R omana s
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Vilnius, 2022
1 skyrius
Ema – Ne, tavo smegenyse nėra auglio, – patikino geriausia mano draugė, per laimingą atsitiktinumą dirbanti neurologe. – Tu tuo tikra? – paklausiau. – Taip, Ema. Atsiprašau, kad nuvyliau. – Aš nenusivyliau! Tik... žinai, vakar vakare man sutriko regėji mas. O šiandien nebeprisimenu, kaip atvažiavau į miestą. Tiesa, vakar vakare netyčia įjungiau tiesiai į akis nukreiptą itin ryškų žibintuvėlį, bet vis dėlto... Manau, tinklainėje įsispaudęs vaiz das turėtų greičiau išnykti. Dėl užmaršumo... Na, į Čikagą važiuo ju kelis kartus per savaitę, tad nieko keisto, kad įsiminiau ne visas keturiasdešimt penkias minutes trunkančios kelionės smulkmenas. Tačiau nesusilaikiusi dar paklausiau: – Ar tai tikrai ne hipnagogija? – Liaukis naršiusi medicinos terminus, – subarė Kalista. – Tu sveika. Ir nemiršti. Railė neliks našlaitė. Beje, jai jau šešiolika, ir jei mirtum, ją įvaikinčiau ir auginčiau kaip savą. Eina šikt tas mažvai kis tėtukas. – Aš jį ten jau pasiunčiau. Gerai, pasirūpinsiu, kad taptum jos globėja. Tu jai labiau patinki. Kalista šyptelėjo. 7
Kristan Higgins
– Žinoma, patinku. Tai ketvirtadienį susitinkam išgerti? – Taip. Ačiū už konsultaciją. – Ir nespoksok į žibintuvėlius. – Tai išties kvaila, – pritariau. – Taip, mieloji. O dabar eik. Manęs laukia tikri ligoniai. Pakštelėjau jai į skruostą ir išėjau iš kabineto. Taip, aš hipochon drikė. Taip pat esu vieniša mama, todėl didelę kasdienių pamąs tymų dalį užima mirties tema. Dar esu ir psichoterapeutė, todėl žinau, kad mano nuogąstavimai gana įprasti. Bijau palikti dukterį, svarstau, kaip tuomet pasikeistų jos gyvenimas. Jai tektų kraustytis pas tėvą į Konektikutą, o jis turi dar du vaikus (ir žmoną). O kas nutiktų mano seneliui, priėmusiam į namus mane, nėščią paauglę? Tebegyvenome pas jį ir nenorėjau palikti jo vieno. Mamos netekau būdama maža... Ar Railė užaugtų tokia pat kuoktelėjusi, kaip aš? Kalista teisi. Turiu su tuo baigti. Žinau, kad esu sveika, bet jau pamėgau diagnozuoti sau visokiausias šiurpias ligas. Juk internetas išrastas ne šiaip sau. Vis dėlto pasitikėjau Kalista, puikia gydytoja ir puikia drauge. Gerokai pralinksmėjusi išėjau į Mičigano prospektą ir prisimerkiau nuo ryškios pavasario saulės. Didingąja Mylia vadinama gatvės at karpa spindėte spindėjo. Šią savaitę miestą nuplovė dvi dienas tru kęs žvarbus lietus. Tačiau, kaip įprasta Vidurio Vakaruose, iškart po liūčių atėjo vasara, nors tebebuvo gegužė. Jokio smegenų auglio. Valio! Be to, eisime išgerti su Kalista, iš ties šaunia brandžia moterimi, nors mums abiem trisdešimt penke ri. Kalista, ne taip, kaip aš, neturėjo vaikų ir puikiai tvarkėsi savo gyvenimą. O man vis dar atrodė, kad tik vaidinu suaugėlę. Tik ne tada, kai rūpindavausi Raile. Žinojau, kad esu gera mama. Tiesa, pastaruoju metu dukra patyrė sunkumų, bet aš jai visaip kaip padėjau. Buvau šalia. Tikrinau jos socialinių tinklų paskyras, skai čiau žinutes (nesmerkit manęs... juk ji dar nepilnametė). Šiandien 8
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
