Issuu

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Eglė Matijošaitytė Peldžienė

Vilnius, 2021

1 skyrius

Gimtadienio vakarėlis gana panašus į apsilankymą pas ginekologą – šiek tiek nesmagus, gana keblus, trupu tį per daug asmeniškas, tačiau kartą per metus neišven giamas nemalonumas: kaip tepinėlis, o skirtumas tik tas, kad gauni dovanų. Turėjau susiprasti, jog man nepavyks išsisukti tyliai, išsaugant savo paslaptį ir nepažeidžiant orumo. Taigi, Bel Harboro plastinės chirurgijos skyriaus dar buotojų poilsio kambaryje ieškodama kavos puodelio staiga susivokiau esanti apsupta. Jie prisėlino tyliai, ne įspėję. Erdvė aplink mane pavirto į blizgaus rožinio ir violetinio konfeti cunamį, o ausyse driokstelėjo garsus juokas. Šilti kūnai siūbtelėjo manęs link, įsprausdami į kampą. Pažiro dar daugiau blizgučių, kurie ėmė kibti prie veido ir plaukų tarsi sprogmenų skeveldros. Jie nusitaikė tiesiai į mane, neturėjau jokios galimy bės pabėgti.

Tracy Brogan

Tapau gimtadienio nindzių būrio ir blizgučių bom bos auka. Šiandien nebuvo įprasta diena. Iš tiesų, šiandien – mano gimtadienis. Gimtadienis, kuriuo visai nesidžiau giau. Gimtadienis, į kurį būčiau norėjusi nekreipti dėmesio. Diena, perkelianti mane iš amžiaus tarpsnio „nuo aštuoniolikos iki trisdešimt ketverių“ į kitą kate goriją, pavadintą „nuo trisdešimt penkerių iki mirties“. Dabar buvau visiškai įstrigusi gimtadienio nindzių už mestame vaivorykštės ryškumo tinkle. Pasipriešinimas būtų buvęs bergždžias. – Staigmena! – Su gimtadieniu, Evelina! – Su gimtadieniu, daktare Rouds! Nuvilnijo dar vienas konfeti debesis, kažkas uždėjo man ant galvos kalnų krištolu spindinčią tiarą, kuri ryš kiai skyrėsi nuo raudonų mano plaukų. Perdėtai nuo širdūs palinkėjimai maišėsi su krizenimu ir nuvalkiotais juokeliais, nes poilsio kambaryje susirinko šešios kolegės gydytojos ir administracijos darbuotojai – iš viso dvi dešimt keturi žmonės. Delė, apkūni vidutinio amžiaus registratorė, iškilmingai prasibrovė į priekį ir padėjo žvakutėmis nusagstytą tortą ant stalo kambario centre. Ji plačiai ir pergalingai šypsojosi. Jie visi šypsojosi. Visa banda švytėjo ir mindžikavo, viltingai žvelgdami spindinčiomis akimis. Visi atrodė

Geriausi vaistai

linksmi ir, regis, tikėjosi, jog ir aš persiimsiu tuo džiaug smu... Tačiau man nebuvo linksma. Tikrai vertinu jų pastangas. Nesu šykštuolė, neken čianti gimtadienių... išskyrus tai, kad nemėgstu savo gimi mo dienos. Man nepatinka didelės šventės, nesu moteris, kuri trokšta būti dėmesio centre. Visas šis dėmesys man – vien dėl to, kad senstu, – atrodo gana kvailas. Tai tas pats kaip gauti prizą vien tik už dalyvavimą renginyje. Visiškai to nenusipelniau. Apdovanota už tai, kad pasirodžiau. – Na, ar nustebai? – primygtinai pasiteiravo Delė. Ji putliu nykščiu kilstelėjo savo akinius storais stiklais. Kiekvienai savaitės dienai Delė turėjo vis kitus rėmelius. Šie buvo turkio spalvos. Greičiausiai šiandien antradienis. Sekundės dalį tikėjausi, kad dūmų detektoriai už fiksuos atvirą žvakelių liepsną ir įsijungs gaisro signali zacija, o tuomet turėsime išeiti iš pastato. Nepasisekė. Pakliuvusi į šią situaciją neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik sudalyvauti. Nutaisiau laimingą gimtadienio miną. – Eikit sau. Taip. Oho. Tikrai mane nustebinot. Net neįsivaizdavau, kad kas nors žino apie mano gimtadie nį, – nustebimas buvo tikrai nuoširdus, tik man teko kaip reikiant pasistengti, kad balsas nuskambėtų džiu giai. Užsidirbau tašką. – Daktarė Pulman pasakė. Turėtumėte jai padėkoti, – Delė parodė į aukštą brunetę dviejų šimtų dolerių vertės šukuosena ir juokingai nepraktiškais aukštakulniais.

