapo pavojingu tironu Tvirtarankiu ir pasidarė savanaudis. Visai kaip tradiciniai perėjimo ritualai išmokydavo žmogų mirti praeičiai ir atgimti ateičiai, taip ir didžioji titulo suteikimo ceremonija nutrynė jo asmeniškus bruožus ir apsiautė karališkąja mantija. Toks buvo idealas, vienodas ir amatininkams, ir karaliams. Tačiau šventvagiškai atsisakydamas ritualo šis žmogus save kaip narį atskyrė nuo didesnės visumos – ištisos visuomenės. Taip Vienis buvo suskaidytas į daugelį dalių, jos atsiskyrusios ėmė kovoti tarpusavyje, kiekviena žiūrėjo savo naudos, ir jas buvo galima suvaldyti tik jėga. Tirono-pabaisos personažas sutinkamas pasaulio mitologijoje, liaudies tradicijose, legendose ir net sapnų košmaruose, o jo bruožai visur iš esmės tie patys. Jis kraunasi turtus iš bendrų gėrybių, jis – pabaisa, godžiai trokštanti teisių į tai, kas „yra mano ir priklauso man“. Mituose ir pasakose vaizduojama tokio tirono valdose kylanti visuotinė sumaištis. Tos valdos gali būti tik jo namų ūkis, jo kenčianti siela ar gyvenimai, kuriuos jis žlugdo užmegzdamas draugystės ir pagalbos ryšius, bet taip pat jos gali aprėpti ir visą civilizaciją. Išpūstas tirono ego yra prakeiksmas ir jam pačiam, ir jo pasauliui, kad ir kaip iš pažiūros puikiai klostytųsi jo reikalai. Bijodamas savęs, persekiojamas baimės, budrus

M onomitas

dėl pavojų iš visų pusių, kad galėtų pasitikti iš savo aplinkos kylančius išpuolius, pirmiausia atspindinčius jame pačiame glūdintį nevaldomą potraukį turėti, ir į juos atsikirsti, bet pakilęs į asmeninės nepriklausomybės aukštumas jis pasauliui pranašauja nelaimę, net jei mintyse ir puoselėtų gerus ketinimus. Kur tik jis prideda ranką, ten pasigirsta šauksmas (jei ne prie visų akių, tai – dar graudesnis – kiekvieno širdyje): šaukiamasi herojaus, ginkluoto spindinčiu kalaviju, kurio kirtis, prisilietimas ar tiesiog buvimas išlaisvintų šalį. Atsisėsti, prigulti, sustoti nei vienas čionai nebandys Ir netgi tylos nėra kalnuose Tik sausas bevaisis griausmas Ir netgi vienatvės nėra kalnuose Tik niūrūs išraudę veidai grėsmingas urzgimas Prie apgriuvusių molio trobų.15

Herojus yra žmogus, kuris savo pastangomis tapo nuolankus. Tačiau nuolankus kam? Būtent šią mįslę šiandien turime sau užminti, o jos įminimas visada suteikia herojui didžiausią jo privalumą ir būna jo istorinis žygdarbis. Kaip civilizacijų kilimo ir žlugimo dėsniams skirtoje šešiatomėje studijoje parodė profesorius Arnoldas J. Toynbee’is16, skilimas sieloje ar socialinėje institucijoje negali būti įveiktas nei jokiais grįžimo į senas geras dienas projektais (archaizmu), nei planais, žadančiais įgyvendinti ateities idealą (futurizmu). Neįveiks jų ir visai realistiškos užsispyrėlių pastangos iš naujo suvienyti atsiskiriančius dėmenis. Įveikti mirtį gali tik gimimas, ir turi gimti kai kas nauja, o ne atgimti sena. Kad išliktume ilgam, sieloje ir socialinėje institucijoje turi nuolat vykti „gimimas iš naujo“ (palingenezė) kaip atsvara nuolat ištinkančiai mirčiai. Mat jei mes neatsinaujiname, Nemesidė nudirba savo darbą naudodamasi mūsų pačių pergalėmis: tiesiai iš šarvų, kurie anksčiau lėmė mūsų persvarą, dabar kalasi pražūtis. Tada viskas virsta žabangomis: ir taika, ir karas,

