Gib a kuk by knygos.lt

Gib a kuk Žv i lg telėk

Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – vienas žymiausių šalies rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, savo romanuose, apysakose ir apsakymuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki II pasaulinio karo, sukūręs savo tautos epą. Bet ar kas žino, koks žmogus yra tas darbštus, tarptautiniu mastu žinomas rašytojas, kurio knygos ir jų vertimai užima visą keliaaukštę knygų spintą? Gib a kuk!

R ūta O g inskaitė

Gib a kuk – žydiškas posakis, reiškiantis „Žvilgtelėk“. Jauki ir asmeniška teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės šeštoji knyga – tai dvylika žvilgsnių į Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.

‫גיב א קוק‬

...mes kalbėsimės trise. Lietuviškai, su įsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka dėliodami žodžius. 87 metų Grigorijus Kanovičius pasakos „šitą knygą apie mano kūrybą“, jo bendraamžė Olga Kanovič jį papildys jautriausiomis detalėmis, cituos ir deklamuos, kartais kažkodėl atsiprašydama, kad nutraukė pokalbį. „Ačiū tau, Olia“, – per tas pasakojimų dienas dažniausiai skambėjusi Kanovičiaus frazė. Šito rašytojo žmona – ne jo šešėlis, o bendradarbė, bendraautorė, redaktorė, archyvarė, mylimoji. Jis – jos rūpestis ir jos kūrinys. Jie nedalomi. Rūta Oginskaitė

R ū t a

O g i n s k a i t ė

Gib a kuk ‫גיב א קוק‬

Žvilgtelėk Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose

R ū t a

O g i n s k a i t ė

Gib a kuk ‫גיב א קוק‬

Žvilgtelėk Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose

VILNIUS 2017

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Knygoje panaudotos nuotraukos – iš Grigorijaus Kanovičiaus asmeninio archyvo Nuotraukos p. 109, 132 – iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo; p. 137, 154, 181, 186, 197, 241, 246, 256, 259, 260 – iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolekcijos; p. 277 – iš Valstybinio vaizdo ir garso archyvo fondų Kai kurių nuotraukų autorystės nustatyti nepavyko, dėl to nuoširdžiai atsiprašome jų autorių. Nuotraukų autoriai: Arnoldas Barysas – p. 232, 243 Elena Belskytė – p. 253 Dovydas Fligelis – p. 13, 16, 94, 288, 303, 308, 310 Vlada Inčiūtė – p. 277 Dmitrijus Matvejevas – p. 279, 281 Algimantas Mockus – p. 145, 150 Ona Pajedaitė – p. 235 Zacharijus Putilovas – p. 144, Audrius Zavadskis – p. 121, 125 Algimantas Žižiūnas – p. 208, 213, 251 Viršelyje panaudota Sergejaus Kanovičiaus nuotrauka ir Grigorijaus Kanovičiaus knygos „Aš žiūriu į žvaigždes“ rankraštis (iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo)

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-271-3

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Aš tvirtai laikiau rankoje smuiką ir kartojau pats sau: – Apsikabinkit, milijonai. Apsikabinkit, duobkasiai ir auksavežiai, laikrodininkai ir siuvėjai, kaminkrėčiai ir vestuvių muzikantai. Apsikabinkit, mokytojai ir daktarai, sinagogų tarnai ir pabėgėliai! Apsikabinkit, lietuviai ir žydai, rusai ir vokiečiai, perkrikštai ir mahometonai. Apsikabinkite, gyvieji ir mirusieji! Visi žmonės – broliai, kartojau aš. Visi – Žemės vaikai. Ir nėra tarp jų nė vieno posūnio! Cha cha cha! Grigorijus Kanovičius, „Žvakės vėjyje“, trečios dalies pabaiga, 1979

Už pasiūlymą ir galimybę rašyti šią knygą esu dėkinga Grigorijaus ir Olgos Kanovičių sūnums Dmitrijui ir Sergejui

TURINYS Pirmas žvilgsnis. Miestų miestas Jonava 11 Griša ir Olia............. 13 Pradedam.. .............. 15 Himnas................... 18 Senelė.. ................... 21 Šulinys.................... 26 Nemirtingoji............ 28 Svetima................... 28 Kelionė................... 29 Tegu.. ...................... 32

Antras žvilgsnis. Iškrapštytieji 33 Įsitikinimai.............. 35 Traukiniai................ 38 Aūlas...................... 42 Uralas..................... 45 Olia........................ 46

Trečias žvilgsnis. Gulintis ant žemės Vilnius 51 Glaustis................... 53 Senamiestis.. ............ 56 Gimnazija................ 59 Universitetas.. .......... 61 Sąlyga..................... 64 Poema . .................. 66 Šokiai . ................... 68

Ketvirtas žvilgsnis. Šeima prospekte 69 Mama..................... 71 Tėvas.. ..................... 72 Tiūria....................... 74 Baimė..................... 74 Eiliavimai................ 76 Kambarys................ 76 Dimka..................... 79 Vardai..................... 81 Šventės................... 82 Kalbos.. ................... 83 Atstumti.................. 85 Gemiza..................... 86

Penktas žvilgsnis. Žiūrėk į savo žvaigždes 87 Korsakynė.. .............. 89 Gedimino 9............. 92 Daug pradžių........... 93 Išgyventa.. ............... 95 Žodžiai.. .................. 97 Skolingas................. 99

Šeštas žvilgsnis. Kino studija Birutės gatvėje 103 Marš, marš............ 105 Linksma akis.......... 111 Žalakevičius .......... 121 Užuominos............ 131 Kino tironai........... 138 Žebriūnas.............. 139 Liubošicas.. ............ 141 Verba.................... 142 Redaktoriai............ 144 Bendraautoriai....... 145 Išėjimas.. ............... 146

Septintas žvilgsnis. Autorius nutylėti negali 147 Šilinio filmas.. ........ 149 Drakmanas ........... 152 Slaptažodis ........... 159 Stebuklas . ............ 163 Vertimai................ 165 Atšilimas............... 168

Aštuntas žvilgsnis. Taškas amatui, laikas kūrybai 169 Bala...................... 171 Rašyk.................... 174 Lėtai ir švelniai...... 180 Randas.................. 182 Nuodėmės............. 185 Broliai................... 188 Tėvo parkas........... 191 Tas laikas............... 193 Paukštė................. 196

Devintas žvilgsnis. Apiplėštiems ir nutautintiems 199 Skaitytojai............. 201 Laiškai.................. 207 Čiūdni.................... 209 Idealistai............... 211 Jeigu..................... 214

Taisyklės ............... 214 Požiūris ................ 218 Vertėjai................. 219 Svečiai.................. 225

Dešimtas žvilgsnis. Grūdus nuo pelų 227 Auklė Renė............ 229 Rašytojų namas...... 229 Memuarai.. ............ 231 Brangenybės.......... 233 Justinas................. 238 Vaikiški.. ................ 242 Saulius ................. 242 Kabinetai.. ............. 248

Vienuoliktas žvilgsnis. Deputatas ir pirmininkas 249 Nenuošaliai........... 251 Naša...................... 252 Bliacha................... 254 Laiptai.................. 255 Burtai.. .................. 259 Nuojautos............. 262 Vartai.................... 262 Nuodai.. ................ 264 Atsargiai.. .............. 267 Vaizdas.. ................ 269 O gėlių nereikia .... 270

