as t n a Regim Dima
s Vilniu
2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Regimantas Dima, 2017 © Liudas Parulskis, viršelio dizainas, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-224-9
Išmintis
Mano motina, per savo gyvenimą rinkusi ir koksagyzą, ir dolerius, susidomėjo, kaip man sekasi: – O tai kaip – būti rašytoju, ar tau patinka? Atsakiau, kaip yra: – Na, niekaip – nei garbės, nei pinigų. Motina patylėjo, pasvarstė ir padėjo tašką: – Vis geriau, negu gerti.
Įžanga
Ankstyvi vos penkiasdešimt metų perkopusio žmogaus atsiminimai yra tikresni nei seno jau nupiepusio diedo. Na, juk visi žino – viskas, kas įdomu ir ką verta atsiminti, atsitinka vyrams iki Kristaus amžiaus, iki trisdešimt trejų metų. Dar gerai prisimenu tuos savo geriausius metus, esu beveik sveiko proto, tebeužuodžiu gyvenimo klystkeliuose sutiktų moterų kvapą, alkoholio skonį iki šiol jaučiu kas šeštadienį nors liežuvio galu, valgiai skrandyje dar be jokių dietų, tokie, kokie turi būti, tad memuarai pursluoja tikrove ir juose visai nėra to nereikalingo seno žmogaus liūdnumo. Taigi memuarai parašyti pačiu laiku, be to, jie dar ir labai trumpi. Tai trumpos istorijos apie XX amžių, apie Aziją, verslą, regbį, šeimos vargus ir sovietinio Vilniaus keistenybes. Žmonės, perskaitę šią knygą, reaguoja trejopai – arba kikena, arba kvatoja, arba rodo kumštį autoriui. Memuarai pritaikyti skubančiam XXI amžiaus žmogui – kiekviena istorija telpa į vieną atidarytą kompiuterio langelį. Ir net įžanga, kurioje save gerbiantis autorius gali labai plačiai, išmaniai ir su skoniu visapusiškai pasigirti, yra trumpa. Ir ji jau baigta. 7
Aukštesniųjų jėgų ženklas nuo spintos Ženklus mums, paprastiems žemės gyventojams, siunčia aukštesniosios jėgos. Vieną ryškų pranašišką ženklą iš ten ir aš esu gavęs. Tik ilgokai teko laukti, apie 50 metų, kol ženklas pildėsi, ir net buvau vienu metu praradęs viltį sužinoti, ką anas reiškia. Tą aukštesniųjų jėgų ženklą nešioju ant kaktos, kad ir visai durnas suprastų. Tai ne senatvinė raukšlė ar ilgo galvojimo vaisius – aš dažniausiai negalvoju, aš darau. Tai gilus žaizdos randas nuo nosies viršaus iki kaktos vidurio. Kai man buvo penkeri metai, gavau dievišką dovaną – triratuką. Bet tada dar gyvenome susispaudę vieno kambario butuke ir tėvai, racionalizuodami kambario erdvę, daugybę daiktų sudėjo ant spintos. Ten buvo lagaminas, meniška pelėdos formos lempa iš marmuro, didelis meninis tetervinas ir vaikiškų svajonių išsipildymas – triratukas. Zyziau tėvo nukelti man triratuką, trokšdamas pasivažinėti. Mamos nebuvo. Tad tėvas viena ranka laikė mane, besiveržiantį prie džiaugsmo, kita ranka graibė, kur ten tas džiaugsmas, ir dar prilaikė didelį meninį teterviną. O sunki meninė marmurinė pelėda buvo mažesnė už teterviną, todėl ji praslydo pro tėvo pirštus ir leidosi kartu su triratuku žemyn, kur nekantriai žibėjo mano akys. Marmurinė pelėda nusileido pirma, tiesiai tarp mano akių. Susmukau be sąmonės. Iš galvos pasipylė kraujai. Mama atskubėjo jau tik į ligoninę. Ten sužinojo gerąją naujieną: šitas vaikas gyvens. Galva kieta. Galva galbūt net veiks. Bet didžiulis randas kaktoje, kitaip sakant, ženklas liks visą gyvenimą. 8
Ir štai praėjus pusei amžiaus, brandžiam kapitalizmui pakeitus brandų socializmą, Varšuvos paktui švelniai sugužėjus į vieningas NATO gretas, galvai galbūt net veikiant, vakar man galų gale daėjo. Marmurinė pelėda į vidurį kaktos reiškė: bus tau, ablavuche, vaisingas ir ilgas bendradarbiavimas su pelėda „Tyto alba“. Dabar baikite skaityti, užverskite knygą ir ant viršelio pamatysite tą pelėdą. Ženklas buvo pranašiškas.
