Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė
Vilnius, 2022
Rouzės Ingridos Kasl dienoraštis
Nuo tada, kai Ovenas paliko namus, praėjo trys mėnesiai. Paliko namus, o gal mane – kaip ir daugybė dalykų suaugusiųjų pasaulyje, iki galo neaišku. Gavo darbą Londone. Neva išskirtinė profesinė galimy bė. Nesakau, kad nesiūlė važiuoti ir man, bet abu supratome, kad vykti negaliu. Dar vienas suaugusiųjų gyvenimo ypatumas – pareigos. Mano atveju labai konkreti pareiga. Fernė. Bet leiskite pasitaisyti, nes atrodo, lyg ją kaltinčiau. Tikrai ne. Mud viejų su Ovenu nesutarimai – akivaizdžiai, vienareikšmiškai – vien per mane. Nusidėjau padariusi sunkiausią vedybinę nuodėmę – pasikei čiau. Vos laikrodžio dūžiai išmušė mano dvidešimt septintąjį gimtadie nį, per vieną naktį iš gerų manierų, pasitikėjimo kupinos moters virtau viena tų apgailėtinų būtybių, kurios kūdikio ima trokšti taip aršiai, kad vyras pabūgęs atsitraukia. It apsėsta, fanatiškai dariau ovuliacijos testus, sėk los tyrimus ir nuolat matavausi temperatūrą. Ankstesnia me gyvenime iš savojo dramblio kaulo bokšto vaisingumo aukštybių į tokias moteris žvelgdavau su panieka. O dabar tapau viena iš jų. Ir be atvangos mygau tol, kol vyras paliko namus... arba mane. Mano psichologas teisus. Išliejus šias mintis popieriaus lape, paleng vėja. Per konsultacijas apie Oveną beveik nekalbame, o penkiasdešimt 7
Sally He pwo r th
minučių trunkančią valandą maloniai šnekučiuojamės apie mano vai kystės skaudulius. Jo manymu, traumas įveikti ir iš jų išsivaduoti geriau sia rašant. Štai kodėl man davė šį dienoraštį. Nesu įsitikinusi, ar tai padės, bet rašau. Ko gero, taip ir neatsikratysiu įpročio žūtbūt įtikti kitiems. Savaime aišku, turėčiau pradėti nuo to vakaro, kai stovyklavome prie upės. Man buvo dvylika. Mama su Danieliu draugavo jau šešis mėnesius, bet tąsyk pirmą kartą išvažiavome visi drauge. Danielis pasi ėmė Bilį – kaip mudvi su Ferne džiaugėmės. Juk visada troškome bro lio ir visų jo teikiamų džiaugsmų: šėlionių, logika grįstų argumentų ir išvaizdžių draugų. Pirmas kelias dienas išties smagiai leidome laiką. Tiesiog nuostabiai. Niekada daugiau taip aiškiai nejutau, kad gyvenu normalioje šeimoje. Danielis mus mokė žvejoti, Bilis – žaisti pokerį, o mama... pasikeitė neatpažįstamai – vis primindavo, kad turime pa sitepti kremu nuo saulės arba upėje maudytis atsargiai, „nes gali pasi taikyti stipri srovė“. Vieną dieną, kai visi sėdėjome prie laužo, ji netgi meiliai apglėbė mane per pečius. To nebuvau patyrusi nėkart. Niekada nepamiršiu to jausmo, tūnojau prigludusi prie jos. Paskutinį vakarą aš, Bilis ir Fernė nuėjome prie upės žiočių. Ore tebetvyrojo dienos karštis, o mes be atvangos plekšnojome rankas gin damiesi nuo uodų. Bilis mirko vandenyje – tik ten galėjai rasti atgaivą nuo dienos kaitros. Mudvi su Ferne paprastai irgi būtume šokusios jam iš paskos, bet tą vakarą Fernė buvo it nesava. Išgyvenanti vieną tų nuotaikos svyravimo tarpsnių. Visą dieną troškau paklausti, kas atsiti ko, bet suirzusi Fernė galėjo bet kada pratrūkti, todėl nusprendžiau ją palikti ramybėje. Prie upės praleidusi maždaug valandą, pajutau, kad šaukia gamta. Bilis, regis, nė neketino lipti iš vandens, todėl patraukiau gilyn į miško 8
G e ro j i s e s u o
tankmę. Jau tikrai pasirūpinsiu, kad jis nepamatytų, kaip atlieku reika lus. Stypinau lėtai. Aplink viešpatavo aklina tamsa, o aš žengiau basa, todėl kaskart koją turėjau dėti itin atidžiai. Visą reikalą sunkino gy vačių baimė. Visgi ilgiau nei penkių minučių netrukau. Matyt, to ir užteko. Kai grįžau prie upės, Fernė buvo dingusi. – Ferne, – šūktelėjau. – Kur tu? Keista, kad jos neradau ten, kur buvau palikusi. Po minutėlės ją pastebėjau įbridusią į mėnesienos nutviekstą seklią upės vagą. Ji stovėjo baugiai pastirusi. Bilio niekur nemačiau. – Ką čia... – Kai žingtelėjau artyn, ji kilstelėjo rankas. Man dar nespėjus paklausti, kas atsitiko, šalia jos į vandens paviršių iškilo blyškaus, sustingusio kūno lopinėlis. – Ferne, – sušnibždėjau. – Ką tu padarei?