Dvyliktas žvilgsnis. Izraelyje su savo vežimu 271 Nusišypsok ........... 273 Gėlėta................... 283 Daiktai.................. 283 Šviesa................... 285 Erškėčiai................ 286 Kad būtų............... 289 Pilietybė.. .............. 293 Meras................... 294 Apgailestauti.. ........ 297 Palikimas . ............ 299 Kaimynai............... 304 Floimen cimes......... 305 Jonavos skonis....... 306 Medis................... 307 Bėgti į praeitį.. ....... 309

Gib a kuk yra žydiškas posakis, siūlantis užmesti akį – žvilgtelėti. Tą posakį išgirdau Grigorijaus Kanovičiaus pasakojimuose, iš kurių sudėta ši knyga. Joje daug temų ir puslapių, o iš tiesų ji yra tik žvilgtelėjimas į to žmogaus, rašytojo, jo šeimos ir jo tautos gyvenimą. Nemanau, kad biografinė knyga yra kaip garbės lenta, būtinai palydinti nusipelniusį žmogų. Arba kaip paminklas ir pagarbos duoklė – tai Kanovičiaus mėgstami žodžiai. Verčiau tebūnie ji bendravimas, teprimena praėjusį laiką. Yra čia ir nuopelnų, ir nuodėmių, nes „motinos šventųjų negimdo“, kaip kartoja rašytojas. Savo romanais sukūręs žydų gyvenimo Lietuvoje epą, Grigorijus Kanovičius yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas „už humanistinių vertybių sklaidą literatūroje, už istorinės atminties jautrumą“. Diduma to epo sudėta į penkis tomus rinktinių Kanovičiaus raštų, 2014 m. išleistų jo sūnaus Dmitrijaus pastangomis. O greta epo – kino scenarijai, pjesės, vertimai, epigramos... Kanovičius ir pats sako, kad yra išbandęs visus žanrus, išskyrus libretą operai. Kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio ragintas mėgino net tekstus dainoms rašyti, ir tas pats Gorbulskis jo paprašė daugiau to nedaryti. Nuo kai kurių rašymų Kanovičius pats save sustabdė – kad nesieikvotų amatui, o liktų vien kūryba. Vertinga patirtis. Grigorijaus Kanovičiaus knygą pirmąkart perskaičiau greičiausiai pradinėse klasėse. Tai galėjo būti apsakymų vaikams knyga „Dukart du“ ar ankstesnė „Aš žiūriu į žvaigždes“, o jų autorius atėjo į mūsų padūkusią C klasę, kur mokėmės su Dimka Kanovičium, vyresniuoju rašytojo sūnumi. Knygos autorius kalbėjosi su mumis – savo skaitytojais. Nors esu tikro aktoriaus dukra, bet tikras rašytojas mūsų klasėje padarė galingą įspūdį. Tai buvo septintojo dešimtmečio pradžia, Salomeikoje pirmieji sustiprintai mokėmės anglų kalbos ir Dimką vadinome Džim. Ar mums buvo svarbu, kad jis žydas, ar jis atrodė kitoks? Ne, tokių atsiminimų neišliko. Trečdalis klasės buvo žydai, ir visi buvome pirmiausia C-kai.

Vėliau teatre esu mačiusi vaidinant kai kurias nuo vaikystės pažįstamo rašytojo pjeses, bet tai ir liko tik kaip faktai, ne daugiau. Visai kitaip nei knygos, kurios teikė ir pažinimą, ir skaitymo džiaugsmą. Tada net nekilo minties pasvarstyti, kodėl knygas rašo lyg kitas Kanovičius, visai ne tas, kuris rašo pjeses. Dabar žinau, bet tik dėl to, kad išklausiau jo pasakojimus. Su Grigorijaus Kanovičiaus pasakojimais susidūriau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai rinkau atsiminimus apie dokumentininką Robertą Verbą, nes Kanovičius buvo jo pirmojo filmo scenarijaus bendraautoris. Susitikome, kai Kanovičių šeima jau gyveno Izraelyje, bet vasarą atvažiuodavo į Lietuvą. Rašytojo prisiminimai! Atrodė, klausausi čia pat kuriamų novelių. Siužetai, charakteriai, išmintis, sąmojis. Pas šitaip pasakojantį žmogų 2016 metų žiemą važiavau į Izraelį visam mėnesiui, nes argi tai galėtų likti neužrašyta? Taip, žinau, kad daugybę savo gyvenimo nutikimų Grigorijus Kanovičius yra pavertęs literatūra, skaičiau ją, tačiau daug kas yra tapę ir jo paties, ir jo šeimos pasakojamuoju repertuaru: Kaip senelė troškusi, kad jis būtų rabinų rabinas, nes jai atsibodę batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai. Kaip tėvas ir motina nenorėję, kad jis būtų rašytojas, nes visos knygos jau parašytos, o Stalino laikais rašymas buvęs pavojingas žydo gyvybei. Kaip rašytoja Aldona Liobytė, perskaičiusi pirmą jo apsakymų knygą apie miestelio žydus „Aš žiūriu į žvaigždes“, pasakė: „Kanovičiau, jeigu tu žiūrėsi į savo žvaigždes, iš tavęs kažkas bus.“ Kaip jis po to sumanęs rašyti romaną apie savo vaikystės žmones – tuos miestelio žydus – ir nesitikėjęs, kad jį kas nors išleis, o žmona paskatinusi: „Tęsk, rašyk. Jeigu neišleis, laikysime stalčiuje.“ Kaip jis Maskvoje pasiūlęs vieną savo romaną žurnalui „Družba narodov“ ir gavęs atsakymą, kad „žydų literatūros planą jie jau įvykdė“, o kai toje pačioje redakcijoje jis pasirodęs jau kaip TSRS liaudies deputatas, iškart buvo paprašytas duoti jiems naują kūrinį, ir tą romaną jie išleidę neįtikėtinu poros šimtų tūkstančių tiražu. Kaip leidėjas Izraelyje, sužinojęs apie tą pasakišką tiražą, pasiteiravo, ant kokio vandenyno kranto stovi Kanovičiaus vila.

Tai ant to kranto ir pradėkime. Nuo pradžios ir išsamiai. Gib a kuk!

Pirmas Ĺžvilgsnis

MiestĹł miestas Jonava

Griša ir Olia Grigorijus Kanovičius yra kilęs iš „mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio“, kuriame praleido tik 12 pirmųjų savo ilgo gyvenimo metų, bet Jonava, pavadinta Miškiniais ar Jonamiesčiu, vis grįždavo į jo romanus ir apsakymus. Kanovičius su žmona Olga jau du dešimtmečius gyvena Izraelyje, kuris niekaip nepatenka į jo kūrinius, nebent citrinmedžiai ar palmės tampa fonu, šešėliu, kuriame ilsintis norisi prisiminti ir įamžinti kadaise kitur matytus „veidus sutemose“. Tą rašytojas ir veikė iki maždaug 2013-ųjų, kai, būdamas 84 metų, pabaigė „Miestelio romansą“, skirtą mamos atminimui. Pabaigė ir, sakė, daugiau neberašys. Tuo romanu jis dar kartą pabuvojo vaikystės Jonavoje – su seneliais, tėvais, bendraklasiais, su visais miestelio amatininkais, krautuvininkais, turtingesniais ar skurdesniais

