dA niel Hur S t
gydytojAS
Iš anglų kalbos vertė Mantas Barcas
VILNIUS, 2026
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-625-2
Versta iš: Daniel Hurst, The Doctor, London: Bookouture, 2026
Copyright © Daniel Hurst, 2026
© Mantas Barcas, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
PROLOGAS
Buvau paprasta gydytojo žmona. O dabar sėdžiu kalėjime.
Vyras, už kurio ištekėjau, gydytojas Driu Devlinas, turėjo būti mano gyvenimo palydovu iki mirties. Tačiau dabar ne jis mane lydės, o moteris, įvykdžiusi keletą nusikaltimų ir priversta su manimi dalytis viena kamera aukščiausio laipsnio saugumo kalėjime. Ir vis dėlto tai turėjo būti Driu. Kartu būtume buvę tokie laimingi.
Mudu ir buvome laimingi kartu.
Tobula pora: jis patrauk lių veido bruožų, turėjęs pavydėtiną karjerą, aš puikios išvaizdos, gebėjusi neprilygstamai bendrauti – niekas nebūtų sugebėjęs mūsų sustabdyti. Buvome tik ra svajonių komanda. Deja, dabar dauguma žmonių mudu pamena dėl visai kitų priežasčių. Driu ir Fernė, gydytojas ir jo žmona, šitiek apsimelavusi. Sugriovusi daugybę gyvenimų.
Elgusis taip, kaip niekas negalėjo patikėti.
Visi jie manosi apie mūsų praeitį žiną viską, ką galima sužinoti.
O iš tikrų jų nežino nė pusės.
Pasitikdama dar vieną ilgą dieną kalėjime mąstau, kaipgi taip nutiko, kad visi mano, tokios laisvos moters, sprendimai atvedė mane čionai. Ir kad visi Driu, tokio laisvo vyro, pasirinkimai taip anksti pakišo jį po velėna. Mudviejų veiksmai
pakreipė mūsų gyvenimo kelius taip, kad įsirėžtume vienas
į kitą, o paskui dar ir suvažinėtume daug kitų žmonių: dalis buvo nekalti ir to nenusipelnę, o kiti patys prisiprašė ir gavo tai, ko užsitarnavo.
Per pastaruosius kelerius metus mudu apkalbėjo nemažai žmonių: policijos pa reigūnai, žurnalistai, televizijos vakaro laidų vedėjai ir šiaip eiliniai visuomenės nariai – visi jie manosi mus perpratę. Anaiptol. Mudu su Driu vis dar turime paslapčių, ką esame padarę ir ko niekas iki šiol neišsiaiškino.
Turbūt bus atėjęs metas viską atskleisti.
Pa žvelkim tiesai į akis. Iš kalėjimo niekada neištrūksiu, tai kokia prasmė čia mirti ant kupros nešant tokią paslapčių naštą? Geriau viską išklosiu. Aš, ta pati liūdnai pagarsėjusi gydytojo žmona, vėliau tapusi gydytojo našle, moteris, tikėjusi, kad susituokusi su medicinos darbuotoju gaus svajonių gyvenimą, ir jis, žavingasis gydytojas, nuo visų slepiantis suktą savo būdą.
Visi žino, kaip pasibaigs mudviejų istorija, tačiau vargu ar numano, kokia iš tiesų buvo pradžia.
Viskas prasidėjo nuo apsilankymo ligoninėje, tiksliau, nuo paprasto registratūros darbuotojos pranešimo, kai sėdėjau laukiamajame.
Ji ištarė keturis žodžius, visiems laikams pakeitusius mano gyvenimą…
Galite užeiti pas gydytoją.
PIRMA DALIS
DRIU
Dar viena diena. Tu sugebėsi. Juk esi gimęs būti gydytoju.
Nesvarbu, tikiu tuo ar nelabai, vis tiek prisiverčiu išsiropšti iš lovos, priėjęs prie spintos išsirenku drabužius ir pasuku į vonios kambarį, nes reikia nusiprausti po dušu ir nusiskusti.
