Issuu

Geros mergaites

sin dro mas

Apie norą

įtikti visiems ir drąsą būti savimi

Ge ro s me rgai te s si nd ro ma s

Ap ie norą įtik ti visiems ir drąs ą būti sa vimi

Iš is pa nų ka lb os ve rtė Ai ra Nekraš ai tė

VILNIUS 2026

Marta MARTÍNEZ NOVOA EL SÍNDROME DE LA CHICA BUENA

Deja de complacer a todo el mundo y piensa en ti Zenith, Barcelona, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Knygoje minimi keli žinomi asmenys, organizacijos ir vietovės, bet visi su jais susiję duomenys ir įvykiai pramanyti. Visi kiti knygoje minimi veikėjai ir verslai yra išgalvoti, taip pat ir jų veiksmai bei darbai, tad bet koks panašumas į tikrus asmenis, organizacijas ar įvykius yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-466-939-2

TURINYS

SAVYJE

1 skyrius. PRISITAIKYSIU PRIE BET KO. KAS YRA GEROS MERGAITĖS SINDROMAS? ...................... 19

Geros mergaitės portretas .............................................................. 25

Teikti pirmenybę ne savo, o kitų poreikiams –mano silpnybė 25

Geriau jau mirsiu, nei nuvilsiu: perdėtas rūpinimasis tuo, ką apie mane pagalvos kiti 27

Ar aš užtektinai stengiuosi? Reiklumas sau, perfekcionizmas ir perdėtas atsakingumas 28

Sušluoti po kilimėliu: emocijų užgniaužimas ir konfliktų vengimas 30

O jei tai ne idealus pasirinkimas? Sunkumai priimant sprendimus 33

Būti antraeiliu personažu savo gyvenime: paslaugumas ir perdėtas prisitaikymas ............................ 36

„Gerumo matuoklis“: kiek tau būdingas geros mergaitės sindromas ............................................................. 40

SUPRASTI SAVO PRAEITĮ

2 skyrius. SVEIKA, SUSIPAŽINK SU MERGAITE, KURIA KADAISE BUVAI .................................................................. 45

Ar aš tikrai ne pagal metus suaugusi ir ar gerai prisitaikau prie jūsų lūkesčių? Šeimyninės ir socialinės geros mergaitės sindromo priežastys ......................................... 52

Šeima pirmiausia: šeimyninės geros mergaitės sindromo priežastys 53

Tylėjimas tave puošia ar daro patogesnę? Socialinės geros mergaitės sindromo pasekmės 83

Jei gera, tai kvaila?

Taip tu susiejai gerumą su paklusnumu 87

3 skyrius. AKISTATA SU MERGAITE, KURIA KADAISE BUVAI: KAIP TU JAUTEISI ............................................................ 103

Tu (klaidingai) įsisąmoninai, kad negali ieškoti saugumo savyje

apleistumas

Tu (klaidingai) išmokai jaustis esanti vertinga tik žvelgdama į save kitų akimis

Draudžiamų emocijų dangstymas ...........................................

Vaikystės žaizdos, įsirėžusios tavyje

Palikimo žaizda

Atstūmimo žaizda

Neteisybės žaizda

Amžina kova tarp pasyvumo ir maištavimo

Apkabink mergaitę, kuria kadaise buvai: ką jai pasakytum?

IŠŠIFRUOTI SAVO DABARTĮ

4 skyrius. TAVO SANTYKIS SU SAVIMI:

NUO „SĖDĖK GRAŽIAI“ IKI „TAVO NAMAI

TURI BŪTI NEPRIEKAIŠTINGAI TVARKINGI“

Kaip aš saugausi gyvenimo?

Šešios geros mergaitės, gyvenančios tavyje, ir spąstai, į kuriuos jos gali patekti ...............................................

