Gabrieliaus kariai

AleksAndrAs MAtonis

GABRIELIAUS

kariai Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija Antrasis leidimas

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

7

Įžanga

Po pirmojo knygos tiražoLietuvos praėjo beveik ketveri metai. Lietuvos laŠios knygosšios viršelyje matote specialiųjų operacijų pajėgų saugumo eskadronosituacija „Aitvaras“ bai pasikeitė. RusijosZabulo agresija prieš Ukrainą paskatino saugumo procesus, karius Afganistano provincijos dykumoje. Jiene kątik tikglobalinius be jokio šūvio įvykdė kovinę NATO pastangas užtikrinti Lietuvos saugumą, bet ir specialiosios Lietuvos gyventojų pilietinį aktyvumą, užduotį drauge su jų treniruojamais Afganistano policijos kuopos kariais. didėjančią paramą Lietuvos kariuomenei. Kaip autorius, jaučiu didžiulį skaitytojų susidomėVyras pirmame plane – Ypatingosios paskirties tarnybos karininkas, vadovavęs šiai ope­ jimą knyga apienaujo „Aitvarą“, kurios pirmasis tiražas per mažiau nei metus. Todėl racijai. Jis vilki pavyzdžio „multicam“ tipoišgraibstytas lauko uniformą, kuri geriausiai tinka Af­ leidyklos „Balto“ pastangomis siūlome skaitytojams antrąjį knygos leidimą. „Gabrieliaus kaganistano sąlygoms. Greta – du „Aitvaro“ motociklininkai. Jų profesionalumas taip pat rius“ palikome tokius, kaip ir pirmajame leidime. smarkiai lemia „Aitvaro“ užduočių sėkmę. Afganistane nėra priešo, kuris gebėtų pabėgti Šios knygos viršelyje matote Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ nuo motociklais lekiančių lietuvių. Motociklininkai vilki seno pavyzdžio lietuviškas dyku­ karius Afganistano Zabulo provincijos dykumoje. Jie ką tik be jokio šūvio įvykdė kovinę užmų uniformas. buvo sukurtos ir Afganistano patobulintosspecialiosios per pirmąsias misijaskuopos Afganistane. duotį drauge suJos savo treniruojamais policijos kariais. Pa­ Vygal šias uniformas sąjungininkai išmoko atpažinti lietuvius, vėliau savo nepriekaištinga ras pirmame plane – Ypatingosios paskirties tarnybos karininkas, vadovavęs šiai operacijai. tarnyba ir narsa pelniusius aukščiausių Manyčiau, ši nuotrauka Jis vilki naujo pavyzdžio „multicam“ tipoįvertinimų. lauko uniformą, kuri geriausiai tinkasimbolizuoja Afganistano „Aitvaro“ – nuomotociklininkai. pirmųjų dar nepatogių uniformų ikitaip pažangios ir drąsios sąlygomis.istorijos Greta –etapus du „Aitvaro“ Jų profesionalumas pat smarkiai lemia motociklininkų taktikos įvedimo bei vėliausių karybos „Aitvaro“ užduočių sėkmę. Afganistane nėra priešo, kurisnaujovių. gebėtų pasprukti nuo motociklais Kodėl lietuvių. „Gabrieliaus kariai“? Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad jau septynerius metus „Ait­ lekiančių Motociklininkai vilki seno pavyzdžio lietuviškas dykumų uniformas. Jos varo“ kariai bazuojasi „Gabrieliaus stovykloje“misijas (CampAfganistane. Gabriel) Kandahare. Šį pavadinimą buvo sukurtos ir patobulintos per pirmąsias Iš šių uniformų sąjungininkai išmoko atpažinti lietuvius, vėliau savo nepriekaištinga tarnyba ir narsa pelniusius Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė pasirinko pagal šv. arkangelą Gabrielių. aukščiausių įvertinimų. Manyčiau, ši nuotrauka simbolizuoja „Aitvaro“ istorijos etapus –kad nuo Hebrajiškai šis vardas reiškia „Dievo karį“, „Dievo žmogų“. Šventajame Rašte minima, pirmųjų dar nepatogių pažangiosnubaudžia ir drąsios sukilusius motociklininkų taktikos įvedimo šv. arkangelas Gabrieliusuniformų su kitais iki arkangelais angelus, praneša Die­ beižinią, vėliausių karybos naujovių. vo o atėjus laikui trimito garsais kviesiąs į paskutinį teismą. Net ir islamo religijoje Kodėl „Gabrieliaus kariai“? Pirmiausia, žinoma, to, kad Specialiųjų jau per NATO operaciją Afgaarkangelas Gabrielius yra pranašas ir Dievo valiosdėl skelbėjas. operacijų pajėgų nistane „Aitvaro“ kariai bazavosi „Gabrieliaus stovykloje“ (Camp Gabriel) Kandahare. Šį pakariai visame pasaulyje mėgsta metaforas ir simbolius. Lietuvių mitologinė būtybė „Ait­ vadinimą Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė pasirinko pagal šv. arkangelą Gavaras“, įsikūrusi arkangelo Gabrieliaus stovykloje, – ar maža čia metaforų ir simbolių, ži­ brielių. Hebrajiškai šis vardas reiškia „Dievo karį“, „Dievo žmogų“. Šventajame Rašte minima, nant, kad nuo pat karo Afganistane pradžios Lietuvos kariai veikė tarptautinio teisingumo kad šv. arkangelas Gabrielius su kitais arkangelais nubaudžia sukilusius angelus, praneša pusėje, saugodami silpnuosius ir pažeidžiamus nuo blogio? Dievo žinią, o atėjus laikui trimito garsais kviesiąs į paskutinį teismą. Net ir islamo religijoje Knygoje nė žodžiu neužsimenama apie „elitines pajėgas“. Nei „Aitvaro“, nei kitų ša­ arkangelas Gabrielius yra pranašas ir Dievo valios skelbėjas. Specialiųjų operacijų pajėgų lių specialiųjų pajėgų atstovai juos taip Lietuvių vadintų mitologinė ir nelaiko savęs elitiniais kariai visame pasaulyje mėgstanemėgsta, metaforas kad ir simbolius. būtybė Aitvakariais. Jie – ne elitiniai, jie paprasčiausiai visiškai KITOKIE. Specialiųjų operacijų ras, įsikūrusi šv. arkangelo Gabrieliaus stovykloje, – ar maža čia metaforų ir simbolių,pajėgų žinant, kariai turi galimybių pradžios ir laiko demonstruoti o apdovanojimus kad nuo patnedaug karo Afganistane Lietuvos kariaisavo veikėišskirtinumą, tarptautinio teisingumo pusėje, prisisega tiksilpnuosius retomis progomis, uždaruose saugodami ir pažeidžiamus nuorenginiuose blogio? vilkėdami paradines uniformas. Jie