Tracy Brogan

Mečiau žvilgsnį į Hilarę Pulman, vienintelį žmogų mieste, kuris neabejotinai žinojo, kad šiandien nenoriu jokių staigmenų. Kolegė, mano paslapčių saugotoja ir – vos prieš dešimtį sekundžių – mano geriausia draugė. Susitikome plastinės chirurgijos rezidentūroje, drau ge iškentėme visus medikių moterų patiriamus išbandy mus ir vargus. Niekas taip nesustiprina draugystės kaip dalijimasis dantų šepetėliu po budėjimo, prieš rytinę vizitaciją. Hilarė užaugo Bel Harbore, ir aš pasirinkau čia dirbti iš dalies dėl mūsų draugystės. Draugė ar ne, ji puikiai žinojo, kad nemėgstu gimtadienio švenčių savo garbei. Pašnairavau į ją stengdamasi atrodyti nuožmi, tačiau su tais velnio aukštakulniais ji buvo gerokai už mane aukš tesnė. Ryškiai ne mano naudai. Ji nuoširdžiai nusišypsojo ir nerūpestingai gūžtelėjo anaiptol nesigailėdama. Atsiskyrė nuo triukšmingo bū rio. Jos pieštuko formos aptempto juodo sijono kraštas buvo vos išlindęs iš po gydytojos chalato. Kas nors pa sakytų, kad sijonas per trumpas, ir būtų teisus. Nors, atvirai kalbant, turėdama jos kojas ir aš dėvėčiau tokius sijonus. Deja, neturiu, todėl negaliu. Mano ūgis – met ras penkiasdešimt aštuoni centimetrai. Niekas nebuvo man per trumpa, tik pati buvau per trumpa. Hilarė grakščiais pirštais paėmė mentelę nuo stalo ir padavė man, atsukusi rankenėlę.

Geriausi vaistai

– Su gimtadieniu, Eve. Žinau, kad ji ne tokia aštri, kaip tu įpratusi. Nenudurk manęs, – žaismingai pamer kė akį. Paėmiau mentelę ir stengiausi kitiems nepastebint persmeigti Hilarę žvilgsniu, bet jai buvo visiškai vis vie na, kad aš susierzinau. Žinoma, ji tai pastebėjo. Tačiau tiesiog dėl to nesirūpino. Hilarė manė, kad būdama mano draugė yra atsakinga už tai, kad išstumtų mane iš komforto zonos. Kažkuriuo momentu nusprendė, kad reikia priversti mane atsipalaiduoti. Tačiau man nereikė jo atsipalaiduoti. Man patiko būti savimi. Dažniausiai. Delė atsiduso ir susinėrė rankas ant savo D dydžio krūtinės: – Nagi, sugalvokite norą, daktare Rouds. Užpūskite žvakutes. Nusišypsojau jai ir kitiems, narsiai stengdamasi at rodyti natūraliai, ir beveik pavyko. Jų ketinimai tikrai buvo geri. Galbūt šis gimtadienis ne toks jau ir blogas. Trisdešimt penkeri – ne taip jau baisiai daug. Bent jau nebuvo matyti pikta lemiančių šūkių ar balionų, skel biančių apie mano ritimąsi pakalnėn. Jokių dirbtinių gėlių puokščių ar juodų papuošimų. Tik konfeti ir tiara. Susitvarkysiu. Atsikrenkščiau ir įkvėpiau: – Ačiū visiems. Tikrai labai malonu. Keletas pasta rųjų mėnesių čia, Bel Harbore, buvo nuostabūs, o jūs