Per tvirtą kūną tekantis vanduo šiltas, skruostus ir kak lą skutantis peiliukas aštrus, o marškiniai, kuriais apsivelku nusišluostęs rankšluosčiu, kruopščiai išlyginti.
Gydytojo dieną sudaro daugybė įvairiausių smulk menų, bet aš į savąją visada įtraukiu poreikį atrodyti nepriekaištingai.
Ant kak lo rišdamasis tamsiai mėlyną kak la raištį ir jį palygindamas, stebiu savo atvaizdą vonios kambario veidrody je – kas sekundę atrodau vis panašesnis į tik rą savo srities specia listą. Gydytojams jau nebūtina tokia oficia li apranga, tad dauguma, bendraudami su pacientais, renkasi kasdieniškesnius drabužius, nes abi pusės supranta: gerokai svarbiau nustatyti tikslią diagnozę, nei atrodyti taip, lyg būtum nužengęs tiesiai iš verslo mados žurnalo. Tačiau man patinka atrodyti kuo geriau, galbūt tai asmeninis pasirinkimas, o gal tiesiog atgarsiai, užsilikę nuo vaikystės, praleistos su tėčiu gydytoju.
Mano tėvas Frankas labai nudžiugo išgirdęs, kad ketinu studijuoti mediciną, kaip ir jis. Na žinoma, nudžiugo. Juk visą mano paauglystę nepaliaudamas kartojo, kad tai pati
geriausia profesija pasau lyje ir kad visi kiti darbai palyginti nublanksta.
Geras gydytojas yra klestinčios bendruomenės pagrindas, –dažnai kartodavo jis ne tik man, bet ir visiems, kurie sutikdavo išklausyti: mano mamai, šeimos draugams, susibūrusiems prie kepsninės, ir netgi mokytojams per tėvų susirinkimus. Neabejoju, kad mokytojams nė kiek nepatiko tokios paskaitos, nes mokyti jaunąją kartą yra ne ką mažiau garbinga užduotis, bet tėvas vis tiek neištylėdavo. Jis visada nekant raudavo visiems sutiktiesiems skelbti, kaip užsidirba duoną, ir jiems nori nenori tekdavo išklausyti.
Galbūt man taip išplovė smegenis, o gal tiesiog bijojau jį nuvilti. Šiaip ar taip, pats tapau gydytoju. Rinktis kokią kitą profesiją, jo nuomone, būtų buvę švent vagiška. Todėl jo karjerą pasirinkau ir sau.
Taigi, štai aš, jau kvalifikuotas gydytojas. Ir esu dėl to nepatenkintas.
Sunkiai atsidusęs pasitepu losjonu po skutimosi – tik tiek, kad pacientai, šiandien įžengę į mano kabinetą, užuostų malonų aromatą, bet ne per daug: nesinori matyti, kaip jie tučtuojau neria į koridorių, ieškodami bent lašelio gryno oro. Nesijaučiu visiškai prislėg tas. Jeigu viskas būtų taip blogai, mesčiau darbą, kad ir ką apie tai manytų tėvas. Dabartinę mano savijautą tiksliau būtų pavadinti negalavimu – tai bendras nepasitenkinimo pojūtis. Vidurio amžiaus krize to paaiškinti nepavyks, nes aš vos trisdešimties, o dėl profesinių problemų kaltinti asmeninio gyvenimo irgi negaliu – juk jame viskas klostosi kuo puikiausiai. Tad kas mane verčia kiek vieną rytą vis ilgiau spoksoti į savo atvaizdą veid rody je, kol galiausiai pasidavęs išeinu iš vonios kambario, pasiimu portfelį ir išvažiuoju į netoli esančią kliniką, kur įrengtas mano kabinetas?
Galbūt mane vis labiau dusina baimė, kad kas nors gali išsiaiškinti, jog esu apsimetėlis?