8

GABRIELIAUS kARIAI

Knygoje nė žodžiubendražygis, neužsimenama apie „elitines pajėgas“. Nei „Aitvaro“, nei kitų šalių spežino, jog kiekvienas įveikęs ilgą ir sudėtingą atranką, tampa ne elitiniu, o cialiųjų pajėgų atstovai nemėgsta, kad juos taip vadintų ir nelaiko savęs elitiniais kariais. savu – ginklo ir kraujo – broliu. Toji ginklo ir kraujo brolystės idėja suprantama ir brangi­ Jie – ne elitiniai, jie paprasčiausiai visiškai KITOKIE. Specialiųjų operacijų pajėgų kariai turi nama visame pasaulyje, ir „Aitvaro“ lietuviai savo darbu, prakaitu ir krauju pelnytai laiko­ nedaug galimybių ir laiko demonstruoti savo išskirtinumą, o apdovanojimus prisisega tik mi broliais tarp Amerikos SEALS ir „žaliųjų berečių“, Lenkijos „Grom“, Norvegijos, Austra­ retomis progomis, uždaruose renginiuose vilkėdami paradines uniformas. Jie žino, kad kielijos, Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių specialiųjų pajėgų karių. kvienas bendražygis, įveikęs ilgą ir sudėtingą atranką, tampa ne elitiniu, o savu – ginklo ir Knygoje vietoj vardų ir pavardžių dažnai naudojamos tik pirmosios raidės. Taip daro­ kraujo – broliu. Toji ginklo ir kraujo brolystės idėja suprantama ir branginama visame pasauma to, kad daugelis minimų karininkų, seržantų karių tebetarnauja Specialiųjų ope­ lyje,dėl ir „Aitvaro“ lietuviai savo darbu, prakaitu ir kraujuir pelnytai laikomi broliais tarp Ameriracijų pajėgose, ir jų tapatybės negali būti atskleistos, kad netaptų pažeidžiami nei jie, nei kos SEALS ir „žaliųjų berečių“, Lenkijos „Grom“, Norvegijos, Australijos, Didžiosios Britanijos jų artimieji. Vardais ir pavardėmis įvardijami tik vieši asmenys, pvz., politikai arba tie žmo­ ir kitų valstybių specialiųjų pajėgų karių. nės, kurie sąmoningai viešumą. kurių dabartinių SOP karininkų tapatybės Knygoje vietoj vardųpasirinko ir pavardžių dažnaiKai vartojamos tik pirmosios raidės. Taip daroma anksčiau skelbiamos, buvusiųseržantų SOP karininkų, tapatybėsSpecialiųjų dabar nebeslaptos. dėl to, kadbuvo daugelis minimųyra karininkų, ir kariųkurių tebetarnauja operacijų Aš sąmoningai įvardiju juos tik inicialais, nes nenoriu, kad šiapažeidžiami knyga pasinaudotų pajėgose, ir jų tapatybės negali būti atskleistos, kad netaptų nei jie, neipiktava­ jų artimieji. Vardaisatkeršyti ir pavardėmis įvardijami tik viešipareigą. asmenys,Daugelis pvz., politikai arba tie žmonės, kurie liai, norintys kariams už jų įvykdytą SOP kūrėjų dar dešimtmetį sąmoningai pasirinko viešumą. Kai kurių dabartinių SOP karininkų tapatybės anksčiau buvo kitą liks neįvardyti. Knygoje dažniausiai minimi karininkai S. ir D. – specialiųjų pajėgų skelbiamos, yra jungiamoji buvusių SOP karininkų, kurių tapatybės nebeslaptos. sąmoningai keleto epochų grandis. Jų veidus, būdamasdabar jaunas žurnalistas,Aš įsiminiau per įvardiju juos tik inicialais, nes nenoriu, kad šia knyga pasinaudotų piktavaliai, norintys kelias paras, praleistas Aukščiausiojoje Taryboje–Atkuriamajame Seime 1991 metais.atkerS. ir šyti už jųspecialiųjų įvykdytą pareigą. kūrėjų dar dešimtmetį kitąnaivių liks neįvardyti. D. –kariams simboliniai pajėgų Daugelis karininkoSOP evoliucijos pavyzdžiai – nuo idealistų, Knygoje dažniausiai minimi karininkai S. ir D. – specialiųjų pajėgų keleto epochų jungiamoji kartu su būriu bendražygių pasiryžusių savo gyvybėmis ginti į pavojų patekusią Vals­ grandis. Jų veidus, būdamas jaunas žurnalistas, įsiminiau per kelias paras, praleistas Aukštybę, iki prityrusių, didelę kovinę patirtį turinčių karininkų, būrelį specialiosios karybos čiausiojoje Taryboje–Atkuriamajame Seime 1991 metais. S. ir D. – simboliniai specialiųjų entuziastų pavertusių pasaulyje pripažintomis karinėmis pajėgomis. Žinoma, tai ne vien pajėgų karininko evoliucijos pavyzdžiai – nuo naivių idealistų, kartu su būriu bendražygių, šių karininkų ir jųgyvybe bendražygių nuopelnas. Žvelgiant į duiki prabėgusius dešimtmečius, per pasiryžusių savo ginti į pavojų patekusią Valstybę, prityrusių, didelę kovinę patirtį kuriuos išsivystė Specialiųjų karybos operacijų pajėgos, pavertusių būtina pripažinti, kadpripažintoesminius turinčių karininkų,Lietuvos būrelį specialiosios entuziastų pasaulyje sprendimus inicijavo ir parėmė skirtingų politinių pažiūrų ir dešiniosioms, ir kairiosioms mis karinėmis pajėgomis. Žinoma, tai ne vien šių karininkų ir jų bendražygių nuopelnas. partijoms įpriklausantys politikai, Vyriausybės nariai, kariuomenės, valstybės tarnautojai. Žvelgiant du prabėgusius dešimtmečius, per kuriuos išsivystė Lietuvos kariuomenės SpeUž supratimą ir pagalbą rengiant šią knygą norėčiau padėkoti dabartiniam ap­ cialiųjų operacijų pajėgos, būtina pripažinti, kad esminius sprendimus inicijavo krašto ir parėmė saugos ministrui Olekui, kariuomenės vadui generolui leitenantui Arvyduipolitikai, Pociui, skirtingų politiniųJuozui pažiūrų ir dešiniosioms, ir kairiosioms partijoms priklausantys Vyriausybės nariai, kariuomenės, valstybės tarnautojai. buvusiam kariuomenės vadui ge­ buvusiai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, Už supratimą ir pagalbą rengiant šią knygąoperacijų norėčiau pajėgų padėkoti buvusiems ir esamiems nerolui leitenantui Valdui Tutkui, Specialiųjų – Ypatingosios paskirties Krašto apsaugos vadovams ir Lietuvos kariuomenės vadams, Specialiųjų opetarnybos, Vytautoministerijos Didžiojo jėgerių bataliono, Kovinės narų tarnybos, Specialiųjų opera­ racijų pajėgų – Ypatingosios paskirties tarnybos, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono, Kovicijų grandies – vadovybei ir karininkams, seržantams ir kariams. Dėkoju visiems „Aitvaro“ nės narų su tarnybos, operacijų grandies – vadovybei ir karininkams, seržantams kariams, kuriais Specialiųjų teko susitikti per keliones Afganistane ir ten dirbant. Atskiros padėkosir kariams. Dėkoju visiems „Aitvaro“ kariams, su kuriais teko susitikti per keliones Afganistane verti žmonės, archyvuose radę ir suteikę anksčiau nepublikuotų nuotraukų – fotografai ir ten dirbant. Atskiros padėkos verti žmonės, archyvuose radę ir suteikę anksčiau nepubliAlfredas Pliadis, Andrius Petrulevičius, KOP viršila Alvydas Tamošiūnas ir kiti. Dėkoju pro­ kuotų nuotraukų – fotografai Alfredas Pliadis, Andrius Petrulevičius, KOP viršila Alvydas Tadiuseriams Eduardui S., Martynui M. ir Stasiui B., parūpinusiems būtinų priemonių kelio­ mošiūnas ir kiti. Dėkoju prodiuseriams Eduardui S., Martynui M. ir Stasiui B., parūpinusiems nėje į Afganistaną. Dėkoju „Versus aureus“ Dėkoju leidyklai, kuri ėmėsiantrojo rizikos išleisti šią knygą. Ir, būtinų priemonių kelionėje į Afganistaną. šios knygos tiražo leidėjams. Ir, žinoma, šeimai ir draugams, rėmusiems knygos idėją. žinoma, šeimai ir draugams, rėmusiems knygos idėją. Aleksandras Matonis

