Trileris
Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė
Vilnius, 2020
Pirma diena ANTRADIENIS
„Tai čia tu gyveni.“ Mirijam tylutėliai šnabždėjo sau po nosimi. Rankomis spaudė savojo „Peugeot“ vairą. Jos šiek kiek suprakaitavo, ir ji susierzinusi pastebėjo, kad ėmė tankiau kvėpuoti. Darbo metu taip retai pasitaikydavo. Kad ir kas nutikdavo, kad ir kokia grėsminga kartais būdavo situacija, Mirijam nesileisdavo jos įtraukiama, išlikdavo šaltakraujiška ir profesionali. Žinojo, kad visada gali pasikliauti savo žiniomis, patirtimi ir kolegomis. Bet dabar ji buvo ne darbe. Veikė viena. Pasilenkė į priekį ir pasižiūrėjo viršun, į lygų aukšto daugiabučio fasadą. Rudens saulėje blizgėjo stiklas. Pastatas atrodė nepasiekiamas. Tartum čia būtų gyvenę žmonės, kurie jautėsi pakilę aukščiau už visą likusį pasaulį. Taip ir buvo tiesiogine tų žodžių prasme. Vaizdas iš ten, aukštai, turėtų gniaužti kvapą. Galbūt matyti visas Roterdamas, uostai ir Maso upė. 5
Nova Lee Maier
Kiekgi aukštų turi šis pastatas? Mirijam ėmė skaičiuoti. Liovėsi pasiekusi dvidešimt penkis. Už jos kažkas nervingai paspaudė garso signalą, pro galinio vaizdo veidrodėlį ji pamatė įsikarščiavusio vairuotojo veidą. Pakėlęs rankas, jis gestikuliavo. Mirijam nuslopino norą išlipti, vyrukui parodyti policijos pareigūno pažymėjimą ir paprašyti jo dokumentų. Tas vyras teisus, ji sustabdė eismą. Mirijam įjungė pirmą pavarą ir „Peugeot“ pajudėjo. Išriedant iš siauro kelio, jos kaklas ties miego arterija sutvinkčiojo. L Henekena įsuko į Vietininko gatvę. Palei šaligatvius augo liauni medeliai, greta jų buvo įkasti kuolai, turėję suteikti jaunai žalumai stabilumo. Visi namai atrodė vienodai. Kubistiniai sudurtiniai namai su bendromis įvažomis ir tamsiai išdegtų plytų sienomis. Didelių langų stiklas melsvai spindėjo trukdydamas įžiūrėti, kas viduje. 66-asis namas stovėjo gatvės viduryje. Žvyruotame darželyje stypsojo iš trisluoksnės faneros išpjautas gandras, priešais svetainės didįjį langą kabėjo girlianda su užrašu VALIO, DUKRYTĖ! Vaikelis šiąnakt gimė ligoninėje. Gimdymas praėjo toli gražu ne sklandžiai, bet motina ir vaikas jau buvo išleisti namo. Henekena pasistatė automobilį palei šaligatvį. Nuo galinės sėdynės pasiėmė lagaminėlį ir pro automobilių pastogę žengė prie durų. Pastogėje stovėjo blizgantis „Audi“. Metė vidun skubrų žvilgsnį: tamsus, švarus, tvarkingas salonas. Viduj nematyti besimėtančių daiktų. Automobilis atrodė lyg ką tik atvairuotas iš 6
Gimdyvės padėjėja
prekybos salono. Po numerio lentele mažomis geltonomis raidėmis buvo užrašytas išperkamosios nuomos bendrovės pavadinimas. Ji paskambino į duris ir apžiūrėjo laukujų durų spyną. Neatrodė labai sudėtinga, bet veikiausiai bus parankiau tiesiog gauti raktą. Tikriausiai šeima dėl to neprieštaraus. Žmonės, ką tik susilaukę pirmo vaikelio, būna emocingi, visada truputį praradę pusiausvyrą. Atėjus naujam žmogučiui visas jų gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Gimdyvės padėjėja jiems tampa žmogumi, kuriuo galima pasitikėti: ramybės ir žinių plūduru naujoje, nestabilioje situacijoje. Taigi žmonės jau greitai ima ja pasikliauti. Hemorojus, tarpvietės siūlės, šeimyniniai kivirčai ir kiti intymūs dalykai nesivaržant aptarinėjami su gimdyvės padėjėja. Žmogumi, kurio jie visiškai nepažįsta. Dora neseniai pasakojo Henekenai, kas ją taip žavėjo šioje profesijoje dar prieš įsteigiant privatų pagalbos gimdyvėms biurą. Dabar Dora jau tik skirsto darbus sėdėdama kontoroje, perstatytoje iš garažo. Ji pasakė: susipažįsti su šeimomis gražiausiais, intymiausiais jų gyvenimo momentais. Tai toks žmogiškas darbas, toks dėkingas. Henekenai atrodė kitaip: gimdyvės padėjėja susipažįsta su žmonėmis pažeidžiamiausiais jų gyvenimo momentais, kai mažiausiai norisi kreivai žiūrėti į pašalinį. L Didi Vos gulėjo aukštoje lovoje svečių kambaryje. Ji sunkiai įstengė pajudėti. Likus keliems mėnesiams iki gimdymo irgi taip buvo, tik ne taip baisiai kaip dabar. Ji galėdavo eiti slinkdama, pritraukdama pėdą prie pėdos, vis pasiremdama į sieną ar baldą. 7