9
FERNĖ
Kiekvieną antradienio rytą, po dešimtos penkiolika, Beisaido vie šojoje bibliotekoje įsitaisau prie registratūros staliuko. Paprastai tai būna mažiausiai mėgstama darbo vieta, bet antradienio rytai – išimtis, nes iš čia puikiai matyti apskrita salė, kur vyksta vaikų meninis būrelis. Man jis patinka, nepaisant akivaizdžiai erzinančių dalykų – triukšmo, minios, nenuspėjamų ir akimirksniu besikeičiančių vaikų emocijų. Šiandien vaikų skyriaus darbuotoja Linda mažylių džiaugsmui emo cingai seka pasaką apie tris paršelius. Ne šiaip skaito, o išmoningai vai dina, pakaitomis užsidėdama tai gauruotą vilko galvą, tai minkštesnę, tižią paršelio galvą blyškiai melsvomis akimis ir atsikišusiu šnipu. Ret sykiais Linda nepaprastai tikroviškai kvykteli – visai kaip tikras par šelis. Garsas toks šaižus ir smelkiantis iki kaulų smegenų, kad kūnas nueina pagaugais. Beveik visi vaikai atrodo įsitraukę į Lindos vaidinimą, tik vienas naujagimis mamai ant peties klykia lyg išprotėjęs, o kitas mažylis del nais dengiasi ausis ir kniaubiasi močiutei į sterblę. Pasirodymas mano dėmesį prikausto taip, kad tik po kelių akimirkų susivokiu, jog prie stalo stovi moteris nusmailintais koralų raudonumo nagais, prie šono spausdama krūvelę knygų. Su savo ergonomine kėde nežymiai krypte liu į dešinę, kad tebematyčiau vaikus (dabar jie padeda Lindai nupūsti 10
G e ro j i s e s u o
įsivaizduojamą šiaudinį namelį), bet moteris, vėl užstodama vaizdą, žingteli į tą pačią pusę. Ji dūsauja, muistosi ir galop krenkštelėjusi na gais pabarbena į stalą. – Atsiprašau. – Atsiprašau, – pakartoju, mintyse gromuliuodama šį žodį. Neatrodo, kad ji iš tikrųjų prašytų atleidimo. Juk, šiaip ar taip, lan kytojai bibliotekoje gali vaikštinėti kur panorėję, jiems nereikia malo nės. Gali būti, mąstau, kad atsiprašo už nemandagų poelgį, bet kadangi jos negirdėjau nei atsirūgstant, nei pirstelint, tai irgi mažai tikėtina. Vadinasi, darau išvadą, ji keistu senu papratimu atsiprašė norėdama į save atkreipti dėmesį. Jau žiojuosi pasakyti, jog visas mano dėmesys dabar skirtas jai, bet šiuolaikiniai žmonės tokie nekantrūs, kad man dar nespėjus prabilti, ji neištveria. – Ar čia dirbate? – tiesmukai rėžia. Kartais žmonės šioje bibliotekoje būna stebėtinai buki. Dėl Dievo meilės, argi sėdėčiau prie šio stalo – įsisegusi kortelę su vardu! – jei čia nedirbčiau? Visgi turiu prisipažinti, kad ne itin atitinku stereotipinį bibliotekininkės įvaizdį. Visų pirma, būdama dvidešimt aštuonerių esu jaunesnė už tipinį bibliotekos darbuotoją (pasak „Librarian’s Digest“, jo vidutinis amžius – keturiasdešimt penkeri), be to, rengiuosi madin giau ir spalvingiau nei dauguma mano kolegų – dažniausiai minkštais, ryškiaspalviais marškinėliais, blizgiais sportbačiais ir ilgais sijonais ar kombinezonais, puoštais vaivorykštėmis ar vienaragiais. Plaukus susi pinu į dvi kasas, kurias susisuku į kuodelius virš ausų (nemėgdžioju princesės Lėjos, nors visgi įdomu, ar ji tokią šukuoseną irgi rinkdavosi dėl patogumo kaip aš, dirbanti moteris, kad ilgi plaukai nekristų ant veido). Ir vis dėlto esu pati tikriausia bibliotekininkė. 11
Sally He pwo r th