Grigorijus ir Olga Kanovičiai savo namuose Bat Jame. 2016 m. kovas

Lietuvos provincijos žydais, kurie ir tegyvena jo romanuose – toje švelniai ir sąmojingai Kanovičiaus sukurtoje „žydų planetoje“ (literatūros mokslininko Petro Bražėno apibūdinimas). Tik poroje kūrinių Kanovičius aprašė Vilniaus miestą, kuris žydams buvęs labai reikšmingas iki Antrojo pasaulinio karo. Kanovičius Vilniuje gyveno penkis dešimtmečius, bet – po karo. Romanui „Žydų parkas“ paties Vilniaus reikėjo daugiau kaip fono, veiksmo vietos, o esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“ – rauda apie pokario Vilnių. Abu kūriniai parašyti jau Izraelyje, kur dabar susitinkame. Esame sutarę kalbėtis apie visą gyvenimą. 2016 metų vasario mėnuo, gatvėje – Izraelio karštis, o vėsioje svetainėje Grigorijus sėdi „savo nuolatinėje interviu vietoje“ – fotelyje gale staliuko, svarsto, kad „kiekvienas žmogus – neatskleista arba iki galo neparašyta knyga“. Olga tą staliuką kasdien nukrauna vaišėmis ir prižiūri, kad rašytojas ne vien kalbėtų, bet ir nepamirštų atsigerti arbatos, ir mes kalbamės, ir vis sustojame prie „Sapno apie dingusią Jeruzalę“. Pasakiau, kad nesu skaičiusi tokio skausmingo pokarinio Vilniaus vaizdo – ne tik sugriautas miestas, bet ir sunaikinta ištisa kultūra, tiesiog fiziškai junti miesto tuštumą, baimę, didžiulį praradimą ir bendravimo su savo tauta alkį. GRIGORIJUS: Atvažiavo čia Markas Zingeris* ir paprašė kažkokių prisiminimų muziejui. Apie Vilnių. Tas „Sapnas...“ išverstas į daug kalbų, daug kur spausdintas. OLGA: Suckeveris** pasakė: jeigu būtum parašęs vien tik „Sapną apie dingusią Jeruzalę“, tu vis tiek liktum kaip didelis rašytojas.“ O Karpinovičius***, kai perskaitė: Griša, aš noriu prieš jus atsiklaupti. O jis – pevec Vilniusa. *

Rašytojas Markas Zingeris – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius.

Abraomas Suckeveris (1913 m. Smurgainyse – 2010 m. Tel Avive) – vienas žymiausių XX a. jidiš poetų, prozininkas, žurnalo „Di goldene keit“ („Auksinė grandinė“) redaktorius, buvęs Vilniaus geto kalinys, Niurnbergo tribunolo liudininkas. 1947 m. atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. **

Abraomas Karpinovičius (1913 m. Vilniuje – 2004 m. Tel Avive) – žymus rašytojas jidiš kalba, apsakymų knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ autorius („Tyto alba“, 1998). Nuo 1949 m. gyveno Izraelyje. Lenkai jį vadina lenkų rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Išleistos 6 jo knygos apie Vilniaus žydų gyvenimą prieš karą.

***

Pevec blatnovo Vilniusa. OLGA: Nežinojau šito!.. Žinot, čia mano nuomonė, aš pirmą kartą tą sakau, net jam nesakiau... Tai buvo pirmieji metai mūsų emigracijos. Ten, tame „Sapne...“ – visa meilė, visa nostalgija tam miestui, tai šaliai, iš kurios jis... Aš pati, kai skaičiau, – jis rašė, aš skaičiau ir galvojau: kaip jam skaudu, kaip jis myli... Net nenujaučiau, man tik tada atsivėrė, kaip jis jaučiasi mums išvažiavus iš Lietuvos... Atsiprašau, aš jus nutraukiau. . . . GRIGORIJUS:

Taip bus ir toliau – mes kalbėsimės trise. Lietuviškai, su įsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka dėliodami žodžius, ir tebūnie taip. Grigorijus Kanovičius pasakos „šitą knygą apie mano kūrybą“, jo žmona („mano didžiausias turtas“) jį papildys jautriausiomis detalėmis, cituos ir deklamuos, kartais kažkodėl atsiprašydama, kad nutraukė pokalbį. Ji rūpinsis, kad būtume sotūs, kad nieko iš rašytojo gyvenimo nepamirštume ir nepraleistume, kad arbata nebūtų per karšta, o jeigu atauš – tuoj pat bus pašildyta. „Ačiū tau, Olia“ – per tas pasakojimų dienas dažniausiai skambėjusi Kanovičiaus frazė. Šito rašytojo žmona – ne jo šešėlis, o bendradarbė, bendraautorė, redaktorė, archyvarė, mylimoji. Jis – jos rūpestis ir jos kūrinys. Jie nedalomi.

Pradedam Kasdien Olgos ir Grigorijaus Kanovičių svetainėje būdavo kaip „Miestelio romanse“ – ...prie bendro stalo susėsdavo prisiminimuose atgijusios abi mano senelės ir seneliai, visos tetos ir dėdės, o kartu su jais – ir visi į nebūtį išėję kraštiečiai ir kaimynai. („Miestelio romansas“, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 15) Tik

ne Vilniuje, ne „generalissimo Stalino prospekte“, o Bat Jame, Korčako gatvės 6-ajame name, antrame aukšte. Čia kasdien minimi ir cituojami Grigorijaus tėvai – tylus ir darbštus siuvėjas Solomonas, linksma vaišinga Chena, jų broliai Motlas ir Šmulė, abu irgi siuvėjai, Olgos gražuolė mama Nina Kirilovna, Kanovičių sūnūs Dmitrijus ir Sergejus, buvę kaimynai Vilniuje – rašytojai Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Kostas Kubilinskas, Saulius Šaltenis, bendradarbiai iš Lietuvos kino studijos re15

žisieriai Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Almantas Grikevičius, Rimtautas Šilinis, direktorius Julius Lozoraitis; greta jų – Kanovičiaus knygų personažai ir jų prototipai, neatpainiojamai susigiminiavę.

Kanovičių svetainė. 2016 m. kovas

Ir nuolat mūsų kalbose – darbštieji ir išmintingieji seneliai, gal jau ne tiek iš Grigorijaus vaikystės, kiek iš jo romanų, apysakų, novelių, kur jie ne kartą pasirodo įvairiais vardais, bet senelė visada „degi kaip parakas“, dievobaiminga ir trokštanti, kad jos vienintelis anūkas ištrūktų iš amatininkų rato į šviesuolius, o batsiuvys senelis – ramesnis, „tylus kaip kapas“, jis niekad nepasiduoda senelės priekaištams ar idėjoms, bet myli ją tokią, atseit, žiežulą. Kitaip nei jo nirši papurška žmona, iš kurios gerklės lyg vapsvų spiečius lėkdavo burnojimas, prakeiksmai ar blevyzgos, senelio Dovydo kalba buvo švari ir tyra kaip velykinė šlikė. („Miestelio romansas“, p. 13) Jų

dialogų ataudai – kaip Olgos ir Grigorijaus šeimos folkloras. O. K. Senelė Rocha senelį Dovydą bardavo, kad jis netiki Dievą, nevaikšto į sinagogą. Senelis: „Aš tikiu, bet su pertraukom.“

G. K. Aš papasakojau tą vokiečių korespondentei, ji iškrito.

Senelis senelei, kai ji ruošdavosi su manim į sinagogą, taikingai sakydavo: „Eik, eik, eik – jei jei jei – o aš pasėdėsiu ir namie su juo pasikalbėsiu.“ O. K. To negirdėjau. O aš dar tokį apie jo senelius prisimenu – vėl jinai jį bara, kad į sinagogą neina, o jis: „Ko man eiti? Jeigu Dievas šiandien ką nors įdomaus pasakys, tu gi man vis tiek papasakosi.“ G. K. Mano senelio Dovydo maištas prieš senelės dievobaimingumą: „Tikėti reikia savo rankomis ir savo galva.“ Ir dar iš jų paplito toks posakis – senelės, ne, greičiau senelio: „Kai tik į Dievą kreipiesi, jo kažkodėl niekada nėra namie.“ R. O. Savo tėvų meilės istoriją jūs aprašėte „Miestelio romanse“, skirtame mamai: Turbūt, pagalvojau, geriausia pradėti nuo tų senų laikų, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje, nuo tos iki šiol taip ir neįmintos mįslės, kaip vis dėlto mamai pavyko tapti mano valdingos ir priekabios senelės Rachelės Dudak-Kanovič, kurios prisibijojo net miestelio vyrai, marčia. Ne veltui jai prigijo miestelio gydytojo Icchako Bliumenfeldo lengva ranka duota keista ir baugoka pravardė – Rocha-Samuraj. (p. 10) G. K. Jonavoje kaimynai senelės pravardę tarė savaip: Rocha Samura.

