Issuu

Mūza Rubackytė prisipažįsta – asmeninio ir kūrybinio gyvenimo istorijas į knygą sudėti paskatino artimieji, ilgą laiką buvę vieninteliai jos užkulisinio, nematomo gyvenimo liudininkai. Pasaulinio garso pianistę matome ryškioje šviesoje, kaskart kartu panyrame į užburiančius jos atliekamos muzikos garsus, kartu dalyvaujame muzikos šventėje, matome šlovės akimirkas. O kokia realybė atsiveria, kai koncerto šurmulys nurimsta? Kokį kelią talentingas žmogus nueina, kokią kainą sumoka už ypatingą santykį su muzika? „Gimusi po fortepijonu“ – unikali galimybė išgirsti menininkės gyvenimo istoriją iš jos pačios lūpų. Garsi pianistė pasakoja apie savo vaikystę, gyvenimą su mama ir teta, dviem garsiomis mokytojomis, apie sudėtingą santykį su tėvu. Apie mamos ir tetos pastebėtą jos muzikinį talentą ir apie pirmąjį koncertą – vos septynerių Mūza koncertavo su orkestru Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Paskui – išbandymų kupinas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, daugybė situacijų, kai susitikdavo sovietinis ir Vakarų pasauliai, būtinybė priimti ne vieną sprendimą Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę ir iššūkiai ją atgavus, gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Šioje knygoje – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai, susitikimai su ryškiomis asmenybėmis. Taip pat ir pačios Mūzos mintys apie aistrą ir tarnystę muzikai, menininko įsipareigojimą, galiausiai – tiesiog apie Gyvenimą.

MŪZA RUBACKYTĖ

M Ū Z A

R U B A C K Y T Ė

GIM US I

F O RTE PIJO NU

MŪZA RUBACKYTĖ

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė

VILNIUS 2022

GIM US I

F O RTE PIJO NU

Mūza RUBACKYTĖ NÉE SOUS UN PIANO Les éditions Ovadia, Nice, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © 2020, Les éditions Ovadia © Lina Perkauskytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-676-6

GIM US I

F O RTE PIJO NU

Turinys Pratarmė................................................................................................................ 9

1 dalis. Gimusi po fortepijonu Esu gimusi po fortepijonu................................................................................... 13 Mano dvi fortepijono mokytojos......................................................................... 21 Pirmosios tremtys............................................................................................... 24 „Išlaisvinta“ ir tą pačią dieną vėl okupuota.........................................................27 Dveji metai partijos nemalonėje........................................................................ 31 Geroji fėja – teta Irena.........................................................................................34 Tylioji jėga – mano bobutė .................................................................................38 Pasiaukojanti mamos meilė............................................................................... 42 Intensyvios treniruotės....................................................................................... 46 Mano muzikinė aplinka...................................................................................... 50 Čiurlioniukė..........................................................................................................53 Tarp dviejų natų...................................................................................................58 „Sesutės“ ir „broliukas“........................................................................................ 62 Pirmieji koncertai.................................................................................................67 Scenos meilė......................................................................................................... 71 Užsispyrėlė...........................................................................................................74

2 dalis. Sovietinės okupacijos metais Gyvenimo egzaminas ..........................................................................................81 Kova dėl būvio ir fortepijono.............................................................................. 84 Mano dievaičio koncertas....................................................................................87 Susitikimas su Eduardu.......................................................................................91 Visasąjunginis konkursas....................................................................................97

Tu ri n y s

Iš manęs pavogė vyrą.........................................................................................102 Garsusis Liszto konkursas..................................................................................109 Be užsienio paso .................................................................................................115 „Baudžiamieji“ koncertai................................................................................... 118 Kurčias derintojas . ............................................................................................126 Su kagėbistu Buenos Airėse..............................................................................130 Dainuojanti revoliucija...................................................................................... 134

3 dalis. Anapus geležinės uždangos Pagaliau Paryžius!.............................................................................................. 141 Grįžtu į Sąjūdžio Lietuvą.................................................................................... 154 Prancūzų muzikos konkursas............................................................................ 158 Pagaliau europietė!............................................................................................162 Medituojanti mergelė.......................................................................................166 Gyvenimas vienuolyne.......................................................................................170 „Bepročių laivas“................................................................................................ 177 Šėtoniška kelionė............................................................................................... 181

