Trileris
Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jagminaitė
Vilnius, 2021
1989-ųjų kovo šešioliktoji, ketvirtadienis KAS NUTIKO SAMANTAI Bėgdama ilgu apleistu keliuku namo link Samanta Kvin jautėsi taip, tarsi kojas iš vidaus geltų tūkstančiai širšių. Sportbačiai šlepsėjo per smėlį lyg tankių širdies dūžių aidas. Nuo prakaito šlapia kasa pa virto stora, pečius talžančia virve. Plonyčiai trapūs šeivikauliai, rodės, tuoj sutrupės. Ji bėgo vis sunkiau, springdama sausu oru, atsiduodama skausmui. Priekyje jųdviejų motinos šešėlyje stovėjo Šarlotė. Jie visi stovėjo motinos šešėlyje. Gama Kvin buvo įspūdinga asmenybė: žvitriomis mėlynomis akimis, trumpais tamsiais plaukais, balta it popierius oda ir it popierius aštriu liežuviu, paliekančiu mažas skausmingas įpjovas nemaloniausiose vietose. Samanta jau iš tolo matė ją, nepatenkintą, kietai suspaustomis lūpomis, žvelgiančią į laikmatį delne. Samantai galvoje aidėjo tiksinčios sekundės. Ji prisivertė bėgti greičiau. Kojų sausgysles gėlė. Širšių spiečius pakilo į plaučius. Plasti kinė estafetės lazdelė slydo iš delno. Dvidešimt metrų. Penkiolika. Dešimt. Šarlotė pasiruošė, nusisuko nuo Samantos ir žvelgdama tiesiai priešais save ėmė bėgti. Nežiūrėdama ištiesė dešinę ranką už nugaros laukdama estafetės lazdelės pliaukštelėjimo į delną, kad galėtų pradėti kitą etapą. Tai buvo aklas perdavimas. Jam reikėjo pasitikėjimo ir koordina cijos ir, kaip ir visus kitus sykius per pastarąją valandą, nė vienai iš jųdviejų nepavyko šio iššūkio įveikti. Šarlotė delsė, žvilgtelėjo atgal. Samanta pasviro į priekį. Plastikinė lazdelė nuslydo Šarlotės riešu rau dona nubrozdintos odos drūže, kaip ir dvidešimt kartų prieš tai. 7
Karin Slaughter
Šarlotė suspigo. Samanta suklupo. Lazdelė iškrito. Gama garsiai nusikeikė. – Man gana, – Gama įsikišo laikmatį į kombinezono kišenę ant krūtinės ir nudrožė namo link – jos pėdos buvo paraudusios nuo vaikščiojimo po apleistą kiemą basomis. – Žioplė, – Šarlotė pasitrynė riešą. – Kvaiša, – Samanta bandė įkvėpti oro į virpančius plaučius. – Tu neturėjai atsisukti. – O tu neturėjai pradrėksti man rankos. – Tai vadinama aklu, o ne bailių perdavimu. Trinktelėjo virtuvės durys. Jiedvi pažvelgė į šimto metų senumo namą – šleivą griuveną, paminklą tiems laikams, kol dar nebuvo pro fesionalių architektų ir nereikėjo jokių leidimų. Saulėlydis nė kiek nesušvelnino keistų jo linijų. Ilgus metus namui niekas nieko nedarė, tik nutepliojo baltais dažais – tai buvo neišvengiama. Purvinus langus dengė senos nėrinių užuolaidos. Daugiau nei šimtas metų šiaurinės Džordžijos saulėtekių išblukino paradines duris iki vandens išplau to medžio pilkumo. Įdubimas kraige simbolizavo naštą, užgriuvusią namą, atsikrausčius Kvinų šeimai. Samantą ir trylikametę jaunėlę seserį skyrė dveji metai ir viso gy venimo nesantaika, bet šią akimirką ji žinojo, kad