Atpasakojo Deanna mcfadden Iliustravo Eric Freeberg Iš anglų kalbos vertė
Irmina Domeikienė
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
Kartą gyveno žmogus, kuris turėjo du sūnus.
Vyresnysis sūnus buvo darbštus ir mielu noru triūsdavo namuose. Jaunesnysis buvo labai stiprus, tačiau negabus mokslui ir netikęs darbininkas. Kartais tėvas prašydavo vyresnėlio, kad per kapines nueitų į miestą ar sutemus ką nors atneštų. Vyresnysis sūnus visuomet atsisakydavo: – Oi, ne, tėve, aš negaliu. Man baisu! Jį stačiai šiurpino tamsa ir pamėkliškos vietos. O jaunėlis visiškai jų nesibaimino. 5
Grimų pasakos
Kadangi tėvas mylėjo abu sūnus, jis niekada neprašydavo jaunėlio pagelbėti ūkio darbuose. Iš berniuko nebuvo jokios naudos – jis ne padėdavo, o tik viską pagadindavo. – Ir ką gi man su tavimi daryti?.. – dūsavo tėvas. Vakarais kaimynai rinkdavosi prie ugnies ir porindavo baisias istorijas. Pasakojimai būdavo tokie šiurpūs, jog visiems, kurie klausydavosi, per nugaras pagaugai bėgiodavo. Jaunėlis irgi mėgo tas istorijas. Didžiai jo nuostabai, visi kaimynai, o drauge su jais ir tėvas bei vyresnysis brolis, kraupiausiuose pasakojimų vietose imdavo drebėti. Žmonės šaukdavo: – Ak, kaip baisu, net šiurpas krečia! Jaunėlis niekaip negalėjo suprasti, ką gi tai reiškia. Jis spėliodavo: „Kodėl jie visi dreba?“ Tuomet vaikiui toptelėjo viena mintis. Jis pagalvojo: „Galbūt kaip tik šito man ir trūksta. Privalau išmokti drebėti iš baimės, kaip mano brolis. Jis visuomet viską daro teisingai.“ 6
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
Prabėgo daug mėnesių. Jaunesnysis sūnus ir toliau suko galvą, kodėl visi, išskyrus jį, sugeba drebėti iš baimės. Berniukas išaugo į plačiapetį vaikiną, bet vis vien to dalyko neperprato. Vieną dieną tėvas jam tarė: – Sūnau, tu bemaž užaugai, netrukus būsi vyras. Turi išmokti kokio amato. Juk matai, kaip sunkiai dirba tavo vyresnysis brolis. – Tėve, – atsakė jaunėlis, – mielai mokyčiausi kokio amato. Bet, man regis, pirmiausia turiu išmokti drebėti iš baimės. Visi tą moka, išskyrus mane. Vyresnysis brolis nusišaipė: – Laimei, esi pernelyg kvailas. Tu niekada nieko nepasieksi. Jųdviejų tėvas atsiduso: – Sūnau, net jei išmoksi drebėti iš baimės, tuo sau duonos nepelnysi. Ir ką gi man su tavimi daryti?.. Jaunėlis gūžtelėjo pečiais. Kitą dieną tėvas vėl kreipėsi į jį: – Ar iš tiesų nori išmokti drebėti iš baimės? Tuomet vienui vienas leiskis keliauti po pasaulį. Tai 7
Grimų pasakos
geriausias būdas. Tik niekam nesakyk, kas esi ir iš kur atėjai. Dabar tu jaunas, stiprus vyras, sugebėsi pats savimi pasirūpinti. Draudžiu tau prašyti pagalbos. Privalai likti visiškai vienas. Tik tokiu būdu gali sužinoti, kas yra baimė. Jis davė sūnui šiek tiek pinigų ir palinkėjo geros kloties. Jaunėlis vienui vienas nužingsniavo keliu. „Kai tik išmoksiu drebėti iš baimės, galėsiu grįžti namo“, – tarė jis pats sau. Vakare jaunikaitis užsuko į pakelės užeigą pernakvoti. Kai pasiteiravo kambario, smuklininkas jo paklausė: – Ką gi toks jaunas vyras vienui vienas veikia šiame kelyje? Jaunikaitis paaiškino: – Aš stengiuosi išmokti drebėti iš baimės. Smuklininkas nusikvatojo: – Ir viskas? Ką gi, jei taip, aš galiu tau padėti. Smuklininko žmona dirstelėjo į vyrą ir burbtelėjo: 8
