Issuu

sigita staišiūnaitė

I dalis

Masažo istorija M

asažo ištakos siekia gilią senovę. Iš literatūros šaltinių paaiškėjo, kad masažas senovės Kinijoje buvo žinomas net 2700 metų prieš mūsų erą.

Seniausioje kinų knygoje „Kong-Fu“ („Žmogaus pažinimo menas“) – manuskripte, kuris yra datuojamas 2698 m. pr. m. e., smulkiai aprašyti masažo būdai, mėginama paaiškinti gydomąjį masažo

Piešinys ant aukšto senovės Egipto pareigūno kapo. Spėjama, kad jame vaizduojami žmonės taiko ankstyvąjį refleksologijos metodą.

masažo istorija

Hinduistų dievui Višnui kojas masažuoja jo žmona Lakšmė. Šventyklos raižinys.

poveikį. Aprašyti atvejai, kada geriau taikyti paviršutinį glostymą, kada trynimą ir kada – gilųjį spaudimą.

enovės Kinijoje daugelyje provincijų veikė gydymo ir gimnastikos mokyklos, kuriose buvo ruošiami specialūs gydytojai taosse, praktikuojantys masažą, gydomąją gimnastiką ir akupunktūrą.

VI a. pr. m. e. Kinijoje pirmą kartą pasaulyje buvo įsteigtas valstybinis institutas, kuriame studentams kaip privalomoji disciplina buvo dėstomas masažas.

XVI a. Kinijoje buvo išleista 64 tomų enciklopedija. Joje smulkiai aprašyti visi masažavimo būdai, daugelis jų yra taikomi iki šiol. 1800 metais pr. m. e. Indijos medicininiuose traktatuose, kurie turi bendrą pavadinimą „Ajurveda“ („Gyvenimo mokslas“), aprašyti masažo būdai ir nurodyti techniniai variantai, skirti tam tikroms kūno dalims masažuoti. Indijoje masažas buvo taikomas visais gyvenimo atvejais: nuvargus, įkandus gyvatei, susirgus, po traumų (sumušimų, patempimų, išnirimų ir net lūžių). Senovės Indijoje karžygiai ir kareiviai privalomai mokydavosi masažo kaip priemonės, padedančios manipu-

masažo istorija

liuoti galūnėmis ir gerinančioms vikrumą. Toli nuo Indijos buvo žinomi ir pripažįstami indų chirurgijos pradininko Sušrutos darbai. Juose smulkiai pasakojama, kaip ir kada taikyti glostymą, trynimą, spaudimą. Aprašomi masažo pavyzdžiai, taikomi sergant įvairiomis ligomis.

gipte masažas buvo žinomas dar prieš mūsų erą. Tai liudija įvairūs masažo būdai, pavaizduoti papirusuose, ant bareljefų, kurie puošė faraonų rūmus.

1841 m. kasinėjant vieno Egipto karo vado kapą buvo rastas papirusas, kuriame aprašytas blauzdos ir pėdos masažas. Graikijoje terminas „apaterapija“ reiškė gydomąjį, sportinį ir higieninį masažą. Pirmasis masažo žinovas buvo Herodotas (484–425 m. pr. m. e.), kuris pats nuolat masažavosi ir buvo kuo puikiausios formos. Jis vienas pirmųjų bandė išaiškinti masažo įtaką įvairių ligų gydymui. Senovės graikai labai didelį dėmesį skyrė higieniniam ir kosmetiniam masažui, net turėjo masažui skirtus specialius salonus. Labai populiarios buvo pirtys, kuriose masažas buvo būtina procedūra, jai naudoti įvairūs kvapieji aliejai. Ant graikiškų vazų yra išlikę piešinių, vaizduojančių kūno priežiūrą ir masažą.

