Issuu

yventi eatsisveikinant

Iš korėjiečių kalbos vertė

Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

VILNIUS, 2026

Versta iš: Han Kang, Jakbyeolhaji anneunda, Munhakdongne, 2021.

Knygos leidimą parėmė

Korėjos literatūros vertimo institutas (LTI Korea) / This book is published with the support of the Literature Translation Institute of Korea (LTI Korea)

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-620-7

Turinys

1 dalis. Paukštis 7

1. Kristalai 9

2. Siūlas 23

3. Sningant kąsniais 47

4. Paukštis 71

5. Likusi šviesa 97

6. Medis 111

2 dalis. Naktis 135

1. Gyventi neatsisveikinant 137

2. Šešėliai 155

3. Vėjas 163

4. Ramuma 179

5. Grimzdimas 196

6. Jūros gelmėse 218

3 dalis. Liepsna 233

Paukštis

Kristalai

Snyguriavo.

Stovėjau lauke – viename jo gale kilo neaukštas kalnas, nuo kurio keteros iki pat papėdės įkasta tūkstančiai juodų rąstų. Skirtingo dydžio – tarsi įvairiausio amžiaus žmonių, storumo sulig geležinkelio pabėgiais. Tačiau, skirtingai nei pabėgiai, rąstai nei tiesūs, nei lygūs, šiek tiek pakrypę ir sulinkę, todėl atrodė, kad sninga ant tūkstančių susigūžusių vyrų, moterų, sulysusių vaikų.

Gal čia buvo kapinės, pagalvojau.

Ar visi šie medžiai – ant kapiai?

Ėjau tarp tų juodų medžių, ant kurių skerspjūvių krito druskos kristalus primenančios snaigės, ir kniūbsčių pilkapių, gulinčių už kiek vieno rąsto. Netikėtai sustojau, nes kažkurią akimirką po sportbačiais pajutau žliugsintį vandenį. Kaip keista, pagalvojau, ir vanduo apsėmė pėdas. Pažvelgiau atgal. Negalėjau patikėti. Lauko pakraštyje, kurį laikiau horizontu, telkšojo jūra. Dabar potvynis.

Pati nė nejusdama garsiai paklausiau.

Kodėl šioje vietoje supylė kapus?

Jūra plūdo vis greičiau ir greičiau. Ar kiek vieną dieną ji taip patvinsta ir paskui nuslūgsta? Ar tik apatinių kapų kaulai nebus išplauti, paliekant tik kauburius?

Laiko nebuvo. Net jei nesugebėsiu išgelbėti jau užlietų kapų, privalau išsaugoti bent jau aukščiau palaidotus kaulus. Kol jūra

Kang

dar labiau nepatvino, tuojau pat. Bet kaip? Čia nieko nėra, neturiu netgi kastuvo. Kaip išgelbėti tą daugybę kapų? Neišmanydama, ko griebtis, bėgau tarp tų juodų medžių, per vandenį, kuris nepastebimai jau pasiekė kelius.

Pramerkus akis, dar nebuvo išaušę. Tamsiame kambaryje, kuriame nėra nei lauko snyguriuojant, nei juodų medžių, netgi plūstančios jūros, pažvelgusi į langą, užsimerkiau. Supratusi, kad ir vėl sapnavau tą miestą, šaltais delnais užsidengusi akis, vėl atsiguliau.

2014-ųjų vasarą, kai susapnavau tą sapną, buvo praėję beveik du mėnesiai, kai išėjo knyga apie žudynes tame mieste. Paskui visus ket verius metus nė karto nebuvau suabejojusi to sapno prasme. Praeitą vasarą pirmą kartą pagalvojau, kad tai gali būti visai ne sapnas apie tą miestą, kad taip greitai priėjau intuityvią išvadą dėl to, jog galbūt neteisingai ar per daug leng vai bandžiau viską suprasti.

