Viršelis Kokios gi dar laisvės man reikia? Turiu viską, apie ką daugelis mano bendraamžių bijo net pasvajoti. Niekas manęs nevaržo. Tik ne Ernis. Galiu važinėti kur noriu, lankytis kokiose tik širdis geidžia parduotuvėse, gro žio salonuose, naudotis jo kredito kortele. Tačiau aš tuo nepiktnaudžiauju. Esu taupi ir tuo didžiuojuosi. Vienintelis Ernio reikalavimas, kad viešumoje atrody čiau taip, kaip dera aukštuomenės damai ir jo palydo vei, o tai man pavyksta be ypatingų pastangų. Manau, kad esu gimusi gyvenimui viršūnėse.
Ernestas
Jau mūsų pažinties pradžioje Eva buvo be galo įspū dinga moteris. Pamačiau ją įkurtuvėse pas „Maurici jaus“ firmos prezidentą. Eva sukūrė jo namų interjerą, ir apie jį iš karto prakalbo visas verslo pasaulis – vos šeimai įsikėlus į namą, laidą parengė televizija. Ti kriausiai ponas Gediminas pats ir užsakė tą laidą, kad pasipuikuotų prieš visą šalį, – kur tai matyta: sukišo šitiek pinigų, o niekas nežinos kam. Manau, kad dėl tos pačios priežasties šeimininkai surengė prabangias įkurtuves, pasikvietė į pobūvį daugybę svečių, net ir aš kažkaip pakliuvau, nors mes maišėmės visai kitose sferose, aš – parfumerijos ir kosmetikos, o Gedimi nas – automobilių prekybos. Susitikdavom tik ko kiuose nors priėmimuose, kartais kartu pažaisdavom golfą. Na, bet svarbu, kad aš ten dalyvavau. Šeiminin kai iš karto visiems pristatė dizainerę Eviją – jauną, bet kylančią ryškią interjero dizaino žvaigždę, sukūrusią šį stebuklą, kuriuo kviečiame visus pasigrožėti. Iš karto matėsi jai rodoma didelė pagarba – žinia, gal dar su galvos ką nors tobulinti, todėl pravartu palaikyti gerus santykius. Tokios moters negali nepastebėti – aukšta, liekna, ant nugaros plaikstosi banguoti kaštoniniai 21
plaukai, ryškios tamsios akys, išraiškingai išlenkti ant akiai, juoda trumpa suknelė, nuogi glotnūs pečiai, lyg nutekintos kojos, dailūs vyšniniai kojų nagučiai įsi spiriamose basutėse. Šalia toks neišvaizdus akiniuotas palydovas, vėliau sužinojau, kad žymus scenografas. Kokia moteris! Tikra baliaus karalienė! Nenuostabu, kad ji visą vakarą buvo dėmesio centre, ponai ir po nios troško išgirsti jos nuomonę apie interjero mados tendencijas, gauti nemokamą patarimą, kuriais ji ne skubėjo švaistytis. „Ateikite kurią dieną į mano biurą ir mes viską aptarsime. Galėčiau jus pakonsultuoti, ta čiau pirma turėčiau pamatyti jūsų butą, po to pabrai žyčiau eskizą. Žinoma, konsultacijos mokamos“, – ža vingai šypsodamasi atsakinėjo ji. Mane ji iš karto pa traukė, stengiausi pagauti jos žvilgsnį, nutaisyti savo, kaip man atrodė, viliojančią šypseną. Tačiau Evijos neveikė mano kerai. Ji mandagiai atsakė į mano klau simą apie visiškai neįrengtą namą – nepamačiusi ne galinti pasakyti, kiek kainuos jos paslaugos. Jei mane domina – štai vizitinė kortelė, galiu paskambinti į jos biurą. „Evija Tankauskienė“, – perskaičiau kortelėje. Vadinasi, tas palydovas – jos vyras, pamaniau, tačiau dėl to mano noras ją nurengti nė kiek nesumažėjo. Grįžau namo keistai susijaudinęs, užvaldytas vieno troškimo – turėti ją. Staiga visa tai, ką buvau įsigijęs iki šiol, pasirodė lyg nublukę ir apėmė galingas geismas patirti naujų pojūčių, aistrų, išvysti ryškias spalvas. Po trijų dienų paskambinu poniai dizainerei. Mėginu kviesti ją susitikti ir pasikalbėti, esą norėčiau pirma ap 22