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
– Žinau, ką sugalvojai. Nė nemanyk siųsti šio vaikio į užkeiktą pilį! – Bet aš noriu išmokti drebėti iš baimės! – neatlyžo vaikinas. – Prašau man viską papasakoti. Ir smuklininkas jam papasakojo apie netoliese stūksančią užkeiktą pilį. – Jei toje pilyje praleisi tris naktis, šių žemių karalius dosniai tau atsilygins. Jis yra didžiai turtingas, negana to, drąsuoliui į žmonas pažadėjo atiduoti savo dukrą. Jaunikaitis jam atšovė: – Man nerūpi nei turtai, nei daili princesė. Aš tenoriu išmokti drebėti iš baimės. Smuklininkas tęsė toliau: – Pilį su paslėptais karaliaus lobiais saugo piktosios dvasios. Seniau čia gyveno pats karalius, tačiau pilį užkerėjo ragana. Tuos kerus tegali išsklaidyti drąsuolis, kuris užkeiktoje pilyje praleis tris naktis. Smuklininko žmona pridūrė: – Daugelis mėgino tą padaryti. Visi persigandę spruko iš pilies vos po kelių valandų. 9
Grimų pasakos
Kitą rytą jaunikaitis patraukė pas karalių ir paprašė leidimo tris naktis pernakvoti užkeiktoje pilyje. Karalius ilgai apžiūrinėjo vaikiną, o galiausiai sutiko patenkinti šio prašymą. Karalius tarė: – Su savimi gali pasiimti tris daiktus. Ką pasirinksi? Jaunikaitis minutėlę pasvarstė ir atsakė: – Man reikės malkų ugniai. Dar reikės kokio nors įrankio malkoms skaldyti, jei tos bus pernelyg didelės ugniakurui. Praverstų ir suolelis, kad galėčiau patogiai įsitaisyti prie laužo. Karaliaus tarnai atgabeno jaunikaičiui visus prašytus daiktus. Tuomet palydėjo drąsuolį iki užkerėtos pilies, paliko ten vieną ir kuždėdamiesi patraukė atgal: – Jis ten neištvers nė vienos nakties. Sutemo, jaunikaitis užsikūrė ugnį, kad galėtų pasišildyti. Tuomet atsisėdo ant savo suolelio ir apsidairė. „Šioje senoje pilyje nematau ničnieko, kas verstų mane drebėti iš baimės“, – pagalvojo jis. 10
Grimų pasakos
Atėjo vidurnaktis. Jaunikaitis pasislinko arčiau ugnies ir nusižiovavo. Iš šešėlių išniro dvi didžiulės juodos katės ir sukniaukė: – Mums mirtinai šalta! – Kvailos katės! – atsiliepė jaunikaitis. – Ateidamas jūsų nemačiau. Slinkitės arčiau ugnies ir pasišildykite. Katės šnypšdamos liuoktelėjo artyn. – Ar nori su mumis pažaisti? – pasiūlė jos. Kačių akys žioravo raudoniu. – Iš pradžių parodykite man savo letenas. – Jaunikaitis apžiūrėjo didžiules naguotas kačių letenas ir papurtė galvą: – Su jumis aš nežaisiu. Nelaukdamas, kol katės jam įdrėks, vaikinas čiupo jas už pakarpos ir išmetė laukan. Tuomet vėl įsitaisė prie ugnies. Ūmai iš visų kampų link jo ėmė slinkti katės ir šunys liepsnojančiomis akimis. Gyvūnai inkštė, stūgavo ir trypė jo laužą. Jaunikaitis supyko. 12
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