rengiame vakarėlį, sėdėsim dviese ir šlamšim kukurūzų traškučius. Railė dabar mažumėlę sugižusi, bet traškučiai ją tikrai pralinksmins. Giedro dangaus fone spindėjo didingo miesto kontūrai. Man patiko vaikščioti po Čikagą. Šiandien prieš eidama pasitikrinti dėl smegenų auglio priėmiau klientę. Biurą nuomojausi kartu su keliais kitais psichoterapeutais. Savo darbe tebebuvau naujokė ir džiaugiausi gavusi tokias prabangias patalpas. Daugiausia dirbau iš namų, internetu konsultavau tuos, kurie nenori būti pastebėti įeinantys į psichoterapeuto kabinetą. „TheraTalk“, saugi į skaipą panaši programa, leidžianti internetu konsultuoti pacientus, toli gražu ne tobula, bet man tiko. Suvokiau, kad rimtų rūpesčių slegia mus žmones lengviau konsultuoti per atstumą. Visada sunku iš arti matyti kančią. Jei apsiašaročiau ar užsigeis čiau pliaukštelėti klientui, sėdėdama prie kompiuterio lengviau tai nuslėpčiau. Tačiau dirbdama kabinete jaučiausi tikra psichoterapeutė. Šian dieninė mano klientė Bleinė buvo lengvas atvejis. Ji sirgo prisitaiky mo sutrikimu – tai bendra diagnozė, reikalinga, kad jos draudėjas sumokėtų už gydymą. Bleinė visiškai neprisitaikė prie savo uošvių ir to neslėpė. Pasiūlydavau jai kitaip reikšti jausmus, o ne svajoti, kaip tuos žmones išplūs ar apsvaidys vyno buteliais. Ji linkčioda vo, sutikdavo, o po mėnesio ateidavo su nauja fantazija. Klausytis jos pasakojimų būdavo lengva ir netgi smagu. Tikroji Bleinės bėda buvo nepasitikėjimas savimi. Pasijutusi tvirčiau ji galėtų papriešta rauti anytai, užuot nuolaidžiavusi. Bet link to artėjame. Gal užsukti į „Ghirardelli“ krautuvėlę nusipirkti ledų? Bet ledų turime namie, jei tik senelis visų nesuvalgė. Negaliu sau leisti už porciją mokėti šešis žalius. Praėjau tuščios parduotuvės duris, tada staigiai sustojau. Apsisu kau ir pasižiūrėjau į vidų. Ėmė dilgsėti rankas ir kojas. Po kiek laiko smegenys suvokė, ką mato akys. 9
Kristan Higgins
O jos regėjo negandos pranašą. Paprastam žmogui jis būtų atrodęs kaip žavi rausva odinė ret ro stiliaus rankinė su drąsiu mėlynu kutu, teikiančiu seksualumo. Šiaip ar taip, ją atpažinau. Rausvą negandos pranašę. Šūdas, šūdas, šūdas. Trumpam užmiršau, kur esanti. Persikėliau į vaikystę, kai ištisai jaučiausi pašalietė, kvaila, niekam nereikalinga mergaitė. Kai atro dė, kad vien savo alsavimu darau kažką bloga. Dizainerė Ženevjeva London Greitai atsidarysime aksesuarai, prekės namams ir madingi gaminiai išrankiam klientui Atspindys vitrinoje rodė, kas aš tokia: ne išranki klientė, ne ma dinga moteris, o paprastas žmogelis tamsiai geltonais plaukais, su suktais į netvarkingą kuoduką, mūvintis tamsias kelnes ir dėvintis tamsius marškinius – abu iš poliesterio. Šįryt maniau, kad apsivil kau gražiai. Tvarkingai. It profesionalė. Bet šiuo metu sau atrodžiau pavargusi, sukaitusi ir... išsigandusi. Ženevjeva ne tokią mane norėtų matyti. Daug metų sėkmingai stengiausi užmiršti, kad Ženevjeva Lon don yra mano senelė, auginusi mane nuo aštuonerių iki aštuonioli kos metų. Buvo nesunku, nes nesikalbėjome jau septyniolika metų. Railė, žinoma, tai pamatys. Ji žino, kad jos prosenelė yra toji Ženevjeva London, nors jos niekada nebuvo susitikusios. Kai ku rios Railės draugės turi Ženevjevos London rankinių ir batų. Žinia, kad Čikagoje atsidarys senelės parduotuvė, manęs toli gražu nepra džiugino. Šešiolikametei Railei dėl to kils įvairiausių stiprių jausmų. Veikiausiai blogų. O pastaraisiais mėnesiais jos gyvenimas jau ir taip nelengvas. 10