Tracy Brogan

padėjote man pasijusti kaip namie. Nesugalvoju, ko dar galėčiau norėti. – Gal vyro? – sušuko Delė, krizendama ir visiems linkčiodama. Prakaito lašeliai spindėjo ant jos tamsios kaktos. Ak, kokia šelmė, tiesa? Šaipytis iš manęs per mano gimtadienį! Tai buvo vienas iš trūkumų, persikėlus gyventi į tokią mažą ir tarpusavyje susijusią bendruomenę, – jokio pri vatumo. Kaip naujokė gydytoja mieste, geriesiems Bel Harboro žmonėms buvau ypatingą smalsumą keliantis objektas – tarsi meteoritas, numušęs Šv. Aloyzo Nekalto jo Prasidėjimo bažnyčios kryžių. Atrodo, kad visi mies telyje žinojo, jog gyvenu mažame bute, noriu nusipirkti namą ežero pakrantėje ir būnu amžinai viena. Pastarasis faktas stipriai įsirėžė kiekvieno sąmonėje. Kiekvieno, iš skyrus mane. Vis dar turėjau marias laiko susirasti vyrą. Jei apskritai to noriu. O aš nenorėjau. Dažniausiai. Lygiai taip pat nenorėjau, kad žmonės šiame kamba ryje nagrinėtų mano intymų gyvenimą ar jo nebuvimą. Asmeninis gyvenimas yra... asmeninis. Norėjau, kad jie paliktų mane ramybėje šiuo klausimu. Demonstratyviai krenkštelėjau ir pasisukau į tortą. Spoksojau į žvakes apsimesdama, kad galvoju norą, ir

Geriausi vaistai

išlaikydama tinkamą pauzę. Didesniąją savo gyvenimo dalį laikiausi mokslu ir įrodymais paremtos filosofijos, tad norų galvojimas ir žvakių pūtimas nebuvo manosios realybės dalis. Gimtadienio norai neišsipildo – taip pat kaip ir norai, sugalvoti pučiant pienės pūkus pavėjui ar metant monetas į fontaną. Norai – tai tiesiog nepasiekti tikslai. Visgi vaizduotėje pamačiau save vilkinčią plonyte balta suknele, plaukiančią taku link beveidžio, smokingu pasipuošusio jaunikio. Vaizdas išniro kaip vaivorykštė, po audros nušvietusi niūrų dangų. Viskas papuošta raus vomis rožėmis, o pamergės apsivilkusios levandų spalvos šifono suknelėmis. J. Pačelbelio Kanono D-dur melodija tyliai skambėjo ausyse. Širdis daužėsi be priežasties, tarsi ši vizija būtų kažkas, ko reikia siekti. Žinoma, kad nerei kia. Ne man. Ne dabar. Turiu karjerą. To pakanka. Didžiąją laiko dalį. Nusipurčiau, ištrindama vaizdą galvoje, užpūčiau žvakes taip ir nesugalvojusi noro. Visi ėmė ploti ir drau ge siūbtelėjo priekin kaip sinchroniškai plaukiantis tunų būrys. Tunų, norinčių torto. Vėl buvau apsupta. – Leiskite, padėsiu, – į priekį žengtelėjo Gabi, mūsų biuro vadovė. Šviesių, rausvais galiukais plaukų sruogą ji užkišo už auskarais nusėtos ausies; turkio ir oranžinės spalvų sijonas jai judant šnarėjo aplink čiurnas. Jai dvidešimt