Klausimai, į kuriuos niekada nerandi atsakymų 155

Kodėl ne aš esu savo gyvenimo šeimininkė, o priešingai? 156

Kodėl visada jaučiuosi kalta ir man atrodo, kad tuoj pratrūksiu? 164

Kodėl niekad nebūnu visiškai laiminga? 190

Kodėl jaučiuosi tokia kvaila? 206 Kodėl nemyliu savęs? 213

Kodėl esu psichologiškai ir emociškai išsekusi? 222

5 skyrius. TAVO GYVENIMAS SU KITAIS: KODĖL VISADA ĮSITRAUKIU Į SANTYKIUS, KURIE MANĘS NETENKINA? 225

Gelbėtoja ir gelbėjamasis: kopriklausomybė ir emocinė priklausomybė 227

Gerbėja ir jos žvaigždė: idealizavimas 232

Mokytojas ir jo mokinė: galios žaidimai ir manipuliavimas 235

iškraipymas – gaslaitingas........................................ 238

Baudimas tyla ..................................................................................

Manipuliacijos technikos, pagrįstos protarpiniu pastiprinimu ..............................................................................

Kojotas Vilis ir Lakstūnas: likvidūs santykiai ...........................

Šuo su kate: audringi santykiai ....................................................

Šioks toks paskatinimas tavo dabartinei „aš“: kokių dalykų daugiau nebenori patirti? ....................................

SUSIKURTI SAVO ATEITĮ

ĮVADAS

Girdėjau nuolat sakant, kad jei būsiu gera, man irgi nutiks geri dalykai. Bet kodėl aš nesu laiminga?

Pažvelk atgal ir vėl tapk mergaite, kuria kadaise buvai, mergaite, kuri tikriausiai buvo kupina svajonių, vilčių, noro žaisti ir atrasti. Ar tau kada nors sakė, kad „esi ne pagal metus suaugusi“? Ar kad „turi galvą ant pečių“? Kad tu labai gera mergaitė, nes visada klausai ir neatsikalbinėji? „Kokia rami tavo dukrytė, Mari! Visada tokia tylutėlė, niekada nedrumsčia ramybės.“ Galbūt tokios frazės tau pažįstamos. Ir galiu numanyti, kad nuo tokių prisiminimų užplūsta malonus pasididžiavimo jausmas, švelnumas ir džiaugsmas, kurį patiriame, kai žmonės, kuriuos mes mylime ir vertiname, mus irgi myli ir vertina, o vaikystėje tai paprastai būna mums svarbūs suaugusieji, esantys šalia ir padedantys pažinti pasaulį, save pačius, suprasti, kokie „turime“ būti.

Turbūt dabar tu klausi savęs: na ir kas? Kuo blogai būti gerai ir kodėl man kilo mintis parašyti apie tai knygą, gal aš kuoktelėjau ir noriu paversti tave kokia nors piktadare? Iš

anksto atskleisiu: ne. Tačiau prieš atsakydama į šiuos klausimus, kurie galbūt jau sukasi tavo galvelėje, noriu stabtelėti ir pasakyti, kad šioje knygoje kreipsiuosi į tave moteriška gimine, nes viskas, ką joje pasakosiu, kur kas dažniau nutinka moterims nei vyrams (kodėl – paaiškinsiu vėliau), todėl atrodo sąžininga kreiptis į skaitančiuosius daugumos tai darysiančiųjų vardu. Vis dėlto tai nereiškia, kad nepateiksiu pavyzdžių apie skirtingas lytis ar kad pamiršau jus, vyrus, irgi panašiai gyvenančius ir siekiančius pažinti save. Priešingai, kreipsiuosi taip pat ir į jus, tik dažniau vartosiu žodžius su galūnėmis „-a“ ir „-ė“ nei „-as“ ar „-is“. Neabejoju, kad suprasite mane, kaip mes visada suprantame, jog įvardis „jie“ taip pat reiškia ir „jos“. (Žinoma, tai galioja ir netradicinės tapatybės žmonėms.) Kad ir kas tu būtum, mielai lydėsiu tave šioje kelionėje.