4 dalis. Gastroliuojančios artistės gyvenimas Santjago aukso kasykla...................................................................................... 191 „Gedulingoji“ sonata Tahityje ...........................................................................196 Nežinomas Beethoveno koncertas...................................................................199 „Klajonės“ po Šveicariją . .................................................................................. 202 Faraonų šalyje....................................................................................................210 Su triumfu grįžtu į Baku.....................................................................................216 Tokijas po Fukušimos katastrofos .................................................................... 224 Tarp juoda ir balta............................................................................................. 229 Šventuoju inkų keliu..........................................................................................235 Tango šalyje....................................................................................................... 240 Čilė, ugnies žemė...............................................................................................245 Tropikinis fortepijonas....................................................................................... 251 Koncertas „Prisikėlimas“................................................................................... 260 Susitikimas su begalybe....................................................................................267

GIM US I

F O RTE PIJO NU

5 dalis. Anapus scenos Užkulisiai............................................................................................................273 Koncertų trikdytojai...........................................................................................281 „Lokys bičių spiečiuje“....................................................................................... 286 Vargas dėl vizos..................................................................................................293 Mano brangieji kaimynai.................................................................................. 296 Nuo triukšmo iki tamsos.................................................................................. 299 Alzheimerio liga sergantis derintojas.............................................................. 302 Pianistų Achilo kulnas.......................................................................................310 Nelaimė.............................................................................................................. 315 „Derlingas“ fortepijonas....................................................................................324 Princesė Pelenė..................................................................................................328 „Gaveau“ avantiūra ............................................................................................334

6 dalis. Tarnystė Lietuva, mano meilė..........................................................................................345 Pianistės profesija..............................................................................................350 Tarpininkės misija..............................................................................................356 Genijų pėdsakais............................................................................................... 360 Paliesti širdis......................................................................................................364 Ji buvo nemirtinga.............................................................................................368 Harmonijos šaltiniai..........................................................................................372

Mūzos Rubackytės repertuaras Rečitaliai ........................................................................................................... 375 Fortepijoniniai koncertai.................................................................................. 377 Kamerinė muzika.............................................................................................. 378 Diskografija.......................................................................................................380

Pra ta rm ė

Pratarmė

Knyga „Gimusi po fortepijonu“ („Née sous un piano“) pirmą kartą išleista Prancūzijoje 2020 m. „Ovadia“ leidykloje. Rengdama knygos lietuvišką leidimą stengiausi knygos turinį suaktualinti lietuvių skaitytojui, bet apsisprendžiau palikti ir dalį medžiagos, kuri buvo skirta pirmiausia užsienio skaitytojui – tai ta mano knygos dalis, kurioje pristatomas istorinis, geopolitinis knygoje aprašomo laiko kontekstas. Dėkoju prof. Nerijai Vaičienei-Magistris, prof. Alvydui Laiškoniui, jo ekscelencijai Andriui Krivui, muzikologei Skirmantei Valiulytei už draugišką pagalbą rengiant knygos prancūzišką ir lietuvišką tekstus, už jų dovanotą laiką, pastabas, pasiūlytus papildymus ir korekcijas. Taip pat dėkoju Lietuvos nacionalinei filharmonijai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir jų darbuotojams, visiems knygos nuotraukų fotografams už galimybę panaudoti jų archyvuose saugomus kadrus. Lietuviškas knygos leidimas buvo rengiamas vykstant karui Ukrainoje. Šie dramatiški įvykiai mane stipriai veikė ir prikėlė atmintyje siaubingus sovietų okupacijos Lietuvoje išgyvenimus. Mintimis esu su bičiuliais ir kolegomis ukrainiečiais.

Mūza Rubackytė

E s u

gi m u s i

f orte pij o n u

Esu gimusi po fortepijonu

Mama dažnai statydavo lopšį po fortepijonu, tad nuo pat pirmųjų dienų galėjau klausytis muzikos. Ji labai anksti pastebėjo mano talentą muzikai, – tapau jos mažuoju stebuklu. Vieną dieną mama dainavo lopšinę ir staiga nutilo. Jos didžiausiai nuostabai, lopšinę užbaigiau aš! Kitąsyk ji paprašė manęs padainuoti jos kolegai, garsiam dirigentui Sauliui Sondeckiui, – jis man papasakojo šią istoriją gerokai vėliau. Turėjau atkartoti trumpą melodiją, – man buvo vos treji. Vieną iš dainelių pradėjau pernelyg aukštai, bet išraudusi lyg aguona paskutinę akimirką paėmiau reikiamą natą. Sondeckis taip nustebo, kad patikino mamą – vėliau aš tikrai tapsianti didžia dainininke! Tėtis buvo garsus baritonas, tik dainininko kelią pradėjęs vėlokai. Iš pradžių jis studijavo teisę ir tik paskui nusprendė atsidėti dainininko karjerai. Ilgą laiką dainavęs choruose ir kaip solistas mėgėjas, draugų raginamas jis susitiko su Maestro Kipru Petrausku ir šis jam pasiūlė stoti į savo klasę. Ma-