Tracy Brogan

aštuoneri, tačiau jos oda tokia jaunatviškai nepriekaiš tinga, už kokios atkūrimą mano pacientai mokėdavo tūkstančius dolerių. Ji taip pat ir Hilarės jaunesnioji se suo, tad aš ją irgi laikiau kone jaunesniąja seserimi. – Štai lėkštės, – pasakė ji, paduodama man krūvelę indų. Lėkštės buvo dekoruotos katytėmis, pasipuošusiomis tiaromis – tokiomis kaip manoji, tarsi man būtų suėję penkeri, o ne trisdešimt penkeri. Gal jos buvo likusios po kokio nors vaiko gimtadienio. Nenorėjau gilintis ko dėl, bet mane jos kažkuo erzino.

– Kas nori kampelio su daug kremo? – sušukau su palengvėjimu, nes rankos buvo užimtos darbu. Pradedam ir baigiam vakarėlį, kad kuo greičiau grįžčiau prie savo diagramų ir baigčiau ataskaitas. Turiu dar ir kitų planų. Greitai supjausčiau tortą gabaliukais. Kartais nau dinga būti plastikos chirurge. Gabi su Hilare išdalino lėkštutes ir grįžo gabalėlio sau. Paragavau ir pati, žino dama, kad taip reikia. Taip pat žinojau, jog tai reiškia keturiasdešimt penkias papildomas kardiotreniruotės minutes, kad atsikratyčiau to, ką suvalgiau. Supratau, kad riebalai kemša mano kraujagysles kaip seni variklio

Geriausi vaistai

tepalai. Tačiau, po velniais, kaip skanu. Lipnu, saldu ir nutrūktgalviška. Gabi susikišo į burną didelę raudoną rožę nuo torto. – Feliz aniversário, – pasakė pilna burna raudonio. Atrodė kaip vampyrė. – Portugališkai tai reiškia „su gim tadieniu“. – Nuo kada moki portugalų kalbą? – paklausė Hi larė, ragaudama kruopelytę torto iš mažučio gabalėlio, kurį sau pasiėmė. Sesuo tik truktelėjo pečiais. – Jau kuris laikas. Mokausi pati. Nuostabi kalba. Ne prilygstami vyrai. Hilarė linktelėjo: – Aha. Kalbant apie neprilygstamus vyrus, Eve, tau juk nepakenktų. – Tamsiai rudų akių žvilgsnis pasisuko į mane. Pakėliau akis nuo torto: – Išmokti portugalų? – Ne, – sušnibždėjo ji, – paragauti vyro. Nagi, su pranti, ir gauti šį bei tą gimtadienio proga. Ji subtiliai pasiūbavo klubais pirmyn atgal, tarsi nesu prasčiau, ką turi omenyje. Gabi sukrizeno, o aš pasprin gau tortu. Griebiau kavos puodelį, bet šis buvo tuščias. Pasistengiau nuryti kąsnį ir pasipiktinusi sušnibždėjau: – Kodėl manai, kad negaunu? – Todėl, kad būtum man pasakiusi.

Tracy Brogan

Ji teisi. Būčiau. – Ir dar dėl to, kad skambino tavo mama dėl šiandie nos vakarienės, – pridūrė Gabi. – Kalbėjausi su ja prieš penkiolika minučių. – Kalbėjaisi su mano mama? Gabi linktelėjo, jos rausvi plaukų galiukai nuslydo per pečius: – Taip, ji sakė, Vamos ser tarde. Podemos encontrálo no restaurant. Drauge su gliukozės lygiu pakilo ir mano smalsumas: – Gabi, mano portugalų kalbos žinios šiek tiek šlu buoja. Ką tai iš tikrųjų reiškia? – Tai reiškia, kad tavo tėvai susitiks su tavimi restora ne, nes šiek tiek vėluos. Ji šaukšteliu pakabino dar vieną kreminę rožę. – Ji taip pat pasakė, jog nenori nė pagalvoti apie tai, kad ir šį gimtadienį praleistum viena, – pridūrė Hilarė, pasmeigdama trupinėlį šakute. – Taip tikrai nesakė! – balsas užlūžo man gerklėje, net apsidairiau, ar niekas manęs nesiklauso. Laimei, visi buvo užburti savo torto gabalėlių. Nuleidau balsą beveik iki šnabždesio: – Mano motina negalėtų pasakyti nieko panašaus. Net jei kas nors laikytų jai skalpelį prie kaklo. Nesivarginau aiškinti, jog dėl tokių reikalų motina turėjo dar mažiau sentimentų nei aš ir žinojo, kad ne vieną gimtadienį praleidau visiškai viena ir esu tuo pa tenkinta.