– Panele, ar jūs mane aptarnausite? – teiraujasi moteris. – O ar norėtumėte, kad aptarnaučiau? – kantriai atsakau klausimu. Nepasakau, kad būtų sutaupiusi daug laiko, jei iškart būtų paprašiusi būti aptarnauta. Moteris išpučia akis. – Ko, jūsų manymu, čia stoviu? – Priežasčių gali būti begalė. Kaip jau galbūt pastebėjote, stovite prie pat vandens aparato, o bibliotekoje tai – intensyvaus judėjimo zo na. Galbūt stabtelėjote tik tam, kad tvarkingai susidėtumėte kopijuoti nešamus dokumentus. O gal grožitės Monė paveikslu man už nuga ros – aš į jį žvilgteliu keliskart per dieną. Gali būti, kad eidama prie du rų stabtelėjote užsirišti batą arba norite žvilgtelėti į vyruką dalykinės literatūros skyriuje, kad įsitikintumėte, jog jis ne buvęs jūsų vaikinas. O gal, kaip ir aš prieš pasirodant jums, sustojote pažiūrėti nuostabaus Lindos pasakojimo apie tris paršelius... Galėčiau išvardyti dar daugiau – gerokai daugiau – pavyzdžių, bet mane nutraukia atskubėjusi Geilė: – Gal galėčiau padėti? Geilė pasižymi gebėjimu išdygti pačiu reikalingiausiu metu. Ši blon dinė papurusiais plaukais itin stipriai dvelkia kvepalais ir man į dar bą vis atneša citriną nuo savo sodo citrinmedžio. Kartą neapdairiai leptelėjau, kad mėgstu gerti karštą vandenį su griežinėliu citrinos, ir nuo tada kone kasdien iš Geilės sulaukiu citrinos. Mielai papra šyčiau nebenešti, bet Rouzė sako, kad tokios smulkmenos žmonėms padeda jaustis reikalingiems, todėl geriausia padėkoti, o citriną iš mesti. Patarimas keistas, bet dėl tokių dalykų Rouzė dažniausiai ne klysta. 12
G e ro j i s e s u o
– Pagaliau! – atsidūsta moteris ir tuoj pat puola pasakoti, kaip jos sūnus bibliotekos knygas pamiršęs paplūdimio namelyje, kuris vėliau buvo išdezinfekuotas, todėl knygas vaikas atgavęs tik vakar, o dabar jis dar užsidirbęs ir baudą, bet ji norinti knygų galiojimo ter miną pratęsti, nors jas rezervavusių žmonių sąraše – net dvidešimt septynios pavardės! Dvidešimt septynios! Kalbant apie istorijas, pasakojamas mėginant išsisukti nuo baudos, turiu pasakyti, kad ši ganėtinai nekalta. Neseniai vienas džentelmenas man dėstė, kad jo dukra iš bibliotekos pasiskolintą „Odisėjos“ egzempliorių pasiėmė į žygį po Andų kalnus ir viename kalnų kaimelyje knygą paliko mo teriai, kuri buvo ką tik susilaukusi dvynių ir neseniai praradusi vyrą. Nusistebėjau, kad moteriškė iš Andų kaimo angliškai moka taip ge rai, kad skaitytų „Odisėją“, jau nekalbant, kad apskritai norėtų imtis tokios knygos, kai atokiuose kalnuose tenka vienai auginti dvynius. Bet man dar nespėjus nieko paklausti, jis jau buvo dingęs (Geilė, aiš ku, nuo baudos atleido). Bibliotekoje dirbu keturias dienas per savaitę ir dar du sekmadie nius per mėnesį. Jei, kaip šiandien, nelyja, į darbą žingsniuoju trisde šimt penkias minutes klausydama garso knygos ir biblioteką pasiekiu likus mažiausiai penkiolikai minučių iki darbo pradžios. Jei lyja, sėdu į autobusą ir darbe pasirodau maždaug tokiu pačiu laiku. Visa diena taip ir prabėga – padedu lankytojams išsirinkti knygas, tvarkau grą žintus leidinius ir stengiuosi išvengti klausimų apie kopijuoklius. Bū na dienų, kai turiu užsakyti naujas knygas, paruošti konferencijų salę diskusijoms su autoriais ar bendruomenės susitikimams arba rūšiuoti knygų paketus pristatymui į namus. Stengiuosi vengti pašalinių pokal bių, nesusijusių su knygomis, nors retsykiais su Geile pasišnekame apie 13