Nova Lee Maier
Dažnai atbulomis judėti sekdavosi geriau nei pirmyn. Pavykdavo tik tiesūs judesiai, sukiotis neišeidavo. Įlipti į lovą ar iš jos išlipti buvo katastrofa. Turėjo apgalvoti kiekvieną žingsnį. „Dubens nestabilumas“ – tokį verdiktą paskelbė akušerė, o vėliau ir ginekologė. Buvo skirta fizioterapija, bet tie pratimai mažai tepadėjo. Tikriau, visai negelbėjo. Dėl nėštumo hormonų poveikio Didi dubens kaulai suminkštėjo. Paskui dėl kūdikio apimties ir svorio jie vienas nuo kito atsiskyrė. Kiekvienas judesys kėlė siaubingą skausmą. Nuo menkiausio fizinės apkrovos pokyčio išmušdavo prakaitas. Ką nors kelti buvo visiškai neįmanoma. Kai pamėgino perkelti Oskaro ant virtuvės stalo paliktą dėželę alaus, susmuko neišsilaikiusi ant kojų. Ištisas skausmingas minutes stengėsi prisitraukti prie stalo ir atsistoti tarp alaus butelių treškančių šukių. „Tai savaime praeis po gimdymo“, – buvo sakęs fizioterapeutas. Kol kas dar nebuvo į tai panašu. Gal ir niekada nepraeis. Didi gimdė atlikus epidurinę nejautrą: į jos stuburą gydytojas įstatė vamzdelį, pro kurį buvo švirkščiami skausmą malšinantys vaistai. Jie nuslopino skausmą keliančius dirgiklius apatinėje kūno dalyje. Vėliau sąrėmių ji nebejuto. Tik matė susitraukiant savo pilvą. Labai keista, lyg būtų žiūrėjusi į kieno nors kito kūną. Kai pagaliau reikėjo stangintis, nieko neišėjo. Ji neįstengė valdyti raumenų. Nieko nejuto ten, apačioje, viskas buvo apmirę ir nejautru. Ginekologė sumažino skausmo malšinamųjų dozę, ir tada kūną pervėrė aštrus skausmas. Tartum ilgi nagai viduje būtų draskę jos vidurius ir plėves. Šiąnakt Didi savo kailiu patyrė, kas yra „pragariškas skausmas“. Jos oranžiškai rusvi plaukai nuo prakaito buvo šlapi, blyškus 8
Gimdyvės padėjėja
veidas – įraudęs. Sulig pirmuoju tikru sąrėmiu išsituštino. Niekas nieko nepasakė, bet ji pati užuodė. Paskui pamatė, kaip slaugytoja nuvalė klijuotę jai po sėdmenimis. Tarpvietės kirpimo Didi visai nepajuto. Užtat išgirdo. Lygiai toks garsas, kaip žirklėmis kerpant kartoninę pakuotę. Oskaras stovėjo kojūgalyje, kiek į šoną nuo ginekologo. Ji niekuomet neužmirš pasišlykštėjimo jo veide. Ir kaip jis paskui nusuko galvą šalin. L – Aš Oskaras, užeik. Smagu, kad atėjai. Vyriškis plačiau atidarė duris. Ji padavė jam ranką. – Henekena Smit. Oskaras nustebęs pažvelgė į ją. – Henekena? Tai bent ypatingas vardas. – Tėvai pasistengė. Ji nužvelgė šeimos tėvą. Atrodė neprastai. Nuvargęs, sutrikęs, bet tai įprasta vyrui, ką tik tapusiam tėvu. Jeigu nekreiptų dėmesio į jo paraudusias akis ir ratilus po jomis, netgi visai neblogas vaizdelis. Trisdešimtmetis, kaip ir ji pati. Gana aukštas, sportiškas, proporcingai sudėtas, gerai apsirengęs – netgi kaip nulietas, pardavimo vadovo tipo. Tobulai dera prie savo automobilio. Ji pasikabino švarką ant kabyklos ir nužingsniavo į svetainę. Ši buvo erdvi ir moderni. Viskas baltos, rudos ir smėlinės spalvų: kurdama interjerą Stėvensų–Vosų šeima klusniai laikėsi baldų parduotuvės stiliaus nurodymų. Namo išorė – tikra išimtis. Pro 9
Nova Lee Maier