Masažas plačiai žinotas ir taikytas Korėjoje ir Japonijoje. Pastarojoje šalyje taip pat naudotas galvos ir kaklo sričių masažavimasis esant nuovargiui bei galvos skausmams. Ypač didelis indėlis į masažo tyrinėjimus ir aiškinimus priklauso medicinos tėvui Hipokratui (459–377 m. pr. m. e.). Jis yra masažo kaip gydymo metodo pradininkas Europoje. Plačiai žinomas Hipokrato posakis: „Gydytojas privalo turėti daugelio sričių, tarp jų ir masažo, patirties.“ „Hipokrato kodekse“ aprašyti įvairūs masažavimo būdai, jų taikymas gydymui, gyvybinių organizmo funkcijų stimuliavimui. Senovės Romos gydytojai daug ką perėmė iš senovės Graikijos, Indijos, Egipto ir Kinijos. Senovės Romos gydytojas Eusklepijus (graikas, gyvenęs 128–56 m. pr. m. e.) masažus klasifikavo į: 1) sausąjį; 2) su aliejais; 3) silpną; 4) stiprų; 5) trumpalaikį; ir 6) ilgai trunkantį. Eusklepijus propagavo gydymą ne vaistais, o natūraliomis priemonėmis, pvz., masažu, gimnastika, vandens procedūromis. Jau tais laikais masažu ir pasyviais pratimais gydytas nutukimas. Galenas (130–200 m. e. m.) – vienas pirmųjų fiziologų, eksperimentinės medicinos pradininkas. Jis atidžiai tyrė masažo būdus, aprašė glostymo, trynimo, maigymo metodiką. Galenas skirstė masažą į rytinį ir vakarinį. Kiekvienas jų turėjo savų ypatumų, uždavinių ir metodiką. Galenas,

masažo istorija

būdamas gladiatorių mokyklos gydytoju, plačiai taikė masažą gydydamas traumas ir derino jį su vandens procedūromis. Senovės Romos rašytojas Plutarchas rašė, kad imperatorius Julijus Cezaris versdavo vergą jį masažuoti tam, kad išnyktų bendroji neuralgija. Senovės romėnai masažą taikė net kariuomenėje. Žlugus Romos imperijai, masažas kaip sveikatingumo ir gydymo priemonė ilgam išnyko Europoje. Tai skatino ir viduramžių krikščionybė, skelbusi, kad nuodėmė rūpintis mirtingo kūno sveikata ir grožiu. Tuo metu masažas klestėjo Vidurinėje Azijoje ir arabų šalyse. Senovės gydytojas ir filosofas Avicena (Ibn Sina, 980–1037 m.) savo darbuose, kurie buvo populiarūs Vidurinėje Azijoje ir Irane, aprašė, kaip reikia prižiūrėti kūną, taikyti vandens procedūras, masažą. Vienoje „Gydymo meno kanono“ dalyje Avicena rašo, kad masažas turi būti saikingos kokybės bei kiekybės. Avicena masažą skirstė į stiprų – tonizuojantį, silpną – atpalaiduojantį, vidutinį – leidžiantį palaikyti gerą fizinę formą ir ilgalaikį – skirtą suliesėti. Dar Avicena skyrė paruošiamąjį masažą prieš fizinius pratimus ir atpalaiduojamąjį, arba raminamąjį, po fizinių pratimų. Šie pavadinimai sportinėje praktikoje išliko iki šiol. Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje taikytas masažas gerokai skyrėsi nuo klasikinio Graikijos ir Romos masažo. Jis buvo atliekamas rankomis ir kojomis.