– Pakaks! – sušuko jisai. – Čia pakankamai šalta, o per jus darosi dar žvarbiau. Traukitės nuo mano ugnies! Katėms ir šunims dar nebuvo tekę regėti žmogaus, kuris jų visai neišsigąstų. Ūmai jie patys pabūgo ir spruko laukan. Gyvūnams išgaravus jaunikaitis vėl pakurstė ugnį. Buvo vėlu, suėmė miegas, tad jis įsiropštė į didžiulę lovą, stovėjusią kambario kampe. Bet vos tik užmerkė akis, lova pradėjo virpėti! Ūmai ji atsiplėšė nuo grindų ir nuskriejo aplink pilį. Jaunikaitis prapliupo juoku. – Pirmyn! – ragino jisai. – Nesustok! Kaip smagu! Lova skriejo pro duris ir trinksėdama dardėjo laiptais aukštyn bei žemyn. Dunkst! Trinkt! Galiausiai ji apsivertė aukštyn kojom ir nusileido ant grindų. Jaunikaitis išsiropštė iš palovio ir tarė: – Kaip šauniai pasivažinėjome! Po viso to sąmyšio drąsuolis pasijuto pavargęs. Jis pasilenkė ir iš po apvirtusios lovos išsitraukė 13
Grimų pasakos
pagalvę bei antklodę. Tuomet išsitiesė ant savo suolo ir užmigo. Kitą rytą karalius tikėjosi rasti jaunikaitį baisingai persigandusį. Pažvelgęs pro langą, pamatė jį gulintį ant suolo. – Kaip gaila, – atsiduso karalius. – Tas dailus jaunas vyras neištvėrė nė pirmosios nakties. Karaliui prabilus vaikinas pabudo. – Palūkėk, – prabilo jis. – Nieko man nenutiko! Aš paprasčiausiai miegojau. – Kaipgi tau pavyko? – suglumo karalius. – Buvo visai nesunku. Aš užsikūriau ugnį, išmečiau lauk bjaurius šunis bei kates, pasivažinėjau su lova ir užmigau. Drebėti nebuvo dėl ko. – Jaunikaitis pasirąžė. – Bet manęs laukia dar dvi naktys. Vėl stojo naktis. Šniokšdama liepsnojo ugnis. Iš visų pusių sklido šiurpūs garsai. Ūmai nuaidėjo klaikus riksmas. Kaminu žemyn nuslydo siaubingai blyškus liesas vaiduoklis. Jis nusileido ant žemės tiesiai priešais jaunikaitį. Šis atsistojo ir tarė vaiduokliui: 14
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
– Regis, tave krečia šiurpas. Eikš ir sėskis su manimi prie ugnies. Vaiduoklis pamėgino įsitaisyti ant suolo. – Ne, sėdėk štai ten, – papurtė galvą vaikinas ir nustūmė vaiduoklį ant grindų. Ūmai visas kambarys ėmė drebėti ir dundėti. Tuojau pat pasirodė daugiau vaiduoklių. Visi jie nešėsi krepšius, pilnus kaukolių bei kaulų. – Valio! – sušuko jaunikaitis. – Panaudokime šiuos senus kaulus vietoj kėglių ir pažaiskime! Jaunikaitis ir vaiduokliai mikliai išdėliojo kaulus žaidimui. Visi puikiai stūmė laiką. Kai laikrodis išmušė vidurnaktį, vaiduokliai išnyko. Vaikinas atsigulė ir užmigo. Kitą rytą karalius vėl rado jaunikaitį sveikut sveikutėlį. – Kas nutiko praėjusią naktį? – pasiteiravo jis. Vaikinas papasakojo: – Mes nepaprastai šauniai žaidėme kėgliais! Puikiai praleidome laiką, nors kiti žaidėjai nebuvo itin šnekūs. 15
Grimų pasakos
Karalius jautėsi apstulbęs. – Pasižiūrėkime, kaip tau seksis šiąnakt. – Tikiuosi, jog galų gale sužinosiu, kas ta baimė, ir išmoksiu drebėti. Juk bus mano paskutinė naktis pilyje, – atsakė jaunikaitis. Atėjo trečioji naktis. Prieš pat vidurnaktį drąsuolis vėl atsisėdo ant savo suolo ir tarė: – Ak, kaip norėčiau, kad kas nors priverstų mane sudrebėti iš baimės!.. Tą pačią akimirką į kambarį įžengė senolis su ilga žila barzda. – Jaunikaiti, jei neišlaikysi mano išmėginimo, mirsi. Sek paskui mane, – liepė jis. Senis nusivedė drąsuolį per daugybę tamsių voratinklių apraizgytų menių. Galiausiai jiedu priėjo senas duris. Už durų gulėjo kirvis ir geležinė trinka. – Jei įrodysi, kad esi stipresnis už mane, paliksiu tave gyvą, – pareiškė senolis. Vaikinas nusijuokė. 16