9
I Pasakojimai apie Aziją
Azija taip ir liko man viena geriausių vietų planetoje. Iš pradžių, dar SSRS laikais, sužavėjo Fanų kalnai Tadžikistane, paskui Tian Šanis. Tada jau sudomino senieji Bucharos ir Samarkando miestai, žmonės, virtuvė. Pamėgau tokias šalis kaip Uzbekistanas ir Turkija. Ir kur tu, žmogau, dėsies nepamėgęs, jei ketvirtadalis mano mažės kraujo yra iš tiurkiškos gagauzų šeimos, istorinių perturbacijų nublokštos net iki Taškento. Prieš porą metų prie stalo Taškente buvo susirinkę apie 30 žmonos giminaičių... Mano Azija yra ir iš Brežnevo sovietinių laikų, ir iš dabarties, XXI amžiaus.
Apie Taškento milicininkus Viena įdomiausių žmonių grupių po liuli (tokie Azijos čigonai) Taškente yra milicininkai. Vargšų vargšai. Pats Uzbekistano prezidentas neapsikentęs vieną dieną liepė išvyti visus 11
pilvotus (vien dėl šitos niekšybės man Karimovas – nelabai) milicininkus iš darbo. Stambesnius gerus darbuotojus vadovybė slėpė slaptuose kabinetuose ar tolimuose kišlakuose. Šiek tiek padoresnis išorinis vaizdas gatvėse porą mėnesių išliko. Kol prisimaitino didesnius pilvus seniau buvę liesi... Azijoje juk taip yra: tik riebus žmogus su gražiai ant kelnių griūvančiu pilvu gali būti viršininkas ar autoritetas. Štai Bucharos emyrai rengdavosi po septynis chalatus tik tam, kad palaikytų valdžios autoritetą. Ir atrodė tada kaip emyrai – tauta, pamačiusi tokį nežmoniškai storą žmogų, iškart klupdavo ant kelių. Bet kuris užsieniečio kreipimasis (pats bandžiau) dėl nuorodų, kur kas yra, sukelia baisią sumaištį vargšo milicininko smegenyse. Nes tai gali būti prokuratūros patikrinimas, saugumo provokacija, šiaip teroristas ir tuoj kas nors sprogs. Vienu žodžiu atsakyti, kur tokia ar kitokia gatvė, apimtas streso milicininkas nebepajėgus. Geriau prie jo nesikabinėti su sunkiais klausimais. Kaip pasakojo vietiniai žinovai, vadovybei paprasčiau netirti skundų ir iškart atleisti apskųstą pareigūną. O darbo nėra, tad norinčių milicininkauti – eilės. Čia paminėsiu dar vieną visiškai antgamtišką Uzbekistano ypatybę: duodami kyšiai, kad pakliūtum į kariuomenę. Mano žiniomis, tai vienintelė pasaulyje valstybė, kur moki pinigus, kad tarnautum karinėse pajėgose. Nes tik po kariuomenės gali gauti valdišką tarnybą, taip pat ir milicininko darbą. Jei Vidurinėje Azijoje prasideda kokie didesni neramumai, pirmi slepiasi milicininkai. Nes juos iškart žudo abi pusės, ir milicininkai tai žino iš anksto. Jie nekenčiami kaip klasė. Po darbo milicijoje negausi jokio kito darbo. Joks padorus darb12
davys nepriims į darbą milicininko, kolektyvas nesuprastų. Vienintelė galimybė – vairuoti taksi. Ką dar sugeba Taškento milicininkas? Grakščiu, šokį primenančiu Odesos vagies žingsniu mojuodamas krivūle prieiti pasiimti duoklės iš prasikaltusių vairuotojų. Lėtos inspektoriaus priėjimo ceremonijos metu vairuotojas jautriau pajunta visą savo situacijos tragizmą, o kelių tūkstančių sumų (sumas – vietinė valiuta) praradimo neviltis sušvelnėja. Šitas reginys išties įspūdingas, milicijos mokykloje tik to, matyt, ir moko. Itin grakščiai milicininkas vos pajudina ranką, kai reikia stacionariame kelių patikrinimo poste praleisti automobilių virtinę. Man rodėsi, tai tik suvirpėjo įkaitęs miesto oras, lengvai, lyg Hokusajo teptukas ant šilko pieštų mažytį lapelį. Bet tikras taškentietis sugeba įžvelgti praleidžiantį milicininko rankos judesį. Aš nepastebėdavau. Ir paskutinė baika šia tema. Taškento kelių milicijos viršininku buvo specialiai paskirtas žmogus, neturintis giminių. Ir pirmą savo darbo dieną liepė areštuoti visus, kurie prisistatys jo giminaičiais. Kitą rytą visose Taškento areštinėse nesutilpo viršininko giminaičiai.
