Gyvenimo dėlionė by knygos.lt

IMOGEN CLARK (Imodžena Klark) – diplomuota teisininkė, šiuo metu gyvena Jorkšyre su vyru ir keturiais vaikais. Darbą komercinės teisės srityje iškeitė į motinystę ir atrado antrąją meilę – knygas. Baigusi literatūros studijas ėmė rašyti romanus, sulaukiančius didelės sėkmės. Lietuvių skaitytojai jau įvertino rašytojos romaną „Laiškai iš praeities“ (2021). „Gyvenimo dėlionė“ – antroji jos knyga lietuvių kalba. Chaotišką, bet malonią Naitingeilų šeimos rutiną sudrebina netikėtumas – Sesilė, mylinti žmona ir pareiginga motina, be jokio įspėjimo ir paaiškinimo ima ir išskrenda į Graikiją. Trys jos dukterys – aukštas pareigas einanti Felisitė, gydytoja Džulija ir energinga penkių vaikų mama Lilė – neprisimena, kad jų motina apskritai būtų kada pasielgusi spontaniškai, tad toks mįslingas poelgis sukelia daug klausimų. Bet Sesilė turi labai svarbią priežastį slapukauti. Prieš daugelį dešimtmečių ji padarė kai ką, kas, tikėjosi, ir liks praeityje. Dabar ši paslaptis kėsinasi išlįsti į dienos šviesą. Grįžusi namo Sesilė turės artimiesiems pasakyti tiesą. Bet ar pavyks atskleidus paslaptį išsaugoti šeimą? Galbūt paaiškės, kad ne ji viena turi ką papasakoti. Imogen Clark apdovanota ypatingu talentu kurti įtaigius veikėjų charakterius, atskleisti praeities skaudulius, dabarties nuoskaudas ir kartu nuraminti, kad tobulų žmonių nėra. Ir neturi būti. „Gyvenimo dėlionė“ – meistriškai supintas pasakojimas apie šeimą ir įtrūkius, kuriuos mes slepiame nuo artimiausių žmonių. Apie tai, kas kunkuliuoja po tobula iš pažiūros išore. Bet kad ir kas šios knygos veikėjus skiria, visada svarbiausia yra šeima – ta nematoma jos narius siejanti artumo gija.

ISBN 978-609-466-661-2

9 786094 666612

I mogen C l a rk

g yvenim o dėl ionė

– Ar tu iš viso apie mane galvojai, Sesile? Turiu omeny, po visko.

Romano „Laiškai iš praeities“ autorė

I mogen Cla rk

g y ven i m o d ėl i o n ė Romanas Ir v i e n ą r y t ą j i d i n g o. . . Ka d s u g r į ž u s i at s k l e i s tų d e š i mt m e č i u s s au g o t ą p a s l ap t į .

I mogen Cla rk

gyven im o dėlionė Iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė

Romanas

V ILNIU S

2022

Imogen CLARK THE LAST PIECE Lake Union Publishing, Seattle, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Text copyright © 2020 by Blue Lizard Books Ltd This edition is made possible under a license arrangement originating with Amazon Publishing, www.apub.com, in collaboration with Synopsis Literary Agency. © Justė Povilaitienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-661-2

Gyvenimo dėlionė

Anglija

LILĖ: mama pradingo ;-) DŽULIJA: ???????!!! FELISITĖ: Ką? LILĖ: dabar esu tevu name. ji isvyko! DŽULIJA: kur išvyko? LILĖ: patirti nuotykio DŽULIJA: cha cha cha cha FELISITĖ: Ar kas nors man pasakys, kas čia vyksta? LILĖ: mama isvaziavo i graikija DŽULIJA: nejuokauk šitaip LILĖ: zinau, ka galvoji – kietai, ar ne? FELISITĖ: Kada? Kaip? Kodėl? LILĖ: siryt – lektuvu – nezinau FELISITĖ: Na, ar tėtis žinojo? DŽULIJA: ar ji paliko jį? ;-) LILĖ: cha cha cha cha – ne, ji gris penktadieni FELISITĖ: Ką????? LILĖ: taip sake tetis FELISITĖ: Bet ji šiandien turėjo prižiūrėti Hjugą. DŽULIJA: regis, nebe!! FELISITĖ: Tu labai supratinga, Džu. Šūdas. Turiu surasti, kas prižiūrės vaiką.