abi galvoja tą patį: Noriu į savo namus. Namai buvo raudonų plytų pastatas arčiau miestelio. Namai buvo jųdviejų vaikystės kambariai, išklijuoti plakatais, lipdukais, o Šarlotės dar ir išpaišytas žaliu flomasteriu. Namų kiemas buvo tvarkingas žolės plotelis, o ne dykas, vištų iškapstytas purvo lopinys ir septyniasdešim ties metrų ilgio kelias, kad matytum, kas atvažiuoja. Deja, niekas nepamatė, kas atvažiuoja prie raudonų plytų namo. Praėjo tik aštuonios dienos, kai sugriuvo jų gyvenimas, nors atro dė – visa amžinybė. Tą vakarą Gama, Samanta ir Šarlotė išėjo į bėgimo varžybas mokykloje. Tėvas buvo darbe, nes Rastis visada būdavo darbe. 8
GERA DUKtė
Vėliau kaimynas prisiminė, kad gatve lėtai pravažiavo nematytas juodas automobilis, bet niekas nepastebėjo, kaip per raudonų plytų namo erkerio langą įskriejo Molotovo kokteilis. Niekas nematė iš pa lėpės besiveržiančių dūmų ir stogą laižančių liepsnų. Gaisrinę iškvietė, kai iš raudonų plytų namo buvo likusi tik rusenanti nuodėgulių krūva. Drabužiai. Plakatai. Dienoraščiai. Minkšti žaislai. Namų darbai. Knygos. Dvi auksinės žuvelės. Iškritę pieniniai dantukai. Per gimtadie nius gauti pinigai. Nudžiauti lūpų dažai. Paslėptos cigaretės. Vestuvių nuotraukos. Vaikystės nuotraukos. Berniuko odinė striukė. Meilės laiš kas nuo to paties berniuko. Savadarbiai mėgstamiausių dainų rinkiniai kasetėse. Kompaktinės plokštelės, kompiuteris, televizorius ir namai. – Šarle! – Gama stovėjo ant laiptelių prie virtuvės durų. Įsispren dusi į šonus. – Eikš, padengsi stalą. Prieš nustraksėdama namo Šarlotė atsisuko į Samantą ir pasakė: „Paskutinis žodis!“ – Mulkė, – sumurmėjo Samanta. Tavo žodis nėra paskutinis vien todėl, kad pasakai „paskutinis žodis“. Pati ėjo lėčiau linkstančiomis kojomis, nes ne ji buvo silpnaprotė, nesugebanti ištiesti rankos ir sulaukti, kol į ją įdės estafetės lazdelę. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Šarlotei nepavyksta išmokti papras to perdavimo. Samanta paliko batus ir kojines virtuvės prieangyje šalia Šarlotės. Oras viduje buvo drėgnas ir troškus. „Nemylimas“ buvo pirmas žodis atėjęs Samantai į galvą vos įėjus pro duris. Buvęs namo gyventojas devyniasdešimt šešerių vienišius pernai mirė pirmojo aukšto miega majame. Tėvo draugas leido jiems pagyventi sodyboje, kol išsispręs reikalai su draudimo kompanija. Jei išsispręs. Pasirodo, kilo nesutari mų dėl to, ar tėvo veiksmai nepaskatino padegimo. Visuomenės teismas jau buvo paskelbęs savo nuosprendį, grei čiausiai todėl motelio, kuriame gyveno praėjusią savaitę, savininkas paprašė jų pasiieškoti kito būsto. 9
Karin Slaughter