Geriausi vaistai

Hilarė pakėlė išdailintą antakį: – Gerai, pagavai mane. Nesakė. Tačiau, Eve, tu čia jau beveik keturi mėnesiai ir nė karto neminėjai, kad eini į pa simatymą. Laikas išeiti į žmones ir su kuo nors susipažinti. – Taip, su vyriškosios lyties žmonėmis, – pridūrė Gabi. – Mano draugas, Maikas, pažįsta daug vienišų vai kinų, su kuriais galėtum susitikti. Na... žodis daug gal šiek tiek perdėtas. Tačiau bent jau keletą tikrai. O keleto už tenka smagiam vakarėliui, tiesa? Seserys drauge nusijuokė, o aš svarsčiau, kiek šis pasiū lymas rimtas. – Nemanau, kad noriu žinoti, kokius vakarėlius rengiate. Hilarė padėjo lėkštę: – Na, mes su Stivu rengiame nuobodžius susituokusių porų vakarėlius, tačiau net tai yra geriau, nei praleisti savo gimtadienį vienai. Nuoširdžiai, Ev, turėtum labiau pasi stengti. Nebūk tokia išranki. Išsitiesiau visu ūgiu – na, tiek kiek tas ūgis leido. Ir pasiruošiau gintis. – Nesu per daug išranki. Tiesiog neturiu laiko. Juk nuolat dirbu. – Nuolat dirbi, nes neturi ką daugiau veikti, – jos prie kaištas buvo švelnus, bet jau girdėtas anksčiau. – Tai tiko, kai buvai rezidentūroje, – pridūrė Hilarė. – Dabar jau esi teisėta gydytoja. Turi pastovias darbo valan das. Daugiau jokių išsisukinėjimų.

Tracy Brogan

Tokie pokalbiai man visuomet būdavo labai nema lonūs. Su Hilare šia tema niekada nesutarėme – mano poreikis susirasti vyrą miegojo žiemos miegu. Pati lai mingai ištekėjusi ir turėdama du nuostabius vaikus, ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl atidėlioju šį gyvenimo etapą ir koncentruojuosi į karjerą, o ne šeimą. Bet aš tie siog neskubėjau. Buvau mačiusi tamsesniąją vedybinio gyvenimo pusę. Man tai teko patirti augant savo tėvų šeimoje. Mano tėvai... – Palauk, minutėlę! – aiktelėjau, pasąmonei išstūmus mintį. Drėbtelėjau lėkštę ant stalo ir pažvelgiau į Gabi. – Ar tu sakei, kad jie lauks manęs restorane? Jie, vadinasi, abu mano tėvai? Negali būti. Turbūt tik mama. Taip, kaip ir planavome. Gabi lėtai linktelėjo, susirūpinusi dėl mano pasikei tusio elgesio. – Ką ji tiksliai pasakė? – paklausiau, stengdamasi at sispirti pagundai suimti ją už pečių ir gerokai papurtyti. Gabi suraukė antakius: – Ji pasakė Diga a Evelyn estava tarde estávamos... – Ne! Ne, angliškai. Prašau. – Ji rimtai? Gabi užvertė mėlynas akis į lubas, tarsi tai aš būčiau ta, kuri kelia nepatogumų. – Na, gerai. Tavo motina pasakė: „Perduok Evelinai, kad lauksime jos restorane, nes tėtis užtruko operacinė je.“ Kodėl tai taip svarbu?