stiklines stumdomąsias duris Henekena žvelgė į sodą už namo, aptvertą paprasta medine tvora. Jis kėlė kažko neužbaigto įspūdį: tik žolė ir keletas menkų krūmelių. Prie lentinės tvoros buvo pastatytas dviaukštis narvas. Ant medinės jo sienos dailiomis raidėmis užrašyta JIPAS ir JANIKĖ. Už tinklo šen ir ten šokavo du nulėpausių veislės triušiai. Kam suaugusiems žmonėms tokie gyvūnai? – Hmm... Mano žmona guli viršuje, – išgirdo sakant Oskarą. Henekena kietos medienos laiptais nusekė jį į viršų. Žingsniai aidėjo gerokai per skardžiai. Oskaras pirmas įėjo į nedidelį kambarėlį, atrodantį lyg mažai arba niekad nenaudojamas svečių kambarys. Baltas rašomasis stalas, laminuotos grindys. Prie lango stovėjo viengulė paaukštinta lova, virš jos kabėjo trikampė pasikėlimo rankena. Lovoje gulėjo balta figūra oranžiškais plaukais. Išbalusi ir krečiama drebulio, lyg ligonė, kurios gydymas nutrauktas ir kuri skaičiuoja paskutines gyvenimo dienas. Tai gali būti tiesa, pamanė Henekena. Plačiai šypsodamasi ji žengė prie Didi. L Didi išsyk patiko naujoji gimdyvės padėjėja. Truputį gojiško* tipo, bet malonaus žvilgsnio moteris. Jos dažyti šviesūs plaukai buvo nerūpestingai surišti į kuodą ant pakaušio. Dėvėjo baltą slaugytojos uniformą, ilgos kojos apautos baltais sportbačiais. * Turimas omenyje Nyderlandų Gojaus (het Gooi) kraštas, kurio tipiška moteris yra seksuali turtinga blondinė. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 10
Gimdyvės padėjėja
– Aš vardu Henekena Smit, – itin žaliomis akimis ji atjaučiamai pažvelgė į Didi ir padavė jai ranką. – Man labai nesmagu, kad čia dar nieko nebuvo, kai šįryt sugrįžote namo. – Juk dabar tu čia esi? – tarė Oskaras. Henekena linktelėjo. – Bet vis tiek. Tiesiog norėtume, kad šiomis įtemptomis dienomis viskas vyktų, kaip sutarta. – Dora sakė, kad Jantinė nušalinta nuo darbo. Ar ji susirgo? – Kad taip būtų. Henekena atsisėdo ant lovos krašto. Nuo jos svorio čiužinys įdubo. Skausmas, kilęs Didi dubenyje, pervėrė visą kūną. Ji įsikando į lūpą, kietai susičiaupė. Neištižti. Henekena nutaisė rimtą miną. – Jantinei atsitiko nelaimė. Šįryt anksti ryte nukrito nuo laiptų. Didi kilstelėjo antakius. – Nukrito? Vaje. Kaip ji... – Puikiai. Galėjo baigtis ir blogiau, bet ji susilaužė uodegikaulį. – Henekena probėgšmais dirstelėjo į Oskarą, paskui vėl nukreipė žvilgsnį į Didi. – Namie nutinka daugiausiai nelaimių. – Na, taip jau sakoma, ar ne? Ūmiai Didi pasijuto pavargusi. Šiąnakt toje ligoninės lovoje bemaž nemiegojo. Jautėsi tuščia ir vieniša be kūdikio raminamo krutėjimo pilve, prie kurio per pastaruosius mėnesius buvo taip pripratusi. Kai dabar uždėdavo rankas sau ant pilvo, po subliūškusia oda ir raumenimis juto tik minkštą duobę. Negalėjo nė nueiti pas savo kūdikį. Jis buvo nuneštas į kitą koridoriaus galą, gulėjo salėje kartu su kitais naujagimiais, labiau po akimis slaugytojoms. 11
Nova Lee Maier
Indi gimė naudojant vakuuminį ekstraktorių. Todėl jos kaukolė deformavosi, nusmailėjo, o toje vietoje, kur ekstraktorius sukūrė slėgį, buvo pažeista oda. Ar ji vėl išgirdo verkiant kūdikį? Indi balselis buvo toks silpnas. Skambėjo kaip mažos ožkytės mekenimas. Henekena atsistojo. Čiužinys vėl išsitiesino, ir šis judesys Didi dar kartą sukėlė veriantį skausmą. Didi nutarė rytoj paprašyti gimdyvės padėjėjos – kuo ji vardu, Anelina? – daugiau nebesisėsti ant lovos. Nenorėjo to prašyti išsyk, pačią pirmąją dieną, kad nepasirodytų tai gražiai moteriai įnoringa zirzlė. Bet taip jautėsi. Įnoringa. Tuščia. Pavargusi. Mirtinai pavargusi. Didi žiūrėjo, kaip Henekena ant stalelio pasideda nedidelį lagaminą ir jį atveria. – Kur vaikelis? – paklausė Henekena. – Čia, šalia, – atsiliepė Oskaras. – Tai pirmiausia pasižiūrėkime į ją. – Henekena nusišypsojo, traukdama iš lagamino mažesnį krepšelį ir dokumentų aplanką. – Aš dievinu kūdikius. L Mirijam buvo jau nusirengusi ir atsigulusi į lovą. Nuleidusi žaliuzes ir užtraukusi užuolaidas. Gulėjo visiškoje tamsoje. Žadintuvas buvo nustatytas šio vakaro devintai valandai. Tai vadinama išankstiniu miegu: vidury šviesios dienos pamėginti užsnūsti. Telefonas išjungtas, durų skambučio kištukas ištrauktas, lauko garsai kiek įmanoma ignoruojami. Išankstinis miegas – tai metodas, policininkui padedantis ištverti naktinę pamainą. 12