XVIII a. masažo istorija siejama su P. Hofmano, A. Fulerio, F. Andrė, K. Tiso ir kitomis pavardėmis. Vokiečių mokslininkas P. Hofmanas viso kūno masažą rekomendavo tiems asmenims, kurie mažai judėdavo. K. Tiso savo veikale „Medicininė ir chirurginė gimnastika“ aprašo masažo ir fizinių pratimų įtaką chirurginių ligų gydymui. Švedų kūno kultūros propaguotojas P. Lingas (1776–1839 m.) nukeliavo į Kiniją išmokti masažo metodų. Grįžęs jis sukūrė savo masažavimo sistemą, pagristą spaudimu, trynimu, sukimu ir virpinimu. Masažo raidą paspartino ir rusų gydytojas I. Zabludovskis, kuris 1882 m. Berlyne įkūrė pirmąją valstybinę masažo mokyklą. Prieškario Lietuvoje 1921 m. vasario 21 d. prasidėjo pirmieji masažo kursai. Jiems vadovavo dr. V. Kuzma. Devynios gailestingosios seserys tris kartus per savaitę mokėsi masažo teorijos ir praktikos. 1937 m. buvo įsteigti specialūs kursai, kuriuose ruošti masažo ir gydomosios gimnastikos specialistai. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl buvo įsteigti masažo kursai medicinos slaugėms. Pirmiesiems kursams Druskininkuose vadovavo K. Dineika. Vėliau pradėjo veikti kursai Vilniuje, Palangoje ir Kaune. Šiame skyriuje paminėjau tik pagrindinius masažo istorijos faktus. Manau, iš jų aišku, kad masažas – labai sena ir efektyvi ligų profilaktikos ir gydymo priemonė.

Masažo poveikis žmogaus organizmui M

asažo poveikis žmogaus organizmui yra sudėtingas fiziologinis procesas. Jį galima skirstyti į bendrą poveikį visam organizmui ir poveikį organizmo sistemoms: nervų sistemai, odai, raumenims, raiščiams ir sausgyslėms, medžiagų apykaitai ir vidaus organams. Masažas gali stimuliuoti ir atpalaiduoti kūną ir psichiką. Stimuliuojant odą pagerėja kraujo ir limfos apytaka, o tai padeda atsinaujinti ląstelėms, pasišalinti toksinams, pagreitėja regeneraciniai procesai. Atsipalaidavus įtemptiems raume-

nims, atsileidus sustingusiems sąnariams (didėja sąnarių lankstumas) ir aprimus nervams, apima bendras atsipalaidavimo pojūtis, pagerėja savijauta, padidėja darbingumas. Kiekvieno masažo poveikis yra skirtingas. Vienas tonizuoja ir suteikia energijos, kitas – atpalaiduoja, gydo, gražina, jaunina (lygina) odą, modeliuoja kūno apimtis, slopina skausmą. Masažas padeda pajusti ryšį su savuoju vidiniu pasauliu ir geriau pažinti save, sustiprina pasitikėjimą savimi, slopina nerimą, panikos priepuolius ir depresiją.

Masažo poveikis žmogaus organizmui

Po didelio fizinio krūvio atliktas masažas mažina patinimus ir skausmą, pagreitina darbingumo atkūrimo procesą. Nustatyta, kad reguliarus ir rūpestingas masažas skatina endorfinų, medžiagų, turinčių įtakos vaikų augimui ir suaugusiųjų fizinei bei emocinei būklei, gamybą. Masažas skatina biologiškai aktyvių medžiagų, tokių kaip histaminas ir acetilcholinas, gamybą. Šios medžiagos, patekusios į kraują, išplečia kraujagysles, pagerina vidaus organų inervaciją, stimuliuoja vegetacinę nervų sistemą (vegetacinė nervų sistema valdo visų vidaus organų veiklą ir užtikrina jų prisitaikymą prie aplinkos). Masažas teigiamai veikia vidaus organų ir liaukų veiklą, atpalaiduoja arba stimuliuoja raumenis, tinkamai dozuojant masažo procedūrą yra mobilizuojamos, treniruojamos visos apsauginės ir prisitaikomosios organizmo reakcijos. Tai sukelia

teigiamą terapinį efektą sergant daugeliu ligų, o sveikiems žmonėms padeda fiziškai sustiprėti.

eikiant tam tikrus refleksinius taškus masažo metu aktyvinama reikiamų organų veikla, stimuliuojama ir balansuojama energinė sistema, šalinami energiniai blokai, stimuliuojama imuninė sistema.

Labai svarbus masažo privalumas tas, kad jam nereikia brangios sportinės įrangos, o rezultatų galima pasiekti tikrai puikių. Svarbu ir tai, kad galima pačiam masažuotis – nors nepasieksite tokių puikių rezultatų, kaip masažuojant specialistui, tikrai nemažai galite sau pagelbėti.