Jie gi nebuvo girdėję to žodžio. R. O. „Miestelio romansą“ baigiate kartu su savo vaikystės pabaiga, kuri sutapo su pokariu, o nuo ko mes pradedam? Nuo to, kas buvo toliau? G. K. Nuo pradžios. Nuo ištakų. R. O. Bet kad mes nerašytume antro „Miestelio romanso“. G. K. „Miestelio romansas“ neturi jokio politinio atspalvio, jis neutralus. O reikia paaiškinti, iš kur visos bėdos, iš kur 1941 metai. Reikia pradėti nuo to, kokioje aplinkoje aš augau. R. O. Argi to nėra „Miestelyje“? G. K. Ne, nėra. „Miestelis“ nesuteikia išsamaus vaizdo, iš kur kilo mano kūryba. Pasakojimas gali papildyti temą. Be šito aš pasijusiu beginklis. „Miestelyje“ nėra aprašyta, kaip mano senelė norėjo gultis prie durų ir neišleisti manęs į jokią kitą mokyklą, tik į ješivą, kad tapčiau rabinu, nes jai nusibodo kirpėjai, siuvėjai, batsiuviai...

R. O. Tai ne iš „Miestelio“? G. K. Ne. Nėra ten to.

O. K. Man irgi atrodo, kad yra. Susijungė keli romanai, ir atrodo, kad

visur tas yra. G. K. „Miestelis“ neaprėpia visko. Tai romanas apie šeimą, tas paveikslas romantizuotas, jis papasakotas pašnibždom. Rožinis gyvenimo punktyras. Nematau didelės nuodėmės, jeigu kai kurie motyvai kartosis, nes ir gyvenime jie atsikartojo. Kadangi vaikystė mano pasaulėjautai turėjo nepaprastai didelį poveikį, norėčiau pradėti nuo jos, nors šitame mano pasakojime figūruos ta pati herojė senelė Rocha. Bet pasuksim pasakojimą kita linkme: pasaulio matymas. R. O. „Miestelio romansas“ man padarė tokį įspūdį, kaip geras spektaklis, ir aš juo patikėjau, lyg jame ir būtų visas gyvenimas. O juk tai kūrinys, ir mes dabar pažvelgsime už to kūrinio ribų? G. K. Gyvenime neretai būna didesnės Knygos dizaineris Jokūbas įtampos, dramos ir tragedijos nei knygoje, Jacovskis. Iliustracijos kuri parašyta dramatiškai ir tragiškai. Netilpo autorius Markas Kanovičius „Miestelio romanse“ netgi šimtoji dalis to, ką norėčiau jums papasakoti, kadangi be to, ką patyriau, aš nebūčiau rašytojas. Tai ataidi manyje. Todėl startinė aikštelė – vaikystė Jonavoje ir Jonava kaip palaimintas kraštas. Tylus, darbštus, be jokių didelių konfliktų.

Himnas G. K. Kokia neteisybė manyti, kad iki karo visi žydai buvo prieš Lietuvą ir lietuvius. Negali būti didesnės kvailystės. Žydai gyveno Lietuvoje septynis šimtus metų ir gal dar tiek gyventų. Tie, kurie nužudyti. Galbūt vieni jų būtų garbėtroškos, kiti apsukrūs, bet jie susigyveno su Lietuva kaip su žmona ir nenorėjo skirtis. Ar kas nors tai supranta? Manydami,

kad rusų armija apgins nuo vokiečių, jie apsiriko. Jie dvigubai apsiriko. Nes neįvertino nei rusų, nei vokiečių ideologijos, kuri daug kam apsuko galvas. Taip, yra lietuvių folklore nemalonių žydams apibūdinimų, bet nebuvo raginama žudyti. Labai svarbu tą išaiškinti. Prisimenu taikų žydų ir lietuvių sugyvenimą Jonavoje. Buvo ir sentikių netoliese, jie kaime gyveno. Niekas negalėjo numanyti, kad ateis 1941 metai ir viskas lėks velniop. Kartais apsižodžiuodavo, taip. Bet noro išvaryti ar užmušti – nieko panašaus nebuvo. Muštynes atsimenu: kai į Jonavą atvežė Lietuvos futbolo lygą ir ji lošė su žydų „Makabi“, kilo silpnos muštynės, kad neteisingai įskaitė įvartį. Tai vienintelės mano matytos tarpnacionalinės muštynės. Teisėjo sprendimas nepatiko ir publika trypė, švilpė, net ryžosi muštis. Įdomus buvo gyvenimas miestelyje. Jonavoj buvo dvi žydų mokyklos. Aš lankiau pasaulietinę, keturių klasių, kur mokė jidiš kalba, ją išlaikė Švietimo ministerija. Visai pažangiai mums dėstė, bet niekas neturėjo tokios krypties kaip ješivoj, kur tu dieną naktį su Šventuoju Raštu, paskui augini barzdą, peisus ir toliau gyveni su Šventuoju Raštu ir pagal jį. Kita žydų mokykla buvo religinė, ji vadinosi „Tarbut“ – kultūra, išvertus iš hebrajų kalbos, joje ir mokė hebrajiškai, ji buvo laikoma prestižine, mokslas joje kažkiek kainavo, ją daugiau globojo turtingesni žmonės ir mažiau Švietimo ministerija, man atrodo. Vasario šešioliktąją Jonavos aikštėje būdavo išrikiuojama kariuomenė, kareivių pulkas – ne pulkas, kuris tarnavo Jonavoje. Ir gimnazistai – lietuvių, žydų gimnazijos mokiniai – giedodavo „Lietuva, tėvyne mūsų“. Visi savo kalbom. Ir kai aš, jau būdamas rašytojas, išleidęs kelis romanus, pirmą kartą atvažiavau į Izraelį, į kibucą, žydai, kažin kada išvažiavę iš Lietuvos, mane sutiko hebrajiškai giedodami „Lietuva, tėvyne mūsų“ nuo pirmo iki paskutinio posmo. Aš buvau pritrenktas. Jie mokėjo tai nuo gimnazijos laikų ir atsiminė, nors išvyko seniai – apie 1950 metus, kai kartais pavykdavo pasiekti Izraelį per Lenkiją. Buvo kalbama, kad Jonavos gimnazijos direktorius – Antano Smetonos giminaitis. Prezidentas retkarčiais į Jonavą atvažiuodavo, kartą aš mačiau jį. Buvo išrikiuota garbės sargyba. Aikštė nedidelė, bet ten tilpdavo nemažai žmonių. Vasario 16-ąją čia ir giedojo himną lietuvių gim-

nazistai ir žydų mokiniai – gražiai aprengti, labai švarūs, lyg po pirties, tokie iškilmingi. Jie giedojo vienu metu abiem kalbom, o gaisrininkų orkestras, kuriame buvo nemažai žydų, grojo „Lietuva, tėvyne mūsų“. Daug gražių bendro sugyvenimo epizodų atsimenu iš Jonavos. Nežinant tų dalykų, mums sunku būtų judėti į priekį, nes jie davė toną mano rašymui, mąstymui. R. O. Pacituosiu iš pirmos mažytės jūsų novelių knygos „Aš žiūriu į žvaigždes“ – apie berniuką Abrėmelę, jo senelę Rochę, senelį Šimeną ir jų sūnų Motelį (taip buvo išversta Dominyko Urbo). Rusiškai ir lietuviškai išleista 1959 metais. Autoriui tada buvo 30 metų: Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą. – Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis? – Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą. – Kas tau sakė? – Jis. – Kas jis? – Dėdė Motelis. – O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai. Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę. – Nu? – Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą. – Nu? – Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai? – Blogai. – Kodėl? – Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 47)