Tuo metu ėjo kokia dvidešimta tropinė naktis iš eilės. Kaip ir visuomet, miegojau svetainėje po sugedusiu oro kondicionieriumi. Nors jau kelis kartus buvau palindusi po šaltu dušu, suprakaitavęs kūnas nė kiek nevėso netgi atsigulus ant grindų. Tik apie penktą ryto pajutau, kad temperatūra šiek tiek nukrito. Po trisdešimties minučių vėl patekės saulė, tad tai buvo tik labai trumpa palaima. Kaip tik tuo metu pajutau, kad galiausiai sugebėsiu bent trumpam numigti, ne, beveik užsnūdau. Po juodais vokais netikėtai plūstelėjo tas laukas. Virš tūkstančių rąstų žyrantys sniego gūsiai, ant kiek vieno skerspjūvio it druska žibančios snaigės atrodė taip gyvai, lyg būtų tik ros.

Nežinau, kodėl tuo metu kūnas ėmė tirtėti. Drebėjau taip, lyg tuojau pat galėčiau prapliupti verkti, tačiau ašaros nei tekėjo,

nei kaupėsi akyse. Ar tai galima pavadinti baime? Nerimu, išgąsčio drebuliu, ūmiu skausmu? Ne, tai buvo nušvitimas, toks šaltas, kad net imi kalenti dantimis. Rodėsi, kad nematomas milžiniškas kardas – žmogaus jėgoms nepakeliamai sunkūs geležiniai ašmenys – pakyla tuščioje erdvėje ir nusitaiko į mano kūną. O aš tiesiog guliu žvelgdama tiesiai į jį.

Tuomet pirmą kartą pagalvojau, kad toji tamsiai mėlyna jūra, atplūdusi tam, kad iš po kauburių išplautų mirusiųjų kaulus, galbūt visai nereiškia nužudytų žmonių ir laiko po skerdynių. Gal tai – man pačiai skirta pranašystė. Gal toji vieta, kur stūkso vandens užlieti kapai ir tylūs ant kapiai, bando užsiminti apie man likusį gyvenimą.

Taigi apie būtent šią akimirką.

Per ket verius metus, kai pirmą kartą susapnavau tą sapną, iki to vasaros ryto teko keletą kartų atsisveikinti. Kai kurie atsisveikinimai – mano pačios pasirinkti, kitų nebūčiau galėjusi nė įsivaizduoti, todėl bet kokiais būdais norėjau sustabdyti. O jeigu, kaip ir minima daugelyje tikėjimų, danguje ar kur nors kitur kitame pasau lyje egzistuotų kas nors panašaus į milžinišką veidrodį, kuriame atsispindi ir įsirašo kiek vienas žmogaus veiksmas, tada jame įsigėrę mano pastarieji ket veri metai primintų sraigę, kuri šliaužia peilio ašmenimis, išsinėrusi iš savo kiaukuto. Gyventi norintis kūnas. Įpjautas, įdubęs kūnas. Pasipurtantis, apglėbiantis ir pakibęs kūnas. Ant kelių suklupęs kūnas. Maldaujantis kūnas. Be paliovos tekantis kūnas – nesuprasi, tai kraujas, syvai ar ašaros.

Vėlyvą pavasa rį, kai jau buvau išnaudojusi visas jėgas, išsinuomojusi įsikėliau į šį pailgą butą Seulo priemiestyje. Vis dar niekaip negalėjau patikėti, kad nebeturiu nei šeimos, kuria reikėtų

Kang

rūpintis, nei darbovietės, kurioje privalau kasdien pasirodyti. Ilgą laiką dirbdama kūriau savo gyvenimą, tuo pat metu rūpinausi šeima. Kadangi šiems dviem dalykams teikiau pirmenybę, rašydavau tik aukodama miegą, tad slapčia meldžiau kada nors turėti tiek laiko, kad galėčiau tai daryti iki valios. Tačiau dabar nebeliko netgi šio troškimo.