Dabar, kai jau aišku, kad ši knyga skirta visiems, norėsiantiems ją skaityti, nesvarbu, kokios lyties, kurgi dingo tas nuostabus pojūtis, kuris apimdavo vaikystėje girdint sakant, kokios esame geros? Dėl to tikriausiai vis kartodavome visa tai, už ką buvome giriamos. Mes, mažos mergaitės, iš tikrųjų norėjome tik vieno – būti mylimos. Ir iš tų mano pradžioje minėtų frazių tu tikriausiai susikūrei savo gerumo sampratą, pagrįstą bruožais, su kuriais gerumą siejo suaugusieji: gležnumu, švelnumu, paklusnumu, tyrumu, drausmingumu, paslaugumu ar net bejėgiškumu. Galbūt iš didelio noro tik tokiai ir būti kilo vienas pirmųjų pamatinių tavo įsitikinimų: „Jei būsiu gera, kiti mane mylės.“ Turbūt šį įsitikinimą stiprino kitos visuomenėje paplitusios nuostatos, pavyz-

džiui, „geriems žmonėms nutinka geri dalykai“, „gėris visada laimi“, „jei būsi gera, būsi laiminga“, įvairios kitokios idėjos apie karmą ir kosminį teisingumą, kurias susikuriame per savo gyvenimo metus ir kurios lemtingu metu ne visada lengvai išsipildo tikrovėje.

Galbūt paklausi savęs: „Jeigu būsiu gera, mane mylės ir man nutiks geri dalykai, tai kodėl aš visada įsipainioju į santykius, kai atrodo, kad stengiuosi tik aš viena? Kodėl kiti neįsipareigoja man taip, kaip aš jiems? Kodėl jaučiuosi, lyg būčiau apsišaukėlė savo gyvenime? Kodėl mane užvaldo emocijos? Kodėl beveik dėl visko jaučiu kaltę, nors lyg ir stengiuosi viską daryti gerai? Kodėl būdama gera nuolat jaučiuosi it kvailė?“ Ir turbūt svarbiausias klausimas: „Kodėl nesijaučiu esanti laiminga?“

Atsakymus į visus šiuos klausimus rasi knygoje, nes rašydama ją siekiau, kad iš naujo apmąstytum savo gerumo sampratą. Labai tikėtina, jog iki šiol tu ją grindei minėtomis savybėmis, glaudžiai susijusiomis su visuomenės lūkesčiais mūsų atžvilgiu: kad nedrumstume ramybės, neklystume, nekeltume balso, būtume politiškai korektiškos, teiktume pirmenybę kitų, o ne savo poreikiams ir t. t., užuot buvusios tokios, kokios esame iš tikrųjų. Iš čia kyla kitas klausimas: ar tu tikrai pažįsti save? Tiksliau, ar žinai, ką slepia visi tie visuomenės lūkesčiai, kurie pamažu tau diktavo, kokia turėtum būti, remiantis šia iškreipta gerumo samprata? Tai irgi kartu atskleisime šios knygos puslapiuose.

Ar šis lūkesčių ir savybių audinys, pamažu formuojantis tavo charakterį, atitiksiantį gerumo sampratą, turi pavadi-

nimą? Be abejo, dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, nebėra beveik nieko, kas nebūtų įvardyta: tai geros mergaitės sindromas.

Jeigu tu augai ir brendai manydama, kad būsi gera, jei teiksi pirmenybę ne savo, o kitų poreikiams ir prisiimsi kuo daugiau atsakomybės, jei, nenorėdama įskaudinti kito, siekei išlaikyti santykius, iš kurių nieko negaudavai, jaudinaisi dėl to, ką apie tave pasakys ir pagalvos kiti, tiek, kad tai beveik nulėmė tavo gyvenimą, ir jei nutylėdavai apie savo išgyvenimus, kad kas nors kitas nepasijustų nesmagiai ar tavimi nenusiviltų, ši knyga – tau.

Norėčiau nukeliauti su tavimi į vaikystę, kad kartu atrastume, kas atitolino tave nuo savęs pačios ir kaip tapai tokia, kokios tikėjosi kiti; kad sužinotume, kaip jauteisi kadaise, ko tau reikėjo, kad galėtum suprasti savo praeitį ir galiausiai apkabinti tą mergaitę, kuri tebegyvena tavyje ir galbūt yra sužeista daug labiau, nei manai. Tik supratusios praeitį galėsime pereiti prie dabarties ir suvokti, kas vyksta dabartiniame gyvenime. Iš kur tiek nepasitenkinimo? Kodėl niekad nejauti pilnatvės? Kodėl nuolat užmezgi santykius su žmonėmis, kurie tavęs nevertina? Kodėl leidiesi valdoma emocijų? Kodėl nemyli savęs? Kodėl nežinai, kokį sprendimą priimti?