Masažo poveikis nervų sistemai

isas žmogaus organizmo funkcijas valdo ir reguliuoja nervų sistema. Ji skirstoma į tris dalis: centrinę nervų sistemą, kurią sudaro galvos ir nugaros smegenys, periferinę nervų sistemą, kurią sudaro periferiniai nervai, jungiantys visus organus su nugaros ir galvos smegenimis, ir vegetacinę nervų sistemą, kuri savarankiškai valdo visus vidaus organus.

Vegetacinę nervų sistemą sudaro simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos. Sudirginus simpatinę nervų sistemą, suaktyvinama širdies veikla ir pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas ir pulsas, sulėtėja skrandžio veikla, seilių išsiskyrimas. Sudirginus parasimpatinę – pagerėja skrandžio veikla, padidėja seilių išsiskyrimas, suretėja pulsas, krinta kraujospūdis.

Masažo poveikis žmogaus organizmui

Nervų sistema jungia visus organus ir jų sistemas į visumą, koordinuoja jų funkcijas. Dėl jos organizmas geba reaguoti į aplinką ir prie jos prisitaikyti. Masažas veikia visas nervų sistemos dalis. Nustatyta, kad masažas gali padidinti arba sumažinti nervų sistemos dir-

glumą priklausomai nuo taikomų masažo būdų ir nervų sistemos būklės. Tam tikrų biologiškai aktyvių taškų masažavimas sukelia atsakomąsias vidaus organų reakcijas. Masažuojant veidą, nugarą, rankas ar kojas pagerėja galvos smegenų žievės darbas.

Masažo poveikis odai

mogaus kūno oda atlieka daug funkcijų: apsauginės dangos, jutimo organo, termoreguliacijos (per ją išsiskiria 80 proc. šilumos), ekskrecijos organo (su prakaitu pasišalina baltymų apykaitos produktai, druskos) ir dujų apykaitos. Odos struktūra labai sudėtinga. Jos paviršius padengtas ragėjančiu epiteliu, kurio storiausias sluoksnis yra paduose ir delnuose. Be to, visa oda, išskyrus lūpas, delnus ir padus, padengta plaukeliais. Prie kiekvieno jų šaknies yra riebalinė liaukutė, atsiverianti odos paviršiuje. Pro ją oda padengiama riebalais ir apsaugoma nuo įvairaus cheminio poveikio. Beveik visame odos paviršiuje yra prakaito liaukų. Jos per parą išskiria 600–900 mililitrų prakaito.

Odoje yra juntamųjų kūnelių (receptorių), išsidėsčiusių po epiteliu ir gilesniuose sluoksniuose. Odoje yra tankus kapiliarų tinklas. Oda pirmiausia pajunta masažo veiksmus ir tiesiogiai perduoda dirginimą. Masažas gerina visas odos funkcijas: padeda nuo kūno paviršiaus pasišalinti suragėjusioms epitelio ląstelėms, tonizuoja odą, gerina jos kraujotaką ir skatina atsinaujinimą. Pagerėja odos kvėpavimas, pagreitėja prakaito ir riebalinių liaukų veikla, išsiplečia kapiliarai ir smulkios limfagyslės, pakyla odos ir giliau esančių audinių temperatūra, padidėja odos atsparumas įvairiam neigiamam išoriniam poveikiui, pagerėja odos ir poodinio sluoksnio elastingumas, oda tampa stangresnė.

Masažo poveikis raumenims ir sausgyslėms

keleto raumenys sudaro apie 30–57 proc. visos kūno masės. Raumenų

ląstelės pasižymi gebėjimu į dirginimą reaguoti susitraukimu.