Samanta trinktelėjo virtuvės durimis, nes šios tik taip ir užsida rydavo. Ant murzinai žalios viryklės stovėjo puodas su vandeniu. Ant laminuoto stalviršio gulėjo neatidaryta spagečių dėžutė. Virtu vės – nemėgstamiausios namo patalpos – oras buvo troškus ir drėg nas. Nė vienas daiktas čia nederėjo su kitais. Atgyvenęs šaldytuvas bezdėjo kaskart atidarius dureles. Kibiras po kriaukle imdavo nei iš šio nei iš to drebėti. Klibantį drožlių plokštės stalą supo krūva skirtin gų kėdžių. Ant nelygių tinko sienų, ten, kur kadaise kabėjo nuotrau kos, bolavo baltos dėmės. Mėtydama popierines lėkštes ant stalo Šarlotė kyštelėjo liežuvį. Sa manta paėmė vienkartinę šakutę ir spriegė ją seseriai į veidą. Šarlotė aiktelėjo, bet ne iš pasipiktinimo. – Po paraliais, nuostabu! – Šakutė grakščiai apsivertė ore ir įstrigo jai tarp lūpų. Šarlotė ją pačiupo ir atkišo Samantai. – Jei sugebėsi tai pakartoti du kartus iš eilės, aš išplausiu indus. – Pataikyk man tarp lūpų nors sykį ir aš plausiu indus visą savai tę, – atšovė Samanta. Šarlotė primerkė vieną akį ir nusitaikė. Samanta stengėsi negal voti, kaip kvaila buvo siūlyti jaunėlei paleisti šakutę jai į veidą, kai nešina didžiule kartonine dėže pro duris įėjo Gama. – Šarle, baik mėtyti stalo įrankius į seserį. Sema, padėk man surasti keptuvę, kurią anądien pirkau. – Gama padėjo dėžę ant stalo. Ant jos buvo užrašyta: „Viskas po vieną dolerį“. Visame name buvo pridėliota daugybė nebaigtų pakuoti dėžių. Per jas, prikrautas Gamos pusvelčiui pripirktų naudotų daiktų, kambariai ir koridoriai pavirto į labirintą. – Tik pagalvokit, kiek sutaupom, – pareiškė Gama, ištraukusi iš blukusius violetinius marškinėlius su Davatka* ir užrašu „Na, argi ne puuuiku?“. * „Church Lady“ – 1986–1990 metais amerikiečių televizijos laidoje „Saturday Night Live“ komiko Dana Carvey kurto personažo dažnai kartota frazė „Na, argi ne puiku?“. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 10
GERA DUKtė
Samanta spėjo, kad užrašas turėjo būti toks. Netikrino, nes jiedvi su Šarlote įsispietė į kampą, apimtos siaubo, jog motina vers jas dėvė ti svetimus drabužius. Svetimas kojines. Net svetimus apatinius, bet tėvas, dėkui Dievui, padarė tam galą. – Dėl Dievo meilės, – šaukė Rastis ant Gamos. – Gal tiesiog už siūk mus visus į drobinius maišus ir bus baigta?! – Tai nori, kad aš dar ir siūčiau? – piktai atšovė Gama. Dabar tėvai ginčydavosi dėl naujų dalykų, nes senųjų neliko. Nebe liko Rasčio pypkių kolekcijos. Jo skrybėlių. Jo dulkėtų, po visą namą išmėtytų teisės knygų. Gamos žurnalų ir raudonai pribraukytų tyrimų su pastabomis. Jos prie įėjimo nuspirtų kedų. Šarlotės aitvarų. Saman tos plaukų segtukų. Neliko Rasčio motinos keptuvės. Žalio lėtpuodžio, kurį Gama su Rasčiu gavo dovanų per vestuves. Svilėsiais atsiduodan čios kepimo krosnelės. Akis vartančios pelėdos pavidalo virtuvės laikro džio. Kabliukų, ant kurių jos kabindavo striukes. Sienos, prie kurios tie kabliukai buvo pritvirtinti. Gamos universalo, kaip dinozauro griaučiai stūksančio kadaise garažu buvusiame aprūkusiame urve. Name buvo penkios klibančios kėdės, nenupirktos išparduodant