Taip prieisime prie svarbiausios mūsų bendro darbo dalies: žinodamos atsakymus į visus šiuos klausimus, galėsime susikurti gražią ateitį. Išmokti pažinti ir saugoti save, nusistatyti ribas ir apsibrėžti, kokių santykių nori gyvenime, kad tai, ką pasakys kiti, daugiau nebeženklintų tavo kelio, kad

jaustumeisi saugi ir tikėtum tuo, ką darai, kad atrastum visas savo emocijas, kurias laikai užgniaužusi giliai pasąmonėje, ir išmoktum jas valdyti, kad imtum geriau galvoti apie save, tvardytum nerimą ir nebėgtum nuo konfliktų, kad augtum, o ne byrėtum į šipulius.

Geros mergaitės sindromas anaiptol nėra liga. Kaip matai, tai tam tikras elgesio modelis, suformuotas auklėjimo aplinkos ar itin reiklių autoritetų, kurie nors ir turėjo geriausius ketinimus, kėlė itin didelius lūkesčius, pagrįstus visuomenėje įsitvirtinusia samprata, ką reiškia būti gerai. Tai paradoksaliai ugdė mergaites, karštligiškai ir bet kokiomis aplinkybėmis siekiančias su visais elgtis tinkamai, vėliau jos tapo itin nepasitikinčiomis moterimis, nuolat abejojančiomis savo verte bei gebėjimais ir gyvenančiomis veikiau dėl kitų, o ne dėl savęs.

Jei manai, kad visa tai – apie tave, pirmiausia žinok: tu nekalta dėl to, kaip gyveni ir kokia esi, nes siekei tik vieno –išgyventi, pasitelkdama turimus įgūdžius ir priemones. Šios knygos tikslas – pateikti tau jų kur kas daugiau, kad taptum ne geriausia, kokia tik gali būti, o tokia, kokia nori būti. Užtenka gyventi vien tam, kad duotum, kad neturėtum teisės klysti, kad nuolat gūžtumeisi, kad užleistum daugiau vietos kitiems ir pritemdytum savo šviesą, lyg nuo to labiau spindėtų kiti.

Tu turi teisę būti žmogiška.

Taigi, rašau šias eilutes nuoširdžiai vildamasi, jog esi pasiruošusi susitaikyti su daugeliu savo asmenybės dalių ir susikurti naują gerovės erdvę, ir tiesiu ranką kviesdama kartu

žengti keliu, galbūt pirmą kartą vesiančiu ne į tariamą nepriekaištingumą ir tobulumą, o į laisvę. Juk tie, kurie tikrai tave myli, nori, kad būtum ne tobula, o laisva. Ir todėl, kad

į laimę, kad ir ką ji tau reikštų, nėra kokio nors konkretaus ir visiems vienodo kelio, o tik tas, kurį nuspręsi nusitiesti tu pati.

Geros kelionės!

RASTI ATRAMĄ SAVYJE

PRISITAIKYSIU PRIE

BET KO. KAS YRA GEROS MERGAITĖS

SINDROMAS?

Leisk pradėti nuo pasakojimo apie save. Aštuonerių metų Marta labai nemėgo matematikos. Aš iš visos širdies jos nepakenčiau, todėl vieną dieną vaikystėje ar paauglystėje (tiksliai neprisimenu) paprašiau tėvų užrašyti mane į papildomas šio dalyko pamokas. Tikrai ne dėl to, jog gaudavau nepatenkinamus pažymius. Tiesiog maniau, kad matematikos nesuprantu taip gerai kaip kitų disciplinų, ir dėl to jaučiausi kvaila. Vis užstrigdavau. Dabar, po daugelio metų, svarstau: ar užstrigdavau dėl to, kad iš tikrųjų nemokėjau spręsti uždavinių, ar dėl to, kad buvo gėda, jog kiti tai pamatys, ar dėl to, kad tokia „gera mokinė“ neturėjo teisės nuleisti kartelės ir dvejoti dalindama dešimtainius skaičius? Tikriausiai dėl visko po truputį.