Geriausi vaistai

Tai buvo svarbu, žinoma, ir ne joms suprasti, kokio ypatingos svarbos buvo ši informacija. Nedažnai apie tai kalbėdavau. – Mano tėvai nesutaria, – pasakiau. – Iš tiesų, čia dar švelniai pasakyta. Šunys ir katės nesutaria. Mano tėvų santykiai – tai lyg baliklio ir amoniako mišinys su ko kakola ir „Mentos“. Labai toksiška ir ant visų išsitaško dviejų mylių spinduliu. Mano tėvai – abu – yra širdies ir krūtinės ląstos chi rurgai. Apie tai, kad jie svarbūs, užsiėmę kardiochirur gai, man buvo primenama visą jaunystę, kai blaškiausi tarp jų pirmyn atgal. Jie jau seniausiai išsiskyrę, pastarąjį kartą visi trys drauge vakarieniavome, kai įstojau į medi cinos mokyklą. Ir ta vakarienė staiga nutrūko, kai mama išvertė gaspačo sriubą ant tėvo lininių kelnių ir iškaukšė jo iš restorano dar prieš patiekiant pagrindinį patiekalą, palikdama aukštakulnių įspaudus šaligatvyje. – Negi jie tau nesakė, kad atvyks abu? – paklausė Hilarė. Ji girdėjo keletą istorijų apie velniškai nesveiką mano tėvų tarpusavio konkurenciją, bet žinojo ne viską. Jau buvau jai sakiusi, jog, mano nuomone, jie abu dirba An Arbore tik dėl noro paveržti vienas kito pacientus. – Ne, nesakė. Galvoje sudariau trumpą galimų priežasčių sąrašą, kodėl jie galėtų atkeliauti drauge. Gal mano tėtis pa skirtas vyriausiuoju chirurgu? Galbūt mama išrado dar

Tracy Brogan

vieną revoliucinę chirurginę techniką? O gal vienas iš jų apsikrėtė reta raupų rūšimi ir gyventi liko tik kelios die nos? Turėjome susitikti gerame restorane, tad tikėjausi, jog tai dėl kitko. Tačiau šio netikėto susitikimo priežastis neabejotinai egzistavo. Jie ne tik bus abu, akivaizdu, ir atvažiuos drauge. Nors An Arboras tebuvo už dviejų va landų kelio nuo Bel Harboro, vienas iš jų jau tikrai guli surištas bagažinėje. Visa tai kėlė nepaprastą smalsumą. – Daktare Rouds, – viena iš slaugių įkišo galvą pro duris. – Skambina daktaras Maknaitas iš priėmimo sky riaus. Sako, kad reikia konsultacijos dėl prakirsto veido. Šiandien jūsų budėjimas, juk tiesa? – Tu šiandien budi? – paklausė Hilarė. – Kodėl su kuo nors nepasikeitei, juk tavo gimtadienis? Būčiau susikeitu si, jei būtum pasakiusi iš anksto. Ji nustebo ir net šiek tiek mane smerkė. Akivaizdu, patvirtinau jos nuomonę, jog naudojuosi darbu tik tam, kad išvengčiau socialinių įsipareigojimų. O iš tikrųjų norėjau papildomų pinigų. Visus uždirbtus pinigus tau piau savo būsimam namui. Širdis linko į ežero pakrantę, o ten jie nebuvo pigūs. – Man patinka budėti. Be to, visų kitų namuose lau kia vaikai. – Pasisukau į slaugę. – Pasakykite jam, kad tuoj ateisiu. Galiu apžiūrėti pacientą ir vis tiek suspėsiu vakarienei. Tik nepavyks parlėkti į butą persirengti.