Gimdyvės padėjėja
Įprastai Mirijam puikiai sekdavosi užmigti. Ji pasirūpindavo, kad išvakarėse nueitų miegoti kiek įmanoma vėliau. Dabar nieko neišėjo. Ji vis vartėsi. Nuo tada, kai prieš pusę metų mirė brolis, ji nebeturėjo nė vienos ramios akimirkos. Nukrito nuo laiptų. Taip gydytojas nurodė mirties priežastį. Nelaimingas atsitikimas namie. Mirijam tai sunkiai tilpo galvoje. Bartas taip staiga mirė? Bartas, mūvėdamas puskojinėmis, nuslydo nuo savo belgiškosios vilos laiptų? O gal prie to nagus prikišo ta siaubinga žmogysta, su kuria jis buvo susituokęs, – Henekena Smit. Jos Mirijam negalėjo pakęsti jau nuo pirmos akimirkos. Bartas su būsimąja žmona susipažino per verslo kelionę po Ameriką. Grįžęs į Belgiją galvotrūkčiais vedė. Tai buvo juokingai brangios, nesaikingos vestuvės, kuriose Mirijam jautėsi nesmagiai. Ypač jai ūpą gadino nuotaka. Nesuprato kodėl. Brunetė buvo graži ir protinga, mačiusi daug pasaulio ir atrodė nuoširdžiai mylinti jos brolį. Visgi Mirijam kaskart perbėgdavo šiurpas, kai iš nuotolio apžiūrėdavo savo brolienę. Kažkas trikdė žvelgiant į šią moterį. Praėjus vos pusantrų metų po vestuvių Bartas mirė. „Profesinė deformacija“, – pasakė Rensas, kantriai išklausęs Mitrijam teoriją. Kolega policininkas buvo vienintelis, dar norėdavęs klausytis, kai ji prašnekdavo apie Barto mirtį ir galimą Henekenos vaidmenį šioje istorijoje. „Mes matome daug nelaimių. Žmonės – keisti padarai. Bet tu tiesiog dar gedi.“ Paskui ją apkabino ir draugiškai kumštelėjo į šoną. Profesinė deformacija. Galbūt. Ji negalėtų to atmesti. Pernelyg ilgai dirba policijoje, kad išliktų jos nepaveikta. Vis dėlto yra dar kai kas, panašaus į intuiciją. 13
Nova Lee Maier
Dabar, kai rado Henekeną, panoro daugiau apie ją išsiaiškinti. Bet išties jai reikėjo pamiegoti, kitaip šiąnakt nepajėgs dirbti. Netgi ramią eilinę savaitės naktį buvo galima laukti šešių ar septynių sulaikymų. Mojuojantieji peiliais, automobilių vagys, bepročiai, vyrukai, neįstengiantys suturėti savo rankų – kasnakt jų puokštė suskinama gatvėje, ir Mirijam jau seniai nebesuko galvos, iš kur jų vis randasi. Kartu su kolegomis ji stengėsi padaryti pasaulį truputį saugesnį. Savo broliui tu nesugebėjai padėti. Mirijam persivertė ant kito šono ir niršiai užsitraukė ant galvos antklodę. L Rausvai mėlynos gausiai raštuotos užuolaidos slopino dienos šviesą. Kambarėlis stipriai kvepėjo kūdikių priežiūros produktais, naujutėlaičiais baldais ir audiniais. Ant stovo stovėjo vonelė, o kampe, spoksodamas į medines grindis, tupėjo milžiniškas minkštas žaislinis triušis. Ant sienos kabėjo medinės širdys ir žvaigždės, ant drabužių spintos vienas greta kito smaksojo būrelis kvailai atrodančių pliušinių gyvūnų. Henekena pastūmė krūvelę formuliarų po vystymo lenta, gulinčia ant rožinės komodos. Ateinančiomis dienomis ji turės šiuose formuliaruose žymėti svarbius duomenis apie kūdikio svorį, tuštinimąsi ir kūno temperatūrą. Ji nuėjo prie lopšelio ir žvilgtelėjo į jį. Oskaras stabtelėjo prie jos, dar truputį neįpratęs prie savo naujojo – tėvelio – vaidmens, apsimestinai nerūpestingai laikydamas nykščius džinsų kišenėse. Žiūrint į dukrelę, jo veidas sušvelnėjo. 14
Gimdyvės padėjėja