Galvodama apie vaikiškas kančias dėl matematikos geriausiai prisimenu tuos begalę kartų, kai palyginusi savo sprendinius su draugų ir pamačiusi, kad atsakymai nesutampa, nuspręsdavau ištaisyti savuosius. Kodėl? Tiesiog būdavau tikra, jog suklydau ir nenorėdavau būti demaskuota. Paradoksalu tai, kad lankant papildomas pamokas mokytojas

taisydavo mano namų darbus, todėl aš žinodavau, kad atsakymai teisingi, bet būdavau linkusi manyti, jog mokytojas klaidingai ištaisė arba pamanė, kad išsprendžiau gerai ir nė netikrino. Žodžiu, net mintis nekildavo, kad tai mano sprendinys gali būti teisingas. Pasiduodama šiam iracionaliam impulsui, ištaisydavau savo atsakymą į tokį, kaip draugų, todėl, nenorėdama klysti, klysdavau ir, baimindamasi prastai pasirodyti draugams, nuvildavau save pačią, nes mokytoja ištaisydavo darbus, ir – kokia staigmena! – juose būdavo klaidų. Tiesiog aš nepasitikėjau savo gebėjimais (regis, korepetitoriaus – irgi, bet tai jau kita tema).

Tai tik vienas geros mergaitės sindromo, kurį aš irgi turėjau, pavyzdžių. Tačiau, laimė, didelėmis asmeninėmis pastangomis pavyko jo beveik visiškai atsikratyti (ar bent tiek, kiek leidžia socialinė sistema, bet apie tai pakalbėsime vėliau).

Šiame pavyzdyje galima įžvelgti keletą veiksnių, kodėl ištaisydavau savo atsakymus, bet vienas jų – poreikis prisitaikyti prie to, ko, mano manymu, iš manęs buvo tikimasi, tai yra – gauti teisingą atsakymą. Sakoma, kad gebėjimas prisitaikyti – teigiama savybė, taip ir yra, bet kas nutinka, kai prisitaikome nesirinkdami ir nemąstydami? Tada kažkur pakeliui mes prarandame save.

Moksliškai tai vadinama hiperadaptacijos sindromu; šią sąvoką sugalvojo psichologas Davidas Libermanas, apibrėžęs tai kaip polinkį įtikti kitiems ir pateisinti svetimus lūkesčius, atsiribojant nuo savo tikrosios savasties. Kitaip tariant, taip stengiamės prisitaikyti prie kitų, kad galiausiai pamirš-

tame save. Esame kaip inde telkšantis vanduo, kuris galėtų įgyti bet kokį pavidalą, bet prisitaiko prie esamos erdvės ir, jei iš ten nebus išpiltas, niekada neįgis kitokios formos.

Paprastai žmonės, kuriems būdingas šis hiperadaptacijos sindromas, siaubingai bijo būti atstumti ir palikti (vėliau paaiškinsiu, kodėl), todėl jų smegenys sukuria nepriekaištingą planą, kaip to išvengti; jį galima apibendrinti taip: „Jei užgniaušiu spontaniškumą ir visa tai, kas esu, būsiu toks, kokį mane nori matyti kiti, tada mane mylės.“ Žodį „nepriekaištingas“ vartoju ironiškai, nes, be abejo, toks nesąmoningas mąstymo modelis visada turi spragų. Kodėl?

Ͳ Todėl, kad neįmanoma būti tokiam, kokio tikisi kiti, nes „kiti“ nėra vientisa ir vienalytė visuma, turinti nekintančių lūkesčių. Kiekvienas žmogus tikėsis iš tavęs ko nors kito, ir tą kita lems jo patirtis, vertybių ir nuostatų sistema, emocinės žaizdos, kurias jis nesąmoningai bando išsigydyti, ir begalė kitų dalykų.