vienišo ūkininko turtą, senas virtuvinis stalas, per pigus, kad galėtų vadintis antikvariniu, ir į ankštą sandėliuką įsprausta didžiulė spin ta – Gama sakė, kad reikės pasikviesti Timą Robinsoną*, kad už pen kis centus ją sukapotų. Spintoje niekas nekabėjo. Nieko nebuvo prilankstyta į stalčius ar užkelta ant viršutinių sandėliuko lentynų. Jie atsikraustė į namą prieš dvi dienas, bet beveik nieko neišpakavo. Į virtuvę vedantis koridorius buvo tarsi labirintas iš nežymėtų dėžių ir rudų dėmėtų popierinių maišų, kurių negalėjai iškrauti, kol neišvalytos spintelės, o spintelės nebus išvalytos, kol Gama jų neprivers išvalyti. * Harper Lee romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ personažas, juodaodis, neteisin gai apkaltintas baltaodės merginos išprievartavimu, kai ši už penkis centus pasamdė jį sukapoti spintos. 11
Karin Slaughter
Antrame aukšte ant plikų grindų riogsojo čiužiniai. Ant apverstų dėžių stovėjo suskilusios naktinės lempos, bet jų šviesoje jie skaitė ne savo branginamas knygas, o skolintas iš Paikvilio viešosios bibliotekos. Kiekvieną vakarą Samanta ir Šarlotė rankomis skalbdavo savo bė gimo šortus, sportines liemenėles, kojinaites ir „Lady Rebels“ lengvo sios atletikos komandos marškinėlius, nes tai buvo vieni iš nedaugelio brangių liepsnų išvengusių daiktų. – Sema, – Gama parodė į kondicionierių lange. – Įjunk tą daiktą, kad įeitų šiek tiek oro. Samanta apžiūrėjo didžiulę metalinę dėžę, surado jungiklį. Su burzgė variklis. Iš angos ėmė skverbtis šaltas, troškinta vištiena kiek atsiduodantis oras. Samanta spoksojo pro langą į šoninį kiemą. Šalia apgriuvusios daržinės stovėjo surūdijęs traktorius. Netoli jo pusiau įraustas į žemes riogsojo kažkoks nepažįstamas žemės ūkio padargas. Tėvo hečbekas buvo aplipęs purvu, bet bent jau neprisilydęs prie ga ražo grindų, kaip motinos universalas. – Kada turime paimti tėtį iš darbo? – paklausė Samanta Gamos. – Jį paveš kas nors iš teismo, – Gama dėbtelėjo į Šarlotę, kuri linksmai pasišvilpaudama mėgino išlankstyti iš popierinės lėkštės lėk tuvėlį. – Jis ėmėsi kažkokios bylos. Kažkokios bylos. Tie žodžiai aidėjo Samantai galvoje. Tėvas visada turėdavo kokią nors bylą ir visada būdavo žmonių, kurie jo už tai nekęsdavo. Paik vilyje, Džordžijos valstijoje, nebuvo nė vieno įtariamo nusikaltė lio, kuriam Rastis Kvinas nebūtų atstovavęs. Narkotikų prekeiviai. Prievartautojai. Žudikai. Įsilaužėliai. Automobilių vagys. Pedofilai. Pagrobėjai. Bankų plėšikai. Jų bylos buvo tarsi bulvariniai romanai, visuomet pasibaigdavę taip pat – blogai. Miestelio žmonės vadino Rastį „Pasmerktųjų advokatu“, taip pat vadino ir Klarensą Darou*, * Clarence Darrow (1857–1938) – amerikiečių teisininkas, kovotojas už asmens laisves, garsėjęs rezonansinėmis bylomis. 12
GERA DUKtė