Aleksandras Matonis

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

9

Nė dienos be šūvio 1991 08 23 po vidurnakčio Prasidėjusi naktis Vilniuje nieko gero nežadėjo, nors Maskvoje prosovietinis pučas žlugo dar prieš dvi dienas1. Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus (ATAS) Ketvirtojo būrio šauliai S. ir D. budėjo Černiachovskio aikštės Vilniuje2 šiaurės vakariniame kampe, slėpdamiesi už neaukštos, iš skaldytų akmenų sumūrytos atbrailos. S., D. ir dar keli jų bendražygiai vykdė ATAS viršininko Artūro Skučo užduotį – užkirsti kelią prosovietinės kompartijos lyderių Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus ir galimai kitų nusikaltusių Nepriklausomai Lietuvai veikėjų evakuacijai iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto rūmų. Šauliai stebėjo mažiau nei už šimto metrų Operos ir baleto teatro prieigų skverelyje prie paminklo Kiprui Petrauskui esančius krūmokšnius, kuriuose slėpėsi penki ginkluoti vyrai. Sutemose į aikštelę prie teatro dideliu greičiu įsuko visureigis UAZ, ir iš jo iššokę penki vyrai pasislėpė krūmokšnių priedangoje. Prieblandoje ATAS šauliai spėjo įžiūrėti, kad atvykėliai – su sovietinės kariuomenės šalmais ir ginkluoti „Kalašnikovais“. „Rusai, rusai!“ – sušuko D. kitame aikštės krašte budėjusiems ATAS bendražygiams užimdamas pozicijas už artimiausios priedangos. Šaulys S. teturėjo AKSM modifikacijos „Kalašnikovo“ automatinį ginklą, o D. – pistoletą TT. Vos už keliolikos metrų stūksojo prosovietinės Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pastatas3. Veidrodiniai langai 1

2 3

1991 m. rugpjūčio 18–21 d. Maskvoje grupė radikalių prosovietinių SSRS veikėjų, pasitelkę kariuomenę ir KGB struktūras, pasiskelbė Valstybiniu nepaprastosios padėties komitetu (GKČP), bandė nuversti SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Pučas žlugo, paspartindamas galutinį Sovietų Sąjungos žlugimą. Dabar – V. Kudirkos aikštė, kurioje iškilęs paminklas Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ – autoriui. Nuo 1992 m. šiame pastate įsikūrė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