GIM US I

F O RTE PIJO NU

nau, tas lemtingas įvykis ir susitikimas su mano mama konservatorijoje sutvirtino jo gyvenimo pasirinkimą. Tėtis vertėsi per galvą stengdamasis rasti bent kiek padoresnį butą. Sovietmečiu jaunavedžiams gauti butą buvo kone neįmanoma. Jiems tekdavo gyventi pas tėvus. Mes gyvenome Lenino aikštėje priešais KGB pastatą ir Valstybinę konservatoriją,* – neįtikėtina privilegija. Mama gimdė Kaune, kad būtų arčiau savo tėvų ir artimųjų. Grįžę į Vilnių, tėvai labai daug dirbo. Aš turėjau net dvi aukles, nes mama visą dieną dėstė ir akompanavo, o tėtis nuolat repetuodavo Operos teatre. Karjerą pradėjęs vėlai, jis stengėsi atsigriebti už prarastą laiką; turėjo vienu metu mokytis ir tekstą, ir muziką, ir vaidybos. Mamai teko itin svarbus vaidmuo. Tiesą sakant, ji buvo jo korepetitorė – fortepijonu atlikdavo orkestro partiją. Be to, taisydavo jo tarties klaidas, intonavimą, ką jau kalbėti apie vaidybą. Švelniai tariant, juodu dažnai kivirčydavosi. – Re bemolį paėmei per žemai… Ne, per aukštai. – Išsimušei iš ritmo. Po keliolikos nemalonių pastabų juodu netekdavo kantrybės. Tėvas imdavo šaukti ir galiausiai trenkdavo durimis: – Man jau gana, viskas baigta, juk aš niekam tikęs!.. Mama apsipildavo ašaromis, o aš eidavau jos pabučiuoti ir nuraminti. Rytais prieš spektaklį kartais tėtis atsibusdavo „be balso“. * Dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

E s u

gi m u s i

f orte pij o n u

Mama tuomet būdavo supratinga ir puiki pagalbininkė. Ji paruošdavo stebuklingo gėrimo – išplakdavo kiaušinio trynį su trupučiu medaus ir šlakeliu konjako. – Štai, išgerk, pasijusi geriau, – sakydavo. Ir įvykdavo stebuklas – tėtis išties pasijusdavo geriau. Gana anksti supratau, kad juodu nesutaria ir kad tai nėra normalu… Bet mylėjau abu. Tėtis turėjo labai gražų balsą ir buvo nepaprastai artistiškas. Populiarumui augant, įgijo ne tik draugų. Vieną vakarą, „Traviatoje“ jam atliekant Žermono partiją, publika staiga pratrūko juoktis – kaip tik tuomet, kai jis dainavo labai rimtą, netgi intymų pasažą. Apstulbęs pamatė, kad kolegos į sceną paleido juodą katę. Tėvo priešai norėjo išmušti jį iš vėžių, bet jis dainavo toliau. Namo grįžo įsiutęs, labai nusiminęs ir trankydamas galvą į sieną ėmė šaukti: – Jie visi niekšai! Kaip drįso šitaip tyčiotis iš Verdi?! Pažadinta triukšmo, pradėjau verkti, net mikčioti. Mama paėmė mane ant rankų ir grasinamai ištarė – ta frazė įsirėžė man į atmintį: „Matai, ką padarei Mūzai?“ Manau, kad kaip tik tą naktį mama nusprendė tėvą palikti. Kai šis išvažiavo į Operos teatro gastroles, ji pasikvietė vežėjus, ir jie pianiną nugabeno į Kauną pas jos tėvus. Tėvų skyrybos – veikiau jų pačių bėda, tačiau penkiolika metų neturėti teisės pasimatyti su tėvu – siaubinga. Vėl jį išvydau tik būdama aštuoniolikos… Nežinojau, kad jis ateidavo prie mokyklos į mane pasižiūrėti. Buvo uždrausta apie jį kalbėti. Kai pradėdavau klausinėti apie tėtį, mama net keldavo man scenas. Telefonų knygos lapas su jo numeriu buvo išplėš-