Arbūzai ir tyros kaip dangaus mėlynė virš Samarkando akys Dabar, kai karšta, nevalingai įsivaizduoji, kaip suleidi dantis į arbūzą, ištrauktą iš pavėsyje linksmai almančio aryko (toks 13
drėkinamasis griovys Azijoje). Tas arbūzas vėsus. Minkštimas švelniai treška ir sultys krinta riebiais lašais, kai panyri dantimis į arbūzą iki ausų. O ką daryti, jei karštis toks pat, sovietinė Azija, pinigų nė kapeikos ir arbūzai kėpso prieš akis? Pasakoju. Man net nevertėdavo tranzuoti, nes mašinos tiesiog nestodavo. Tik iš mandagumo pabandydavau stabdyti per savo pamainą, o pavažiuodavome į priekį tik per draugelio pamainą. Aš ne azijietiškas tipas, greičiau europietiškas, bet truputį per šiurkščiai gamtos sudėliotas. O draugelis buvo visiškas blondinas tyromis mėlynomis akimis. Sportbatyje vežėsi kai ką iš Ču upės slėnio, įvyniotą į sidabriuką. Nuo to akys dar labiau pamėlynavo. Turguje – garbės žodis – pirmą kartą tai atsitiko visai netyčia. Draugelis, paėmęs arbūzą, stovėjo eilėje ir galvojo, kaip čia pasakyti, kad pinigų neturi, o valgyti nori. Bet tas nedaugelis jo galvoje buvusių rusiškų žodžių iškrito, o uzbekiškų ir šiaip nebuvo. Dechkanas (Azijos valstietis), kai priėjo tylinčio draugelio eilė, mostelėjo ranka – varyk, tiek to, netrukdyk eilei. Valgydami ir mataruodami kojomis sutarėme: iki visiško kaifo reikėtų dar vieno arbūzo. Tiesiog su kitu uzbeku pabandyti, gal duos. Ir tikrai davė. Taigi visiškai tiksliai atpasakoju mirtinai veikiantį baleto numerį „Arbūzo paėmimas nemokamai Vidurinės Azijos turguje“. Mėlynakis blondinas prieina prie arbūzų krūvos ir išmaniai išsirenka skanų egzempliorių. Paskui prieina prie pardavėjo ir ramiai stovi su išsirinktu arbūzu. Tada tylomis ir stengdamasis mėlynuoti tiesiai į akis arbūzų prekijui stovi ir žiūri. Tyli ilgai. Nedaro jokių staigių judesių. Tik žiūri. 14
Uzbekas pasimuisto, jaučia kažką darąs ne taip, bet numoja ranka, – keistas toks blondinas ir to nematyto mėlynumo akys. Ir tyli, kai keistasis žmogus lėtai nueina su jo arbūzu. Tik retas šūktelėdavo: – O pinigai? Ir pats iškart žiauriai pasigailėdavo, kai blondinas lyg timptelėtas už virvutės sugrįždavo, žiūrėdamas jam į akis padėdavo arbūzą ant žemės ir paniekinamai nusišypsojęs lėtai nueidavo. Tiems, kurie taip kvailai šūkaliodavo apie pinigus, naktimis į galvą sulįsdavo džinai, šaitanai ir dervišai. Rytą pakirdę šlapi nuo priešmirtinio prakaito pasižadėdavo be kalbų atiduoti tą nereikalingą daržovę, jei vėl prieis anas mėlynomis akimis. Bet dauguma uzbekų arbūzą atiduodavo be kalbų. Juk svarbu nevogti. Taip ir išgyvenome tą kartą. Arbūzais ir duona. Ir akimis.