10

GABRIELIAUS kARIAI

skendėjo tamsoje, bet už jų, be jokios abejonės, budėjo gerai ginkluoti sovietinės kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijos dalinių kariai ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai, saugoję prosovietinio komunistų aparato vadovybę ir darbuotojus. S. ir D. buvo atsidūrę galimoje kryžminio apšaudymo zonoje. Susišaudymas su gausesniu ir geriau ginkluotu priešininku nieko gero nelėmė, tačiau S. ir D. labiau baiminosi ne taip dėl savo gyvybių, kiek dėl užduoties sužlugdymo. Kaip ir dešimtys jų bendražygių, su pavojais jie susigyveno nuo darbo pradžios Aukščiausiosios Tarybos apsaugoje 1990 m., taip pat – per 1991 m. sausio įvykius, o galiausiai per visą pastarąją parą, kai buvo klastingai nušautas karys savanoris Artūras Sakalauskas tiesiog parlamentą saugojusių bendražygių akyse. S. ir D. puikiai suprato, kad sovietai tęs provokacijas, jau atsiuntė smogikus, turinčius neutralizuoti parlamento gynėjus. Rugpjūčio pučo dienomis ATAS darbuotojai nuolat stebėjo svarbiausius objektus, kuriuose buvo įsitvirtinę prosovietinio režimo šalininkai. Ypatingo dėmesio zona – KGB pastatas dabartinėje Lukiškių aikštėje ir LKP CK būstinė. Černiachovskio aikštės vakari­ nėse prieigose, ties elektronikos parduotuve „Aidas“ iš tarnybinio automobilio „Žiguli“ rūmus stebėjo S. ir D. Pietrytinėje aikštės dalyje, dabartinio banko kieme stovėjo ATAS automobilis „Moskvič“ su dviem kitais ATAS kovotojais. Aikštės vakaruose, ties knygynu buvo ir automobilis su Lietuvos Valstybės saugumo departamento darbuotojais, tačiau ATAS su jais savo veiksmų nederino. ATAS operatyvininkai įtarė, kad kompartijos lyde­ rius bus bandoma išvežti pro vienerius iš esančių dvejų vartų. Kiekvieno automobilio išvažiavimą iš LKP CK rūmų teritorijos stebėjo ATAS ekipažas.

Rugpjūčio 22-osios popietę, palikę AKSM automatinį šautuvą automobilyje ir paslėpę trumpuosius ginklus po švarku, stabdydavome iš rūmų išvažiuojančius automobilius. Prisistatydavome kaip Aukščiausiosios Tarybos apsauga ir pareikalaudavome apžiūrėti mašiną. Dažniausiai į mus žvelgdavo nustėrę sovietinių karių veidai. Buvome gavę įsakymą į konfliktus su kariškiais nesivelti. Tačiau Burokevičiaus ir Jermalavičiaus išvežimo atveju turėjome aiškų įsakymą – sulaikyti įtariamuosius, o jei kils pasipriešinimas, atidengti ugnį į juos saugančius KGB karininkus. (S.)4 4

Čia ir toliau knygoje – ištraukos iš interviu su buvusiu SOP karininku S. 2006–2013 m.

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

11

Pučo dienomis saugumo požiūriu padėtis Vilniuje buvo chaotiška. Kol perversminin­ kų komitetas Maskvoje dar veikė, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirminin­ kas Vytautas Landsbergis gavo SSRS kariuomenės ultimatumą besąlygiškai nuginkluoti parlamento gynėjus ir savanorius. Tačiau nepraėjo nė para, ir istorijos svarstyklės per­ sisvėrė perversmininkų nenaudai. Tuomet V. Landsbergis išsikvietė SSRS kariuomenės Vilniaus įgulos komendanto atstovą, kuriam perdavė priešingą ultimatumą, reikalaujant besąlygiškai atitraukti visus kariuomenės dalinius į jų dislokacijos vietas.

Minėtąjį komendanto emisarą kartu su kolega eskortavome į V. Landsbergio kabinetą. Turėjome po „Kalašnikovą“, vilkėjome civilius kostiumus. Tą sovietų karininką pasitikome prie barikadų ties senuoju Žvėryno tiltu. Išlipęs iš „Volgos“ ir pamatęs mus su automatais jis išbalo ir kreipėsi: „Vy, rebiata, požaluista, tol’ko ne streliaite“5. Kai pasakėme, kad turime palydėti pas V. Landsbergį, jam smarkiai atlėgo. Padėjome perlipti per milžiniškų riedulių prieštankinę užtvarą. Kol jis lipo, galutinai prarado solidumą. (S.) Po perversmininkų pralaimėjimo Maskvoje sovietų dalinių, esančių Vilniuje, kariškiai vis rečiau išvykdavo už savo teritorijų ribų ir beveik nebedemonstravo jėgos. Rugpjūčio 21­osios provokacija, kai į Aukščiausiosios Tarybos teritoriją prasiveržė milicijos skiriamo­ siomis spalvomis dažytas visureigis, o jame buvę sovietiniai karininkai atidengė ugnį į parlamento gynėjus, sunkiai paaiškinama logiškai. Įvažiavimą saugojęs karys savanoris Artūras Sakalauskas krito nuo kulkos. ATAS darbuotojai ir kariai savanoriai atsišaudė, su­ žeisdami kelis automobilyje buvusius užpuolikus.6 Rugpjūčio 22­osios popietę ATAS darbuotojai stabdė iš LKP CK išeinančius asmenis, mandagiai, bet primygtinai reikalaudami parodyti rankinių turinį, taip užkardydami gali­ mą svarbių LKP dokumentų išnešimą. Vieno išeinančiojo patikrinimas peraugo į konflik­ tą – vyriškis turėjo tuščią ginklo dėklą ir savo elgesiu provokavo ATAS šaulius, todėl buvo sulaikytas ir perduotas aikštės pakraštyje budėjusiems Lietuvos VSD pareigūnams.

Temstant gavome įsakymą susiaurinti žiedą. Automobilius atvarėme ir patys užėmėme pozicijas dar arčiau rūmų. (S.) 5 6

„Tik jūs, vaikinai, prašau, nešaudykit.“ (Rus.) Žr. Artūras Antanas Skučas. Pėstininko užrašai. Dokumentinis romanas. Vilnius: Valstybės žinios, 2012, p. 269. (Incidento detales aprašo buvęs ATAS Ketvirtojo būrio vadas Saulius Tulevičius.)