GIM US I

F O RTE PIJO NU

tas. Nė neįsivaizduojate, kaip smarkiai jo ilgėjausi. Niekada negalėjau jo pamatyti, išgirsti, kaip jis dainuoja operoje arba Filharmonijoje per rečitalius. Mama man kartojo: – Šiaip ar taip, tu jam nerūpi, juk nė karto tavęs neaplankė. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad jis vaikščiojo į mano koncertus ir slampinėdavo po mūsų langais, vildamasis bent akies krašteliu mane pamatyti. Mama su savo motina ir seserimi persikraustė į „Klevo namą“, stūksantį viduramžiškoje Vilniaus senamiesčio gatvelėje. Taip vadinome pastatą tuometinėje Tallat-Kelpšos (dabar Skapo) gatvėje, kur buvo mūsų butas. Mat tarp senamiesčio mūrų turėjome kieme vienintelį tos gatvės medį, kurį aš galėjau net paliesti, iškišusi ranką pro langą. Ten ir praleidau vaikystę, iš kurios man likę neišdildomų nuostabių atsiminimų. Butą mama pavertė puikiu būstu, jame viskas buvo gražu. Jį puošė didelės spalvotos užuolaidos, visur kabojo paveikslai. Lyg kokiame muziejuje buvo galima grožėtis kompozitorių portretais ir nuostabiais peizažais. Be dviejų pianinų ir fortepijono, turėjome iš šeimos paveldėtų senovinių baldų. Kambariai atrodė erdvūs, lubos – vos ne keturių metrų aukščio. Gyventi senamiesčio širdyje buvo neabejotinai puiku, tačiau teko kęsti ir didžiulių nepatogumų. Visi stengėsi apsigyventi periferiniuose rajonuose, kad turėtų centrinį šildymą ir karšto vandens. O mūsų gražiajame bute reikėjo šildytis anglimis ir malkomis. Tai buvo daug jėgų reikalaujantis darbas, o mamai dar ir tekdavo sukti galvą, iš

E s u

gi m u s i

f orte pij o n u

kur gauti gerų anglių. Kartais vietoj jų gaudavome anglių dulkių, kurios nė kiek nešildė. Mama turėjo savų tiekėjų, tad kartais prasimanydavome ir gerų anglių. Į pagalbą ji pasikviesdavo vietinių girtuoklių ir sumokėdavo jiems, kad sukapotų malkas ir suneštų anglis. Jie triūsdavo labai sunkiai, kartais spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui. Reikėjo kaitinti dvi krosnis ir viryklę. Arklio traukiamu vežimu atvažiuodavo baltarusių valstietis – iš jo pirkdavome malkų, maišus bulvių, burokėlių ir kaliaropių. Nepamirškime ir grožio: jis mums atveždavo nuostabią keturių metrų aukščio Kalėdų eglę. Tokios gražios neturėdavo nė viena mano draugė! Eglė būdavo tokia milžiniška, kad ją papuošti užtrukdavo daug laiko. Man labai patiko kabinti žvaigždes, paauksuotus graikinius riešutus, mandarinus, rojaus obuoliukus ir saldainius, kurių iki Kalėdų valgyti negalėjau. Iki šiol su jauduliu tai atsimenu ir neatsižaviu mamos gebėjimu sukurti man tikrą pasaką labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Visko trūko, o įpusėjus mėnesiui baigdavosi ir pinigai. Iki mėnesio pabaigos šiaip ne taip ištempdavome tetos Irenos dėka – namuose ji duodavo privačias pamokas. Kartais mama užstatydavo savo papuošalus. Jai būdavo tokia gėda, tad į lombardą eidavo apsigobusi skara. Vieną dieną ji prastai jautėsi ir nepajėgė nueiti išpirkti žiedų sutartu metu. Jos papuošalai pražuvo visiems laikams, įskaitant ir sužadėtuvių žiedą. Vis dėlto tris kartus per metus – per Naujuosius metus, per mano gimtadienį ir kovo 8-ąją, Moters dieną – mama prisikviesdavo svečių. Tos dienos būdavo kupinos jaudulio. Tuo-