M itas ir sapnas

ir kaita, ir pastovumas. Išaušus mirties pergalės dienai, pakliūvame į mirties pasalą. Nieko negalime padaryti, nebent mus nukryžiuotų – ir prisikeltume; būtume visiškai sudraskyti ir tada atgimtume. Tesėjas, herojus ir Minotauro žudikas, atėjo į Kretą iš svetur: jis buvo kylančios graikų civilizacijos simbolis ir įrankis. Ji buvo nauja, gyvybinga. Tačiau atgimimo pradų galima ieškoti ir pačioje tirono imperijoje, ir ten jų rasti. Apibūdindamas krizę, kurios metu pasiekiamas aukštesnis dvasinis matmuo, leidžiantis atnaujinti kūrimo veiklą, profesorius Toynbee’is vartoja sąvokas „atsiskyrimas“ (detachment) ir „atsimainymas“ (transfiguration). Žengiant pirmąjį žingsnį, atsiskiriant arba pasišalinant, dėmesys esmingai nukreipiamas iš išorinio pasaulio į vidinį, iš makrokosmo – į mikrokosmą, iš bevaisės žemės, kur tvyro neviltis, pasitraukiama į amžinąją vidaus karalystę, kur viešpatauja ramybė. Tačiau ši karalija, kaip žinome iš psichoanalizės, yra ne kas kita, kaip ankstyvosios vaikystės pasąmonė. Į šią karalystę įžengiame miegodami. Mes ją visada nešiojamės savyje. Čia gyvena visi mūsų vaikystės milžinai žmogėdros ir slapti pagalbininkai, čia – visi vaikystės kerai. O dar svarbiau, kad čia slypi visos gyvenimo galimybės, kurių taip ir nesugebėjome įgyvendinti suaugę, – mūsų kita savastis. Mat tokios auksinės sėklos nežūva. Jei bent dalį tos prarastos visumos pavyktų ištraukti į dienos šviesą, patirtume, kad mūsų galios nuostabiai išaugo, o gyvenimas stipriai atsinaujino. Pakiltume į didžiausias aukštumas. Be to, jei iškeltume į šviesą tai, ką buvome pamiršę ne tik mes, bet ir visa mūsų karta arba ištisa civilizacija, taptume tikrais dovanų nešėjais, savo meto kultūriniais herojais – ne tik vietinės, bet ir pasaulio istorijos veikėjais. Vienu žodžiu, pirmasis herojaus uždavinys yra pasitraukti iš pasaulinės antrinių padarinių arenos į tas dvasios sritis, kur glūdi jų priežastys, kur iš tikrųjų slypi neaiškumai, ir ten tuos neaiškumus išnarplioti, o asmeninius – išrauti su šaknimis (tai yra susikauti su vaikystės demonais iš savo krašto kultūros), ir prasiveržus prie neiš-

M onomitas

kreiptos, tiesioginės to, ką C. G. Jungas pavadino „archetipiniais vaizdiniais“17, patirties šiuos vaizdinius perimti. Šis procesas hinduizmo ir budizmo filosofijoje žinomas kaip viveka – „atskirtis“, „atsiskyrimas“. Kaip nurodo daktaras Jungas, archetipų teorija anaiptol nėra jo atradimas.18 Palyginkime Nietzsche: „[...] miegodami ir sapnuodami mes dar kartą išgyvename ankstesnės žmonijos būsenų atkarpą. [...] Mano nuomonė tokia: kaip žmogus dar dabar priiminėja sprendimus sapne, taip žmonija sprendė ir nemiegodama daugybę tūkstančių metų [...]. [S]apnas mus nukelia į tolimas žmonijos kultūros epochas ir suteikia galimybę jas geriau pažinti.“19 Palyginkime Adolfo Bastiano etninių „elementariųjų idėjų“ (Elementargedanken) teoriją. Šios idėjos pirminiu psichiniu pavidalu (kuriuo jos atitinka stoikų logiškąsias sėklas, logoi spermatikoi) turėtų būti laikomos „dvasiniais (arba psichiniais) užuomazginiais polinkiais, iš kurių organiškai išaugo visa visuomenės struktūra“, ir šiuo požiūriu turėtų būti indukcinių tyrinėjimų pagrindas.20 Palyginkime Franzą Boasą: „Nuo tada, kai Waitzas nuodugniai aptarė žmonių giminės vienovės klausimą, negali būti abejonės, kad iš esmės žmogaus psichikos bruožai visame pasaulyje tokie patys. [...] Tai paskatino Bastianą kalbėti apie siaubingą pagrindinių žmonijos idėjų monotoniją visoje žemėje. [...] Tam tikros susijusių idėjų struktūros atpažįstamos visų rūšių kultūroje.“21 Palyginkime serą Jamesą G. Frazerį: „Mums nereikia – kaip kai kuriems senųjų ir dabartinių laikų tyrinėtojams – manyti, kad Vakarų žmonės iš senesnės Rytų civilizacijos pasiskolino Mirštančio ir Atgims-

