Gydytojas

gydytojAS

Daniel Hurst

gydytojAS Iš anglų kalbos vertė Mantas Barcas

V ILNIUS, 2026

Versta iš: Daniel Hurst, The Doctor, London: Bookouture, 2026

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISBN 978-609-444-625-2

Copyright © Daniel Hurst, 2026 © Mantas Barcas, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Audrius Arlauskas, dizainas, 2026 © Leidykla „Sofoklis“, 2026

PROLOGAS

Buvau paprasta gydytojo žmona. O dabar sėdžiu kalėjime.

Vyras, už kurio ištekėjau, gydytojas Driu Devlinas, turėjo būti mano gyvenimo palydovu iki mirties. Tačiau dabar ne jis mane lydės, o moteris, įvykdžiusi keletą nusikaltimų ir priversta su manimi dalytis viena kamera aukščiausio laipsnio saugumo kalėjime. Ir vis dėlto tai turėjo būti Driu. Kartu būtume buvę tokie laimingi.

Mudu ir buvome laimingi kartu.

Tobula pora: jis pa­trauk­lių veido bruožų, turėjęs pavydėtiną karjerą, aš puikios išvaizdos, gebėjusi neprilygstamai bendrauti – niekas nebūtų sugebėjęs mūsų sustabdyti. Buvome tik­ra svajonių komanda. Deja, dabar dauguma žmonių mudu pamena dėl visai kitų priežasčių. Driu ir Fernė, gydytojas ir jo žmona, šitiek apsimelavusi. Sugriovusi daugybę gyvenimų.

Elgusis taip, kaip niekas negalėjo patikėti.

Visi jie manosi apie mūsų praeitį žiną viską, ką galima sužinoti.

O iš tik­rų­jų nežino nė pusės.

Pasitikdama dar vieną ilgą dieną kalėjime mąstau, kaipgi taip nutiko, kad visi mano, tokios laisvos moters, sprendimai atvedė mane čionai. Ir kad visi Driu, tokio laisvo vyro, pa­si­ rin­k i­mai taip anksti pakišo jį po velėna. Mudviejų veiksmai 5

6

Da niel Hur s t

pakreipė mūsų gyvenimo kelius taip, kad įsirėžtume vienas į kitą, o paskui dar ir suvažinėtume daug kitų žmonių: dalis buvo nekalti ir to nenusipelnę, o kiti patys prisiprašė ir gavo tai, ko užsitarnavo.

Per pastaruosius kelerius metus mudu apkalbėjo nemažai žmonių: policijos pa­rei­g ūnai, žurnalistai, televizijos vakaro laidų vedėjai ir šiaip eiliniai visuomenės nariai – visi jie manosi mus perpratę. Anaiptol. Mudu su Driu vis dar turime paslapčių, ką esame padarę ir ko niekas iki šiol neišsiaiškino.

Turbūt bus atėjęs metas viską atskleisti.

Pa­ž velkim tiesai į akis. Iš kalėjimo niekada neištrūksiu, tai kokia prasmė čia mirti ant kupros nešant tokią paslapčių naštą? Geriau viską išklosiu. Aš, ta pati liūd­nai pagarsėjusi gydytojo žmona, vėliau tapusi gydytojo našle, moteris, tikėjusi, kad susituokusi su medicinos darbuotoju gaus svajonių gyvenimą, ir jis, žavingasis gydytojas, nuo visų slepiantis suktą savo būdą.

Visi žino, kaip pasibaigs mudviejų istorija, tačiau vargu ar numano, kokia iš tiesų buvo pradžia.

Viskas prasidėjo nuo apsilankymo ligoninėje, tiksliau, nuo paprasto registratūros darbuotojos pranešimo, kai sėdėjau laukiamajame.

Ji ištarė keturis žodžius, visiems laikams pakeitusius mano gyvenimą…

Galite užeiti pas gydytoją.

PIRMA DALIS

I

DRIU

Dar viena diena. Tu sugebėsi. Juk esi gimęs būti gydytoju.

Nesvarbu, tikiu tuo ar nelabai, vis tiek prisiverčiu išsiropšti iš lovos, priėjęs prie spintos išsirenku drabužius ir pasuku į vonios kambarį, nes reikia nusiprausti po dušu ir nusiskusti.