Masažo poveikis žmogaus organizmui

Raumenyse yra daug receptorių. Iš jų į nervų sistemos centrus plinta signalai apie raumenų būklę: susitraukinėjimą, įsitempimą, sausgyslių būklę ir kt. Veikiami nervinių impulsų, raumenys susitraukia ir atsipalaiduoja. Funkciniu požiūriu visi raumenys skirstomi į skersaruožius (skeleto) ir lygiuosius (vidaus organų). Skersaruožių raumenų veikla priklauso nuo žmogaus valios, o lygiųjų – nepriklauso.

aumenų susitraukimą sukelia cheminiai, terminiai, mechaniniai ir kitokie dirgikliai. Masažo judesiai priskiriami prie mechaninių dirgiklių. Masažuojant pagerėja nervinių impulsų sklidimas raumenimis (dėl susidariusio acetilcholino) ir visos raumenų funkcijos: gebėjimas greičiau susitraukti ir atsipalaiduoti, dėl to judesiai tampa tikslesni, to-

bulesni, padidėja raumenų darbingumas, raumenų skaidulos tampa elastingesnės. Raumenys geriau pailsi ir greičiau atsinaujina masažuojant negu pasyviai ilsintis, nes daug greičiau pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kurie susikaupė raumenims dirbant. Raumenų skausmingumas, pabrinkimas, sukietėjimai, atsiradę dėl įtempto darbo, masažuojant išnyksta žymiai greičiau. Masažas pagerina raumenų kraujotaką ir jų oksidacinius bei atkuriamuosius procesus, padeda atkurti pavargusių raumenų funkcijas, padidinti jų darbingumą. Raumenų pakitimai po masažo rodo stimuliuojamąjį jo poveikį funkcinei nervų ir raumenų sistemų būklei. Masažas teigiamai veikia sąnarius ir sausgysles, dėl jo pagerėja sąnarių ir greta esančių audinių aprūpinimas krauju, sustiprėja sąnarinės kapsulės, gerėja raiščių elastingumas, padaugėja sąnarinio skysčio, taip pat pagerėja medžiagų apykaitos produktų, susikaupusių prie sąnario, rezorbcija. Sąnarių masažas mažina traumas.

Masažo įtaka kraujo ir limfos sistemoms

raujas iš širdies kairiojo skilvelio teka į aortą, tada į arterijas, arterioles, arterinius kapiliarus, venules, venas, dešinįjį prieširdį, dešinįjį skilvelį, plaučius ir prisisotinęs deguonies grįžta į kairįjį prieširdį. Venos turi vožtuvus, kurie neleidžia kraujui tekėti atgal. Didelės reikšmės turi ir kojų raumenys, kurių susitrau-

kinėjimas pakelia hidrostatinį spaudimą ir periodiškai atidarinėja venų vožtuvus. Susidaro priešinga veninė srovė, tekanti dėl „raumenų siurblio“. Kraujas į audinius atneša deguonies, energinių medžiagų, vitaminų ir kt., pašalina anglies dvideginį, medžiagų apykaitos produktus. Deguonis ir maistinės medžiagos įsiskverbia

Masažo poveikis žmogaus organizmui

pro kapiliarų sieneles į audinius, o anglies dvideginis ir medžiagų apykaitos produktai iš audinių patenka į kapiliarus. Kraujas tiesiogiai su ląstelėmis nesiliečia. Pernešant visas šias medžiagas tarpininkauja audinių skystis, užpildantis tarpląstelinius tarpus. Šis skystis, susimaišęs su ištekančiu iš įvairių organų ir audinių skysčiu, sudaro limfą. Jos sudėtyje yra baltymų koloidinio tirpalo, riebalų emulsijos, įvairių šalutinių medžiagų dalelyčių ir vandens. Jos sudėtis artima kraujo plazmos sudėčiai. Iš pradžių limfa teka tarpląsteliniais tarpais, paskui renkasi į limfos kapiliarus, vis didėjančius limfos indus, kurie baigiasi stambiais limfiniais latakais, sutekančiais į stambiąsias venas. Limfa teka širdies link. Limfagyslės turi vožtuvus, kurie neleidžia skysčiui tekėti atgal, be to, dar veikia kojų raumenys, krūtinės ląstoje susidarantis slėgio skirtumas ir pačių limfagyslių raumenys. Tekanti per limfinius mazgus limfa filtruojama, joje padaugėja limfocitų. Limfos kapiliarų yra daug daugiau negu kraujo kapiliarų. Limfa teka lėtai – 4 mm/s greičiu. Limfiniai mazgai yra išsidėstę grupėmis įvairiose kūno srityse. Per juos turi pertekėti visa tos kūno dalies limfa. Limfiniai mazgai yra pakinklių, šlaunų, kirkšnių, juosmens, sėdmenų srityse, alkūnių linkiuose, pažastyse, kakle, pažandžio, pakaušio ir kitose srityse. Masažas veikia kraujo ir limfos sistemas pagreitindamas tiek kraujo, tiek limfos tekėjimą. Be to, žmogaus kūno pavir-