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
Greitai atsidarysime. Laimė, buvau įspėta iš anksto. Dievulėliau! Pabandžiau įsivaiz duoti, kaip žygiuoju šia gatve per pačią didingą atidarymo šventę ir po daugybės metų pamatau tą pabaisą. Šiandien važiuodama namo apsvarstysiu, ką sakyti Railei ir kaip atvėsinti jos įkarštį, jei ji užsi svajotų, kad... kad Ženevjeva panorės mus pamatyti. Railės draugės nuolat slankioja Mičigano prospektu – juk joms šešiolika. Kuri nors būtinai pastebės parduotuvę ir pasakys jai... Railė, žinoma, pasigirs esanti Ženevjevos proanūkė. Kažin, ar drau gės patikės ja? Ženevjevos London prekių ženklas žinomas visame pasaulyje. Railė, senelis ir aš... mes esame paprasti žmonės. Sparčiu žingsniu nudrožiau prie automobilio, nugara varvėjo prakaitas. Šįryt apsirengiau taip, kad atrodyčiau dalykiškai, bet da bar jau gailėjausi savo pasirinkimo. Skaudėjo kairį kulną, turbūt prisitryniau pūslę. Daug metų Čikagoje nebuvo nė vienos Ženevjevos London krautuvės. Žinoma, jos gaminiais prekiavo prabangios parduotuvės, bet atskiros ji neturėjo. Uch. Buvau be galo naivi ir tikėjau, kad ji nelįs į Čikagą, nes žino, kad čia gyvename. Deja. Senelės imperija vis dar plėtėsi. Troškau, kad Railei tai nerūpėtų... ir tuo pat metu troškau, kad jai parūptų. Nenorėjau, kad dukra jaudintųsi dėl manęs. Nenorė jau, kad jaustųsi atstumta. Nenorėjau, kad puoselėtų viltis, bet taip pat nenorėjau, kad užgniaužtų visus kylančius jausmus. Nenorėjau, kad ji bijotų pasipasakoti, kaip jaučiasi, ir nenorėjau, kad jaustųsi privalanti man pasakoti tai, ko jai nesinori pasakoti. Būti vieniša mama ir psichoterapeute gana sudėtinga. Prieš kelerius metus pranešiau Railei, kad nuostabiųjų rankinių kūrėja Ženevjeva London yra mano senelė, kad mirus mamai de šimt metų gyvenau pas ją, nes tėvas negalėjo manimi pasirūpin ti. Pasakiau, kad Ženevjeva nėra labai malonus žmogus, taigi mes 11
Kristan Higgins
nesišnekame. Mano tėvas niekada neatvažiuodavo į svečius, tad buvo lengva tylėti apie Londonų giminę. Railei apie tai pasakiau tik todėl, kad pasiūlė senelis (be abejo, iš mamos pusės), o senelis retai klysta. „Negali amžinai slėpti tiesos“, – pasakė jis. Atsakiau, kad ir neslepiu, tiesiog ignoruoju. Bet jis atrėmė, kad tai vienas ir tas pats. Kiek žinau, Railė nepasisakė draugėms apie giminystę su Ženevje va. Svečiuodamosi pas mus mergaitės, Railės trys senos draugės, nie kada apie tai nesikalbėdavo. Tačiau šešiolika yra tas amžius, kai stengiesi padaryti įspūdį drau gams. Kiekgi mergaičių turi seneles, kūrusias rankines Adelei, JAV pirmajai damai ir Oprai? Seneles, kurių reklama užima du pavasari nio „Vogue“ numerio puslapius? Įsivaizdavau, kaip Railė su draugė mis įžengia į parduotuvę, kaip išdidus vadybininkas šaltai nužvelgia mano mylimą dukrytę, o paskui mesteli skaudžią pastabą. Nes, jei gerai pažįstu savo senelę, ji kaip tik tai lieptų padaryti vadybininkui. Pati su rašytų žodžius ir prisakytų darbuotojams repetuoti. „Ponia London neturi proanūkės, – ištartų vadybininkas. – Ar jums ką nors parodyti?