GIM US I

F O RTE PIJO NU

met į namus traukdavo mokiniai su tėvais, nešini gėlėmis, skaniausiais valgiais, dovanomis. Pavyzdžiui, gaudavome ikrų, šampano… Net madingų aksesuarų, kartais indų ir sidabrinių stalo įrankių. Kuo prastesni mokiniai, tuo solidesnės būdavo dovanos! Mūsų butą puošdavo dešimtys gėlių puokščių ir krepšelių. Per mano gimtadienį mama sukviesdavo visas mano drauges ir priruošdavo sumuštinukų, pyragaičių – vienas už kitą skanesnių. Kalėdos sovietmečiu buvo uždraustos, todėl jas švęsdavome slapta. Dėl negalios teta Irena dėstė namie. Nedideliame dviejų kambarių bute stovėjo du pianinai ir vienas fortepijonas – tikra muzikos mokykla! Nenuostabu, kad ten daugiau niekam nebuvo vietos. Daugiausia laiko gulėdavau lopšyje po fortepijonu, o kai tik įstengiau sėdėti, mama su teta ėmėsi mokyti mane groti. Prisidėjo net močiutė: ji išmokė mane pirmojo „kūrinio“ – „Šuniukų valso“, kurį moka visi pradedantieji. Vieną dieną miegojau po fortepijonu ir prabudusi paklausiau klavišus valančios mamos: – Mama, kodėl valai tik baltus klavišus? Nustebusi ji atsakė: – Juodus nuvalysiu paskui. Kitą dieną, kai ramiai sau žaidžiau po tuo pačiu fortepijonu, ji paspaudė vieną klavišą ir paklausė: – Mūza, ar gali klaviatūroje rasti natą, kurią pagrojau? Mažais pirščiukais spaudydama aštuoniasdešimt aštuonis fortepijono klavišus, nesunkiai radau reikiamą natą. Nuo tada

E s u

gi m u s i

f orte pij o n u

pradėjome žaisti tokį spėlionių žaidimą. Visa tai rodė, kad nuo pat mažens esu gabi ir turiu absoliučią muzikinę klausą. Be to, skambinimas fortepijonu man teikė nepaprastai daug džiaugsmo. Spindėdavau iš laimės ir juokdavausi žaisdama su įvairiais garsais. Ir mama, ir teta Irena dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje*. O man namuose kasdien vyko neoficialios fortepijono pamokos. Turėjau nuolat „dirbti“, tačiau jos abi manęs nelaikė tikra mokine. Per vieną namuose surengtą mokinių perklausą kantriai laukiau tris valandas, bet galiausiai išgirdau, kad perklausa baigėsi. Apsipyliau ašaromis. – O aš galiu pagroti? – paklausiau. – Aš irgi moku skambinti! – Gerai, sugrok mums ką nors, – atsakė teta. Didelei visų nuostabai, atlikau kūrinį iš garsiojo Nikolajevo rinkinio. Nuo tada, kad teta mane laikytų tikra mokine, išeidavau iš buto su natų prikrauta kuprine ir čia pat apsisukusi skambindavau į duris. Sulaukusi priešmokyklinio amžiaus, aš jau koncertuodavau per radiją ir televiziją. Dainuodavau pati sau akompanuodama fortepijonu. Dainuoti ir groti tuo pat metu – ne taip paprasta. Mama išmaniai ugdė mano kūrybiškumą – improvizuodavau, pati kurdavau kūrinėlius. Buvau laikoma vunderkindu, ir žiniasklaida mielai kviesdavo mane koncertuoti. Aš jiems * Dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla.

GIM US I

F O RTE PIJO NU

akivaizdžiai buvau pramoga – publikos nesivaržanti mergaitė, kuri ne tik gražiai dainuoja, bet ir puikiai groja. Labai mėgau būti scenoje ir puikiai suvokiau, kaip manimi žavisi suaugusieji. Tačiau, be grojimo, dainavimo ir namų muzikos mokyklos, vaikystės tikrąja to žodžio prasme neturėjau. Maža to, namie privačiai mokiausi griežti smuiku – kad būtų aišku, ar esu gabi ir kitam instrumentui. Kai tarp dviejų akordų išleisdavo mane į lauką, mama pro langą stebėdavo, su kuo žaidžiu. Taigi kontaktai su kitais vaikais buvo labai apriboti. Žinoma, turėjau keletą lėlių, bet jos ne itin mane domino. Bet mėgau žaisti pietus ir daktarus! Vienintelės mano „draugės“ buvo teta Irena ir močiutė.