Dvyliktas žvilgsnis

Izraelyje su savo vežimu

271

272

Nusišypsok Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo sumanytas ir kuriamas 1993–1994 metais – kaip tik tuo laiku, kai Grigorijaus ir Olgos Kanovičių šeima ruošėsi išsikelti į Izraelį ir pradėjo gyvenimą ten. Spektaklis kaip tiltas tarp literatūros ir teatro, tarp istorijos ir esamojo laiko, gyvųjų ir mirusiųjų, tarp žydų ir lietuvių, Izraelio ir Lietuvos. Pabandysime tas gijas surinkti. Gyvenime jų būta tiek, kad galima parašyti romaną apie tai, kaip Grigorijaus Kanovičiaus dilogija apie akmentašį Efraimą ir tris jo sūnus virto Rimo Tumino spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apie akmentašio Efraimo ir jo bičiulių kelionę į Vilnių. Spektaklio kūrimo istorijoje veikėjų daug, ir kiekvienas savo indėlį mato savaip – kiek dalyvių, tiek tikrų tikriausių variantų ir vis pildomų legendų, bet mes bandykime rasti vidurkį, juk čia ne gyvenimas, o tekstas. Romano įžanga būtų apie laiką, kai Kanovičius parašė romanus „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok...“: rusiškai pirmoji knyga Pirmieji metai Izraelyje. „Vagos“ buvo išleista 1989 m., antroji – 1991 m. Apie 1994 m. Kaip tik tais metais Sąjūdžio mitingų euforiją, Atgimimą ir džiaugsmą dėl Nepriklausomybės keitė ekonominė blokada, visko trūkumas, šaltis, kapitalizmo pradžia, pirmieji turtuoliai ir pirmieji skurdžiai. Menininkai pasijuto ne tik skurdžiais, bet ir tiesiog nereikalingais žmonėmis. Sumenko honorarai, pabrango gyvenimas. Pinigai kultūrai „iš centro“ (t. y. iš Maskvos) išdidžiai atmesti pačiu Lietuvos pasitraukimu iš TSRS, o jaunoje, ką tik nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje meninei kūrybai lėšų trūksta, ir pati kultūra nėra svarbiausias rūpestis. Kurkite, kaip išmanote. Ir dar auditorija nyksta, metasi į verslus, politikavimą, į pramogas. Atrodytų – laisvė, viskas gali273

ma, kurk, ką nori, o aktoriai teatre vaidina pustuštėms salėms, lietuviško kino neberodo niekur, jam kurti – menkos sumos, o sumanymų – daugybė. Literatūra? Savęs neišlaikantis menas liko bejėgis pastumdėlis. Kanovičiaus atveju – jokių perspektyvų, kad jo naujieji romanai būtų išversti į lietuvių kalbą, nes „dabar už šį darbą mokama tiek mažai, kad net gėda pasakyti, kiek. Aš jau nekalbu apie savo honorarus – rašytojui kartais svarbiau tiesiog būti skaitomam“*. Pirmame romano skyriuje kino režisierius Almantas Grikevičius sumanytų, jog reikia ekranizuoti Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, ir kreiptųsi į Kanovičių, kad tas padėtų jam parašyti scenarijų. O Kanovičius juk išbraukęs kiną iš savo gyvenimo. Jis yra atsisakęs pasiūlymo bendradarbiauti su ukrainiečiais, kai jie norėjo ekranizuoti jo romaną „Kvailių ašaros ir maldos“, atsisakęs garbės rašyti scenarijų pagal savo „Žvakes vėjyje“ Lenkijoje, dar kažko Vokietijoje. Grikevičiui jis paaiškina, kad Škėma „ne jo kraujo grupės“, ir kad įtikintų, „jog ta simbiozė visiškai neįmanoma“, pasiūlo perskaityti savo naujausią, lietuviškai dar neišleistą romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“. O gal ir visą dilogiją. Turbūt visą, nes Grikevičiaus skaitymas baigiasi scenarijaus rašymu – drauge su Kanovičium. Pinigų kinui nėra, bet laisvė svaigina: jie parašo scenarijų penkių serijų televizijos filmui arba dviejų serijų kino filmui „Ožiukas už porą skatikų“ – bent jau taip vadinasi scenarijus, kurio ištraukas 1993 metais paskelbia žurnalas „Kinas“, anuomet dar leistas kas mėnesį. Tai buvo scenarijus apie akmentašio Efraimo ir jo draugų kelionę į Vilnių pasimatyti su nuteistu sūnumi – būtent kelionė buvo scenaristų atrinkta iš visų dilogijos gijų. O štai kiek vilčių Kanovičiaus įžanginiame publikacijos prieraše: Mudu su A. Grikevičium sąmoningai išrinkome iš scenarijaus tuos epizodus, kurie, kaip mums regis, labiausiai tinka vadinamajam „kelionės mitui“. Kelionė į Vilnių geriausiai atskleidžia pagrindinio herojaus būseną: 80-metis akmentašys Efraimas Dudakas tikisi ne tiek išgelbėti, kiek atsisveikinimo žvilgsniu palydėti į kartuves savo nevykėlį mylimą sūnų Hiršą, teisybės ieškotoją, tokį žydišką Tadą Blindą. * Valdas Bartasevičius, Grigorijus Kanovičius: „Lietuvoje niekados nebuvau svetimas, bet niekuomet nebuvau ir savas...“, „Lietuvos rytas“, 1993 m. liepos 27 d., Nr. 142, p. 25.

274

Kadaise Lietuvos keliai, kaip ir pakelės gyvenvietės, knibždėte knibždėjo tokių personažų, kaip senis Efraimas, vandenvežys Šmulė Senderis, elgeta Avneris. Dabar, jeigu juos ir galima sutikti, tai tik kine arba (atrodo, dar rečiau) literatūroje. Dažniausiai mes prisimename juos stovėdami prie stebuklingai išlikusių antkapių, kuriuose vietoj išblukusių užrašų tėra tik nebylios įdubos. Filmas „Ožiukas už porą skatikų“ galėtų tapti savotišku antkapiniu akmeniu, kuris įveiktų laiko nebylystę ir kuriam – sėkmės atveju – nusilenktų tūkstančiai, o gal ir milijonai žmonių visuose kontinentuose ir net Afrikoje, kadangi net Afrikoje buvo, yra ir bus palikuonių tų, kurie visais laikais ir iki amžiaus pabaigos savo tėvyne laikė Lietuvą. („Kinas“, 1993 m., Nr. 9)