Sally He pwo r th
jos sodą arba anūkus, nes Rouzė sako, kad su mėgstamais žmonėmis reikia būti mandagiam. Klausantis, kaip Geilė moterį koralo raudonumo nagais atleidžia nuo baudos, mano žvilgsnį patraukia pro automatines duris žengiantis jaunas vyrukas storais akinių rėmeliais ir raudonai bei baltai dryžuota kepure su bumbulu. Sprendžiant iš apsmukusių džinsų ir per petį per mesto rankšluosčio, tikriausiai benamis. Jis tiesiu taikymu traukia į du šus. Beisaido bibliotekoje jų yra du (juk anksčiau čia veikė ligoninė), todėl benamiai nusiprausti užsuka ne taip ir retai. Pirmą kartą išvydu si per duris įžengiantį benamį, pasibaisėjau, bet tada dar nedirbau su Džanete, savo ankstesniąja viršininke. Ji man išaiškino, kad biblioteka priklauso visiems, kad tai yra viena iš kelių vietų pasaulyje, į kurią no rint patekti nereikia niekuo tikėti ir nieko pirkti... O bibliotekininko darbas – pasirūpinti tais, kurie užeina vidun. Į šią savo pareigą žiūriu labai rimtai, išskyrus tuos atvejus, kai lankytojai prašo padėti pasinau doti kopijuokliais. Tada nuo jų sprunku kuo toliau. Pasičiupusi rankinę, seku vyrui iš paskos dušų link. Jis aukštas – la bai aukštas – ir liaunas. Tabaluojantis dryžuotos kepurės bumbulas iš nugaros man šiek tiek primena Volį iš knygų serijos „Surask Volį“*. – Voli! – šūkteliu jam įžengus į nedidelį vestibiulį, nevėdinamą, belangę, plytelėmis išklotą kamaraitę, iš kurios patenkama į vyrų ir moterų dušus. Paprastai visomis išgalėmis vengiu šios vietos, bet ma tydama šį vyrą žengiant vidun, netikėtai pajuntu būtinybę įveikti savo baimes. – Ar ketini praustis po dušu? * Lietuviškas knygos pavadinimas „Surask Joną“. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 14
G e ro j i s e s u o
Jis atsisuka, kilsteli antakius, bet nieko nesako. Svarstau, gal kartais turi klausos negalią. Mūsų bibliotekoje daug klausos sutrikimą turinčių lankytojų. Garsiai ir lėtai vėl pakartoju klausimą, kad galėtų jį perskai tyti iš lūpų. – Taip? – galop taria klausiama intonacija, tarsi klaustų, o ne atsakytų. Imu abejoti, ar impulsyviai nusprendusi sekti jam iš paskos pa sielgiau teisingai. Su visokiais bastūnais tapau atsargesnė nuo tada, kai prieš keletą mėnesių per mano vakarinę pamainą prieš mane apsinuogino vienas vyras. Į grožinės literatūros skyriaus lentyną nunešiau padėti Jano Makjueno „Atpirkimą“, ir staiga už „Mak“ žymele užklijuotos lentynos savo akių lygyje išvydau nuogą penį. Pranešiau Geilei, kuri iškvietė policiją, bet šiai pasirodžius, vyras jau buvo susitvarkęs ir dingęs. „Reikėjo prižnybti kietais knygos virše liais“, – pamokė Geilė, bet man tai pasirodė šlykštoka, jau nekalbant, kad neišmintinga higienos požiūriu. Kai taip ir pasakiau, ji užsiminė apie kertamąjį karatė judesį (turiu juodąjį diržą), nors tai nėra tikras karatė smūgis ir jo visai nenorėčiau išbandyti, nes karatė