Gyvenimo dėlionė

Felisitė Naitingeil nusviedė mobilųjį telefoną ant neseniai paklotos lovos, suėmė rankomis kaktą ir švelniai nykščiais pamasažavo smilkinius. Prisivertė iš lėto kvėpuoti per burną, kol šiek tiek sulėtėjo širdies plakimas. Ar tikrai čia, smilkinys, įtampos taškas? Ar nepakenks sau dar labiau, jei taip stipriai spaus tą vietelę? Spustelėjo truputį stipriau. Radijo žadintuvo ekrane švytėjo akį rėžiantys žali skaitmenys – 7:37. Kiekvieną pirmadienį 8 valandą ryto, pakeliui į geležinkelio stotį, Felisitė palikdavo Hjugą pas savo motiną. Tokio susitarimo jos abi laikėsi nuo pat pirmos dienos, kai ji vėl pradėjo dirbti. Niekas nesikeitė, savaitė po savaitės – Felisitei tiesiog patiko, kada viskas vyksta suplanuotai. Susitarimas jai teikė pastovumo jausmą. Bet ką dabar jai reikės daryti? Motina negalėjo tiesiog, be jokio sutikimo, išvykti į Graikiją, juk privalėjo prižiūrėti anūką. Tai bent juokinga situacija. Ir kelia daug nepatogumų. Deja, bėda po vieną nevaikšto – sūnelio auklė išvyko į laidotuves. Tikriausiai. Felisitė dar nevisiškai įsitikinusi, ar tai tiesa, mat Mari Klod nusprendė susitarti dėl laisvadienio ne su ja, bet su Ričardu (tas faktas savaime jau kelia įtarimą), o šis priėmė auklės žodžius už gryną pinigą ir sutiko ją išleisti. 9

IMOGEN CLARK

Felisitė žino: jei ji pati būtų kalbėjusi su aukle, moteriška intuicija būtų leidusi suuosti bet kokį melą, tačiau, regis, Ričardas kur kas prasčiau gaudosi melagysčių pinklėse (o tai, atsižvelgiant į aplinkybes, ganėtinai ironiška). Arba tai, arba iš tikrųjų jis tiesiog nesuko dėl to galvos. Pastaroji priežastis labiausiai tikėtina. Jie abu žino: nesvarbu, kas atsitiks, jos bus pareiga ieškoti alternatyvų dėl jųdviejų sūnelio priežiūros, ypač kad jis vėl išvykęs į Londoną ir neketino grįžti iki penktadienio. Tikrai, bene vienintelei Felisitei mamos pradingimas ir jųdviejų susitarimas – vienas galvos skausmas. Felisitė greitai mintyse ėmė svarstyti visus galimus variantus, kol tvarkingai dažėsi lūpas raudonu lūpdažiu. Galėtų paskambinti į darbą ir pranešti, kad susirgo, bet privalo atvykti į svarbų valdybos susirinkimą, negali sau leisti jame nedalyvauti, net jeigu mažai kas klausė jos nuomonės ar ją vertino. Išsigalvoti ligą ne išeitis. Felisitė galėtų paprašyti sesers Lilės, kad prižiūrėtų Hjugą. Lilė tiesiog nė nemirktelėjusi priimtų dar vieną vaiką prie blizgučiais inkrustuoto virtuvinio stalo, o Hjugas irgi būtų patenkintas. Jam labai patinka leisti laiką su teta Lile ir pulku pusbrolių, nors, kaip pastebėjo Felisitė, po dienos, praleistos jų namuose, akivaizdžiai suprastėdavo sūnaus manieros prie stalo. Lilė nekvaršino sau galvos dėl tokių dalykų, bet Felisitė buvo visiškai tikra, jog svarbu, kad sūnus mokėtų taisyklingai laikyti peilį ir šakutę. Nors sūneliui greitai bus tik ketveri, ji manė, kad niekada ne per anksti mokytis pagrindinių etiketo taisyklių, nes paskui labai sunku išgyvendinti blogus įpročius. Tiesą sakant, nuo šios minties grasė ne tai, kad sesuo nemokė stalo etiketo. Jeigu Felisitė paprašytų sesers pagalbos, Lilė viską papasakotų Džulijai, o tai neabejotinai pasibaigtų trum10