Antrame romano skyriuje atsirastų naujų vilčių, naujų sunkumų ir naujų personažų. Lietuvoje plinta nuostata, kad lietuviško kino nėra ir nereikia. Senoji kino režisierių gvardija, visi kino klasikai – be darbo, nes kino pramonė – be pinigų. Klasikas Grikevičius vis tiek ruošiasi kurti kiną, todėl jis ne tik rašo scenarijų daugiaserijiniam filmui, bet ir nutaria tuo pačiu metu ieškoti vietų filmavimui: kur filmavimo grupė įkurs žydišką štetlą, kuriais keliais į Vilnių važiuos Efraimas su bičiuliais. Kadangi kinematografininkai be darbo ir be uždarbio, Kanovičius ateina bendraautoriui į pagalbą: kreipiasi į verslininką Daumantą Todesą, kad šis finansuotų išlaidas benzinui režisieriaus kelionėms po Lietuvą. Verslininkas finansuoPirmasis romano „Nusišypsok ja, nors ir netiki, kad filmas bus statomas. O mums, Viešpatie“ leidimas. Grikevičius tiki, jis važinėja ir įkvėptai ieško, Leidykla „Vaga“, 1991 m. kur kokius epizodus filmuos. Kanovičius tuo metu ruošiasi gyvenimui Izraelyje. Mes čia neaprašinėsime, kaip jo kaimynai rašytojai Algimantas Baltakis, Mykolas Karčiauskas ir kiti ta proga prie jų visų gyvenamo namo Mildos gatvėje pasodina atminimo ąžuoliu-

275

ką ir kaip tai sujaudina Olią ir Grigorijų. Neaprašinėsime ir jų išleistuvių vakaro, kurį surengė šeimos draugas verslininkas Šulimas Zeilikovičius, pakvietęs žydų bendruomenę ir orkestrą ir pasiūlęs Kanovičių šeimai sušokti paskutinį valsą ar tango, kaip jie šoka savo ilgą šokį, kol groja, o groja, kol jie šoka, nors labiau norisi verkti. Gal tik paminėkim, kad Oliai tą vakarą buvo padovanota puodų, kuriuose ji verda iki šiol, – žvėriškai reikšminga detalė romane, tegu būna kažkur paraštėj, omeny. Taip, dabar mes tame etape, kai Kanovičiaus herojai, prisikeliantys kitame žanre, keliauja iš Žemaitijos į Lietuvos Jeruzalę Vilnių, o jis pats su šeima – į Šventąją žemę, nes ten jau gyvena jaunesniojo sūnaus šeima, skubiai išvykusi gydyti savo pirmagimio. Rašytojas duoda atsisveikinimo interviu „Lietuvos rytui“: „Išvažiuoju į Izraelį ne rašytojauti, ten gyvens senis Kanovičius su savo ligotu anūku, sunkiai dirbančiu sūnumi, beje, rašančiu „Lietuvos rytui“, bei marčia lietuve, kuri sugebėjo stojiškai ištverti nelengvą adaptacijos laikotarpį šioje specifinėje šalyje, pramoko jos kalbą. Nesu įsitikinęs, ar man pavyks prisikelti rašymui...“* Trečias romano skyrius vyktų jau teatre, nes Grikevičiaus projektas grandioziniam filmui pinigų negavo, o idėja suvaidinti Kanovičiaus personažus ir jų likimus palengva ima apsėsti vis daugiau žmonių, nors jie dar tuo ir netiki. Kanovičius prisimena, kad tai jis pasiūlęs Grikevičiui eiti į teatrą pas Rimą Tuminą – nes tuo metu Tuminas galbūt atrodė ir priimtiniausias, ir kūrybiškiausias. Ir kas tada iš Kanovičiaus kartos būtų galėjęs pagalvoti, kad Mažasis teatras – tai tik pavadinimas, o ne pastatas ir ne įstaiga. O ir pas ką tada galėjai eiti? Eimuntas Nekrošius išėjęs iš Jaunimo teatro ir laikinai nutilęs, studentas Oskaras Koršunovas stato pirmus spektaklius ir labiau tinka į anūkus, o ne į kūrybos partnerius, seniai pažįstamas Henrikas Vancevičius jau baigęs karjerą. Kitaip tariant, jie visi be teatro, kuriame Grikevičius galėtų kurti spektaklį. Tiesa, o Jonas Vaitkus? Juk jis tada vadovauja Akademiniam teatrui. Daumantas Todesas, draugavęs su Tumino aktoriais, tvirtina, kad tai jis pasiūlė Grikevičiui eiti į Mažąjį teatrą, tuo metu benamį, besiglaudžiantį po Akademinio stogu. Spektakliui verslininkas rastų lėšų. Taip, tai lai* Valdas Bartasevičius, Grigorijus Kanovičius: „Lietuvoje niekados nebuvau svetimas, bet niekuomet nebuvau ir savas...“, „Lietuvos rytas“, 1993 m. liepos 27 d., Nr. 142, p. 25.

276

kas, kai spektakliui reikalingos lėšos verslininkams atrodo „juokingos“ – maždaug kaip butą Vilniaus centre nusipirkti. O Rimo Tumino sukurtas Mažasis teatras tuo metu – ne šiaip sau trupė, bet, galima sakyti, tų metų teatro meno lyderiai Lietuvoje. Kad ir benamis, Mažasis išgyvena aukso amžių ir turi net porą Tumino spektaklių, su kuriais dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. „Čia nebus mirties“! „Vyšnių sodas“! Ir naujausias – „Galilėjus“ su Sigitu Račkiu! Ne tik jaunikliai, Tumino mokiniai, bet ir kai kurie solidūs aktoriai be gailesčio palieka senas stabilias trupes, kad dirbtų Mažajame, ir kai kurie Todeso draugai aktoriai kaip tik sudaro Mažojo branduolį. Grikevičius su savo parašyta inscenizacija ir ateina į tą branduolį. Žmogus emocionalus, daug fantazuojantis, bet drovus, ypač darbo pradžioje, o dar ir svetimoje teritorijoje. Aktoriai į jo siūlymus vaidinti etiudus žiūri atvirai pašaipiai ir darbas tiesiog neprasideda, nors aktoriai atlyginimus iš verslininko jau gauna. Repeticijas boikotuoja net ir tie, kurie vaidino pas Grikevičių kine. Turbūt čia tektų aprašyti, koks nusiminęs jis sėdi teatro bufete (repeticijos vyksta tuometiniame Akademiniame teatre) – galbūt panašiai nelaimingas, kaip jo inscenizacijos Avneris Rozentalis, buvęs šaunus krautuvininkas, o po gaisro tik elgeta, negalintis susitaikyti, kodėl nukentėjo būtent jo krautuvėlė.

Ant Akademinio dramos teatro stogo su spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ kūrybine grupe – Aleksandra Jacovskyte, Faustu Latėnu, Rimu Tuminu, Adomu Jacovskiu. 1994 m.