tarti kai kurias bendras namų interjero tendencijas. Tada aš gyvenau bute ir tik dairiausi tinkamo sklypo. Jokio namo dar nebuvo, tačiau negi galėjau laukti, kol ką nors įsigysiu, ir tik tada samdyti ją, kai degiau nenumaldomu noru ją turėti. Tačiau ji susierzinusi mane nutraukia: – Jei jūs dar neturite namo, apie ką mes čia kal bamės? Aš per daug užsiėmusi, kad gaiščiau su jumis laiką dėl kažkokių dviprasmiškų pasiūlymų. – Bet aš jau ketinu pirkti, – skubiai tikinu. – Kai nusipirksit, tada ir pašnekėsim, – nukerta ji. – O dabar atleiskit, kalbuosi su klientu. – Ir trumpi pypsėjimai ragelyje. Kelias kitas dienas vaikštau kaip apsėstas. Man rei kia jos! Nepajėgiu galvoti apie nieką kita, viskas na muose mane nervina, darbe staugiu ant visų, kas tik pasimaišo akyse. Vakare deginamas nepatenkinto geis mo nuvažiuoju į tokį pogrindinį klubą. Laros mergy tės mane visada išblaško. Tačiau tik ne šiandien – po „erotinio masažo“, kur išradinga darbuotoja tenkina visus mano įgeidžius, pasijuntu be galo išvargęs ir toks pat suirzęs. Kitą dieną važiuoju pas pažįstamą nekil nojamojo turto agentą. Mes jau anksčiau apžiūrinė jom sklypus ir namus, bet nė vienas man nepatiko. Įrengti namai be galo brangūs, todėl ketinau statytis, bet tai užtruks, o Evijos man reikia dabar, tuoj, bent jau kitą savaitę. Šįkart pasakau, kad persigalvojau ir noriu neįrengto namo. – Hmm, – mykia agentas. – Turiu vieną tokį vari antą... Vieta nuostabi, prie miško, daug žemės, tačiau 23
pats namas... Žinai, kai tik po Nepriklausomybės nau jieji lietuviai puolė statytis pilis, o paskui baigėsi pi nigai? Čia irgi tas atvejis... Stovi toks apleistas dvaras. Nelabai brangus, bet niekas jo nenori – dabar jau visai kitaip stato. Ir tau nedrįstu siūlyti. – Važiuojam pažiūrėti, – iš karto sakau. Kaip jis ir sakė, aš tikrai nesužavėtas projektu – di džiulė gelžbetoninė dėžė su bokštu. Nelabai panašu į dvarą – veikiau į kalėjimą. Bet gal jis tiktų mano pla nui? Jei tai padėtų man laimėti išdidžiąją Eviją, galė čiau leisti sau prarasti kelis tūkstančius, kuriuos su mokėsiu rankpinigių, ir vėliau atsisakyti. Pasakau agentui pagalvosiąs, dar kartą paskambi nu į Evijos biurą, bet sekretorė nė nepakviečia jos: „Direktorė kalbėsis su jumis tik apie konkretų pro jektą“, – mandagiai, bet tvirtai sako ta pasipūtėlė. Nematydamas kitos išeities, sugrįžtu į nekilnojamojo turto agentūrą, pareiškiu tą namą pirksiąs, mes pasi rašome sutartį, aš sumoku būtiną įnašą, kurį prarasiu, jei atsisakysiu sandorio. Dabar jau galiu skambinti Evijai. Šįkart man pasiseka – kalbu su kita darbuo toja, kuri tikriausiai nėra gavusi šefės nurodymo vyti mane šalin, ir po minutės Evija atsiliepia. Išgirdusi, kad jau esu namo savininkas, ji šneka trumpai, da lykiškai ir paskiria susitikimą kitą savaitę. Matote, turinti tiek daug užsakymų, kad sunku rasti laisvą valandėlę. Mintyse nusikeikiu, bet patikinu, kad aš viską suprantu, nedega, palauksiu. Nors iš tikro dar ir kaip dega... 24