Per tvirtą kūną tekantis vanduo šiltas, skruostus ir kak­lą skutantis peiliukas aštrus, o marškiniai, kuriais apsivelku nu­si­ šluos­tęs rankšluosčiu, kruopščiai išlyginti.

Gydytojo dieną sudaro daugybė įvairiausių smulk­me­nų, bet aš į savąją visada įtraukiu poreikį atrodyti ne­prie­kaiš­tin­gai.

Ant kak­lo rišdamasis tamsiai mėlyną kak­la­raiš­tį ir jį palygindamas, stebiu savo atvaizdą vonios kambario veid­ro­dy­je – kas sekundę atrodau vis panašesnis į tik­rą savo srities spe­cia­lis­ tą. Gydytojams jau nebūtina tokia ofi­cia­li apranga, tad dauguma, bendraudami su pa­cien­tais, renkasi kasdieniškesnius drabužius, nes abi pusės supranta: gerokai svarbiau nustatyti tikslią diag­no­zę, nei atrodyti taip, lyg būtum nužengęs tiesiai iš verslo mados žurnalo. Tačiau man patinka atrodyti kuo geriau, galbūt tai asmeninis pa­si­rin­k i­mas, o gal tiesiog atgarsiai, užsilikę nuo vaikystės, praleistos su tėčiu gydytoju.

Mano tėvas Frankas labai nudžiugo išgirdęs, kad ketinu studijuoti mediciną, kaip ir jis. Na žinoma, nudžiugo. Juk visą mano pa­aug­lystę nepaliaudamas kartojo, kad tai pati 9

10

Da niel Hur s t

geriausia profesija pa­sau­lyje ir kad visi kiti darbai palyginti nublanksta.

Geras gydytojas yra klestinčios bend­ruo­me­nės pagrindas, – dažnai kartodavo jis ne tik man, bet ir visiems, kurie sutikdavo išklausyti: mano mamai, šeimos draugams, susibūrusiems prie kepsninės, ir netgi mokytojams per tėvų susirinkimus.

Neabejoju, kad mokytojams nė kiek nepatiko tokios pa­skai­ tos, nes mokyti jaunąją kartą yra ne ką mažiau garbinga užduotis, bet tėvas vis tiek neištylėdavo. Jis visada ne­kant­rau­ davo visiems sutiktiesiems skelbti, kaip užsidirba duoną, ir jiems nori nenori tekdavo išklausyti.

Galbūt man taip išplovė smegenis, o gal tiesiog bijojau jį nuvilti. Šiaip ar taip, pats tapau gydytoju. Rinktis kokią kitą profesiją, jo nuomone, būtų buvę švent­va­giš­ka. Todėl jo karjerą pasirinkau ir sau.

Taigi, štai aš, jau kvalifikuotas gydytojas. Ir esu dėl to nepatenkintas.

Sunkiai atsidusęs pasitepu losjonu po skutimosi – tik tiek, kad pa­cien­tai, šiandien įžengę į mano kabinetą, užuostų malonų aromatą, bet ne per daug: nesinori matyti, kaip jie tučtuojau neria į koridorių, ieškodami bent lašelio gryno oro. Nesijaučiu visiškai pri­slėg­tas. Jeigu viskas būtų taip blogai, mesčiau darbą, kad ir ką apie tai manytų tėvas. Dabartinę mano savijautą tiksliau būtų pavadinti negalavimu – tai bendras nepasitenkinimo pojūtis. Vidurio amžiaus krize to paaiškinti nepavyks, nes aš vos trisdešimties, o dėl profesinių prob­le­mų kaltinti asmeninio gyvenimo irgi negaliu – juk jame viskas klostosi kuo puikiausiai. Tad kas mane verčia kiek­vie­ną rytą vis ilgiau spoksoti į savo atvaizdą veid­ro­dy­je, kol galiausiai pasidavęs išeinu iš vonios kambario, pa­si­imu portfelį ir išvažiuoju į netoli esančią kliniką, kur įrengtas mano kabinetas?