Atsargų valdymas, arba Virvė Šių laikų verslo mokytojai diegia įvarius naujus verslo valdymo modelius. Vienas jų – atsargų valdymas. Bet pamenu: jau prieš 30 metų mes labai sėkmingai atsargų valdymą taikėme praktikoje be verslo mokytojų patarimų už dideles babkes. Atsargas, kurias nešiesi į kalnus, labai lengvai ir efektyviai gali sumažinti be jokio matematinio modelio. Nes atsargas reikės neštis pačiam – ant savo vargšų pečių. Dažniausiai pa15
prasto nematematinio pakilnojimo ranka būdu atsargas sėkmingai susimažini dar iki išvykimo. Išvykoje atsargos mažėja natūraliu būdu. Deja, dar niekada nėra buvę tobulai suruoštos ekspedicijos. Pamenu, vieną kartą labai persistengiau. Tada keliavome į Fanus Tadžikistane. Kalnų turistai naudojo sovietų laikais tokius sunkius kalnų batus – vibramus. Jie svėrė gana daug. Racionalizavau. Įdėjau vietoj vienų vibramų dvi poras paprastų sovietinių sportbačių. Jie lengvi, o jei plyš – turiu atsargą. Dar pakilnojau kopimo virves, paskaičiau žygio aprašymą – jis buvo trumpas, nežadantis nuotykių ir optimistinis, tad kaip ir nereikia tokio baisaus svorio. Palikome namie. Ne pirmą kartą vaikštome, nebūtina. Tik II kategorijos žygis galų gale. Ir tikrai kalnuose tos sunkios virvės neprireikė. Bet dar liko Kaznoko perėja. Beveik 4 kilometrų aukščio. Ir Dvojnaja, 4 200 metrų aukščio. Pagal aprašymą turėjome jas įveikti lengvu šuoliu. Deja, kai įžengėme į priešperėjinę lygumą, kiek pastėrome. Iš visų pusių ją supo aukštos uolos ir tako užlipti be virvių nebuvo matyti. Aš, kaip patyręs vedlys, visus nuraminau: – Prieisime arčiau – pamatysime taką. Kalnuose taip visada, tik iš tolo baisu... Po poros valandų priropojome iki tako, kuris baigėsi ties stačia uola. Kaznoko perėja kabojo virš mūsų kokių 20 metrų aukštyje. Keli entuziastai pabandė paieškoti kelių aplink. Nėra. Didžiulė plati lyguma apačioje bolavo neliestu ledu ir sniegu. Jokios turistų alpinistų grupės nematyti iki pat horizonto linijos. Pasakiau: oras geras, saulė, deginamės ir laukia16
me. Gal kas ateis. Su virvėmis. Patiklios grupės moterys taip ir padarė. Vyrai rūsčiai tylėjo. Ir tikrai po valandos toli apačioje pasirodė judantys taškai. Po dviejų – priartėjo tikri turistai alpinistai. Jie nevaldė atsargų. Jie nešėsi virves. Su jomis bei su jais ir užlipome iki perėjos. Turistai alpinistai labai pagarbiai atsiliepė apie mūsų šiaurietišką charakterį: – Nu vy, rebiata, i cirkačy. Tak na snegu i ždali by? Nervy u vas železnyje. (Na, jūs, vaikinai, ir cirkininkai. Taip ant sniego ir lauktumėte? Geležiniai jūsų nervai.) Atsiskaitėme su gelbėtojais spiritu, užlituotu tada dar Kapsuko pieno kombinate į atseit kondensuoto pieno skardinę. Tad išsiskyrėme patenkinti vieni kitais. Kita atsargų valdymo dalis – sportbačiai – lūkesčius pateisino. Nors kelis kartus slystelėjau... Vieni plyšo, o atsarginiai atlaikė iki kelionės pabaigos. Manote, aš čia apie kalnus? Ne, aš apie atsargas. Bet kuris krizinis ir dabar madingas kaštų mažinimas bei taupymas kada nors turi baigtis. Nes, kaip matote iš pavyzdžio, pasekmės gali būti ir liūdnos...