Gyvenimo dėlionė

pais „dvynių pašnekesiais“ jai už nugaros. Kai jos dar buvo mažos mergaitės, Felisitė nemėgo tokio seserų elgesio. Ji visada jausdavosi atstumta ir vieniša. Laikas bėgo. Jeigu ji elgsis neapdairiai, pavėluos į traukinį. Nieko gero. Ji neturi kitos išeities. Paliks Hjugą su savo tėvu. Felisitė giliai ir nuoširdžiai atsiduso pagalvojusi, kiek nurodymų teks susakyti, kad tėvas sėkmingai praleistų visą dieną su anūku. Pirmiausia jis nenutuokia, ką vaikai valgo, ir jei tik Hjugas paprašys, pusę vienuoliktos ryto gaus ledų porciją. Be jokių abejonių, tai išvirs į purviną žaidimą ir, žinoma, tėvas nė nepagalvos apie vaiko drabužius, nors ji gerai žino, kad būtent tokiems atvejams mama turi mažą plastikinę piešimo prijuostę ir specialias rankoves. Be to, Felisitė turės aiškiai pasakyti, kad į parką kelti koją draudžiama. Ji tikrai nepasitiki tėvo gebėjimais tinkamai pasirūpinti Hjugu. Paskutinį kartą, kai jie ten lankėsi, Felisitė užklupo Hjugą atsidūrusį beveik pačiame laipynės viršuje, o tėvą – tiesiog stoviniuojantį apačioje ir kurstantį anūką lipti aukščiau. Vienas Dievas žino, kas būtų atsitikę, jei sūnus būtų nukritęs iš tokio aukščio. Atvirai kalbant, vėliau Felisitę nuolat kankino košmarai apie galimus įvairius to įvykio scenarijus. Ji pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, supakšėjo ką tik padažytomis lūpomis ir mažojo pirštelio galiuku nubraukė nuo lūpų kampučių dažų perteklių. Nieko neprikiši. Tada pasiėmė telefoną ir paskambino į tėvų namus. Laukdama, kol tėvas atsilieps, pagalvojo, kad bent jau reikės jo paklausinėti, kas, po galais, darosi su mama.

IMOGEN CLARK

Džulija stovėjo eismo spūstyje ir garsiai juokėsi. Viskas klostėsi per daug gerai. Per trisdešimt penkerius Džulijos gyvenimo šioje planetoje metus mama niekada nebuvo ko nors padariusi taip spontaniškai, taip, na, ko nors, kas prieštarautų jos prigimčiai. Išvykti į Graikiją prieš tai nieko neįspėjus? Tai bent negirdėtas dalykas. Kur sąrašas, kuriame nurodyta, kas turėtų užsukti pas tėvą, kokius pusgaminius jam valgyti, kaip ir kuriuos augalus laistyti, detali instrukcija, kurias televizijos laidas įrašyti, kol jos nebus namie? Mama net nepaliko vietos, kurioje apsistos, telefono numerio. Žvelgiant į visą šią situaciją mamos elgesys atrodė labai neįprastas. Ir vargšė Felisitė. Džulija akivaizdžiai nematė sesers veido, kai per „WhatsApp“ programėlę paaiškėjo ši naujai susiklosčiusi situacija, bet vis tiek galėjo jį įsivaizduoti. Labai juokinga. Džulija žinojo, kad neturėtų juoktis – ji mylėjo Felisitę, nepaisydama jos trūkumų ir baimių, – vis dėlto tą akimirką, kai visi sesers kruopščiai sukurpti planai dėl Hjugo sužlugo, ji nebūtų atsisakiusi slapta tai stebėti. Džulija buvo beveik įsitikinusi, kad sulauks sielvartaujančios Felisitės skambučio, bet, kaip paaiškėjo, ji atsidūrė paskutinė eilėje dėl sūnėno priežiūros. Tikriausiai Lilė tiesiog priėmė 12

Gyvenimo dėlionė

Hjugą į savo penketą ir išgelbėjo seserį, ramiai, be triukšmo. Jeigu Džulija dabar būtų kitokios nuotaikos, gal dėl to ir graužtųsi. Nors neturėjo savo vaikų, tai nereiškė, kad nesugebėtų pasirūpinti vienu. Šiaip ar taip, ir neabejotinai žvelgiant iš Felisitės perspektyvos, faktas, kad ji – bendrosios praktikos gydytoja, iš dalies jai teikė tam tikrą pranašumą, visgi jos telefonas iškalbingai tylėjo. Betgi Džulija neturėtų pasiduoti jausmams vien dėl to, kad jos vardas liūdnai tūnojo sesers „pagalbininkų“ sąrašo pabaigoje. Ją daug labiau intrigavo mamos elgesys. Ji įsuko į kelią, vedantį prie tėvų namo, į kelią, kur ji gyveno prieš išvykdama į universitetą. Nors ten gyveno ne tiek ir ilgai, visada jausdavosi lyg sugrįžusi namo – prisimindavo pažįstamus namus, šaligatvius, ant kurių žaisdavo, paprastąjį buką, kuris buvo pavojingai pasviręs gatvės link ir vis dar grėsmingai tebesikėsino nutraukti telefono linijos laidus, kaip ir prieš daugelį dešimtmečių. Jauki vakaro šviesa mirguliavo pro jo šakas, kai ji sustojo, įvažiavusi į tėvų kiemą. Ten jau stovėjo Felisitės „Audi A5“ kabrioletas – kaipgi jis nestovės, – kurio gale buvo netinkamai pritvirtinta Hjugo automobilinė kėdutė. Sesers vietoj ji pasikeistų automobilį į praktiškesnį, bet Felisitės prioritetai visada buvo kitokie nei jos. Džulija pasistatė „Renault Clio“ šalia „Audi“ ir išlipo. Namas vis labiau triūšta, pagalvojo ji, užrakinusi automobilį. Jis visada veikiau atrodė kaip vienas kitą mylinčios šeimos namai, o ne kaip pavyzdinis namas, tačiau dabar Džulija pastebėjo, kad senoji pilka gudronuota danga vietomis jau ištrupėjusi, o žolė, kuri anksčiau augo iki įvažiavimo kraštų, dabar jau keroja pačiame kelio viduryje. Jos turėtų pasikalbėti su tėvais dėl žmogaus, kuris galėtų atlikti pagrindinius aplinkos priežiūros darbus, nes kitaip teks jiems visiems smarkiai paplušėti, kai 13