paremta pa cifistine filosofija. Karatė užsiėmimus lankau nuo antros klasės, kai nuėjau į bandomą ją treniruotę ir sensei pagyrė, kad turiu „natūralių gebėjimų“ (keistas pasakymas, nes kata pratimai man nepasirodė natūralūs; priešingai – judėti teko labai keistai ir nenatūraliai). Bet mane sužavėjo judesių nuoseklumas, griežta tvarka, struktūra, net ir fizinis kontaktas – jei ir ne kietas, tai visada tvirtas. Net ir „Kiai“ šūksniai – nors ir garsūs, visa da nuaidi tiksliai nustatytu metu ir netampa staigmena. Tad net ir po dvidešimties metų vis dar lankau treniruotes. – Tada štai, prašom. 15
Sally He pwo r th
Ištraukiu nedidelį tualeto krepšelį, kurį visada nešiojuosi ranki nėje. Įteikiu Voliui, kuris jį laiko atkišęs, tarsi viduje būtų tiksinti bomba. – Kas... tai? – Čia rasi dantų pastą, šepetuką, veido prausiklį ir gabalėlį muilo. Dar skutimosi peiliuką ir putas. Nežinau, ar buvo įmanoma pasakyti dar aiškiau, bet Volis vis dar smakso sutrikęs. Nužvelgiu jį atidžiau. Nuo jo netrenkia svaigalais ir akys nežiūri į skirtingas puses. Drabužiai, nors ir negulintys, kaip turė tų, apsivilkti tinkamai. Dabar svarstau, ar jis viso proto. – Ar ką tik mane pavadinai... Voliu? Vyro balsas skamba visai maloniai. Žodžius jis tęsia ir taria pabrėž tinai aiškiai. Netikėta, bet malonu, kai aplink visi nuolat vograuja. – Taip. Labai primeni Volį iš knygos „Surask Volį“. Niekas anksčiau to nesakė? Jis nei patvirtina, nei paneigia, todėl nusprendžiu paaiškinti plačiau. – Turbūt žinai, kas yra „Surask Volį“, tiesa? Knyga, – nusišypsau, nes Rouzė sako, kad šnekučiuojantis (žaismingai keičiantis draugiško mis pastabomis) reikia šypsotis, o toks pokalbis man labai panašus į šnekučiavimąsi. Volis nesišypso. – Nori pasakyti „Surask Valdą“? Staiga susivokiu, kad šis Volis – amerikietis. Štai iš kur tas akcentas ir suglumusi laikysena. – Tai kad ne. „Surask Volį“. Knyga pirmą kartą išleista Jungtinėje Karalystėje 1987-aisiais. Paskui ji pasirodė visame pasaulyje, bet Vo lio vardas daug kur buvo pakeistas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 16
G e ro j i s e s u o
ir Kanadoje jis virto Valdu, Prancūzijoje – Čarliu, Vokietijoje – Valte riu, Turkijoje – Ali, Izraelyje – Efiu, o Norvegijoje – Viliu. Volis keletą akimirkų mane įdėmiai stebi. Atrodo priblokštas. Pa stebiu, kad jo žvilgsnis krypsta kairėn, tarsi žvelgtų man per petį. – Šiaip ar taip, Australijoje – Volis, – tariu. – Aiš-ku, – jis vėl žvilgteli į tualetinį krepšelį. – Tai... jais aprūpina biblioteka? – Ne, – tariu nusišypsodama plačiau. – Aš. Volio samanų žalsvumo akys po akinių stiklais lėtai juda iš dešinės į kairę. – Tu? – Taip. Tokių rinkinių gaunu iš sesers, kai ji grįžta iš kelionių po užsienį. Ar žinai, kad lėktuvuose juos dalija nemokamai? – Žinau, – atsako, o aš jau imu svarstyti, ar nebūsiu suklydusi pa laikiusi jį benamiu. Gyvenime buvo atvejų, kai teko labai skaudžiai apsirikti. Nužvel giu atidžiau. Džinsai per platūs ir per trumpi, o sprendžiant iš apibriz gusių klešnių galų, ko gero, nukirpti ranka. Iki pat kaklo tvarkingai susagstyti kaubojiški flaneliniai marškiniai atrodo geriau. Nepaisant