277

O Tuminas tuo metu stato spektaklį Norvegijoje. Jo aktoriai turėtų dirbti su Grikevičium, bet jau net iki Norvegijos ateina žinios, kad jam pačiam teks imtis tos ne jo sumanytos inscenizacijos. Kanovičiaus prozą Tuminas skaitęs, bet žiūrėjęs „į šitą autorių ramiai“, nerasdamas jo romanuose nieko, kas tiktų teatrui. Norvegijoje jis pradeda galvoti, ką nuveikti su Grikevičiaus pasirinktais kūriniais ir „truputį padirbėjęs, aš pranešiau teatrui, kad tikriausiai neįmanoma padaryti nei inscenizacijos, nei spektaklio. O man atsakė, kad jau viskas finansuota, aktoriams mokami pinigai. O laikas buvo sunkus – 1993 metai.“* Taip, tikrai, legendos tvirtina, kad Tuminas sakęs: nieko nebus, grąžinkit pinigus. Račkys atsakęs: nėra ką grąžinti – pravalgyta. Čia būtų epizodas Daumanto Todeso namuose, kur apie būsimą spektaklį susirenka fantazuoti tie, kurie jį kurs. Todesas, vienintelis spektaklio rėmėjas, jo konsultantas ir talismanas, ištaria savo bičiuliams teatre tokį šūkį: „Jeigu mums pavyks iškepti tortą, visi kartu švęsim, jeigu bus šūdas – visi kartu graušim šūdą.“ Ir Tuminas imasi. Scenografijai kurti pakviestas Adomas Jacovskis, kostiumams – jo sesuo Aleksandra Jacovskytė, muziką rašys Faustas Latėnas. Tuminas plūkiasi su inscenizacija. Jam medžiaga atrodo deklaratyvi ir jis jau ryžtingai bemetąs tą niekieno spektaklį, niršdamas, kodėl Viešpats turėtų šypsotis jiems, Kanovičiaus personažams, kodėl jis nenusišypso jam, besikamuojančiam Tuminui ir jo sprendimų laukiantiems aktoriams. Ir staiga išgirsta, supranta pavadinimą: nusišypsok MUMS, Viešpatie! Visiems. Šitaip susiformuoja „istorija, kuri reikalinga visiems. Tai amžina kelionė“**. 80-metį Efraimą vaidina perpus jaunesnis Sigitas Račkys, Tumino teatro primarijus po „Vyšnių sodo“ ir „Galilėjaus“. Jo kelionės draugus – trys aktoriai, publikos žinomi ir mėgstami kaip komikai, visi skirtingo temperamento ir iš skirtingų teatrų. Tuo metu tokia marga spektaklio aktorių sudėtis buvo dar naujiena. Šmulės Senderio vaidmeniui iš Kauno teatro pakviestas Račkio bendrakursis Vytautas Grigolis, mąslus, liūdno liūdno žvilgsnio. Avneris Rozentalis – ugningas Gediminas Girdvainis, iki tol vaidinęs Jaunimo teatre, bet nebematęs ten *

V. Fiodorova, Premjera „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kelias į save, „Vachtangovec“, 2014 m. vasaris, Nr. 15 (135). **

Ten pat.

278

jokios vilties. Jauniausias keliaujančiųjų draugijoje Chloinė-Genechas – Vytautas Šapranauskas, jau keleri metai Mažojo trupės narys, dar vienas be galo talentingas ir ekscentriškas aktorius, atsikviestas – išgelbėtas – iš Rusų dramos teatro. Visi komikai šiame spektaklyje bus tragikomikai. Su jais ir Palestinietis – Andrius Žebrauskas, Tumino išugdytas plastiškas aktorius. Ir visa Mažojo trupė. Per du repeticijų mėnesius spektaklis sukuriamas. Grikevičius, atstumtas kaip režisierius, įrašomas kaip inscenizacijos bendraautoris. Atrodo, tai pirmas lietuvių scenoje spektaklis, kur žydai yra gyvybingi charakteriai, kiekvienas kitoks, ir tai tikrai ne pokvailiu akcentu švebeldžiuojančios parodijų figūros, kaip kad „Amerikoje pirtyje“ ir panašiose atrakcijose. Kas toliau mūsų romane? Ketvirtas skyrius – spektaklio peržiūra liepos mėnesį ir premjera lapkritį. Kanovičius pirmi metai gyvena Izraelyje, jis yra tos šalies pilietis, netekęs Lietuvos pilietybės. Kad atskristų pamatyti spektaklio Vilniuje, jam reikia pirkti Elgetos Avnerio Rozentalio vaidmeny – Gediminas vizą. Jis jau yra viešai pareiškęs pasipiktinimą Girdvainis dėl pilietybės netekimo: „Juk iš manęs negalima atimti nei šito dangaus, nei šito oro, nei miško. Jie yra mano, kad ir kur aš būčiau – nesvarbu, kieno tai nuosavybė.“* Atvykęs 1994 metų liepą pamatyti generalinės repeticijos, Kanovičius tvarko ir pilietybės grąžinimo reikalus. O kaipgi spektaklis, kur Faustas Latėnas žydų giesmę sujungė su lietuvių daina, kur Adomas Jacovskis pastatė vežimą iš kalno lagaminų, pintinių ir dėžių, apkabinėtų buities daiktų daikteliais, Aleksandra Jacovskytė aprengė keliauninkus charakteringom skurdžiom drapanom, ir štai eina jie vorele, ir keliauja, pasišnekėdami Kanovičiaus tekstais: Verčiau mintis kaip kulka tešauna negu kulka vietoj minties..., Kur mes beeitume, kur bevažiuotume, mes einam ir važiuojam pas savo vaikus. O jie, Efrai*

Audronė Jablonskienė, Grigorijus Kanovičius: „Spektaklis, vertas maldos“, „Lietuvos aidas“, 1994 m. liepos 14 d., Nr. 136, p. 14.

279

mai, eina į priešingą pusę..., Kodėl Aukščiausiasis pasirinko būtent mane, Avnerį Rozentalį?.. Kuo mes jam nusikaltom?*

Jau po peržiūros spauda pilna būsimo spektaklio nuotraukų ir kūrėjų minčių. Liepos „Atgimime“ – Daumanto Todeso vertinimas: „Ėjau į spektaklį tikėdamasis labai gero įspūdžio. Ir aš jį patyriau. Beje, Tuminas dešimtį kartų sakė, kad čia rodomas spektaklio juodraštis, o aš jau pradedu galvoti, ar bereikia judinti kai kuriuos juodraščius. Gal reikia, bet labai atsargiai – juodraštis pavykęs.“** „Lietuvos aide“, kurį redaguoja Saulius Šaltenis, Kanovičius primygtinai ir ne kartą dėkoja ponui Almantui Grikevičiui, nes tas spektaklis – jo idėja. <...> Tik man visiškai nesuprantama, kodėl jis, pradėjęs šį darbą, neturėjo galimybės jo baigti. Antra vertus, ką padarė Tuminas ir jo teatras, verta ne tik visokeriopo pagyrimo, bet, kaip žydai sako – maldos. Duok Dieve, kad ir kiti dramaturgai tame teatre patirtų tai, ką aš patyriau, žiūrėdamas spektaklį. Buvau kartu laimingas ir nelaimingas, nes sunku buvo vėl pereiti per visa tai, ką esu sukūręs. Negalėjau atsikratyti įspūdžio, jog esu vėl nublokštas į savo vaikystę. Apstojo mane tie žmonės – mano herojai – ir pasakė: būk su mumis. O tai neįmanoma. Jūs galite sutikti lietuvį, kuris gyveno prieš 150 metų. Bet žydo tokio – nesutiksit. <...> Ne! Aš nerašau apie prieškario žydus. Aš rašau apie pasaulį, kuris nuskendo, pradingo, kurio nebėra... Tai gyvenimas, kuris nebegrįš.***

Po premjeros publika ir kritika apimta pakiliausių jausmų, visi tapatinasi su Kanovičiaus ir spektaklio personažais (Audronė Girdzijauskaitė per interviu su autoriumi: „Aš, kaip žinai, Griša, nesu žydė, bet išgyvenau spektaklį labai stipriai, man atrodė, kad visa tai liečia ir mane tiesiogiai.“**** Aktoriai vienas per kitą tvirtina, kad „sutapo personažo Efraimo ir mano, aktoriaus Račkio, mintys“, ir „Avnerio Rozentalio gyvenimas labai panašus į mano gyvenimą: kažkas sudegė, kažkas dingo...“ Tai jau Girdvainis, už Avnerio vaidmenį pelnęs „Kristoforą“ – tuo metu Liucija Armonaitė, G. Kanovičius: „Tai ne Mozės kalbėjimas nuo Sinajaus kalno. Tai nuoširdžiausi žodžiai“, „Atgimimas“, 1994 m. liepos 20 d., Nr. 29, p. 8.