“ Senelė paniekino mane; nenorėjau, kad ji artintųsi prie mano vaiko. Dėl spūsčių Vakarų 290-ajame greitkelyje namo važiavau ilgiau nei paprastai. Vidurio Vakarų karštis veržėsi pro langus ir mano „Honda AC“ nepajėgė jo sulaikyti. Kol pasiekiau kuklų senelio namuką Dauners Grovo priemiestyje, sukaitau taip, kad net odą tempė. Pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį mačiau prie galvos prisiplojusius plaukus, sukąstus dantis, raudonus skruostus ir nerimastingai surauktus antakius, kurie atrodė per stori. Trumpai tariant, buvau panaši į beprotę. Giliai įkvėpiau. – Sveika, brangioji, – pabandžiau ištarti. Nusišypsojau. – Sveika, ma žute. – Ne, ne mažute. – Sveika, mieloji, kaip tu? Kaip praleidai dieną? Senelio namie nebuvo. Buvęs liftų mechanikas pernai išėjo į pen siją, bet dar prisidurdavo dirbdamas elektriko darbus. Kita mano 12
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
senelė – geroji – mirė, kai man buvo septyniolika. Po metų su tru putėliu atsikrausčiau gyventi pas senelį. Railės batai – šviesiai žali konversai aulinukai – numesti svetai nės viduryje. Prie plautuvės stovėjo stiklinė, kurios rytą, prieš man išvykstant į miestą, nebuvo. – Sveika, mieloji! – šūktelėjau. – Aš namie! Atsakymo nesulaukiau. Klausiausi, bet girdėjau vien tylą. Užlipau į viršų, labai stengdamasi nebėgti, svarstydama, gal turiu bėgti, gal jei anądien būčiau bėgusi, viskas būtų buvę kitaip. Pastuksenau į duris stipriau, nei ketinau, tada staigiai atlapojau. Mano dukra gulėjo lovoje, įsikišusi ausines, ir žiūrėjo į nešioja mąjį kompiuterį. Man iš palengvėjimo net kojos sulinko. Tik būda ma nėščia ar paėmusi ant rankų kūdikį suvoki, kad tavo širdis, siela ir protas niekada nebepriklausys tau. Mažieji plėšikėliai dar prieš pirmą kartą įkvėpdami viską užgrobia. Bet ką padarytum, kad tik jie būtų saugūs. Bet ką. – Kas yra? – išsitraukusi ausinę paklausė ji. – Sveika! Kaip praėjo dienelė? – mano balsas skambėjo per gar siai, per linksmai. – Puikiai. – Railės balso tonas sakė ką kita. Nieko tokio. Svarbiausia, ji čia, saugi ir gyva, net jei šiandien viena tų dienų. Tamsių dienų. Paaugliams tai įprasta, siautėja hor monai ir panašiai. Maždaug po trijų dienų jai turėtų prasidėti mė nesinės (taip, aš tai seku), taigi veikiausiai jos dėl visko kaltos. Ji tokia graži, ta mano mergaitė: ryškiai raudoni, stori, banguoti, pečius siekiantys plaukai, balta it pienas strazdanota oda ir akys. Mėlynos, vaiskios it rugsėjo dangus akys. Nusprendžiau, kad dabar ne laikas pasakoti jai apie Ženevjevos London parduotuvę (o gal tiesiog bijojau). Atsisėdau ant lovos ir neatsispyrusi pagundai paglosčiau dukrai koją. – Kaip šiandien pietūs? – paklausiau. 13
Kristan Higgins