apšepusios išvaizdos, net ir tokiame ankštame vestibiulyje manęs ne pasiekia joks nemalonus kvapas. Pažvelgiu į rankų nagus – jie švarūs, pavyzdingai prižiūrėti. Apkarpyti, rausvi ir apvalūs, kiekvieno nago odelė – tobulo mėnulio pjautuvo formos. Šis vyras galėtų būti rankų reklamų modelis. – Atsiprašau, maniau, kad esi benamis, – jau nebesišypsau. Taip no riu parodyti, kad dabar jau ne šiaip plepu, o kalbu rimtai. – Tikriausiai toks įspūdis kilo pamačius džinsus. Ir, aišku, kepurę. 17
Sally He pwo r th
Jis spokso į mane. Nesu iš tų, kurie pabruktų uodegą susidūrę su iš šūkiu, todėl nenuleidžiu akių. Prieš kelerius metus skaičiau knygą su pa tarimais žmonėms, kuriems sunku atlaikyti kito žmogaus žvilgsnį. Joje buvo siūloma rengti spoksojimo varžybas, padedančias įveikti žvilgsnio baimę. Mano didžiausiai nuostabai, pasirodžiau puikiai. Bet paaiškėjo, kad spoksojimo varžybos visai ne tas pats, kas kito žmogaus žvilgsnio sukeliamas nesmagus jausmas. Nereikia sukti galvos, kiek laiko žiūrėti į žmogų, kada nusukti akis ar kokiu dažnumu mirksėti. Per spoksoji mo varžybas užtenka tik įsmeigti į žmogų akis ir leisti mintims skrieti. Būdama tinkamos nuotaikos, tai galiu daryti valandų valandas. O štai kartą, ištvėrusi trisdešimt septynias minutes, įveikiau bibliotekos lanky toją poną Robertsoną – išties stiprų priešininką. Tikiuosi, kad Volis, iš pažiūros jaunesnis ir apsukresnis, bus stipresnis varžovas, todėl, kai ne praėjus ir dešimčiai sekundžių jis nuleidžia akis, pajuntu nusivylimą. – Diletantas. Volis žiopteli kaip tik tada, kai atsilapoja durys, ir aš žingteliu gi lyn į vestibiulį. Į vidų įžingsniuoja berniukas oranžiniu megztuku iš meninio būrelio grupės. Jam iš paskos – močiutė ir dar viena moteris, stumianti dvivietį sėdimą vežimėlį. Akivaizdu, kad užsiėmimas baigė si. Anapus durų vaikų keliamas triukšmas vis didėja. – Kuo tau kliūva mano kepurė? – klausia Volis, bet durys vėl atsida ro ir į ankštą patalpą įvirsta maža mergaitė su mama. Čia darosi ankšta. Berniukas oranžiniu megztuku ima šokinėti ir nesikreipdamas į nieką konkrečiai pareiškia: „Noriu sisiuko.“ Tada pastebi Volį. – Juk tai Volis! – susižavėjęs rikteli. Volis žvilgteli į mane, aš trukteliu pečiais. Teko matyti, kad toks žmonių kūno judesys reiškia „Juk sakiau“. 18
G e ro j i s e s u o
Dabar mažyčiame vestibiulyje – daugybė žmonių, ypač erzina gar sus šurmulys. Delnais užsidengiu ausis. – Tai komplimentas, – bandau perrėkti triukšmą. – Volis, nors ir keistuolis, visų mėgstamas veikėjas. Nors gal visai ne keistuolis, gal tik toks atrodo? Kaip ir tu! Volis stumteli akinius aukščiau ant nosies, ir iš lūpų matau, kaip taria: – Atsiprašau? – Tau nereikia atsiprašinėti! – šūkteliu eidama durų link. – Biblio teka – vieša vieta. Gali ateiti ir išeiti kada panorėjęs. Durys vėl atsilapoja. Dabar tarpduryje išdygsta vyresnis vyras, stumiantis vaikštynę. Sugriebiu duris ir paremiu dviviečiu vežimėliu. Kai jau einu pro duris, šauna viena mintis ir staigiai apsisukusi tariu: – O jei atsiraugėjai ar pirstelėjai, nieko negirdėjau, todėl ir dėl to atsiprašinėti nereikia! Tai tarusi pamojuoju ir išeinu.
19