Henekena užuodė Oskaro vyrišką kvapą, dabar jai nustelbusį kūdikių aliejuko aromatą. Ji žengtelėjo arčiau jo ir ėmė apžiūrinėti vaiką. Rusvi kūdikio plaukeliai buvo išsidraikę ant smailėjančios galvos su sukrešėjusio kraujo šašais, blyški susiraukšlėjusi oda kėlė įspūdį, kad vaikas pernelyg ilgai gulėjo vonioje. Rausva medvilninė glaustinukė buvo gerokai per didelė. Kodėl žmonės taip susileidžia, žiūrėdami į kūdikius, jai buvo mįslė. Jie visai nežavingi. Kūdikiai – tai žmonės, dar nemokantys vaikščioti ir kalbėti, bet jų charakteriai, talentai ir trūkumai jau neišdildomai įspausti genuose ir laikui bėgant ims ryškėti. Dažniausiai tai nuvilia. Didžioji dauguma užauga vidutiniais miesčionimis, kaip ir turi būti. Kiekvienai visuomenei gyvybiškai reikia didelio vidurinio sluoksnio, kuris funkcionuoja kaip mitybos terpė tiems, kurie suvokia žaidimo taisykles. Kiekvienam generolui reikia būrių, susidedančių iš bevardės ir beveidės patrankų mėsos, o kiekvienai bažnyčiai – ordų tikinčiųjų, kurie jai suteiktų turtų ir galios. Dabar besmegeniai vartotojai dosniausiai maitina stambiuosius tarptautinius koncernus ir žiniasklaidos gigantus. Televizijos šou, gyvūnų pašaras, atostogos „viskas įskaičiuota“. Visi lengvai pakimba ant kabliuko, bet nesugeba atsikratyti frustracijos. Ji tik stiprėja. Vidutinybės frustracija: galiausiai ji apima beveik visus. Tas pats laukia ir Indi, šios vos keturis kilogramus sveriančios krevetės, kuri guli savo lopšyje prie lango ir yra tikrų tikriausias Didi ir Oskaro pasaulio centras. Henekena palinko virš lopšelio. – Koks nuostabus vaikutis, – švelniu balsu pasakė. – Esu mačiusi šimtus kūdikių, bet jūsiškė ypatingo grožio. – Paveldėjo iš savo tėvo, – tarstelėjo Oskaras. 15
Nova Lee Maier
Henekena pasuko galvą į šoną ir išvydo švytinčias jo akis. Jis trumpai sulaikė žvilgsnį ties ja, paskui vėl nukreipė akis sau prieš nosį, atrodė truputį išmuštas iš vėžių. – Tikiu tuo, – šypsodamasi atsakė ji. L Mirijam perjungė trečią pavarą. Ji važiavo į automobilių stovėjimo aikštelę pačiame miesto pakraštyje. Buvo sučiupti du lenkai, tuštinę vieno sunkvežimio dyzelino baką. Įtariamieji nemokėjo nė žodžio olandiškai ir dabar sėdėjo atskiruose policijos automobiliuose laukdami, kol bus nuvesti pas tyrėją. Mirijam ausinėje nepertraukiamai skambėjo balsai: iš dalies užkoduoti pranešimai iš skubios pagalbos centro ir komisariato, trumpi kolegų, kurie kaip ir ji važinėjo po apylinkes į akis krintančiais tarnybiniais automobiliais, pasitarimai. Prieš daug metų, kai tik pradėjo dirbti policijoje, ji ausis ištempusi klausydavosi pranešimų. Laikui bėgant išmoko juos filtruoti ir suklusdavo tik tada, kai toje žodžių košėje išgirsdavo savo patrulio numerį arba teritorijos, kurioje tuo metu būdavo, pirmuosius skaičius. Tai Mirijam atrodė vienas iš patraukliausių dalykų darbe: ji niekada nebūdavo viena. Ji – dalis didesnės visumos, patvarios grupės, kurios nariai palaikė ryšį dieną ir naktį. Bet šiąnakt ji su kolegomis bendravo ne tik per ryšio įrangą. – Šįryt buvau prie jos namų, – pasakė Rensui, kuris sėdėjo greta ir valgė sumuštinį. Paprastai ji nesiveždavo kolegų – pamainos vadas važinėja vienas, – bet Rensui reikėjo įgyti šių užduočių vykdymo praktikos. – Kieno namų? 16
Gimdyvės padėjėja
– Henekenos Smit. Gyvena pačiame Roterdamo centre, pra bangiame daugiabutyje. – Ar kalbi apie tą moterį, kurią buvo vedęs tavo brolis? Mirijam linktelėjo. Jis tiriamai į ją pažiūrėjo. – Negali paleisti tos minties, ką? – Negaliu ir nenoriu. Vis galvoju apie tai. Tiesiog noriu sužinoti, kas atsitiko. Noriu sužinoti, kas ji tokia. Patylėjusi prabilo švelniau: – Juk keista, kad nuo to laiko nėkart su ja nepasikalbėjome, nesusitikome. Po Barto laidotuvių Henekena staiga išnyko nuo žemės paviršiaus. – Tu, matyt, irgi nebuvai jos mylimiausia