Daiktus taip ir palikau stovėti ten, kur juos buvo sukrovusi perkraustymo kompanija, ir iki pat liepos mėnesio beveik visą laiką praleidau lovoje, tačiau beveik negalėjau užmigti. Negaminau. Netgi pro duris neišeidavau. Gėriau vandenį, valgiau ryžius ir baltuosius kimčius*, kurių nedideliais kiekiais užsisakydavau internetu, o kai po skrandžio spazmų prasidėdavo migrena, viską, ką buvau suvalgiusi, išvemdavau. Kažkurią naktį jau buvau parašiusi testamentą. Paprašysiu tik keleto dalykų, –šiais žodžiais prasidedančiame laiške trumpai surašiau, kuriame stalčiuje yra į dėžutę sudėtos banko knygelės, draudimo polisas ir buto nuomos sutartis, kaip paprašyčiau panaudoti tam tik rą pinigų sumą, kam turėtų būti perduoti likę pinigai, bet, tiesą pasakius, taip ir nepaminėjau žmogaus, kuris galėtų išpildyti šį prašymą, vardo. Nes nebuvau tik ra, kas galėtų būti tas asmuo, kuriam būtų galima užkrauti tokią naštą. Bandžiau pridėti padėkos ir atsiprašymo žodžių, smulkiai surašiau, kaip atsilyginsiu tam asmeniui, kuris tuo užsiims, tačiau, galų gale, taip ir nesugebėjau to žmogaus įvardinti.

Iš lovos, iš kurios niekaip negalėjau ištrūkti, nors nesugebėjau nė trumpam prisnūsti, galų gale pakilau pajutusi atsakomybę būtent tam nežinomam asmeniui. Galvodama apie keletą pažįstamų, kurie galėtų viską pabaigti, tačiau niekaip neapsispręsdama, kuriam iš jų tai patikėti, pradėjau tvarkyti namus. Reikėjo išmesti virtuvėje susikaupusius plastikinius vandens butelius, nusibodusius drabužius ir patalynę, dienoraščius ir kitus užrašus.

* Kimčių rūšis, gaminama be aitriųjų papri kų (čia ir toliau – vert. past.).

Abiem rankomis pakėlusi pirmą šiukšlių ryšulį, po dviejų mėnesių įsispyriau į sportbačius ir pravėriau laukujes duris. Tarsi pirmą kartą matoma popietinė vasaros saulė buvo užliejusi vakarinį koridoriaus galą. Kai nusileidau liftu ir, praėjusi sargo kambariuką, žingsniavau skersai daugiabučio kiemą, pajutau kažką pastebinti. Pasaulį, kuriame gyvena žmonės. Tos dienos orą. Jame tvyrančią drėg mę ir gravitacijos pojūtį.

Grįžusi namo, užuot iš daiktų, kuriais užgrūsta svetainė, rinkusi antrą ryšulį, nuėjau į vonią. Nė nenusirengusi drabužių, duše paleidau karštą vandenį ir po juo atsisėdau. Prisimenu, kaip suriestomis pėdomis jutau grindų plytelių paviršių, po truputį kvapą gniaužiančius garus, karšto vandens srovę, kuri nuo medvilninių marškinėlių, prilipusių prie permirkusios nugaros, kirpčių, paaugusių tiek, kad beveik dengė akis, tekėjo smak ru, krūtine ir pilvu.

Išėjusi iš vonios kambario, nusivilkau šlapius drabužius, neišmestų daiktų krūvoje susiradau tai, ką dar būtų galima dėvėti, ir apsivilkau. Keletą kartų perlenkusi du dešimties tūkstančių vonų bank notus, įsikišau į kišenę ir žengiau pro laukujes duris.

Nuėjau iki užeigos, įsikūrusios už artimiausios met ro stoties, ir užsisakiau švelniausiai atrodančios košės su korėjinėmis pinijomis. Visą laiką, kol lėtai valgiau tą nežmoniškai karštą patiekalą, už stik linių durų praeinančių žmonių kūnai atrodė tokie gležni ir trapūs, kad, rodos, galėtų tuojau pat perlūžti. Tuo metu labai aiškiai pajutau, kokia iš tiesų yra silpna gyvastis. Kaip leng vai ir paprastai tos mėsos ir viduriai, kaulai ir gyvybė gali subyrėti ir visiškai nutrūkti. Dėl vieno vienintelio pasirinkimo.

Taip mane aplenkė mirtis. Taip, kaip asteroidas, kurį manei atsitrenksiant, per klaidą beveik nežymiai kryptelėjęs šonan, praskrieja pro Žemę. Nirtulingu greičiu, nė kruopelytės neapgailestaudamas ir nė sekundėlės nesudvejojęs.