Ču upės slėnis Aišku, Ču slėnis – tai ne Kalifornija ir net ne Nevada. Bet... kaip čia gražiau pasakius... ten prieš 20 metų augo (manau, auga iki šiol) krūvos laukinių augalų, kurie sukelia įvairių 17
orientavimosi erdvėje sutrikimų. Toliau vadinsime juos paprastai – augalais. Taigi kartą mes ten atsidūrėme su Daliumi. Kirgizas mus pavežė ir pasakė – o juk lietuvių čia visas batalionas. Ir tikrai. Prie kareivinių tvoros ten tarnaujantiems lietuviams privalėjome pasakoti, kaip ten Lietuva, „Tauro ragas“, futbolas, Vilniaus „Žalgiris“. Tada kaip tik buvo fantastiškas „Žalgirio“ pakilimas. Kareiviams mes patikome ir jie suorganizavo išvyką į bataliono kiaulių fermą. Karininkų raciono pagerinimo tikslais du lietuviai tupėjo priekalnėse ir augino kiaules. Atrodo, tai buvo slaptas objektas. Bet geras. Dabar suvokiu, kad turbūt ne tik kiaulės ten buvo auginamos, bet anuo pitekantropinės jaunystės metu versija apie kiaulių auginimą mums tiko. Prisigėrėme su kiaulių fermeriais siaubingo kirgiziško vyno. Dainavome „Ant kalno mūrai“ ir „Paduok, sesule, kardą“. Daina sklido plačiai per Vidurinės Azijos naktį iki pat Isyk Kulio ežero, nors klausą turėjo tik vienas. Bet jis sakė: vyrai, labai gerai. Kareiviai pažadėjo: ryte bus dar geriau. Paklausėme, kas bus ryte, o jie atsakė: bus labai gerai. Ryte paėmėme kelis senus laikraščius ir nuknebnojome link ūkinio pastato netoli griuvėsių. Labiau išsilavinęs kareivis dūrė pirštu į tankius patvorio sąžalynus ir tarė: – Na, atpažįstate augalą? Keruakas, „Kelyje“? Buvome skaitę... Štai po tokius krūmynus nuogai išsirengę hipiai bėgiodavo svilinami kaitrios saulės. Tada nuskusdavo nuo kūno gautą masę. Ir prašau – puikiausi sąmonės sutrikimai. Mes nuogi nebėgiojome. Pakako nuo apačios iki viršaus kelis kartus perbraukti krūmą delnais. Ir tada skutome tamsią 18
masę kaip plastiliną nuo pajuodusių delnų į laikraščius. Priskutome bent kelis rutuliukus... Visa priekalnė buvo pilna tokių krūmynų. Bet kareiviai nerekomendavo ilgiau užsibūti ar eiti kur toliau. Visi krūmynai kam nors priklausė. Ir mirti Ču slėnyje galėjai lengvai kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Taip ir pasakė. Valdžia gaudė tokius niekdarius kaip mes. Kareiviai perspėjo bent savaitę niekam nerodyti delnų. Neleisti uostyti jokiems šunims. Delnai nenusiplovė. Visose gyvenimo ir meilės linijose visą savaitę iki pat Bucharos išdavikiškai juodavo augalo syvų likučiai. Trynėme benzinu ir smulkiu smėliu. Tada oi kaip pasigailėjome, kad rankelės baltos. Bet mūsų kelionių angelas be jokių kliūčių išvežė mus iš slėnio, iš Azijos ir nuvežė iki pat namų. Dalius taip ir parsivežė plastiliną, įvyniotą į sidabriuką, bate iki Vilniaus. Kelioninis kojų dvokas puikiausiai apsaugojo nuo uoslių šunų. Bet, mano galva, – labiau kelionių angelas nei dvokas. Nes būti tokiais pridurkais gebėjome tik mes. Ir tai tik ankstyvoje jaunystėje...