Geriausi vaistai

Pakėliau ranką ir pamojavau liekančiai kompanijai. Visi jau šiek tiek prasiskirstė – susivokiau, kad ir kiti mano kolegos jau grįžinėjo prie darbų. – Ačiū visiems už puikią gimtadienio šventę. Gaila, kad nėra laiko kaip reikiant pasipildyti angliavandenių, pareiga šaukia. Kol Hilarė su Gabi lydėjo mane iki priimamojo, dar keletas balsų palinkėjo gražaus gimtadienio. Prieš išeida ma iš skyriaus atsisukau į jas: – Na, ir ypač noriu padėkoti jums abiem už tai, kad nelaikėt liežuvio už dantų ir išplepėjot apie mano gim tadienį. Pagrūmojau pirštu, tačiau Hilarei mano nepasitenki nimas ir vėl nepadarė jokio įspūdžio, o aš slapčia buvau tuo patenkinta. Turiu pripažinti: giliai viduje susijau dinau, kad kolegos taip dėl manęs pasistengė. Žinoma, galbūt jie tiesiog norėjo torto, bet visi plojo, kai užpū čiau žvakes. – Não há problema, – nusišypsojo Gabi. – Tarp kitko... – Hilarė nutraukė savo seserį: – Žinau, jog paslapčia tikėjaisi, kad pasistengsim. Garsiai nusikvatojau iš jos perdėto pasitikėjimo. – Ne, nesitikėjau. Tačiau esu už tai dėkinga. – Kažkas turi tave pamokyti, kaip linksmintis, Eve. Nors truputį pagyvenk, – ji šiek tiek per plačiai nusi šypsojo.

Tracy Brogan

Gabi, ištiesusi ranką, suspaudė manąją: – Vėliau galėčiau atsiųsti savo draugą Akselį į tavo butą foda pena reikalu. Su juo tikrai smagu. – Kas yra foda pena? – Tai paguodos pasidu... – Ša, – sušnypščiau ir perbraukiau ranka gerklę. Delė, administratorė, strategiškai vikriai atsidū rė už jų, kad galėtų girdėti mūsų pokalbį. Neįtikėtina, ši moteriškė svėrė daugiau nei amerikietiškojo futbolo žaidėjas, tačiau mokėjo prislinkti ir slapta pasiklausyti lyg profesionalus žudikas. Ar tik netyčia tos gimtadienio nindzių komandos vadė buvo ne ji? Nusileidusi aukštu žemiau iš plastinės chirurgijos skyriaus ir perėjusi keletą koridorių, patekau į priėmimo skyrių. Visi pakeliui sutikti žmonės sveikinosi plačiomis šypsenomis ir net juoku. Arba apie mano gimtadienį pasklido gandas, arba aš vis dar nepripratusi prie vietinių draugiškumo. Bel Harboro priėmimo skyrius buvo gana užimtas, bet jame tikrai nebuvo tiek chaoso, kiek Čikagoje, kur atlikau praktiką. Įvykiai būdingi paplūdimio kurortui, o atmosfera skyriuje – mandagi. Na, čia tikrai netrūko nukentėjusiųjų automobilių avarijose ar širdies smūgio atvejų bei kitų dramatiškų dalykų, tačiau durtinių ar šautinių žaizdų nepasitaikydavo. Taip pat nebuvo ma tyti grafičių su gaujų ženklais ant greitosios automobilių