GIM US I

F O RTE PIJO NU

Intensyvios treniruotės

Nuo tada, kai įstengiau pati sėdėti ant kėdės, mama ir teta Irena kasdien mokė mane skambinti fortepijonu. Abi buvo labai kompetentingos, nes vokiečių okupacijos metais mokėsi pas daug žymių mokytojų, o šie dėstė itin profesionaliai. Jos mane išmokė vokiško Herbeck-Hansen tikslumo, nepaprasto lenkų pianisto Stanisławo Szpinalskio ar moldavų atlikėjo Aleksandro Sokovnino jautrumo. Teta mokėsi pas Laumenskienę, o ši buvo iškilaus pianisto ir kompozitoriaus Aleksandro Skriabino mokinė. Mokyklos darbininkai man pagamino specialią kėdę su aukščiau įtvirtintais pedalais – šie buvo sujungti su fortepijono pedalais. Turėdavau visąlaik repetuoti ir girdėdavau mamos pastabas iš virtuvės: – Pakartok kairę ranką, skambėjo neritmiškai. Pavargusi tapdavau irzloka. Tada mama prigalvodavo įvairiausių žaidimų, kad ir toliau nenuilstamai dirbčiau: – Kūrinį grosi tiek kartų, kiek dėžutėje degtukų!

In te n s y v i os

tre n i ru ot ės

Ant fortepijono stygų uždėdavo tuščių konservų skardinių, kad skambėtų kaip klavesinas. Aš į skardines kartais priberdavau akmenėlių arba sagų – stengdavausi išgauti neįprastų garsų. Kad tinkamai laikyčiau ranką, tekdavo groti gamas ant rankos užsidėjus nedidelę dėžutę. Žaidimo esmė buvo stengtis jos nenumesti: rankos judesys turėjo būti lygus ir sklandus. Kad prie fortepijono sėdėčiau taisyklingai, turėdavau skambinti su uždėtomis ant galvos knygomis ar net prie nugaros prispaustu šluotkočiu. Sudėtingiausias pratimas buvo toks: muzikos kūrinys būdavo padalijamas į dvidešimt ar trisdešimt sunumeruotų dalių. Mama nežiūrėdama iš dėžutės ištraukdavo kokį nors skaičių, o aš privalėjau iš atminties pagroti atitinkamą fragmentą. Taip išmokdavau visas dalis ir gebėdavau kūrinį atlikti idealiai. Tekdavo kartoti dešimt, dvidešimt, trisdešimt kartų – būtinai be klaidų ir stabčiojimų. Jei, nelaimei, suklysdavau, viską tekdavo pradėti nuo pradžių. Žinoma, išeiti pažaisti su draugėmis galėdavau tik baigusi darbą. O darbo mama duodavo tiek, kad reikėdavo stengtis kuo greičiau išmokti, jei norėjau turėti bent menkiausią galimybę kur nors išeiti! Įtampa augdavo prieš koncertus: tuomet tekdavo dirbti dar daugiau ir vienu metu atlaikyti dvi mokytojas. Viena iš nepamainomų užduočių – beje, jos man visai patikdavo, – buvo ir Hanono sukurti fortepijono technikos pratimai. Į tą rinkinį yra įtrauktos visokios sudėtingos kombinacijos, su kuriomis galima susidurti atliekant fortepijono repertuarą. Per valandą turėdavau atlikti šešiasdešimt pratimų. Praktikuotis pagal šį metodą buvo kur kas smagiau nei

GIM US I

F O RTE PIJO NU

nuobodžiai zulinti gamas. Natų kombinacijų, kone barokiškų figūrų paskirtis – įvesti tvarką ir pirštuose, ir galvoje. Šį metodą gyrė ir aukštino Rachmaninovas. Ir aš pati kartais griebiuosi Hanono pratimų, kai turiu greitai pasiekti gerą formą ir apšilti prieš koncertą. Be to, tie pratimai – nelyginant meditacija. Mama planuodavo mano dienotvarkę: ją sudarė skambinimas fortepijonu ir mokykliniai namų darbai. Ji prižiūrėdavo viską – ir namų darbus, ir grojimą. Kartais klodavosi nelengvai, nes ji kėlė itin aukštus reikalavimus, o aš buvau gana temperamentinga. Lyg prikaltai sėdėti ant mokyklinės ar fortepijono kėdės man ne per labiausiai patiko, mieliau būčiau žaidusi lauke su draugėmis. Bet mama buvo labai kantri ir valdė geležine ranka, apmauta šilkine pirštine. Ruošiantis perklausoms – galima sakyti, koncertams, – mama rezervuodavo didelę koncertų salę, kad galėčiau praktikuotis tikroviškomis streso sąlygomis. Atmosfera kaisdavo, o mama, regis, nerimaudavo dar daugiau nei aš pati. Kartą, norėdama mane paguosti ir sušvelninti tarp mudviejų tvyrančią įtampą, ji davė apelsiną, – anuomet tai buvo tikra retenybė. Jaučiausi tokia įtūžusi, kad sviedžiau apelsiną į salę, – laimė, ši buvo tuščia. Gana dažnai sirgdavau: mano silpnoji vieta buvo tonzilės. Kiekvieną mėnesį pasigaudavau anginą, – tuomet namie kildavo panika. Kadangi turėjau puikų balsą ir daug dainavau, dainininkus konsultavęs gydytojas mamai patarė tonzilių man neoperuoti. Kai sirgdavau, mama išmontuodavo fortepijono klaviatūrą ir sėdėdama lovoje turėdavau skambinti be