12

GABRIELIAUS kARIAI

1991 08 23 po vidurnakčio Keliasdešimt minučių trukusi nebyli drama prie Operos ir baleto teatro išsisprendė netikėtai ir taikiai. Teatro prieigose įsitvirtinę ginkluoti vyrai pasirodė esantys Lietuvos policijos „Aro“ rinktinės pareigūnai, vadovybės įsakymu atvykę stebėti LKP CK rūmų. „Aro“ pareigūnai žinojo, kad rūmų prieigose budi civiliai apsirengę ATAS darbuotojai, tačiau konkrečių detalių nežinojo ir neturėjo galimybės su jais susisiekti. Šalmų – kitokių nei sovietiniai – policininkai tuomet dar neturėjo, ginklai ir transporto priemonės taip pat buvo paveldėtos iš sovietmečio. Pavojingą situaciją padėjo išspręsti Lietuvos policininkai, perdavę „Aro“ žinutę ATAS šauliams. Vilkėdami aiškiai matomas Lietuvos policijos uniformas jie priėjo prie ATAS darbuotojų ir įspėjo apie saviškius. Vėliau susitikę S. ir vienas „Aro“ pareigūnų juokėsi, kad „tik per plauką vienas kito nenudėjo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d., kai pirmųjų demokratinių rinkimų metu išrinkta Aukščiausio­ ji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę, Sovietų Sąjungos valdžia ėmė taikyti visas, kokios tik įmanoma, politinio ir ekonominio spaudimo priemones. Lietuvos valstybės ir parlamento vadovybė nebuvo saugi. 1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos Vy­ riausybė įsteigė Krašto apsaugos departamentą, kurio užduotis – sukurti krašto apsau­ gos sistemą. 1990 m. birželio 5 d., po tris mėnesius trukusių parengiamųjų darbų, Aukš­ čiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I­267 oficialiai įsteigtas parlamento Apsaugos skyrius, tapęs viena iš svarbiausių institucijų, garantuojančių atkurtos valstybės ir jos vadovų apsaugą ir gynimą nuo sovietinių specialiųjų tarnybų ir brutalios karinės jėgos.

Po Kovo 11-osios supratome, kad buvusi milicija yra nevienalytė ir ja iki galo negalima pasitikėti, todėl pirmiausia pašalinome milicininkus iš parlamento apsaugos ir pradėjome burti savąją valstybinių institucijų apsaugą. Tokiu būdu pašalinome ir kai kurių sovietinių struktūrų, pirmiausia – KGB – įtaką parlamente. Pirmaisiais parlamento sargybiniais tapo drąsūs vyrukai, dauguma jų – sportininkai, kurie, sakykime paprastai, nebijojo „gauti į snukį“ nuo sovietų desantininkų. Pats sargybiniu tapau, nes buvau profesionalus sportininkas, dziudo imtynininkas, dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente. Pasikviečiau dar kelis patikimus žmones, tarp jų buvo žinomų imtynininkų. Tiek mes, savanoriai, tiek Artūras Skučas, savo žmonių atrankai vadovavomės panašiais principais:

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

13

kviečiame tik žmones, kuriuos asmeniškai pažįstame, arba už kuriuos garantavo labai patikimi asmenys. (Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius)7 1991 m. sausį promaskvietiškos politinės jėgos – pirmiausia M. Burokevičiaus ir J. Jer­ malavičiaus vadovaujama komunistų partija, KGB ir karinė vadovybė – pradėjo destabi­ lizuoti iki tol buvusią gana ramią saugumo padėtį. Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių kariškiai vis dažniau į miestų gatves išvesdavo kovinę techniką, atvirai demonstruodavo jėgą. Prasidėjo pastatų, anksčiau formaliai priklausiusių komunistiniam režimui, užgro­ bimas, išvarant ten dirbusius žmones. ATAS darbuotojai veikė visoje Lietuvos teritorijo­ je, kartu su kariais savanoriais, pasieniečiais ir kitų struktūrų darbuotojais dalyvaudami objektų apsaugoje, rinkdami duomenis apie SSRS kariuomenės judėjimą, kitus elektro­ ninės ir žmogiškųjų išteklių žvalgybos duomenis. Sausio 8 d. prosovietinių jėgų ir jas remiančio judėjimo „Jedinstvo“ prie parlamento sukviesti mitinguotojai mėgino šturmu užimti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Į gyvą skydą susikabinusiems ATAS darbuoto­ jams ir savanoriams pavyko atremti puolimą ties centriniu įėjimu, prieš užpuolikus buvo panaudotos šalto vandens srovės iš priešgaisrinių žarnų. Nepavykus užimti parlamen­ to civilių lojalistų pastangomis, sovietai suplanavo karinę Lietuvos valdžios nuvertimo operaciją, kurios galutinė aktyvioji fazė prasidėjo sausio 12­osios vakare. Pirmosiomis sausio 13­osios valandomis SSRS kariuomenės daliniai, dalyvaujant KGB specialiųjų pajė­ gų grupei „Alfa“, Vilniuje užėmė Lietuvos televizijos ir radijo pastatų kompleksą ir televi­ zijos bokštą. Žuvo 13 žmonių ir daugiau kaip 500 buvo sužeisti. Aukščiausiosios Tarybos šturmas atrodė neišvengiamas.

Įtampa buvo nenusakoma. Laukėme Aukščiausiosios Tarybos puolimo net keliomis kryptimis, buvome įsitikinę, kad tam bus panaudota šarvuotoji technika, desantininkai ir specialiosios grupės, bus bandoma užimti parlamento pastatą iš sraigtasparnių išlaipinus smogikus. Apsaugos skyrius nuolat gaudavo informacijos apie sovietų kariškių judėjimą – tiek patikimų žinių, tiek ir gandų. Mane ir dar vieną ATAS šaulį pasikvietė A. Skučas ir įsakė išžvalgyti kitapus Neries esančios cerkvės prieigas – esą žmonės ten pastebėję ginkluotų vyrų būrį. Gavome po pistoletą TT, kuriuo aš, kaip buvęs inkasatorius, mokėjau naudotis. Perėję 7

Čia ir kitur knygoje – ištraukos iš autoriaus interviu su Arvydu Pociumi 2006 m. ir 2011 m.