Gy dy toja s

11

Galbūt mane vis labiau dusina baimė, kad kas nors gali išsiaiškinti, jog esu apsimetėlis?

Nesusitvardęs nugurkiu seiles ir to­liau spoksau į savo atvaizdą veid­ro­dy­je – vyro, neseniai įkopusio į ket­vir­tą dešimtį.

Mąstau apie praeityje padarytą klaidą, dėl kurios ne tik galėtų sugriūti karjera, bet ir, tikėtina, atsirastų bėdų su teisėsauga. Tai klaida, kurią padariau dar tik mėgindamas tapti tokiu kvalifikuotu gydytoju, koks esu šiandien.

Medicinos studijos sunkios. Niekas to neneigia, ir nereikia ten nė įstoti, kad pats tai suprastum. Dar prieš svajojant priimti pirmąjį pa­cien­tą būtina įsisąmoninti didžiulį žinių lobyną. Darbas itin sudėtingas, todėl suprantama, kad tai negali būti leng­va. Žmogaus gyvybė neturi patekti į neapdairių darbuotojų rankas, tad tenka dėti daug pastangų siekiant įrodyti, kad esi vertas gydytojo vardo.

Daugybė vadovėlių. Egzaminų. Nesibaigiantis spaudimas.

Viso to užtektų pri­slėg­ti bet kuriam.

Mane tik­rai prislėgė.

Akademinis laipsnis, suteikiantis teisę praktikuoti mediciną, turėjo tapti įrodymu, jog padariau viską, kas būtina, kad gaučiau jį. Jame turėtų būti pažymėta, kad laikiausi tai­ syk­lių, išlaikiau visus egzaminus, perėjau ugnį ir vandenį, įveikiau visas užkardas. Jeigu ši užduotis būtų paprasta, bet kas galėtų tai padaryti, o dabar dauguma nė nedrįsta to imtis.

Vėliau užsitarnautas prestižas ir pinigai – tai atlygis už visas tas kančias.

Bet aš šioje sistemoje sukčiavau.

Tiksliau, pasukčiavau per vieną egzaminą.

Mokytis gydytojo spe­cia­ly­bės buvo labai sunku, dėl to studijuodamas ieškojau įvairiausių pramogų, tačiau linksmindamasis negalėjau taip gerai pasirengti svarbiam egzaminui,

12

Da niel Hur s t

kaip privalėjau. Suvokęs, kad man negalima susimauti – tiek dėl karjeros, tiek dėl tėvo, – nutariau nerizikuoti ir nė nemėginti laikyti egzamino vien pasitelkęs sukauptas žinias.

Pabandžiau kai ką kita. Tai galėjo man už­tik­rin­ti reikiamą rezultatą, išgelbėti mano mokslus ir padėti to­liau tęsti šį žygį siekiant diplomo.

Sužinojau, kad vienas žmogus mano medicinos universitete parduoda būsimo egzamino užduotis. Sumokėjau jam už kopiją ir taip gavau neprilygstamą pranašumą per tik­rą­ jį egzaminą, nes iš anksto žinojau, ko bus klausiama. Nors per daug linksminausi ir per mažai mokiausi, tą egzaminą išlaikiau aukščiausiu balu ir neleidau karjeros keliui nutrūkti.

Jeigu būčiau susimovęs, man tai reikštų rimtą atžangą, galbūt net visiems laikams sutriuškinusią svajonę tapti gydytoju.

Tačiau to nenutiko, ir aš, tik per plauką išvengęs ne­sėk­mės, susitvarkiau, pasistengiau vėl į mokslus žiūrėti kuo rimčiausiai, o dabar jau esu čia, ofi­cia­liai tapęs gydytoju.

Vis dėlto kas nutiktų, jei paaiškėtų, kad kas nors žino apie mano poelgį?