tik, Samantos žiniomis, niekas nepadegė Klarenso Darou namo už tai, kad išgelbėjo žudiką nuo mirties bausmės. Dėl to ir kilo gaisras. Kažkas įmetė degantį žibalo butelį pro Kvinų erkerio langą tą pa čią dieną, kai Ezekielis Vitakeris, juodaodis, klaidingai nuteistas dėl baltaodės moters nužudymo, išėjo iš kalėjimo. O kad žinutė būtų visiškai aiški, prie įvažiavimo į kiemą padegėjas dar išpurškė: JUOČ KIŲ MYLĖTOJAS. O dabar Rastis atstovavo vyrui, kaltinamam, kad pagrobė ir iš prievartavo devyniolikmetę. Baltaodis baltaodę merginą, bet aistros vis tiek virė, nes jis buvo baltaodis iš prastos šeimos, o ji – mergina iš geros. Rastis ir Gama niekada prie dukrų apie tą bylą nesikalbėjo, bet nusikaltimo detalės buvo tokios šiurpios, kad miestiečių šnabžde siai skverbėsi pro durų apačią, smelkėsi kiaurai ventiliatoriaus angas, zvimbė ausyse naktį joms bandant užmigti. Įsiskverbimas naudojant pašalinį objektą. Neteisėtas įkalinimas. Nusikaltimas gamtai. Tarp Rasčio dokumentų buvo nuotraukų, kurių, net smalsioji Šarlotė suprato, geriau neieškoti – kai kuriose buvo nufotografuota daržinėje šalia šeimos namų kabanti mergina, nes dėl to, ką tas vyras jai padarė, buvo per baisu gyventi ir ji pasikorė. Samanta lankė mokyklą su nusižudžiusios merginos broliu. Jis buvo porą metų už Samantą vyresnis, bet, kaip ir visi kiti, žinojo, kas jos tėvas, ir eiti koridoriumi tarp spintelių buvo tas pats, kaip eiti per raudonų plytų namą liepsnoms lupant odą. Gaisras pasiglemžė ne tik jos kambarį, drabužius ir nudžiautus lūpų dažus. Samanta prarado vaikiną, kuriam priklausė odinė striukė, draugus, kviesdavusius ją į vakarėlius, į kiną ir nakvoti. Net Samantos mylimas bėgimo treneris, dirbęs su ja nuo šeštos klasės, ėmė teisintis, kad nebeturi laiko. 13
Karin Slaughter
Gama pasakė direktoriui neleidžianti mergaičių į mokyklą ir į bė gimo treniruotes, nes šios turi padėti išpakuoti daiktus, bet Samanta žinojo, jog taip yra dėl to, kad po gaisro Šarlotė kiekvieną dieną grįž davo namo verkdama. – Na, ką – velniop, – praradusi viltį rasti keptuvę Gama uždarė kartoninę dėžę. – Tikiuosi jūs, merginos, neprieštaraujate šį vakarą pabūti vegetarėmis. Nė viena neprieštaravo, nes, po teisybei, nebuvo jokio skirtumo. Gama buvo itin prasta virėja. Ji niekino receptus. Buvo atvirai prie šiškai nusiteikusi prieš prieskonius. Ji kaip laukinė katė instinktyviai šiaušėsi prieš bet kokį prijaukinimą. Harietą Kvin vadino Gama ne dėl per anksti kalbėti pradėjusių vaikų nesugebėjimo ištarti žodžio „mama“, o todėl, kad ji turėjo du daktaro laipsnius, vieną – fizikos, o kitą kaži ko panašiai sudėtingo, ko – Samanta niekaip negalėjo atsiminti, bet jei butų reikėję spėti, tai būtų susiję su gama spinduliais. Kadaise motina dirbo NASA, tada persikraustė į Čikagą dirbti Fermilab, o vėliau grįžo į Paikvilį slaugyti mirštančių tėvų. Jei ir buvo kokia romantiška istorija, ko dėl Gama atsisakė daug žadančios mokslinės karjeros, kad