Paskirtu laiku ateinu į jos biurą. Turiu pripažin ti, kad jau priimamojo interjeras daro didelį įspū dį – skoningas, neperkrautas, detalių nedaug, tačiau viskas dera tarpusavyje, o vyraujančios geltona ir mėlyna spalvos kviečia jaukiai įsitaisyti, viliantis, kad čia išsipildys tavo slapčiausios svajos. Matyt, dizaine rė stengėsi iš karto pavergti būsimuosius užsakovus, kad šie, vos čia įėję, nė neabejotų pasirinkę teisingai. Sekretorė kviečia mane užeiti į ponios Evijos kabine tą. Nors čia vyrauja dalykinis stilius, tačiau žaisminga vaza, keli stikliniai obuoliai, ryškiaspalvis abstrakcio nistinis paveikslas ant sienos verčia pasijusti jaukiau ir atsipalaiduoti. Evija vilki elegantišką dalykinį kreminį kostiumėlį, alyvinis šalikėlis ant kaklo puikiai išryškina rudas akis, kurios jau per Gedimino įkurtuves kėlė man geismų audrą. Nevalingai sustingstu, priblokštas jos grožio. Taip, aš prisiminiau ją iš pobūvio, tačiau kaip ji sugeba atrodyti tokia erotiška, kai uždengta viskas, išskyrus jos veidą ir plaštakas? Ji pakviečia mane atsisėsti, pasiūlo kavos. Trumpai išdėstau, ko norėčiau: pagaliau mano sandoris įsiga liojo, namas neįrengtas, projektas nelabai mane žavi, tačiau vieta nuostabi – prie pat miško, ant Neries skardžio. Pasakau, kad esu pasiruošęs brangiai mokėti dizainerei, jei ji sugebės užpildyti jaukumu tą kol kas niūrią mūrinę dėžę. Dizainerės šypsenoje – begalinis pasitikėjimas savimi, Evija gręžte gręžia mane akimis lyg svarstydama, kiek rimtas mano pasiūlymas. 25
– Mane sudomino jūsų pasakojimas, – galiausiai pa reiškia ji. – Sutinku apžiūrėti tą neišvaizdžią dėžutę. – O kada? – netveriu džiaugsmu. Tuo metu dar labai gerai žinojau, ko noriu – ne kad ji projektuotų mano svajonių namų interjerą, o kad kuo greičiau nuoga aikčiotų mano lovoje. – Galima ir dabar. Šią popietę daugiau susitikimų neturiu. Mano širdis šokteli į padebesius. Kaip viskas len gva! Mes važiuosim į namą, o ten... Ramiau, tildau pernelyg įsibangavusią fantaziją, vienas Dievas teži no, kas ten bus. Mano būsimajame miegamajame ant grindų pamestas dvigulis čiužinys. Tuo jau iš anksto pasirūpinau... Kaip paaiškinsiu jai, kodėl jis čia? Kad radau ir galiu tik spėlioti, kam jo reikėjo šeimai, parda vusiai namą... Kad aš pagalvojau – tegul lieka, gal kada nors čia pernakvosiu, kai tingėsiu važiuoti namo... Apžiūrėdami kambarį mes lyg netyčia prisėsim ant jo... O toliau... Deja, Evija tuoj sugriauna mano rožines svajones. – Vesta, Andre, pasiruošusios? Važiuojam apžiūrėti kliento namo, – netikėtai išgirstu jos balsą ir nustėrstu, kai iš gretimo kabineto pasirodo dvi merginos. – Tai mano asistentės, – supažindina mus dizaine rė, mostelėjusi į jas. Jos veide šmėkšteli jau pažįstamos ironiškos, savimi patenkintos šypsenos šešėlis: Na, šaunuoli, kaip tau šitai? Aš tave kiaurai matau. – Mer gaitės, paimkite popieriaus, – primena ji ir kreipiasi į mane: – Tikiuosi, tilpsim į jūsų automobilį. 26