– Šlykštūs. – Ji dirstelėjo į mane, paskui vėl nukreipė akis į mo nitorių. – Vietoj žadėtų duonos pirštelių davė mėsainių. O kotletai buvo pilki. – Tikrai šlykštu. Tai gal vakarienei tau iškepti duonos pirštelių? – Nebūtina. – Ar norėtum? Ji patraukė pečiais. – Šįvakar eisi pas Mikeilą? Ji vėl gūžtelėjo. Nieko gero. – Puiku. Vakarienei duonos piršteliai su daug daug sirupo. Pakštelėjau savo mergaitei į viršugalvį ir ji šyptelėjo puse lūpų. Širdį užliejo iki skausmo stipri meilė. Ačiū. Ačiū už tą šypseną, už tai, kad vis dar kalbiesi su manimi, už tai, kad esi nuostabiausias žmogus ir didžiausia mano meilė. Jausdamasi kvailokai, gėdydamasi savo baimių ir nedrąsiai džiaugdamasi nulipau laiptais. Mano dukra sveika. Ji beveik nusišypsojo. Nori, kad iškepčiau duonos pirštelių. Veikiausiai jai viskas gerai. Tos dvejonės man naujos. Dar pernai Railė buvo miela, linksma mergaitė. Vaikystėje valandų valandas statydavo namus iš karto ninių dėžių, vaidindavo padavėją ar kirpėją. Ne per seniausiai dar žaidė su savo lėlyte Džozefina. Ji mėgo skaityti ir prižiūrėti vaiku čius. Pagal statistiką dauguma jos bendraamžių jau buvo išbandę seksą, narkotikus ir alkoholį, bet Railė dar skaitė vaikiškas knygas ir miegojo su kiškučiu Mėliu, pirmuoju savo žaisliuku. Dėl to jau čiausi be galo laiminga. Mano mergaitė neflirtuoja su berniukais. Jos tėvas Džeisonas paauglystėje buvo linksmas vaikinukas. Aš ne itin, bet man patiko manyti, kad dėl gero auklėjimo dukra išaugo tokia miela. Railės branda buvo vėlyva. Liekna, sportiška kaip tėtis, jai tik penkiolikos metų prasidėjo mėnesinės ir ne per seniausiai ėmė 14
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
dėvėti liemenėlę. Iš pradžių viskas ėjosi gerai. Kas dvidešimt devy nias dienas ji pasidarydavo mažumėlę verksminga, tuomet dviese surengdavome mergaičių vakarėlį, per „National Geographic“ ka nalą pasižiūrėdavome laidų apie mįslingus reiškinius, užkirsdavome bri ir trapučių su abrikosų džemu, ir nuotaika pasitaisydavo. Aš pati būdama šešiolikos itin skaudžiai suvokiau savo statusą Stouningame. Buvau tėvų palikta turtingos, įtakingos moters glo botinė, karštai trokštanti normalaus gyvenimo, kad ir ką tai reikštų. Ačiū Dievui, Railė visada buvo geresnė, labiau pasitikinti savimi ir laimingesnė už mane. Ji neįsiveldavo į romanus, nuo aštuonerių metų draugavo su tomis pačiomis mergaitėmis ir vairavimo egzami ną atidėjo vėlesniam laikui. Nakvynės pas senas drauges buvo visas socialinis jos gyvenimas. Railė augo linksma ir laiminga. O tada atėjo žiema ir viskas pasikeitė. Sūrio ir laidų apie gyve nimą Aliaskoje nebeužteko. Giliai mano širdyje tūnojęs ilgai slėp tas siaubas iššiepė dantis. Naudojausi visomis priemonėmis ir visais šaltiniais, norėdama įtikinti save, kad Railė yra... na... normali. Kad ji neserga klinikine depresija. Kad genetikos dievai nesiuntė jai to paties prakeiksmo, kuris persekiojo mano mamą. Tai, kas anksčiau atrodė puiku ir sveika, po šios žiemos kažko dėl įgijo niūresnį atspalvį. Kodėl ji nenori į šokius? Juk visos jos draugės eina, ar ne? Gal ji nesveikai laikosi įsikibusi vaikystės? Jei taip, kodėl? Ar ji bijo suaugti? Gal jai kas nors nutiko? Gal ji buvo išprievartauta, apsvaiginta narkotikais, gal iš jos tyčiojamasi? Negi ką nors pražiopsojau? Gal ji nelaimingai įsimylėjusi berniuką? Mer gaitę? Abu? Gal ji lesbietė, transvestitė, o gal dar neapsisprendusi? Niekas nepakeistų mano meilės jai, bet gal ji nori išsipasakoti? Gal man reikėtų pasiteirauti? Ar tai būtų kišimasis į jos gyvenimą? Stebėjau jos nuotaikas ir stengiausi nesukeldama įtarimų užduo ti psichoterapinių klausimų. Railės pediatras per kasmetinę apžiūrą patvirtindavo, kad ji yra „visiškai normali, netgi nuostabi“, bet vis 15