M itas ir sapnas

tančio Dievo idėją kartu su iškilmingu ritualu, kurio metu ta idėja būna teatrališkai parodoma maldininkams. Labiau tikėtina, kad Rytų ir Vakarų religijų panašumas, kurį šiuo atžvilgiu galima pastebėti, yra ne daugiau nei tai, ką mes paprastai, nors neteisingai, vadiname atsitiktiniu sutapimu: padarinys, kylantis dėl panašių priežasčių, skirtingose šalyse ir esant skirtingam klimatui panašiai veikiančių panašios sandaros žmonių protus.“22 Palyginkime Sigmundą Freudą: „Nuo pat pradžių suvokiau, kad sapnuose esama simbolikos. Tačiau tik pamažu, kaupiantis patirčiai, pripažinau simbolikos mastą ir reikšmingumą, ir tai padariau veikiamas [...] Wilhelmo Stekelio. [...] Stekelis priėjo prie savųjų simbolių interpretacijų intuicijos būdu, ir jam padėjo jo ypatingas gebėjimas juos suprasti tiesiogiai. [...] Auganti psichoanalizės patirtis atkreipė mūsų dėmesį į pacientus, kurie parodė nuostabiai gerą tiesioginį sapnų simbolikos supratimą. [...] Ši simbolika nėra būdinga tik sapnams, ji būdinga ir pasąmoniniams vaizdiniams, ypač liaudiškiems, taip pat jos gausiau nei sapnuose galima rasti folklore, liaudies mituose, legendose, posakiuose, priežodžių išmintyje ir paplitusiuose sąmojuose.“23 Daktaras Jungas nurodo terminą archetipas perėmęs iš antikos: Cicerono, Plinijaus, Hermetinio rinkinio (Corpus Hermeticum), Augustino ir t. t.24 Bastianas pabrėžia, kad jo teorija dera su stoikų „logiškųjų sėklų“ (logoi spermatikoi) idėja. „Subjektyviai pažįstamų formų“ (sanskrito kalba antarjñeya-rūpa) tradicija iš tikrųjų tokia pat paplitusi kaip ir mito tradicija, ir ji yra mitologinių vaizdinių supratimo ir taikymo raktas – tai daug kartų pasitvirtins tolesniuose skyriuose.

Atrasti ir priimti reikia būtent tuos archetipus, kurie per visą metraščiuose aprašytą žmonijos kultūros istoriją įkvėpdavo pagrindinius ritualų, mitologijos ir regėjimų vaizdinius. Šie „sapno amžinieji“25 nepainiotini su asmeniškai pakeistomis simbolinė-

M onomitas

mis figūromis, pasirodančiomis košmaruose ar pamišimo kamuojamiems žmonėms. Sapnas yra suasmenintas mitas, o mitas – nuasmenintas sapnas. Tiek mitas, tiek sapnas tuo pačiu visuotiniu būdu simboliais perteikia sielos dinamiką. Tačiau sapnuose simboliniai pavidalai įgauna savitų bruožų dėl asmeninių sapnuotojo rūpesčių, o mite parodomi sunkumai ir jų įveikimo būdai visiškai tinka visai žmonijai. Taigi, herojus arba herojė yra žmogus, kuris, įveikęs asmeninį ir savo krašto istorinį ribotumą, sugebėjo pasiekti visiems tinkamus, paprastai – žmogiškus pavidalus. Tokio žmogaus svajonės, idėjos ir įkvėpimo šaltiniai nesuteršti kyla iš pirminių žmogiš-

4 pav. Minotauromachija. Raudonfigūris krateras, Graikija, apie 470 m. pr. Kr.