IMOGEN CLARK

ateis laikas namą parduoti. Akimirką Džuliją apėmęs siaubas dėl šeimos namo pardavimo nurungė mintis apie jo priežiūrą, bet ji atsikratė šių minčių. Kol kas nereikėjo galvoti apie namo pardavimą. Tam yra dar daug laiko. Žingsniuodama įvažiavimu, ji žvelgė į tolumoje augančias kiaulpienes, kurios kyšojo nelygioje vejoje kaip miniatiūriniai ugnies ratai, ir atsirakinusi duris įėjo į namus. – Labas, – sušuko ji, kai iš įpročio pakabino raktus ant kabliuko prie laukujų durų. Felisitė prigrasino tėvus pasakiusi, kad pasaulis nebėra toks, koks buvo kadaise, ir jie privalo visada užrakinti duris ir nepalikti raktų ten, kur bet kas galėtų juos pastebėti iš lauko. – Ir savo namuose jaustis kaip kalėjime? – juokėsi tėvas. – Ne. Tegul sau užsuka vagys. Juk neturime nieko vertinga. Tikriausiai gryna tiesa. Dvidešimt pirmas amžius menkai tepaveikė tėvus. Jų televizorius vis dar rodė tik keturis kanalus, po juo buvo padėtas pasenęs vaizdo magnetofonas, aplink sudėtos vaizdajuostės, ant kiekvienos jų priklijuotas užrašas su vaizdinės medžiagos pavadinimu. Vaizdajuostės buvo tiek daug kartų perrašytos, kad dabar vaizdas tikrai mirguliavo. Ar galėtum vis dar nusipirkti vaizdajuosčių? Džulija neturėjo žalio supratimo – galbūt reikėtų pasidomėti. Kartą jos trise Kalėdų proga nupirko tėvams naują DVD grotuvą, tačiau po kelių mėnesių Džulija atrado jį garaže. Jis vis dar buvo plastikinėje pakuotėje. – Mes čia, – iš svetainės pasigirdo skardus tėvo balsas. Jis sėdėjo prie apskrito stalo erkeryje priešais dėlionę. Tėvas buvo užsidėjęs skaitymo akinius, o jo akiniai žiūrėti į tolį pūpsojo ant kaktos. Atrodė, tarsi turėtų dvi poras akių, šiek tiek priminė ateivį. Bifokalinių arba, sergėk Dieve, multifokalinių 14