In te n s y v i os

tre n i ru ot ės

garso! Tiesą sakant, groti man patiko – nuo pat mažens jaučiau netgi fizinį poreikį. Maža to, kad kuo greičiau pasveikčiau, turėdavau gerti nepaprastai daug pieno su medumi ir sviestu – net bloga darydavosi! Ir tradiciškai tekdavo iškęsti eukaliptų ir Sibiro pušų eterinio aliejaus inhaliacijas, karštus lino rankšluostėlius ant kaklo, ant nugaros statomas taures ir dedamus garstyčių trauklapius. Mama organizuodavo puikias atostogas prie jūros – kad prisikvėpuotume jodo prisotinto gaivinančio oro. Iš jų man likę nuostabių atsiminimų. Visai vasarai išvykdavome su teta Irena ir bobute į Palangą ar Nidą. Savaime suprantama, mama visada išsinuomodavo muzikos mokyklos fortepijoną arba susitardavo, kad galėčiau groti pas kaimynus, tad ilgas valandas skambindavau. Laimė, po pietų ilgai ilsėdavomės – tuomet galėjau skaityti. Ryte rydavau visas knygas, kurių parsinešdavau iš bibliotekos. Labai mėgau lankytis bibliotekoje, nes ten susirasdavau naujų draugių. Imdavau pačias storiausias knygas, kad tik ištęsčiau skaitymo malonumą. Sutapimas, kad mėgstamiausi mano herojai jau tuo metu buvo prancūzai: mane žavėjo d’Artanjano drąsa, grafo Montekristo kilnumas ir Jules’io Verne’o personažų smalsumas ir kelionės. Nuo pat mažens mama skatino mane dainuoti publikai. Vasarą Palangoje poilsio namai rengdavo viešus koncertus, – juose dainuodavau, visiems keldama susižavėjimą. Iš tų laikų tebeturiu diplomą ir nuotraukų. Vėliau dažnai būdavau kviečiama į radiją ir pati sau akompanuodavau pianinu.

M a n o

di e v a i či o

kon c e r t a s

Mano dievaičio koncertas

Iš visų geriausių man tuomet žinomų pasaulio pianistų itin žavėjausi Sviatoslavu Richteriu. Kai buvau kokių šešerių, po muzikinį Vilniaus pasaulį pasklido žinia: – Atrodo, po kelių dienų Vilniaus filharmonijoje Richteris gros rečitalį! Mieste skelbimų nebuvo, bet po dienos mama grįžo namo pergalingai iškėlusi du bilietus: – Pagaliau galėsi jį išgirsti, koncertuos rytoj, – pasakė. Ištraukiau bilietus mamai iš rankų ir juos pabučiavau. – Nuostabu! – puoliau jai į glėbį. Vėlyvą popietę netverdama džiaugsmu ėjau iš mokyklos ir neatsispyriau pagundai paskanauti vaisinių ledų – vidury žiemos! Kitą rytą – rečitalio dieną – atsibudau su siaubinga angina ir 38 laipsnių temperatūra. Teko gulėti lovoje – iš apmaudo verkiau. Pasiklausyti Richterio koncerto mama nuėjo su teta Irena, abi grįžo pakylėtos. O aš antrą galimybę jį išgirsti gavau studijuodama Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje. Richteris buvo mano dievaitis, tikra legenda Sovietų Są87