14

GABRIELIAUS kARIAI

Žvėryno tiltą visiškoje tamsoje pradėjome lėtai judėti paupiu. Krūmų tankmėje prie cerkvės išties pastebėjome ginkluotus žmones. Pabandžiau tyliai užtaisyti pistoletą, tačiau užraktą traukiau per lėtai, ir šovinys įstrigo8. Žmonės krūmuose mus taip pat pastebėjo, ir sutarškėjo ginklų užraktai. Pagalvojau kažką panašaus į – „štai tokia bus pabaiga“, tačiau išgirdau kažką duodant lietuviškas komandas. Susišaukėme su ginkluotais vyrais. Paaiškėjo, kad savi. Tai buvo Arvydo Pociaus vadovaujama kariuomenės savanorių grupė, išsiųsta į parlamento prieigas, kad sovietų kariuomenės puolimo atveju atidengtų į ją ugnį iš flango. Jie tebuvo ginkluoti daugiausia mažo kalibro sportiniais ir medžiokliniais šautuvais, kovinių ginklų beveik neturėjo. Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, dažnai pagalvoju, kad vos nesusišaudėme su būsimu Lietuvos kariuomenės vadu, kurio asmeninė iniciatyva ir begalinė parama padėjo įkurti ir išvystyti būsimųjų specialiųjų pajėgų branduolį – Ypatingosios paskirties tarnybą. (S.) Nors sovietai sausio 13­osios naktį nesiryžo pulti tūkstantinės minios apsuptos Aukš­ čiausiosios Tarybos, padėtis liko itin įtempta. Sovietų kariuomenė ir toliau demonstravo jėgą, siautėjo gaudydama šaukiamojo amžiaus jaunuolius, persekiojo įvykius nušvie­ čiančius Lietuvos ir užsienio žurnalistus. Susirūpinta valstybės asmenų apsauga: įsigyta jų vežimui ir eskortavimui skirtų šarvuotų automobilių, pradėtos geriau planuoti išvykos. ATAS struktūroje atsirado naujų padalinių: išankstinės žvalgybos ir Ketvirtasis būrys9. Pastarojo padalinio darbuotojai buvo atsakingi už svarbių asmenų apsaugą, taip pat atlikdavo įvairias žvalgybos užduotis. ATAS vadovybė skyrė nemažai dėmesio Ketvirto­ jo būrio parengčiai. Vyko šaudymo, asmens apsaugos, pirmosios medicinos pagalbos, psichologiniai kursai.

8 9

Pistoletas TT – be saugiklio. ATAS darbuotojai neturėjo TT dėklų, nešiojo šiuos ginklus kišenėse ar už diržo, todėl, vengdami atsitiktinio šūvio, stengėsi neįvaryti šovinio į ginklo vamzdį. Artūras Antanas Skučas, min. veik., p. 121.

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

15

1991 08 23, maždaug 3 val. ryto „Rebiata, vy mne oružije vernite, a? Nu, vy /.../, napugali menia, dumal, seičas ubjote“10, – drebančioje rankoje laikydamas smilkstančią cigaretę ir apkabinęs smarkiai sumuštą koją sėdėjo ant grindinio ir kalbėjo SSRS Vidaus kariuomenės karininkas, kreipdamasis į ATAS darbuotojus ir įvykio vietą apžiūrinčius Lietuvos prokuratūros tardytojus. Vos prieš valandą Černiachovskio aikštėje aidėjo šūviai. ...ATAS darbuotojai S., D. ir DK tęsė budėjimą, stebėdami paradinį įėjimą ir įvažiavimus į LKP CK rūmus. Dar vienas darbuotojas, automatu ginkluotas M., budėjo automobilyje „Moskvič“ pietrytiniame aikštės kampe, pačiame Gedimino prospekte. Netikėtai prasivėrė LKP CK rūmų vartai ir pro juos išvažiavo milicijos visureigis UAZ su įjungtu mėlynu švyturėliu. „Dabar! Jie bando išvežti Burokevičių!“ – šūktelėjo kažkuris, ir DK leidosi bėgti, stengdamasis užkirsti kelią visureigiui. S. ir D. užsitaisė ginklus, užėmė kryžminės ugnies pozicijas, ruošdamiesi dengti bendražygį. Išvydęs su švyturėliais į prospekto pusę važiuojantį milicijos automobilį M. nuspaudė akceleratorių. Cypdamas ratais „Moskvičius“ šoko iš vietos ir taranavo UAZ, įsirėždamas į kėbulą vairuotojo pusėje. Iš priešingos pusės pribėgęs pistoletu TT ginkluotas DK pravėrė duris ir suriko: „Na zemliu, /.../, na zemliu!“11 Pro UAZ duris, išmetęs lauk „Kalašnikovą“, išvirto azijietiškos išvaizdos šauktinis vairuotojas, tačiau keleivio vietoje sėdėjęs karininkas nepajudėjo. DK, nutaikęs ginklą jam į veidą, rėkdamas reikalavo išlipti ir gulti ant žemės, tačiau išgąsdintas karininkas tik stenėjo: „Ne mogu, noga, noga!..“12 ATAS darbuotojas M. tuo tarpu patraukė „Moskvičių“ atgal, visureigis krestelėjo, ir DK pasirodė, jog kad kažkas sujudėjo tamsoje skendinčioje UAZ galinėje dalyje. Nuaidėjo į tamsą nukreipti šūviai. M., nematydamas, kas vyksta priešingoje pusėje, pamanė, kad užpultas jo bendražygis, ir paleido „Kalašnikovo“ papliūpą į visureigio apačią. Kryžminėje ugnyje per stebuklą nenukautas sovietų karininkas rado jėgų ištraukti 10 11 12

„Vyručiai, grąžinkit man ginklą, a? Na, jūs /.../, išgąsdinot mane, maniau, vietoj nudėsit.“ (Rus.) „Ant žemės /.../, ant žemės!“ (Rus.) „Negaliu, koja, koja!..“ (Rus.)

Vilniaus g .

GABRIELIAUS kARIAI

LKP CK

V. Ku d

Vilniaus g.

16

G ed

imin

o pr.

i r ko s

a.