Gyvenimo dėlionė

lęšių jam labiau reikėjo, nei jis manė. Hjugas sėdėjo priešais senelį su uždėtom ant ausų ausinėm, kurios slopino triukšmą kaip duslintuvai, rankoje laikydamas „iPad“. Sūnėnas nepakėlė galvos, tad Džulija pamanė, kad jis neišgirdo, kaip ji atvyko. Felisitė įnirtingai tapšnojo telefoną. – Tiesiog turiu išsiųsti šį elektroninį laišką... – sumurmėjo ji sau panosėje. Džulija priėjo prie tėvo ir pakštelėjo į viršugalvį. – Sveikas, tėti, – pasakė ji. – Kaip laikaisi? Kaip tau sekasi tvarkytis vienam? Felisitė sviedė į ją įspėjamą žvilgsnį, nors Džulija nesuprato, ko jai nederėjo sakyti. – Gyvenu tiesiog puikiai, ačiū, Džulija, arba gyvenčiau, jei galėčiau tiesiog surasti dėlionės detalę. Jau nerandu jos tris dienas. Pradedu manyti, kad jūsų motina ją susiurbė. Kažkas pabeldė į laukujes duris, ir name pasigirdo triukšmas, daugybės vaikiškų balsų klegesys. – Čia aš, – sušuko Lilė. – Mes čia, – suriko Džulija ir tėvas unisonu. Pirmieji pasirodė dvyniai Leo ir Luka, dvi gelsvai rusvos galvytės, kurios beveik nesiekė durų rankenos, jie striksėjo kartu, kol atsidūrė prie Džulijos. Kiekvienas prisispaudė prie jos klubų, kaip pora truputį murzinų knygos atramėlių. Lilė kulniavo paskui savo berniukus, kūdikis buvo pririštas prie krūtinės tuo, kas labai priminė medvilninį šaliką. – Ateikit čia, prašau, – pasakė ji kitiems savo vaikams, bet iš jų daugiau nė vienas nepasirodė. – Gerai, bet nesiartinkit prie gatvės. Vėl sugirgždėjo laukujės durys ir užsitrenkė. – Labas, labas, – pasisveikino Lilė, sukiodama galvą į visas 15

IMOGEN CLARK

puses, kad jos sveikinimas pasiektų kiekvieną susirinkusį šeimos narį. Džulija, išvydusi savo seserį dvynę, pajuto nestiprų meilės proveržį, ji nuolat taip pasijusdavo, kai jos susitikdavo. Tai buvo lyg elektros impulsas, kurio ji negalėjo kontroliuoti, bet staiga viskas, regis, stodavo į savas vėžes. Lilė atrodė kaip visada nuostabiai, jos oda buvo skaisti ir gaivi, mėlynos porcelianinės akys ryškios ir šviesios. Nesvarbu, kodėl jai Lilė kėlė tokį didelį pasitenkinimą, bet Džulijai norėjosi, kad jį būtų galima supilstyti į buteliukus ir parduoti po gramą. – Norėtumėt gurkšnelio limonado? – paklausė tėvas, sąmoksliškai merkdamas akį, ir Hjugas pastatė ausis, nors jas dengė ausinės. – Taip, prašom, – atsakė dvyniai vienu balsu. Susierzinusi Felisitė atsiduso. – Tėti, jiems kenksminga gerti limonadą, – pamokslavo ji, tarsi jos – mamos – pareigos būtų leidusios vadovauti savo seserėnams. Lilė patraukė pečiais. Daugiausia laiko jos vaikai praleisdavo lauke, sekdami saulės kelią dangumi kaip laikrodukai, kurie sustodavo tik tada, kai alkis priversdavo užsukti į namus. Neatsitiks nieko blogo, jei jie retkarčiais suvartos šiek tiek cukraus. – Na, vargu ar galiu duoti gurkšnelį dvyniams, o Hjugui – tai jau tikrai ne, – samprotavo tėvas. – Geriau iš viso nebūtum apie tai užsiminęs, – pašnibždomis tarė Felisitė ir paskui pridūrė: – Ak, gerai. Bet tik šį kartą. Tėvas atsistojo – Džulija pastebėjo, kad jo judesiai truputį suvaržyti – ir nukreipė ranką kaip kardą į duris. – Nagi, kareiviai! Marš į virtuvę! Vyrija išėjo, kambaryje liko tik moterys. 16

Gyvenimo dėlionė

Pirmoji prakalbo Felisitė, jos balse girdimas primygtinumas rodė, kad ji norėjo iškloti viską, kol tėvas nesugrįžo. – Mums reikia išsiaiškinti, ką mama sugalvojo ir kiek laiko jos nebus, kad galėtume sudaryti grafiką, kuri rūpinsimės jo maitinimu. Pačios žinote, koks jis siaubingas virtuvėje ir tikrai jis negalės išgyventi daugiau nei kelias dienas, valgydamas tik pusgaminius. Džulija manė, kad tikriausiai jis galėtų, juk daugelis taip darė, net ir jos pacientai. Laimei, visos jos, trys Naitingeilų šeimos mergaitės, gyveno gimtajame mieste, todėl nebus sunku užsukti vakarais ir atvežti šiek tiek maisto, likusio po vakarienės. Tiesą sakant, ji pagalvojo, kad būtų labai malonu kartais pasisukioti ne savo namų virtuvėje, o būtent šioje ir pasidalyti maistu su tėvu. Tuščiai svarstė, kodėl niekada anksčiau apie tai nepagalvojo, ir įsipareigojo pasiūlyti tokią idėją mamai, kai tik ji grįš iš ten, kur dabar išvykusi. – Akivaizdu, kad man bus sunkiau viską mesti dėl Hjugo... Džulija atsispyrė pagundai žvilgtelėti į Lilę. – Bet padarysiu viską, ką galiu. Bus lengviau, kai rytoj grįš Ričardas. Vadinasi, Ričardas vėl išvykęs? Kartais Džulija negalėjo nustoti gailėtis sesers, bet ne dėl to, kad jos vyro dažnai nebuvo namie. Seserį turėjo varginti toks stojiškas požiūris į šią situaciją. Felisitė, regis, priėmė vyro nebuvimą kaip bausmę už ankstesnius nusižengimus, o ne kaip erzinančią gyvenimo tiesą. – Na, aš gyvenu visiškai netoli, – paprastai pasakė Lilė, – todėl bus nesunku užsukti. Džulija abejojo, ar jai bus lengva čia lankytis su penkiais vaikais, kurie sekiojo ją iš paskos, bet Lilei viskas atrodydavo 17