***

Ten pat

Audronė Jablonskienė, Grigorijus Kanovičius: „Spektaklis, vertas maldos“, „Lietuvos aidas“, 1994 m. liepos 14 d., Nr. 136, p. 14.

****

Audronė Girdzijauskaitė, Vasarą su G. Kanovičiumi kavinėje po mūzomis, „Lietuvos rytas“, 1994 m. lapkričio 4 d. Nr. 230, p. 35.

280

aukščiausią teatro apdovanojimą. Paskelbus, kad Avneris – geriausias sezono vaidmuo, Girdvainis iškilmių scenoje atsiklaupė, taip klūpomis ir nuėjo prizo link. Tragikomikas ne tik vaidmeny! „Kristoforus“ tąkart gavo ir Rimas Tuminas, ir Faustas Latėnas. Tuminas tapo Nacionalinės premijos laureatu – už „Vyšnių sodo“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Galilėjaus“ spektaklius. Spektaklis iškeliavo į tarptautinius festivalius.

„Nusišypsok mums, Viešpatie“. Vežimas iš visos mantos ir keliautojai (iš kairės): Šmulė Senderis – Vytautas Grigolis, Palestinietis – Andrius Žebrauskas, Efraimas Dudakas – Sigitas Račkys, Chloinė Genechas – Vytautas Šapranauskas. Apie 1995 m.

Kanovičius grįžo į Izraelį, kur abu jo romanai, davę pagrindą spektakliui, jau verčiami į hebrajų kalbą, o Vokietijoje ir Vengrijoje jie jau išleisti. Lietuviškai kol kas šneka tik spektaklio personažai, nors ištikimasis Feliksas Vaitiekūnas jau pasiryžęs išversti abi knygas. Romaną apie spektaklį laikas baigti – kaip daro kai kurie rašytojai – trumpais pranešimais, kas herojams ir jų kūriniams nutiko po keleto metų. Nenuilstantis Almantas Grikevičius su scenaristu Pranu Morkumi ėmėsi kito grandiozinio projekto – scenarijaus 10 serijų dokumentinei dramai apie Lietuvos pokario rezistentų kovas ir partizaną Juozą

281

Lukšą-Daumantą (90 minučių filmą 2003 m. sukurs Jonas Vaitkus). Kanovičiaus romanus lietuviškai 1996 metais išleido „Tyto alba“, viršelyje – spektaklio nuotrauka. Izraelyje gyvendamas, rašytojas nenustojo kurti, o anūkas pasveiko. Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo sėkmingai vaidinamas tuziną metų. 2006 metais, sulaukęs 55 metų, sunkiai susirgo ir mirė Vytautas Grigolis, ir niekas nesiryžo, tiesiog nenorėjo jo pakeisti. Nes Šmulė Senderis – tai Grigolis, tik jis. 2009 metais Grigorijus Kanovičius buvo atvykęs į Lietuvą švęsti 80mečio – vakaras surengtas Mažajame teatre, jau turinčiame prabangius namus Gedimino prospekto Nr. 22. Tame vakare greta sveikinimo kalbų buvo vaidinamos spektaklio ištraukos, o vakaro dalyviai ir pats jubiliatas į sceną įėjo vorele kaip spektaklio herojai. Tuo metu Rimas Tuminas jau vadovavo Vachtangovo teatrui Maskvoje. 2013 metais jis ir jo ištikimas draugas Daumantas Todesas sutarė Dilogijos leidimas lietuviškai. statyti „Nusišypsok mums, Viešpatie“ su to Viršelio dailininkas Jokūbas Jacovskis. Leidykla „Tyto teatro aktoriais. Į maskvietiškąjį vaidinimą alba“, 1996 m. Tuminas ketino pasikviesti Vytautą Šapranauską, smagiai improvizuodavusį Chloinės-Genecho vaidmenį. 2013 m. balandį Šapranauskas nusižudė savo 55-ojo gimtadienio išvakarėse. Chloinės vaidmuo Maskvoje teko labai populiariam Rusijos teatro ir kino aktoriui Viktorui Suchorukovui. Jo mintys prieš premjerą 2014 m. kovą: „Ten toks tekstas, tiek gilios mintys, jausmai, kad raudoti norisi, praustis ašaromis. <...> Nėra užduoties perteikti žydiško kolorito. Tai istorija apie žmones. Mes visi ieškome pažadėtosios žemės.“* Praėjus dviem dešimtmečiams nuo premjeros Lietuvoje, Tuminui nebeatrodė, kad romanų medžiaga deklaratyvi ar neteatrinė: „Tokie kūriniai, kaip šitas Kanovičiaus romanas, tarsi liaudies daina – ji amžina, aš dainuoju *

V. Fiodorova, Premjera „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kelias į save, „Vachtangovec“, 2014 m. vasaris, Nr. 15 (135)

282

ją, ir dainuoju įvairiais savo gyvenimo momentais. Šiandien aš statau naują spektaklį.“ Daumantas Todesas: „...Rimas pasakoja apie žmonių santykius labai tragišką minutę. <...> Pjesę parašė Rimas – 500 puslapių romanas tapo pjese, kurioje tik 80 puslapių. Bet svarbiausia, ką padarė Rimas – jis pernešė į pjesę gyvus ir pilnakraujus charakterius, surinko juos po trupinėlį iš viso milžiniško kūrinio.“* Spektaklis vaidinamas ne tik Maskvoje, jis keliauja. Tel Avive jį matė ir romanų autorius su žmona. Tačiau greta laimės matyti gerai vaidinamus, vėl prisikėlusius savo personažus autorius pajuto, kad didelio kelio taisyklės galioja ir teatre – rusiško spektaklio programėlėje dingo inscenizacijos bendraautorio Grikevičiaus pavardė, o už vaidinimus Amerikos miestuose romanų autorius pasigedo atlyginimo. Ir vėl jis nori ieškoti teisybės. Šitaip per tuos romanus ir spektaklius apie Efraimo ir jo bičiulių kelionę mes iš 1993 metų Vilniaus atsiduriame 2016 metų Bat Jame, Kanovičių svetainėje, kur rašytojas savo įprastame interviu davimo fotelyje pasakoja „šitą knygą apie mano kūrybą“.

Gėlėta Izraelyje gyvena labai įvairūs, skirtingi žmonės, suvažiavę iš daugelio šalių, su savo įpročiais, savo pažiūrom, kartais visiškai priešingom, kiekviena religinė atšaka turi savo sinagogų... Žodžiu, gėlėta šalis. Tik ne visada gali pasakyti „tegu žydi visos gėlės“, kaip sako kinai. R. O. Kinai? Aš Lietuvoje esu girdėjusi įvairių to posakio variantų. G. K. Aš skaičiau, kad kinai, tik jie savo posakio patys nesilaiko. R. O. Tai gal ne jie ir pasakė. G. K. Olia! Kas pasakė „tegu žydi visos gėlės“? O. K. (virtuvės tarpduryje) Nežinau. G. K. Aš skaičiau, kad kinai. O. K. O ne draugas Stalinas? Jis buvo visų galų specialistas. G. K.

Ten pat.

283

Gib a kuk Žv i lg telėk

R ūta O g inskaitė

‫גיב א קוק‬

R ū t a

O g i n s k a i t ė

Gib a kuk ‫גיב א קוק‬

Žvilgtelėk Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose