Vietoje įžangos
Dažnai mes bėgame savo dienų taku užmiršdami sustoti ir paprasčiausiai būti. Užmirštame šypsotis – vaikui, artimam žmogui, draugui, praeiviui. Užmirštame akimis glostyti vaizdus ir mylimuosius. Užmirštame džiaugtis tuo, ką turime. Užmirštame be jokios regimos priežasties tarti „Kaip aš Tave myliu!“, „Ateik, apkabinsiu.“ Juk tam nereikia progų ar ypatingų akimirkų...
Gyvenimas skuba, o mes taip ir nepatiriame to, dėl ko čia atėjome, tik kasdien bandome pavyti tolstančius tikslus, stengiamės patikti kitiems, pritapti aplinkoje ir vis laviruojame nesibaigiančių problemų sraute. Greitėjantis laikas nepastebimai prilimpa tarsi antra oda, tampriai veržia, gerus dalykus nukelia ateitin ir neleidžia jau dabar džiaugtis savo gyvenimu... Ir... staiga nutinka kažkas, ką pavadiname tikra nelaime ar katastrofa.
O jei tik atrodo, kad tas įvykis ar jų virtinė turi minuso ženklą? Gal viskas yra visai ne taip? Gal būtent to „blogojo“ įvykio reikėjo, kad jis pažadintų, ir asmeninis pasaulis pradėtų iš esmės keistis? Atveri akis, apsidairai ir supranti, kad taip ir negyvenai – tik laukei, kol tikrasis gyvenimas prasidės... Stebuklai ir gražios istorijos nutikdavo kitiems – ne Tau... O nutikusi
nelaimė, bėda, problema – vadink kaip nori – atvėrė duris vidiniams ir išoriniams pokyčiams. Tada ir ryžtiesi giluminėms permainoms ir jau žinai – nuo šiol gyvensi kitaip – drąsiau, atviriau. O svarbiausia – be melo sau. Sluoksnis po sluoksnio plėši nuo savęs visą netikrumą, įvaizdžius, vaidmenis ir vis dažniau jauti savyje tekant gyvenimo srovę!..
Taip nutiko ir man. Prieš 14 metų, 2009-ųjų pavasarį. Pasaulį purtė ekonominė krizė, o mano mažą pasaulį ištiko stiprus asmeninės žemės drebėjimas – šeima iširo, likau viena auginti penkių savo vaikų. Jaučiausi palaidota po griuvėsiais. Nežinojau, kaip reikės viską atkurti. Nežinojau, ar tai iš viso įmanoma...
Ši knyga – trumpų išgyventų patirčių vėrinys. Tikri ar tik sugalvoti prisiminimai keičia vienas kitą, o širdimi rašytos istorijos ves skaitytoją šiltais raidžių takais.
Svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti, užrašyta jau knygos pavadinime: gyvenk! Kad ir kas vyko, vyksta ar vyks Tavo pasaulyje – gyvenk!
Tai, ką rašau savo istorijose, – Širdies patirtys ir atradimai. Dalinuosi drąsinimu: jei pavyko man, pavyks ir Tau. Tiesiog tikėk tuo. Visos situacijos turi savo sprendimus. Visos. Todėl, kad ir kokiame gyvenimo kelio taške šiuo metu esi – gyvenk!
Jei šiuo metu patiri savo gyvenimo vidinę ar išorinę griūtį, jauti vos pakeliamą dienų naštą, siunčiu šviesų spindulį iš Tavo ateities. Ten viskas jau baigėsi. Audra nurimo. Grėsmingi debesys nulijo ir susigėrė į žemę. Saulė taikiai šypsosi danguje ir Tavo Širdyje. Aš tai žinau. Jei nors vienas šios planetos žmogus pasiekė savo vidinės kelionės tikslą ir savo Širdyje įžiebė
Laimės Žiburį, tai gali pasiekti visi. Ir Tu...
Ateina diena – visai netikėtai! – kai atvėręs akis ir atidžiai žvelgdamas pro Širdies langus gali išvysti tikras Pasaulio spalvas. O grožis visam laikui perkeičia ir pačią Širdį, ir gyvenimą.
Kiekvienas drąsos ir šviesos spindulius skleidžiantis žmogus daro įtaką erdvei. Taip gyja kūnai ir širdys. Mes kiekvienas galime tapti šviesos ir šilumos šaltiniais Pasauliui ir vienas kitam. Šios knygos istorijomis pasakoju, kaip pati į tai ėjau. Ir vis dar einu. Knyga turi pabaigą, o gyvenimo kelionė tęsiasi...
Mano tikslas – drąsinti ir dalintis gyvenimo Širdimi atradimais. Į juos ir kviečiu...