moša, – suniurzgė Rensas. – Taip, bet vienintelė. – Ji žvilgtelėjo jo pusėn, paskui vėl įbedė akis į kelią. – Manai, kad perlenkiu lazdą? – Gal ir ne. Bet dėl to konfliktėlio Belgijoje patarčiau tau kuriam laikui apsiraminti. Bent jeigu nori išsaugoti darbą. Mirijam sukando dantis. Praėjus savaitei po Barto mirties ji tarnybiniu automobiliu nuvažiavo į Belgiją. Visiškai impulsyviai. Ji išsinėrė iš kailio, kad gautų pasikalbėti su kolegomis belgais, nelaimės dieną apsilankiusiais Barto viloje ir bendravusiais su jo našle. Mirijam nebuvo to suderinusi su savo viršininku. Tiesą sakant, su niekuo nederino. Tiesiog nuvažiavo ten, apakinta sielvarto. Viskam praėjus pati nebesuprato, kaip galėjo taip impulsyviai elgtis. Jos viršininkas Karelas van der Stėnas išsiuntė ją dviem savaitėms atostogų, kad atsigautų. „Daugiau niekada man neiškrėsk tokio dalyko, Mirijam, – pasakė jis. – Nes tada galėsi pasiieškoti kito darbo.“ 17
Nova Lee Maier
Mirijam įvairavo „Volkswageną Touraną“ į automobilių aikštelę. Ji pamatė policijos autobusiuką ir kitą automobilį, lygiai kaip jos pažymėtą šviesą atspindinčiomis mėlynomis ir oranžinėmis juostelėmis. Keturi uniformuoti kolegos kalbėdamiesi stovėjo prieblandoje. Mirijam metų metus juos pažinojo. Šįvakar su kai kuriais dar šnektelėjo per trumpą pasitarimą komisariate. Jie užsimerkė nuo ryškios „Volkswageno Tourano“ priekinių žibintų šviesos. Mirijam pasistatė automobilį taip, kad jo žibintai apšviestų autobusiuko šoną, ir paliko variklį veikti. Išlipo. Rensas paskui ją. Persimetė pora žodžių su policininkais, tada atitraukė autobusiuko šonines dureles, iš už kurių į ją piktai dėbtelėjo pirmas įtariamasis, vilkintis džinsais ir pilku džemperiu, per riešus surakintas antrankiais. Jis vos įstengė ją įžiūrėti, buvo kone apžilpintas Mirijam automobilio žibintų. Jo veido išraiška išdavė įsiūtį ir frustraciją, bet jis laikė liežuvį už dantų. Tikriausiai pasimokė iš patirties. Tokie vagys niekuomet nesiliauja, Mirijam tai žinojo. Jie mano turį teisę šitokiu būdu apsirūpinti gyvenimui reikalingais dalykais. Sulaikymas jiems tėra nemaloni gaišatis. Vos paleisti, jie ir toliau darys savo darbelius. Ji angliškai paaiškino dvidešimtmečiui, kad buvo suimtas dėl vagystės ir kad bus nuvežtas į komisariatą duoti parodymų. Jeigu prieš tai norėtų pasikalbėti su advokatu, turės praleisti naktį areštinėje, nes advokatą galima iškviesti tik rytoj devintą valandą ryto. Jis taip ir pageidavo. Iškart paminėjo advokato pavardę, kurią Mirijam užsirašė į savo užrašų knygelę. – Vežkit jį į komisariatą, – ji vėl uždarė stumdomąsias duris. – Rytoj ryte bus jo eilė. Mirijam apsisuko ir atidarė automobilio galines dureles. Ten sėdėjo nervingas vaikinas, pagal dokumentus dar tik aštuoniolikmetis. Ir jis pasirinko susitikti su advokatu. 18
Gimdyvės padėjėja
– Jie jūsų, – pasakė, uždariusi dureles. Vienas iš policininkų ėmė kalbėti per radijo stotelę. Jis pranešė skubios pagalbos centrui apie sulaikymą. Jeigu viskas eisis sklandžiai, komisariato Areštantų skyrius per radijo stotelę taip pat gaus pranešimą apie atvežamus lenkus. Vos po dešimties minučių Mirijam išvairavo iš automobilių aikštelės. Jeigu nereikėdavo apklausti įtariamųjų kaip ką tik arba būti nusikaltimo vietoje, užvis mieliausiai važinėdavo aplink stebėdama, kas vyksta teritorijoje. Be to, kriminalinės policijos tyrėjas gali daug nuveikti. Šitaip jos kolegos užtiko tuos dyzelino vagis: paprasčiausiai ten būdami, budėdami. Mirijam mėgo naktines pamainas. Jose yra kažkas herojiško. Jūs sau ramiai miegokite, mes eisime sargybą. – Kaip ją radai? – išgirdo greta sėdinčio Renso klausimą. – Aplinkiniais keliais. – Na jau na. Ji nutilo. Jis papurtė