Kristan Higgins
dėlto... Kai žinai, kad depresija gali būti paveldima, kai tavo motina nusižudė, nori nenori akylai stebi savo vaiką. Prabangi, elitui skirta Ženevjevos London parduotuvė galėtų išmušti mano dukrą iš pusiausvyros. Septyniolika metų jaučiausi laisva nuo senelės. Šiandien pamačiau jos vitriną ir to užteko. Pilve kirbėjo grėsmės pojūtis, perspėjantis, kad tai dar ne viskas. Suvalgiau vakar keptą avižinį sausainį. Manęs laukė konsulta cija internetu – klientui labiau patiko susirašinėti žinutėmis, o ne kalbėtis per kamerą, ir man tai tiko. Jis turėjo nemažų bėdų, nuo vaikystės kamavo potrauminio streso sindromas, tad džiaugiausi, kad turiu laiko pagalvoti ir galiu jam išmintingiau atsakyti. Staiga sučirškė laidinis telefonas ir aš krūptelėjau, nes kas gi šiais laikais skambina laidiniais? Aštuntojo dešimtmečio aparato skam butis buvo siaubingai garsus ir aš iškart stvėriau ragelį. Galbūt koks nors pardavėjas. Tai buvo senutėlis telefonas, nerodantis skambi nančiojo numerio ir net neturintis atsakiklio. – Alio? Niekas nekalbėjo. Kai jau ruošiausi padėti ragelį, išgirdau: – Ar čia tu, Ema? Tas balsas – su niekuo nesupainiojamas mėlyno kraujo pabaisos Ženevjevos balsas – man buvo lyg smūgis žemiau juostos. Iškart atpažinau jį, nors buvo praėję septyniolika metų. Padėjau ragelį. Telefonas beveik iškart vėl suskambo. Nuo šaižaus garso net dre bėjo tylūs namai. Sučirškė du kartus. Tris. Keturis. – Mama? Atsiliepsi? – iš viršaus šūktelėjo Railė. – Žinoma, mieloji! – atsakiau ir vėl pagriebiau ragelį. – Ema, nesielk kaip mažas vaikas, – subarė mane Ženevjeva. Vėl tas balsas – šaltas, raiškus, su nuolatine nusivylimo gaidele. Parduotuvė. Tikriausiai ji skambina pranešti apie parduotuvę. – Ko nori? 16
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
– Matau, visai užmiršai geras manieras, – tarė ji. – Kodėl turėčiau jas eikvoti tau? Ji atsiduso. – Ką gi, eisiu tiesiai prie reikalo. Aš sergu vėžiu. Mirštu. Taigi tau teks parvykti namo ir įvykdyti savo pareigą. Atsivežk vaiką. Tyliai žioptelėjau. Pirma, vėžys jos nepribaigs, nes ji tikra ragana. Antra, „namo“ negrįžčiau, net jei kas įremtų į galvą šautuvą. Trečia, ji išspyrė mane prieš septyniolika metų. Paskutiniai jos žodžiai toli gražu nebuvo palaiminimas. – Ar nejuokinga, kad prabilai apie mano pareigą? Vajė, vėluoju. Turiu bėgti. Geros mirties! – Ema, dėl Dievo meilės, nepadėk ragelio. Tu visada buvai baisi isterikė. Sukandau dantis. – Aš neisterikuoju ir nesiruošiu grįžti namo. Beje, aš esu namie. – Puiku, Ema. Tai grįžk į Konektikutą ir atsisveikink su manimi, nes eina paskutinės mano dienos. – Ženevjeva, nesidomėjai manimi nuo tada, kai išvykau. Kodėl man turi rūpėti paskutinės tavo dienos? Ji truputį patylėjo. – Tu teisi, mes ne visada sutarėme. – Išspyrei mane, kai man tavęs labiausiai reikėjo. Kodėl dabar turėčiau rūpintis tavimi? – Tu elgeisi neatsakingai, – lediniu balsu pasakė ji. – Aš buvau aštuoniolikos ir nėščia. – Taigi neatsakinga. Šiaip ar taip, praleisi čia vos porą mėnesių. Prunkštelėjau. – Ar tau būtina leisti tokius bjaurius garsus? – Atleisk, Ženevjeva, tikrai nesiruošiu traukti iš namų savo vai ko – beje, aš turiu mergaitę, – kad keisčiau tau sauskelnes, kai ne bepajėgsi susitvarkyti. 17