– Jokių problemų, – šaltai atsakau. – Jeigu jau mano namo imsis trijų žavių deivių komanda, aš vi siškai ramus. Sakydamas „žavių deivių“ turėjau galvoje tik Evi ją. Kitos dvi visiškai nebuvo žavios. Tiesiog merginos. Niekuo neišsiskiriančios iš minios, gatvėje į jas neat kreiptum dėmesio. Mes sulipam į mano naują BMW. Neatrodo, kad jis daro joms įspūdį. Matyt, jų klientai turtingi, dar ne tokiom mašinom važinėja. Visą kelią nirštu, kad neturiu jokio plano B. Teks užsisakyti projektą, o paskui ką nors sugalvoti, kad mudu su Evija čia atvažiuotume vieni. Tai man kai nuos, nes teks mokėti už jos darbą. Bet gal vėliau man pavyktų kaip nors įkišti tą projektą nekilnojamojo turto agentui ir jis man grąžintų pinigus. Jei Evija ti krai tokia gera specialistė, tai su tinkamu pertvarky mo projektu namas įgytų didesnę vertę... Na, matysim vėliau, o dabar jau privažiavom tą „mano svajonių namą“, kaip pakeliui suokiau Evijai, bet ji tik šypsojosi ta savo firmine aš viską suprantu šypsena. – Na, štai ir atvykom, – prisiverčiu kalbėti linksmai ir nerūpestingai. – Argi ne nuostabi vieta? – Mosteliu ranka į miškelį ir upės skardį. Merginos pabyra iš automobilio ir susidomėjusios ima dairytis. – Hmm. Buvote teisus, – pagaliau sako Evija. – Ti krai betoninė dėžė. Bet nugriovus tą bokštą, padarius šlaitinį stogą, įrengus į upę atgręžtą terasą, o virš jos balkoną... 27
– Nutinkavus, tarkim, gelsvos ir rusvos spalvų deri niais, – priduria viena asistentė, – namas taptų gyves nis ir linksmesnis. – Dar reikėtų iškirsti didesnius langus, gal kai kur iki pat žemės, kad geriau matytųsi gamta, – įkiša savo trigrašį kita. Bet jų nuomonė man visai nerūpi – aš neketinu čia gyventi. – Tai ir darom visa tai, – entuziastingai kreipiuosi į Eviją. – Aš ne architektė, – atšaldo ji mano įkarštį. – Dėl terasos ir viso kito reikėtų pakalbėti su specialistais. – Turbūt jūs galite ką nors rekomenduoti? – Turbūt galiu, – nusijuokia ji, ir mano širdį paku tena jos pasitikėjimas savimi. – Likimas suvedė mane su labai tinkama moteri mi, – sakau ir nevalingai įsižiūriu į jos lūpas. Asisten tės prunkšteli, šefė dar ironiškiau nusišypso. – Neužmirškit, ko atvykom. – Atsiprašau, – skubu patikinti. – Tikrai neturėjau jokių juodų minčių. Matau, kad jos nekantrauja pamatyti vidų, todėl at rakinu duris ir mes visi įžengiame į holą. Evija iš karto pasijunta kaip žuvis vandenyje – vaikščioja, apžiūrinė ja, raukia kaktą, kažką žymisi savo bloknote, įsakinėja merginoms ką nubraižyti, o aš negaliu atitraukti akių nuo dailių jos kojų ir užpakaliuko, aptempto siauru sijonėliu. Kai Evija pagaliau prieina prie manęs, jos veidas švyti. 28
– Medžiaga nelabai dėkinga, – sako ji. – Bet aš mėgstu iššūkius. Kokią sumą jūs pasiryžęs išleisti? Geras klausimas. Kokią sumą aš pasiryžęs išleisti už vieną ar kelias naktis su ja? – Noriu geriausio, – tikinu. – Suma nesvarbu. Pa ruoškit pasiūlymą su apskaičiavimais, o tada ir nu spręsiu. – Pasiūlymas taip pat kainuos, – sako viena iš asistenčių, turbūt Andrė. – Kuo jūs mane laikot? – vaidinu įsižeidusį. – Varg šu, nepajėgiančiu sumokėti už konsultaciją? – Ne, tiesiog ji kalba iš praktikos, – maloniai paaiš kina Evija. – Esam ne kartą susidūrusios, kai klientas baisiausiai nustemba, kad tas pirminis maketas tiek kainuoja... Jis, matot, tikėjosi išsisukti su keliais šim tais litų... – Suprantu, – nerūpestingai atsakau. – Jei samdaisi geriausią, tai turi ir mokėti už kokybę. – Taikliai pasakyta, – pagiria mane asistentė Ves ta. – Mes tikrai geriausios. Parvežu moteris į jų biurą. Evija pažada parengti pasiūlymą per dvi savaites. Aš mėginu derėtis, kad tai įvyktų anksčiau, tačiau ji nesiklauso ir šaltai linktelė jusi nueina durų link. – Tokie dalykai nedaromi per vieną vakarą, – iš mintingai paaiškina Andrė. – Juk čia menas! Malonė kit eiti su manim, reikia pasirašyti sutartį, kad apmo kėsit už pirminį pasiūlymą. 29