ištekė tų už mažo provincijos miestelio teisininko, Samanta nebuvo jos girdėjusi. – Mam. – Susiėmusi galvą rankomis, Šarlotė klestelėjo prie sta lo. – Man skauda skrandį. – Ar neturi namų darbų? – paklausė Gama. – Chemijos, – pakėlė galvą Šarlotė. – Gali padėti? – Tai ne aukštoji matematika. – Gama suvertė spagečius į šalto vandens puodą ant viryklės. Tada pasuko rankenėlę ir atsuko dujas. Šarlotė sunėrė rankas. – Ar turi omenyje, kad tai ne aukštoji matematika, todėl galiu iš siaiškinti pati, ar kad tai ne aukštoji matematika, o tai yra vienintelis mokslas, kurį tu išmanai, ir todėl negali man padėti? 14
GERA DUKtė
– Šitam sakiny per daug jungtukų. – Gama uždegė dujas degtuku. Orą perskrodė švilpesys. – Eik plautis rankų. – Manau, kad uždaviau pagrįstą klausimą. – Dabar pat. Šarlotė dramatiškai atsiduso, atsistojo ir nusliūkino ilgu korido riumi. Samanta girdėjo, kaip durys atsidarė, užsidarė, tada vėl atsidarė ir vėl užsidarė. – Šėkas! – subliuvo Šarlotė. Ilgame koridoriuje buvo penkerios durys ir nė vienos jų neįreng tos logiškai. Vienos vedė į šiurpų rūsį. Kitos – į sieninę spintą. Vienos vidurinių durų neaišku kodėl vedė į mažytį miegamąjį, kuriame mirė vienišius. Kitos – į maisto sandėliuką. Paskutinės durys buvo į vonią ir, net praėjus dviem dienoms, nė vienas nesugebėjo įsiminti, kurios yra kurios. – Radau! – šūktelėjo Šarlotė, tarsi jos, sulaikiusios kvapą, būtų laukusios. – Nors kalba klaikiai, Šarlė vieną dieną taps puikia teisininke. Ti kiuosi. Jei šita mergiotė neužsidirbs iš ginčų, tai neužsidirbs išvis, – tarė Gama. Samanta nusišypsojo įsivaizduodama savo netvarkingą, išsiblaš kiusią seserį, vilkinčią švarką ir nešiną portfeliu. – O kuo būsiu aš? – Kuo tik panorėsi, vaikeli, tik ne čia. Pastaruoju metu ši tema iškildavo vis dažniau: Gama norėjo, kad Samanta išvažiuotų, ištrūktų, kad užsiimtų bet kuo, tik ne tuo, kuo užsiima čionykštės moterys. Gama nepritapo prie Paikvilio motinų dar iki Rasčio darbui pa verčiant juos parijais. Kaimynai, mokytojai, gatvėje sutikti žmonės – apie Gamą Kvin visi turėjo nuomonę ir ji retai būdavo teigiama. Savo pačios nelaimei, Gama buvo per protinga. Sunkiai sukalbama. Neži nojo, kada palaikyti liežuvį už dantų. Nesistengė pritapti. 15
Karin Slaughter
Kai Samanta dar buvo maža, Gama pradėjo bėgioti. Kaip ir kitais atvejais ji pradėjo sportuoti anksčiau, nei tai tapo madinga, – savait galiais bėgiojo maratonus, mankštinosi pagal Džeinės Fondos vaiz dajuostes priešais televizorių. Bet žmones glumino ne vien Gamos atletiškumas. Prieš ją negalėjai laimėti šachmatų, stalo viktorinų, net „Monopolio“. Ji žinojo visus atsakymus į televizijos viktorinų klausi mus. Kalbėjo pernelyg taisyklingai. Negalėjo pakęsti dezinformacijos. Niekino organizuotą religiją. Bendraudama su žmonėmis turėjo keis tą įprotį žarstyti retam žinomus faktus. „Ar žinote, kad šeštas pandos pirštas yra pailgėjęs riešo kaulas?