Nesusitvardęs nugurkiu seiles ir toliau spoksau į savo atvaizdą veid rody je – vyro, neseniai įkopusio į ket vir tą dešimtį.
Mąstau apie praeityje padarytą klaidą, dėl kurios ne tik galėtų sugriūti karjera, bet ir, tikėtina, atsirastų bėdų su teisėsauga. Tai klaida, kurią padariau dar tik mėgindamas tapti tokiu kvalifikuotu gydytoju, koks esu šiandien.
Medicinos studijos sunkios. Niekas to neneigia, ir nereikia ten nė įstoti, kad pats tai suprastum. Dar prieš svajojant priimti pirmąjį pacientą būtina įsisąmoninti didžiulį žinių lobyną. Darbas itin sudėtingas, todėl suprantama, kad tai negali būti leng va. Žmogaus gyvybė neturi patekti į neapdairių darbuotojų rankas, tad tenka dėti daug pastangų siekiant įrodyti, kad esi vertas gydytojo vardo.
Daugybė vadovėlių. Egzaminų. Nesibaigiantis spaudimas. Viso to užtektų prislėg ti bet kuriam.
Mane tik rai prislėgė.
Akademinis laipsnis, suteikiantis teisę praktikuoti mediciną, turėjo tapti įrodymu, jog padariau viską, kas būtina, kad gaučiau jį. Jame turėtų būti pažymėta, kad laikiausi taisyk lių, išlaikiau visus egzaminus, perėjau ugnį ir vandenį, įveikiau visas užkardas. Jeigu ši užduotis būtų paprasta, bet kas galėtų tai padaryti, o dabar dauguma nė nedrįsta to imtis.
Vėliau užsitarnautas prestižas ir pinigai – tai atlygis už visas tas kančias.
Bet aš šioje sistemoje sukčiavau.
Tiksliau, pasukčiavau per vieną egzaminą.
Mokytis gydytojo specia lybės buvo labai sunku, dėl to studijuodamas ieškojau įvairiausių pramogų, tačiau linksmindamasis negalėjau taip gerai pasirengti svarbiam egzaminui,
kaip privalėjau. Suvokęs, kad man negalima susimauti – tiek dėl karjeros, tiek dėl tėvo, – nutariau nerizikuoti ir nė nemėginti laikyti egzamino vien pasitelkęs sukauptas žinias. Pabandžiau kai ką kita. Tai galėjo man užtik rinti reikiamą rezultatą, išgelbėti mano mokslus ir padėti toliau tęsti šį žygį siekiant diplomo.
Sužinojau, kad vienas žmogus mano medicinos universitete parduoda būsimo egzamino užduotis. Sumokėjau jam už kopiją ir taip gavau neprilygstamą pranašumą per tik rąjį egzaminą, nes iš anksto žinojau, ko bus klausiama. Nors per daug linksminausi ir per mažai mokiausi, tą egzaminą išlaikiau aukščiausiu balu ir neleidau karjeros keliui nutrūkti. Jeigu būčiau susimovęs, man tai reikštų rimtą atžangą, galbūt net visiems laikams sutriuškinusią svajonę tapti gydytoju. Tačiau to nenutiko, ir aš, tik per plauką išvengęs nesėk mės, susitvarkiau, pasistengiau vėl į mokslus žiūrėti kuo rimčiausiai, o dabar jau esu čia, oficia liai tapęs gydytoju.
Vis dėlto kas nutiktų, jei paaiškėtų, kad kas nors žino apie mano poelgį?