GIM US I

F O RTE PIJO NU

jungoje, ir surinkdavo pilnas sales. Norint nusipirkti bilietą į jo koncertą, tekdavo visą naktį stovėti eilėje. Ir išvis jų gauti buvo sėkmės reikalas. Kelis kartus mėginau įsigyti bilietą, bet veltui. Negalėjau keletą dienų iš eilės nesirodyti konservatorijoje dėl koncerto, į kurį, dar nežinojau, ar pateksiu. Juolab kad mano santaupų bilietui nepakako! Todėl sukurpiau planą, kaip žūtbūt pasiklausyti Richterio. Parengusi strategiją, vidurdienį nudrožiau į konservatorijos P. Čaikovskio salę ir pro praviras duris įsmukau vidun. Tada pasislėpiau rūsyje ir apmirusi iš baimės susigūžiau tamsoje. Girdėdama keistus garsus, tikinau save, kad ten nieko nėra – tikrai ne žiurkės. Kad neprailgtų laukti, buvau pasiruošusi sumuštinį ir termosą kavos. Po keturių valandų į rūsį, kuriame slėpiausi, užėjo apsaugos darbuotojai: jie turėjo prieš koncertą apžiūrėti patalpas, nes koncerto ketino klausytis kažkoks svarbus valdininkas. Išvydę mane tupinčią ant grindų, puolė purtyti ir šaukti: – Kas tu tokia?! Kas tau leido čia įeiti?! Išlemenau: – Aš konservatorijos studentė. – Greitai rodyk dokumentus! Virpančia ranka padaviau konservatorijos studento pažymėjimą. Jie iškart jį konfiskavo ir supratau, kad turėsiu didelių nemalonumų – gal net mane išmes iš konservatorijos. Verkdama pamėginau juos sušvelninti: – Jau keturias valandas laukiu savo dievaičio koncerto, visą vaikystę apie jį svajojau. Jie vėl mane aprėkė ir pabandė grubiai išgrūsti pro duris.

M a n o

di e v a i či o

kon c e r t a s

Priešinausi iš visų jėgų, kol galiausiai jie mane paleido. Apstulbau išgirdusi: – Gerai, gali likti, bet mes tavęs nematėm! Ir daugiau taip nebesielk. Atsiėmiau studento pažymėjimą ištikta šoko: ši istorija galėjo baigtis liūdnai. Juk buvau vienui viena su trimis žaliūkais rūsyje! O ką ir kalbėti apie tai, kad galėjau atsidurti areštinėje! Galiausiai man pavyko įslinkti į koncertų salę ir pasiklausyti gražiausio rečitalio savo gyvenime. Sviatoslavas Richteris atliko programą, kurią sudarė vėlyvosios Beethoveno sonatos. Legendinėje konservatorijos salėje susirinkusi publika atrodė užhipnotizuota, klausėsi sulaikiusi kvapą – visus buvo užvaldęs jo įtaigus grojimas. Richteris mus visus įtraukė į savo dramatišką pasaulį. Salėje sklandė maištinga Beethoveno siela! Mano skruostais be perstojo ritosi ašaros. To koncerto niekada nepamiršiu, nes daugybę metų klausiausi Richterio plokštelių ir vyliausi, kad vieną dieną išgirsiu jį grojantį scenoje. Po kelių savaičių to paties rečitalio klausiausi per radiją ir, savo nuostabai, išgirdau keletą klaidingų natų bei nesklandumų, nors per koncertą salėje visiškai nieko nepastebėjau. Prisiminiau, kaip per vieną pamoką teta Irena pasakojo apie didį rusų pianistą Antoną Rubinšteiną, kuris grodavo su polėkiu, bet irgi darydavo daugybę klaidų. O kitas garsus pianistas Johnas Fieldas, priešingai, grodavo be menkiausios klaidelės, bet negebėjo perteikti prasmingos muzikinės žinios. Per Richterio koncertą įsitikinau, kad pirmenybę reikia teikti perduodamai muzikinei žiniai ir prasmei. Su polėkiu užkabinta nata

GIM US I

F O RTE PIJO NU

nėra visiškai klaidinga. Šį požiūrį sutvirtino ir Rachmaninovas, kuris po triumfalinio koncerto „rovėsi sau plaukus nuo galvos“, kad „aukščiausias prasminis taškas nuslydo!“ Tačiau visada žinojau, kad būtina siekti ir maksimalios muzikinio audinio techninės kokybės.

Apsilankykite Mūzos Rubackytės interneto svetainėje

www.muza.fr

14 • Vestuvės su Eduardu

15 • F. Liszto konkurse

16 • Su mama po koncerto

V dalis. Anapus scenos

42 • Po rečitalio Paryžiaus „Gaveau“ salėje

V I d a l i s . Ta r p i n i n k ė s m i s i j a

44 • Valstybinis apdovanojimas, kurį man ir Y. Menuhinui įteikė kadenciją baigiantis prezidentas A. Brazauskas ir išrinktasis prezidentas V. Adamkus

45 • Nacionalinę premiją įteikė prezidentas V. Adamkus

48 • Vilniaus fortepijono festivalyje su maestro S. Lano

49 • Koncertas Paryžiuje su Lietuvos kameriniu orkestru ir R. Šerveniku Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga

MŪZA RUBACKYTĖ

M Ū Z A

R U B A C K Y T Ė