Ͳ Gyventi esant tuo, kas nesi, įmanoma, bet kaina, kurią moki tai darydama, labai didelė: tu užgniauži neigiamas emocijas, o tai, pavyzdžiui, geriausiu atveju sukelia viduriavimą, blogiausiu – ilgalaikius virškinimo sutrikimus; užmezgi nelygiaverčius santykius, kuriuose esi nepastebima ir, svarbiausia, nelaiminga, nes kuri gyvenimą matuodama jį ne savo, o kitų matu. Nemanau, kad verta gyventi nuo pat pirmosios akimirkos atsisakius galimybės būti laimingai.

Tačiau grįžkime prie geros mergaitės sindromo, kurį, beje, taip įvardijau ne aš, o Jungtinių Amerikos Valstijų psichologė Lois P. Frankel savo 2004 m. išleistoje knygoje „Gera mergaitė – ne profesija“. Šios knygos, kurioje daugiausia dėmesio skiriama darbo aplinkai, pagrindinė idėja ta, kad moterys, linkusios į paslaugumą, vengiančios konfliktų ir kt., paprastai nesulaukia trokštamo ir pelnyto profesinio pripažinimo, ir tai tampa kliūtimi siekiant geresnio darbo bei aukštesnių pareigų.

Vis dėlto ši sąvoka išpopuliarėjo tik 2008 m., pasirodžius psichoterapeutės Beverly Engel knygai „Geros mergaitės sindromas“. Ji atlikusi tyrimą atrado, kad daugeliui moterų, tapusių prievartos ar išnaudojimo aukomis, būdingas bendras elgesio modelis, kurį ji pavadino geros mergaitės sindromu. Jos hipotezė grindžiama tuo, jog mes, moterys, iš esmės išmokytos galvoti, kad norėdamos būti saugios, turime būti labai mielos, geros ir nuolankios. Kitaip tariant, nenukrypti nuo jau minėto gerumo apibrėžimo. Beverly Engel darbas labai padeda griauti mūsų sąmonėje giliai įsitvirtinusius mitus, skatinančius mus, moteris, užmegzti prievarta grįstus santykius. Savo knygoje ji daugiausia dėmesio skyrė moterims ir smurtui prieš jas, bet, kaip rašiau iš pradžių, šis sindromas gali pasireikšti ir vyrams, nors tai mažiau įprasta. Pradėjusi tyrinėti šią temą, pirmiausia susimąsčiau: ar tai sindromas, ar patriarchato pamoka? Ar šio sindromo požymiai nėra visa tai, ko iš mūsų, moterų, reikalauja visuomenė? Ar mūsų visuomenėje įmanoma būti moterimi kaip nors kitaip? Kiek lyties stereotipai lemia tokią daugelio moterų

elgseną ir jauseną? Vėliau tai panagrinėsime, aš pateiksiu savo profesionalią nuomonę šiuo klausimu.

Noriu, kad žinotum, kokį požiūrį dėstysiu šioje knygoje, ir suprastum: man nepatinka retorika, galinti sukelti bent menkiausią kaltės jausmą, manau, kad naratyvai, pagrįsti mintimi, jog „aš neabejotinai pati kalta, kad man nutinka blogi dalykai“ nieko nepadeda suprasti. Priešingai, jie žalingi, blokuoja mus. Kita vertus, svarbu atpažinti ir prisiimti dalelę atsakomybės už nutinkančius nemalonius įvykius, nes tai suteikia galios ir motyvuoja keistis. Taip, kartais sudėtinga atskirti kaltę nuo atsakomybės. Kaltė sukelia nusivylimą, o atsakomybė leidžia suprasti, kad esame žmonės, todėl klystame. Toks požiūris suteikia kur kas daugiau galios, nes verčia ne pliekti save, o sutelkti jėgas į tai, kaip galima pakeisti padėtį, ir atskirti, kas nuo mūsų priklauso, o kas ne.