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
– Aš esu labai stiprus. Visuomet toks buvau. Tik pažvelk, kokie platūs mano pečiai! – Ar gali šitaip? – paklausė senolis ir užsimojęs smeigė kirvį į geležies trinką. – Tik tiek? – persitikslino jaunikaitis. – Žiūrėk! Jis ištraukė kirvį iš geležies, iškėlė aukštai virš galvos ir taip kirto į trinką, jog toji perskilo pusiau. Senolis labai nustebo. – Iki šiol nebuvau matęs stipruolio, galinčio išlaikyti šį išmėginimą. Paliksiu tave gyvą. O dabar eik su manimi. Jiedu kirto dar vieną tamsią menę. Senolis sustojo prie vienų durų, iškėlė savo kaulėtą pirštą ir tarė: – Tu praleidai tris naktis su šiurpiausiomis pabaisomis ir likai gyvas. Taigi išsklaidei kerus ir išgelbėjai šią karaliaus pilį. Senolis atvėrė duris. Už jų dunksojo trys lobių skrynios. – Viena skrynia skirta vargšams, – paaiškino senis. – Antra priklauso karaliui. O trečioji atitenka tau. 17
Grimų pasakos
– Dėkoju, kad parodei man šiuos lobius, – atsakė jaunikaitis. – Labai džiaugiuosi, kad pavyko išsklaidyti kerus ir sugrąžinti pilį karaliui. Bet turtai man nerūpi. Aš tenorėjau išmokti bijoti. Laikrodis išmušė vidurnaktį, ir senolis pradingo, daugiau nebeprataręs nė žodžio. Jaunikaitis gūžtelėjo pečiais. „Čia tamsu, – pagalvojo jisai, – bet manau, jog sugebėsiu rasti kelią į savo šiltą kambarį.“ Jis vėl patraukė per šaltas voratinklių apraizgytas menes. Galiausiai atrado kambarį, kuriame paliko uždegtą ugnį. Įsitaisė prie jos ir užmigo. Kitą rytą jį vėl pažadino karalius. – Tu išsklaidei mano pilį gaubusius kerus, – prabilo karalius. – Tu išgelbėjai mano karalystę ir gali vesti mano dukterį. – Džiaugiuosi, jog išsklaidžiau tuos nelemtus kerus, ir mielai vesiu tavo dukterį. Bet vis vien neišmokau drebėti iš baimės. Karalius parsivežė jaunikaitį į savo pilį. Ten jų laukė princesė. Ji buvo miela ir maloni. Jųdviejų 18
Pasaka apie jaunikaitį, kuris ėjo baimės ieškoti
vestuves šventė visa karalystė. Jaunėlis jautėsi labai laimingas, nors taip ir neišmoko drebėti iš baimės. Pagerbdamas senojo vaiduoklio valią, vieną lobių skrynią jis išdalijo vargšams. Karalius džiaugėsi, atgavęs savąją lobių dalį. Už tuos turtus jis atstatė iš kerų išvaduotą pilį. „Aš esu labai laimingas, – galvojo jaunikaitis. – Mano tėvas buvo teisus. Turėjau išeiti iš namų ir susirasti savo kelią šioje žemėje. Tačiau dėl vieno dalyko jis suklydo – aš vis vien nežinau, kas yra baimė.“ Prabėgo daug metų, galiausiai jaunikaitis tapo karaliumi. Tačiau jį vis vien neramino mintis, jog iki šiol neišmoko drebėti iš baimės. Jis dažnai apie tai kalbėdavosi su karaliene, savo žmona. Karalienė pyko, girdėdama jį skundžiantis dėl tokio kvailo dalyko. Ji sukūrė planą. Kartą nakčia karalienė pasisėmė kibirą šaltutėlio vandens su gličiomis žuvelėmis. Jaunasis karalius kietai įmigo. Karalienė nutraukė apklotą ir šliūkštelėjo vandenį su žuvelėmis ant savo miegančio vyro. Tas 19
įsigykite
knygą dabar