IMOGEN CLARK

taip paprasta, kad tiesiog galėdavai pats tuo užsikrėsti ir pamiršti jos gyvenimo iššūkius, susijusius su planavimu. Felisitė kažką paspaudė telefone ir sušnairavo į ekraną. Tikriausiai jai reikėtų pasitikrinti regėjimą, pagalvojo Džulija, betgi Felisitė niekada nepripažins, kad jos rega prastėja. – Šiandien esu čia, – dėstė Felisitė. – Susitiksime rytoj vėlai vakare, už miesto. Rytoj yra trečiasis mėnesio trečiadienis, todėl visos būsime netoliese. Dėl ketvirtadienio dar neaišku, bet tikriausiai ji sugrįš iki... – Kas grįš? – paklausė tėvas, paspyręs duris šlepetės galu, ir tada, apsisukęs vietoje, plačiai jas pravėrė nugara. Jis nešė padėklą, ant kurio buvo trys stiklinės su purpuriniu limonadu ir keturi, rodos, džino su toniku kokteiliai; juose tyliai šnypštė burbuliukai. Ledo kubeliai sudzingsėjo, kai jis padėjo padėklą. – Leidau sau mums visiems šio to paruošti, – tarė jis, pasiimdamas didžiausią džino kokteilio taurę ir pakeldamas ją į viršų. – Į sveikatą! – Žinoma, kad mama, – atsakė Felisitė. – Bet aš negaliu gerti. Vairuoju. – Na, nieko neatsitiks, jei išgersi vieną, – tarė tėvas, pakėlęs taurę ir tiesdamas Felisitei, kuri atrodė taip, lyg jai būtų pasiūlęs „Novičioko“. Džulija ištiesė ranką ir paėmė iš jo taurę. – Išgersiu vieną, ačiū, tėti, – pasakė ji ir siurbtelėjo didelį gurkšnį. Citrinos skonis jai pasirodė per aitrus. Lilė išdalijo limonadą. Dvyniai, ne ką vyresni už Hjugą, regis, be didelių sunkumų sugebėjo gerti iš stiklinių, bet Džulija pastebėjo, kaip Felisitė it vanagas seka savo sūnų pasirengusi pulti, jei tik jis išlies bent lašelį. 18

Gyvenimo dėlionė

– Gal prisėskim? – pasiūlė Džulija ir nužingsniavo nusidėvėjusių sofų link. Prieš metus ar dvejus, kai buvo populiarus padėvėtos prabangos stilius, jos buvo beveik madingos, bet dabar tie baldai atrodė seni. Vis dėlto sofos buvo dar patogios. Už gerą pirkinį mokėk brangiai, bet tik kartą, – tai buvo vienas iš tėvo šūkių. Jie visi atsisėdo, Felisitė susirado vietelę prie Hjugo, Džulija ir Lilė su kūdikiu įsitaisė ant kitos sofos, tėvas atsisėdo į savo fotelį, o dvyniai sutūpė ant grindų, parietę po savimi kojas. Hjugas, akivaizdžiai pasijutęs nuskriaustas, kad sėdi tarp suaugusiųjų, nuslydo žemyn pasivolioti su pusbroliais. Džulija pastebėjo, kad jis paliko „iPad“ ten, kur sėdėjo, ir kaip greitai Felisitė uždėjo ranką, norėdama įsitikinti, kad daiktas saugioje vietoje ir nenukris. Berniukai akimirksniu įniko į žaidimą „Akmuo, žirklės, popierius“. – Taigi, tėti, – pradėjo pokalbį Džulija. – Ką visa tai reiškia? Kur tiksliai mama išvyko? – Ir kodėl? – įsiterpė Felisitė, demonstruodama daugiau agresijos, nei buvo vertas pats klausimas. Džulija įspėjamai pažvelgė į ją, bet Felisitė nekreipė dėmesio. – Jūsų mama iki penktadienio išvyko į Kefaloniją, – pareiškė tėvas. Džulija pastebėjo, kad jis dabar sutelkęs visą dėmesį į anūkų galvas, regis, norėdamas išsisukti nuo dukrų žvilgsnių. – Jai atsirado galimybė išvykti ir ji nusprendė ja pasinaudoti, – tęsė jis. – Su mano palaiminimu, – pridūrė, kad nekiltų jokių abejonių. – Mamai pasisekė, – pasakė Lilė, paguldžiusi kūdikį ant kelių ir pakėlusi marškinius. 19