Kristan Higgins
– Ema, to ir neprašau. Tik noriu, kad grįžtum namo ir aš prieš mirtį pamatyčiau savo anūkę ir proanūkę. – Labai seniai praleidai tą progą. Beje, negi neturi sūnaus? Kvies kis jį. Tiesa, mano tėvas niekada nesugebėjo rūpintis kitais. – Tai ne vyro darbas, – atrėmė Ženevjeva. – Ir ne mano. – Ema, aš nekalta, kad buvai pasileidėlė, ne laiku išskėtei kojas ir susigadinai ateitį. – Žiži, net ir šitaip gražbyliaudama nieko nelaimėsi, – kreipiausi į ją vienintele pravarde, dėl kurios ji seniau neprieštaravo. Liežuvis nesivertė pavadinti jos senele. – Beje, gerai pagalvok, ar tikrai nori, kad tave slaugytų pasileidėlė. – Sumokėsiu kelionės išlaidas ir, kol būsi pas mane, duosiu šiek tiek pinigų. – Ačiū, nereikia. Dedu ragelį. – Ar žinojai, kad Džeisonas ir jo žmona gyvena atskirai? A, už miršau, judu artimai bendraujate. Be abejo, jis tau pasakė. Man susuko pilvą. Pabaisa mane priveikė. Džeisonas nieko apie tai nesakė. Kadangi jis buvo vienintelio mano vaiko tėvas, vienintelė mano meilė ir artimiausias vyriškos lyties draugas, smilktelėjo širdį. Ženevjeva išties gebėjo įgelti ne prasčiau už vapsvą. – Vis tiek ne, – vyniodama ant piršto laidą pasakiau. – Prašau daugiau neskambinti. – Puiku, – tarė ji. – Tai gal priimtum kyšį? Jei grįžtum namo, užrašyčiau tavo vaikui savo turtą. – Ji trumpam nutilo. – Ji būtų vienintelė paveldėtoja. Nors ir davei jai klaikų vardą. Mano senelio pavardė buvo Railis. Tokia pati ir mamos mergau tinė pavardė. Vapsvų motinėlė ir vėl sugebėjo įgelti. – O kaip Houpė? – paklausiau. – Ar ją išbrauksi iš testamento? 18
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
Houpė buvo gerokai jaunesnė mano pusiau sesuo, gimusi trum poje antroje mano tėvo santuokoje. Ji gyveno netoli Ženevjevos specialiuose globos namuose, kur vaikai gaudavo visą jiems reika lingą gydymą. – Houpei įsteigiau fondą, taigi ji aprūpinta visam gyvenimui. – Puiku. Perduok man jos globą. Antraip neturime apie ką kal bėtis. Viso, Ženevjeva, – tariau. – Pagalvosiu apie tai. Dar paskambinsiu. – Nė nemėgink. Bet ji jau buvo padėjusi ragelį. Priėjau prie virtuvinio stalo ir atsisėdau. Galva buvo tuščia ir tuo pat metu ūžė nuo minčių. Ženevjeva miršta. Laukiau, kol apims koks nors jausmas: įniršis, pasitenkinimas, sielvartas. Nieko. Suurzgė pilvas, tad suvalgiau dar vieną sausainį. Kadaise mylėjau savo senelę ir karštai troškau, kad ji mane pamil tų. To neįvyko. Patikėkit, dešimt metų trukusios bergždžios pastan gos palieka žymę. Taigi ji miršta. Nusprendžiau, kad man nerūpi. O kaip Houpė? Ar mano seseriai rūpi? Ar ji ilgėsis Ženevjevos, kuri, pasak globos namų darbuotojų, aplankydavo ją bent kelis kartus per mėnesį? Sunku pasakyti – mano sesutė nekalba. Ji miela mergaitė, daug šyp sosi ir meiliai glaustosi – kai jos netampo mėšlungis ar neapima įsiūčio priepuolis. Ji sunkiai serga tuberozine skleroze su visomis šiai ligai būdingomis komplikacijomis. Bent jau mano sesers Ženevjeva nenuskriaudė. Įsivaizdavau senelę su savo namų tvarkytoja (ir drauge) Do nele vasarą sėdinčias verandoje, niekada nepraleidžiančias koktei lio valandos, jų juoką, nuo Long Ailando įlankos pučiantį vėjelį. Savo kambarį, nudažytą šviesiausia rausva spalva, milžinišką lovą su balta lengva antklode, skoningas pagalvėles, sėdimąją palangę, 19