O taip! Mes kalbamės aukštomis materijomis. Su statyti baldus ir sukabinti paveikslus – tai jau menas! Aš atsisveikinu ir suirzęs važiuoju namo. Akivaizdu, kad įžymioji dizainerė tik šaiposi iš manęs. Tačiau noras tu rėti ją dar labiau sustiprėja. Dar niekas neatsakė Ernes tui Balučiui! Aš ją turėsiu, kad ir kiek man kainuotų tas pirminis pasiūlymas! Ji dar aimanuos ant to čiužinio, į kurį taip pašaipiai žiūrėjo, kai atsidūrėme tame nelem tame kambaryje. Šituo tai aš jau pasirūpinsiu! Meluočiau sakydamas, kad tas dvi savaites laukiau ramiai. Aš jos geidžiau. Beprotiškai. Sapnuodavau ero tinius sapnus. Mėginau nuslopinti geismą pasikvietęs į viešbutį žavią ilgakoję blondinę, su kuria susipažinau viename verslo susitikime. Tačiau nusivyliau – dar blogiau negu su Laros merginomis. Po dviejų savaičių man paskambino Vesta, toji simpatiškesnė už kolegę Andrę, tačiau nė nepalyginsi su šefe... Eidamas į dizainerių biurą, nupirkau raudoną rožę. Baiminausi, kad teks ją atiduoti vienai iš asistenčių, nes išdidžioji firmos savininkė atsisakys susitikti su manim ir teks kalbėtis su padėjėjomis. Tačiau sekre torė kaip ir praėjusį kartą pakvietė į vadovės kabinetą. Evija sėdi prie rašomojo stalo. Šįkart ji vilki tamsiai žalią šilkinę, laisvai krintančią palaidinę. Jai nuosta biai tinka ši spalva. Ant kaklo įdomus sidabrinis pa puošalas. Žinoma, ne masinės gamybos. Mane ir vėl pritrenkia šios moters grožis. Aš iš karto padedu prieš ją rožę. 30
– Čia jums, – iškilmingai sakau, žiūrėdamas jai į akis. – Moteriai, kuri man primena šitą gėlę – tokiai pat nuostabiai, išdidžiai, subtiliai, dygliuotai iš išorės, bet tikrai karalienei. Nesitikėjau padaryti įspūdžio: palyginimą sugalvo jau ekspromtu – Evija vis stengėsi man įdurti, elgėsi išdidžiai kaip karalienė, todėl nustebau pamatęs, kaip jos veide kažkas virptelėjo ir pašaipią šypseną pakeitė beveik drovi. – Ačiū, – paprastai padėkoja ji. – Nedažnai pasitai ko, kad klientai mane lepina gėlėmis. – Vaiva! – šūkteli ji per duris. – Išvirk mums kavos ir atnešk vandens į vazą. Sekretorė įpila vandens į žaižaruojančio stiklo vazą, Evija įmerkia rožę ir susimąsčiusi žiūri į ją. – Gal ir panašios, – šypteli ji, bet jau ne ironiškai. – Niekada nepagalvojau. Iki šiol mano mėgstamiausios gėlės buvo orchidėjos. Rožės – per daug pretenzingos, dovanojamos per įvairiausius jubiliejus. Bet kodėl gi ne? Jei ji tokia didelė kaip ši, viena, o ne šluotoje – sub tilu ir elegantiška. Suvokiu gavęs komplimentą už gerą skonį ir išsi šiepiu: pagaliau nors kartą pataikiau. – Na, ką gi, imkimės darbo, – pasiūlo ji. – Nega liu gaišti, nes po jūsų susitarusi dar su kitu klientu. Ateikite arčiau. Sėskit čia – viskas kompiuteryje. – Ji spragteli kompiuterio pele ir atverčia dokumentą. – Pradėsim nuo holo. 31