galvą ir pažvelgė į gatvę. Antradienio vakaras, eismas nurimęs. – Tu ir vėl ėmeisi privataus tyrimo, – padarė išvadą jis. – Aš tiesiog suradau ją per sistemą, – švelniai pasakė Mirijam. – Netrukus tai sužinos van der Stėnas, ir kas tada? Ji gūžtelėjo pečiais. – Nenoriu, kad prisidarytum problemų. – Aš ir neprisidarysiu. Ji kilstelėjo smakrą išgirdusi, kaip Monika, šiąnakt skubios pagalbos centre perduodanti pranešimus, kviečia vieną iš jos padalinių. Įtariamas gaisro sukėlimas pramoninėje teritorijoje. Įtariamasis sulaikytas, du paspruko, ir policininkų ekipažų prašoma jų ieškoti. Monika glaustai juos apibūdino. 19
Nova Lee Maier
– Uždanga kyla, – sušnabždėjo Mirijam. Ji staiga pristabdė ir pasuko automobilį į kelią. – Būsim ten po penkių minučių, – patikslino Rensas, išgirdęs tą patį pranešimą pro savo ausinę. Mirijam smagiai nuspaudė greičio pedalą. Įjungė mėlyną švyturėlį ir aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu per bemaž tuščią miestą nuvažiavo pramoninės teritorijos kryptimi. L – Namai namučiai, – sušnabždėjo Henekena. Ji spustelėjo jutiklinį ekraną greta buto durų, ir akimoju visą erdvę užliejo švelni šviesa. Beveik viskas namie buvo balta, nuo besiūlių lietinių grindų ir sienų iki pat keturių metrų aukščio lubų. Ir moderni virtuvė, ir dauguma itin brangių baldų balti. Baldai jau stovėjo, jai nuomojantis šį butą. Gyveno čia tik du mėnesius, bet jautėsi kaip namie. Pamėgo šviesią savo buto interjero ramybę ir nepaliaujamą monotonišką vėjo ūžavimą palei aukštą stiklo ir plieno pastatą. Gaila, kad negali pernelyg prie viso šito prisirišti. Pasikabino apsiaustėlį į drabužių spintą, iš tamsių plaukų išsitraukė segtukus. Pasikedeno plaukus ir nuėjo į vonios kambarį nusivalyti makiažo. Dėžutėje ant stiklinės lentynėlės pamatė savo spalvotus lęšius. „Gemstone Green“*. Išsiėmė juos jau šią popietę, grįžusi namo po darbo Stėvensų–Vosų šeimoje. Mėlynos, žalios ar rudos akys, šviesūs ar rudi, ilgi ar trumpi plaukai – menkas rūpestis, norint pasėti sumaištį. * Angl. brangakmenio žaluma. 20
Gimdyvės padėjėja
Mansarda buvo įrengta aukšto pastato kampe, kokių šimtas penkiasdešimties kvadratinių metrų ploto. Du miegamieji, dušas be padėklo ir sūkurinė vonia, atvira moderni virtuvė ir svetainė. Iš visų patalpų vėrėsi įspūdingas reginys į miestą. Tai jos naujųjų namų pagrindinis bruožas: visur langai nuo grindų iki lubų ir nuo vienos sienos iki kitos. Mansarda buvo įrengta minimalistiškai. Vos viena žema sofa ir valgomasis stalas su akrilinio stiklo kėdėmis. Didelis pilkas kilimas ir elektriniu būdu valdomos užuolaidos kūrė geresnę akustiką. Vienintelė be jos pačios tarp šių sienų kvėpuojanti būtybė stovėjo kambario kampe, kur stiklinės sienos viena su kita susiėjo kampiniame metalo profilyje: milžiniška palmė dideliame vazone. Ant sienos už virtuvės salos kabėjo išdidinta geležinkelio tilto nuotrauka. Daugiau joje nieko nebuvo matyti, daugiau Henekenai ir nereikėjo. Kitiems interjeras pasirodytų neutralus arba net bejausmis. Henekeną jis ramino. Ji nuėjo į miegamąjį, atstūmė drabužinės dureles ir nusirengė. Nuo pakabos nuėmė šilkinį kimono ir juo apsisiautė kūną. Išsitempė, kol išgirdo tylutėliai sutreškant sąnarius. Jos kūną kaustė įtampa, kuri niekaip nesileido išginama. Reikia ir vėl paskambinti Mali. Stiprus masažas padėtų. Basomis ji nuėjo į svetainę, nuo balto plastikinio virtuvės stalo paėmė sunkų nuotolinio valdymo pultelį ir įjungė muziką. „Depeche Mode“ daina „Strangelove“*. Genialu. Devintojo dešimtmečio muzika nepakankamai vertinama. Iš vyno spintelės išsiėmė atkimštą butelį „Pouilly-fumé“ ir įsipylė. Išsyk gurkštelėjo. Jai patiko, kaip nuo Luaros slėnio drėgmės * Angl. pažodžiui – keista meilė, reiškinys, kai tikima, jog žmonija vieną dieną save sunaikins, ir dėl to nesibijoma. 21