IMOGEN CLARK

Kūdikio galvytė pasislėpė po balta linine skraiste. Tėvas net nesuvirpėjo, bet Džulija žinojo, kad žindymas krūtimi jam vis dar toks liguistai intymus dalykas, kurio jis verčiau nenorėtų matyti, nors Lilė tai darė diskretiškai. – Kokia galimybė? – paklausė Felisitė, kuri neabejotinai nenumojo ranka kaip jos sesuo. – Ji sulaukė kvietimo ir nusprendė išvykti, – atsakė tėvas. – Mano nuomone, nuostabu, kad pasaulis pasidarė toks mažytis, jog galime taip lengvai daryti tokius dalykus, ir aš visa širdim palaikau jos sprendimą. Džulijai tai nuskambėjo kaip seniai paruošta kalba, ir pirmą kartą jai šovė į galvą, kad galbūt mamos kelionė slėpė kažką daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė. Paskui tėvas linktelėjo galvą ir išgėrė dar vieną didelį gurkšnį džino, tarsi įspėdamas, jog tai jau pokalbio pabaiga. Lilės lūpų kampučiai šiek tiek nusviro, kol svarstė, ir tada ji metė į Džuliją tokį žvilgsnį, kuris reiškė, jog šį kartą jos sesuo dvynė pasitenkino išgirsta informacija. Tačiau Felisitė nepaliovė kamantinėjusi. – Bet ką man reikės daryti ketvirtadienį su Hjugu? Mama žino, kad ketvirtadienį auklei laisvadienis. – Galiu juo pasirūpinti, – pasisiūlė Lilė. – Aš irgi galiu, – pasakė tėvas, šiek tiek atitrūkęs nuo realybės. Kartais Felisitė būdavo tokia netaktiška. Dabar ji numojo ranka į visus pagalbos pasiūlymus, tarsi jie būtų nepageidaujama išeitis, nepadedanti spręsti tos pagrindinės problemos, kuri privertė mamą išvykti. – Jūs nesusipykot, ar ne, tėti? – švelniai paklausė Džulija. – Ji neišvyko supykusi? 20

Gyvenimo dėlionė

Dabar tėvas nukreipė žvilgsnį į ją, jo tamsios akys buvo kupinos džiaugsmo, šiek tiek pagilėjo raukšlės aplink jas. – Jokių pykčių, – paprastai atsakė jis. Rodos, tik tiek jos sužinos, nesvarbu, kiek Felisitė pyko ir dūsavo. Džulijai netgi truputį patiko visa ši intriga. Jų motina saugi – ir tai pats svarbiausias dalykas, laikui bėgant, neabejotinai kas nors viską papasakos. Joms reikės tiesiog būti kantrioms. – Na, manau, tai labai keista, – suprunkštė Felisitė. – O kaip dėl maisto, tėti? – O kas dėl jo? – nustebo tėvas. – Esu tikras, kad man reikės ką nors įsimesti į skrandį, kol jūsų mama bus išvykusi. Lilė sulaikė juoką, pradėjo čiupinėti žindomą kūdikį, stengdamasi nuslėpti emocijas. Džulija prikando lūpą. Ar gali būti kas nors linksmiau už Felisitę, kurią erzina tėvas? – Ir aš tą patį turiu omenyje, – toliau užsispyrusiai tęsė Felisitė. – Taigi, manau, turėtume sudaryti tvarkaraštį, ir kuri nors iš mūsų galės užsukti kiekvieną vakarą ir atvežti tau vakarienę. Tėvo veidas persikreipė iš juoko ir jis sukando dantis, kaip darydavo seniau, kada kuri nors iš dukterų, – kai jos dar buvo mažos mergaitės, – mesdavo jam iššūkį, liepdamos neprasijuokti. – Gal ir esu už tave vyresnis, mieloji Flis, bet vargu ar neįgalus. Net jeigu pietų ruošimas paprastai buvo tavo mamos darbas, vakar vakare žiūrėjau vieną labai įdomią televizijos laidą su Džeimiu Oliveriu. Žiūrint į jį atrodo, kad maistą gaminti labai paprasta. Pamaniau, kad galbūt galėčiau pabandyti. Maloniai nustebinsiu jūsų mamą, kai ji sugrįš. – Šaunuolis, tėti, – pagyrė Lilė. – Turiu kelias jo receptų knygas. Atvešiu jas ir pažiūrėsi, ar rasi ten, kas tau patinka. 21