Vokiečiai Azijoje Išvykę iš Ču slėnio ant kiekvieno kampo Azijoje sutikdavome vokiečių. Vengdami pašalinių akių, pavažiavome gabalą kelio prekiniu traukiniu. Buvo naktis, kai į jį lipome, todėl gerai neapžiū19
rėjome vagono. Ryte ratų bildesys liovėsi ir pažiūrėję vienas į kitą pašiurpome. Anglini iki ausų. Išlipome ir prie vandens kolonėlės prausėmės. Miestukas aplinkui atrodė įtartinai tvarkingas. Kiek paėję radome net Liuksemburgo veterinarinę vaistinę. Čia dabar? Liuksemburgas Kirgizijoje? Paklausėme praeivio: – Koks čia miestas? Vyriškis staiga paspartino žingsnį, bet atsakė nutoldamas: – Kantas. Miesto tipo gyvenvietė Kantas. Pavadinimas įtartinas. Pašnekinome nuobodžiaujančią moterį su vaiku. Taip ir yra: vokiečiai, preciziškai tvarkingi vokiečių namai. Vokiečių gyvenvietė. Nebuvom matę nieko, išskyrus SSRS, bet tas vokiškas tvarkingumas azijietiškomis sąlygomis truputį sujudino pasaulio schemą mūsų smegenyse. Kiti vokiečiai priėjo prie mūsų jau Bucharos čaichanoje (tokioje Vidurinės Azijos arbatinėje, kurioje galima pavalgyti, pasižmonėti ir net pasnausti) po kelių dienų. Mat mes, jei ką, vis dar buvome blondinai. Baisiai nuobodžiavome, nes vėl netikėtai baigėsi pinigai ir laukė niūri kelionė namo. Geriausiu atveju – obščyj vagon (ši sąvoka neverčiama, obščyj vagon supranta tik ten buvę). Kornelija ir Hartmutas kreipėsi į mus su labai keistu prašymu. Ar mes negalėtume jiems padėti nukakti kur nors arčiau Bulgarijos sienos? Pasitikslinome, ar jiems gerai su galva, kad ieško Bulgarijos sienos Bucharoje. Ne, jiems net pernelyg gerai su galva. Ir pinigų jie turi, ir net konservų. Vokiško pašteto. Todėl įdėmiai ir net, sakyčiau, pagarbiai išklausėme jų problemą. Tarp paklaikusio Rytų Vokietijos jaunimo pasidarė madinga važiuoti į sovietinę Aziją. Bet vizų jie negaudavo, tad 20
imdavo į SSRS tranzitinę vizą atseit važiuoti į Bulgariją arba Rumuniją. Tai juos dabar kažkoks gudrus uzbekas milicininkas demaskavo, jie sugebėjo pabėgt, pirmą kartą tokių kelionių istorijoje, ir jie turi skubiai nusigauti kur nors arčiau Bulgarijos. Paklausėme, ar Lietuva pakankamai arti Bulgarijos? Tiks, išsišiepė. Bet mums pirksite bilietus ir maitinsite, sakome. O mes rūpinsimės bilietais ir saugumu. Taip! – nespėjus baigti pasiūlymo sušuko vokiečiai. Buvo, matyt, kažkas ypač patikimo mūsų mėlynose akyse. Pirmiausia pasirūpinome, kad nesugestų vokiško pašteto konservai. Tai yra juos suvalgėme. Tada prie kasų išsimušėme keturis bilietus iki Maskvos obščyj vagon. Išsimušėme tiesiogine to žodžio prasme. Aš, kaip tvirtesnis, įsikabinau dantimis ir rankomis į kasos langelio grotas, o Dalius, palindęs po manimi, pirko bilietus. Vokiečiai pagarbiai iš tolo žiūrėjo ir suprato, kad paštetas sumaitintas neveltui. Su šitais nepražus. Taip beveik ir buvo... Be mūsų ketvertuko, vagone dar buvo mažas depresyvus palydovas ir keletas epizodinių keleivių. Keli langai buvo išdaužti, dieną nepakeliamai karšta, o naktį šalta. Kelios paros iki Maskvos praslinko įtemptai. Palydovas kartais balsu raudodavo, paskui eidavo muštis su keleiviais. Mūsų nelietė, nes mūsų buvo daug, tad puldavo pavienius keleivius, surizikavusius sėsti į obščyj vagon. Bet ir pavieniai jį, mažulį, sumušdavo, tai vėl jis balsu vienišai raudodavo į pagalvę. Dėl šios ypatingos obščyj vagon atmosferos vokiečiai labai prijunko prie mūsų, ir kai pasakėme, kad nuo Maskvos iki Vilniaus keliausime autostopu poromis, jie pasakė: vokiečių poros nebus. Organizavo mišrias poras su mumis. Man teko Kornelija. 21