Kristan Higgins
nuo kurios matyti plačios pievos, kiemą juosiančią akmeninę tvorą, didžiulį klevą. Vonią, į kurią prisileisdavau tiek vandens, kad net galėdavau plūduriuoti. Taip pat prisiminiau, kad man neleisdavo kambaryje kabinti plakatų ir juokingų iškabų. Negalėjau turėti batika dažytos pagal vės, kurią pasidariau su savo geriausia gimnazijos drauge Bete, ir laikyti auksinės žuvelės, laimėtos Ledjardo mugėje. Ženevjeva man draudė viską, kas jai atrodė neskoninga. Negalėjau pasikabinti skel bimų lentos, prie kurios segčiau suvenyrus ar priminimus. Turėda vau klotis lovą ir išdėlioti pagalvėles tiksliai taip, kaip nurodydavo Ženevjeva, o nusiavusi batus privalėdavau tą pačią sekundę pasidėti juos į spintą. Tai jokiu būdu nebuvo kalėjimas, bet ir ne namai... Tai buvo puslapis iš Ženevjevos London namų dizaino katalogo, ir mano asmenybė ten buvo nepageidaujama. Prisiminiau, kaip įtūžo Ženevjeva, kai pasakiau, kad laukiuosi. Kaip liepė pasidaryti abortą arba atiduoti naujagimį įvaikinti. Prieš penkias minutes ji tam pačiam vaikui pasiūlė milijonus. Tarsi tuo atitaisytų skriaudą. Auginau savo mažylę, žingsnelis po žingsnelio stūmiausi su studijomis, naktimis dirbau maisto prekių parduotuvėje, palikusi Railę seneliui, per paskaitas iš paskutiniųjų stengdavausi neužmigti. Ne, pinigai praeities nepakeis. Ir vis dėlto... Railė jau baigė vienuoliktą klasę, nes anksti pradėjo lankyti mokyklą – buvo tikra gudragalvė. Jau apsilankėme kelių Či kagos universitetų internetinėse svetainėse, o balandį nuvažiavome į Čikagos universitetą. Ne kažin ką sutaupiau jos studijoms, bet šiek tiek turėjau. Nuo tada, kai ji gimė, iš kiekvieno atlyginimo bent kruopelę atidėdavau... Deja, sakydama „kruopelė“ kaip tik tai ir turiu omeny. Lašą jūroje. Vyliausi, kad padės Džeisonas – atvirai kalbant, be jo pagalbos būtų nekas, nors teisiškai jis neįpareigotas to daryti. Rytuose Džeisonas turi kitą šeimą ir, nors visada perveda 20
GYVENIMAS IR KITOS BĖDOS
pinigų vaikui išlaikyti, niekada nepermoka. Jis užsiėmė statybų verslu, o jo žmona dalį dienos dirbo kaip informacinių technologi jų specialistė. Ženevjeva buvo be proto turtinga. Jos kompanijos akcijos par davinėjamos Niujorko vertybinių popierių biržoje. Vien jos namas Stouningame, Konektikuto valstijoje, vertas mažiausiai 15 milijonų. Bet tai nesvarbu. Railė nepražus. Pasiimsiu daugiau paskolų, nors jau ir taip nuo jų dūstu ir dar ilgai dusiu. Galbūt ji gaus stipendiją Gebenės lygos universitete, skiriamą itin gabiems vaikams. Galbūt porą metų pasimokys koledže. O gal viskuo pasirūpins Džeisonas. Neparduosiu savo sielos net ir dėl vaiko. Neverta. Mes negalime ten vykti. Mes neturime ten vykti. Mes ten nevyksime.
21