Nova Lee Maier
dilgčioja liežuvis. Penkių žvaigždučių viešbučio bare, kuriame praleido vakarą, vynas buvo tokio pat vidutinio lygio kaip ir ten besilankantys vyrai. Ji niūniavo pagal muziką. There’ll be times When my crimes Will seem almost unforgivable I give in to sin.* Iš virtuvės salos ji per svetainę žvelgė į lauką. Tamsiai mėlyname danguje plaukė pailgi debesys, jų apibrizgusius kraštus apšvietė mėnulis. Apačioje žiburiavo švieselių jūra, o tolumoje mėnulio šviesoje blizgėjo upė – sidabruota juosta, lenkta linija kertanti miestą. Henekena įsitaisė ant sofos ir prisitraukė savo „iPado“ planšetę. Atėjo laiškas nuo Doros. Galėjo nuspėti, kas ten parašyta: biuras vis dar nebuvo gavęs visų jos dokumentų. Bet Dora turės palūkėti. Henekenai dar reikia atlikti namų darbus. Prieš porą savaičių Henekena iš interneto parsisiuntė PDF dokumentą „Slaugos praktikos pagrindai“. 108 puslapių vadovėlis pasirodė ypač įdomi mokomoji medžiaga. Tam tikras gimdyvės slaugytojos pagrindų kursas. Ji buvo keletą kartų perskaičiusi tekstą ir dabar bemaž mokėjo jį mintinai. Įgytos žinios pasirodė pakankamos gražiomis kalbomis prasimušti kelią į šią sritį. Bet dabar atėjo laikas truputį pakelti kvalifikaciją. Ji atsidarė PDF failą „Maitinimo krūtimi pagrindai“ ir ėmė skaityti. * „Ateis laikas / Kai mano nusikaltimai / Atrodys beveik neatleistini / Sutinku nusidėti“ – žodžiai iš „Depeche Mode“ dainos „Strangelove“. 22
Gimdyvės padėjėja
L Svečių kambaryje buvo tylu, tvyrojo prieblanda. Įmontuojamieji šviestuvai pritemdyti iki minimumo. – Ji miega. Einu į lovą, – pasakė Oskaras. – Ar šaldytuve yra pakankamai pieno? – Henekena įdėjo du buteliukus nakčiai. Jeigu jų nepakaktų, gal dar turiu mažą rezervą čia, – Didi uždėjo rankas ant krūtų ir nervingai nusijuokė. Per pastaruosius mėnesius jos tapo didesnės. Manytum, kad dėl tos papildomos apimties jose turėtų būti pakankamai pieno, bet taip nebuvo. Ligoninėje daug vargus ir kentus skausmą ištryško keli lašai. Ją užtikrino, kad taip nutinka ir dažniau, per savaitę pieno gamyba normalizuosis. Bet ji turinti nusitraukinėti pieną, kad jo rastųsi vis daugiau. Oskaras maitinimo krūtimi pagalbos centre išnuomojo mechaninį pientraukį – elektrinį birbiantį nesusipratimą. Didi atrodė, kad bus geriausia, jeigu vyro vargai tuo ir baigsis. Nenorėjo jo dar labiau apkrauti. Jį jau ir taip sukrėtė gimdymas. Laimei, gimdyvės padėjėja nors prie žaizdos dėk. Šiandien šiek tiek užtruko, kol jiedvi drauge išsiaiškino, kaip tiksliai reikia naudoti pientraukį. Kai pagaliau pavyko, visgi skaudėjo netgi nustačius žemiausią traukimo stiprumą, bet Didi nesiskundė. Iš jos krūtų ištryško šiek tiek pieno, ir tai svarbiausia. Oskaras smakru parodė į Didi telefoną „iPhone“. – Bijau, kad iškart užmigsiu kaip rąstas. Jeigu išgirsi Indi verkiant, pažadink mane. Ji linktelėjo. Indi miegojo savo kambarėlyje šalimais. Nors kūdikis, pasak Oskaro ir Henekenos, atrodė tuo labai patenkintas, 23
Nova Lee Maier
naktį Didi mieliau būtų laikiusi dukrytę greta savęs. Saldžiai prisiglaudusią mamos glėbyje. Bet negalima. Jeigu jai kils skausmas dėl kūdikio svorio, tai vargiai sugebės pakeisti padėtį. Henekena taip pat atkalbėjo ją paguldyti kūdikį į atskirą lovelę greta savęs. Po sunkaus gimdymo motinai ir dukrai reikią ramybės. Oskaras pabučiavo Didi kaktą. – Saldžių sapnų, iki greito. Į lūpas nepabučiavo. Neapkabino. Žvelgė į jį, išeinantį iš svečių kambario ir paskui save uždarantį duris. Paskui girdėjo jo žingsnius per laiptų aikštelės laminatą. Suspaudė lūpas ir pabandė sulaikyti ašaras.