IMOGEN CLARK

Tėvas atsilošė fotelyje ir džiugiai sulinksėjo, lyg jo noras tapti puikiu virtuvės šefu būtų beveik išsipildęs. Pasigirdo durų trenksmas, ir pasirodė du vyresnieji Lilės sūnūs, jie kivirčijosi, katras iš jų greitesnis. Dvyniai buvo šviesūs, o Frenkio ir Enco gyslomis tekėjo itališkas tėvo kraujas – plaukai buvo tamsūs, nuo pirmųjų saulės spindulių jų oda įgaudavo sodrų rudą kaip lazdyno riešutai atspalvį. – Jie alkani, – pasakė Lilė, vartydama akis. – Jie amžinai alkani. Geriau parvešiu juos namo ir pamaitinsiu. Ji patraukė kūdikį nuo krūties, tada vėl surišo vieną šaliko kraštą virš peties ir įkišo vaiką atgal į kokoną. – Judinkitės judu, – paragino Lilė savo dvynius. – Laikas namo. Tada pakėlė džino kokteilį ir išgėrė jį vienu mauku, vengdama susidurti žvilgsniu su Felisite, kuri neabejotinai manė, kad žindant vartoti alkoholį nepadoru. Hjugas atrodė taip, lyg jo pasaulį ištiks pabaiga, jei pusbroliai išeis. – Netrukus turi užsukti pas mus ir tuomet galėsi pažaisti, Hjugai, – pridūrė teta, ir berniuko veide vėl pražydo šypsena. Lilė visada gebėdavo visus nuraminti. Tai buvo toks gebėjimas, kad, kai visi jie išeikvodavo jį, Lilė imdavosi tai daryti padvigubinusi savo jėgas, nes jai atrodė, kad ji tikrai galinti duoti daugiau, negu jai derėtų. Džulija pabučiavo tėvui į skruostą ir nusekė kitiems iš paskos į lauką. Felisitė ėjo įkandin, uždarė ir užrakino duris. Jos trise sustojo trumpam pasikalbėti, kol Lilės berniukai gaudė vienas kitą pievelėje. – Viskas labai keista, – pasakė Felisitė, kol segė besiskundžiantį Hjugą automobilinėje kėdutėje; tai buvo operacija, kuri reikalavo beveik akrobatinių sugebėjimų, atsižvelgiant į automobilio dydį. – Bet, manau, viskas gerai, ar ne? 22

Gyvenimo dėlionė

Gana retas atvejis, pagalvojo Džulija, kai vyriausioji sesuo abejoja. Felisitė nustotų būti tokia budri, jei jos visos trys būtų kartu vienos, vis dėlto net ir tada negalėjai būti užtikrintas, kad taip įvyks. – Viskas gerai, – atsakė Lilė. – Žinoma, situacija keista, bet tėtis atrodo gana laimingas. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis papasakotų, kas iš tikrųjų vyksta. Džulija jai pritarė. Buvo aišku, kad tėvas nutylėjo kažką svarbaus. Jis užsiminė, kad mama sulaukė kvietimo, bet kas jį atsiuntė ir kas ją taip jame pakerėjo, kad ji paliko juos visus ir nedelsdama išskubėjo į Graikiją? Nepaisant nieko, vienas dalykas buvo aiškus. Kol kas jos nesulauks jokių atsakymų.

ISBN 978-609-466-661-2

9 786094 666612

I mogen C l a rk

g yvenim o dėl ionė

– Ar tu iš viso apie mane galvojai, Sesile? Turiu omeny, po visko.

Romano „Laiškai iš praeities“ autorė

I mogen Cla rk

g y ven i m o d ėl i o n ė Romanas Ir v i e n ą r y t ą j i d i n g o. . . Ka d s u g r į ž u s i at s k l e i s tų d e š i mt m e č i u s s au g o t ą p a s l ap t į .