šiuje yra daugybė kapiliarų, kurių spindis gali keistis (jie gali susiaurėti, užsidaryti arba padidėti iki trijų kartų). Masažas paskatina kapiliarų išsiplėtimą, atveria rezervinius kapiliarus. Tai ne tik pagerina masažuojamos vietos aprūpinimą krauju, bet ir refleksiškai veikia nuo jos nutolusias sritis. Padidėja dujų apykaita tarp kraujo ir audinių (vidinis kvėpavimas) ir tuo pačiu vyksta audinių deguonies terapija. Atsarginių kapiliarų atsivėrimas pakeičia kraujo pasiskirstymą organizme, o tai palengvina širdies darbą. Masažas turi tiesioginį ir refleksinį poveikį bendrai ir vietinei kraujo apytakai. Jis pagerina kraujo tekėjimą arterijomis ir palengvina jo tekėjimą venomis.

augelis autorių teigia, kad pilvo masažas sumažina kraujospūdį. Dar ryškesnis kraujospūdžio kritimas pastebimas masažuojant galvos ir veido sritis. Masažuojant tam tikrus taškus galima reguliuoti kraujospūdį, ypač tai rekomenduojama žmonėms, kurių jis aukštas.

Dėl masažo poveikio kraujyje laikinai padaugėja hemoglobino ir forminių elementų (leukocitų ir eritrocitų). Masažuojant iš periferijos į centrą, pagreitėja limfos tekėjimas. Tačiau masažas

Masažo poveikis žmogaus organizmui

ne tik mechaniškai greitina jos tekėjimą, bet ir refleksiškai veikia visą limfos sis temą.

Pagreitėjusi tėkmė mažina limfos sąstovį audiniuose, audinių pabrinkimą, gerina medžiagų apykaitą.

Masažo įtaka medžiagų apykaitai ir vidaus organams

au seniai nustatyta, kad masažas pagreitina medžiagų apykaitą, paspartina dujų, baltyminių medžiagų, mineralų išsiskyrimą iš organizmo. Visa tai pagerina vidaus organų veiklą, teigiamai veikia visas organizmo gyvybines funkcijas. Dėl masažo metu padidėjusios audinių temperatūros pagreitėja visos cheminės reakcijos, suaktyvėja metaboliniai procesai, pagreitėja audinių oksidacija, difuzija, medžiagų apykaita audiniuose. Tais atvejais, kai prieš masažą atliekamos šiluminės procedūros (pirtis, karšta vonia), medžiagų apykaitos procesai dar labiau pagreitėja. Tuo galima pasinaudoti mažinant kūno svorį ar gydant celiulitą, darant masažą sportininkams. Dujų apykaitos pagreitėjimas vietiškai atliekant masažą labai priklauso nuo to, kuri vieta masažuojama.

endrasis masažas teigiamai veikia šias vegetacines organizmo funkcijas: kvėpavimo, kraujo apytakos, virškinimo, kraujodaros, vidaus sekrecijos liaukų.

Dėl masažo poveikio refleksiškai kinta kvėpavimas. Jis gali tapti gilesnis, ramesnis, lėtesnis.

asažas teigiamai veikia pilvo ertmės organus. Jis pagerina lygiųjų raumenų darbą, skrandžio ir žarnyno veiklą, tulžies išsiskyrimą. Pilvo masažas labai naudingas esant pilvo pūtimui, vidurių užkietėjimui.