Tikėtina, netekčiau akademinio laipsnio. Juk apgavau ne tik medicinos universitetą, bet ir visus savo pacientus. Būčiau išbrauktas iš gydytojų registro ir gal net sulaukčiau kaltinimų, kad praktikuoju mediciną neatlikęs visų žingsnių, būtinų kvalifikacijai įgyti. Baisu, jei mane demaskuotų kaip sukčių, bet dar baisiau, jei apšauktų pavojingu gydytoju, rizikavusiu nekaltų žmonių gyvybe, gydant juos neteisėtai įgytomis žiniomis. Aišku, dabar jau gerai išmanau savo darbą ir jaučiuosi ne ką blogesnis už bet kurį kitą gydytoją. Tačiau paaiškėjus tiesai niekam tai nerūpėtų. Kiltų didžiulis skandalas ir aš užtraukčiau gėdą visiems: tiek sau, tiek tėvams, tiek mylimai moteriai.
Mano tėvas ir motina jau persikraustę į užsienį, tad paaiškėjus tiesai man bent netektų kasdien žiūrėti jiems į akis. Juodu anksčiau išėjo į pensiją ir nutarė pasimėgauti šiltesniu klimatu: visas vasaras leidžia savo viloje Ispanijoje, o žiemos mėnesiais vejasi saulę iki pat pietų pusrutulio, išvykę prabangių atostogų. Žinoma, bene pagrindiniu gydytojo darbo teikiamu privalumu mano tėvui tapo pinigai, ypač įsigijus privačią ligoninę, pasamdžius kitų medicinos specia listų ir iš to išpešus nemažai finansinės naudos. Vis dėlto jam rūpėjo ne vien pinigai, pernelyg nedomino ir tai, kad savo rajone jis reikalingas tokiam gausiam būriui žmonių, norinčių būtent iš jo lūpų išgirsti, išgyvens jie ar mirs. Labiausiai jam patiko žinoti, kad tapę gydytojais gauname dar kai ką.
Šį tą paprasta, bet itin reikšminga: visi linkę pasikliauti gydytojais.
Kuo vyresnis darausi, tuo geriau suvokiu, koks svarbus yra pasitikėjimas. Užsitarnavus jį galima padaryti bet ką, tiksliau – galima kitus priversti daryti, ko reikia tau. Štai kodėl išaiškėjus mano paslapčiai labiausiai nukentėtų asmuo, su kuriuo praleidžiu kiek vieną dieną.
– Labas rytas, mano sek sua lusis medicinos eksperte.
Minčių srautą nutraukia švelniai prie ausies ištarti žodžiai ir du šilti delnai perbraukia man per krūtinę, paskui apkabina, ir dėl to tobulai išlyginti mano marškiniai jau tokie nebeatrodys.
Priešais mane stovinčiame veid rody je pasirodo apsnūdęs, tačiau besišypsantis sužadėtinės veidas.
– Labas rytas, gražuole, – atsakau moteriai, kuri nė nenutuokia, dėl ko taip smarkiai nerimauju, nes ji pasitiki kambaryje esančiu gydytoju ne mažiau negu visi kiti.
– Grįžk į lovą, – sumurkia ji ir aš iškart suvokiu, koks tai viliojantis pasiūlymas.
– Man jau metas į darbą, – pamėginu išsisukti. – Tuoj pradės rikiuotis pacientai.
– Bet juk šiandien pirmoji pacientė esu aš.
Stebiu, kaip ji pradeda bučiuoti man kak lą, ir tą akimirką suprantu: norėdamas išvykti į darbą pirmiausia privalėsiu sugrįžti į lovą. Dušas, skutimasis ir kruopščiai išsirinkti drabužiai nueis šuniui ant uodegos, nes po kelių minučių jau nuogas prakaituosiu po antklode. Bet nieko tokio. Susitvarkysiu. Kaip nors išsisuksiu – juk visada išsisuku, ar ne?
Paskui sužadėtinę sekdamas atgal į miegamąjį girdžiu jos
žodžius, kaip karštai mane myli.
– Ir aš tave myliu, Rouze, – atsakau šypsodamasis kaip visada, kai tariu tokį mielą mylimosios vardą.
Šypsausi ir dėl to, kad neįsivaizduoju savęs su niekuo kitu.
Dėl to ir pasipiršau jai.
Nieko kito man nereikia.
Gydytojas susirado žmoną.