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

17

užgautą koją ir krito ant grindinio. M. šaukė karininkui: „Budeš znat’, kak čužyje zemli grabit’!“13 Po akimirkos paaiškėjo, kad visureigis tuščias. ATAS darbuotojų dėmesį patraukė nuo LKP CK rūmų sklindantys garsai, o DK įšoko į visureigį ir milžinišku greičiu pasileido į parlamento pusę. Trys ATAS bendražygiai liko aiškintis su sulaikytaisiais ir laukti prokuratūros atstovų. Trofėjinį UAZ skubėjęs nugabenti DK padarė klaidą, kuri vos nekainavo jam gyvybės. Prie įvažiavimo į Aukščiausiosios Tarybos teritoriją netoli dabartinio Geležinio Vilko tilto budėję sargybiniai, išvydę milžinišku greičiu atlekiantį milicijos visureigį, nedvejodami užtaisė ginklus ir nusitaikė. Kartojosi prieš parą įvykusios tragedijos scenarijus, kai milicijos UAZ įlėkus į teritoriją kilo susišaudymas, nusinešęs kario savanorio Artūro Sakalausko gyvybę. Nuo salvės skyrė sekundės, kai vienas sargybinių sušuko: „Palaukit, barzda pažįstama!“ Vyrai įžiūrėjo, kad vairuotojas vilki civiliais drabužiais ir yra barzdotas – milicininkai taip neatrodė. Netrukus vis dar kvapo neatgaunantis DK pasakojo apie susišaudymą aikštėje. Vėliau, po derybų, automobilis ir ginklai buvo grąžinti sovietų Vidaus tarnybos kariams. Daug šios operacijos detalių dabar atrodo tragikomiškai, bet tuomet jautėmės padarę, ką galėjome. Išgirdę susišaudymą aikštėje, buvusieji LKP CK būstinėje suprato, kad Burokevičiaus ir Jermalavičiaus paprastai išvežti nepavyks. Sovietų kariškiai iš Šiaurės miestelio atsiuntė kelis šarvuočius BTR, kuriais į saugią vietą ir buvo išvežti komunistų lyderiai bei dokumentai. Žlugus pučui turėjome įsakymą sovietinių karių pirmi nepulti. Apmaudu, bet ši užduotis, turėjusi visus specialiosios operacijos bruožus, nepavyko. Apsaugos skyrius iš nepavykusios operacijos pasidarė daug išvadų. Supratome, kad daugelio dalykų dar turime išmokti. Bet svarbiausia – parodėme priešmirtinių traukulių tąsomam sovietiniam režimui, jog esame pasirengę imtis ryžtingų priemonių savo valstybei ginti, nors mūsų mažiau ir mes menkiau ginkluoti. (S.) 13

„Žinosi, kaip svetimas šalis plėšti!“ (Rus.)

< 1991 08 23 nakties incidento prie LKP CK būstinės schema: pro pastato vartus išvažiuoja milicijos visureigis, sankryžoje ties Gedimino prospektu jį taranuoja ATAS automobilis. Sovietiniai kariškiai sulaikomi

18

GABRIELIAUS kARIAI

Buvusio JAV prezidento R. Nixono privatus vizitas Lietuvoje 1991 03 23. Svečią Antakalnio kapinėse lydi AT pirmininko pavaduotojas B. Kuzmickas. Prezidentą saugo ATAS darbuotojai. A. Petrulevičiaus nuotrauka

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

19

Mokslai Prancūzijoje ir ATAS reorganizavimas Nors 1991 m. pradžioje Persijos įlankos rajone vyko karas, Lietuvos laisvės byla kasdien pritraukdavo vis didesnį tarptautinės bendruomenės dėmesį. 1991 m. sausio 20 d., pra­ ėjus vos savaitei po tragiškų įvykių, Lietuvoje apsilankė Islandijos užsienio reikalų mi­ nistras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Vasarį pirmosios iš Vakarų valstybių Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija ir Danija. Mūsų šalyje vis dažniau ėmė lankytis už­ sienio politikos ir diplomatijos veikėjai. Kovo 23 d. į Lietuvą su privačiu vizitu atvyko bu­ vęs JAV prezidentas Richardas Nixonas. Jo apsauga rūpinosi ATAS darbuotojai. Kartu su kylančiu tarptautiniu susidomėjimu Lietuva gausėjo ir pagalbos valstybei srautai. Moky­ mus ATAS darbuotojams pirmiausia surengė Kanados lietuviai, turėję asmenų apsaugos patirties. JAV vyriausybė padovanojo ATAS pistoletų „Sig Sauer“, buvo įsigyta ir kitų ginklų, vakarietiškų ryšio priemonių. Parlamente konsultacijas ir mokymus rengė JAV diplomatinės žinybos apsaugos specialistai ir Centrinės žvalgybos valdybos atstovai. 1992 m. kvietimą stažuotis apsaugos pareigūnams atsiuntė Prancūzijos vyriausybė. Po įvykusių konsultacijų ATAS darbuotojams pasirinkta galimybė mokytis Nacionalinės žandarmerijos intervencinėje grupėje (Groupe d’Intervention de la Gendarmerie Nationale, GIGN). Tai Prancūzijos kariuomenės junginys, kurio specializacija – kova su terorizmu, įkaitų vadavimas ir svarbių asmenų bei institucijų apsauga.

1992 metų liepos pabaigoje atsidūrėme Prancūzijoje. Pagal fizinius duomenis, šaudymo ir kitus testus į stažuotę GIGN buvo atrinkti devyni ATAS skirtingų padalinių darbuotojai. Dauguma iš mūsų buvo jaunesnieji karininkai – nuo leitenanto iki kapitono. Mūsų mokslams buvo skirtas pusmetis. Pirmuosius keturis mėnesius intensyviai mokėmės prancūzų kalbos ir karybos dalykų – tai buvo maksimaliai „suspaustas“ susipažinimas su prancūzų karyba. Likę du mėnesiai skirti antiteroristinių veiksmų, asmenų apsaugos, intervencijos ir įkaitų vadavimo taktikos praktinėms studijoms ir pratyboms. (S.)

20

GABRIELIAUS kARIAI

Devyni ATAS darbuotojai prieš jiems išvykstant į GIGN mokymus Prancūzijoje 1992 m.