Tikėtina, netekčiau akademinio laipsnio. Juk apgavau ne tik medicinos universitetą, bet ir visus savo pa­cien­tus. Būčiau išbrauktas iš gydytojų registro ir gal net sulaukčiau kaltinimų, kad praktikuoju mediciną neatlikęs visų žingsnių, būtinų kvalifikacijai įgyti. Baisu, jei mane demaskuotų kaip sukčių, bet dar baisiau, jei apšauktų pavojingu gydytoju, rizikavusiu nekaltų žmonių gyvybe, gydant juos neteisėtai įgytomis žiniomis. Aišku, dabar jau gerai išmanau savo darbą ir jaučiuosi ne ką blogesnis už bet kurį kitą gydytoją. Tačiau paaiškėjus tiesai niekam tai nerūpėtų. Kiltų didžiulis skandalas ir aš užtraukčiau gėdą visiems: tiek sau, tiek tėvams, tiek mylimai moteriai.

Gy dy toja s

13

Mano tėvas ir motina jau persikraustę į užsienį, tad paaiškėjus tiesai man bent netektų kasdien žiūrėti jiems į akis.

Juodu anksčiau išėjo į pensiją ir nutarė pasimėgauti šiltesniu klimatu: visas vasaras leidžia savo viloje Ispanijoje, o žiemos mėnesiais vejasi saulę iki pat pie­tų pusrutulio, išvykę prabangių atostogų. Žinoma, bene pagrindiniu gydytojo darbo teikiamu privalumu mano tėvui tapo pinigai, ypač įsigijus privačią ligoninę, pasamdžius kitų medicinos spe­cia­lis­t ų ir iš to išpešus nemažai finansinės naudos. Vis dėlto jam rūpėjo ne vien pinigai, pernelyg nedomino ir tai, kad savo rajone jis reikalingas tokiam gausiam būriui žmonių, norinčių būtent iš jo lūpų išgirsti, išgyvens jie ar mirs. Labiausiai jam patiko žinoti, kad tapę gydytojais gauname dar kai ką. Šį tą paprasta, bet itin reikšminga: visi linkę pasikliauti gydytojais.

Kuo vyresnis darausi, tuo geriau suvokiu, koks svarbus yra pasitikėjimas. Užsitarnavus jį galima padaryti bet ką, tiksliau – galima kitus priversti daryti, ko reikia tau. Štai kodėl išaiškėjus mano paslapčiai labiausiai nukentėtų asmuo, su kuriuo praleidžiu kiek­vie­ną dieną.

– Labas rytas, mano sek­sua­lusis medicinos eksperte.

Minčių srautą nutraukia švelniai prie ausies ištarti žodžiai ir du šilti delnai perbraukia man per krūtinę, paskui apkabina, ir dėl to tobulai išlyginti mano marškiniai jau tokie nebeatrodys.

Priešais mane stovinčiame veid­ro­dy­je pasirodo apsnūdęs, tačiau besišypsantis sužadėtinės veidas.

– Labas rytas, gražuole, – atsakau moteriai, kuri nė nenutuokia, dėl ko taip smarkiai nerimauju, nes ji pasitiki kambaryje esančiu gydytoju ne mažiau negu visi kiti.

– Grįžk į lovą, – sumurkia ji ir aš iškart suvokiu, koks tai viliojantis pasiūlymas.

14

Da niel Hur s t

– Man jau metas į darbą, – pamėginu išsisukti. – Tuoj pradės rikiuotis pa­cien­tai.

– Bet juk šiandien pirmoji pa­cien­tė esu aš.

Stebiu, kaip ji pradeda bučiuoti man kak­lą, ir tą akimirką suprantu: norėdamas išvykti į darbą pirmiausia privalėsiu sugrįžti į lovą. Dušas, skutimasis ir kruopščiai išsirinkti drabužiai nueis šuniui ant uodegos, nes po kelių minučių jau nuogas prakaituosiu po antklode. Bet nieko tokio. Susitvarkysiu. Kaip nors išsisuksiu – juk visada išsisuku, ar ne?

Paskui sužadėtinę sekdamas atgal į miegamąjį girdžiu jos žodžius, kaip karštai mane myli.

– Ir aš tave myliu, Rouze, – atsakau šypsodamasis kaip visada, kai tariu tokį mielą mylimosios vardą. Šypsausi ir dėl to, kad neįsivaizduoju savęs su niekuo kitu.

Dėl to ir pasipiršau jai.

Nieko kito man nereikia.

Gydytojas susirado žmoną.