Visa tai sakau todėl, kad žmonės, turintys geros mergaitės (ir gero berniuko) sindromą, labai lengvai prisiima kaltę (ir joms sunku pereiti nuo jos prie atsakomybės), taip pat todėl, kad net ir tie kuklūs darbai, iki šiol paskelbti šia tema (esu tikra, kad to nesiekiama sąmoningai), persmelkti tam tikros kaltinimo dvasios. Iš to, ką teko skaityti, viskas sukasi apie tokias frazes, kaip „susiprask, mieloji“ ar „atsitokėk ir nebesivelk į toksiškus santykius“, o tokia retorika šiek tiek nukreipia dėmesį nuo neginčijamo fakto, kad vienintelis smurtinės situacijos kaltininkas yra smurtautojas, niekada tas, prieš kurį smurtaujama. Be to, santykiai su kitais šiame gyvenime dar ne viskas. Iš tikrųjų svarbiausia yra mūsų pačių santykis su savimi, todėl noriu skirti daugiau dėmesio

ir jam, kad būtum sau gera palydovė, nes su savimi praleisi visą gyvenimą.

Kita vertus, suprantu polinkį viską aiškinti iš tokios perspektyvos, nes dar vakar tradicinis mačistinis požiūris, mums visiems įaugęs į kraują, skatino žiūrėti į moteris kur kas globėjiškiau ir paternalistiškiau, nei žiūrima šiandien (nors dar daug ką teks nuveikti). Suprantu, jog tai jautri tema, bet norėčiau šiek tiek naujai pažvelgti į šiuos klausimus, kad skaitydama knygą nepagalvotum, jog iki šiol viską darei blogai dėl to, kad pati to norėjai ar buvai kvaila, ir dėl visko, kas blogo atsitiko, gali kaltinti tik save, – tai anaiptol nėra tiesa.

Kita vertus, šios knygos tikslas – suteikti tam tikrų įrankių, kurių iki šiol galbūt neturėjai, ir dėl jų stokos kai kuriems žmonėms, turintiems blogų ketinimų, buvo lengviau priartėti prie tavęs. Tačiau tu dėl to nekalta, nes niekas negimsta su visų gyvenimui reikalingų emocinių įrankių rinkiniu užantyje, laimė, mokytis niekada nevėlu. Tą patį galima pasakyti ir apie santykį su savimi, kuris, paradoksalu, dažnai išvis pamirštamas.

Taigi, be ilgesnių įžangų apžvelkime pagrindinius bruožus, būdingus gerai mergaitei, kurią, skaitydama šią knygą, galbūt pradėsi vadinti savo vardu.

Praeityje liko tos dienos, kai jaučiausi kalta dėl dalykų, už kuriuos kiti neprisiimdavo atsakomybės, kai prašydavau atleidimo net už tai, kad užimu vietą šiame pasaulyje.

MARTA MARTÍNEZ NOVOA (Marta Martines Nova, g. 1994 m.) – ispanų psichologė ir psichoterapeutė, kurios specializacija –nerimo sutrikimų, depresijos ir smurto prieš kitą lytį sukeltų traumų gydymas. Jos knyga „Geros mergaitės sindromas. Apie norą įtikti visiems ir drąsą būti savimi“ tapo bestseleriu Ispanijoje ir jau išversta į 12 kalbų.

Ar dažnai apima jausmas, kad nuolat visais rūpiniesi, o tavo poreikiai niekam neįdomūs? O gal sunku priimti sprendimus, nes vis svarstai, ką kiti apie juos pagalvos.

Arba nusileidi, nutyli ir nenutrauki santykių tik todėl, kad nenori įskaudinti kito. Jei šios situacijos pažįstamos, tikriausiai tau būdingas geros mergaitės sindromas. Tai ne liga ir ne asmeninė nesėkmė, o elgesio modelis – išsiugdytas savisaugos mechanizmas. Daugeliui iš mūsų sakė: „Jei būsi gera mergaitė, tau nutiks geri dalykai.“ Tad kodėl mes nelaimingos? Šioje knygoje M. Martínez Novoa kviečia grįžti į savo praeitį, kur slypi visi atsakymai, ir pateikia patarimų, kaip labiau pasitikėti savimi ir nebesijausti antraeilei savo pačios gyvenime. Sužinosite, kada gerumas virsta perdėtu atsakingumu ar prisitaikymu, kuo egoizmas skiriasi nuo savo poreikių paisymo ir kaip ištarti tą gerklėje stringantį „ne“.