Po masažo padidėja šlapimo išsiskyrimas, kuris gali trukti visą parą po bendrojo masažo procedūros. Eksperimentais įrodyta, kad masažo metu kraujyje keičiasi hormonų, mediatorių ir metabolitų santykis. Padaugėja seratonino, vadinamojo laimės hormono, kiekis. Visa tai priklauso nuo masažo būdo, masažo vietos ir masažuojamo asmens būklės. Hormonų kiekio kitimas padeda atkurti sutrikusias organizmo funkcijas.

Masažavimasis Prigimtinė gydomoji jėga, slypinti kiekviename iš mūsų, yra giliausias sveikatos šaltinis. Hipokratas

irmiausia išsiaiškinkime, kuo masažas skiriasi nuo masažavimosi. Žodis „masažas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio massage, ypač iš veiksmažodžio masser – „trinti“, arabų kalba mass reiškia „liesti, švelniai braukyti“. Yra kalbininkų, teigiančių, kad žodis „masažas“ kilęs iš sanskrito žodžio maksh, dar kiti tvirtina, jog iš graikiško žodžio massa (lietimas pirštais). Yra manančiųjų, kad šio žodžio kilmė hebrajiška (hebr. mases – liesti, čiupinėti).

aigi mes masažą suprantame kaip veiksmą, kai yra masažuojamas kitas žmogus.

Masažavimasis reiškia savęs paties masažavimą.

ai kuriuose istoriniuose šaltiniuose yra duomenų, rodančių, kad masažavimasis atsirado anksčiau negu masažas.

Įvairias vandens procedūras žmonės naudojo nuo seniausių laikų. Prausdamasis ar plaukiodamas vandenyje, sąmoningai ar nesąmoningai žmogus masažavosi. Vėliau žmonės pastebėjo, kad derinant su šilto ir šalto vandens procedūromis kūno braukymas, maigymas, sąnarių tempimas ir kiti pratimai mažina skausmą, gerina

masažavimasis

Jaunos besimaudančios moterys. Senovės graikų raudonfigūrė vaza.

savijautą, gydo. Masažavimasis – paprastas ir efektyvus būdas bet kada sumažinti įtampą ir tapti energingesniam. Taigi šioje knygoje kalbėsime apie masažavimąsi – savęs paties masažavimą. Daugelis mūsų beveik nesąmoningai triname skaudamas vietas, kad nors truputį palengvėtų, tačiau taisyklingai masažuojantis galima nuostabiai paveikti ne tik raumenis, bet ir bendrą savijautą. Lytėjimas yra vienas svarbiausių pojūčių, tačiau dažnai net nesusimąstome, kad monetos dydžio odos lopinėlyje telpa daugiau kaip 3 000 000 ląstelių, 50 nervų

galūnėlių ir apie 90 cm kapiliarų (smulkiųjų kraujagyslių). Greitas gyvenimo tempas, nuolatinė įtampa keičia mūsų gyvenimo įpročius. Kūnas alinamas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Galingos pramonės ir technikos amžiuje, spartėjant mūsų gyvenimo ritmui, daugėja ligų, kurių daugumą lemia įtampa. Esame priversti prisitaikyti socialinėje aplinkoje, reikalaujančioje laikytis tam tikrų normų. Dėl būtinų visuomenėje apsauginių elgesio formų, dėl neišlietų, užblokuotų emocijų žmonių raumenys įsitempia ir sudaro raumenų šarvą. Vėliau stresas praeina, bet dalis įtampos lieka ir formuoja pastovius kūno bei galvos smegenų žievės patologinius pokyčius. Tokioje situacijoje nepadeda nei maisto papildai, nei vitaminai. Todėl ypatingą svarbą įgauna metodai, veikiantys tikrąją negalavimo priežastį, leidžiantys atkurti pusiausvyrą visose žmogaus gyvenimo sferose.

ikriausiai ne vienas iš jūsų po įtemptos darbo dienos jutote, kad kūnas tarsi suakmenėjęs, kojos ir rankos sunkios, pečiai surakinti. Esate pastebėjęs, kad iš pykčio sugniaužiate kumščius. Bet turbūt retas pagalvojate, kad tokiose situacijose labai galėtumėte sau pagelbėti masažuodamiesi.

įsigykite

knygą dabar