M itas ir sapnas

kojo gyvenimo ir mąstymo versmių. Vadinasi, jie byloja ne apie dabartinę, yrančią visuomenę ir sielą, o apie gyvą šaltinį, padėsiantį visuomenei atgimti. Herojus miršta kaip šiuolaikinis žmogus, tačiau atgimsta kaip amžinas žmogus – pasiekęs tobulybę, nekonkretus, visuotinis. Todėl antra jo atsakinga užduotis ir žygdarbis (kaip skelbia Toynbee’is ir rodo visa žmonijos mitologija) yra po atsimainymo grįžti pas mus ir mokyti to, ką sužinojo apie atnaujintą gyvenimą. Tačiau, nepritariant profesoriui Toynbee’iui, reikia pastebėti, kad, skelbdamas krikščionybę esant vienintelę religiją, mokančią šios antros užduoties, jis smarkiai iškreipia mitologijos vaizdą. To moko visos religijos, taip pat viso pasaulio mitologija ir liaudies tradicijos. Profesorius Toynbee’is prieina prie šio neteisingo aiškinimo dėl to, kad laikosi nuvalkiotos ir klaidingos rytietiškų nirvanos, budos ir bodhisatvos idėjų interpretacijos, o paskui šiuos klaidingai aiškinamus idealus priešpriešina labai įmantriai peraiškintai krikščioniškajai Dievo valstybės idėjai. Tai skatina jį klaidingai manyti, kad iš dabartinės pasaulyje susiklosčiusios padėties galima išsigelbėti grįžtant į Romos katalikų bažnyčios rankas.

„Viena vaikščiojau didelio miesto gilumoje, varganomis, purvinomis gatvėmis, apie kurias išsirikiavę stovėjo tvirtai suręsti namukai, – aprašo savo sapną šiuolaikinė moteris. – Nežinojau, kur esu, bet man patiko žvalgytis. Pasukau į vieną baisiai purviną gatvę, kertančią, kaip pasirodė, atvirą nuotekų kanalą. Ėjau tolyn tarp išsirikiavusių lūšnų, o tada pastebėjau upelį, tekantį tarp manęs ir kažkokio aukštai esančio tvirtos žemės ploto, kuriuo ėjo grįsta gatvė. Upelis buvo gražus, visiškai skaidrus ir tekėjo per žolę. Mačiau žolę judant po vandeniu. Nebuvo kaip kirsti upelio, todėl nuėjau į vieną namelį paprašyti valties. Ten žmogus pasakė: taip, žinoma, jis galįs

M onomitas

padėti man persikelti. Žmogus atnešė medinę dėžutę, pastatė ant upelio kranto, ir aš čia pat pamačiau, kad su šia dėžute galėsiu lengvai jį peršokti. Žinojau, jog pavojus praėjo, ir norėjau tam žmogui gausiai atsilyginti. Galvodama apie šį sapną, aiškiai jaučiu, kad visai neprivalėjau eiti ten, kur buvau, galėjau pasirinkti ramų pasivaikščiojimą grįstomis gatvėmis. Nuėjau į apleistą ir purviną rajoną, nes labiau norėjau nuotykių, o pradėjusi turėjau tęsti. [...] Kai pagalvoju, kaip atkakliai žengiau tiesiai pirmyn, atrodo, tarsi turėjau žinoti, kad priešakyje laukia kažkas gero, tokio kaip tas mielas upelis su žole ir saugus, aukštai esantis grįstas kelias už jo. Šiuo požiūriu tai tarsi pasiryžimas gimti – ar veikiau atgimti – tam tikra dvasine prasme. Galbūt kai kurie iš mūsų pirma turi eiti tamsiais aplinkiniais keliais ir tik paskui gali rasti ramybės upę arba tiesų kelią į dvasinį tikslą.“26