“ „Ar žinote, kad šukutės mantijos pakraštyje turi kelias eiles akių?“ „Ar žinote, kad Niujorko Didžiosios centrinės stoties granitas iš spinduliuoja daugiau radiacijos, nei leistina atominėje elektrinėje?“ Ar Gama laiminga, ar džiaugiasi gyvenimu, ar patenkinta savo vaikais, ar myli savo vyrą, tebuvo padrikos, nerišlios tūkstančio dalių dėlionės detalės, iš kurių sudaryta jų motina. – Kur tavo sesuo taip užtruko? Samanta atsilošė kėdėje ir pažvelgė į koridorių. Visos penkerios durys vis dar buvo uždarytos. – Gal nuleido save į klozetą. – Kažkurioje dėžėje yra kanalizacijos pompa. Šaižiai sudžerškė senovinis diskinis prie sienos tvirtinamas telefo no aparatas. Raudonų plytų name jie turėjo belaidį telefoną ir auto atsakiklį, kad galėtų patikrinti, kas skambina. Samanta pirmą kartą gyvenime išgirdo žodį supistas per autoatsakiklį. Ji buvo su drauge iš kitos gatvės pusės, Geile. Joms einant pro duris skambėjo telefonas, bet Samanta nespėjo atsiliepti, todėl tuo pasirūpino aparatas. „Rasti Kvinai, aš tave subaladosiu, vaikeli. Ar girdi? Aš tave nudė siu, išprievartausiu tavo žmoną ir nudirsiu tavo dukteris kaip supistus elnius, tu minkštakiauši šūde.“ Ketvirtas skambutis. Penktas. 16
GERA DUKtė
– Sema, – Gamos tonas buvo griežtas, – neleisk Šarlei atsiliepti. Samanta pakilo nuo stalo, nepaklaususi: „o kaipgi aš?“ Pakėlė ra gelį ir priglaudė prie ausies. Laukdama puolimo nevalingai nuleido smakrą ir sukando dantis. – Klausau? – Sveika, Semute. Pakviesk mamą prie telefono. – Tėvelis, – sušnibždėjo Samanta. Gama ėmė ryžtingai purtyti gal vą. – Ji ką tik užlipo viršun išsimaudyti. – Samanta per vėlai suprato, kad tą patį sakė prieš kelias valandas. – Nori, perduosiu, kad tau pa skambintų? – Man regis, pastaruoju metu mūsų Gama pernelyg atidžiai rūpi nasi higiena. – Turi omenyje, kai sudegė mūsų namas? – išsprūdo žodžiai, kurių Samanta nebespėjo sugauti. Paikvilio Turto draudimo agentas nebu vo vienintelis, kaltinęs Rastį Kviną dėl gaisro. Rastis sukikeno. – Ką gi, dėkui, kad taip ilgai ištvėrei to nepasakiusi. – Ragely je pasigirdo žiebtuvėlio spragtelėjimas. Tėvas, matyt, pamiršo, kaip ant stirtos Biblijų prisiekė mesiąs rūkyti. –Paklausyk, mieloji, kai Gama išlips iš vonios, pasakyk jai, kad paprašysiu šerifo atsiųsti au tomobilį. – Šerifo? – Samanta bandė perteikti išgąstį Gamai, bet motina stovėjo nusisukusi. – Kas atsitiko? – Nieko neatsitiko, širdele. Tiesiog jie taip ir nesugavo to nedorė lio, padegusio mūsų namą, o šiandien į laisvę išėjo dar vienas nekaltas žmogus, tik kai kuriems tai irgi nepatinka. – Turi omenyje tą vyrą, išprievartavusį merginą, kuri paskui nu sižudė? – Vieninteliai, žinantys, kas nutiko tai merginai, yra ji pati, tas, kas įvykdė nusikaltimą, ir ponas Dievas dausose. Nelaikau savęs nė vienu jų ir manau, kad ir tu neturėtum. 17