Geriausi vaistai

įvažiavimo sienelių ir jau senokai nemačiau nė vienos apsvaigusios prostitutės. Stumtelėdama pravėriau metalines duris. Slaugytoja sulėtino žingsnį ir taip pat plačiai nusišypsojo. Jos tamsūs banguoti plaukai buvo susukti į kuodelį. Buvau beveik tikra, jog jos vardas Lecija, tačiau ne visai, tad tiesiog nusišypsojau. Slaugytojos tikrai nemėgsta, kai supainioji jų vardus. Skausmingai teko tai patirti dar mokantis me dicinos mokykloje. – Sveika, daktare Rouds. Šiandien prašmatniai atro dote. Ar jūs čia dėl prakirsto veido? – Prašmatniai? Ji parodė pirštu man į galvą. Ak! Ne. Iš tiesų? Pasičiupinėjau galvą, nagi tikrai, štai ir ji. Tiara. Nu siplėšiau ją nuo galvos drauge su plaukų sruoga. Kaip galėjau užmiršti tą prakeiktą tiarą? Nenuostabu, kad visi taip šypsojosi. – Atsiprašau. Mano gimtadienis, – sumurmėjau ir nusviedžiau ją į netoliese stovinčią šiukšlių dėžę. Nusibraukiau plaukus nuo veido, jausdama, kaip kaista skruostai. Garantuoju, kad net dėmėmis išmėtė. Ak, blyškiaodžių džiaugsmai. – Taip, atėjau dėl prakirsto veido. Kas atsitiko?

Tracy Brogan

Ji nuvedė mane prie užuolaidomis atskirtos erdvės: – Dvidešimt septynerių metų baltasis krito kovoje prieš viskio butelį ir valčių prieplauką. – Kaip? – Neblaivus įvairavo į valčių prieplauką vandens moto ciklu. Sušvelnino smūgį veidu, tačiau, anot jo, neišpylė nė lašo gėrimo. Slaugė linktelėjo pakeldama antakius, be abejo, sužavė ta jo prioritetų sąrašo. Paėmė paciento aprašą iš skyrelio ir padavė jį man pridurdama: – Bet jis gražus ir nenori turėti rando. Ji atitraukė užuolaidą, kol aš tyrinėjau paciento duo menis. Taileris Konelis. Dvidešimt septyneri. Tyrimai geri. Darbdavys nenurodytas. Žengiau arčiau, kad galėčiau ap žiūrėti. Aukštas ir stotingas. Buvo aišku, nors ir gulėjo ant ku šetės. Akys užmerktos, plaukai suvelti, su ryškiom šviesiom sruogom, išblukusiom ilgą laiką būnant saulėje. Kūnas, kiek jo buvo matyti, taip pat įdegęs, išskyrus veidą, kuria me švietėsi blyškumas ir nubrozdinimai vienoje pusėje. Pa lei žandikaulio liniją, nuo pasmakrės beveik iki kairiosios ausies baltavo tvarstis. Pasikišau popierius po pažastimi: – Pone Koneli, esu gydytoja Rouds. Nuo kušetės atsklido švelnus knarkimas. Pažvelgiau į slaugę, kuri tupinėjo aplink kraujo spaudi mo matavimo prietaisą.

Geriausi vaistai

– Na, akivaizdu, kad skausmą malšinančių suleidote pakankamai, – sausai pasakiau. Ji sukikeno: – Nieko jam neleidome. Viskis, pamenate? Jis jau buvo pusiau anestezuotas vos čia atvykęs. – Antradienio popietę? Girti pacientai priimamajame buvo gana įprastas da lykas, tačiau šis neatrodė panašus į tipišką jauną bena mį. Raumeningas, mityba gera, o veidas, netgi išbalęs ir su tvarsčiu ant žandikaulio, buvo estetiškai malonus pažiūrėti. Tvirtas modelis. Ne tai, kad man būtų rūpėję. Tačiau, po velniais, tikras gražuolis. Priėjau prie kušetės ir prašnekau garsiau: – Pone Koneli, pabuskite. Jis krūptelėjo ir atmerkė akis. Paraudusios ir šiek tiek stiklinės, bet vis tiek tai buvo gražiausios šviesiai mėly nos akys, kokias man teko matyti gyvenime. Dar kartą peržvelgiau jo popierius. Dvidešimt septyneri. Bedarbis. Intoksikuotas. Prakeikimas. Dar kartą prakeikimas. Jis pažvelgė į mane ir sumirksėjo, lėtai, tarsi jo sme genys tik dabar gautų informaciją, kaip tai reikia daryti. Tada tingi šypsenėlė nušvito lūpų kamputyje.