Ši sapnuotoja yra žymi operos artistė ir jai, – kaip ir visiems, kurie, užuot pasirinkę saugiai pažymėtus visiems žinomus savo laikų vieškelius, leidosi į nuotykius, pašaukti ypatingo vos girdimo kvietimo, pasiekiančio tuos, kurių ausys atviros ir vidui, ir išorei, – teko eiti pirmyn vienai, susiduriant su neįprastais sunkumais, „per varganas, purvinas gatves“. Ji pažino tamsią sielos naktį, Dante’s „baisiai tamsią girią“, į kurią pakliūvama „per vidurį gyvenimo kelionės“*, ir pragaro sielvartą: Su manimi į miestą atstumtųjų, su manimi į aimanas graudžiąsias, su manimi į pomirtę kaltųjų.27

Nuostabu, kad šiame sapne iki smulkmenų atkartojami universalaus mitologinio herojaus kelionės scenarijaus pagrindiniai kontūrai. Šiuos itin reikšmingus pakeliui sutinkamų pavojų, * Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija. Pragaras, vertė Sigitas Geda, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 9 (I, 1–2).

M itas ir sapnas

kliūčių ir sėkmės motyvus tolesniuose puslapiuose pamatysime pasireiškiant šimtais pavidalų. Pirma kertamas atviras nuotekų kanalas*, tada per žolę tekantis visiškai skaidrus upelis**, paskui lemiamą akimirką pasirodo noriai padedantis pagalbininkas***, o už paskutinės upės aukštai laukia tvirta žemė (Žemiškasis rojus, Užjordanė)**** – tai yra amžinai pasikartojančios temos iš nuostabios giesmės apie didžiąją sielos kelionę. Ir kiekvienas, kuris išdrįso paklausyti slapto kvietimo ir eiti, kur kviečiamas, pažino pavojus, su kuriais vienišas herojus susiduria grėsmingame kelyje: „Aštrus tarsi skustuvo ašmenys, sunkiai įveikiamas, vargiai praeinamas šis kelias, sako išminčiai.“28 Persikelti per vandenį sapnuotojai padeda dovana – medinė dėžutė, šiame sapne ji atstoja įprastesnį luotą ar tiltą. Dėžutė simbolizuoja ypatingus moters gabumus ir gerąsias savybes, sapne padėjusias persikelti per pasaulio vandenis. Sapnuotoja nepapasakojo jai kilusių asociacijų, todėl mes nežinome, kokių ypatingų dalykų būtų buvę rasta atvėrus dėžutę. Tačiau tai išties yra tam tikra Pandoros skrynia – dievų dovana gražiai moteriai, pilna visų gyvenimo bėdų ir gėrybių sėklų, bet taip pat sauganti jėgų teikiančią dorybę – viltį. Naudodamasi dėžute, sapnuotoja persikelia į kitą krantą. Kiekvieną, kurio laukia sunkus, pavojingas savęs ieškojimo ir tobulėjimo kelias, per gyvenimo vandenyną perkelia koks nors panašus stebuklas. * Palyginkime Dante’s Pragarą, XIV, 76–84 (ten pat, p. 147): „[...] upelis per girią bėgo tekinas, raudoni jo vandenys dar siaubą kelia. [...] iš kur vandens sau paleistuvės semias.“ ** Palyginkime Dante’s Skaistyklą, XXVIII, 22–30 (Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija. Skaistykla, vertė Sigitas Geda, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 294): „[...] upelis [...] / užtvėrė kelią, srūdamas per žolę, / kairėn žolynus lenkė jis žaismingai. / Bet kokie žemės vandenys – tyruoliai / atrodytų drumzloti, užsitraukę – / prieš šiuos, kurie iš gelmenų žioruoja [...]“ *** Dante’s Vergilijus. **** „Žinok: giedoriai praeitojo laiko, / kur andai aukso amžių apdainavo, / Parnasu šitą vietą laiko. / Žmogus – nekaltas, pirmas čia šmėsavo, / gegužį vaisiai kaip rugsėjį noko, / o upėse nektaras kunkuliavo.“ (Skaistykla, XXVIII, 139–144; ten pat, p. 300.)

9 786094 661266