Lietuvos karininkai kiek daugiau nei tris mėnesius praleido prie La Rošelio, o vė­ liau buvo perkelti į Mondeziro miestelyje netoli Paryžiaus esantį GIGN mokymų centrą. Prie pat buvusio karinio aerodromo (dabar tai vietinės reikšmės mažosios aviacijos oro uostas) įsikūrusi bazė padalinta į dvi dalis. Vienoje – keli gyvenimui ir mokymui skirti korpusai, o gretimoje – šaudyklos, apleisti mūriniai barakai, skirti intervencijų ir įkaitų vadavimo pratyboms. Lietuvius nustebino viename pastate įrengtas lėktuvų šturmo treniruoklis: didelėje salėje sumontuotas keleivinio lėktuvo salono maketas, kuriame mokomasi neutralizuoti orlaivius užgrobusius teroristus.

Studijos Prancūzijoje mums atvėrė naujus pažinimo klodus, nepažįstamą aukšto lygio Europos kultūrą, pagaliau net virtuvę. Kalbos mokymas buvo toks intensyvus, kad kurso pabaigoje jau laisvai bendravome prancūziškai. Mums atrodė neįprasta, kad vakarienių metu GIGN instruktoriai pasiūlydavo pakelti po taurę kitą vyno. Nors buvo surengta ir iškylų, Prancūziją geriausiai pamatėme specialiųjų operacijų kario akimis. (SOP karininkas D.) Daugumos mokymų detalių negalima atskleisti net ir dabar, tačiau, įgiję šaudymo ir kitų specialių įgūdžių ir žinių, drauge patyrėme visas įmanomas žmo-

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / AleksAndrAs MAtonis

21

gaus baimes – aukščio baimę, klaustrofobiją, ekstremalius pojūčius po vandeniu. Kaskart mus išveždavo ar išskraidindavo sraigtasparniu vis į kitas užduotis, pasitaikė atvejų, kai į kareivines sugrįždavome tik po kelių parų pėsčiomis, ištisai nemiegoję ir beveik nevalgę. Teroristų vaidmenį dažniausiai atlikdavo GIGN instruktoriai – aukščiausio lygio profesionalai. (S.) Sykį per vertinamųjų pratybų ciklą po sunkios užduoties grįžome į kareivines. Mums buvo leista nusiprausti, atsipalaiduoti, padengta soti vakarienė, pasiūlyta po kelias taures vyno. Netikėtai įžygiavę instruktoriai liepė ruoštis išvykimui į užduotį po dviejų valandų su pilna ekipuote. Mus nuvežė į miško glūdumą, nurodė mūsų koordinates ir iškėlė užduotį nepastebimai rasti gerokai nutolusį objektą, atilikti jo specialiąją žvalgybą. Pagal legendą šiame objekte teroristai įkaitais laiko kelis asmenis. Turėjome parengti intervencijos ir jų vadavimo planą. Buvome įspėti, kad žygio iki objekto metu mus „medžios“ instruktorių grupė. Po keliolikos valandų žygio radome trobelę. Atlikę viską, kaip įsakyta, iš instruktorių gavome pranešimą, kad tikroji užduotis mūsų dar tik laukia. Turėjome surasti kitą pastatą, kuriame užsibarikadavęs žmogus pagrobė įkaitą. Nužygiavę į vietą gavome nurodymus su pagrobėju prancūziškai derėtis dėl įkaitų paleidimo, o deryboms nepavykus, išvaduoti žmogų. Atlikę užduotį sužinojome, kad pastarasis

Devyni ATAS darbuotojai, baigę mokymus Prancūzijos GIGN. Viduryje stovi kursų instruktoriai. Mondezyras, 1992 m. pab. Nuotrauka iš plk. D. archyvo

22

GABRIELIAUS kARIAI

scenarijus „pasiskolintas“ iš karščiausių televizijos žinių, kai sutrikusios psichikos žmogus įkaitais paėmė kaimynus. (D.) Mes nuoširdžiai domėjomės, kodėl Prancūzijoje kova su teroristais, kurie, mūsų tuometiniu supratimu, buvo paprasčiausi nusikaltėliai, asmenų apsauga bei įkaitų vadavimas patikėtas Nacionalinės žandarmerijos padaliniui, pavaldžiam kariuomenei, o ne civilinei teisėsaugai. Instruktorių atsakymai privertė gerokai pakeisti požiūrį į ATAS darbuotojo ženklas viską, ką žinojau. Prancūzų ekspertų teigimu, kariuomenė visuomet turės daugiau net už gerai aprūpintą civilinę policiją priemonių tikslams pasiekti, – beveik neribotas aviacijos ir laivyno, ryšių, sąveikos su kitais kariuomenės daliniais galimybes. Tuomet, Mondeziro kareivinėse, gimė dar galutinai nesuformuluota mintis apie panašios į GIGN struktūros sukūrimą Lietuvoje. (S.) ATAS darbuotojams stažuojant Prancūzijoje atėjo žinios apie 1992 m. spalio 25 d. ir lapkričio 15 d. įvykusius Seimo rinkimus. Juos netikėtai laimėjo Nepriklausomybės prieš­ aušryje nuo prosovietinės LKP atskilusi Algirdo Brazausko vadovaujama partija, kuri po reformos persivadino Lietuvos demokratine darbo partija. Pagal partijos sąrašus ir vien­ mandatėse apygardose į Seimą pateko 71 LDDP narys. Pasaulinė žiniasklaida šį politinės švytuoklės pokrypį iš pradžių įvertino kaip komunistų sugrįžimą. 1992­ųjų Kalėdas ATAS stažuotojai pasitiko jau namie. Čia jų laukė nežinia dėl darbo­ vietės. Naujoji politinė valdžia nusprendė reformuoti Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių, atsisakant dalies funkcijų ir perduodant Vidaus reikalų ministerijos pavaldumui. Po reformos Seimo ir aukščiausių valstybės asmenų apsauga ėmė rūpintis Vadovybės apsaugos departamentas. GIGN mokymus baigusiems apsaugos karininkams ir dešim­ tims jų bendražygių iš ATAS teko priimti sudėtingus sprendimus dėl savo ateities.